|
<< Atgal
GINTARAS BERESNEVIČIUS
M. Strijkovskio Kronikos
lietuvių dievų sąrašas
Mitologinė verifikacija
Prūsų dievai ir Prūsijos
lietuvių dievai XVI a.
M. Strijkovskio dievų
sąrašo struktūra
M. Strijkovskio dievų sąrašo
mitologinis kontekstas ir mitotyrinė verifikacija
Panteonas ar sąrašas?
Į viršų
Mitologinė verifikacija
Įvedus krikščionybę, lietuvių mitologijos
aprašuose nebelieka galingų kosminių dievų, kalančių Saulę ar užmetančių ją į
dangų, išnyksta Artemidei ir Dianai prilygstančios Žvorūnos-Medeinos figūros,
Perkūnas lieka velniukų šaudytoju, o ne Dievų rikiu. Tačiau kas vyko toliau? Kas
vyko, kai oficiali lietuvių religija prarado struktūrinį organizacinį pamatą,
ideologijos pobūdį, kai tarsi nebebuvo žmonių, kurie ją sąmoningai permąstytų ir
tęstų?
Nebeliko oficialaus Mindaugo panteono, kosminių
suverenių dievų. XV a. nebėra vienalaikių šaltinių apie to meto reliktinę ar
tebesitęsiančią pagonybę: dienos realijas užstoja nesenos reminiscencijos apie
krikštą ir pasakojimai apie senus praėjusius tikėjimus. Balsai apie tai, kad jie
dar jokiu būdu ne praėję, pasigirs tik XVI a. sulig Reformacijos banga ir
jėzuitų atvykimu. Galbūt XV a. akį rėžti turėjęs neatitikimas tarp oficialios
ideologijos apie Krikšto triumfą ir kaimo gyvensenos, tikrai nedaug pakitusios, galėjo
būti teisinamas tuo, kad dar tebegyvena pagonimis gimusi karta ir jų vaikai, kad laikas
viską sudėlios į vietas. Bet išaušus XVI a. pasirodė, kad reikalai visai kitokie.
Pasipylė ir protestantų, ir katalikų pranešimai apie pagonybės reliktus. Todėl
imtasi priemonių gausintas parapijų tinklas, atsikviesti jėzuitai,
protestantiškų bendruomenių kovą su prietarais intensyvino pastoriai.
Padėtis ėmė keistis, ir negalėjo likti
nepakitusi, tačiau Lietuvoje ir Žemaitijoje šie pokyčiai buvo labai vėlyvi. Šiuo
požiūriu mums ypač svarbios Motiejaus Strijkovskio (15471586/1593) užfiksuotos
Lietuvos ir visos LDK tautų ir genčių tikėjimų apybraižos. Istorikas, poetas, karys,
kanauninkas, lenkas, susiejęs gyvenimą su LDK ir su simpatija žvelgęs į Lietuvą ir
jos praeitį, sukūrė lenkų kalba Karaliaučiuje pasirodžiusį istorinį veikalą
Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika (1582). Jame mitotyriniu ir
etnologiniu požiūriu esama neįkainojamos informacijos. Ilgą laiką gyvenęs Vilniuje
ir Žemaitijoje, kaip karys apkeliavęs daugybę šalių, jis ilgą laiką stebėjo
lietuvių ir žemaičių gyvenimą. Kaip pats atsargiai prasitaria, kartais ne tik
girdėjęs ar apklausęs mačiusiuosius, bet ir tiesiogiai stebėjęs ritualus ar
šventes. Medžiaga neįkainojama dėl to, kad tai, ką M. Strijkovskis rašo apie
žemaičių ir lietuvių tikėjimus ir papročius, tuoj, po kelių mėnesių ar metų, ims
kisti, mutuoti, prasidės kova. Prūsijoje ji jau vyko, tačiau Lietuvoje tradicinė
pagonybė nelabai trukdoma išsilaikė iki pat XVI a. aštuntojo devintojo dešimtmečio.
M. Strijkovskis užfiksavo lietuvių ir žemaičių panteoną tokį, koks jis buvo
savaime susiklostęs po krikšto, bajorams ir miestiečiams perėjus į krikščionybę,
eliminavus žynius ir šventuosius centrus. Tačiau tradicija tęsėsi. Tai, ką aprašė
M. Strijkovskis, buvo paskutinė autentiška Lietuvos senosios religinės tradicijos
fotografija; po jo (ir, be abejo, Jono Lasickio) visos rekonstrukcijos ir aprašymai jau
fiksavo misijų paveikto kaimo pasaulėžiūrinį kraštovaizdį. Be to, kiti
aprašinėtojai rėmėsi ir M. Strijkovskiu, ir J. Lasickiu, ir vienas kitu, tad
autentiškas žvilgsnis buvo nebeįmanomas, kiekvienas tyrinėtojas ieškodavo to, ką
tikėdavosi rasti pagal raštus. M. Strijkovskio pateikiama medžiaga yra gausi ir
dar kaip reikiant nepanaudota. Čia apžvelgsime vieną temą: M. Strijkovskio pateiktą
lietuvių ir žemaičių dievų sąrašą. Mėginsime patikrinti jo autentiškumą ir
spręsti, ar tai sąrašas, ar panteonas, taip pat kokią religinę mitologinę
viziją, kokį pasaulėvaizdį jis atspindi.
Į viršų
Prūsų dievai ir Prūsijos lietuvių dievai
XVI a.
Kaip teigia Norbertas Vėlius, svarbiausiuoju
iš vėlyvesniųjų lietuvių mitologijos šaltinių reikia laikyti M. Strijkovskio Kroniką1, nors reikia
pridurti: joje esama nemažai nesusipratimų, bet ji nuo to netampa mažiau vertinga, nes,
palyginti su J. Lasickio žemaičių dievų sąrašu, M. Strijkovskio tekstas yra daug
nuoseklesnis, tvarkingesnis, o autorius neabejotinai geriau informuotas.
M. Strijkovskis savo dievus pradeda vardyti jau po
legendinių Kronikos dalių. Maždaug panašia eilės tvarka kaip ir Janas
Dlugošas, bet gal pagal savą modelį, jis pirmiau dar aptaria prūsų religinės
praktikos dalykus, iškeldamas Petro Dusburgiečio minimą Romovę ir Krivį, kurį laiko
bendru lietuviams ir prūsams pagonių vyskupu.
Tikriausiai, remdamasis Sūduvių knygele
(BRMŠ II 128129, 143144) ir 1530 m. Sambijos vyskupų sinodo nutarimais,
mininčiais prūsų tebegarbinamus dievus (BRMŠ II 159160), prieš tai jis išdėsto
prūsų dievų sąrašą. Pastarąjį jis, beje, vadina Lietuvių, žemaičių, latvių
ir prūsų dievais ir jame pateikia dešimties dievų vardus, o jo pabaigoje prideda
barstukus ir markopolius (Parstuki... Markopole), kuriuos Sinodo pranešimas
praleidžia, tačiau Sūduvių knygelė priskiria tai pačiai dievų eilei, nors
palieka juos dievų sąrašo pabaigoje. Tad M. Strijkovskis aiškiai suvokia hierarchinį
skirtumą tarp skirtingiems lygmenims priklausančių dievų-suverenų ir mitinių
būtybių. Šiuo požiūriu jis kritiškas, derina šaltinius ir atrenka, jo manymu,
autentiškesnius variantus, atlieka tam tikrą redukciją.
Tarp prūsiškų sąrašų ir to, ką iš šių
šaltinių M. Strijkovskis atrenka, yra ir kitų skirtumų. Sinodo dokumentas išvardija
dešimt prūsų dievų, tačiau tarp jų nepamini Pergrubrijaus, kuris žinomas
Sūduvių knygelei, kuri išvardija keturiolika garbinimo objektų, tarp kurių yra
ir Pikulas, Peckols pragaro ir tamsos dievas bei Pokolai, Pockols
skraidančios dvasios arba velniai (BRMŠ II 144). Juos Sinodo nutarimų autoriai
įvardija Pecols ir Pocols, pirmas dievas čia atitinka Plutoną, antras vardas
apibendrinamas daugiskaita kaip skraidančios pykčio dvasios, Furiae. M.
Strijkovskio bendrajame sąraše lieka tik Poklius, Poklus, kuris
apibūdinamas kaip pragaro, debesų, užtemimų ir skrajojančių dvasių, arba velnių
dievas taigi M. Strijkovskis į vieną figūrą sujungia du vaizdinius iš
prūsiškų šaltinių.
Pergrubrijaus Sinodo nutarimai nemini. Jį kaip
septintąjį mini Sūduvių knygelė: tai dievas, auginantis lapus ir žolę (BRMŠ
II 144). M. Strijkovskis į bendrąjį sąrašą Pergrubrijų įtraukia, tačiau
labai plačiai pasakoja apie jį kaip apie žemaičių dievą tiesa, žemaičių,
gyvenančių Prūsijoje iki pat Karaliaučiaus (BRMŠ II 549). Čia jis pateikia
medžiagą kaip lietuvišką-žemaitišką, tik didelę jos dalį perima iš prūsiškų
šaltinių.
Atrodytų, dar XVI a. viduryje prūsai Mažojoje
Lietuvoje dar turėjo vyrauti prieš žemaičius net ir priėmus prielaidą, kad
žemaičių kėlimasis anapus Nemuno turėjo tokius didelius mastus, kaip tikina M.
Strijkovskis. Bet Sinodo nutarimai nemini Pergrubrijaus, ir išties kyla klausimas,
kodėl? Kad Sembos ir Pamedės vyskupams šitoks dievas, garbinamas jų paklydusių
ganomųjų, dar nebuvo žinomas? Pats M. Strijkovskis pateikia netgi tokias prūsų
žemaičių kalbamas maldeles: O Wespocie Dewe musu Pergrubrios (BRMŠ II 549).
Invokacija tikrai ne prūsiška. Tad galima manyti, kad Pergrubrijus vis dėlto galėjo
būti lietuvių-žemaičių dievas ir M. Strijkovskis, išbraukęs jį iš prūsiško
panteono, pasielgė visiškai teisingai? Beje, Jonas Maleckis-Sandeckis savo laiške
Jurgiui Sabinui taip pat įrašo į panteoną Pergrubrijų, tik jis vis dėlto naudojosi
Sūduvių knygele kaip pirminiu šaltiniu ir pats aprašomosiose vietose nėra
buvęs, o visą laiką praleidęs Elko apylinkėse (kaip pagrįstai teigia I. Lukšaitė
BRMŠ II 200).
Galimas dalykas, kad Pergrubrijaus atveju susiduriame
su žemaičių-lietuvių persikėlėlių atsineštu dievu, o ne su prūsiška realija,
nors visai tikėtinas ir prūsų bei lietuvių pagonybės Mažojoje Lietuvoje
sinkretizmas. Jo galutinius rezultatus vėliau fiksuoja M. Pretorijus apie 1670 m.
dviejų kilčių dievybės liejasi. Deja, šis Mažosios Lietuvos vidinio
sinkretizmo klausimas dar nėra pernelyg tyrinėtas. M. Strijkovskis įsitikinęs, kad
Pergrubrijų į Mažąją Lietuvą atnešė žemaičiai. Kita vertus, tai nereiškia, kad
jo ar kokio kito artimo dievo patys prūsai iki tol negalėjo žinoti. Be to, yra ir
trečia galimybė žemaičiai savo kalba galėjo garbinti ir prūsų dievą.
