|
<< Atgal
VALDAS KUKULAS
Susipažįstant vis iš naujo
Paulina Žemgulytė. NUBĖGANTYS VIEŠKELIAIS. Vilnius: Vaga, 2006. 117 p.
Įtariu, kad beliko labai nedaug poetų, apie
kuriuos rašant pravartu priminti, kas jie tokie. Tai skamba absurdiškai, bet gyvename
dar absurdiškesniais laikais: jei žiniasklaidoje, literatūrinėje rinkoje autoriaus
pavardė nešmėžuoja kasdien, jis apskritai nustoja egzistavęs, todėl daugelis
jaunesniųjų, gerai perpratę vartotojiškos visuomenės gyvavimo dėsnius, knygas
stengiasi leisti jei ne kas dveji, tai bent jau kas treji metai (paskui įvairios reklamos
ir savireklamos akcijos), ir taip elementariausiai nusižudo. Ir kaip kūrėjai, ir kaip
autentiškos kūrybingos asmenybės. Paulinos Žemgulytės pavyzdys šiame kontekste
galėtų būti suvoktas dvejopai: ir kaip antikonjunktūrinės literatūrinės laikysenos
ženklas, ir kaip paliudijimas banalios tiesos, kad autentiškas meninis žodis vis dėlto
tūri būti išlauktas. Nesužaistas. Ir didžiuotis kūrybiniu produktyvumu gali būti
pražūtinga. Nieko nenustebinusi pirmoji P. Žemgulytės knyga Iš žilvičio
šakos pasirodė 1983 m., kai autorei jau buvo veik keturios dešimtys. Antroji
Lietūs pavasarį rudenį (1990) buvo jau likimiška, ir ne tik eilėraščiu
Bendraamžiui. Joje išsikristalizavo poetinio matymo modelis, kuriuo bus
grindžiami ir motyvuojami geriausi naujo rinkinio Nubėgantys vieškeliais
eilėraščiai. Tiesa, anotacijoje rašoma, kad ši knyga ketvirtasis poetės
rinkinys, tačiau, regis, tai tebus leidyklos mandagumo reveransas autorei: jos
eilėraščių vaikams rinkinio Rugsėji, šermukšnio uoga (1997) nei sąmonėje,
nei pasąmonėje nefiksavo nei skaitytojai, nei pati poezija.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad P. Žemgulytės
eilėraštis, ypač poetinė miniatiūra, niekuo nesiskiria nuo gausybės rašančių ir
rašinėjančių moterų, merginų eilėraščių ir poetinių miniatiūrų, ir vis dėlto
tik dabar pagalvojau, kodėl, vis dažniau kalbėdamas apie kolektyvinį moterišką
eilėraštį, kolektyvinę šiandienos moteriškąją poetiką, niekur tarp
M. Macijauskienės, J. Jekentaitės, D. Žilaitytės ir dešimčių kitų nesu
įterpęs P. Žemgulytės pavardės. Gal todėl, kad sulėtintas, iš vidaus nuolat
stabdomas ir trikdomas poetinis kalbėjimas, savaime išduodantis žemaitišką, tiksliau
klaipėdiškių krašto kiltį, kai kuriais aspektais šią poetę suartina su
vidine skuodiškės poetės D. Paulauskaitės lyrikos tragika. Bet pastarosios poetinis ir
moralinis nervas daug atviresnis, pažeidžiamesnis, o čia jis, nors nuolat tvinksintis,
jaučiamas ir girdimas, yra slopinamas, tramdomas. Pirmąsyk moteriškojoje
poezijoje susiduriu su atveju, kai poetinę bendrybę, nenaują įvaizdį ir pernelyg
tradicinę vaizdo slinktį iš vidaus motyvuoja pats eilėraštis: geriau jau, iš pirmo
žvilgsnio atpažinę atpažįstamus žodžius, manęs išvis neskaitykit, nes atvertis,
atsivertis visada skaudesnė, tragiškesnė, negu ramus žemaitiškas uždarumas. Kylantis
ne iš kompleksų, o iš prigimties. Tad geriausi P. Žemgulytės eilėraščiai yra kartu
ir paradoksaliausi labai atviri, net drastiški savo turiniu, ir uždari, net
atstumiantys savo forma. Beje, Nubėgantys vieškeliais man paaiškino ir kitą
poezijos suvokimo dalyką: kodėl tokie atstumiantys, lengvai tarpusavyje sumaišomi
trumpi, išplėtotos vienos metaforos eilėraščiai ir poetinės miniatiūros dešimčių
šiandienos poetinių mergaičių kūryboje ir kodėl, nugyvenę ilgą kūrybinį
gyvenimą, prie šios formos grįžta net solidžiausių epinių drobių kūrėjai?
