|
<< Atgal
TOMAS REKYS
Audra Čikagoje
Du sporto pasauliai
Automobilis
Arabas
Lagaminas
Mirtis
Audra
Modernizmas ir mistika
Į viršų
Du sporto pasauliai
Baigėsi pasaulio futbolo čempionatas. Jam
šiokio tokio dėmesio skyrė ir Amerikos televizija, nes čempionate dalyvavo JAV
komanda. Futbolas Amerikoje nėra populiarus ir net visai kitaip vadinamas. Futbolu čia
laikomas toks grubus žaidimas regbis, o europinį futbolą jie vadina soccer. Buvo
įdomu sužinoti amerikiečių nuotaikas, jų nuomonę apie šią mums įprastą sporto
šaką.
Jau rašiau apie amerikiečių dievinamą beisbolą.
Panašiai žaidžiamas ir golfas. Abiejų žaidimų esmė – lazda pataikyti į mažą
kamuoliuką. Žaidžiant golfą nebūtina stipriai smūgiuoti, bet nepaprastai svarbu
tikslumas. Žaidėjas turi pasižymėti ypatingais, preciziškais sugebėjimais,
profesionalumu.
Toks skrupulingas preciziškumas sporte išreiškia
gal net amerikiečių nacionalinį bruožą – atkakliai siekti tikslo pasikliaujant
šaltu protu, nerodant jokių emocijų. Panašu, kad tai atsispindi ir jų politikoje –
kaip atkaklus siekis viešpatauti pasaulyje.
Tokios mintys kilo spaudoje pasiskaičius
amerikietiškos kritikos apie europietišką futbolą. Amerikiečių nuomone, futbolo
olimpiadose yra per daug laimės faktoriaus (į tai, beje, dėmesį atkreipia ir patys
europiečiai). T. y. daugiau atsitiktinumo, loterijos, sėkmės, o ne profesionalumo. Per
mažai komandų tarpusavio rungtynių toli gražu nepadeda išsiaiškinti, kuri iš jų
tikrai yra stipriausia (o gal europiečiams tai ir nesvarbu?).
Anot amerikiečių, gaila žiūrėti į europietiško
futbolo trenerius, kurie visus du kėlinius desperatiškai šokinėja nuo suolų ir vis
kažką šaukia savo komandos žaidėjams. Jeigu jau yra toks poreikis išsiaiškinti
situaciją, kodėl neleisti vadinamųjų time out? Tai būtų maždaug tas pats,
kaip žaidėjo keitimas ar kartais pasitaikantys trumpi ginčai tarp žaidėjų, kurių
metu žaidimą pertraukia nedidelės pauzės.
Tai tiesa, kad pralaimėjusios komandos gana dažnai
skundžiasi teisėjų neobjektyvumu. Amerikiečiai su tuo sutinka. Tokioje didžiulėje
aikštėje vienam teisėjui visko sužiūrėti tiesiog neįmanoma.
Dažnai futbolo rungtynės baigiasi lygiosiomis.
Baudinių mušimas tik patvirtina šiai sporto rūšiai būdingą loterijos elementą.
Neprofesionalus europiečių požiūris į futbolą
gimdo savotiškas sirgalių emocijas. Tai kas, kad mūsų komanda silpnesnė.
Psichologiškai tai sunkoka sau pripažinti, todėl paprastai elgiamasi pagal mažo vaiko
nuostatą: mano tėtis – stipriausias pasaulyje! Tad laimingo atsitiktinumo elementas
olimpiadose audrina sirgalių emocijas, teikia subjektyvių prielaidų „sirgti“ už
savo komandą, laikyti ją pačia stipriausia, nuostabiausia. Tokių aistrų pasekmės,
ypač kai likimo burtas komandai nepalankus ir ji nepateisina sirgaliaus vilčių, –
siautėjimai po rungtynių, nusiaubtos gatvės. Beje, kartais nemažiau siautėjama ir
komandai laimėjus.
Dabar palyginkim JAV NBA krepšinį. Pasaulyje šioms
komandoms nėra lygių, bet amerikiečių sirgaliai dėl to neina iš proto ir nedaužo
nei vitrinų, nei praeivių fizionomijų. Nes čia viskas daugiau paremta profesionalumo
vertinimu. Nėra čia loterijos, nėra beprotiškų emocijų. Jei žaidėjas silpnesnis
– tą aiškiai matai, supranti, ramiai priimi. Ir viskas. Amerikoje taip pat
džiaugiamasi ir švenčiama, bet kiosko vitrina ar kaimyno fizionomija lieka sveikos.
Tad europietiškas futbolas daugiau panašėja į
cirką nei į rimtą profesionalų sportą. Maždaug tokia būtų amerikietiška išvada,
gal todėl tas futbolas čia ir nėra populiarus.