Puškaitis ar Pušaitis, kurį plačiai pristato
Sūduvių knygelė ir J. Maleckis-Sandeckis, Prūsijos vyskupų nutarimuose
neminimas kaip ir Pergrubrijus. Tai svarbus sritinis dievas, kuriam paklūsta visos
žemesniosios mitinės būtybės, bet M. Strijkovskis jį eliminuoja iš Lietuvių,
žemaičių, sembų, latvių bei prūsų dievų sąrašo, nors palieka jo tradiciškai
globojamus barstukus ir markopolius. Puškaitį M. Strijkovskis aprašinėja jau pagal
specifinį lietuvių ir žemaičių dievų kontekstą, nors dažnai remiasi prūsiškais
šaltiniais. Tačiau atrodo, kad M. Strijkovskis Pušaitį irgi laikė labiau lietuvišku
nei prūsišku dievu, nors tai, kad jo garbinimas paplitęs nuo Kuršo iki Prūsijos
gilumos, jam abejonių nekėlė (p. 547). Mums dėl Pušaičio identiteto dar teks
apsispręsti.
Vis dėlto M. Strijkovskis buvo įsitikinęs, kad
baltų gentys, kilusios iš bendro kamieno, laikėsi vienodų tradicijų, plg.:
Lietuviai ir senieji prūsai, žemaičiai, kuršiai, latviai, jotvingiai <...>
laikėsi vienodų papročių ir pagal stabmeldžių kultą atlikinėjo tokias pačias
apeigas (BRMŠ II 542). Kad skirtumų, ir stiprių, būta, mums abejonių nekyla,
tačiau ir M. Strijkovskis tai nujaučia, o išankstiniai bendrumo argumentai reikalingi
tam, kad neaiškios etninės priklausomybės reiškiniai būtų priskirti bendrai visiems
baltams, universalizuojami. Kai M. Strijkovskis turėdavo pakankamai medžiagos, jis
tokias skirtis pabrėždavo. Todėl jis ir pateikia bendrąjį baltišką panteoną,
į kurį įtraukia, kaip minėta, ir lietuvių, ir žemaičių, ir sembų, ir latvių, ir
prūsų dievus:
1. Ukapirmas, Okopirnos, dangaus ir žemės
dievas.
2. Svaikstikas, šviesos dievas.
3. Aušlavis, nepagalinčiųjų, sveikųjų ir
ligonių dievas.
4. Autrimpas, jūros, tvenkinių, kūdrų ir ežerų
dievas.
5. Patrimpas, upių ir visų tekančių vandenų
dievas.
6. Gardaitis, Gardoajtis, laivų dievas,
garbinamas jūreivių ir žvejų.
7. Pergrubius, Pergubius [kitur bus
Pergrubrijus], žolių, vaistažolių, ir daržovių dievas.
8. Pilvytis, Pilwitos, dievas, teikiantis
turtą ir pripildantis klojimus.
9. Perkūnas, žaibų, griausmo, sniego ir lietaus
dievas
10. Poklius, pragaro, debesų, užtemimo ir
skrajojančių dvasių, arba velnių dievas.
Taip pat buvo garbinami dar barstukai ir markopoliai
mažyčiai žmogeliukai (BRMŠ II 512, 545).
Šitą bendrabaltišką išklotinę turime
atsiminti prieš imdamiesi lietuvių dievų sąrašo. Juolab kad jis toliau bus
pateikiamas remiantis būtent šia struktūra.
Turime atsižvelgti, jog M. Strijkovskis į sąrašą
yra įtraukęs jo manymu ir tuos lietuviams bei žemaičiams bendrus dievus,
kuriuos jis praleis pateikdamas antrąjį sąrašą. Į tą aplinkybę dėmesį atkreipia
ir N. Vėlius: Šalia dievų, kurie žinomi visiems baltams (lietuviams,
žemaičiams, sambiams, latviams ir prūsams) ir kurie yra paimti iš senųjų prūsų
šaltinių, M. Strijkovskis nurodo 16 neva tik lietuvių ir
žemaičių garbinamų dievų2. Tai tenka turėti omenyje
ir atlikti tam tikrą distinkciją.
Kaip tikrai prūsiškus turime priimti Okopirmą,
Svaikstiką, iš dalies Aušlavį, tipišką prūsišką Autrimpo ir Patrimpo diadą.
Gardaitis irgi buvo aktualiausias jūreiviams, taigi Sembos prūsams, kuršiams ar
žemaičiams, užsiimantiems žūkle Baltijoje, bet jo kilmė yra prūsiška. Kad ir kaip
būtų, jis baltams tapo profesiniu jūreivių ir žvejų dievu. Pergrubrijų tikriausiai
turime įtraukti į prūsųžemaičiųlietuvių panteoną, nes M. Strijkovskis
vėliau aprašinės šiam dievui skirtas lietuviškas apeigas ir šventes (BRMŠ II 516,
549), bet vykstančias Prūsijoje, kur greta jo vardijami ir kiti jau prūsiški
dievai. Pilnutis arba Pilvytis, regis, yra prūsų dievas, kaip ir M. Strijkovskio
Poklius.
Aiškiai bendrabaltiškas tėra Perkūnas. Jį
garbino ir prūsai, ir latviai, ir lietuviai. O Pergrubrijaus ir Puškaičio klausimas
lieka atviras. Galimas dalykas, jie bendrabaltiški, tačiau gali būti ir
prūsiški. Lieka daryti pagrįstą prielaidą, kad M. Strijkovskio aprašytu metu, apie
XVI a. vidurį, sinkretizacijos procesai buvo tiek pasistūmėję, kad iš Mažosios
Lietuvos kilę duomenys nėra patikimi nei prūsų, nei lietuvių senųjų religijų
rekonstrukcijai. Plg. N. Vėliaus teiginį: Pavasario šventę
(skirtą dievui Pergrubriui) jis aprašinėja daugiau remdamasis prūsų šaltiniais, o
rudens (skirtą Žemininkui) žemaičių ir lietuvių3.
Tačiau jei vidinės pagonybės konvergencijos procesai ir vyko, vis dėlto ir lietuvių
bei žemaičių mitologija yra visiškai atskiras, autentiškas reiškinys, ir nei J.
Lasickio, nei M. Strijkovskio pristatoma lietuvių mitologinė sistema jokių ryškesnių
prūsiškų įtakų neliudija. Prūsai ar jotvingių likučiai į Lietuvą kraustėsi daug
anksčiau, prieš kelis šimtmečius; dabar procesai vyko atvirkštine kryptimi.
Į viršų
M. Strijkovskio dievų sąrašo struktūra
M. Strijkovskis savo antrame sąraše išvardija
tokius dievus, kurie garbinami vien tik Lietuvoje.
1. Prakorimas, Prokorimos, įžymiausias
dievas.
2. Rūgutis, Ruguczis, rūgščių ir
raugintų patiekalų dievas.
3. Žemininkas, Ziemennik, žemės dievas,
siejamas su žalčiais.
4. Krūminė, Kruminie Pradziu Warpu,
teikianti javus.
5. Lietuvonis, Lituwanis, kuris lietų duoda.
6. Chaurirari, žirgų ir karo dievas.
7. Sutvaras, Sotwaros, visokių galvijų
dievas.
8. Šeimos dievas, Seimi Dewos, šeimynos
dievas.
9. Upinis dievas, Upinis Dewos, turėjo savo
galioje upes.
10. Bubilas, medaus ir bičių dievas.
11. Dzidzis Lado didysis dievas, kurio
švenčių apeigos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 25 d., jos būdavo atliekamos
karčemose, o merginos ir moterys, susiėmusios už rankų, šokdavo ratelius, giedodamos
lado, lado, lado, Didis musu Dewie! Taip ir dabar tebedaroma Lietuvoje,
Žemaitijoje, Livonijoje ir Rusijoje.
12. Gulbis, Gulbi Dzievos, kiekvieno žmogaus
genijus, geroji dvasia, angelas sargas.
13. Ganiklis, Goniglis Dziewos, girinis
piemenų dievas.
14. Swieczpunscynis, [Šventpaukštinis?]
dievas, kurio žinioje buvo vištos, žąsys, antys ir visi kiti paukščiai, tiek
naminiai, tiek laukiniai, jam aukų neaukodavo, sakydavo, kad tai lakiojantis dievas.
15. Kelių dievas, Kielu Dziewos, jo
maldaudavo pagalbos kelionės metu, nuo namų iki namų.
16. Pušaitis, Puškaitis, Puszajtis, žemės
dievas, gyvenantis tarp šeivamedžio krūmų, kuriam aukota ir melstasi vakarais ties
šeivamedžiu. Jo valdžioje yra barstukai, maži žmogeliukai, požemio nykštukai (BRMŠ
II 512514, 546547).
Šie dievai labai stipriai skiriasi nuo prūsiškos
šakos dievų, jie išdėstyti nelabai aiškia seka, ir šioji nėra aiškiau motyvuota
nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad M. Strijkovskis sąrašą pradeda remdamasis
prūsiška analogija, į priekį nori iškelti dievą, atitinkantį prūsiškąjį
Okopirmą, t. y. pirmąjį ir svarbiausiąjį. Tačiau toliau jam analogijų stinga
akivaizdu, kad Svaikstiko, Aušlavio atitikmenų jis neranda, tai prūsų religijos
specifika. Su jūra nesusijusiems lietuviams nebuvo žinomos jūrininkų dievybės arba
jos pasirodo kitokiais pavidalais kaip Ežeriniai, Upiniai ir pan.
Bet geriau įsigilinus, M. Strijkovskis dėsto
medžiagą pagal tam tikrą vidinę struktūrą. Po Prakorimo jis mini Rūgutį, rūgimo
dievą. Lyg ir neatrodytų, kad tai tinkama vieta tokiai periferinei dievybei, tačiau
vargu ar tai išties mitologinė pašalė. Lietuvių žemdirbiui valstietiškas
panteonas kaip tik čia iškyla rūgimas, rauginimas yra ne vien maisto konservavimo
priemonė (beje, anais laikais labai aktuali), bet ir proceso, virsmo dievybė (plg. A. J.
Greimą), kuri pradeda derlingumo dievybių sąrašą. Po Rūgučio eina Žemininkas ir
Krūminė Pradžių Varpų valstiečių gyvensenai reikšminga dievų pora, derlingumo
dievai. Derlingumo tema vardijant išlaikoma ir toliau Lietuvanis, lietaus dievas, yra
atmosferos tvarkytojas, ir be santaikos su juo Lietuvos klimato sąlygomis derliui kyla
didelių pavojų. Už šio dievo galima įžiūrėti ir Perkūną, nes dar Vytauto laikais
Perkūno buvo meldžiama, kad jis sulaikytų debesis ar lietų. Šiame sąraše Perkūno
nėra. Galbūt M. Strijkovskis manė, kad Perkūno čia nereikia, kadangi jis paminėjo
jį anksčiau, bendrabaltiškame sąraše. Arba Lietuvonis ir yra tas pats
Perkūnas, įvardijamas pagal savo kaip atmosferos, lietaus tvarkytojo funkcijas. Po
aukščiausio dievo, derliaus ir konservavimo dievybių įvardijamas kitas svarbiausias
vaisingumo lėmėjas lietų teikiantis dievas, be kurio negalima nei laiku pasėti,
nei laiku nuimti derliaus. Galimas dalykas, kad toks dievas lietuviams buvo seniau
žinomas, o gal jis atsirado kaip savarankiškumą įgijusi Perkūno epifanija.