Trumpėjant gyvenimo siūlui, nebesinori gražbyliauti, plėtojant pirmą pasitaikiusį
pastebėjimą, ir kūrybinė sąmonė savaime linksta į apibendrinimą, aforizmą. O
poetinė klausa jau išlavėjusi, visos įmanomos poetinės formos išbandytos ir
įvaldytos, tad ir atodūsis nėra vien fizinis atsidūsėjimas. Tai yra visos kūrybinės
patirties atodūsis. Toks, tarkim, šiandien yra geriausiųjų savo eilėraščių
(nesakau, kad visų, bent jau ne Žvirblių žiemavietės) A. Baltakis. O jauni
žmonės tomis formomis žaidžia kaip sidabriniais šaukšteliais: sudeda į dėžutę ir
iš aukštai paberia ant stalo, vėl sudeda ir vėl paberia. Gražu, bet kas iš to?
Geriausių P. Žemgulytės eilėraščių pluoštą
siūlyčiau skaityti koncentriniais ratais. Centrinis būtų tėvų motyvas.
Mirusio tėvo pasveikinimas su gimtadieniu (apskritai stipriausias knygos
eilėraštis) neįtikėtinai natūraliai ir autentiškai jungia pokalbį su mirusiuoju ir
maldos intonaciją, gyvenimą čia ir anapus: Nebeuždirbi mums duonos / Kasdienės, /
Jau atleidai kaltes / Visiems kaltininkams, / Nes atėjo / Tavo karalystė (p. 9).
Šita Tavo vietoj Dievo karalystė vėliau paaiškins labai žemišką, net,
sakytum, pagonišką P. Žemgulytės dangaus metafiziką ir motyvuos jos prislopintą,
drovų kalbėjimą (niekaip nesuprantu, kodėl šiandienos religinė poezija tokia
rėksminga). Todėl ir finalas sugrįžimas iš bet kokios, ne tik maldos, ekstazės
į žemę: Tėve mano, / Sveikinu tave, / Kad buvai gimęs / Ir neliūdnas
vaikščiojai / Žemaitijoj / Kaip danguj / Taip ir ant žemės (p. 10).
Neliūdnas. Žemaitijoj kaip danguj. Danguj kaip ant žemės. Šių dydžių koreliaciją
reikėtų įsidėmėti, antraip nesuprasime eilėraščio apie motiną. Motina miršta ne
sakrališkai, kaip A. Vačiulaičio ar R. Granausko prozoje, bet Vis labiau / Ir labiau
/ Pykdama / Ant gyvenimo / Kuris buvo / Kuris dar liko / Ir kurio rytoj / Galbūt jau /
Nebebus (p. 41). Tokiam trumpam ir itin apibendrinančiam eilėraščiui
reikalinga perspektyva, perspektyvų kaita, vien didelės ilgo gyvenimo patirties jau
neužtenka, tad iškart sunku suprasti, kas elementariam buitiniam P. Žemgulytės
eilėraščiui uždeda prasmės stogą, suteikia šiokią tokią amžinybės
dimensiją, kol galiausiai pamatai neįtikėtiną dalyką tikėjimą, Dievą,
metafizinio horizonto galimybę čia keičia tikėjimas menu, išlikimo mene galimybė.
Vaizdas išdidinamas kaip šiuolaikinėj fotografijoj ar Renesanso tapybos drobėj:
Šitaip stovi / Tavo / Mano tėvas / Stovi / Ant visų kalnelių Lietuvos (p. 25).