Iš kitos pusės, amerikietiško sporto
profesionalizmas dvelkia ir reginio sausumu. Pavyzdžiui, europietiškame krepšinyje yra
toks žaidimo momentas kaip iniciatyva. Kartais ir silpnesnė komanda staiga perima
psichologinę iniciatyvą ir ima valdyti situaciją. Priešininkas nespėja atsipeikėti,
susitelkti ir apsiginti. Laiminčiųjų sirgaliai kone staugia iš pasitenkinimo. Ir
būdavo, kad per kelias paskutines žaidimo minutes laimima neįtikėtinai daug taškų.
Tada jau aistros liejasi per kraštus.
Amerikiečių krepšinyje tokių dalykų rečiau
pasitaiko, nes tam kelią užkerta taisyklės. Pirmiausia, kad ir keturi trumpesni
kėliniai vietoj dviejų ilgesnių, kurių reikalauja europinės taisyklės. Leidžiamos
dažnesnės pertraukėlės, todėl visokias emocines iniciatyvas priešininkų treneris
nesunkiai nuslopina. Stop! Pertrauka, atsikvėpkim, pailsėkim, atsipeikėkim. Taip
žaidimas praranda savo emocinį iracionalumą. Ir visada išaiškėja, kuri komanda
tikrai yra stipresnė.
Tačiau tokias varžybas stebėti jau nebėra taip
malonu, nebent esi tos srities mėgėjas, žinovas ar profesionalas. Dėl gana skrupulingo
varžybų susitikimų reglamento, taip pat dėl amerikietiško sporto (ne vien krepšinio)
vidaus taisyklių ir sirgaliai kažkaip priverčiami viską priimti santūriau. Nebent
siurprizas iš tiesų ateina per profesionalumo lygį – tada tai tampa dienos naujiena,
aktualija, pagyvinanti kone visos šalies nuotaikas. Bet vis vien tiek į laimėjimus,
tiek į pralaimėjimus čia reaguojama kur kas šalčiau nei Europoje.
Silpnesnis amerikietiško sporto emocinis pamatas
lemia, kad JAV mažiau puslaukinių, pusgalvių sirgalių. Tai, matyt, būtų svarbiausias
skirtumas tarp amerikietiško ir europietiško sporto.
Į viršų
Automobilis
Norėčiau šioje šalyje gyventi kukliai –
neišeina. Su kokiu nusmurgusiu žigulio tipo automobiliu nepatrauksi. Eismo spūsties
laikas ilgėja, automobilių remontai brangėja ir t. t. Ir stebiu, kaip čia vis daugėja
galingų džipų ir panašių „traktorių“. Vis nauji arba apynauji. Tad kaip gerai
gyventi čia, Amerikoje.
Pavyzdžiui, mano dukra turėjo gerą automobilį,
bet nenaują, ir kartą tasai sugedo. Dukrai jo gedimas kainavo gerus kelis šimtus
dolerių ir darbo praradimą. Darbo vietos išsaugojimas labai priklauso nuo jo vertinimo.
Jei darbas deficitinis – niekas su tavimi nesiterlios ir negaiš. O ypač jei dar tą
vietą kontroliuoja tarpininkai – kitą dieną ir rasi savo vietoj sėdintį ką nors
kitą. Susiradusi naują darbą, dukra pasirūpino įsigyti ir naują automobilį. Už jį
mokėjo kredito palūkanas po kelis šimtus dolerių kas mėnesį, bet užtat buvo rami
dėl darbo vietos.
Bet prabėgo penkeri metai, ir ji vėl keičia
automobilį. Vėl išlaidos. Nes naujausi automobiliai turi ypač gudrų vidinį
kompiuterį. Per techninę automobilio apžiūrą tie kompiuteriai po tam tikro termino
tavęs niekaip nepraleis. Tikrinimo esmė: prie kompiuterio pajungiami du laidai –
tikrinamas vien dujų išmetimas. Ir visada gaunamas atsakymas – reikia keisti
išmetamųjų dujų sistemą, kažkokius katalizatorius, dar kažką. Tuo automobiliu gali
būti net nevažinėjęs, bet jei nuo jo pirkimo praėjo penkeri metai, kompiuteris rodys
tik tokį reikalavimą. Ir tai taikoma daugeliui naujų automobilių. Tas pakeitimas
paprastai kainuoja tūkstantį dolerių, brangesnėms mašinoms – dar daugiau. Kadangi
tau įdės jau ne gamyklinį katalizatorių, po metų būk pasiruošęs vėl jį keisti
(kompiuterio neapgausi – jis įmontuotas gamykloje).
