|
<< Atgal
V l a d i m i r a s K a i j a k
a s (g. 1935 m.) vienas ryškiausių ir savičiausių šiuolaikinių latvių
rašytojų, dvidešimt septynių romanų, apysakų ir apsakymų knygų autorius. Kūrybinio kelio pradžioje išgarsėjo detektyvine proza. Jo kriminalinis
romanas Direktoriaus uola ir apysaka Brigitos
stebuklas 1974 m. pasirodė ir lietuviškai (vertė I. Dovydėnienė), apsakymai buvo publikuoti šiuolaikinių latvių apsakymų rinkinyje Žaliosios iliuzijų
burės ir vertimų almanache Atodangos. Praėjusio
šimtmečio paskutiniais dešimtmečiais sukurti apsakymų rinkiniai Visų rožių
rožė (1987), Senis (1992), Kaukių teatras
(2001), romanas Šmėklos (1993) su fantastikos, hiperbolizavimo elementais yra savitas reiškinys latvių literatūroje, turįs nemažai sąsajų su magiškojo
realizmo poetika. Pastaruoju metu V. Kaijakas kuria buitinius
romanus.
VLADIMIRAS KAIJAKAS
Šnorchas
Iš latvių k. vertė ARVYDAS
VALIONIS
Agnesė jau snūduriuodama išgirdo skimbčiojant
stiklus. Iš pradžių pagalvojo, kad dzinksi langai, ir išsigando. Bet tuojau
atsitokėjo: jų butas trečiame aukšte ir įsilaužti niekas negalėtų. Moteris
nusiramino ir būtų užmigusi, bet stiklai vėl suskambėjo. Garsai sklido iš gretimo
kambario.
Agnesė Apsė atsikėlė ir prisėlino prie durų,
už kurių ką tik dzinksėjo stiklai. Nors ir labai atsargiai ji žengė, bet parketas po
kojomis girgždėjo ir traškėjo. Širdžiai garsiai plakant ji apčiuopė rankeną.
Girgždėdamos prasivėrė durys, ir gatvės žibintų šviesoje, kuri sodriai liejosi per
plonas užuolaidas, ji galėjo aiškiai matyti, kad kambaryje nieko nėra. Jeigu Agnesė
Apsė savo bute būtų išvydusi šmėklą ar vagį, ji nebūtų tiek išsigandusi. Garsai
buvo tokie aiškūs, jog ji nėmaž neabejojo troboje kažkas turi būti. Buto
šeimininkė, stovėdama prie pravertų durų, pasilenkė ir žvilgtelėjo, ar kas nors
nesislepia po stalu. Bet ir tenai nieko nebuvo. Ji kaip kvaištelėjusi stovėjo prie
pravertų durų ir žiūrėjo į beveik apšviestą kambarį, kuriame prieš valandėlę
suskambėjo stiklai.
Agnesė įsidrąsino ir patikrino abu langus. Jie
buvo tvirtai uždaryti. Prielaidai, kad į kambarį įskrido šikšnosparnis ir atsimušė
į šviestuvą, nebuvo jokio pagrindo. Apšviestoje gatvėje nesimatė nė vieno praeivio.
Ji energingai apsisuko, nes pasirodė, jog už jos
nugaros kažkas stovi, tačiau ir vėl ten nieko nebuvo.
Durys į koridorių buvo uždarytos. Vis dėlto ji
šūktelėjo:
Ei, seni, ar tu čia brazdėjai?
Atsakymo neišgirdo, tik ji pajuto, kaip šaltis
perėjo per nugarą.
Agnesė greitai sugrįžo į miegamąjį ir norėjo
užrakinti duris, bet neturėjo rakto. Nugara atsirėmusi į uždarytas duris,
sugrabaliojo elektros mygtuką, ir kambarį užliejo ryški šviesa. Agnesė atsisėdo ant
lovos krašto, apmąstė apie tai, kas ką tik įvyko. Nesijautė saugi: rodės, kad durys
į gretimą kambarį tuojau prasivers ir kažkas nematomas, nesuprantamas ir svetimas
įeis į vidų.
