|
<< Atgal
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Einu į potekstę. Tyliu
Mąstydama apie Vladą Šimkų, jį atsimindama
(daugiausia iš Pergalės, vėliau iš Metų redakcijų, retų susitikimų),
negaliu išvengti tylos akcento ar bent žodžio. Antroje jo poezijos knygoje Kranto
kontūrai (1963) yra frazė Kaip tylėjimas iškalbūs... Paskutinėje
Bitės pabėgėlės (1973) Sielos riksmas su tokia pabaiga:
Ir jeigu sielvartingos mano strofos
taip pat priartina prie katastrofos
pasiaukoti pirmas aš galiu.
Einu į potekstę.
Tyliu. |
Galima perskaityti ir be ironijos: tyliu.
Iš Henriko Radausko strofos ir katastrofos jungtis ar metafora (iš
Vlado rankų gavau H. Radausko Eilėraščius 1968-ųjų rudenį, vienai nakčiai).
Jautė šio poeto buvimą, techninio trenažo svarbą, gal labiausiai ir pastebimą
geriausiame rinkinyje Geležis ir sidabras (1968). Bet iš šiuo rinkiniu užsiimtų
priešakinių to laiko lietuvių poezijos pozicijų V. Šimkus beveik nesuprantamai iš
tiesų išėjo į potekstę, į tylą, nustojo rašyti eilėraščius. Liko tik
vertėjas, aukšto rango profesionalas, ir toks pat rinktinis redaktorius, galėjęs
paskaitomą knygą (taip pat ir eilėraščių) padaryti ir iš niekalo. Apie vertimus yra
palyginti daug ir išmintingai kalbėjęs; gal pirmas pasakęs (pokalbyje su Gražina
Ramoškaite), kad poezijos vertimas yra grynas kūrybos aktas. Gerai suprato ir pats iš
patirties juto, kad vertimai yra didžiausia lietuvių kalbos mankšta: Reikia
mankštinti mūsų lietuvišką liežuvį. Kiek ir ko lietuviškas liežuvis perėmė
iš V. Šimkaus, gal kada (jei gyvensime ir kultūrai) ir suvoksime; tam reikia nedaug,
tik kelių sąžiningų filologinių studijų: apie lietuvišką Aleksandrą Čaką, apie
vengrų, čekų, rusų, lenkų, ispanų poetų lietuvišką sintaksę, prozodiją,
foniką. Lyg ir nemoku latvių kalbos, o kai kuriuos Čako posmus atsimenu
latviškai, ir taip yra sakęs, nors dažniausiai versdavo iš pažodinių
vertimų. Neapsimesdavo, kad yra kitaip, apskritai buvo tiesus ir kūrybos reikaluose reto
sąžiningumo. Empatiškas vertėjas, sugebėdavęs įeiti į verčiamo poeto pasaulį.
Aš jau žinau, kaip jis pats rašytų šią strofą, jeigu rašytų
lietuviškai, lyg ir principas, būsena, kurią reikia pasiekti, kad galėtum
pradėti. Toks žinojimas ir yra aukščiausia vertėjo patirtis.
Kalbinamas, klausinėjamas, kodėl pats neberašo,
kodėl tyli, atsakydavo paprastai (kad ir radijo pokalbyje su Jonu Jakštu 1998-ųjų
vasarą): ne visai tyliu, nemažai verčiu, juk tai irgi kūryba. Arba: nusibodo rašyti,
kaip rašiau, o kaip kitaip nebežinau... Kartais ir su skaudžia ironija: pajutau,
kad neturiu talento... Talentingi rašo lengvai, o aš tiek vargstu, net skaičiuoju...
V. Šimkus sulaukė reto dėmesingumo iš draugų
poetų ir iš kritikų, lyg būtų siekta jį susigrąžinti į poeziją. Aiškiai jausta,
kad šis poetas yra svarbus, kad jo vieta lietuvių poezijoje tarsi pažymėta:
eilėraščio realizmas, daiktiškumas, lyrinio pasakojimo stilistika, ironija. Bet ne tik
už šių bendrybių slypi juntamas, nors ir sunkiai apibūdinamas poetinis genas.