Tik dėl technologinės specifikos automobiliai čia
keičiami kas penkeri metai, o tai smarkiai muša per kišenę. Be to, ir šiaip tie
automobiliai po penkerių metų jau pradeda byrėti. Ir tai dar ne vienintelės jo
aptarnavimo išlaidos. Nors automobilis faktiškai yra tik darbo priemonė (asmeniškai
aš absoliučiai niekur kitur, kaip tik į darbą, ir nevažinėju) ir dėl to ji turėtų
būti išduodama veltui, bet yra netgi priešingai. Automobilis nuolat siurbia tam tikrą
tavo pajamų dalį net nepriklausomai nuo važinėjimo juo intensyvumo. Nuolatos reikia
mokėti už visokius kasmetinius ir pusmetinius lipdukus – registracijas. Vienkartinės
automobilio registracijos nepakanka – jį reikia registruoti, t. y. mokėti už jį
kasmet. Taip pat atskirai ir kasmet reikia mokėti už mašinos numerį, už leidimą ją
statyti prie savo namų ir t. t. O kur dar draudimas? Taip ir lekia dešimtys, šimtai,
tūkstančiai dolerių. Ir nepaisant viso to, dar tenka periodiškai rūpintis naujo
automobilio pirkimu...
Iš tiesų gyventi laiku nepakeičiant seno
automobilio į naują yra tiesiog rizikinga. Nors aš pats vis dar tempiu su savo
apynauju. Po eilinio sumokėto tūkstančio už techninę apžiūrą dabar turiu metus
laiko. Ir dar turiu labai seną automobilį, visą sugriuvusį, su kuriuo važinėju tik
kada ne kada (tai atsarginis variantas). Šis senas automobilis techninę apžiūrą
lengvai praeina, nes tokiuose dar nebuvo įrenginėjami kompiuteriai. Tiesa, jį uoliai
tikrina, matuoja, vis kažko ieško. Ir visada viskas būna tvarkinga. O tas kitas,
apynaujis, vos penkerių metų senumo, turi kompiuterį...
Kadangi tas mano senasis jau byra į dalis, teks kaip
nors jį parduoti ar į automobilių kapines nuvaryti abi savo tas gėdas (Amerikoje taip
gyventi yra gėda), ir pirkti vieną naują gerą automobilį. Tiesa, tada ir gyvensiu tik
dėl jo – kišiu jam savo algą, nes nauji automobiliai čia kainuoja ne mažiau
dvidešimties tūkstančių. Bet juk tai prasmingas gyvenimas ir uždarbio leidimas, ar ne
taip?
Automobilio keitimo situacija ypatinga ir tuo, jog
įteigia mintį, kad naują transporto priemonę perki dėl pinigų pertekliaus, dėl
dizaino, dėl mados. Pamažu ir pats įtiki, kad perki ją kaip tik dėl tokių dalykų.
Taip daug maloniau jaustis, o ir prieš gimines Lietuvoje galima pasigirti. Kapitalizmo
pasaulyje seniai nusistovėjo tokia psichologinė etika, kad nei tu savęs, nei kiti
tavęs nelaikys visaverčiu žmogumi, jei neturėsi reklamos išrėktų paskutinės mados
dalykų. Kaip puiku pareikšti, kad nusipirkai mašiną, kurią vakar reklamavo per
televiziją! Čia jau visas homo americanus! Garbinkime tokį ir šlovinkime,
pavydėkime tokiam.
Taigi vien iš šio automobilių pramonės pavyzdžio
matyti, kad sistema gamina sau vartotoją ir ugdo gyvenimo hedonistą. Nors iš tikrųjų,
visa tai įsigydamas, nelabai ką gauni. Tik turėjimo iliuziją. Nes pusė tavo gyvenimo
prabėga darbe, kita pusė – automobilyje. Šiek tiek tenka pabūti ir namie –
permiegoti. Tiesa, žadama sukurti piliules nuo miego – tuomet namie apskritai nebus
prasmės būti – galėsi ir sapnuodamas prasmingai pinigą kalti...
Bet geriau pagalvojus – o kas yra tas gyvenimas?
Artimieji, gamta, saulė? Prasmingas darbas ir turiningas poilsis? Naivios ir neprotingos
svajonės – nes mums mūsų gyvenimo vertybes diktuoja tie, kurie pasirinko turto
stabą. Jie laimi kovą už būvį po saule, jie yra mūsų civilizacijos avangardas.
Todėl, norom nenorom, mums tenka prisitaikyti prie jų vertybių ir reikalavimų. Kitaip
paprasčiausiai būsi sumindžiotas.