Tapybos ir fotografijos motyvai kartosis, kalbant ne tik apie savos pamario giminės, bet
ir apie savo gyvenimą: tarp sausų gėlių / Voratinkliai. / Raudoni aistros
paveikslai / Padengti puriu / Dulkių sluoksniu (aistra, padengta dulkėmis, bus itin
svarbi skaitant paskutinio knygos skyriaus ciklus; p. 27); Ir du žmonės, / Susiėmę
už rankų, / Pačiam pakrašty / Fotografijos (p. 31). Panašiai būtų galima
pereiti tėviškės, tėvynės, meilės temas, bet kadangi knyga nors ir
nehimniška vis dėlto yra aiškiai testamentinė (ne gyvenimiškąja, gink Dieve, o
intonacijų prasme), rūpėtų stabtelti ties kūrybinio kelio autorefleksija. Čia taip
pat nerasime jokių likiminių, metafizinių ištarmių (viename eilėraštyje apie savo
namus poetė taip ir sako: esu tik priedas prie namų rūpesčių), bet jų niekada nebuvo
ir visoje P. Žemgulytės kūryboje. Ji paprasčiausiai reflektuoja: Palik vietos, /
Žiūrėk / Ateina eilėraštis, / Grįžta gal iš turgaus / Su pilnom rankom /
Žodžių, daiktų, veidų / Ko jam labiausiai / šiandien reikėjo, / Kad ir rytoj
būtų (p. 55; beje, klaustuko trūksta originale). Ir tenka reflektuoti iš paskos:
veidų P. Žemgulytės kūryboje niekada nebuvo per daug (artimieji, praeities asmeninių
išgyvenimų šešėliai), daiktų taip pat (namai, namų rakandai), o žodžių, kaip
ir pačių eilėraščių, išvis minimumas. Gal net nusikalstamas. Bet užtat visada buvo
erdvu tėviškei, užliejamiems Minijos slėniams, mažiems, nykstantiems pamario
miesteliams, kurių, grįždamas iš turgaus, jos eilėraštis šiandien kažkodėl
nesineša. Vis dėlto daugiausia vilčių tie motyvai ir turėtų teikti, nes tokios
autentiškos savo patirties reiškėjos per kalbą, intonacijas, sakinio sintaksę jie
daugiau jau neturės. I. Simonaitytė seniai mirė, o A. Petraitytė intelektualiai bando
suvaidinti nesuvaidinamą. Dėl flirto su pačia poezija, jos dvasia, regis, didelių
iliuzijų neturi ir pati P. Žemgulytė: Gal tai yra / Ruduo, / Gal tik šiaip /
Gyvenimas / Nugeltusiais lapais. / Žiūrėk, / Kiek jų po kojom, / Nelaurų, /
Nevainikas / Ir ne tau (p. 51). Ir vis dėlto tebemanau, kad tokios autentiškos
knygos, kaip P. Žemgulytės Nubėgantys vieškeliais, pasitaiko ne kasdien. Ypač
moterų poezijoje. Žinau, kad paskutinė frazė sukels pasipiktinimą moterų
intelektualių sluoksniuose, bet žinau ir tai, kad ši sąvoka, jau senokai išnykusi iš
literatūros kritikos apyvartos, neilgtrukus į ją vėl sugrįš. Ir dėl to bus kaltos
tik pačios rašančios ir rašinėjančios moterys.
Ir pabaigai svarbiausia. P. Žemgulytės knygą
sudaro 117 puslapių. Tai formatas, popierius, prekė. Pati knyga, kaip meninis kūrinys,
baigiasi ties 55-uoju. Norint ją plėsti, dar įmanoma įtraukti porą poetinių
miniatiūrų (p. 77, 83) ir keletą poetinių ciklų fragmentų iš paskutinio skyriaus
(nors pats cikliškumas, vidinė emocijos dramaturgija didesniame tekste gelbsti ir
silpnesnius fragmentus). Tad dabar nebeaišku, ką kaltinti ar autorę dėl
savikontrolės ir savidrausmės stokos, ar šiandieninę leidybos konjunktūrą? Kodėl
autorius negali išleisti, tarkim, 40 puslapių knygelės, kaip išleisdavo prieš karą?
Kam platinti, dauginti tekstus, kuriuos be nuostolio galima dėti į bet kurios kitos
autorės rinkinius? Jie nėra nei likimiški, nei būtini (ypač skyrius Šešėlio
gelmėj), o žodis gelmėj toks pat pretenzingas, kaip ir D. Žilaitytės
Akimirkų anotacija: Ketvirtoji žinomos poetės s u b t i l i ų (išretinta
mano V. K.) eilėraščių knyga. Rinkinyje 421 kūrinys. P. Žemgulytės
garbei reikia pridurti, kad ji kolektyvinio poetinio miniatiūros žanro aruodus
tepapildė vos keliolika savo tekstų.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|