Šia linkme skaudžiai, lyg kažkuo springstant, dar 1976 m. mąstyta Marcelijaus
Martinaičio (Triptikas apie tris ); mąstyta kažkaip šimkiškai, lyg iš
vidaus, jau žinant, kad tokių eilėraščių jis neberašys: Ir skaitydamas V.
Šimkaus Bites pabėgėles supranti, kad eiliuota satyra ir humoras taip pat yra
poezija su visu tuo, kas jai privaloma, kad ji taip pat ateina iš žmogaus sielos
gelmių, iš tų pačių vargų ir nuoskaudų, kaip ir visi geri darbai.
Tik ar negaila geležies ir sidabro poeto, ar
negaila tos dulksvos sidabro šviesos, kuri vienintelė lieka ant nesančio kūno,
ar jis jau neatsakys į tai, kas per muzika, kad negirdžiu? Apie ką
galvoji?, ar nebus daugiau tos keistos, kažkur iš anapus ateinančios baimės
(Tėve, neskubink arklio / miško keliu. Man liūdna). Tai vis atskiros frazės iš
rinkinio Geležis ir sidabras. Jos įsiminė kaip poeto užsimojimai, kaip siekimas
nugalėti buities ir daiktų vienareikšmiškumą, mirtingumą. Kas atsitiko dabar, koks
kirminas ėda V. Šimkų, kad jis pradėjo kikenti, nors ir buvo užsižadėjęs:
Negaliu keliaut per žemę / taip lengvai kaip muzikantai? Kodėl apleido tas
mėnesienos valdas, kurios viliojo į kitą ilgesį bevardį. / Į kitą laiką, kitą
erdvę?
Vienas iš tekstų, dar leidžiančių atpažinti ano
laiko dvasinę savijautą: žinome, ko mums reikia, bent iš dalies ir pasakome, bet kaip
pjauna mus netesėjimo liūdesys ir gailestis, kai klausiame vienas kito koks kirminas
ėda tavo širdį, ko tu kikeni ašarotom akim? Kas įžeidė poeto dvasią, kas
sukrėtė žodį, kad jis pradėjo juoktis? O gal dėl ko nors neatlaikė tėvyniniai
nervai, vieno jo humoristinio eilėraščio žodžiais? Nebuvau to perskaičiusi
šiuose klausimuose, ką girdžiu dabar. Juk iš esmės tiesiogai sakoma, kad yra poetų,
kurių dvasia įžeista, žodis sukrėstas, o nervai nebeatlaiko. Už V. Šimkaus
traumuojamos Vytauto Bložės, Jono Juškaičio (bendrakursio) figūros. Paties M.
Martinaičio nežinojimas, ką daryti, kaip gyventi, kaip išsilaikyti neprarandant
sielos. Kukučio eros pradžia.
Tik ar negaila lyg būtų paklausta Maironio ar
Salomėjos Nėries žodžiais. V. Šimkaus pasitraukimas sukūrė mūsų poezijai realaus
trūkumo jausmą, jo išgyvenimą. Iki šiandien tą gailestį tebejaučiu; dulksva
sidabro šviesa viršuje, šviesa, kurios joks absurdas negali sunaikinti, žemė, rupi,
sprangi, apačioje. Jutiminis eilėraščio tankis, suspausta žodžio materija,
išspinduliuojanti intensyvią energiją. Žemaitiškoji substancija, persismelkianti per
bendrinę lietuvių kalbą ir bendrinę lietuvių pasaulėjautą, bet neišnykstanti.
Vlado eilėraščius universitete (ir vėliau) atmintinai cituodavo Donatas Sauka, gal ir
dėl žemaitiškumo, vedusio jį į Žemaitę, į jos stebuklą.