Tad gyvenk sau ramiai kaip tas „Coliukės“ kurmis
po žemėmis džiaugdamasis vieninteliu gyvenimo garantu – pinigu! Ir pamiršdamas
visokias krikščioniškąsias ar diogeniškas gyvenimo nuostatas. Pirk daiktus, rūpinkis
kartkartėm įsigyti naują, madingą automobilį! Nes tai reiškia, kad tu smarkiai
dirbi, kad atsakingai žiūri į darbą, ir kad tau labai svarbu jo neprarasti. Ir dar –
kad kažką užsidirbi, kad turi pinigų. O toks asmuo jau tikrai vertas pagarbos! Jei
turi daug pinigų, savo verte prilygsti savo naujam automobiliui! Nes jis yra svarbiausias
tavo gyvenimo kokybės kriterijus.
Į viršų
Arabas
Su Europoje paliktais artimaisiais bendraujame
telefono kortelėmis. Kai kurios yra specifiškos ir ant jų užrašyta – „Rytų
Europa“, „Meksika“ arba dar kas nors. Pirkau Rytų Europos. Pardavėjas
arabas maloniai užklausė – gal iš Lenkijos? Ar Rusijos? Lenkiškai jis net
pasisveikinti išmokęs. Bet nesupratau, ar buvo girdėjęs tokią Lietuvą. Dažnai šią
šalį jie supranta nelyg kokie specifiniai istorikai – tai galinti būti Rusijos arba
Lenkijos dalis. Taip mąsto, aišku, ne vien arabai.
Ir aš savo ruožtu pasidomėjau – iš kur jis pats
kilęs? Iš Arabijos – trumpai atsakė. Dabar jau aš suglumau, pasijutau toks pat
neišmanėlis kaip ir jis prieš tai. Palauk, sakau, – arabų šalių yra daug, iš
kurios tu konkrečiai? Iš Jerusalem! – patikslino... Tada jau visai sutrikau –
ė, ė... Bet juk tai Izraelis, o ne kokia Arabija. Pasirodo, kad Jerusalem
(Jeruzalę) sudaro trys rajonai, iš kurių didžiausias yra arabų. Taigi aš – iš
Arabijos, – kantriai man aiškino pardavėjas. Aaa... – reikšmingai nutęsiau. Viskas
paprasta. Mintyse galvojau – vadinasi, ten, kur tas arabas, ten ir Arabija... Čikagoje
jų gyvena tikrai nemažai, ateityje gal ir aš galėsiu artimiesiems girtis – gyvenu
Arabijoje. Nors panašiau, kad Čikaga taps Meksika arba Lenkija.
Vis dėlto nepatogu buvo užbaigti pokalbį vien
politine geografija, tad dar pasidomėjau, kaip jam čia einasi. Ar patinka Amerikoje? Ne!
Nepatinka, – atvirai dėstė man visiškai ne amerikietiško etiketo stiliumi. Daug
dirbti reikia – štai dirbu visas septynias dienas per savaitę!
Aš jį supratau – jis dar jaunas, jam reikia ir
šio, ir to. Ne taip kaip man – nors ir aš dirbu tas savo „7 per 7“... Bet man jau
nieko kito ir nebereikia.
Apskritai daugelis emigrantų čia ir yra priversti
dirbti be jokių poilsio dienų. Iš vienos pusės, tokios jiems iškeliamos sąlygos, iš
kitos – viską paskaičiavus – supranti, kad mažiau dirbti ir neapsimoka. Todėl jei
kas ir turi laisvų savaitgalių, susirūpinęs dairosi kokio nors papildomo darbo.
Laisvų, nereikalingų, nepelningų dienų Amerikoje neturi būti...
Tad išeidamas iš parduotuvės galvojau: ne Arabija
čia ir ne Lenkija. Čia – kapitalizmas! Tiek Čikagoje, tiek Lenkijoje, tiek ir
pačioje Arabijoje. Jei dar ne dabar, tai jau ateityje – tikrai. Ir tada jau niekur iš
tos savo Arabijos nepabėgsi, – visur bus tas pats...
Į viršų
Lagaminas
Šioje šalyje net ramiai gyvendamas nesi ir
negali būti tikras dėl rytdienos. Suges, pavyzdžiui, mašina, nenuvyksi į darbą ir
todėl jo neteksi, nepavyks gauti kito – ir tu jau esi gatvėje su visais savo baldais
ir knygomis.
Aš pats kažkada vieną tokią moterį buvau
priglaudęs. Tai buvo šaltą vėlyvą rudens vakarą. Dar lijo, ir nemažiau nei lietus
iš dangaus gatvėje žliumbė ta moteriškė. Jos daiktus savo garaže priglaudė
kažkokie meksikiečiai, o aš ją įsileidau į virtuvę, nes ten buvo laisvos vietos.
Teko matyti ir tiesiog pro langus išmetamus baldus.
