AUDINGA PELURITYTĖ

 
       Asmeninės
       teorijos
       metmenys

 
       Viktorija Daujotytė. MAŽOJI LYRIKOS TEORIJA. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. – 223 p.

       Nebežinau, kas galėtų pasivyti profesorę Viktoriją Daujotytę, jos vieną po kitos išeinančias knygas, bent recenzijomis, nors nėra abejonės, kad tos knygos galėtų būti atskirų studijų objektas. Kraštuose, kurie turi gilias akademines tradicijas, yra įprasta analizuoti profesūros kuriamus minties, idėjų žemėlapius, brėžti jų diktuojamų mokyklų parametrus, diskutuoti ir ginčytis, ypač humanitarinių mokslų srityje. Humanitariniai mokslai prašo gyvos reakcijos, poleminio atsiliepimo, nes ji kuria vertybių ir vertinimų, pokalbio strategiją. Žinoma, ta polemika gali vykti ir tyliai, pasirodydama netiesioginiu pokalbiu, reaguojant į problemiškesnį kūrinį ar autorių, vienaip ar kitaip paminint rūpimus aspektus, nes į pasirodančius tekstus kartais reaguojama bėgant metams, įsitikinant ir nesutinkant, arba atvirkščiai – iš pradžių nesutinkant, vėliau įsitikinant. Bet, sutikime, lietuviškoje humanitarinių mokslų padangėje tokie netiesioginiai pokalbiai jau yra per dažni, jie dominuoja, ir labiausiai trūksta atviro pokalbio ir principinių idėjų aiškinimosi, tiesiog vertinimo. Gal čia reikšmės turi uždara, beveik hermetiška humanitarų aplinka, virstanti dar labiau hermetizuojančiomis bendravimo strategijomis, o gal ir susiklosčiusios akademinio bendravimo taisyklės, nerašytas mandagumo etiketas: gerai arba nieko. O juk Vytautas Kavolis turėjo drąsos pasakyti: jei mano tekstas nekelia ginčo ir įtampos, vadinasi, kažkas yra negerai!
       Mintyse mėgindama susidaryti profesorės literatūrologinių studijų žemėlapį suvokiau, kad jis tikrai netolydus, nevienasluoksnis, kad jame esama ne tik ryškiau išsiskiriančių etapų, pavardžių, dominuojančių temų ir reikšmių, bet ir tam tikrų pasikartojimų, pastangų sugrįžti į pradinį probleminį tašką, apžvelgti, aptarti ką nors iš naujo, iš kitos perspektyvos, iš kitos patirties pozicijų. Nes patirtis, nesvarbu kokios prigimties ji būtų, gyvenimo ar literatūros, yra esminė V. Daujotytės literatūrologinėms nuostatoms. Patirtis įkūnija natūralų gyvybės ritmą, alsavimą ir balsą, skirtingai nuo mechaniškai kalkuliuojamo metodo, kurio ritmas yra tik schema, grįsta nenatūralaus pasikartojimo dėsniais. Patirties ir metodo dichotomija yra pamatinė V. Daujotytės, kuri iš prigimties yra lyrikė ir kūrėja, o tik tada interpretatorė ir mokslininkė, tikra mokslininkė, išgyvenama priešprieša. Ir jeigu mėgintume suvokti profesorės minties raidą iš keturių pastarųjų lietuvių literatūros dešimtmečių perspektyvos, tektų pripažinti, kad jos mokslinė refleksija kilo iš autentiško lyrikos patyrimo, pirmiausia – Jurgio Baltrušaičio, Janinos Degutytės, Vinco Mykolaičio-Putino. Portretinė asmenybės visuma, virstanti išsamia kūrybos monografija, yra būdinga ankstyvajai jos literatūrologinei raiškai. „Filosofinės lietuvių lyrikos“ (1977) apibendrinimai išsikristalizavo iš autentiškos lyrikos būties ir filosofijos, daugiausia iš klasikinio vokiečių egzistencializmo, ir gali būti laikomas tolesniu žingsniu: iš asmenybės portretų ir kūrybos visumos einama apibendrinimų link.
       Bene savičiausias lietuvių istorijos tyrimas, kurį galima suvokti lyg atskirą etapą – „Tautos žodžio lemtys“ (1990), daugeliui lietuvių literatūrologų padaręs itin stiprų įspūdį. „Tautos žodžio lemtys“ ženklino didelių apibendrinimų galimybę ir mastą, išryškino naują kultūrologinio, antropologinio mąstymo horizontą. Vienas netikėčiausių, nors savaip ir dėsningų šio etapo V. Daujotytės kūrinių – studija „Moters dalis ir dalia“ (1992), per dešimtmetį išaugusi į lietuvių moterų literatūros enciklopedinį tomą „Parašyta moterų“. Šalia šių knygų – „Tekstas ir kūrinys“ (1998) bei „Esė apie lyriką ir esimą“ (2001), kiti nemažiau ryškūs darbai, bet šio straipsnio tikslas nėra išvardyti ir aptarti visus darbus, o tik išryškinti tendencijas. Į portretines atskirų autorių studijas pastaruoju dešimtmečiu grįžtama atsargiai ir kūrybingai: „Salomėja Nėris“ (1999), „Raštai ir paraštės. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą“ (2003), „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais“ (2006) mėgina ryškinti bendras tiesas, bet siekiama nesikartoti. Šiuokart autorę domina apibendrinimų visumoje išryškėję biografijų ir kūrybos niuansai, kuo esmingesni, tuo subtiliau atsiskleidę. Eseistinis ir metaforiškas kalbėjimas yra išlikęs, bet tikriausiai kaip tik toks kalbėjimas ir yra patrauklus skaitytojams, o V. Daujotytė jų turi tikrai nemažai, yra tarp skaitomiausių autorių Lietuvoje.