Geležis ir sidabras ir man ypatinga knyga, iš
laiko, kai jau pati savarankiškai bandžiau susivokti gyvenime ir kultūroje, žmonėse.
Lyg kokios sąmoningesnės pradžios pradžia. Trumpai dirbau Pergalės redakcijoje,
su Vladu kasdien susitikdavau; žemaitį nuo Kelmės, visai iš mano krašto, panašų į
dėdę, o vėliau ir į mano senstantį, panašiai plinkantį brolį. Nerangus, stotingas,
truputį meškiškas, aukšta kakta, stačiokiškas ir graudus tuo pat metu. Paskutinį
kartą ir susitikau redakcijoje Metuose; užėjau vėlai, po pietų, buvo tik
vienas, kažką redagavo; pasėdėk su manim... gal ir išgersi kokį lašą. Naminė buvo
tame butelyje iš stalčiaus, aitri, bet išgėriau... pasėdėjom anuo sunkiu laiku, kai
viskas keitėsi, kai norėjom, kad keistųsi, bet nežinojom, kad bus taip sprangu.
Mano, korektorės stilistės, kambarėlis
Pergalėje buvo ten, kur dabar rašytojų namų drabužinė, visi praeidavo pro
mane: vyriausiasis redaktorius Algimatas Baltakis, jo pavaduotojas Justinas
Marcinkevičius, kritikos skyriaus vedėjas Algimantas Bučys (kažkaip įsiminiau jį su
Petronijaus Satyrikonu rankose). Ironiškos atmosferos Pergalėje buvo
pakankamai užtekdavo sulaukti, kol dūmų apgaubtas iš savo kambarėlio išlįsdavo
talentingasis redaktorius Feliksas Vaitiekūnas ir ką nors pacituodavo iš spaudai
rengiamų to laiko gyvųjų klasikų sodriai pakomentuodamas. Man išeinant į
redakciją atėjo Nijolė Kvaraciejūtė, Vlado bendrakursė, iš Biržų. Ciklo Keturi
vakarai su Janoniu trečiasis eilėraštis jai, mokytojai, ir dedikuotas: Kaip tau,
Nijole? Pamokos baigės. / Biržuose kaukia stulpai. Atlydys. Nesumaišoma su niekuo.
Atskiras balsas, kreipinys su vardu, tiksli vieta. Ir kaukia stulpai. Kas
beatsimena šį garsą, šį varganos, bet civilizacijos ženklą, keldavusį ypatingą
nuotaiką, kai sunkus, drėgnas vėjas, kai atlydys.
V. Šimkus turėjo šią galią įtraukti į
eilėraštį konkretybę, bet jau įaustą į tankią jutiminę medžiagą. Konkretu,
netgi buitiška, daiktiška, o iš to auga kažkas, plečiasi. Viskas lyg ir
aišku, viskas savo vietose, bet iškyla neramus kažin, ir viskas apsinuogina.
Unikali jungtis konkretu, papasakojama, aišku, bet ir neaišku, persmelkta kažko
ir kažin.
...tarybinis ir talentingas, po daugiau
nei keturių dešimtmečių apie Vlado Šimkaus pradžią, apie pirmąjį rinkinį
Gražiausioji sekundė (debiutavo kartu su Judita Vaičiūnaite) atsiminimuose
Buvo žmogus ir nėra žmogaus prasitars Jonas Juškaitis. Sunki jungtis,
garantuojanti komplikacijas, neišvengiamą susitikimą su prasmės klausimu. Bitės
pabėgėlės yra V. Šimkaus atsakymas į prasmės klausimą, iškilusį talentingam
poetui praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sankirtose. Ironija
vienintelis sąžiningas santykis, autoironija vienintelis atsakymas. Bet neįmanoma
atsakyti sau, neatsakant ir kitiems, neįsikišant į laiką, grėsmingai naikinantį
žmogaus individualumą. Per V. Šimkaus kartos gyvąjį laiką juodai perėjo Boriso
Pasternako byla, užkliudžiusi ir lietuvių likimus. Ką apie tai gali pasakyti
eilėraštis? O juk turi pasakyti. V. Šimkaus Sancta simplicitas:
Aiškumas aiškumui nelygu.