Toliau minimas Chaurirari atrodo išties
vietoje tai ypatingos egzistencinės įtampos, karo dievas, kuriam priskiriami ir
žirgai. Šiam dievui aukotos užaugusios vištos, stiprūs gaidžiai, tikintis, kad
šitokie veisis ir arkliai. Prašant taikos, jam melstasi užkrosnyje atsisėdus ant
balno. M. Strijkovskis jį laiko antikinio Marso atitikmeniu. Vardas užrašant labai
iškreiptas ir jo rekonstrukcija problemiška (W. Mannhardtas čia įžiūrėjo Karorių,
kariauninką). Tyrinėtojai apskritai sutinka, kad tai, tegu ir klaidingai
užrašytas, lietuvių karo dievo vardas. Paskui eina Sutvaras ar Sotvaras, kurio žinioje
yra visi galvijai; taigi tai dievas, kuris vis dar tebesirūpina žemdirbio ūkio globa,
ir įterptas išsyk po Chaurirari, žirgus ir karą jungiančios dievybės.
Sutvaras galėtų būti giminingas lietuvių Velniui, bet kol kas mes tokių galingų
dievų suverenų, kaip aprašyti XIIIXIV a., nematome; čia jau jie gali būti tik
įtariami už kai kurių eufemizmų (Dievas/Andajus už Prakorimo, Perkūnas už
Lietuvonio...). Bet dievų išdėstymo tvarka tarsi visiškai suprantama ir motyvuota.
Aštuntas Šeimos ar Šeimynos dievas, apima
vieno kiemo, vienos sodybos šeimos ir šeimynykščių gerus santykius, t. y. socialinės
sferos globėjas. Tačiau jo globojama sritis ne valstybė, ne gentis, ne parapija, o
viena konkreti sodyba ir joje drauge gyvenantys ir dirbantys žmonės. Pagrindinis ir
vienintelis socialinis vienetas, išnyrantis šiame apraše, yra šeimyna.
Devintas dievas, Upinis, matyt, globoja ne tik upes,
bet ir žvejybą jose, t. y. čia jau išeinama iš namų ūkio erdvės ir pereinama į
medžioklės-žūklės semantiką, peržengiama kiemo/sodybos ir dirbamo lauko teritorija.
Čia pat eina ir Bubilas, kurio globoje turėtų būti bitės ir medus, tarsi desertas
dešimtoje vietoje; beje, turėtina omenyje, kad bitininkystė dar ir tais laikais turbūt
labiau buvo susijusi su drevininkyste nei su aviliais, laikomais prie namų.
Šis dešimtukas yra pakankamai nuoseklus ir jį
būtų galima tyrinėti kaip atskirą visetą. M. Strijkovskis čia nesustoja, jis
pateikia labai logišką tęsinį, tačiau suklumpa ties viena fantazija.
M. Strijkovskis mini Didįjį Dievą, kuriam
aukoti kaplūnai, o jo šventės švęstos nuo gegužės 25 iki birželio 25 d.
karčemose. Merginos ir moterys pievose ir gatvėse, susiėmusios už rankų, šokdavusios
ratelį, giedodamos gailiu balsu kartodavo: Lado, Lado, didis mūsų Dieve! Šitaip,
pasak M. Strijkovskio, ir jo laikais tebedaroma Lietuvoje, Žemaičiuose, Livonijoje ir
Rusioje. Vis dėlto toks Didysis Lado vargu ar autentiškas, nors, tarkime, T.
Narbutas Lado laikė didžiosios deivės Lados, Ladonos vardu. Dar XIX a. pastebėta
(S. Stanevičius, LM I 96, W. Mannhardtas, LPG 340), kad Lado čia yra ne Dievo
vardas, o priedainis, nes tokie žodžiai išties pasikartoja dainose, be to, tas
lado gali būti slaviškos kilmės. N. Vėlius su tam tikromis išlygomis
pripažįsta, kad tokios lietuvių deivės klausimas dar nėra išspręstas. Bet lietuvių
mitologijos šaltiniai jokio Lado ar Lados nemini, tuo metu kiti M. Strijkovskio
paminėti dievai arba turi giminaičių lietuvių panteone, pasirodo kituose dievų
sąrašuose, arba bent jau galimi nesunkiai etimologizuoti. Lado šaltiniuose nėra, ir
tenka pripažinti, kad M. Strijkovskis iš priedainio padarė dievą, bet klaida nėra
beprasmė, nes atskleidžiama, kad per ankstyvos vasaros ritualus (Rasos, Joninių)
giesmėmis ar dainomis buvo šlovinamas Dievas. Tai arba Prakorimas, arba
krikščioniškasis, arba tiesiog XVI a. viduryje vis dar ganėtinai sinkretiškas, kaip
ir J. Lasickio aprašytas Aukštėjas Visagistis, kuriame galėjo lietis ir
krikščioniški, ir archajiški vaizdiniai, įsiterpę į folklorą, šiuo atveju į
dainas.
Gulbis, Gulbi Dzievos, tikriausiai kildintinas
iš gelbėti, nors galima ir gulbės, paukščio prasmė; tai asmeninis
kiekvieno žmogaus dievas, matyt, artimas romėniškajam Genijui ar krikščionių Angelui
Sargui. Didesnių abejonių jis nekelia, tiesiog, pasibaigus mitologinei sodybos ir
pamiškės inventorizacijai, išvardijus dešimt artimiausių derliaus ir ūkio dievų
globėjų, prisimenamas ir patsai asmuo, kuris turi savo nuosavą dievą. Tai įdomi
mitologinė figūra, bet pakankamai gerai žinoma ir Sibire, ir Babilonijoje, tad
lietuviškojo Gulbio autentiškumu abejoti neverta. Gulbiui skirtos aukos moterys
aukodavo vištytes, vyrai baltus romytus gaidžius; taigi tai dievas, turintis nustatytą
kultą.
Dievas Ganiklis, primenantis antikinį Fauną ar
Paną, yra klasikinis piemenų dievas, išvedantis mus jau į miško ganyklas. Taigi M.
Strijkovskis tiesiog plečia akiratį nuo sodybos iki miško ganyklų. Romijant eržilus,
jaučius, ožius, kitus gyvulius, Ganikliui būdavo aukojami jų pautai; piemenys šias
aukas jam dėdavo ant didelio akmens, sakydami: Kaip tas akmuo kietas, nebylus ir
nejudrus, taip o dieve mūsų Goniglis, vilkai ir plėšrieji žvėrys tenepajuda,
idant jie negalėtų pakenkti tavo globai pavestiems gyvuliams. M. Strijkovskis jį
lygina su satyrais ir faunais, išties faunai ar satyrai antikinėje tradicijoje
pasižymėjo ypatinga lytine potencija; jam aukojami gyvulių pautai primintų atitinkamą
atributiką. Faunas yra romėnų girių, ganyklų, gyvūnų dievas, galintis santykiauti
ir su gyvūnų, ir su moterų patelėmis, jam skirtomis apeigomis, luperkalijomis, siekta
nuo avių bandų atbaidyti vilkus. Taigi Fauno funkcijos idealiai atitinka Ganiklio
reikšmę.
Vardo etimologija ne iki galo aiški; tai gali būti
arba Ganiklis, t. y. piemenų dievas, nuo ganyti, arba Ganyklos dievas, ganymo
vietos dievas. Jis išveda mus jau į girią; dievai, kurie globoja sodyboje laikomus
gyvulius, pasirūpina jais ir ganykloje ar miške; globa nenutrūksta.
Toliau turime gana keistą, bet visiškai logišką
funkciją turintį dievą kebloku vardu. Swieczpunscynis galėtų būti atkuriamas
kaip Šventpaukštinis visų paukščių, ir naminių, ir laukinių, dievas. Įdomu,
kad tai figūra, kuriai nereikia (neverta?) aukoti, mat jis yra lakiojantis dievas.
Valstiečio psichologijai, matyt, labiau buvo priimtini stacionarūs dievai. O kad
jis pasirūpins naminiais paukščiais, tikriausiai buvo numanoma tarsi savaime aiškus
dalykas; mūsų stebimoje išklotinėje čia tarsi šoktelima į orą, ne tik į
naminių paukščių, bet ir į skrajojančių laukinių paukščių erdvę. Tai dievas,
kuris pažįstamas, tačiau neturi kulto, kadangi jam neaukojama; tokių dievų apstu J.
Lasickio dievų sąraše.
Kelių dievas, globojantis žmones kelionėje nuo
namų iki namų, irgi įsitaiso M. Strijkovskio sąraše. Kol kas autorius vis tolo nuo
sodybos į pamiškę, paupius, paskui užfiksavo skraidantį dievą ir dabar pasiekia
kelius. Kelių dievas globoja žmogų, kuris iš sodybos išsiruošia kelionėn. Tai nėra
saugus užsiėmimas, ir sodybos žmogui ji visada turėjo būti tam tikras sukrėtimas;
prisimintina, kad keliai visada buvo plėšikų veiklos zona, ir kelionė netgi iki
artimiausio turgaus buvo pavojinga net XIX a. bei XX a. pr. (prisiminkime Tadą Blindą,
plėšiką Rickų).
Dabar eilė Pušaičiui/Puškaičiui, žemės dievui,
pūškuojančiam, garbinamam girioje prie šeivamedžio ir ten gyvenančiam. Jo globoje
yra mitologiškai marginalios, bet valstiečiui reikšmingos būtybės barstukai,
markopoliai, kaukai etc. Puškaitis M. Strijkovskio sąraše jau užbaigia žvilgsnio
judėjimą nuo sodybos dievų iki paupių, pamiškių, ganyklų ir iki pat girios, kur
chtoniškame, žemutiniame aukšte viešpatauja Puškaitis.
Taigi M. Strijkovskio dievų sąrašas yra ne tik
struktūrą turintis ir logiškas dievybių vardijimas. Ar jį tikrai galima laikyti
panteonu? Jei XVI a. Vidurio Lietuvos pagonybės panteonu tai neabejotina. Anksčiau,
XIIIXIV a., į kulto centrą galėjo būti išrinkti ir įtvirtinti kiti dievai. Nei
Teliavelio, nei Žvorūnos/Medeinos čia nematome. Sodyboje gyvenant jie neaktualūs, nes
susiję su medžiokle, to meto feodalo privilegija, ir kalvyste bei kosminio masto
organizaciniais veiksmais, tokiais, kaip Saulės nukalimas. Tai kariaunos dievai, į
viršų kopiančių amatininkų profesionalų galbūt irgi išpažįstami, bet XVI a.
viduryje amatininkai profesionalai koncentruojasi miestuose ir yra krikščionys. Vietose
likę kalviai tebeturi savas tradicijas, kurios vis dėlto turėtų būti siejamos su jų
pačių kalvystės ar metalurgijos mitologija, bet jų garbinami dievai nepatenka į
bendrą žemdirbišką panteoną. Tai logiška, išsami, sutvarkyta sodybos dievų
sistema, leidžianti saugiai gyventi nuo sodybos iki pat miško, tačiau neatrodo, kad į
ją įeinama pernelyg giliai, nes nei Girinio, nei Medeinos čia nematome. Ganiklis vis
dėlto nėra girios globėjas. Ir santykis su mišku iš šio panteono atrodo greičiau
epizodiškas. Nieko keisto, nes XVI a. girios jau nebe tie senieji girių masyvai;
įsivyravęs pramoninis kirtimas, medžiokle girioje užsiima didikai. Taigi M.