Agnesė atsikėlė ir duris užrėmė tualeto
spintele, tačiau ji neatrodė pakankamai sunki. Prie durų sukrovė ir kėdes. Triumo ji
nepajėgė pajudinti, o kitokių lengvai stumdomų baldų kambaryje nebuvo.
Ji vėl prisėdo, žiūrėjo į duris ir juto, kad
miegas nugintas ilgam. Agnesė prisiminė, bent jai taip atrodė, jog ir anksčiau kelias
naktis per nuomigį girdėjo skimbčiojant stiklus. Tačiau rytais garsus pamiršdavo.
Ar dabar nereikėtų nueiti į vyro miegamąjį ir
pakalbėti su seniu? Kai Apsių pora sulaukė garbaus amžiaus, jie pradėjo miegoti
kiekvienas savo kambary. Senis prieš porą metų persikėlė į buvusį vaikų kambarį:
abi dukros buvo suaugusios, ištekėjusios ir išėjusios gyventi pas vyrus. Seniesiems
Apsėms liko trijų kambarių butas kiekvienam savas miegamasis ir trečias kambarys,
kur jie susitikdavo, žiūrėdavo televizorių, persimesdavo vienu kitu žodeliu. Nuo
tada, kai kiekvienas miegojo savo kambary, beveik neliko apie ką kalbėti.
Agnė ilgai dvejojo, ar budinti senį. Ką jam
pasakys? Jeigu prašneks, kad kitame kambaryje skimbčioja stiklai, jis nusijuoks ir
patars jai, senai kvaišei, išgert valerijonų. Gal ir supyks, jog dėl niekų pažadino.
Tačiau Agnesė negalėjo nusiraminti, jai vis atrodė, kad durys į gretimą kambarį
tuojau atsidarys ir pas ją įeis paslaptingasis skimbčiotojas. Agnesė atsistojo,
įsispyrė į šlepetes ir nusėlino žadinti vyro.
Per svetainę, kur skimbčiojo stiklai,
neįsidrąsino eiti Agnesė pravėrė koridoriaus duris ir apgraibomis prislinko prie
vyro kambario durų.
Kambaryje dvokė rūkalais, senis pūkštė ir
knarkė tai irgi buvo viena iš priežasčių, kodėl žmona nebenorėjo su juo
miegoti vienoje lovoje.
Agnesė pastovėjo, pamindžikavo, paskui pašaukė:
Ei, seni, pabusk! Na kam aš sakau! Ji
pasilenkė, tamsoje užčiuopė vyro šoną. Tai aš, Agnė. Ar girdi?
Vyras liovėsi burbuliavęs, žmonai atrodė,
pabudo. Ir ji pradėjo pasakoti, kad svetainėje girdėjo skimbčiojant stiklus, bet ten
nieko nėra. Jai baisu.
Kas galėtų būti tas paslaptingasis
skimbčiotojas? paklausė ji.
Šnorchas, atrėžė vyras.
Žmona pamanė, kad ne taip išgirdo, dar kartą
paklausė:
Ką tu pasakei? Šnorchas?
Na taip, Šnorchas! Senis buvo piktas ir
apsivertė ant kito šono. Eik miegoti! paliepė.
Agnesė dar kartą pabaksnojo vyrą rizikuodama jį
supykdyti ir paklausė:
Jeigu tu žinai, pasakyk, kas yra tas Šnorchas?
A... Na tas, kuris gyvena tarp butelių,
burbtelėjo vyras ir vėl užknarkė.