Juos buvo galima ir gražiai sukrauti ant šaligatvio, bet juk netupėsi prie jų per
naktį – policija tave „supakuos“. Grįžęs ryte baldų, aišku, neberasi, o už
tavo sulaikymą niekas neatsako. Tad kitą sykį daug geriau tuos baldus mėtyti tiesiai
pro langą – taip sutaupomas laikas, o jis juk taip pat yra pinigai.
Tačiau tokioms negandoms galima pasiruošti.
Tereikia savo turtą sumažinti iki lagamino dydžio. Tada ramiau gyventi. Pavyzdžiui,
mano kaimynas Garry prarado viską – butą, baldus, asmeninius daiktus, net visus
dokumentus. Bet vėliau susirado darbą, vėl kažkur gyvena, vėl įsigijo daiktų. Visi
tavo daiktai turi būti tokios vertės, kad niekada nebūtų gaila jų pakeisti ar
išmesti. Juk rytoj parduotuvėse tau pasiūlys kur kas geresnę kokybę. Jokių
asmeniškų prisirišimų...
Kaip jaustumeisi staiga netekęs visų savo daiktų?
Žinau, kad nekaip, nes savo knygų, užrašų neatkurtum. O tai reiškia, kad šiai
visuomenei netinki, esi jai svetimas. Todėl anksčiau ar vėliau būsi iš jos
išstumtas, pakeistas. Gyvenime turi džiaugtis ne tuo, ką jau turi, o tuo, ką dar gali
gauti rytoj. Ar ne dėl to ir gyveni?
Dar ramiau gyventi, kai esi vienas, be šeimos. Bet
geriausia visai negimti. Tai jau idealus, tiesiog idealistinis atvejis. O jei rimčiau,
žmonės sako, kad kaip nuogas ateini, taip be nieko ir išeini. Ne visai taip. Išeini
gražiu kostiumu ir dailiame karste. Va taip ir būtų prasminga eiti per gyvenimą – su
vienu vieninteliu lagaminu, kuriame ir savo daiktus susidėtum, ir pats jame sutilptum.
Į viršų
Mirtis
Žvelgiu į dukros jaunystės nuotraukas, darytas
dar Lietuvoje, į laimingą besišypsančią porą. Jį gerai pažinojau. Šaunus
jaunuolis buvo. Visada atvirom, besijuokiančiom akim, ir kažkodėl visada visa
atleidžiančiu žvilgsniu.
Sapnavau jį prieš pat emigraciją. Kad jis oro
uoste likęs vienas. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik jis vienas, lauke, prisėdęs ant
šaligatvio krašto, susiėmęs rankomis galvą. Aš jam atėmiau ateitį – tokia buvo
to sapno potekstė. Aš jį palikau amžiams vieną.
Dukra iš pradžių planavo jį greitai aplankyti,
bet taip neišėjo. Pirmiausia dėl mano kaltės. Nusprendžiau pinigų tai kelionei
skirti kitais metais. Nieko bloga neatsitiks. Bet žmonės ne visi iš akmens. Dukra
puolė į tylią depresiją (aš to nepastebėjau), o jos vaikinukas – į žolę...
Po truputį. Kitais metais dukra apsilankė Lietuvoje, bet jau buvo vėlu. O gal ir ne.
Vis dėlto emigruoti pas mus jam nepavyko. Praėjo dar pora metų, ir dukra ištekėjo už
kito – panašaus emigranto, tik daug tvirtesnės dvasios. Dar metai, ir jos jaunystės
vaikinukas visiškai paskendo narkotikų jūroje. Vėliau atsigavo, bet jam buvo per sunku
gyventi. Ramino save raminamaisiais... Didesnėmis dozėmis nei galima, dar taurelę
nakčiai ir – sustojo širdis.
Taigi mano emigracija tapo pažymėta kraujo kalte.
Išvykdamas apie tai daug negalvojau, nors jutau blogą lemtį. Graužė šiek tiek ir
sąžinė, bet stengiausi apie tai nemąstyti. Galvojau apie J. Baltušio „Tėvų ir
brolių takais“... Apie nuolat ten švytinčią saulę ir ne mažiau išsiviepusius
amerikiečių lietuvių veidus...
Dabar galvoju apie kaltininką. Taip, tai esu aš.
Tas sapnas buvo kažkoks pranašiškas. Netgi tai buvo labiau vizija. Vėliau sužinojau,
kad jis dar ilgai dukrai rašė liūdnus laiškus – netgi po jos vestuvių. Jis buvo
vienišas, ir ryšys su mano dukra jam labai daug reiškė.