       Vien dėl sugrįžimo prie pradinių idėjų ir kūrinių V. Daujotytės literatūrologija sunkiai pasiduoda dėliojama į etapus, tačiau vis dėlto, griežčiau klasifikuojant, jų galima būtų išskirti bent kelis: 1) lyrikos interpretacija, grįsta autorine ir autentiška jos patirtimi (8 dešimtmetis: „Jurgis Baltrušaitis“, 1974; „Janina Degutytė“, 1984); 2) istorinės ir filosofinės literatūros interpretavimo prielaidos (8 ir 9 dešimtmečiai: „Lietuvių filosofinė lyrika“, 1977; „Kas tu esi, eilėrašti?“,1980; „Lietuvių eilėraštis proza“, 1987); 3) teoriniai ir filosofiniai literatūros interpretavimo modeliai (9 dešimtmečio pabaiga – 10 dešimtmetis: „Lyrikos teorijos pradmenys“, 1984, „Lyrikos būtis, 1987; „Tautos žodžio lemtys“, 1990; 4) teorinė literatūros vertinimo programa (pirmasis XXI a. dešimtmetis): „Tekstas ir kūrinys“, 1998; „Literatūros filosofija“, 2001; „Literatūros fenomenologija“, 2003). Knyga „Mažoji lietuvių lyrikos teorija“ priklausytų šiam ketvirtajam V. Daujotytės literatūrologinių studijų etapui, natūraliai kylančiam iš autentiškų profesorės interpretacijų ir teorinių lyrikos modelių apibendrinimo. Pirmiausia lyrika, po to apibendrinimas, pirmiausia autorystė, kūrinys, tada tekstas; pirmiausia patirtis, tik tuomet dėsnis, schema, metodas, bet jokiu būdu ne atvirkščiai. Teorija, išauganti iš spekuliatyvių, nenatūraliai patirtų diskursų yra ne tik nepriimtina ir nesuprantama, bet net kažkuo ir grėsminga. Tokia yra išliekanti šios literatūrologijos logika, savaip išaiškinanti ir kai kuriuos knygos „Mažoji lyrikos teorija“ sukeltus klausimus. Ir čia būtina pažymėti, kad knyga „Mažoji lyrikos teorija“ būtų vienas ryškesnių V. Daujotytės sugrįžimo į „Lyrikos ir būties“ epochą variantų. Su ta pačia energija yra apmąstomi esminiai ir vienas kitą metaforiškai pavaduojantys objektai – lyrika ir būtis, tačiau išryškėja nauji teoriniai tų objektų vertinimai, apibendrinimai ir sprendiniai.
       Vienas kitą perdengiantys V. Daujotytės literatūrologinio mąstymo etapai ties šia „Mažąja teorija“ susibėga ir susikryžiuoja. Šiuo požiūriu „Mažoji teorija“ nėra tik kokių nors dominuojančių teorinių diskursų menkos ar nereikšmingos paraštės, bet pati tikriausia literatūros vertinimo programa, išugdyta, suvokta, ne kartą permąstyta, o dabar ir užrašyta profesorės. Perėmusi autoritetingą lietuvių literatūrologijos mokyklą (Vanda Zaborskaitė, Vytautas Kubilius, Donatas Sauka), kartais kiek gynybiškai ir besiglaudžianti prie tų autoritetų (pastarojo dešimtmečio tendencija), pati profesorė įkūnija ir tos mokyklos raidą, ir iškilų autoritetą. Iš Europos literatūrologijos, kultūrologijos, filosofijos pavardžių autorė yra atsirinkusi nemažai, tačiau jų atstovaujamos perspektyvos yra labai margos (Immanuelis Kantas ir Hugo Friedrichas, Algirdas Julius Greimas ir Jurijus Lotmanas, Gottfriedas Bennas ir Lidija Ginzburg), palyginti eklektiškos (tai apskritai šiuolaikinės humanistikos bruožas), tačiau jų įvairovė galbūt liudija ne tik dvejonę rinktis ką nors viena, bet ir troškimą turėti prieš akis kuo platesnį regėjimo lauką, neapribotą vienos metodo technologijos, vieno instrumentarijaus perspektyvos.