Agnesė prisiminė, kad senoviškoje komodoje jie
buvo įsirengę mažytį barą. Jame laikė įvairių gėrimų butelius, bet jiedu retai
į barą pažvelgdavo, nes nei vienas, nei kitas be priežasties alkoholio nevartojo, tik
per šeimos šventes. Dabar Agnesė suvokė, kad skimbčiojimas sklido iš baro, o
skimbčiotojas buvo kažkoks Šnorchas. Senis apie Šnorchą, matyt, ši bei tą žinojo.
Tačiau kodėl Agnesei apie jį nieko nesakė? Ji dar kartą palietė vyro alkūnę, bet
senis jos ranką atstūmė ir supyko:
Velniai griebtų, leisk miegoti! Sena ožka, man
rytoj į darbą reikia eiti!
Pastarieji žodžiai ją šiek tiek nuramino. Jeigu
jau senis žino, kas yra tas skimbčiotojas, tai šis negalėtų būti pavojingas.
Agnesė apgraibomis sugrįžo į savo kambarį.
Valandėlę dvejojo: šviesą užgesinti ar ne. Palindusi po antklode klausėsi, bet nieko
neišgirdo. Bute buvo tylu. Ir gatve nevažiavo nei automobiliai, nei troleibusai. Ji nė
akimirkai nenuleido akių nuo durų, prie kurių buvo sukrovusi baldus. Gretimame
kambaryje taip pat buvo tylu. Vien tik laikrodis ant sienos tiksėjo ir išmušė antrą
valandą. Reikėjo miegoti, bet akys buvo atmerktos. Ji galvojo apie Šnorchą. Kaip šis
paslaptingas ir nepažįstamas padaras sugebėjo jų bute įsikurti? Išeidama į darbą
ar į svečius, ji visada rūpestingai užrakindavo abi durų spynas. Kaip Šnorchas
pateko į jų butą? Ir kodėl senis, jeigu apie Šnorcho buvimą žinojo, jai apie tai
nepasakė? Na taip, senis buvo keistas. Į žmonos klausimus atsakinėdavo piktai ir
trumpai. Jis niekur nesivalkiojo, vakarais po darbo laiku grįždavo namo, pavalgydavo,
žiūrėdavo televizorių, tik parūkyti išeidavo į laiptinę. Bet duris dažnai
palikdavo praviras. Taigi taip senis ir bus Šnorchą įleidęs į butą. Be to, dažnai
jis palypėdavo aukštyn pusę aukšto ir, prisėdęs ant suolelio, rūkydavo prie lango.
Ak tu, prakeiktas seni, negali iki soties prisirūkyti darbe! Kaip tą Šnorchą dabar
išvaryti iš buto? Jeigu gyvena tarp butelių, labai didelis jis negalėtų būti.
Galbūt mažas kaip pelė? Bet toks nepajėgtų pajudinti butelių. Gal kaip jūros
kiaulytė arba triušis? O gal kaip vėžlys? Nežinau kodėl, bet atrodo, kad Šnorchas
galėtų panėšėti į vėžlį. Būtų net įdomu, jeigu namuose gyventų toks gražus,
švarus Šnorchiukas; ateitų draugės ir pavydėtų, klaustų: kur tu, Agne, tokį gavai?
O ji paslaptingai tylėtų ir šypsotųsi. Kai draugės sprogtų iš pavydo, ji
pakuždėtų: gavau per pažintis. Būtų gražu, bet pati dar nenutuokia, kaip Šnorchas
atrodo. Gal jis bjaurus? Toks kaip žiurkė. O siaube! Agnesė negali nė pažiūrėti į
žiurkę. Kartą ji buvo nuvažiavusi į kaimą pas giminaitę, gulėjo klėtyje ir jos
veidu perbėgo žiurkė...
Agnė susitvardė nesurikusi, tarsi dabar žiurkė
būtų norėjusi perbėgti jai veidu, ir pakišo galvą po antklode. Būtų siaubinga,
jeigu Šnorchas naktimis ropštųsi į lovą ir būtų panašus į žiurkę. Rytoj
būtinai reikės paklausti senio, kaip Šnorchas atrodo. Jeigu bjaurus, Agnė gainios jį
tol, kol tas išgama dings iš buto.
