|
<< Atgal
LITERATŪRINIS ŠIAURĖS DŽIAZAS
Rugpjūčio 2427 d. Vilniuje ir Jurbarke vyko
tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas Šiaurės vasara. Renginio
prodiuserės Dalios Strimaitytės dėka šiemet jis pasiekė organizacinę, o pranešėjų
pastangomis intelektualinę brandą. Per penkerius metus (tokia forumo istorija) jis
tapo nebeįsivaizduojamas be spiritus movens Leonido Donskio, be kasmetinio
pasiplaukiojimo garlaiviu Tolstojus, be medinės Jurbarko krašto muziejaus salikės
ir džiazo refrenų. Pranešimai, balansavę tarp teorinio straipsnio ir meno kūrinio,
pretendavo išryškinti kone visas įmanomas vaizdo ir teksto sąlyčio briaunas nuo
vaizdo ir teksto priešpriešos (Jūratė Baranova) iki žodžio ir vaizdo sintezės
kinematografijoje (Nerijus Milerius). Vakarais vykdavo mažiau formalūs ir labiau
muzikalūs kūrybos skaitymo vakarai. Labiausiai intrigavo ne saviškiai, nes kiekvienas
pažįstamas autorius jau yra savotiška nuoroda į pranešimo kokybę, bet svečiai
jų šiemet pakviesta iš Suomijos, Norvegijos, Islandijos, Lenkijos, Danijos ir Latvijos.
O viena netikėčiausių forumo viešnių buvo šen bei ten šmėžuojanti Antano A.
Jonyno kalytė Bruknė, pajutusi šunišką (intuityvią?) simpatiją projekto autorei
Giedrai Radvilavičiūtei.
Kaip ir dera renginiui, pavadintam Skaityti
reiškia matyti, pranešėjai savo ištarmėms nešykštėjo vaizdinės medžiagos:
lenkas Antoni Libera pademonstravo paties režisuotą filmą (kuris, beje, gerokai pranoko
jo kalbą), Tomas S. Butkus surengė čiabukų (nedidelio tiražo knygos,
apipavidalintos pagal autorines technologijas) parodą, J. Baranova savo pranešimą
iliustravo (iškalbingais!) Magritte'o paveikslais, kuriuose atsiveria paradoksali erdvė
tarp pavadinimo ir vaizduojamo objekto. Nevizualiausias forumo dalyvis buvo Alfonsas
Andriuškevičius, pats taip ir nepasirodęs, o pranešimą pavadinęs Vizualumas
aklųjų mene, suprask, poezijoje.
Danų poetas Nielsas Lyngsø, garsėjantis kaip
poezijos eksperimentatorius ir propaguojantis į globalumą orientuotą poezijos modelį,
irgi pademonstravo vizualinį artefaktą savo daiktiškosios poezijos rinktinę
Morfijus (2004). Svarbiausia, pasak jo, kad skaitytojas gali įeiti į knygą ir
išeiti iš jos bet kurioje vietoje, nes knyga neturi puslapių numeracijos. Įdomu, kad
tokiam neįprasto pavidalo leidiny esama ir tradicinės poetikos pavyzdžių (sonetų).
Visi godžiai laukė pasirodant niūriojo
skandinavo Nikolajaus Frobeniuso, norvegų prozininko ir... buvusio pankroko muzikanto.
Į klausimą, koks ryšys gali būti tarp pankrokiškos rašytojo praeities ir
literatūrinės kūrybos, atsakymas slepiasi Danutės Kalinauskaitės sudarytame forumo
lankstinuke: Mano tekstų ritmas, kapoti sakiniai ir rėžiančios pauzės perimta
iš pankroko. Prie viso to dar pridurčiau agresyvumą, rūstumą, iškreiptą seksualumą
ir įniršį. Susidomėjote? Į lietuvių kalbą yra išversta N. Frobeniuso knyga
Laturo katalogas (2005). Tai odė skausmui, pasakojanti apie berniuką, kuris gimė
neturėdamas skausmo pojūčio ir nesugeba perprasti skausmo logikos. Skausmo nebuvimas
romane traktuojamas kaip negalia ir, pasak N. Frobeniuso, kursto sadizmą.
Jei N. Frobeniusui norma tapo nepaklusimas normoms,
tai švediškai kurianti Suomijos rašytoja Monika Fagerholm, priešingai, nesiekia
skaitytojui pasirodyti labai išmintinga ir mano, kad naujų istorijų pasauliui negali
pateikti. Apie moteris ir mergaites rašanti M. Fagerholm kuria tam, kad ką nors
pakeistų savyje. Ji perrašo savo mėgstamiausią kūrinį J. Salingerio Rugiuose
prie bedugnės iš mergaitės pozicijų, tarsi parodydama, kad pasaulyje nieko
nauja.
Dar vienas forumo svečias islandų rašytojas
Péturas Gunnarsonas, prancūzų literatūros (Madam Bovari, Prarastojo laiko
beieškant) vertėjas, scenaristas ir daugybės romanų autorius. Norėdamas pagauti
akimirką, jis nešiojasi su savim užrašų knygeles, kurias paskui publikuoja. Deja, jo
perskaitytos ištraukos ir priminė labiau užrašų knygelės turinį nei tikrą
literatūrą...