       Kultūros istorija V. Daujotytei yra principinis autoritetas. Lietuvių, Europos literatūros panoramoje mažosios, o teisingiau būtų pasakyti – asmeninės teorijos autorei tokiu autoritetu yra tapusios kelios esminės idėjos: asmenybės laisvė, individuali patirtis ir europinę idealizmo (su ezoterizmo ir misticizmo kūrybinga doze) tradiciją atliepiantys aukštojo romantizmo bei simbolizmo kūriniai. V. Daujotytės istorinė nuovoka yra ugdyta iškilių akademinių asmenybių (Jurgis Lebedys, D. Sauka), norminta puikaus klasicistinio požiūrio specialistų, tiek literatūrologijos, tiek filosofijos sričių (V. Zaborskaitė, A. Šliogeris), o romantinis bei simbolistinis lietuvių literatūros patosas suteikė nemažą aukštį vaizduotės riboms (Maironis, J. Baltrušaitis, V. Mykolaitis-Putinas). Asmenybiniai ryšiai itin susipynė su dalykiniais (tai neišvengiama visų didelių asmenybių lemtis), ir iš viso šio asmenybių ir idėjų branduolio išskilo lietuviškojo romantizmo ugdyta ir klasikinės filosofijos pamatinėmis idėjomis interpretuota bei tikrinta, neabejotinai autentiška V. Daujotytės teorinė mintis. Ar profesorė turėtų ją slėpti, ar gniaužti? Ar turėtų drovėtis ir trauktis iš kelio „didžiosioms teorijoms“? Toli gražu ne kiekvienas literatūros vertinimo specialistas turi kokios nors individualesnės teorijos apribus. Kai kurie net nepretenduoja į juos, užsiimdami pedagogine ir aiškinamąja veikla, neabejotinai prasminga savaime. V. Daujotytė tokią teoriją turi, ir ne tik turi, bet šią teoriją išugdė į keliasluoksnę sistemą, susiejo su savo lyrikos interpretacijos ir savo kultūros patirtimi. Nes teorija, jei atidžiai seksime autorės mintį, tėra apmąstymai, einantys po patirties, įvykusios realybėje, teorija yra patyrimo apibendrinimas, bet ne šiaip abstraktūs ar iliustratyvūs, imituojantys ar kopijuojantys svarstymai. Nors savo norminančiu užmoju „Mažoji lyrikos teorija“ galėtų pretenduoti į literatūros teorijos įvado ar apybraižos rėmus, tačiau yra paslaptingesnis kūrinys, turintis gilesnį asmenybinių įžvalgų podirvį.
       „Mažosios lyrikos teorijos“ paslaptingumas remiasi dviejų nesutaikomų principinių nuostatų taikymu: troškimu netarnauti jokioms metodologijoms ar tas metodologijas pagrindusioms technologinėms teorijoms ir troškimu nebūti ne teorija apskritai, kitaip tariant, troškimu būti teorija. Pavadinime atsiradusi įvardžiuotinė būdvardžio forma „mažoji“ yra netiesioginė šių dviejų prieštaringų troškimų susikirtimo vieta. Nors savo įvadiniame žodyje autorė mėgina motyvuoti šio pavadinimo reikšmę, bet akivaizdu, kad motyvacija kyla ne iš teorijos apimties ir tūrio, ir net ne iš kelių aspektų pasirinkimo, bet iš turinio. Viena iš svarbiausių knygos įvado frazių, grindžiančių asmeninės V. Daujotytės teorijos metmenis, yra I. Kanto teiginys, suteikiantis neginčijamą prioritetą individualiai žmogaus patirčiai prieš spekuliatyvų pažinimo būdą: „Bet kuris daiktų pažinimas vien tik grynuoju protu yra tik regimybė, tiesa yra tiktai patyrime“ (p. 9). Nuo tokių egzistencinės filosofijos teiginių perėjusi į fenomeno sąvokos kantiškosios genezės autorė stengiasi pagrįsti savo egzistencinės fenomenologijos nuostatas, sekdama savo pačios patirties pėdsakais: lituanistikos studijos Vilniaus universitete, tautosakos savitumo ir estetikos suformuotas pojūtis, etimologinių kalbos pradmenų ir lietuvių lyrikos genezės suvokimas, klasikinės ir moderniosios Europos lyrikos tekstų pažinimas.