Ėmė pilti karštis, ir Agnesė iš lėto pakėlė
antklodę, įsiklausė. Nieko nebuvo girdėti. Gal atsikelti, nueiti į kambarį ir
apžiūrėti Šnorchą? Būtų aišku, kaip jai rytoj elgtis. Jeigu Šnorchas
nepasirodytų, galėtų pati praverti baro dureles ir pažiūrėti, kaip jis tupi tarp
butelių. O jeigu puls? Tiesiog keista, kad vyras gali būti toks paslaptingas, nė
žmonai nepapasakoja, kas jų bute vyksta. To ji taip nepaliks! Tegul senis vienąkart
pajunta, kas yra tikrasis buto šeimininkas!
Agnesė Apsė neramiai miegojo: kartkartėmis
pašokdavo, jai pasirodydavo, kad kažkas ją čiupinėja, prie jos glaudžiasi, tyko.
Paskui jai ant krūtinės užšoka didelė rupūžė, į ją žvelgia geltonomis akimis
pražiojusi burną ir judina pagurklį. Kai ji sunkiai pakelia ranką, kad nustumtų
rupūžę, ši keistai šleptelėdama nukrinta ant grindų, bet štai nuo palubės
šviestuvo ant jos leidžiasi skraidantis vėžlys...
Rytą, kai reikėjo keltis, nelabieji paliko Agnesę
ramybėje ir ji nugrimzdo į gilų miegą, atsibudo tik gerai įdienojus. Būtų miegojusi
ir ilgiau, bet per miegą jautė, kad į akis tvieskia kažkokia galinga, vis ryškėjanti
šviesa. Vieną akimirką jai pasirodė, kad kilo gaisras, nes iš tikrųjų, kai ji
išgąstingai pramerkė akis, šviesa apakino. Ir tik paskui suprato, kad į veidą
šviečia saulė, kuri buvo pakilusi jau taip aukštai, kad ją buvo galima matyti viršum
namo, esančio kitoje gatvės pusėje.
Pirma mintis buvo apie senį: ar jis irgi tebeguli?
Jam jau seniai reikėjo būti darbe. Agnesė pašoko ir nubėgo pažiūrėti. Senis buvo
išėjęs. Ir ji nuleido rankas. Ji visada pirma atsikeldavo, paruošdavo pusryčius,
pažadindavo vyrą ir vaikus, juos pamaitindavo ir išlydėdavo, ir tik paskui pati
išskubėdavo į įstaigą, kurioje dirbo beveik visus savo darbo metus. Kai dukros
ištekėjo, tvarka liko ta pati. Ji vis vien keldavosi pirma ir rūpestingai išleisdavo
vyrą. Betgi šįryt senis išėjo nevalgęs. Šiek tiek suskaudo širdį. Nejaugi senis
ją per nieką laiko! Juk galėjo pažadinti, bet ne. Išdidus ir pasipūtęs kaip koks
senas kalakutas. Pats įleido į namus nelabąjį, kuris jai visą naktį neleido miegoti,
o rytą, matyt, tyčia išėjo nevalgęs. Agnesė jautėsi pažeminta ir įskaudinta. Taip
jos gyvenime atsitiko pirmą kartą. Kaip dabar vyrui reikės pasiteisinti, ką sakyti,
kai jis vakare pareis namo? Na, ką pasakyti, ji sugalvos, taip niekada nėra buvę, kad
jai pritrūktų žodžių. Jei neatsiras žodžių, vyrui primins senas nuodėmes. Ir vis
dėlto blogai, kad ji pramiegojo kaip kokia lengvabūdė ir nepareiginga panelė. Gėda!