O kaip narkotikų problema? Anksčiau Lietuvoje jų
tiek daug nebuvo. Gavom laisvę kartu su narkotikais. Ir ne vien su jais. Man pasirodė,
kad tauta nuodijama pirmiausia kapitalizmu. Pirmosios aukos iš mano aplinkos buvo mano
paties emigravusi šeima, paskui tas vaikinukas. Jo siela susirgo ir kūnas krito. O
mūsų kūnai liko sveiki, tik va – siela virsta į dolerį. Gyvi trūnėsiai, ir tai
kur kas blogiau už nelaimingo narkomano tragišką lemtį. Tuo labiau, kad tas vaikinas
bent po mirties susilaukė nuoširdžių artimųjų ašarų, o mes čia regime vien
demonstratyvaus džiaugsmo perteklių ir iki ausų ištemptas šypsenas.
Nežinau visų to jauno žmogaus mirties aplinkybių,
bet mano mintys sukosi apie savižudybės scenarijų. Kiek suprantu, yra dvi savižudybių
priežastys. Viena – tai tragiški gyvenimo sukrėtimai, nuo kurių neapsaugotas joks
individas. Tai daugiausia širdies skausmo savižudžiai. Pavyzdžiui, artimo žmogaus
netektis. Bet tokiu atveju neką rečiau širdis pati plyšta iš skausmo – nereikia nė
žudytis. Šiai kategorijai priskirčiau ir palūžusius dėl kankinimų baimės. Taikos,
ne karo ir ne režimų metu tai gana reti atvejai, tiesiog kriminaliniai įvykiai.
Kita priežasčių kategorija – kai gyvenimas
tarytum normalus, bet individas nesugeba prisitaikyti, negali normaliai jaustis ir
pasirenka savižudybės kelią.
Ir dar man pasirodė, kad už savižudžio
nelaimingą suklupimą, jo klaidą ir visuomenės netektį baisesnė yra gyvenimo
nuodėmė. Sėkmingai kapitalistiškai gyventi – štai kur tikroji savižudybė. Dvasios
mirtis. Ir mes už tą jaunuolį numirėme kur kas anksčiau.
Į viršų
Audra
Čikagos klimatas panašus į Lietuvos, tik
vasaros kiek karštesnės ir nepalyginamai tvankesnės. Kaip tik tvankuma visus čia ir
nukamuoja. Lietuvoje nuo jos gelbsti gaivinantys vasaros lietūs, Čikagoje taip pat
gelbsti, bet ne tiek. Lietūs čia nėra gaivūs, ir net po jų išėjus laukan tenka
beveik žiopčioti dūstant, kaip ir prieš tai. Tik tada karščio būna kiek mažiau.
Tai ir guodžia.
Dar labiau guodžia oro kondicionieriai, be kurių
čia neišsiverstum – nei išsimiegotum, nei pailsėtum, o kitos dienos darbas ir visai
pribaigtų. Anksčiau tie kondicionieriai buvo prabanga, ne visi juos turėjo, o dabar tai
tiesiog būtinybė. Kambaryje gali normaliai įkvėpti oro, gali gyventi. Kondicionieriai
sugeria drėgmę, kuri iš jų bėga, teka, varva ant žemės, ant šaligatvio, ant
gatvės. Kai būdamas namie klausaisi, kas darosi lauke, kyla įspūdis, kad ten lyja. O
iš tiesų anapus lango kepina saulė, tik iš kondicionierių ant žemės tykšta vanduo.
Jie įtaisyti kone kiekviename lange.
Modernesni namai turi kitokias sistemas, –
kondicionierius stovi lauke, o į kambarius pučiamas šaltas, gaivus, sausas oras. Taip
įrengta daugelyje namų, kur gyventi nusikraustė mano dukra ir sūnus. Aš irgi greitai
ten nusikelsiu.
Vieną vakarą užsukau pas dukrą, ir tuo metu kilo
audra. Paprastai Čikagoje jos staigiai prasideda, taip pat staigiai ir baigiasi. Šį
kartą audra buvo didelė. Vėjas, liūtis, žaibai. O žaibuoja čia smarkiau nei
Lietuvoje. Kartais už lango matai ištisai violetinę šviesą – ji mirkčioja,
blykčioja, bet negęsta. Kaip nesiliauja ir grėsmingas dundesys su pratrūkstančiais
šaižiais, kone švilpiančiais žaibo smūgiais. Oras tuomet būna net sieros kvapo
pritvinkęs. Ypač „malonu“ patirti žaibą kažkur šalia: akinantis blyksnis kartu
su trenksmu. Garsas net skausmą sukelia. Nuo jo suskausta gal ausis, gal visas kūnas –
sunku susivokti. Nemalonus pojūtis ir baisoka, be abejo...
Tą kartą žaibas kažkur tiesiu taikymu išdaužė
elektros pastotes. Kaip skelbė kitos dienos spauda, 100 tūkstančių žmonių liko be
elektros. Bet čia gedimus taiso operatyviai, tik ne visiems iš karto, – būna, kad
tenka ir visą naktį ar dieną iškentėti be elektros.