Tiesa anaiptol nevienoda.
Žinau, kad netrūksta dalykų,
kurių ir nereikia žinoti.Kai degina kur filosofą,
ant laužo dar užmetu malką.
Nereikia galvoti: Jam sopa.
Galvokim verčiau: Jam nešalta. |
Bitės pabėgėlės išryškino to
laiko gyvenimo, visų jo sanklodų (politinės, ekonominės, kultūrinės) absurdiškumą.
Leido jį pamatyti, padėjo suvokti. Pažvelgti su šypsena iš bukumui nepasiekiamos
juoko aukštumos. Ar ne pagrindinė kultūros problema kaip kūryboje išlaikyti
lygį, kurio negali pasiekti buka ir tuščia arogancija. Lygį, patenkinantį menininkų
savigarbą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jau po grėsmingų 1972-ųjų V.
Šimkaus Bitės pabėgėlės yra ryškiausia lietuvių poetų savigarbos knyga;
ironija atstato tikruosius santykius, dydžius. Bet tas, kuris ėmėsi šios misijos,
sumokėjo didelę kainą tokioj ironiškai išgrynintoj erdvėj tęsti ankstesnį
kalbėjimą nebeįmanoma, pradėti iš naujo galima tik išsprendus neišsprendžiamą
prasmės klausimą Ką daryti?:
Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis,
rodos, prieš Naujųjų metų rytą,
tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas,
toks žmogelis šaukė: Ką daryti? |
Sau V. Šimkus tarsi ir atsakė, pasitraukė
į tylą, į potekstę. Bet poezijoje liko ir tuo, kas realiai jo padaryta, ir
pasitraukimu, pertrūkiu, ontologine tyla.
Knygoje Lyra ant gluosnio J. Juškaitis rašė:
Kadaise kritikai sugaudė Vytautą Bložę, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį,
Vladą Šimkų, Juditą Vaičiūnaitę, Tomą Venclovą, mane, pagriebė dar Albiną
Žukauską ir suvarė į krūvą. Tikrai, pagrindinis lietuvių poezijos branduolys.
Kūrybos galios, kurios ir nepalankiausiomis sąlygomis keitė lietuvių poeziją, kreipė
ją modernėjimo linkme. Bendriausia prasme modernizavo ir socializavo: poezija tapo
reikšminga ir tuo, ką sako, ką pastebi, ką negailestingai apnuogina, kad ir tuo
garsiuoju klausimu (Kaip laikotės, aukštų idėjų vyrai?), tokiu pat aktualiu ir
šiandien:
Nejaugi, vieną kryptį pasirinkę,
išmokę šventvagystės ir maldos,
visais laikais tokie nereikalingi,
jūs reikalingi būsit visados? |
Vienas iš eilėraščių, kuriais prieita
prie Bičių pabėgėlių, prie apverstos retorikos, pakeitusios patį
kalbėjimo modusą. Iš poezijos patirčių, iš jos pačios ir jos vertinimo klišių
parašytų Bičių pabėgėlių sąžiningesnė (arba talentingesnė) poezija
nebegalėjo užmiršti. M. Martinaičio Kukutis Bitėse pabėgėlėse turi
nujaučiamą atramą.