       Ribojamoje pasirinkimo aplinkoje vis dėlto buvo renkamasi, o šiandieną, apžvelgdama savo galimybes ir tai, kas iš tiesų buvo atsirinkta, autorė randa tam tikrų dėsningumų kryptį: „Niekada nepamiršau palinkimo prie eilėraščio, skaitymo kūnu, kūno dalyvavimo meno recepcijoje. Fenomenologija leido atpažinti tai, kas jau buvo bent iš dalies susiformavę patirties kloduose“ (p. 17). Savo ir savo kultūros patirties kloduose intuityviai susiformavęs literatūros, daugiausia lyrikos, pojūtis visada turėjo vertinimo kodą, tačiau pavadinimą šiam kodui profesorė pritaikė tik šiuo, ketvirtuoju, pastarojo dešimtmečio literatūros tyrinėjimo etapu: „Fenomenologinis požiūris kaip savaiminio tikslo neakcentuoja atskiro teksto analizės. Labiau – skaitymą, atidų skaitymą, lydimą refleksijos. Su skaitymu kaip tiesioginio bendravimo būdu susijusi recepcijos teorija, akcentuojanti teksto priėmimą kaip abipusį suėjimą“ (p. 19). Skaitymo ir vertinimo procese savosios patirties, lygiai kaip ir kultūros bei istorijos patirties neatsisakanti fenomenologija ir įvardija tą bendriausią teorinio mąstymo pobūdį, kuris būdingas V. Daujotytės literatūrologijai, ir kuris knygoje „Mažoji lyrikos teorija“ virsta drąsiau pareikštu kūrinio analizės būdu, akcentuojančio kūrinio kaip kūno, jautraus ir jutiminio, kalbinio ir grafinio, semantinio ir kuriančio naujus kūnus, patyrimą. Tačiau būtina priminti, kad teorija, kuri yra pasaulėžiūros dalykas, ir teorija, kuri yra metodologija, taikanti vertinimo schemas ir tirianti mechaniškai atsiskleidžiančius teksto dėsnius, knygos autorei, lyrikei iš prigimties, yra du visiškai priešingi dalykai. Skaitymo ir refleksijos procese atsiskleidę dėsniai, anot knygos autorės, gali kisti, nes kinta ir niekad nesikartoja kai kurie patirties dėmenys, todėl šie dėsniai yra prigimtiniai kūrybos ir kūno, gamtos ir natūros fenomenams. Gyvas kūrybos kūnas turi pulsą, kuris gali būti išmatuojamas statistiškai įvertinamais teksto duomenimis, bet tekstas kūriniui negali diktuoti taisyklių. Kūrinio gelmėje glūdi sunkiai nusakomi autoriaus asmenybės, literatūros tradicijos, skaitančiojo „aš“ patirties dalykai, kurie tekste kaskart atsiskleidžia kitaip, išsaugodami tik tam tikrus principus. Čiuopdama ir mėgindama įvardyti šiuos principus knygos autorė prieina labai bendrų egzistencinių tiesų, kurios jai atrodo kūriniui savaimingos, o kūrinio interpretatoriui dirbtinai neprimetamos: „Lemia ne metodai, lemia santykis su metodu, asmenybinės nuostatos. Už metodų yra (jei yra) teorijos, bendresnės orientacijų linkmės, pasaulėžiūros ir pasaulėvokos sistemos, besiskiriančios kultūros ir natūros, baigtinumo ir begalybės, gyvybės ir mirties, individualumo ir bendrumo suvokimu“ (p. 13). Šiuo požiūriu galima klausti, ar bet kokias ryškesnes metodologines prielaidas bei technologinį instrumentarijų atmetanti teorija yra teorija iš principo? Metodologinę perspektyvą kurianti teorija norėtų juos išryškinti ir įtvirtinti kaip tam tikrą nuolat pritaikomą tyrimo instrumentarijų, bet V. Daujotytei lyrika, kaip ir būtis, kaip visos idealios sistemos, nėra tyrinėjama tik instrumentiškai, dubliuojamo technologinio eksperimento keliu, tik euristiškai, nuostabos momentais atsiverianti.
       Autorė nuolat atsigręžia į mintį, kad pirminė tokios nuostabos patirtis kūrinyje gali būti fiksuojama tam tikrais dėsniais, o tekste šie dėsniai tėra santykiniai, savo ruožtu kūrinio patirtis neišvengiamai skleidžiasi skaitančiojo sąmonėje. Kūrinyje įsikūnija autoriaus sąmonė, o skaitytojas, interpretatorius skaito šio pasirodančio kūno ženklus. Šie ženklai mainosi ir keičiasi, ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad fenomenologinė strategija atmeta nuoseklesnį teksto struktūros suvokimą. O juk egzistuoja fenomenologinės filosofijos mokykla, fenomenologinės kūrinio analizės mokykla, bent kelios, iš tam tikrų tradicijų kylančios jos atšakos. Akivaizdu, kad V. Daujotytės pozicija – savarankiškos, individualios teorinės savivokos, pasaulėžiūros darinys, turintis sąsajų su kai kuriomis iš šių mokyklų, bet netiesioginių, fragmentiškų, atsargių. Sutikime, kad tai iš tikrųjų gana prieštaringo santykio su teorijomis padarinys, nes troškimas suteikti savo individualiai teorijai konkretų fenomenologijos, mokslinio diskurso vardą knygoje „Mažoji lyrikos teorija“ yra raiškus. Tad kyla klausimas, ar tai iš tiesų į aiškesnį fenomenologinį diskursą besiorientuojanti teorija, ar tik pasaulėžiūra, nesiekianti jokių dėsningumų? Mėginant rasti atsakymą į šį klausimą, atsiskleidžia knygos paslaptingumas. Viena vertus, žvelgiant į autorės asmeninės teorijos kontūrus, nekelia abejonių, kad jie labai bendri ir, ko gero, tiktų visiems europinio romantinio mentaliteto dariniams tirti. Juk akcentai tokie: individualumas ir gyvybė, bendrumas ir begalybė. Kokius aspektus savo teorijoje akcentuoja pati autorė? Knygos turinys nurodo taip pat nemažiau margą, nors ir labai sugestyvią, temų puokštę: „Lyrikos euristika“, „Būsenos. Lyrizmo ir poetiško gyvenimo sąsajos“, „Lyrikos jutiminiai pavidalai“, „Tradicija: lyrikos istorijos punktyras“, „Lyrikos juvelyrika“ ir pan. Savo teorijos atramas V. Daujotytė grindžia kone keturių mokslinio darbo dešimtmečių įžvalgomis, todėl, norint jas perprasti, tenka sekti kūrybingai interpretuojamų kūrinių pėdsakais, o tai malonu ir neprailgsta.