Senis, ko gero, šaipysis. Tai skaudino Agnesę. Ji niekada negalėdavo pakęsti, kai
senis iš jos šaipydavosi. Galbūt apšauks miegale, o gal pasakys, kad ji sendama
kuoktelėjo ir įsivaizduoja esanti princesė, kuriai kavą reikia į lovą atnešti;
jeigu nereikėtų skubėti į darbą, jis atneštų...
Agnesė krimtosi, kad vyras išėjo nevalgęs. Kaip
tvarkingai žmonai tai iškęsti! Žinoma, pats senis kaltas, bet pramiegoti jai
nereikėjo. Iš graužaties ir pati nebenorėjo valgyti. Ji grįžo į miegamąjį,
klodama lovą žvilgčiojo į užbarikaduotas duris ir smulkmeniškai prisiminė
praėjusios nakties įvykius. Ką dabar daryti? Norėjosi eiti ir pažiūrėti, kaip tas
Šnorchas atrodo. Bet bijojo. Tiesa, jau nebe taip kaip naktį. Agnesė atsargiai sustatė
baldus į savo vietas, pravėrė duris ir pro plyšį pažvelgė į kitą kambarį. Ne,
negalėjo įtarti, kad čia būtų buvęs Šnorchas, ir baro durelės uždarytos. Į
galvą toptelėjo: gal senis ją apgaudinėja ir jokio čia Šnorcho nėra? Tačiau kas gi
praėjusią naktį skimbčiojo buteliais? Nors ir kaip Agnesė norėjo atidaryti barą,
bet pritrūko drąsos. Tai padarys, kai namie bus senis, šiaip ar taip, vyras.
Jau nebebuvo kada galvoti, reikėjo skubėti į
darbą, nes ir taip vėluos bent dvi valandas. Kad tik viršininkas nebūtų jos
pasigedęs! Agnesė Apsė buvo pareiginga tarnautoja ir sąžiningai atlikdavo užduotis.
Jai nebuvo galima prikišti nei lengvabūdiškumo, nei paviršutiniško požiūrio į
darbą. Todėl jos portretas ne kartą puošė garbės lentą.
Užrakinusi abi durų spynas, Agnesė Apsė skubiai
lipo laiptais žemyn bijodama, kad tik jos nepastebėtų smalsios ir plepios kaimynės,
nepradėtų klausinėti, kodėl ji ne darbe. Reikėtų ilgai aiškinti ir ji dar daugiau
pavėluotų.
Agnesė skubėjo nudelbusi galvą. Širdy jautėsi
taip, tarsi būtų padariusi ką nors bloga. Lengviau atsikvėpė, kai susmuko ant
troleibuso sėdynės. Bent tiek gerai, kad buvo vietos atsisėsti. Galėjo šiek tiek
susikaupti. Ir vis dėlto ką ji pasakys, kai darbo draugės arba (neduok Dieve!)
viršininkas paklaus, kas šiandien jai sutrukdė laiku ateiti į darbą.
Blogos nuojautos išsipildė. Kai tik Agnesė
pravėrė įstaigos duris, susitiko su didžiausia darbovietės plepute Marga, kuri,
nutaisiusi nustebusį veidą, iškart puolė prie jos.
O, brangioji, kas tau nutiko? Viršininkas tavęs
ieškojo, apvaikščiojau visus kabinetus, tavęs neradau.
Agnesė norėjo tuojau bėgti pas viršininką ir
atsiprašyti, bet Marga ją sulaikė:
Nereikia! Velta nuėjo. Mes pasakėme, kad
netikėtai pas tave vyro brolis iš Australijos atskrido ir tu, jo belaukdama, oro uoste
užtrukai.
Bet aš jokio vyro brolio Australijoje neturiu,
atsakė Agnesė ir pasijuto nejaukiai.
Na ir kas. Sugalvok pasakėlę, ką jis, tavo
vyro brolis, pasakojo, jeigu viršininkas paklaus! Galbūt jis tave kokiai dienai išleis
iš darbo.
