|
<< Atgal
ARVYDAS JUOZAITIS
Trečioji galimybė
Vaikščiojo Hamletas žeme ir svarstė, kas gi
nutiko jo tėvo karalystėje. Bemąstydamas užmynė kažin kokią bjaurastį ir tarė: dvokia
Danijos karalystėje. Pabraukė pirštu prie pado prilipusį blyną, apuostė jį ir
pakartojo: dvokia.
Jeigu jau karalaičiui dvokia, vadinasi, žemė
slenka iš po kojų.
Šiuo metu Baltijos pajūryje kiekvienas galime
įlipti į kažką panašaus ir, pabraukę pirštu bjaurastį, tarti kone taip pat. Beveik
visoje Baltijos pakrantėje, kiekviename Kuršių nerijos paplūdimio lope, eidamas
gurgždančiu po padais smėliu netrunki pajusti užsilipęs ant keisto lipnaus
gumulėlio. Gali net slystelėti ir kojos į dangų! Tačiau ne iš dangaus ta juodoji
mana ir ne iš gamtos gelmių. Plūduriuoja atplūduriuoja šios dovanos ne iš kur kitur
iš Baltijos, nuo papuvusių karalysčių Danijos ir net Švedijos pusės.
Nafta, tepalai galas žino kas, tačiau viskas dvokia pragaru. Kas dovanas
pasiuntė ir kam?
Šis procesas Baltijos pakrantėse prasidėjo prieš
penkis šimtus metų intensyvėjant laivininkystei. Ir jau šimtas metų, kai
garlaivius pakeitę juoduoju kuru varomi laivai pradėjo tikrą teršalų ataką.
Nežinia, kuo viskas baigsis ir ką daryti? Hamletas sumetė, ką daryti, nors galvoti
nebuvo lengva susiprotėjo vaikinas tik penkto veiksmo pabaigoje. Tiesa, jis
nusprendė, kad gyventi nebeverta...
Mums ši išvada nepriimtina. Norisi gyventi, ir
gyvenimo gėrybių geisti. Visi to paties trokšta ir net tie, Baltiją teršiantys
laivų kapitonai bei jiems įsakinėjantys laivų savininkai.
Aišku kaip dieną: prastėjančios gamtos padėties
kaltininkai yra kapitalistai. Tai jie meta į jūrą dvokiančius ir mirtį nešančius produktus.
Laivų variklių vartotus tepalus reikia pašalinti? Taip, tačiau jūrų liūtai
pasirenka kraugerišką būdą. Atliekas privalo palikti uostuose, specialiuose
rezervuaruose. Tai kodėl šitaip nedaro? Užsimokėti reikia. O kam mokėti? rezga
hamletišką klausimą laivų kapitalistai ir įsako kapitonams išpilti kur kitur. Šie
duoda įsakymus dirbti tamsos prieglobstyje, dažniausiai naktimis, išpilti bjaurastį
tiesiai į vandens gelmes. Begalybė yra begalybė, sako, jos užteks visiems ir jos
neužterši. Pasako ir nusiramina. Baisinga klaida. Tokie veikėjai tikra
civilizacijos rykštė, ir veikia jie kaip sifilizacijos specialistai, taip bent
pasakytų šviesios atminties prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas.
Juokas juokais, tačiau teršalų plitimo
nepažabosime, jeigu be tarptautinių paktų ir sutarčių veiksime. O kai bus susitarta,
pavyzdžiui, kad už išlietus į Baltiją teršalus tepalus, naftą ir kt. koks
NATO lėktuvėlis numes ant laivo niekadėjo kelias tonas kitokios bjaurasties... gal
tuomet ir laivų savininkai kapitalistai susimąstys. Nejaugi kapitalistai džiaugtųsi,
kad jų kūnai puvėsiais ir dvėseliena imtų trenkti.
Bet apeikime purvo gumulėlius palikime kol kas
juos.
Žemės mums atseikėta ne tiek daug. Žemės
rutulys, sako, pažvelgus iš kosmoso, ištisas vandenynas. Su mažutėmis salelėmis.
Kurios kartais ima plaukioti.
Kaliningrade yra keistas ir įdomus Pasaulinio
vandenyno muziejus. Jame išvystame rečiausio vandenų gyvūno kašaloto griaučius.
Giganto likučiams suręstas atskiras pastatas, jo balti kaulai kaba palubyje kaip
vaiduokliai. Priegliuje stovi prie krantinės prišvartuotas kitas monstras karinis
povandeninis laivas. Greta dar didesnis buvęs vokiečių laivas Mars, nauju
Vitiaz vardu. Jį reikėtų aplankyti, jei nori suprasti, kas ir kaip valdo
pasaulį. Kelis dešimtmečius ši plaukiojanti mokslininkų sala tyrinėjo viską, kas po
vandeniu ir virš jo. Lietuvių ten taip pat būta, ir ne vieno. Būta Lietuvos sentikio,
Emilio Jemeljanovo, lietuviškų Šimto vandenyno mįslių autoriaus; ir Kazimiero
Šimkaus, mirusio Gelenžike, prie Juodosios jūros. Tie vyrai okeanologijos karaliai.