       Siekiant suvokti, kaip iš didelių, visuotinių bendrumų autorė išveda į savo fenomenologinio tyrinėjimo kelią, tenka pasikliauti kūrinio ir kūno argumentais. Juos visus keturis itin aktyvaus darbo dešimtmečius autorė nuolat aptikdavo savo literatūros refleksijų kelyje. Kūrinio kūnas pirmiausia yra kalbinis, turintis visus kalbos percepcijos lygmenis – nuo vaizdo ir komponavimo struktūros, iki kalbos gramatikos – sintaksės, morfologijos ir prozodijos. Galbūt lyrikos kalbos suvokimas ir slepia stipriau metodiškai pareikštus, nors niekaip radikaliau neįtvirtintus pagrindinius teorinius V. Daujotytės teiginius. Juos galima būtų labiau ryškinti ir drąsiau įtvirtinti teorinę bei metodologinę mokyklą, tačiau profesorė laikosi euristinio ir subtilaus ryškinimo, įtikinėjimo pozicijos, matyt, tokio paties euristiškumo ir subtilumo tikėdamasi ir iš savo skaitytojų. Kalbos jausmas ir iš jo kylantis originalus, gyvas lyrikos patyrimas kaip tik ir būtų ta teorinė fenomenologinio diskurso pusė, kurią savo knygomis ir paskaitomis ugdo profesorė, o idealistinė filosofija patikimai glūdi ties pasaulėžiūriniais šio diskurso pamatais. Kūrinio kūnas turi tylos pradmenis, nurodančius į nežinomybės ir paslapties sritį, kuri sutampa su kūrinio, literatūros ir pačios būties paslaptimi. Paslapties įžvalgos veda šventumo patirties kryptimi, todėl „Mažojoje lyrikos teorijoje“ su nuostaba galima aptikti nemažai ritualinės literatūrologinės kalbos ženklų. Knygoje kalbama progiesmiais ir pakylėtai, ypač apie simbolinius slapties ženklus, ezoterinę, uždarą, neviešinamą literatūros kūrinių egzistencijos pusę, tarsi atnašaujant savo ištarmes literatūrinės paslapties dievui. Nuolat sugrįždama prie dienos ir dainos semantikos lyriniame lietuvių eilėraštyje, o kartu ir sutvirtindama fenomenologinio kodo pozicijas, autorė knygos pabaigoje beveik priartėja prie ypatingo kalbėjimo apie literatūrą, būdingo geriausiems jos literatūros tyrinėjimų darbams.
       Šis kalbėjimo būdas apskritai būdingas aukštajai V. Daujotytės stilistikai ir sutampa su autorės sakinio, frazės žingsniais, su aukščiausio sujaudinimo, įsijautimo, susiliejimo su kūrinio autoriaus „aš“ momentais. Jį galima būtų prilyginti ir aukščiausių dainos balsų sambalsiams, tarsi kokių senųjų rugiapjūtės sutartinių provaizdžiams, ir šventųjų giesmių pavyzdžiams. Šventosios giesmės siekia aukščiausiųjų patyrimo viršūnių, kurios neturi prasmės be tradicijos, be abstrakčių išgyvenimų matmens, ir kartu įbalsinamos tik individualaus ir gyvo patyrimo keliu, kuris taip pat ženklina ir patirties mokyklą, perteikiančią tradiciją. Tais pačiais aukščiausių įsijautimų momentais „Mažojoje lyrikos teorijoje“ atsiskleidžia giliausios bendrųjų kultūros, tradicijos darinių įžvalgos, veriasi autoritetų išryškintos reikšmės, kuriami nauji, staiga atsivėrę semantiniai ir kalbiniai lyrikos dariniai. Ir galbūt toks ritualinis kalbėjimas apie lyriką V. Daujotytės asmeninėje teorijoje virsta konkrečios fenomenologinės teorijos dėsnių įtvirtinimu. Tai, ko autorė nenorėtų matyti kaip mechaniškos, schemiškos išraiškos, ji mielai sutinka regėti lyg aukštesnį kalbėjimo apie pasaulį būdą. Tokį kalbėjimo būdą yra įvaldę dvasininkai, žyniai, religijų atnašautojai, kurie kalbėdami savo balsu iš esmės atskleidžia ne tik savo balsą ir ne tik savo gyvenimo turinį. Profesorė yra įvaldžiusi šį archetipišką kalbėjimo apie dvasinius dalykus būdą, kuris kartais išties kelia ne tiek literatūrologinio tyrinėjimo (bet neabejotinai ir jo), kiek pakylėto, kone misterinio kalbėjimo apie poeziją, net ir pačią moderniausią, įspūdį. Šiuolaikinės literatūrologijos pasaulyje jis yra žavus savo archajišku, pirmapradžiu lyrikos patirties būdu, trikdantis daugiasluoksnės komunikacijos registrais. Toks kalbėjimo būdas turi kažką ypač bendruomeniško, net žiniuoniško. Individualaus nuolankumo kelyje prisiimta bendresnių žinių perteikimo pozicija verčia atsiriboti nuo savo „aš“ ir priimti kitą – informaciją, kūrėją ar patirtį. Savo ruožtu toks kalbėjimo būdas savaime verčia suvokti jį kaip autoritetą, nes jis sublimuoja tik autoritetingas žinias: tradicijos vertybes, istorijoje pramintą vertinimo kelią.