Strijkovskio dievų sąrašas yra tvarkingas, išplėtotas, logiškas XVI a. valstiečio
panteonas. Sąlygiškas panteonas, kurį mes kol kas aptarėme pagal dievų veiklos
sritis.
Iš šio sąrašo tenka pašalinti Dzidzį Lado,
atsiradusį per nesusipratimą ir tikrai čia pasirodantį visai nelogiškai. Vietoje jo,
žinoma, minėtinas Perkūnas, jeigu tik jis neslypi už Lietuvonio. Beje, net ir tokiu
atveju manytina, kad XVI a. viduryje Lietuvonis yra jau susiformavusi Perkūno hipostazė,
kuri virto realiu lietaus dievu. Kulto požiūriu iš sąrašo tenka eliminuoti
Šventpaukštinį nes jam neaukota. Dzidzį Lado bei Šventpaukštinį išėmus ir
sugrąžinus Perkūną, turime penkiolikos dievų panteoną. Visiškai tikėtina, kad
Lietuvos persikėlėliai Prūsijoje perėmė kelis arba netgi daugelį prūsų dievų.
Taip pat įmanu, kad, tarkime, Žemaitijoje šis sodybos panteonas galėjo atrodyti
kitaip. Bet čia turime aiškią sistemą, be kosminio masto, bet tenkinančią
valstiečio religinės globos poreikius ir atitinkančią sodybos mentalinį-religinį
horizontą. Bet lieka pagrindinis neaiškumas šio dievų sąrašo santykis su visa
lietuvių mitologijos tradicija, su tikruoju panteonu. Galime pripažinti, kad tai galbūt
lietuvių valstiečių išsirankiotų dievų komplektas, kuris logiškai sudarytas pagal
dievų globojamas sritis, ir dar nelabai aišku, ar tą sisteminimą atliko M.
Strijkovskis, ar patys valstiečiai. Ar tai lietuvių panteono pavidalas, ilgaamžės
tradicijos XVI a. tąsa?
Į viršų
M. Strijkovskio dievų sąrašo mitologinis
kontekstas ir mitotyrinė verifikacija
Pažvelkime, kaip kai kurie išvardytųjų dievų
reiškiasi lietuvių mitologijoje, kaip jie interpretuojami tyrinėtojų, kaip dera
tarpusavyje. Daug mažiau dėmesio kreipsime, kaip jie atrodo vėlyvuosiuose šaltiniuose,
nes šie yra patys veikiami M. Strijkovskio dievų sąrašo.
Prakorimas, anot M. Strijkovskio, yra
įžymiausias dievas, jam aukojami balti romyti gaidžiai, ne pjaunami, o pagaliu
užmušami, dalį jų suvalgo patys, dalį žyniai, trečia dalis sudeginama. Trinaris
aukos skaidymas ir tai, kad, matyt, ją atliekant dalyvauja žynys, nurodo, kad tai
išties aukščiausias dievas, artimas prūsų Okopirmui, nakties dangaus dievui.
Prakorimas tikriausiai eufemistinis vardas. Todėl tai, kad jo vardas nesutampa nei su
Andajaus, nei su Nunadievio vardais iš slaviškų metraščių, stebinti neturėtų. Tai
yra aukščiausias, vyriausias dievas, kurį pagal Sūduvių knygelės pavyzdį M.
Strijkovskis mini pirmąjį. Prakorimas ir Okopirmas semantiškai reiškia bemaž tą
patį: tai pirmumas, pirmapradiškumas, nurodytas pačių dievų varduose. Ukapirmas ir
reiškia patį pirmąjį, lietuviškai prakorauti pirmam atlikti veiksmą.
Tą yra pažymėjęs jau W. Mannhardtas, kuris teigė, kad Prokorimos reikštų Prakurimo
devas, t. y. kūrimo, pradžios, pasaulio rentimo dievas, nuo kurti statyti,
prakurti pamatus padėti (LPG 338). Čia atkreipiamas dėmesys, jog Prokorimos
apima ne tik pačios pradžios semantiką: tai ne abstraktus kūrėjas, o tikrasis
pamatų klojėjas. Pačiame žodyje slypi medžiagiškas turinys Prakorimas yra
Tasai, kuris darbuojasi su medžiaga. A. J. Greimas, peržiūrėjęs filologinę ir
tautosakinę medžiagą, teigia, kad Prakorimas kildintinas iš tokių žodžių kaip
pralaužimas, medaus išėmimas iš avilio, prakoriauti pradėti korius
laužyti, taip pat rekonstruoja prakorauninką, dvaro pareigūną, kuris pirmas
paragauja duodamą kam valgį, gėrimą, o gal prakorauninkas ankstyvojoje šios
pareigybės fazėje galėjęs būti šventikas, krikštijąs ir
laiminąs jo maistą4. Toliau A. J. Greimas kiek pasiduoda
T. Narbuto pasiūlytam Prakorimo, kaip Likimo, įvaizdžiui. T. Narbutas gal ir ne be
pagrindo tapatino Prakorimą su Praamžiumi, laikė jį lotyniškojo fatum
atitikmeniu. Pasak istoriko, šis dievas valdė žmonių, viso
pasaulio ir dievų likimus5. Tačiau šiuo atveju mums
nelabai aišku, kokia tada būtų Laimos ar Dalios funkcija. Be to, reikia prisiminti, kad
Fatumas negali būti iškeliamas dievų sąrašo priekyje. Jis neturi kulto, jo, kaip ir
moirų, negalima permaldauti. Dievas ir Likimas nebūtinai tapatūs. Ir netgi jei Dievas
siunčia lemtį, tai nėra svarbiausiojo Dievo pagrindinė funkcija. Vyriausiojo Dievo
svarba ir esmė yra kūrimas; tik dievus ir žmones, pasaulį ir jo objektus sukūrus,
galima nustatinėti jų likimą. Kol jų nėra, nėra ir likimo objektų.
Tiesa, toliau A. J. Greimas dar kiek modifikuoja
Prakorimą: sieja jį ir su korių laužytoju, ir teigia, kad Prakorimas yra dievas
milžinas ir milžinų dievas, pabrėžia, kad jis iškyla už suverenių dievų
triados kaip senosios kartos dievas, kiek blankesnis, bet vis tiek pirmapradis
likimo ir jo dėsningumo įsteigėjas6. Taigi A. J. Greimo
rekonstrukcija čia greičiau susijusi ne su Dangaus, o su Likimo dievu, pirmapradžiu
kūrėju, kuris greta Andajaus-Nunadievio, Perkūno-Divirikso, Žvorūnos-Medeinos yra
galingas, stiprus kūrėjas, bet dievų suverenų jau užstotas, pridengtas, liekąs
šešėlyje. Tačiau kadangi M. Strijkovskio sąraše Andajaus/Nunadievio atitikmens
nėra, lygiai taip pat galima manyti, kad tai dar vienas Dangaus Dievo eufemizmas, tiesa,
pabrėžiantis jo pirmapradiškumą. Šis klausimas nėra perdėm aiškus, juolab kad XVI
a. vidurio panteone dievų vardai galėjo ir lietis tarpusavyje, ir būti paveikti
krikščioniškojo Dievo-kūrėjo sampratos. Kad Prakorimas yra svarbiausias dievas,
liudija ir tai, kad jam aukojant dalyvauja žyniai, o aukojami balti kaplūnai (užmušami
lazdomis, nepraliejant kraujo) paskui dalijami į tris dalis, kurių vieną suvalgo patys
valstiečiai, antrąją žyniai, trečioji sudeginama. Aukų dievams dalijimas į tris
dalis yra dar ankstesnių laikų palikimas, kaip ir deginimas. Užtvatijimas lazdomis gali
reikšti ypatingą aukojimo būdą, galbūt sietiną su kažkokia Prakorimo mitologija,
dabar mums nežinoma. Kita vertus, jei interpretuotume Prakorimą kaip Prakūrimą,
kaip siūlo E. Usačiovaitė, galima jį kaip prakūrėją sieti su lietuvių
sakmių Dievu, pasaulio pradžioje skeliančiu ugnį ir iš žiežirbų pagaminantį gyvas
būtybes. T. y., be kitų savo reikšmių, jis būtų ir demiurgas, sakmėse
vaizduojamas skeliantis ugnį, kūrenąs krosnį, ir susijęs su
Joninėmis, kaip pasaulio kūrimo švente7. Nesigilinant į
galimą semantiką ar greičiau dievavardžio polisemantizmą, Prakorimas/Prakūrimas vis
vien lieka pirmapradis kūrėjas, dirbantis su medžiaga ir konstruojantis pasaulį iš
pirmosios materijos.
Rūgutis yra ten, kur prūsiškieji sąrašai pamini
kosminį dievą Svaikstiką, šviesos dievą, taigi kosminio masto dievybę. Teoriškai
kiek netikėta, nors kiltų pagunda tokį sąrašo ypatumą laikyti natūraliu mes
čia susiduriame ne su žynių ar kariaunos dievais, o su specifišku žemdirbių
panteonu. Vis dėlto antra vieta galbūt ne atsitiktinė. Kaip pažymi A. J. Greimas,
Rūgutį, kaip ir J. Lasickio Raugožemėpatį ar M. Pretorijaus Raugupatį, apibūdina ne
tik duonos ir alaus rūgštis, kuri, tarkime, nuotakai keliantis į naujus namus
persivežama duonos kepale ir alaus statinaitėje, t. y. tarsi tęstinis pirmapradžio
proceso perkėlimas iš vietos į vietą. A. J. Greimas primena ir tai, kad J. Lasickio
Raugužemėpatis minimas drauge su pirmuoju naujai atkimšto alaus gurkšniu
Nulaidimas ir su pirmuoju iš krosnies išimtu duonos kepalėliu,
Taswirzis/Paviržis. O rūgštis lietuvių kalboje dar iki XIX
a. reiškė giminę, prigimtį: marčios rūgšties auka namų dievui Pagirniui (ar
dievams Pagirniams) įsilieja į bendrą giminės rūgštį8.
Taigi Rūgutis nėra koks specifinis siauros funkcijos dievas, jis globoja rūgšties,
tradicijos perteikimą ir išlaikymą. Ir dar jis neabejotinai pirmapradis, su juo
siejami pirmieji duonos kepimo ar alaus gaminimo ritualai. Tai neprimena Mitros ar
Svaistiko lygmens kosminio dievo, bet mes čia matome valstietišką panteoną, kuriam
įdomus tik horizontalus Kosmoso lygmuo (pridėkime atmosferos dievus, kurie irgi
patenka tarp valstietiškų, derlingumą skatinančių dievybių per lietų). Tad Rūgutis
(jo ryšiai su visais žemdirbiškais dievais irgi yra tikėtini) Prakorimo kosminę
kūrimo liniją tarsi pratęsia žemdirbišku derlingumo lygmeniu, tai nuolat
atsikartojančio proceso dievas, valdantis ir derliaus, vaisingumo, šeimos tradicijos
perdavimą. Tai ir dievas-keitėjas, ir dievas tarpininkas, perduodantis raugą
ir šeimos tradiciją iš kartos į kartą. Tad Prakorimas ir Rūgutis nėra atsitiktinai
susieti: Rūgutis tai įžemintas Prakorimas, jo inkarnacija. Prisimenant
marčios rūgšties, raugo auką dievams Pagirniams turime suvokti, kad per rūgštį mes
priartėjame prie žalčių, kurie ir tūnodavo po girnomis, o žalčiai tai jau
Žemininko sfera.