Kad neliktum Hamletu, o taptum karaliumi, reikia bent
degios medžiagos aistros. Aistringas žvilgsnis sielos gyvybingumas. Taip
degančių žmonių Kaliningrade jau yra bent trečdalis. Visuomet, tiesą pasakius, jų
čia buvo.
Herkus Mantas buvo aistros gumulas, karalius
Otokaras, įkūręs Miestą 1255-aisiais, toks pats. Albrechtas, atkirtęs Miestą nuo
Teutonų ordino 1525 metais neką prastesnis.
Aistruolių atsiranda netikėčiausiais būdais.
Viena jų grupelė 2005 m. birželį susėdo į burinį barką Kruzenšternas ir
išplaukė į atvirą vandenyną. Tristiebis burlaivis paskutinis tokio tipo metalinis
laivas pasaulyje. Per keturiolika mėnesių jis perplaukė visus vandenynus, stabteldamas
prie Horno bei Gerosios vilties iškyšulių. Šiaip jau laivus valdo bocmanai.
Kruzenšterno bocmanas lietuvis Arūnas Tamašauskas, apiplaukęs aplink
pasaulį šiuo buriniu barku jau du kartus.
Taigi, ko neturime patys, galime pasigriebti iš
kaimynų. Kaliningrade lietuvių keli tūkstančiai. Srityje dešimtys
tūkstančių. Kad ir kur užmesi meškerę visur ištrauksi tautietį. Lietuva, kad
ir vos šimtuką kilometrų Baltijos skalaujama, Kaliningrade gali pasijusti daug
laisviau. Ir kadangi trinamės mes ne tarp vandenų, o tarp dviejų žemiškų polių
Rytų ir Vakarų Kaliningradas sudaro trečiąją galimybę.
Čia, pajudėjęs į Vakarus, atsiduri tarsi Rytuose.
Kaliningradas šiuo metu įdomiausias Europos
miestas. Per pastaruosius kelerius metus jis tai įrodė ir su baisingu užmoju.
Niekur nėra tiek paslapties ir mistikos, kiek šiame
mieste. Nėra ko stebėtis, nes mistika mūsų regione likusi tik Lietuvoje bei
Kaliningrade. Gal čia tebeveikia Mažosios Lietuvos mitas... Lenkijoje mistikos
nebelikę.
Rusijos Rytprūsiai labai perspektyvi sritis. Tai
jau visi supranta. Nesupranta gal tik pragyvenimo gerovės mistikos apsėsti lietuviai,
lekiantys į anglijas ir ispanijas. Kai apsidairys, kad pražiopsojo istorinį šansą,
bus per vėlu.
Vandenyno ir Žemės rutulio problemos mums
neįkandamos. Trinamės mes tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Visuomet taip buvo. Kai
neturėjome nei Vilniaus, nei Klaipėdos, buvo prasčiau. Ypač nyku be Klaipėdos, nes ji
mūsų langas į auksinius saulėlydžius. Į Europą ir Daniją. Ir... į
Kaliningradą.
Lietuviui vis dar sunku patikėti, kad kairiu krantu
Nemunas skalauja Kaliningrado srities žemes ne kaip priešą, o kaip visai neblogą
kaimyną. Kartais nevalyvą ir ne itin suprantamą, bet... požiūris ir santykis
priklausys nuo mūsų.
Pasaulinio vandenyno muziejaus vestibiulyje,
prasivėrus automatiškoms durims, įsiremi į milžinišką stiklinį pano. Jame
pavaizduota mūsų planeta, kurią kažkuris kosminis laivas nufotografavo iš begalinių
aukštumų. Iš ten kiekvienas esame bent kartą pažvelgęs sapnuose tai jau tikrai.
Užrašas rusų ir anglų kalbomis skelbia: žmonės klysta manydami, jog Žemės rutulys
tai žemė. Nieko panašaus, Žemė tai vanduo. Pasaulinis vandenynas.
Kaliningrado vandenynas vienas įdomiausių,
svarbiausių, su kuriuo tenka giminiuotis. Lietuva Kaliningrado galimybių vandenyno
pakraštyje.
Čia atsidūręs Hamletas gal ir pariestų nosį
dvokia ir Prieglius, ir Mėlynasis upelis, ir Parko upokšnis... Tačiau Hamleto čia ne
itin reikėtų jis savo klausimais ir dvejonėmis tik viską sujauktų...
2006 m., rugsėjis
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|