       V. Daujotytės knygoje toks kalbėjimo būdas itin akivaizdus, ir čia jau būtų galima pradėti visai kito pobūdžio sociologinius, psichologinius autoritetų, autoriteto ideologijos šiuolaikinėje lietuvių kultūroje tyrinėjimus. Sovietinė ir postsovietinė kultūros sistema, stipriai nuasmenintos bendruomenės, lemia labai dramatišką santykį su autoritetais – nuo žavėjimosi ir nuolankumo iki agresyvaus atmetimo reakcijų. Tad siekis įasmeninti tradiciją ir autoritetus, atsirinktus ir pasirinktus, yra labai įdomus pastarojo etapo profesorės V. Daujotytės literatūrologijos bruožas. „Mažoji lyrikos teorija“ šiuo požiūriu galbūt apibendrina ne tik svarbiausius profesorės lyrikos vertinimo argumentus, bet ir sudėlioja ištisą kultūrinių vertybių žemėlapį, kuriuo vadovaujasi ji pati ir kuris galbūt galėtų apibūdinti net kelių humanitarų kartų, ugdytų Vilniaus universiteto, vertybių atrankos būdą bei kryptį. Juk rinktasi spontaniškai ir intuityviai, dažnai pasikliaujant autoriteto pasirinkta kryptimi. Suprantama, savo autoritetų autorė kitiems neprimeta, bet tokia jau jų dalia – būti pasirinktiems. Ir čia noriu pasakyti, kad iš esmės ir sugestyvų bei pakylėtą kalbėjimo būdą, ir pasirinktų autoritetų adoraciją profesorės knygose priimu ne kaip savaime suprantamą dalyką, bet kaip talentingai pateiktą idėjų, turinio ir stiliaus kūrinį. Savo ruožtu turiu prisipažinti, kad pats savaime man nėra priimtinas nei adoracinis santykis ar pakylėtas kalbėjimo būdas, nei jo antipodas – agresyvi ir niekinanti laikysena. Per pastaruosius penkiolika metų kultūrinės komunikacijos būdai kažkodėl buvo labiau susiję su šiomis laikysenomis, ir kultūrinė spauda, kiek teko regėti, tik jas ir atspindėjo. O iš tiesų norėtųsi diskusijos, pokalbių ir kitokių akademinio (ir ne tik) bendravimo formų. Profesorės tekstai, net ir „Mažoji lyrikos teorija“, taip pat nėra lengvas jaukas diskusijai, nes orientuojasi į giliuosius patirties lygmenis, sunkiai pasiduodančius lengvo pokalbio ar greitai įsiplieskiančio ginčo taisyklėms. Santykis su autoritetais šioje knygoje taip pat nedemonstratyvus, juo labiau, kad pačios autorės pozicija jų atžvilgiu – nuolanki ligi pačių subtiliausių niuansų. Bet juo registruoti jau būtų kito darbo užduotis.
       Įdomu pažymėti, kad pati sąvoka „teorija“ senovės Graikijoje pradėta vartoti kur kas vėliau nei sąvoka „filosofija“. Filosofija ir filosofavimas ženklino poleminį disputą, per kurį prieštaringų teiginių, ginčų ir dialektinio tiesos suvokimo keliu buvo aiškinamasi pasaulio ir įvairių jo reiškinių prigimtis. Tuo metu vėlesnė teorijos sąvoka reiškė grynojo teorinio pobūdžio pastangas, be jokio praktinio suinteresuotumo, nedalyvaujant vaidinimuose ir procesijose, o vien tik stebint šventuosius ritualus, reflektuojant per šiuos ritualus sklindančią dievų ir būties paslaptį. Nėra jokių abejonių, kad V. Daujotytė yra būtent tokia teoretikė. Savo dalyvavimu, įsijautimu į dieviškosios kūrybos paslaptis (bet kokią kūrybą autorė suvokia kaip tik taip) V. Daujotytė reflektuoja pačią kūrybos gyvybės ir paslapties idėją, atmesdama to ritualo judesių mechaniką ir rutiną. Tokiu būdu ir fenomenologija šioje asmeninėje teorijoje lieka kaip pats atsigręžimo į kūrybos pradmenis aktas, kaip literatūros skaitymą ir interpretavimą humanizuojantis intuityvus ir euristiškas veiksmas, bet ne ritualiniai judesiai, akcentuojantys schemos diktuojamus minties ir kalbos judesius. Be to, net ir tie kalbos estetikos dėsniai, kuriuos savo teorijoje nuosekliai sudėlioja autorė, ieškodama jų sąsajų su kūrėjų vaizduote bei konkrečia lietuvių lyrikos medžiaga, nuolat išlaiko tokią šventumo, gyvybės ir paslapties logiką (net ir tokie proziškai skambantys skyriai kaip „Poetinė leksika ir morfologija“, „Poetinė fonetika ir prozodija“). Stipriausiai toks išankstinių, ontologiškai lemtingų reikšmių prisodrintas lyrikos santykis su kalba pasirodo skyriuose „Lyrikos kalba“ ir „Metonimija, metafora, simbolis lyrikoje“. Įdomu, kad pasitelkdama ir Antano Pakerio kalbos tyrinėjimus, ir trejų metų mergytės (rodos, anūkės Monikos Pakerytės) vaizduotės atradimus, autorė nuolat grįžta prie jai egzistenciškai svarbiausio, visus keturis dešimtmečius labiausiai dominusio klausimo apie kalbos ir vaizduotės, lyrikos ir būties bendrą kilmę.