Pasirodo, forume būta ne tik užsieniečių, bet ir
grynakraujų vietinių. Pranešimą apie trumpųjų žinučių literatūrą perskaitė
jurbarkietė Vitalija Pilipauskaitė, Kęstučiui Navakui nepaliaujamai replikuojant, kad
tai apskritai ne literatūra ir ne pranešimo objektas.
Neretai pranešimų pavadinimai buvo labiau
intriguojantys nei jų turinys. Paulina Pukytė, paprašyta kalbėti tema Miestas,
virstantis tekstu: vaizdas kaip pagrindinis veikėjas, nutarė paanalizuoti savo
pačios kūrybą. Ką gi, visada įdomu išgirsti, kaip autorius traktuoja pats save.
Pasirodo, rimtumas nėra didžiausia vertybė literatūroje, to ją išmokęs Londonas, o
jos kūrybą reikėtų laikyti tarpdisciplininiu rašymu. P. Pukytė stengiasi ne kurti
fikciją, bet iškreipti tikrovę ir siekia žodžio ekonomijos. O iš filmavimo
aikštelės trumpam atlėkęs A. Šlepikas prisipažino, kad lakoniškumo jį išmokę
kino scenarijai.
Poezijos ir įžvalgų į savo sapnus pažėrė Aidas
Marčėnas, atskubėjęs į forumą nuo jūros, kur mokė savo sūnų šokinėti per
bangas. Pasirodo, rašyti jam einasi ne taip paprastai kaip N. Fagerholm, poezija jam
sielos serfingas, o kad pagautum lūžtančią bangą, reikia nemažai treniruotis.
Poeziją A. Marčėnui tenka kurti net ir sapnuose, kur ji atrodo labai stipri. Tačiau
iš susapnuotos poezijos poetas tėra panaudojęs vieną eilutę, o ir ta pati priklauso
ne jam, bet Tomui Venclovai, kartą apsireiškusiam sapne: Rašyti poeziją, tai ne
tašyti kuolą.
Po grakščių sapniškų A. Marčėno pasažų
akademinio rimtumo forumui įpūtė tvirtai metodologiškai pasikausčiusių mokslininkių
triada: Audronė Žukauskaitė, Nijolė Keršytė ir Audinga Peluritytė. Pastaroji
prelegentė, apžvelgusi daiktų vaizdiniją nuo Maironio iki dabartinės poetų kartos,
pažymėjo, kad lyrikos žodis vis dažniau praranda žemdirbiško pasaulėvaizdžio
atspalvį ir patenka į štampuojantį fabriko mechanizmą.
Aktyvias diskusijas sužadino Dalios Zabielaitės
pranešimas, dėstęs žinomas, bet dėl to nemažiau aktualias tiesas, kad šiandien
galima išgarsėti vien pasitelkus reklamos triukus. Viena pedagogė po pranešimo
skundėsi negalinti paaiškinti mokiniams, kodėl A. Urbonaitės romanas prasta
literatūra, jei apie tą knygą tiek daug kalbama ir ji taip reklamuojama...
Simptomiška, kad G. Radvilavičiūtės perskaitytas
latvių autorės Andros Neiburgos apsakymas Stumk, stumk nuskambėjo kaip jos
pačios rašytas tekstas. Išties A. Neiburgos apsakymuose esama nemažai tipologinių
bendrumų su tos pačios kartos lietuvių moterų kūryba (G. Radvilavičiūtė, D.
Kalinauskaitė), tad forume ji buvo priimta ne kaip užsienietė, o kaip sava.
Bet tarsi iš kitos planetos pasirodė per skirtingus
mikrofonus skirtingais tembrais aidintis ir riaumojantis T. S. Butkaus balsas, kuris
bylojo poetines tiesas apie oranžinį kombinezoną praplyšusiu klynu ir panašius
dalykus. Išjungęs salėje šviesas, šou autorius nusileido iš balkonėlio į salę
pats pasipuošęs tuo kombinezonu ir švytinčiu žibintuvėliu ant galvos. Netrukus
klausytojų jis buvo pakrikštytas oro architektu. Lyginant su šiuo pretenzingu
performansu, naivokas kauniečio dvyliktoko Dario Piraičio kūrinėlis apie vaikiną,
Paryžiuje gyvenantį savo perskaitytų knygų herojų gyvenimą, nuskambėjo itin šiltai
ir autentiškai. Tai viena forumo tradicijų kasmet apdovanoti moksleivį, parašiusį
geriausią rašinį tų metų renginio tema.
Nestigo Šiaurės vasaroj ne tik tikro, bet ir
diskusijų džiazo bei literatūrinio džiazavimo momentų: juk ne taip dažnai išgirsi
Edgaro Allaino Poe poeziją dviem kalbomis deklamuojantį L. Donskį ar Arvydą Joffę,
kalbantį Arvydo Sabonio balsu.
Forumas buvo akivaizdus įrodymas, kad ne šventieji
puodus lipdo, o mums, lietuviams, jau seniai laikas mesti lauk visus kompleksus. Šiaurės
šalių kontekste atrodome mažų mažiausiai lygiaverčiai.
L. LAURUŠAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|