V. Šimkaus įnašas į lietuvių poezijos
modernizaciją atskira problema. Neatsitiktinai paminėtas siužetas; apie jį
sukasi tie V. Šimkaus poetiniai judesiai, kuriuos galima sieti su lietuvių poezijos
keitimusi, modernėjimu geležies laike: lyrinio pasakojimo tonacijos ir
intonacijos, kasdieniškumai, ironijos, absurdo ir šviesos sankabos. Iš vienos pusės
žvelgiant eilėraštis laisvas, galima rašyti lyg ir apie bet ką, iš kitos
suveržtas, nusunkta gražbylystė, pasisukta į techniką, atkuriamas poetinio amato
prestižas. Dviem pastaraisiais bruožais V. Šimkui artima J. Vaičiūnaitė: rimavimo
būdą paėmiau vėliau iš V. Šimkaus, prasitars pokalbyje su Gražina
Ramoškaite (Eilėraštis kaip medžio lapas). Nepaprastas atvirumas,
nesavanaudiškumas; kas dabar, kuris poetas pasakytų: iš bendrakursio pasimokiau
rimavimo, sintaksės, fonikos, pabuvau pameistriu, toks nelengvas amatas...
Taip, V. Šimkus techniškas poetas. Dėl to ir
vertėjas geras. Bet ne tik dėl technikos geras poetas. Pro jo techniką prasmė prasismelkia,
neužsidaro, neuždūsta. Kalbama lyg ir apie paprasčiausius dalykus, o eilėraščiu ima
byloti tai, kas gyvenimu kartojasi kaip pati būties šerdis: Gal mudviejų nebėr. Bet
visados / du žmonės sėdi vienas priešais kitą (Nuo amžių vakare už stalo
dviese). Keli šį tą apie poeziją išmanantys žmonės (tarp jų J. Juškaitis,
Kęstutis Nastopka) yra išskyrę eilėraštį Pro miegą girdėjau...:
Pro miegą girdėjau skambėjo bidonai.
O ratuose žmogui vienam nuobodu.
Žmogus pavėžėjo moksleivį batuotą,
Ir auštant per lietų važiavo jie du.Važiavo
jie dviese, per lietų nežymūs,
Pro vandenis pilkus, pro nuogus beržynus.
Važiavo keliu tarp tamsių pastatų
Ir smaukė šlapias kepures ant kaktų.
Ne pirmas tai rytas, ir kelias ne naujas.
Ką senas galvojo, ką mąstė sau jaunas?
Koksai gi siužetas? Nebuvo siužeto,
Skambėjo bidonai, du žmonės važiavo... |
Grįžtant prie siužeto kaip V.
Šimkaus eilėraščio branduolio; šiame tekste jis yra, galima papasakoti lyg kokį
sapną, lyg regėjimą-girdėjimą pro miegą. Be jo nieko nėra nebuvo siužeto.
Eilėraščio siužetas yra būsena, alsavimas, kalbos kūnas, galiausiai stilius. V.
Šimkaus eilėraštis stebuklingai jutimiškas, jutiminis, kažkas liečiasi, yra
liečiamas, atsargiai lyg per lietų, blausią, minkštą miglą, kažkur toli
skambant graudžiai plokštelei. Puikus eilėraštis Pakeliui į darželį: Tarp
miegūstų lempų, tarp šaltų betonų / plaukia tavo baltas nuskriaustas veidukas;
Perplauksim, sūnau, buitį kondensuotą, protui neprieinamą, juntamą tik šonais.
Taip, esame turėję sidabro amžių geležiniame, suveržtame ir suvaržytame
laike. Paklausykim Kosto Smorigino su gitara V. Šimkaus poezijos sidabras tebeturi
likiminę galią, girdimą, girdinčiam pasiekiamą.
Nėra siužeto, nebuvo siužeto, gal nėra ir
potekstės, viskas tekste. Bet tyla yra, išlikimas tyloj ne kiekvienam, retam. Vlado
Šimkaus septyniasdešimtąjį rudenį tyla gaudžia sunkiai, geležingai, kaip kadaise
gausdavo stulpai palei vienišus vieškelius, nuogus beržynus, tik kartais aukštai
nušvintant dulksvai sidabro šviesai.
2006 m., rugsėjis
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|