Įėjusi į savo darbo kambarį, Agnesė stengėsi
elgtis taip, kad nekristų į akis Zigai, kuri tuo metu buvo viena. Tačiau Ziga lyg naivi
mergaitė pliaukštelėjo delnais ir sušuko:
Tai tu, Agne? Tikrai? Kaip gražu! Mes jau
pradėjome baimintis, ar tau kas nors neatsitiko.
Agnesė atsakė, kad nieko nenutiko, ištraukė
rašomojo stalo stalčius ir pasilenkė paimti reikalingų segtuvų. Juos perkilnojo,
pavartė rankose, negalėjo prisiminti, ką vakar darė ir ką šiandien reikia daryti.
Visada žinodavo. Ne veltui ją laikė gera darbuotoja, kuria remdavosi, tikėdavo ir
kurios nuomonės paisydavo. Tai teikdavo jai ramybę, sutvirtindavo jos laikyseną ir
pasitikėjimą. Tačiau šįryt Agnesė Apsė jautėsi keistai sujaudinta, nesugebėjo
susikaupti, susitvardyti. Sėdėjo prie rašomojo stalo ir laukė sugrįžtančios Veltos.
Kodėl viršininkui taip jos prireikė, kodėl jis negalėjo bent pusvalandį palaukti
Agnesės ir skubiai Veltą iškvietė? Velta tarsi draugė, tarsi pusiau draugė
geras žmogus, bet kad eitų pas viršininką Agnės reikalais... Ką ji jam pasakys? Ką
atsakys, jeigu viršininkas ko nors paklaus? Aišku, nieko konkretaus. Kas nepažįsta
Veltos! Žybsės akimis, meiliai šypsosis taip, tai ji geba, todėl ją kviečia į
rautus ir susibėgimus, vardadienius ir suomiškas pirtis, kur reikia truputį
paflirtuoti, pajuokauti, taip, ten Velta svarbi. Dar jauna, nieko neprikiši. Bet ten, kur
būtinos smegenys, suvokimas, vadovybė kviečia Agnesę, rimtą, nesikarščiuojančią
moterį, kuri savo ilgokame gyvenime patyrė ir šilto, ir šalto, tad šiandien į
pasaulį gali žvelgti santūriomis ir nuovokiomis akimis, žmonės ją gerbia ir
vertina.
Ziga, jauniausia, švelni, tyli ir paklusni darbo
draugė, ji tebebuvo baltas lapas, kuris taps toks, į kokias rankas pateks. Su ja lengva
ir malonu kartu būti, pašnekėti, pačiauškėti, paplepėti, bet ji būna rimta ir
neišsigąsta sprendžiant svarbius darbo reikalus, tik tokių sprendimų teisės niekas
jai nesuteikia. Kitaip sakant, Ziga daug žadanti darbuotoja, tik jos visapusiškumas
ir talentas dar nėra patikrinti praktikoje.
Marga nė kiek ne jaunesnė už Agnesę. Ji čia
dirba jau daug metų. Ji yra tas žmogus, kuris įstaigos, rajono ir net miesto naujienas
žino geriau negu centrinių laikraščių redaktoriai, partijos sekretoriai. Ir darbe,
rodos, jai nėra paslapčių, Marga viską žino, supranta ir suvokia, visur gerai
orientuojasi, tačiau jos žiniomis kažkodėl niekas nepasitiki ir abejoja, nors
dažniausiai Marga būna teisi.