Dar kartą sugrįžkime prie J. Lasickio ir jo Rauguzemepati,
Raugų Žemėpačio. Jam skiriamas pirmasis alaus ar midaus, pasemto iš statinės,
gurkšnis, kuris vadinamas Nulaidimos <
>. Anam alaus dievui aukojama taip:
šeimos tėvas pasemia putojančio alaus ąsotį ir pirmasis išgeria. Tik tada geria ir
kiti. Jei šeimos tėvo nėra, tai daro šeimos motina (BRMŠ II 582583, 595).
Pirmieji ritualiniai veiksmai primintų Kurką, Curcho, Curche, prūsų
maisto ir gėrimo dievą, kuriam būdavo deginami pirmieji javų pėdai, pirmoji pagauta
žuvis (BRMŠ II 76, 113). Tyrinėtojai su šiuo dievu sieja skirtingus dalykus, tačiau
kartais, kai jis lyginamas su indoiranėnų Chorsu, išnyra ir jo sauliškoji reikšmė, ugninė prigimtis9 tokios paralelės,
gal specialiame tyrime, atvestų iki pirmapradiškų ir monumentalesnių Rūgučio
ištakų. Šiaip ar taip, Raugų Žemėpatis turi stiprią pirmumo, pirmapradiškumo
esenciją, kuri jį ir leidžia minėti po paties Prakorimo antruoju pirmu. Tad M.
Strijkovskio dievų sąrašas įgyja tikrai gilesnių reikšmių. O jeigu ieškotume
mitinio alaus dievo Rūgučio pirmtako, tai greičiausiai būtų indoarijų dievas Soma.
Jam skirtas gėrimas gamintas iš tam tikrų musmirių, Amanita muscaria,
augančių Eurazijos aukštumose ant beržų šaknų, jų haliucinogeniniu poveikiu
tebesinaudoja šamanai. Indams, grybo arealui pasitraukus į
šiaurę, o patiems pasilikus pietuose, teko svarstyti, kuo pakeisti somą10
panašiai baltai sakralinėms apeigoms nuolat vartodavo alų. Taigi ir Rūgutis/
Raugų Žemėpatis yra pirmiausia alaus dievas, tad tektų iš dalies reabilituoti T.
Narbutą, kurio midaus darytojų, bartininkų, aludarių, degtinės darytojų dievo
Ragučio tapatinimas su Rūgučiu šiaip kelia abejonių, kaip ir T.
Narbuto minimas išplėtotas Ragučio kultas11. Tačiau jeigu
antruoju vardijamas dievas pagal legendinę tradiciją turi
šventyklų ir garbintojų12, tai tam tikros Rūgučio-Raugų
Žemėpačio-Ragučio sąsajos patvirtina bent jau tokios tapatybės galimybę. Rauginimo
procesas taip pat atveria naujų prasmių, nes ir soma buvo rauginama. Rigvedos himnuose
ji apsčiai minima, realiai vartojama religinėms apeigoms; himnuose, prieš pradedant
šlovinti kitus dievus, dažnai kreipiamasi į Somą.
Toliau minimas Žemininkas, Žemės dievas, yra
siejamas su žalčiais. Jis garbintas laikant žalčius ir lakinant juos pienu, jam
aukojamos juodos vištukės (BRMŠ II 512, 546). Juoda spalva asocijuojasi su žeme.
Dievas primena prūsų Patrimpą, kurio garbei, pasak S. Grunau, prie jo stabo Rikojote
irgi buvo laikomi ir lakinami žalčiai (BRMŠ II 67, 104). T. Narbutas jį sutapatina su
prūsų Kurku13, bet Kurkui greičiau
artimas Rūgutis ar Raugų Žemėpatis. Tikriausiai Žemininkas artimas ir
Žemeliukščiui, Žemėpačiui iš vėlesniųjų šaltinių, tad jo mitologinės
reikšmės paaiškinimas reikalauja jau ne vien M. Strijkovskio konteksto. Mums tik
svarbu, kad Kronikos apraše Žemininkui skirta spalio mėnesio gale švęsta
derliaus šventė, žinota Lietuvoje, Žemaičiuose, Livonijoj, Kurše ir kai kuriose
Rusios apygardose. Suvežus javus į klojimus, buvo keliama bendra puota, kuriai
susidėdavo trys ar keturi kaimai (sueina į vieną trobą visomis šeimomis, ant šienu
apkreikto stalo sudeda kelis kepalus duonos, kampuose sustato keturis ąsočius alaus,
tada atveda veršį ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, kuilį ir kiaulę,
gaidį ir vištą, ir dar kitų gyvulių, tinkamų valgyti, po patiną ir patelę. Paskui
juos užmuša pirmasis smogia žynys; vėliau meldžiamasi ir mušant gyvulius
kartojama maldelė, kuria Žemininkui dėkojama už praėjusiais metais suteiktą
sveikatą bei gėrybes, už tai, kad visą mantą apsaugojo nuo ugnies. Ruošia maistą ir
valgo, bet prieš tai žynys dar kartą sukalba maldelę, plėšo kiekvieno patiekalo po
kąsnelį ir mėto ant žemės, skirdamas tuos gabalėlius Žemininkui, vėliau
puotaujama, geriama, pučiami ilgi trimitai ir dainuojama BRMŠ II 515, 548549).
Įdomu, kad šioje šventėje, ne taip kaip kitose, kurios švęstos Prūsijoje,
apsiribojama invokacijomis Žemininkui, kiti dievai neminimi. Galbūt kitų dievų
paminėjimas tiesiog praslydo pro informatoriaus ausis, nes Pergrubrijaus pavasarinėse
šventėse iš pradžių buvo kreipiamasi į Pergrubrijų išankstinės pagalbos darbuose
ir sveikatos reikaluose, o paskui paeiliui į visus kitus dievus, minint jų vardus
bei aukojant ( BRMŠ II 515516, 549). Tačiau galimas daiktas, kad derliaus šventėje
išties svarbiausias yra Žemininkas, koncentruojantis ir kitas galias.
Jeigu Žemininkas derliaus šventėje užstoja visą
religinį horizontą, gal čia galima įžiūrėti arba henoteizmą, arba įsitikinimą,
kad per Žemininką pagerbiami ir visi kiti dievai, todėl jis tampa labai svarbus dievas,
kurį žemdirbys suvokia kaip sau svarbiausiąjį. Galbūt kalendoriuje ir kiti dievai
turėjo savo šventes, tarkime, kad ir Krūminė Pradžių Varpų, kuri, galima spėti,
globoja pasėlius iki imant formuotis varpoms, o paskui javų globą perima kitas dievas.
Gali būti ir taip, kad čia jau vyksta tam tikros politeistinio panteono transformacijos,
ir svarbiausia šventė skiriama svarbiausiam žemdirbių dievui? Tai nereiškia, kad
kitiems dievams neaukota. M. Strijkovskis prideda aprašą, kuriems dievams kokios aukos
buvo skiriamos, dažnai galima nuspėti ir kuriuo metų laiku ar kokiais gyvenimo
laikotarpiais (Kelio dievui neabejotinai aukojama keliaujant, karo dievas, matyt, domėn
patenka karo metu ar jam gresiant).
Krūminė Pradžių Varpų, regis, tiktų į porą
Žemininkui, nors neaišku, kodėl čia nėra Žemynėlės ar Žemynos, kurios
paminėjimai vėlesniuose šaltiniuose dažni. Vis dėlto atrodo, kad Krūminė globoja
javų pasėlius iki varpoms subręstant arba gal pasiekus brandą. Tačiau žodžiai
pradžių varpų gali būti suprasti ir elementariau tiesiog tai varpų, javų
augimo skatintoja, kuri globoja juos nuo pat pradžios. Tą gal liudytų ir M.
Strijkovskio teiginys, kad Krūminė visus javus duoda, jai užmušamos vištos
žema krūmine skiautere (užuomina į javų augimo pradžią); tos vištos mėsą
kapodavo į smulkius gabalėlius, kad rugiai augtų tankūs, varpingi, neišeitų į
šiaudus (BRMŠ II 512, 546), t. y. neperaugtų, nie wysokie zrodzilo (BRMŠ II
512). Taigi Krūminė atsakinga ir už pasėlius, ir už jų augimą, ir už varpų
formavimąsi. Ji primintų javų lauko dievybę, kuri etnografijoje pasirodo Kuršio ar
Javų bobos pavidalais. Todėl Žemininko ir Krūminės pora nebūtinai turi būti stipri.
Žemininko hierarchinis lygis yra kitas. O Žemeliukė ar Žemyna čia dar neiškyla.
Skurdžią Krūminės mitologiją mėgino pataisyti T. Narbutas, prirašęs jai ir jos
dukteriai Nijolei (labai abejotinai deivei) Demetros ir Persefonės mitologinį siužetą,
tačiau toks antikinės mitologijos naudojimas neabejotinai
nepatikimas14. Kita vertus, T. Narbuto frazė, trumpai
apibūdinanti Krūminę kaip javų deivę, žemdirbystės
globėją ir išradėją15, galbūt labiau verta dėmesio,
tačiau Krūminės, kaip žemdirbystės išradėjos, vaidmuo vėlgi abejotinas apie
tai M. Strijkovskis nerašo. Jau greičiau Krūminei tiktų M. Gimbutienės aptartas Rugių
bobos vaidmuo; pastaroji apibūdinama kaip gimstanti ir
mirštanti kultivuotų augalų jėga16. Tačiau tai jau ne
tiek dievybė, kiek javų lauko dvasia, paklūstanti Žemininko ir Žemynos hierarchijai.
XVI a. panteone dvasių ir dievų maišymas yra
visiškai tikėtinas. Bet kiti M. Strijkovskio dievai dvasių bei demonų visiškai
neprimena. Krūminę, matyt, tektų laikyti tam tikrą javų brandos etapą
prižiūrinčią ir globojančia deive, priklausančia Žemininko sferai, nors galimos ir
antikinės paralelės. Tarkime, Žemyną laikydami Gajos atitikmeniu, Krūminę
neabejotinai susietume su Demetros vaizdiniu.
Lietuvonis, Lituwanis, anot M. Strijkovskio,
lietų duoda, o jam aukojamos margaplunksnės vištos. W. Mannhardtas jį
rekonstruoja kaip vyriškos giminės lietaus globėją, Regenmann (LPG 339). S.
Stanevičius, pastebėjęs atitikmenį latvių kalboje, lygina Lietuvonį su lat. Leetuwains,
paukščio vardu, ir labai abejodamas daro prielaidą, kad Lituwanis turėjęs savo
vandens paukštį tokiu pačiu vardu, tačiau tokia galimybė abejotina (LM I 9495).
Vis dėlto tradicijos galia 1666 m. tebeveikia, kai Vilhelmas Martinijus eiliuotuose
intarpuose Danieliaus Kleino giesmyne mini Lituvanį, kuriam linki prasmegti drauge su
kitais pagoniškais dievais: Tepradingsta Perkūnas, Litvanis, Babilas, Gabartai...