       Be abejo, klausimai apie kalbos ir vaizduotės, lyrikos ir būties dalykus nėra nauji, jie būdingi visų laikų literatūros tyrinėjimams, bet šiuo atveju svarbus pats tikėjimas, kad šiuos dalykus vienija bendri gyvo kūno dėsniai, kad jiems būdingi tie patys idealistinės Vakarų Europos filosofijos pamatai. Vaizduotė, kalba, lyrika ir būtis V. Daujotytės teoriniame mąstyme pažymėti tos pačios paslapties ženklu, tačiau būtiškoje bet kurio kūno aplinkoje ši paslaptis ir rodosi tik ženklais, tik fenomenais, tik netiesioginėmis formomis. Jeigu mes mintyse perskrietume klasikinės ir moderniosios literatūros žemėlapį, tai išvystume, kad kaip tik romantizmo ir simbolizmo sandūroje, kažkur tarp Ch. Baudelaire'o, A. Rimbaud ir S. Mallarmé (tik tada tarp J. Baltrušaičio, Maironio ir V. Mykolaičio-Putino) galėjo užsimegzti tokios patirties dariniai, brėžiantys savojo nuolankumo, palinkimo ir priėmimo būdą, kuris skaitant lietuvių literatūrą formavo būdingiausius lūkesčių slenksčius, autorės literatūros fenomenologinės interpretacijos viziją. Šioje vizijoje šalia ypatingai raiškaus ir sąmoningai pabrėžto lyrikos vaizduotės ir kalbos santykio pati autorė stipriau išskiria lyrikos subjekto galimybes: būsenų, atminties galių, oneirinę (sapnų) patirtį (p. 22). O juk stipriau apibrėžtos šios subjekto galimybės galėtų tapti itin nuoseklia ir dėsninga lietuvių lyrikos tekstų patirtimi, be drovaus atsitraukimo iš metodologijų lauko, juo labiau, kad visose savo knygose šias pozicijas autorė apžvelgia ir tyrinėja rasdama ypatingų metaforų, kitų ypatingos stilistikos fragmentų, juos motyvuodama. Nėra abejonės, kad šioje vizijoje autorė saugo autentišką lyrikos gyvybę, siekia dirbtinai nenuslopinti, neperrėkti jos pačios balso. Neabejodama organiška šios lyrikos kilme iš kalbos ir tautosakos provaizdžių, ji akcentuoja lietuviškąją lyrikos terpę, jos netolimos istorijos ir dabarties vaizdą, norėdama pabrėžti, kad ir šiandieninė lietuvių literatūra niekur nevėluoja, todėl neprivalo vytis pasaulio ar Europos, o yra čia ir dabar jai prigimtais buvimo būdais.