Tuomet audra po geros valandos liovėsi, tik elektros
vis dar nebuvo. Viduje darėsi nepakeliamai slogu ir tvanku. Ne visi langai atidaromi, o
svarbiausio dalyko – kondicionieriaus – juk nebeturime. Neveikia taip pat ir
televizorius, kambariuose – tamsa, tad, norom nenorom, tenka išsibruzdinti į lauką.
Išėjome visa šeima, paėmę su savim ir
anūkėlį. Vakaras vis dėlto buvo gaivus. Debesys jau kiek prasisklaidę,
besileidžianti saulė net spindulių kur ne kur pažėrė. Temsta čia daug greičiau nei
Lietuvoje, nes saulės tekėjimo ir laidos kampas statesnis. Todėl, nusileidus saulei,
beveik iš karto ir tamsu. Ir vakaronės čia trumpesnės. Yra diena ir yra naktis... Yra
darbas ir yra miegas (dideliam darbdavių apgailestavimui).
Ne vieni mes išsinešdinome į lauką. Liaudis
pasipylė ir iš kitų namų. Šis rajonas Čikagoje kiek išsiskiriantis – namai
surikiuoti ne vienoje linijoje (kolchozinės gatvės principu), o daugmaž gaivališkai
išblaškyti po erdvę. Tad turi ne du kaimynus iš šonų, o keletą aplinkui.
Spoksojome vieni į kitus, lyg pirmą kartą
matytumėmės, linksėjome vieni kitiems, sveikinomės. Vaikai greitai sujudo lakstyti,
klykauti, suaugusieji jiems iš paskos – tvardyti, raminti. Taigi užvirė gyvenimas.
Tada dukra dėl viso to, kas vyko aplinkui,
išreiškė nusistebėjimą. O kas čia ypatingo? – pasidomėjau. Mat ji buvo
įsitikinusi, kad kai kurie aplinkiniai namai yra negyvenami. Visada ten buvo lyg
tuščia, nesuprasi, kas juose yra. Dabar jie štai atsivėrė, atsiskleidė visu gyvenimo
grožiu ir pilnatve. Anksčiau aplink tik kelias meksikiečių šeimas matydavo, – net
galvojo, kad šiame rajone vien meksikiečiai gyvena. Pasirodo, čia dar daugiau
įsikūrę grynų baltųjų amerikiečių.
Visus išjudinęs įvykis žmones kažkaip suartino,
– mezgėsi kalbos, netgi pažintys, tegu ir trumpalaikės, tegul ir tam vakarui...
Reikėjo prasimanyti kažko valgyti ir kadangi be elektros nelabai ką pasigaminsi, o
vakaras po audros toks puikus, tad nenuostabu, kad prie kai kurių namų įsidegė barbekiù
lauželiai. Aplinka darėsi tokia artima, sava, bet taip pat viskas ir kažkiek neįprasta
– tarsi sapne.
Viena senyva meksikietė, linktelėdama man, net
atsiduso – kaip miela! Jai tai primena senus gerus laikus, kai beveik visi vakarai
būdavę kaip tik tokie...
Nežinia, kiek tas šurmulys būtų besitęsęs
(namie tik uždusti galima), bet staiga languose užsidegė šviesos, sudūzgė
kondicionieriai... Ir vakaras baigėsi. Vos po kelių minučių lauke jau buvo tuščia.
Žmonės vėl sulindo į savo namus – kas spoksoti televizoriaus, kas tvarkytis, kas
ilsėtis. Laukė rytojaus darbai.
Ir tik kur ne kur dar berūkstantis laužo dūmelis
bei paskrudintos mėsos kvapas liudijo, kad čia visai neseniai buvo šventė. Buvo audra!
Į viršų
Modernizmas ir mistika
Niekada nebuvau modernizmo kultūros žinovas ar
gerbėjas. Tiesiog nelabai ją suprantu. Kaip ir šiuolaikinių eilėraščių ar bet
kokių naujoviškų rašinių. Yra ir dabar autorių, rašančių paprastai, lyg
senoviškai – bet tai smulkios žuvytės, nežinomos pavardės. Ne laureatai, o tik
iškasenos. Ir nors jų kūrybą būtų galima palyginti su vakarykščiu maistu, aš jį
kramtau visai normaliai.