(Absint Perkunas, Lituans... BRMŠ III, 6263). Lietuvonio minėjimas greta
Perkūno liudytų jo atmosferinę reikšmę ir vis dėlto susiformavusią tradiciją
skirti jį nuo Perkūno, neištirpdyti tarp kitų dievų dar XVII a. pabaigoje. Arba čia
jau cituojama ne liaudies tradicija, o M. Strijkovskis?
Chaurirari nemaža ginčų sukėlęs
lietuvių žirgų ir karo dievas, kuriam aukoti stiprūs, dideli, įvairių spalvų
gaidžiai, tikintis, kad ir žirgai tokie veisis. Kai dievą maldaudavo taikos, kad
priešai nepultų (nes laikė jį ir karo dievu, kaip graikai ir romėnai Marsą), tai
užpečky ant balnų sėdėdami jam meldėsi ir aukojo aukas. Dievo egzistavimas yra visai
tikėtinas, tačiau visiškai nesuprantamas jo vardas, neturintis lietuvių kalboje
atitikmenų. W. Mannhardtas manė, kad tai iškreiptai užrašytas Karorius, t. y. karys,
nuo karas (LPG 339), S. Stanevičius dėl kalbinių nesusipratimų griežtai atmetė
dievavardį, tačiau karo ir žirgų dievą laikė visai tikėtinu (LM I 95). A. J.
Greimas kiek nusivylęs teigia, kad šio lietuvių dievo vardo taip niekam ir nepavyko
perskaityti, nors tokiu žirgų ir karo dievu jis neabejoja17. V. Toporovas straipsnyje Dar kartą apie teoforinį
vardą Chaurirari siūlo daugiau dėmesio kreipti ne į galimą karinę
vardo semantiką, o į žirgo, arklio reikšmes ir primena rusų pasakas,
kuriose minimas išmintingasis žirgas kaurka. Taip V. Toporovas prabyla apie
žirgą Kaur(a)-arį, sutelkusį savyje visas tris pagrindines
magiškosios-juridinės arba žynio būrimo, karinės ir
ūkinės-gamybinės (vaisingumo sfera)18 funkcijas.
Toks Chaurirari/ Kaurario aiškinimas visiškai telpa į M. Strijkovskio sistemą, kur
žirgas yra ne vien karo ir taikos simbolis, bet ir vaisingumo reikšmuo, o lietuvių
pasakų stebuklingas žirgas irgi yra išminties gyvūnas. Iš žirgų arba buriama, arba
jie laikomi šventais (pvz., Prūsijoje balti žirgai), kaip liudija P. Dusburgietis
(BRMŠ I 335336, 346) ar juo sekdamas ir papildydamas S. Grunau (BRMŠ II 80,
116117).
Sutvaras, Sotwaros, buvo visokių galvijų
dievas, jam aukodavo prieš ugnį įvairių spalvų romytus gaidžius, nes laikydavo
įvairaus plauko galvijų. Nuo pat rimtesnių tyrinėjimų pradžios Sutvaras aiškintas
arba kaip galvijų aptvaro dievas, arba, remiantis kita galima žodžio etimologija,
sietas su dievu kūrėju, nuo tverti, sutverti. Įdomiausia, kad vienas
skaitymas kitam neprieštarauja. Jeigu Sutvarą laikysime galvijų globėju, tai
neišvengiamai teks jį sieti su Velniu, Velinu, turtų ir galvijų globėju, dar
indoeuropietiškosios kilmės dievu, ir prisiminti, kad lietuvių tautosakoje pasaulį
kuria pakaitom Dievas ir Velnias, lenktyniaudami, rungtyniaudami, bet vis dėlto jie tai
atlieka drauge.
S. Stanevičius, pažodžiui skaitydamas šį
dievavardį, atitikmenų, galinčių jį paaiškinti, nerado (LM I 95). Tuo metu W.
Mannhardtas išsyk pasiūlė abi ar net tris įmanomas etimologijas; pagal jį Sotwaros
skaitytinas kaip Sutvaras formuotojas, darytojas, kūrėjas, nuo sutverti,
sukurti, arba aptvėrėjas, nuo tverti, plg. tvora, taigi tai būtų
tvarto ar aptvaro dievas (LPG 339). Nė vienai iš šių reikšmių tyrinėtojas
nesuteikė persvaros. T. Narbutas iš Sutvaro padarė Dienos šviesos, poetų,
gydytojų dievą, pasirėmęs graikiškuoju Soter, išgelbėtoju, lygino
jį su prūsų Svaistiku, graikų Febu, Gabija, Apolonu ir t. t., ir galiausiai
paliko visišką vardų, funkcijų ir atitikmenų sumaištį19.
Tiesa, kartu nurodė, kad Sutvarą jis laiko aukštu Apolono lygmens dievu, ir bent jau ne
tvarto ar aptvaro globėju. Klausimas nėra iki galo aiškus. Dar ir šiuolaikiniuose
tyrinėjimuose jis iš dalies apeinamas, pvz., V. Ivanovo ir V. Toporovo nuomone, Sutvaras
yra bandos dievas, o pats vardas Sotwaros, matyt, kildintinas nuo Su-tverti
(LM III, 355), tačiau autoriai komentarų nesiūlo.
Kita vertus, mitologinė ambivalencija kartais
pasirodo ir tame pačiame varde. Sutvaras nebūtinai vien tvarto ar aptvaro, arba
pasaulio kūrimo dievas. Viskas jo asmenyje gali lietis, ir tikriausiai čia vertėtų
neieškoti vienareikšmio sprendimo, o žiūrėti, kaip tokio dievo veikla nurodoma
šaltinyje. M. Strijkovskiui jis galvijų dievas. XVI a. taip, matyt, ir buvo; galimos
kosminės reikšmės jei ir egzistavo, tai tikriausiai anksčiau, galbūt
XIIIXIV a. Sutvaras/Sotvaras galėjo būti vienas iš didžiųjų dievų eufemizmų,
vėliau virtęs valstiečiams aktualiausiu galvijų globėju. Tačiau jeigu už Sutvaro,
kaip galvijų dievo, įžiūrime Velnią ar Veliną jo kosminė, kūrybinė reikšmė
vis tiek išnyra. Gal nesuklysime pasakę, kad ankstesnė Sutvaro reikšmė mums kol kas
nepažini, o XVI a. valstietiškame panteone jis galvijų globėjas. Tai nieko keisto
religijų istorijoje indų Varūna kadaise buvo aukščiausias dangaus ir visų dievų
valdovas, teisės suverenas, o jau Rigvedos epochos pabaigoje virto gan nežymia vandenų
dievybe.
Šeimos ar greičiau šeimynos dievas yra nesunkiai
atpažįstamas sodyboje gyvenančių žmonių globėjas. W. Mannhardtas jį lygina su
latvių Saimes dievs (LPG 339). T. Narbutas su antikiniais šeimynos globėjais
Semones dii. Jis pažymi, kad tokių Šeimynos dievų būta ganėtinai daug, ir jie
globojo ir šeimininkus, ir šeimynykščius, t. y. tarnus, idant tarp jų viešpatautų
santarvė. Pridursime, kad nėra neįtikėtina, jog čia matome larų, lares,
lietuvišką atitikmenį, apie panašius giminės dievus kalba ir J. Lasickis. O kad
lietuviai per visuotines rudens šventes Žemininko garbei švęsdavo visi, nepaisant
kilmės, toliau mini ir M. Strijkovskis: Sueina <...> į vienus namus su
pačiomis, vaikais, tarnais (BRMŠ II 515, 548). Taigi religinės apeigos sutelkdavo
visą šeimyną, tarnai irgi jose dalyvaudavo. Tad šeimyna XVI a. viduryje yra vieningas
religinis vienetas, pagrindinė ląstelė. Į kaimo ar kelių kaimų rengiamas iškilmes
susirenka šeimynos, o ne jų atstovai ar tiesiog su dievais pasišnekėti panūdę jų
nariai, tarkime, šeimos galvos.
Upinis dievas, matyt, tipologiškai giminingas J.
Lasickio Ežeriniui, tiesiog liudijo, kad upės irgi yra dievų globoje; kaip kad girioje
yra Girinis ar Miškinis, taip ir Upėje jos dievas. Vandens telkinių sakralumą
nurodo ir jų vardai (Šventosios upės, Šventežeriai ir pan.). Tačiau Šventas ežeras
dar nebūtinai turėtų būti Ežerinio prieglobsčiu; jis gali būti šventas pagal
tradiciją, dėl sakmių apie laumes, pamėgusias to ežero pakraščius, ir pan. Tačiau
kiekvienas ypatingesnis objektas turi savo dieviškąjį globėją faktas, matyt,
skatinęs atsakingai, su pagarba ir maldomis užsiimti tokiose vietose ūkine veikla,
žvejyba arba vakarais nesiartinti prie ežero ar šventupės, paliekant ją, tarkime,
Laumių reikalams.
Bubilą, Bubilos, medaus ir bičių dievą,
garbindavo tupėdami užpečky. Žynys laikydavo rankoje didelį naują gorčių, pilną
medaus ir, sukalbėjęs reikiamas maldas, smarkiai trenkdavo į pečių, jog net šukės
išlakstydavo, prašydamas dievo Bubilo, kad bitės gausiai spiestųsi. Įdomu, kad
užpečky sėdint aukojama ir karo bei žirgų dievui Chaurirari galbūt tai
užuomina į kažkokius vaisingumo ir apvaisinimo aspektus, kuriuos, aptardamas
karo ir žirgų dievą, įžiūri V. Toporovas20. Bubilas yra
autentiškas dievas, žinomas ir iš J. Lasickio sąrašo, kur jį dar papildo Austėja.
A. J. Greimas, analizuodamas Bubilą pagal bitininkystės mitologinį kontekstą ir
jungdamas su Austėja, atranda prieštaringą diadą, kur Bubilas yra Austėjos,
darbščios darbininkės, audėjos, antipodas. Pats Bubilo ar Babilo vardas esąs
onomatopėjinis, o lietuviškai jis reiškia didelis storas žmogus, galbūt
gauruotas, turintis lytinių, vaisingumo galių21.
Taigi Bubilo semantika yra platesnė nei vien tik medaus ir bičių dievybės; galbūt jis
būtų artimas prūsų Pilnyčiui ar Pilvyčiui, turto, gausos dievui.
Didis Ladas, Dzidzis Lado, kaip jau minėta, yra M.
Strijkovskio apsirikimas. Jokio panašaus teonimo nežinome bent jau patikimuose
šaltiniuose. T. Narbutas deivę Ladą lygina su slavų atitikmenimis, tačiau galiausiai
pripažįsta apie ją neturintis patikimų duomenų. Tai netrukdo jam sufantazuoti, kad
ši deivė buvo lietuvių Latona, dvynių Lėlio ir Lėlės,
pramintų Leliva, motina22. Bet toks net T. Narbutui
neįprastas nusivažiavimas į lankas tik parodo, kad baltiškos medžiagos dievo
Lado ar deivės Lados rekonstravimui nėra.