       „Mažojoje lyrikos teorijoje“ labiau nei kitose V. Daujotytės knygose trikdo pernelyg dažnos kompromisinių formuluočių frazės: „gal...“, „gal ir galėtų būti...“, „galėtų būti ir...“, „tarsi ir galėtų...“, „lyg...“ Įvadiniame skyriuje „Ab ovo“, tikrai ypač įdomiame, nes jame pristatoma asmeninė autorės teorinės minties raida, pernelyg justi besiteisinančios, besiginančios, savo pagrindiniais teiginiais abejojančios (gal tik iš mandagumo?) tyrinėtojos pozicija: „Gali būti, kad ankstyvas pasitikėjimas metaforiniu, eseistiniu mąstymo apie literatūrą būdu trukdė rastis racionalesnėms, metodiškesnėms atramoms“ (p. 8). Kad tai ne šiaip pasiteisinimas, o pozicija, kartais virstanti švelniu flirtu, skirtu oponentų rūstybei numaldyti, tame pačiame skyriuje teko pastebėti ne kartą: „Svarbi lieka J. Lotmano mintis, išsakyta laiške seseriai, taip pat filologei: „Tai, kad tu nevergauji nė vienam „metodui“, o elgiesi su jais kaip meistras su instrumentais – imi kokio reikia, išlikdama laisva, – tavo darbams suteikia lankstumo ir natūralumo“ (p. 13). Vaizduotėje ne be šypsenos iškyla rūsčių, į ideologijų valdovus panašių, oponentų veidai: suraukti antakiai, nepatiklūs žvilgsniai, priklausantys tikriausiai stiprių technologinių metodologijų ir taikomųjų teorijų savininkams. Nors dvejonė yra mąstančio ir savikritiško žmogaus bruožas, privalomas mokslininkui, kartais toks nuolankus lankstumas „Mažojoje lyrikos teorijoje“ gerokai viršija būtinybę, ir kyla klausimas: ar šioje teorijoje tik klausiama ir dvejojama, ar vis dėlto ir kas nors drąsiau teigiama? Knygos autorė iš principo nenori ko nors labai atvirai teigti, nes pedagoginių nuostatų skatinama tikisi, kad skaitytojas iki tų teiginių priartės pats, sekdamas retoriniais profesorės teiginių pėdsakais. Vis dėlto knygos antraštėje atsidūrusi sąvoka „teorija“ prašo jei ne kategoriškos ar radikalios, tai bent drąsesnės pozicijos. O kaip asmeninė teorinės savivokos istorija ši knyga yra įdomi savaime.
       Knygos teorinis matmuo ir dideliais apibendrinimais virstančios asmeninės įžvalgos verstų pasikliauti teiginiais, tegu ir labai kompromisiškai išsakomais, ir tai yra šios knygos vertė. „Mažąja lyrikos teorija“ V. Daujotytė patenka į sugestyviausių ir autentiškiausių lietuvių literatūros teoretikų (labai jau negausias) gretas, o šios teorijos sąsajas su kitomis egzistencinėmis fenomenologinėmis mokyklomis bei metodologijomis, labiau Rytų Europos, būtų prasminga patyrinėti. Nėra abejonių, kad tų bendrumų yra, nors gal įvairuoja kai kurių sąvokų vartojimas, jų interpretacija. V. Daujotytės teorinio pobūdžio darbams būdingas metaforiškumas mėgina tokias sąvokas sušildyti, adaptuoti. Autorei, iš principo besipriešinančiai technologinei literatūros recepcijai, sąvokų perkėlimas atrodo nepriimtinas, nenatūralus, trikdantis prigimtos kalbos ir balso, alsavimo ritmą. Galbūt kai kuriais atvejais tos sąvokos ir nutolsta nuo savo pirmtakių, tačiau net ir virsdamos metaforomis jos vis dėlto išlaiko savo pirminį teorinį turinį: pavyzdžiui, šioje knygoje itin dažnai pasitaikanti pėdsakų metafora yra tiesiog perimta iš teorinio J. Derrida žodyno; vartojama daugybe atspalvių ji išlaiko sekimo ženklo, pasiliekančios žymės reikšmę, tačiau V. Daujotytė šiai reikšmei suteikia ir papildomų bruožų. Ir laisvu eseistiniu kalbėjimu, ir nuolat į kūrybos paslaptį atsigręžusia metafora knygos „Mažoji lyrikos teorija“ autorė siekė ne tik sustiprinti savo pačios laisvai pasirinktą teorinės refleksijos būdą, akcentuojantį kūrybinio įkvėpimo, įsiklausymo, sujaudinimo reikšmes, bet ir savaip išlaisvinti istoriškai susiklosčiusį lietuvių lyrikos apmąstymų kelią. Polemikoje tarp teorijos ir metodo šioje knygoje nugali teorija kaip humanistinė pozicija, kaip reikšminga asmeninė pasaulėjauta. Tačiau teorijos, kuri yra lyrikos šventraščių refleksija, ir teorijos, kuri yra taikomasis akademinis metodas, priešprieša išlieka net ir labiausiai kompromisiniuose knygos fragmentuose: „Kuo metodas autentiškesnis, tuo laisviau juo operuojama. Vėlyvuosiuose darbuose (ir laiškuose) Lotmanas (kaip ir Greimas) peržengia savo paties užsibrėžtas metodų ribas, suartėja su egzistencine-fenomenologine tradicija. Man atrodo svarbu, kad nei Gadameris, nei Derrida savo humanistinių teorijų nelaikė metodais“ (p. 13).
       Tačiau pati autorė ties šia polemika nė neketina apsistoti, nes iš visų įmanomų teorijos taikymo būdų ją domina tik humanistiniai, nesvarbu, ar euristiškai pagaunami, ar plėtojami nuosekliais teksto tvinksniais. Įtariu, kad šią tiesą Viktorija Daujotytė ir norėjo paliudyti savo „Mažąja lyrikos teorija“, atsiribojusi net ir nuo visų fenomenologinių intencionalumų. Tačiau akivaizdu, kad kaip tik ties šia priešprieša šiandieną iš tiesų susibėga ir įdomiausi literatūrologiniai atradimai, ir paveldėti kultūriniai kompleksai, prie kurių priartėti, jei ne tokios knygos, apskritai nebūtų progos.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt