|
<< Atgal
Gintaro Beresnevičiaus
gyvenimo tekstas
Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų,
egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate.
Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos,
visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios
asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo
pavidalu knygoje įkūnyta mintimi.
G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir
sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo
srityje, jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas
žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra
gyvai susijusios kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis,
kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra
tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio
gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų.
Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas
mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu
kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip
pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net
tarptautinės politikos reiškinius. Kultūroje esama kažkokių universalių,
antlaikiškų, neistoriškų veiksnių. G. Beresnevičius ir buvo pagavęs tuos nekintamus
kultūrinių mechanizmų principus, atradęs žmonijos sąmoningumo konstantas, ir tai
teikė jam interpretacijų laisvę bei jėgos minties skrydžiui. Jis sukosi virš mūsų
gyvenimo lyg koks erelis, iš savo aukštybių kasdien rasdamas kokio nors intelektualinio
grobio, kurio mes nepastebėdavome dėl savo stereotipinio mąstymo, dėl perdėm
praktinio požiūrio į daiktus, ir pamėtėdavo laimikį mūsų dvasios puotai. Ir
nesvarbu, kur šis laimikis būdavo atsainiai numetamas į mokslinius leidinius,
literatų spaudos puslapius, ryškiai blizgančius komercinius žurnalus (sibaritinė
glianco kultūra) ar net į manieringos Panelės puslapius visur
matydavosi kokybė, visi atpažindavo G. Beresnevičiaus ženklą. Tai buvo konceptualumo
ir virtuoziško minties žaidimo kokybė, nes šiaip su jo tekstų materija redaktoriams
kartais tekdavo gerokai padirbėti. Pačiam autoriui jų forma nebuvo itin svarbi, jam
buvo svarbiau pačiupti, pagriebti ir sutaršyti laimikį, o visa kita redakcijų
virėjų reikalas. Ereliai su musėm nesiterlioja.
Regis, jam nebuvo labai svarbi periodikai skirta
eseistika, kurioje gvildendavo politines bei visuomenines aktualijas. Atmenu, suredagavęs
vieną jo esė Metų žurnalui, kurios buvau gavęs tik skriejančios minties
draiskanas, paklausiau ar jis norįs pažiūrėti? Atsakymas buvo be žodžių
tingus mostas ranka. Jam neberūpi. Mintis jau skrajoja kitur, o su tuo, kas padaryta,
tegul taršosi paprastas skaitytojas, tegul juos bando atspėti neįgalieji,
profaniškieji mokslo profesionalai. Bet į savo mokslinius darbus, manau, jis žiūrėjo
daug rimčiau ir buvo labai kruopštus bei konkretus. Čia jis buvo kuklus ir susikaupęs.
Taip pat ir gyvenime, bendraudamas su žmonėmis jis buvo kuklus ir draugiškas. Na,
nebent ypatingais dvasinio pakilimo atvejais, kai atsiskleisdavo jo egzaltuota
šamaniška prigimtis, tada jis pasidarydavo impulsyvesnis, kartais
nenuspėjamas. Atitrūkęs nuo savo ezoterinių mokslų džiaugdavosi gyvenimu ir
žmonėmis.
Jis buvo kitoks nei profesionalūs akademinės
konjunktūros atstovai, kurie itin rūpinasi savo leidinių forma, moksliniu publikacijų
svoriu, taip pat ir savo socialine reikšme bei išvaizda. Jie nešvaisto savo energijos
ir laiko paprastų skaitytojų visuomenei, nes jiems tai nenaudinga, nepadeda akademinei
karjerai. Savo veikalus jie kompiliuoja kabinetuose, o jų šventės būna saugiai
uždaros. Hermetiškoje akademinėje aplinkoje iš mokslinių publikacijų bei laipsnių
susikūrę vardą, jie vengia pasirodyti realybės spaudoje, vengia atsiverti kaip
žmonės, nes už skrupulingai susilipdyto intelektualinio kiauto ar mokslinių bei
pedagoginių titulų šarvo gali greitai pasimatyti vidutinybės prigimtis. G.
Beresnevičius šiuo požiūriu buvo bebaimis, o jo vardas net keista niekaip
nesuteršiamas. Prie šios asmenybės kažkaip nelipo jokie masinei kultūrai būdingi
dvasios teršalai. Stebėdavausi, rasdamas jo pėdsakus vienadienių skaitalų
sąvartynuose, bet ilgainiui pradėjau jį gerbti dėl tokio nekonformistinio elgesio ir
vertinti iš pirmo žvilgsnio lyg nereikšmingus tekstus. Juk visa tai, kur jis rašė,
yra gyva masinė kultūra, joje G. Beresnevičius sėkmingai dalyvavo, nes išmanė
jos veiklos principus ir dar iš viso to gavo intelektualinės naudos, peno apmąstymams.
Net ir sąmojinguose Panelės patarimuose ryški mokslininko mintis, tik ji čia
demokratiškai bei geranoriškai priartinta prie jauno žmogaus ir padeda jam susigaudyti
blizgančio prekių pasaulio ir agresyvaus seksualumo džiunglėse. Iš tų G.
Beresnevičiaus patarimų, skirtų bundančioms jauno žmogaus aistroms nušviesti ir
nukreipti jas tinkama linkme, būtų galima sudaryti įdomią protingą ir
šmaikščią knygutę.
Tokio kultūros herojaus ir geradario galbūt ilgai
neturėsime, nes tokie gimsta retai, o miršta greitai ir paprastai. Erelius nustekena
vištos ir vištidė, kurioje jie priversti reziduoti. Tas plokščias Pilaitės statinių
rajonas, kur gyveno charizmą į kairę ir dešinę dalijantis kūrėjas, yra pats
tikriausias vištiškos, dvasią niveliuojančios architektūros pavyzdys, ir tokiai
aplinkai atsispirti gali tik stiprios asmenybės. Į tokį rajoną geriausia parsibelsti
naktį, kad aplink save nieko nematytum, o prabusti geriau kur nors kitur, akiai
malonesnėse vietos aplinkybėse. Vienoje šio plokščio ir kvadratinio rajono
pusėje dėl keistos likimo užgaidos gyveno mitų ir kultūros ezoterikas G.
Beresnevičius, kitoje yra įbūtintas Arvydas Šliogeris, taip pat į jokius
profesionalumo rėmus netelpantis unikalus mąstytojas. Žinoma, ši dviejų mąstytojų
dislokacija neva Karaliaučiaus krašte yra atsitiktinė ir nieko nereiškia, bet aš ten
daugiau beveik nieko nepažįstu, todėl man tai atrodo simboliška. Unikalus mąstymas
standartizuotoje plokštumoje kuo tai gali baigtis? Egzistenciniu nerimu,
intelektualiniu pykčiu? Ar dionisišku išsilaisvinimu?
Beje, kuo skiriasi originalūs mąstytojai nuo
profesionalų? Pirmieji kuria, antrieji atrajoja tai, kas sukurta kitų. Analizuoja,
sistemina, aprašinėja ir pateikia tai kaip savo mokslinius veikalus, apsigina mokslines
disertacijas. Susikuria akademinį bei socialinį statusą ir pagerina savo asmeninį
gyvenimą. Antrųjų yra dauguma, juos pavadinčiau krituolių skaidytojų kultūra. Yra
toks biologinis terminas. Jie gyvena laukdami, kol į jų lauką nukris koks naujas
vaisius, atkeliaus kokia nauja knyga. Taip kuriamas konjunktūrinis mokslininko vardas bei
statusas. Iš vadinamųjų šaltinių ir citatų. Beje, A. Šliogerio tekstas vengia
citavimo kaip kokio užkrato, jo mintis su kitais autoriais bendrauja tik iš tolo, kaip
su dvasios viršūnėmis, bet vengia tiesioginio parazitavimo, nepaisant visos
perrašinėjimo teikiamos naudos ir mokslinio saugumo. Skrupulingai audžiamas
pažinčių tinklas sukausto ir nuslopina laisvą mintį. Yra ir daugiau mūsų
originalių autorių, kurie ką nors cituoja lyg prisiversdami, ir tik todėl, kad to
reikalauja akademinio žaidimo taisyklės.
G. Beresnevičius tiesiog gyveno, nardė kultūros
šaltiniuose, o ir pats buvo gyvas šaltinis. Jis bus cituojamas ir kasdien bus valgomas
intelektualinis kūnas jo, jis dar ilgai sotins amžinai idėjų alkaną mūsų
akademinę bendruomenę. Jis bus svarus citavimo indekso elementas.
Mokslas buvo svarbus ir G. Beresnevičiui. Tačiau
spontaniškas minties tapsmas, jaudinantis būties ryšių atradimas, kaip sąmonės
įvykis. Visos teorijos jam buvo ne tiek loginės samprotavimų konstrukcijos ar
abstraktūs modeliai, bet gyvos idėjos, lengvai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos,
permetamos į bet kurias žmogaus dvasinės ir kultūrinės veiklos sferas. Todėl jo
mintis tokia patraukli, o tekstai įdomūs, išliekantys atmintyje. Šiuo požiūriu
palankus, jaudinantis vaizduotę buvo ir jo tyrinėjimo objektas. Mitologijų ir religijų
tyrinėjimai tai savotiškas būties detektyvas su baisingu nežinomuoju, kuris
slepiasi anapus mūsų proto, bet kurį mes stengiamės išvilkti į sąmonės šviesą
kol jis mūsų nespėjo nusitempti į savo tamsą.
Visgi G. Beresnevičiaus žvilgsnis niekada nebuvo
atgręžtas į save, jo tekstuose nerastume nebylios introspekcijos, intensyvios
introversijos, hermeneutinės meditacijos. Jam nerūpėjo grynoji metafizika, abstraktūs
būties principai. Žinojimas jam buvo magija bendravimas su galių pasauliu, su
dievais, žmonėmis ir stichijų dvasiomis. Manau, jis mažokai kalbėdavosi su
filosofiškuoju savo kaimynu iš I. Kanto alėjos. Jo gaivališka prigimtis linko į
konkretumą ir mėgo ieškoti dinaminių būties ryšių. Jam žinojimas buvo daugiau
magiškasis nei mistinis veiksmas. Toks žinojimas reiškia valią valdyti, manipuliuoti,
jis teikia džiaugsmingą galios pojūtį ir yra organiškai susijęs su gyvybės
balsu žmoguje.
Na o meditacija, sunaikinanti subjekto-objekto
priešpriešą, griauna magiškosios savimonės pagrindus ir veda minties keleivį į
dvasios dykumą, kuri daug kam ir yra išsvajotoji amžinybė ir geidžiamas
nemirtingumas. O kartu tiesiog didysis Anonimas ir gyvenimo pabaiga. Gal G.
Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus ir gerai išmanydamas visų tradicijų
ezoterines praktikas tiesiog sustojo prie lemtingos ribos ir atsigręžė atgal,
pasirinkdamas gyvų žmonių bei dievų pasaulį? Juk savo įvairiausiais pavidalais jis
taip pat yra begalinis. Samsara neturi nei pradžios, nei pabaigos. O anapus jos
nėra nei draugų, nei moterų, nei linksmybių. Ir kam tada per anksti veržtis ten, iš
kur esi atėjęs ir kur vis tiek vienąkart teks sugrįžti? Geriau jau ilgiau pabūti su
savo mielais artimaisiais ir smagiai bendrauti su be galo įdomiu mitologinių dievų
pasauliu. Dievai yra įdomesni už filosofus ir asketus.
Todėl G. Beresnevičiaus žinojimas buvo daugiau
samsariškas, rhisomiškas ir vijokliškas, horizontalus ir
panoramiškas, besidriekiantis begalinėmis asociacijomis į begalinius kontekstus, o ne
vertikalus ir užsidarantis, išnykstantis gelmėje. Pvz., A. Šliogeris į tą gelmę
keliauja su kiekvienu nauju savo tekstu, ir jo balsas darosi vis tolimesnis, tylesnis. G.
Beresnevičius atvirkščiai, buvo vis garsesnis ir žinomesnis. Tai asociatyvaus
mąstymo talentas, iš čia ir jo begalinio kūrybingumo paslaptis. Ypač eseistikos,
pradėjęs nuo vienos minties jis galėjo ją tęsti kaip panorėjęs, bet kuria kryptimi
kaip tas minėtas vijoklis. Jo eseistika liejosi kaip iš gausybės rago, nors jos
episteminis modelis, jos rėmai likdavo tokie patys, todėl jo tekstai kartais darydavo
monotonijos įspūdį. Jis rašydavo apie mūsų gyvenimo reiškinius vis kitokiomis
metaforomis, bet minties matrica iš esmės likdavo nepakitusi.
Kaip tik eseistika išryškino G. Beresnevičiaus
asmenybės bruožą tai labai socialus, visuomeniškas autorius rašymas jam buvo
bendravimo būdas. Jo tekstai būdavo tarytum kasdieniškas pasikalbėjimas apie visiems
žinomus ir rūpimus dalykus, kuriems charizmatinė autoriaus sąmonė suteikdavo
papildomų prasmių, sudėliodavo įsimintinus akcentus bei apversdavo svarstomą dalyką
netikėta, kartais net komiškąja puse. Kartais tai būdavo ne kokie ypatingi minties
atradimai, o tiesiog retorikos talentas. Autorius nenorėdavo atitrūkti nuo gyvenimo ir
nukeliauti ten, kur nesiekia paprasto, profaniško skaitytojo mintis. Jis visada buvo
demokratiškas, artimas ir ištikimas savo skaitytojams. Jis buvo tarp mūsų ir dalijosi
mūsų rūpesčiais.