Gulbis, arba Gulbi Dziewos, yra asmeninis
žmogaus globėjas, sergstintis kiekvieną skyrium. W. Mannhardtas čia pažymi
mįslingą formą, yra linkęs įžiūrėti Gelbėtoją (LPG 340), taigi
pripažįsta M. Strijkovskio interpretaciją. S. Stanevičius linkęs abejoti šiuo vardu,
bent jau dievo gelbėtojo reikšme, ir teigia, kad lietuvis ar žemaitis šiame
varde teįžiūrėtų Gulbių dievą, nors tokios reikšmės M. Strijkovskis
dievavardžiui nesuteikia (LM I 96). Vis dėlto Gulbis įtraukiamas į lietuvių
mitologijos rekonstrukcijas, nes religijų istorijoje turime pakankamai pavyzdžių
nuo demono globėjo iki angelo sargo ar romėnų Genijaus. Šio dievo lyginimas su
paukščiu, kaip minėta, gali būti ne atsitiktinis, nes pagal Sibiro tautų tikėjimus
žmogaus antrininkas, gelbstintis jį, lydintis ir padedantis, turi gyvūno, dažnai
paukščio, pavidalą, tokia pat yra skandinavų fylgja. Mitologinis fenomenas,
paplitęs nuo Romos iki Skandinavijos ir Sibiro, visiškai tikėtinas tarp lietuvių. Kad
toks gelbstintis dievas egzistuoja, sutinka ir H. Uzeneris, gal ir įdomiai
rekonstruojantis jį kaip Gelbys dievas (LM I 430), taip pat N. Vėlius, V.
Toporovas, V. Ivanovas (LM I 500).
Ganiklis, Goniglis Dziewos, girinis piemenų
dievas, romėnų vadintas Satyru ir Faunu. Visiškas sutapimas su antikiniu fenomenu,
Arkadijos ir Lacijaus piemenų dievais, tyrinėtojams nekėlė abejonių, kaip ir
aukojimų bei dievybės autentiškumas. S. Stanevičius, pasižymėjęs ypatingu
kriticizmu, Ganiklio vardą pripažino kaip iškreiptą lietuvišką formą ir laikė jį
Ganyklos dievu (LM I 9697), vėliau tą pačią formą pripažino ir J. Basanavičius
(LM II 17, 19).
W. Mannhardtas, kiek svyravęs, ar čia Ganyklos
dievas, ar Ganiklis, piemuo, linko prie pastarosios reikšmės (LPG 340). T.
Narbutas laikė jį lietuvių kaimenių ir piemenų dievaičiu ir, be antikinių
paralelių, pasiūlė dar ir germaniškas, vandalų Hennil ir
vestfalų Hylo23 dėl pastarųjų paralelių
galima abejoti, nors tipologinės analogijos įmanomos. N. Vėlius, pažymėjęs Velnio ir
Ganiklio giminystę, atsargiai daro prielaidą, kad čia susiduriama su Velnio,
gyvulių globėjo, veikiančio girioje, atmaina24. Mūsų
manymu, Ganiklis paties M. Strijkovskio išskirtas kaip girinis piemenų dievas, o
ne šiaip atvirų, ganiavai naudojamų laukų globėjas, tad jį tikriausiai taip ir
reikėtų suprasti. Piemenys jį garbindavo ganydami girioje, tad visiškai tikėtina,
kad, be fauniškos ir paniškos Ganiklio prigimties, reiškėsi ir Velniui būdingos
savybės; tiesa, tai būtų gal Velnio epifanija, virtusi atskiru piemenų dievu.
M. Strijkovskio Swieczpunscynis, pagal mūsų
rekonstrukciją Šventpaukštinis, yra sukėlęs nemažą filologinį sąmyšį. S.
Stanevičius teigė, kad šis vardas nepanašus į jokį lietuvišką žodį, tačiau
atrado paralelę latvių kalboje, kur gandras vadinamas Šventu paukščiu, swehts
putns, mažybine forma swehts putninsch šventas paukštelis. Tad S.
Stanevičius daro išvadą, kad M. Strijkovskio barbarizmas kilęs iš latvių
kalbos, o gandras Latvijoje, Lietuvoje ir Žemaičiuose buvo tik šventas paukštis, kaip
ibis Egipte, bet ne paukščių dievas (LM I 97). W. Mannhardtas vardą apibūdina kaip
visiškai mįslingą, tačiau atrodo, kad galima sutikti su H. Usenerio skaitymu Svents
pauksztinis devas, o A. Brüknerio nepagrįstą bandymą Švent(a)paukštinį
kildinti iš svečias, svetimas ir pausti kiaušinius dėti
(LPG 340), atmesti. T. Narbutas, pastebėjęs varde spaudos ar rašybos riktą, laikė,
jog tai Swiecz Paukštinis, ir paminėjo jo latvišką
atitikmenį Puczkehtis25. Matyt, dėl tokio
paukščių dievo egzistavimo abejonės nėra, o dėl S. Stanevičiaus pastabos galima
tvirtinti, jog lietuviams tikrai nebuvo sunku šventą paukštį skirti nuo paukščių
dievo, be to, Šventpaukštinis globojo ir laukinius, ir naminius paukščius, taigi jo
globoje buvo ir tie patys gandrai. Todėl, jei šiam dievui neaukojama, norisi klausti, ar
Šventpaukštinis įtrauktinas į lietuvių panteoną. Žinojimas, kad dievas yra, dar
nesuponuoja jo kulto. Aibę tokių dievaičių, kurių žinomi tik vardai ar kokia nors
labai siaura funkcija, mini J. Lasickis. Tad atrodytų, kad per apeigas dievų garbei
Šventpaukštinis neturėjo būti minimas, o jam nebuvo nuliejamos ar numetamos aukos. Tad
iš mūsų nagrinėjamo sąrašo tenka jį eliminuoti. Beje, ne kiekvienas panteono dievas
ar olimpietis turi kultą. Graikų Hadas kulto neturėjo, nes jam, nepermaldaujamajam,
aukoti nebuvo prasmės. Šventpaukštiniui neaukojama, o gal vis dėlto yra jam skirtų
maldų? Dar viena aplinkybė dėl Šventpaukštinio verčia susimąstyti: beveik visiems
dievams, išvardytiems sąraše, aukojami gaidžiai, kaplūnai, vištos. Taigi
Šventpaukštinio globotiniai. Gal greičiau lakiojantis Šventpaukštinio būdas
yra tiesiog lietuvio valstiečio informatoriaus išsisukinėjimas, o iš tikrųjų
neaukojama todėl, kad tai būtų religiškai nekorektiška? Paukščių globėjui aukoti
paukščius neetiška? Kad naminių paukščių dievas baltiškame panteone
reikalingas, rodo ir tai, kad toks buvo prūsų Szwyaybrotto, teikdavęs prūsams
daug vištų, žąsų, ančių, o jam už tai reikdavo aukoti žinduklį paršiuką (BRMŠ
II 76, 113).
Kelių dievui, Kielu Dziewos, būdavo
meldžiamasi aukojant baltas vištas, o rankoje laikant pagalį. Aukojantieji būdavo
persijuosę ir vyžomis apsiavę, panašiai kaip žydai, atlikinėdami Velykų apeigas.
Maldaudavo jį, kad teiktųsi lydėti žmones, kad jie laimingai keliautų nuo namų iki
namų. Dievo buvimas gerai paliudytas, žinomas aibei artimesnių ir tolimesnių
mitologijų, dėl to, kad kelionės visada būdavo pavojingos, be to, čia irgi prisidėjo
psichologinis nejaukumas, kai valstiečiui reikėdavo išvykti iš savo sodybos.
Ritualą atlikdavo su keliauninko lazda, keliautojo apavu, atitinkamais drabužiais
matyt, taip tiesiog apsitaisoma keliautojo uniforma, kuri turi atkreipti Kelio ar
Kelių dievo dėmesį, kad tasai globotų žmogų nuo namų iki namų, nuo slenksčio iki
slenksčio. Lazda čia gali priminti Hermį, irgi keliautojų globėją.
Pušaitis arba Puškaitis, globojantis dar ir
mažąsias chtoniškas būtybes, yra žemės dievas, gyvenantis tarp šeivamedžio
krūmų; jam dažniausiai aukas atnašaudavo ir kuo dievobaimingiausiai melsdavosi
vakarais; galbūt ir dabar tebesimeldžia prie šeivamedžio krūmo, nes tas medelis jiems
buvo šventų švenčiausias, ir visi neša duoną ir alų po tuo krūmu prašydami
Pušaitį, kad jis savo angeliukus barstukus, t. y. pigmėjus, mažus žmogučius,
siųstų į jų klojimus, idant jie tenai javus tausotų ir jų apstą laikytų (BRMŠ
II 513514, 547).
Kyla problema dėl Pušaičio: jį M. Strijkovskis
atkakliai verčia lietuvių ir žemaičių dievu, nors pats žino jį iš prūsiškų
šaltinių. Kalbėdamas apie Pušaičiui skirtas apeigas, jis tvirtina tai regėjęs
Kurše, Livonijoj, Semboj, kurią dar vadina Sūduvių Semba, Prūsijoj ir ypač kai
kuriuose užkampiuose pajūryje, Žemaičių žemėje ir anapus Myramo ir Įsruties...
(BRMŠ II 514515, 547). Tačiau Lietuva nepaminėta. J. Lasickis, rašęs apie
Puškaičio, Purscetum, garbinimo geografiją, išvardija labiausiai jį
garbinančius prūsus, livoniečius, žemaičius, rusus (BRMŠ II 587, 601). Lietuvių
vėl nėra. Nebent Puškaičio garbintojais galime laikyti Prūsijos žemaičius; tačiau
pačioje Žemaitijoje Puškaičio garbintojų irgi nėra.
Galimas daiktas, M. Strijkovskį stipriai paveikė
Sūduvių knygelė ir kiti prūsiški sąrašai; Puškaitis jam leido įtraukti į
aprašą barstukus, markopolius, gausą skatinančius žmogeliukus; Lietuvoje tai būtų
kaukai. Šį dievą jis vertina kaip bendrabaltišką, ir dar žinomą kai kuriems
slavams. Bet ypač jis dažnas Prūsuose ir Sūduvoje, tad tikriausiai ir yra kilęs iš
sūduvių mitologinės sistemos.
Sūduvių knygelėje Puškaitis apibūdinamas
kaip žemės dievas po šventuoju šeivamedžiu (Puschkayts der Erden Gott vnter
dem heiligem holtz des Holunders (BRMŠ II 128, 144). Toliau pasakojama, kad, siekiant
išaiškinti vagystę, ritualo metu žynys (der waidler) šaukiasi dangaus dievo
Okopirmo ir žemės dievo Puškaičio, prašydamas jų, kad šis vagis nepereitų sienos (ruft
an des himmels Gott Ockopirmum vnd den Gott der Erden Puschkaitus, vnd vormanet sie, das
dieser dieb nicht musse uber die grenitze kommen... BRMŠ II 139140). Jonas
Maleckis-Sandeckis Puškaitį vadina šventųjų medžių ir giraičių globėju,
gyvenančiu po šeivamedžiu (...Putscaetum, deum qui sacros lucos tutetur...
Putscaetum, qui sacris arboribus et lucis praeest. Is sub arbore Sambuco domicilium habere
creeditur BRMŠ II 203204). Tą patį apie Puškaitį, kaip šventųjų
giraičių saugotoją, teigia J. Lasickis: ...Purscetum sacrorum lucorum tutorem
(BRMŠ II 586587, 600). Kartojasi netgi ištisos frazės, liudijančios, kad ir J.
Lasickis visiškai pasiduoda prūsiškos mitografijos įtakai.