Vis dėlto paėmiau sykį į rankas ir solidesnį
žurnalą. Kultūrinį, svarų! Iš Lietuvos man jį atvežė pažįstamas. Pavadinimo
nenurodysiu – manau, tai nesvarbu. Atsiverčiau, perverčiau. Šis bei tas. Nuo ko
pradėti? Niekada neskaitau nuo pradžių. Paprastai įdomiausi dalykai būna gale –
dažnai humoras, karikatūros... Tai ir būna įdomiausia. Bet čia to nėra. Tik
redakcijos adresai, dar kažkokia informacija. Tad nusprendžiau pasielgti, kaip kartais
elgiamasi su Biblija. Sako, reikia knygą atsiversti bet kur. Intuityviai, staiga, ir
atsivers tau Apvaizdos žodis! Iš tikrųjų dažnai pataikai kaip tik ten, ko tau
labiausiai reikia. Gauni aktualų pamokymą, patarimą. Tai tokia mistika.
Užsimerkiau ir atsimerkiau. Ties atverstu lapu.
Tarsi kompiuterio zoom'u – didinimo stiklu – sufokusavau žvilgsnį į
kažkokį puslapio akcentą, sakinį, žodį! Mintį! Tai buvo žodis – šūdas...
Gal, kad šūdas – neįprastas viešumoje žodis, užtat akis kaip tik jį ir
pagavo, išryškino. Negaliu pasakyti tiksliai kodėl, apie tai ir negalvojau. Galvojau
apie patį žodį. Susimąsčiau. Perbėgau akimis ir visą tekstą. Tą šūdą
pridengė net keli kažkokių išsamių svarstymų, rašymo apie kažką puslapiai. Ir tas
kažkas turėjo pateisinti žodžio šūdas vartojimą. Čia jo nevengiu kartoti,
nes ir aš noriu neatsilikti nuo modernizmo, pabuvoti bent jo šešėlyje.
Buvau tikras, kad visas tekstas visiškai ne apie tą
žodį, kad iš teksto apskritai negalima išimti jokio žodžio ir jį vertinti atskirai.
Kad geras tekstas pateisina bet kokio žodžio vartojimą. Bet čia rašau ne apie tekstą
ar jo prasmę. Jau minėjau, kad nieko apie modernizmą ir šiuolaikinę kultūrą
neišmanau, kad mano tikslas buvo mistika. Ją ir patyriau...
Bet tuo neužbaigiau. Nusprendžiau pamėginti dar
kartą. Užverčiau – atverčiau. Šį sykį kažkokia moteriškė – gimdė eilėmis!
Tai buvo eilėraštis, kiekviena eilute primygtinai šaukiantis, tiesiog rėkiantis, kad
mes, vyrai, esame moterų gimdymas, ir niekas daugiau. Bent jau visa kita prieš gimdymą
nublanksta. Poetė net stenėjo ar imitavo stenėjimą: gim, gim, gim... Nuolatinis, kone
mechaninis tos elementarios tiesos kartojimas kėlė įtarimą, kad autorė smaginasi
feministine arogancija, iš jos eilių dvelkė pašaipa, gal net panieka vyrams, emocingas
kerštas jų hegemonijai. Gal man, netašytam stuobriui, taip tik pasirodė, o gal autorė
iš tikrųjų yra įtikėjusi feministė.
Pasižiūrėjau atidžiau į pavardę. Pažinau.
Garsi, jau seniai pasižymėjusi. Už jos to gimdymo eilėraščio stovėjo kalnai
kūrybinių nuopelnų. Pirma reikia normaliai tapti kažkuo, tada jau gali sublizgėti
savo originalumu. Kitaip vargu, ar tas eilėraštis būtų išgimdytas publikacijai. Bet
tai tik mano, neišmanėlio, nuomonė. Sutinku – ją galima sukritikuoti, nuginčyti.
Tik nesutinku, kad nieko nesuprantu apie šventą motinystės paskirtį, jos prasmę ir
paslaptį. Ir nesutinku, kad ši tema būtų atiduota vien tik feminizmo hegemonijai.
Kažkaip prisiminiau dar kone paauglystės laikų
diskusiją su draugu. Aiškinau jam, koks netikęs pasaulis, štai prisigamino žmonės
atominių bombų ir grasina vieni kitiems. Bet jis man atsakė kietai: žmonės gamina ne
bombas, o kuria idėjas, dėl kurių pasiruošę žudytis...
Mane tada toks savotiškas idealistinis samprotavimas
patraukė. Dabar galvojau apie tą moterį poetę. Moterys gimdo kūną, o kas gimdo
dvasią?
Užvertęs žurnalą nejučiom pajutau poreikį
kažkaip įvertinti tas nepaprastas pastangas visų vyrų egzistenciją apriboti vien
kūniškumu, uždaryti gimdoje: jūs esate mūsų gimdymas!.. Galvoje sukosi tik
vienas, eilėraščio išprovokuotas, atsakymas: o jūs esate mūsų dulkinimas!..
Štai toks gali būti labai modernus lyčių
dialogas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|