Ir dar viena ypatybė. G. Beresnevičiui buvo svarbus
galios jausmas. Gamtos galia, dvasios galia, valia valdyti, manipuliuoti. Bet man atrodo
nors gal ir klystu kad jis neturėjo tiesioginio, gyvo santykio su pasauliu
per gamtą ir per žemę, koks kyla iš žmogaus praktinės patirties. G. Beresnevičius
buvo tikras miesto žmogus, ypač gerai jaudavosi Lietuvos sostinėje, Europos
didmiesčiuose, o į gamtą žiūrėjo iš intelektualinės distancijos. Nei ką nors
sėjo, nei pjovė, neturėjo žagrės atminties. Per atostogas ar atsitiktines
išvykas tarytum pasitikrindavo savo apsiskaitymą, nukreipdavo savo minties lęšius į
gyvą gamtos paveikslą. Gamta jam buvo sukultūrintas vaizdinys, interpretacijos laukas,
su ja mąstytojo nesiejo joks realus darbas. Gal vėl klystu, bet palyginti su A.
Šliogerio praktine upėtakių bei sietuvų mistika jam buvo svetimas net ramaus
buvimo prie upės jausmas. Manau, jis negalėjo būti gamtoje šiaip sau, nieko
neveikdamas. Nes jis realiai gyveno knygų ir idėjų pasaulyje, o jame minties kuriama
magiškoji tikrovė yra antrinė, virtuali ir tikro pasitenkinimo ji neteikia. Tai
tik simbolinių reikšmių sfera, kūrybinga, istoriškai sąlygota sąmonės veikla. Joje
žmogus susikuria savo kultūrinę reikšmę, bet anksčiau ar vėliau kultūros
nuvargintam žmogui kyla nepasitenkinimas, egzistencinis poreikis ieškoti gyvesnio ryšio
su pasauliu. O tai yra ne kas kita, kaip bendravimas su žmonėmis gyvesnio ryšio
nebūna.
G. Beresnevičiui gamtos kontempliacijos buvo
laikinas poilsis, o gyvenimo pulsą jis jautė tik būdamas su žmonėmis. Jam buvo
būtini draugai, kolegos, kompanija. Kažkaip neįsivaizduoju jo vienišo, matyt,
vienatvę pakelti jam buvo sunkoka. Magas visuomet turi į kažką atsiremti, jo sąmonė
yra gyva tik interaktyvumo sąlygomis. Jam buvo būtini draugai. Ir neretai draugus
sujungiančios magiškos substancijos, šventi duonos laužymo ir vyno gėrimo ritualai.
Misteriška, visiems mums žinoma aplinka, magiška Vilniaus vietelė, kur renkasi ne tik
gyvi žmonės, bet ir žemiškas puotas baigusiųjų dvasios... Mes išgėrėme somos,
ir mes bendravome su dievais...
Būtis yra prieštaringa, ją sudaro protu
nesuvokiama įtampa tarp gyvenimo ir mirties. Šitą įtampą išspręsti, ją sugriauti
gali tik paradoksali sąmonė. Paradoksas dvasią kaustančių kultūrinių formų
ardymas, tai minties principas ir soteriologinis įrankis, nuo seno taikytas dvasinėse
disciplinose. Tačiau, paverstas svarbiausiu žmogaus gyvenimo principu, jis naikina ir
patį subjektą. Paradoksas gyvas kurdamas prieštaravimus, o prieštaravimai suveikia
kaip sprogstamasis užtaisas, sugriaunantis visas įtampas. Didžiausias prieštaravimas
buvo pats autorius, ir jame glūdinti paradokso jėga suveikė dėsningai. Jis tiesiog
susinaikino, savo elgsena pasityčiodamas iš savo dvasinės galios, iš savo reikšmės,
jis naikinosi tarytum mesdamas pasauliui kaprizingą iššūkį kaip vaikas
žiūrėkit, kaip aš galiu, kaip man viskas nesvarbu! Jis seniai vaikščiojo ties
gyvybės ir mirties riba, nes didžiausias ir esminis paradoksas yra vienkartinė gyvenimo
ir mirties realybė. G. Beresnevičius tą paradoksalią situaciją išsprendė savimi.
Jis buvo ne tik teoretikas, bet ir praktikas jam mąstymas buvo reikalingas tik tiek,
kiek jis padėdavo gyventi. O kai nebepadėdavo gyventi, tai vis tiek padėdavo, bet jau
kitaip ir jau kitur. Ten, kur susitinka visi.
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|