|
<< Atgal
RAŠYTOJAS IR LITERATŪROS RINKA
Grožinė literatūra tai ne vien genialumas,
idealai, aukštos vertybės, subtilus skonis, bet ir pinigai. Parašyti knygą kainuoja
pinigus, rašytojai įvairiais laikais skirtingai sprendė šią problemą.
Švedų literatūros kritikas Johanas Svedjedalis
pateikia tris pavyzdžius, tris skirtingų visuomenės sluoksnių rašytojus, savaip
žengusius į literatūrą.
Vilhelmas Mobergas (18981973) ūkininko
sūnus, autodidaktas, produktyvus prozininkas, kaimo vaizduotojas. Socialiniu požiūriu
literatūrinė sėkmė jam leido atsiriboti nuo savo klasės, nors iš jos visą gyvenimą
sėmėsi temų savo romanams. Princas Wilhelmas (18841965) vienas iš nedaugelio
rašytojų, kuriuos išugdė Švedijos karaliaus rūmai, tačiau karališka kilmė jam,
kaip rašytojui, trukdė labiau nei materialinė padėtis. Trečias pavyzdys Vilhelmas
Ekelundas (18801949), kalvio sūnus, studentas, klasicistas, poetas, atsiribojęs nuo
pasaulio, taip nuo jo atitolęs, kad savo lyrika tapo svetimas ne tik skaitytojams, bet ir
tam laikotarpiui.
Trys rašytojai, trys skirtingi būdai pragyventi iš
savo kūrybos. V. Mobergas iš rašymo susilaukė didelio pelno, greitai išgarsėjo ir
netrukus tapo geriausiai Švedijoje perkamų knygų autoriumi. Princas Wilhelmas turėjo
solidų pagrindą turtingą giminę. V. Ekelundui nereikėjo skrupulingai registruoti
kronų, gautų už parduotas knygas, jo kūrybinę veiklą nuolat finansuodavo mecenatai,
jis gaudavo įvairias stipendijas, V. Ekelundas buvo daugiausia stipendijų gavęs to
laikotarpio rašytojas.
Iš šios trijulės tik princą Wilhelmą, pasak J.
Svedjedalio, galima vadinti laisvu rašytoju, nes jis ekonomiškai buvo nepriklausomas.
Kiti du, V. Mobergas ir V. Ekelundas, gyveno priklausydami nuo rinkos ar stipendijos. Jų
padėtis panaši į daugelio šiandieninių rašytojų.
Populiarioji literatūra, poezija, detektyvai, science
fiction, darbininkų literatūra šie žanrai nedaug turi bendrų bruožų,
tačiau jų kūrėjai mano, kad kiekvienas šių žanrų yra kaip nors gožiamas kito. J.
Svedjedalis teigia, kad populiariosios literatūros kūrėjai jaučiasi stelbiami poetų,
nes jų eilėraščių knygos plačiau ir dažniau recenzuojamos laikraščių
kultūriniuose prieduose, o lyrikai savo ruožtu nepatenkinti plintančia populiariąja
literatūra.
Įvairių žanrų literatūra skirtingai paplitusi
tarp skaitytojų. Vieni renkasi perkamiausias knygas, kiti dažniausiai recenzuojamas,
dar kiti apdovanotas premijomis. Skirtingi žanrai skirtingam skoniui.
Bibliotekininkai turi seną posakį: Kas nori prastos knygos, gera nesitenkins.
Ekonominė sėkmė vieniems rašytojams ateina iš
karto, kitiems palaipsniui, daugelio apskritai neaplanko. Kai kurie į tai žiūri kaip į
savotišką loteriją. Dar kiti linkę vadovautis Scotto Fitzgeraldo pasakymu: gerai
rašyti tai tarsi plaukti po vandeniu sulaikius alsavimą. Beje, šis autorius
iliustruoja sėkmės paradoksą. Jo debiutinis romanas Šiapus rojaus tapo
bestseleriu ir išgarsino autorių, tačiau dabar ši knyga atrodo lėkštoka ir pasenusi.
Geriausiu jo kūriniu laikomas Didysis Getsbis, nors anuo metu šis romanas nebuvo
vertinamas ir neturėjo paklausos.
Trumpalaikė nesėkmė vėliau gali tapti sėkme.