XVIII a. pabaigoje G. F. Stenderis Latvijoje mini Puschkeitis,
žalių giraičių dievą (BRMŠ IV, 199, 207). M. Pretorijus 1670 m. Pušaitį priskiria
žemės dievams, paminėdamas jį trečią po Žemėpačio ir Žemynos (BRMŠ III 121,
239), bet tai jau laikas, kai prūsų ir lietuvių dievai visai susimaišę, ypač jei
kalbama apie skalvių ir nadruvių žemes, kur tos abipusės inversijos buvo kone
ankstyviausios. A. J. Greimas Puškaitį kildina nuo puškuoti, giliai
kvėpuoti, mano, kad Puškaitis yra miško pavidalu besireiškiančios natūralios
erdvės, arklo nepaliestos žemės dievas, gyvenantis anapus dirbamų laukų. Žemė
puškuodama leidžia bezdukus, barzdukus, kaukus, skatina augimą, tad šiuos
vyksmus ir įkūnytų Puškaitis, tiek žemės, tiek šventų
medžių globėjas26. V. Toporovas teigia, kad svarbiausias
Puškaičio vaizdinio elementas jo sąsaja su šeivamedžiu, augalu, kuris skirtingose
tradicijose siejamas su požeminiu pasauliu, kildina Puškaitį nuo latvių puškuot
apsidengti žiedais, liet. puškuoti apsidengti puškais, pražysti.
Anot V. Toporovo, Puškaitis būtų artimas indų Pušanui, plg. pusyati
žydi, graikų Panui27. Dar
primenamas Avestos dievo Apaošos vardas (nuo A-puš, neturįs žydėjimo).
Ir vis dėlto Puškaitį reiktų palikti prūsams,
aišku, atsižvelgiant į tai, kad vidinis pagoniškas sinkretizmas kai kuriose vietose
jį pavertė ir lietuvių išpažįstamu dievu. Lietuvių mitologinėje sistemoje yra
Žemininkas, tad Puškaitis dubliuoja jo funkcijas ir visos žemės dievybe negali
būti.
Į viršų
Panteonas ar sąrašas?
Į šį klausimą reikia atsakyti aiškiai tai
panteonas, visų svarbiausių dievų visuma; jiems lietuviai XVI a. ir aukojo Suprantama,
lokalinės jo variacijos visiškai įmanomos, bet šis sąrašas, kaip matėme, turi savo
vidinę logiką, aprėpia žemdirbio kosmosą, išdalija jį dievams globėjams. Nors
visą laiką ir sakėme, kad jis tolimas XIIIXIV a. panteonui, tačiau gali būti
traktuojamas kaip žemutinė to panteono dalis.
Be to, pirma panteono dalis neabejotinai sukurta
pagal tą patį modelį, kaip buvo rikiuojami oficialūs lietuvių kariaunos dievai
trys vyriškos figūros ir deivė. Pirmieji sąrašai mini Andajų / Nunadievį, Perkūną
/ Diveriksą, Teliavelį / Kalvį ir Žvorūną / Medeiną, o pagal valstietišką
versiją (pradėjus nuo Prakorimo) seka Rūgutis, Žemininkas, Krūminė. Tad pradinė ketverto
struktūra atpažįstama, nors dievai pasikeitę, išskyrus aukščiausiąjį pirmapradį
Dievą ir Perkūną, kuris dėl perdėto M. Strijkovskio įmantrumo į šį sąrašą
neįtraukiamas, nors ir yra labai svarbus. Taigi neaišku, kur įtraukti tarp penkiolikos
dievų Perkūną? Beje, kalbant apie M. Strijkovskio trejetą pabrėžtina ir tai, kad
pirmoji Rigvedos triada Indra, Agnis ir Soma visiškai dera su jo pasirinkta
dėstymo tvarka, tad gal vis dėlto M. Strijkovskis aprašo jau esamą stacionarią
struktūrą, Rūgutis labai tiksliai atitinka indoarišką poziciją.
Greta Žvorūnos minimas Zuikių dievas M.
Strijkovskio panteone gal būtų panašus į Ganiklį. Kiti dievai rikiuojasi pagal
savitą teritorinę logiką, pradedant nuo sodybos ir einant link pakraščių,
grakščiai užbaigiant Kelio dievo įvaizdžiu.
Kitos figūros dalijasi į kelias grupes, kurių
viena yra tarsi nauja, lokalinė, ar neaiškios kilmės (Šventpaukštinis,
Lietuvonis...), o kita turi aiškius antikinius ar Rigvedų atitikmenis. Reiktų vis
dėlto laikyti, kad Lietuvonis pernelyg įsiskverbęs į Perkūno veiklos teritoriją ir
kad tai turbūt tas pats Perkūnas. Sutvaras ar Sotvaras, jei jį interpretuosime
kūrimo, tvėrimo prasme, gali būti ir ankstesniosios kartos Dievo kūrėjo
vardas, eufemizmas, po kuriuo jis kaip gyvulių globėjas slepiasi XVI a. Galėtume čia
įžvelgti ir Velnią (folklore irgi pasaulio kūrimo bendraautorių) tad čia gali
būti ir Saturnas, kuris Lacijuje irgi globojo žemdirbystę, tiesa, ne gyvulininkystę.
Sunku identifikuoti Žemininką, nes tai vėl daugiau eufemizmas nei tiesioginis
vardas; bet jo sąsajos su žalčiais, požemiais gali nurodyti ir specifinį atvejį:
Apoloną, gimusį požemiuose ir giminingą pelėms. Prūsų sąrašuose Žemininką
atitinka Patrimpas.
Dabar pažvelkime į šį sąrašą vien per
antikinio panteono prizmę, papildytą keliais labai aiškiais indoariškais
atitikmenimis:
Prakorimas |
Ouranos |
Varuna |
|
Rūgutis |
Dionisas |
Bakchas |
Soma |
Žemininkas |
Apolonas? |
|
|
Krūminė |
Demetra |
Ceres |
|
Perkūnas / Lietuvanis |
Dzeusas |
Jupiteris |
Indra |
Chaurirari |
Arėjas |
Marsas |
Rudra |
Sutvaras |
Kronas |
Saturnas |
|
Ganiklis |
Faunas / Panas |
|
Upinis dievas |
Poseidonas |
Neptūnas |
|
Kelių dievas |
Hermis |
Merkurijus |
|
Ir dar pridėkime XIIIXIV a. minimus
trūkstamus personažus:
Teliavelis |
Hefaistas |
Vulkanas |
Žvorūna / Medeina |
Artemidė |
Diana |
Gali būti, tai buvo svarbesnieji lietuvių
dievai. Teliavelis tapo profesine kalvių dievybe, nors Tawals dar tebemini J. Lasickis.
Medeina atkrito, kai medžioklė tapo ponaujos užsiėmimas (nors Medeiną J. Lasickis
mini kaip miško deivę, tai gali būti ir Medeinis). Tai tolesnių tyrinėjimų kryptis,
ir darbo lieka dar geram tūkstantmečiui. Reziumuojant tarkime: M. Strijkovskio sąrašas
egzistavusios struktūros perteikimas su kai kuriais papildymais ir nuklydimais, bet
ta struktūra vis dėlto buvo panteonas, visa apimanti svarbiausiųjų dievų sistema. Kai
kurie jų tebeturi stiprias indoariškas šaknis, kai kurie jau perdirbti,
neatpažįstami, nunykę, bet visus tuos dievus reikia tyrinėti pavieniui ir paskui
nustatyti jų giminystės ryšius, pasakose atkurti mitus. Dievų panteonas buvo, ir M.
Strijkovskis jį aprašė, o ne sukūrė iš atskirų teofanijų fragmentų. Pernelyg jis
nuoseklus.
Taigi svarbiausia išvada M. Strijkovskio
pateikta dievų sistema turėtų būti nagrinėjama kaip tradicinio archajinio lietuvių
panteono XVI a. tolimesnė raiška.
Į viršų
SANTRUMPOS
BRMŠ I Baltų religijos ir mitologijos
šaltiniai. T. I. Nuo seniausių laikų iki XV a. pab. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo
ir enciklopedijų leidykla, 1996.
BRMŠ II Baltų religijos ir mitologijos
šaltiniai. T. II. XVI a. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,
2001.
BRMŠ III Baltų religijos ir mitologijos
šaltiniai. T. III. XVII a. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidykla, 2003.
BRMŠ IV Baltų religijos ir mitologijos
šaltiniai. T. IV. XVIII a. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidykla, 2005.
LM I Lietuvių mitologija. T. Parengė N.
Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995.
LM II Lietuvių mitologija. T. 2. Sudarė N.
Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.
LM III Lietuvių mitologija. T. 3. Sudarė N.
Vėlius ir G. Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.
LPG Mannhardt W. Letto-Preussische Gotterlehre.
Riga, 1936.
1 V ė l i u s N .
Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis
vaidmuo Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1986. P. 942, 26. (Atgal>>>)
2 Ten pat.
P. 26. (Atgal>>>)
3 Ten pat.
P. 27. (Atgal>>>)
4 G r e i
m a s A . J . Tautos atminties beieškant. Vilnius, Chicago, 1989.
P. 223224. (Atgal>>>)
5 N a r b
u t a s T . Lietuvių tautos istorija. T. 1. Vilnius: Mintis, 1992.
P. 85. (Atgal>>>)
6 G r e i
m a s A . J . Tautos atminties beieškant. P. 226227. (Atgal>>>)
7 U s a č
i o v a i t ė E . Augimo samprata senojoje lietuvių kultūroje. Vilnius:
Versus aureus, 2005. P. 184. (Atgal>>>)
8 G r e i
m a s A . J . Tautos atminties beieškant. P. 432433. (Atgal>>>)
9 N a r b
u t a s T . Curcho ir ožio vaidmenys prūsų religinėje sąrangoje //
Prūsijos kultūra. Vilnius: Academia, 1994. P. 149155. (Atgal>>>)
10 P u h v
e l J . Lyginamoji mitologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 2001. P. 6667. (Atgal>>>)
11 N a r b
u t a s T . Lietuvių tautos istorija. P. 64. (Atgal>>>)
12 Ten
pat. P. 211. (Atgal>>>)
13 Ten
pat. P. 74. (Atgal>>>)
14 Ten
pat. P. 9598. (Atgal>>>)
15 Ten
pat. P. 95. (Atgal>>>)
16 G i m b
u t i e n ė M . Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius: Mokslas, 1985.
P. 161. (Atgal>>>)
17 G r e i
m a s A . J . Tautos atminties beieškant. P. 418. (Atgal>>>)
18 T o p o
r o v V . Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Vilnius: Aidai, 2000.
P. 328332. (Atgal>>>)
19 N a r b
u t a s T . Lietuvių tautos istorija. P. 6569. (Atgal>>>)
20 T o p o
r o v V . Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. P. 332. (Atgal>>>)
21 G r e i
m a s A . J . Tautos atminties beieškant. P. 269274. (Atgal>>>)
22 N a r b
u t a s T . Lietuvių tautos istorija. P. 8081. (Atgal>>>)
23 Ten
pat. P. 129130. (Atgal>>>)
24 V ė l
i u s N . Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius: Vaga,
1987. P. 88. (Atgal>>>)
25 N a r b
u t a s T . Lietuvių tautos istorija. P. 128. (Atgal>>>)
26 G r e i
m a s A . J . Tautos atminties beieškant. P. 4246. (Atgal>>>)
27 T o p o
r o v a s V . Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. P. 1230. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|