Kultūros sociologo Pierre'o Bourdieu nuomone, tarp literatūrinio ir ekonominio kapitalo
egzistuoja atvirkštinis ryšys, kitaip sakant, ilgo produkcijos ciklo logika
ilgainiui kūryba turėtų atnešti naudos. Bet kaip rašytojui išgyventi, kaip verstis,
kad sukurtų tokius kūrinius, kurie ateityje taptų šedevrais?
Išeitis gerai žinoma. Kai kurie rašytojai turėjo
kokį nors turtą (pvz., Gunaras Ekelöfas), kiti kokią nors profesiją, darbą,
nesusijusį su literatūros sfera. Pastariesiems profesija suteikdavo ne tik ekonominį
saugumą, bet ir socialinių žinių, patirties, kurią galima perkelti į literatūrą.
Gydytojai, mokytojai, darbininkai yra ne sykį vaizdavę švedišką tikrovę. Dabar
daugelio rašytojų profesija labiau artima literatūrai tai žurnalistai, kritikai,
leidyklų redaktoriai, vertėjai.
Šalia to Švedijoje egzistuoja daug ir įvairių
stipendijų, fondų, kurie remia vadinamąją kokybinę literatūrą, nors šią sąvoką
ir nelengva apibrėžti. Tokia kokybinė literatūra turėtų patekti ir į P. Bourdieu
ilgo produkcijos ciklo sampratą. Taigi tokius rašytojus verta remti, nes ateityje jie
turėtų pateisinti į juos sudėtas viltis.
Dažnai sakoma, kad dabar literatūra tapo
komercializuota, o rašytojai priklausomi nuo rinkos. Anot J. Svedjedalio, toks
teiginys yra sykiu teisingas ir klaidingas. Trumpalaikis atlygis už bestselerį iš
tiesų niekada nebuvo labai didelis. Pasaulinė literatūrinė sėkmė atneša pelno ir
iš kitų šakų (kino, kompiuterinių žaidimų, žaislų ir kt.). Meškiukas Nalle
Puh pavertė Waltą Disney didžiulio kapitalo bendrove.
Padidėjo ne tik knygų leidyba, bet ir jų pasiūla.
Per pastaruosius trisdešimt metų vien Švedijoje knygų leidyba išaugo daugiau nei du
kartus. J. Svedjedalis mano, kad tai lėmė ne padidėjęs knygų perkamumas, o rašytojų
išsilaisvinimas nuo rinkos. Anot jo, dabar rašytojas gali išsiversti ir be rinkos, o
tai esąs naujas reiškinys.
Iki pat XIX a. pradžios rašytojo karjera Švedijoje
buvo susijusi su valstybine tarnyba, dažniausiai mokykloj, bažnyčioj, universitete.
Devyni iš dešimties švedų rašytojų praėjo tokį karjeros kelią. Literatūrinė
rinkos ekonomika prasimušė tik ketvirtąjį XIX a. dešimtmetį, kai atsirado rinkos
rašytojų. Iki XIX a. pabaigos rašytojai buvo palikti rinkos logikai. Tiesa,
valstybinės stipendijos (Švedų akademijos) buvo, bet labai mažos ir nereikšmingos.
Tada ir įsivyravo literatūros komercializacija, teigia J. Svedjedalis. Daugeliui
rašytojų teko atsisakyti savo literatūrinių sumanymų, kad pragyventų ir išlaikytų
šeimą.
XX a. pradžioje rašytojų stipendijavimas
išsiplėtė, įsikūrė įvairūs fondai (Rašytojų sąjungos, leidyklos Bonniers,
Devynių draugijos), padidėjo Švedų akademijos skirtos sumos, be to, valstybė
pradėjo rimčiau remti literatūrą. Aštuntąjį XX a. dešimtmetį buvo suformuluota
valstybinė kultūros politika, siekianti pasipriešinti negatyviems komercializacijos
padariniams kultūros srityje. Valstybė tapo svarbiu kultūrinio gyvenimo veikėju. Kartu
atsirado vis daugiau nevalstybinių arba nepriklausomų fondų, remiančių tik
vadinamąją kokybinę, aukštąją arba avangardinę literatūrą. Pinigai čia skirstomi
dvejopai: kūrybiniam laikui ir įvairiems kokybiniams apdovanojimams.
Ši sistema, kaip ir daugelis kitų, neišvengia
paradoksų. Kartais apdovanotų rašytojų knygų apskritai niekas neperka, o kartais jos
tampa bestseleriais. Kokybė, suprantama, ne visada būna tose rašytojų gretose, kurioms
labiausiai reikia pinigų.
Z. MAŽEIKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|