Agnesė, atrodė, ramiai sėdėjo prie stalo, ant
kurio buvo sukrauta kontoros knygų šūsnis, gulėjo segtuvai su pranešimais,
ataskaitomis, pareiškimais ir visokiais kitokiais popieriais, kuriuose užrašytą
informaciją retas mokėjo iššifruoti, žinoma, geriausiai tai padarydavo patyrusi,
ilgiausiai čia dirbanti Agnesė Apsė. Ji buvo vienintelė, kuri prisiminė visus
buvusius viršininkus ir visus buvusius vyriausiuosius. Vieni dirbo ilgiau, kiti
trumpiau, vieni gėdingai išėjo, kiti iškilo, buvo paaukštinti ir dabar yra taip
aukštai, jog aukščiau nebegalima būti. Ir Agnesė žinojo, kad ji aukščiau jau
nebepakils. Įgyti išsimokslinimą ir atitinkamas mokyklas baigti reikia jaunystėje. Ar
tada turėjo tam laiko? Dukros buvo mažos, jas reikėjo vedžioti į vaikų darželius, o
vėliau taip, kas buvo vėliau? Sunku prisiminti. Buvo kaip buvo, dukros užaugo,
ištekėjo. Ar ir jų gyvenimas praeis taip pat kaip motinos taip greitai, kad nė
nepajus, kad jau praėjo? Ir dabar, žiūrėk, ji viena, vienintelė sėdi prie apkrauto
stalo ir nesusigaudo, kam šių popierių šūsnių reikia, kam jie skirti ir ką su jais
daryti.
Agnesė galvojo apie save, darbą ir senį, kuris
šįryt išėjo nevalgęs, apie Šnorchą, kuris skimbčiojo buteliais, apie viską, kas
su tuo susiję, ir nepastebėjo, kai sugrįžo Velta, pakviesta į kabinetą tuojau įėjo
Marga. Abi draugės atsistojo abipus Agnesės ir į ją žiūrėjo. Priėjo ir Ziga.
Marga, kuri buvo plepesnė ir žingeidesnė nei kitos, iš tiesų ji buvo tokia
smalsi, jog jeigu išvysdavo dvi čiauškančias moteris, dažnai perbėgdavo gatvę, kad
slapčia prisėlintų ir pasiklausytų, ką jos viena kitai pasakoja, nutraukė tylą
ir paklausė:
Agne, kas tau yra? Tu sėdi tarsi mūsų
nematytum.
Agnesė Apsė nieko nesuprasdama žvelgė į savo
bendradarbes, su kuriomis šiame kambaryje prasėdėjo daug metų ir manė apie jas
žinanti viską, kaip ir draugės manė žinančios viską apie ją. Dabar Agnesė
dėmesingai nužvelgė jas nuo galvos iki sijonų apačių. Ar ji gali, ar turi teisę
joms savo paslaptį atskleisti. Agnesė giliai įkvėpė baimindamasi, ar draugės ja
patikės. Dar kartą viską apgalvojusi, išrėžė:
Mūsų bute įsiveisė Šnorchas.
Ššš-norchas? nustebusi paklausė Velta.
Kai Agnesė galvos linktelėjimu tai patvirtino, Velta ėmė kamantinėti: O kas tas
Šnorchas? Kaip jis atrodo?
Agnesė negalėjo paaiškinti. Velta ir Marta
susižvalgė ir abi kartu paklausė:
Ar tu bent matei jį? Kas jis žmogus,
gyvūnas... ar baidyklė?
Aš nežinau, atsakė Agnesė. Jis gyvena
tarp butelių, bet man nepasirodo.
Velta ir Marga vėl reikšmingai susižvalgė ir
paklausė:
O iš kur tu žinai, kad jis ten gyvena, jeigu
nepasirodo?
Agnesė suprato, kad buvo per daug atvira ir draugės
palaikė ją kvaiša, kokia ji niekada (ačiū Dievui) nebuvo, tad dabar joms nedelsdama
turėjo papasakoti apie praėjusios nakties įvykį. Norėdama atsigauti ir susikaupti,
Agnesė pasakė, kad be kavos ji niekaip negalėsianti pasakoti, nes jaučiasi baisiai
pavargusi. Ziga, kaip jauniausia, išbėgo kavai vandens. Marga suieškojo kavamalę, o
Velta prie lango nurinko stalelį, ant kurio pastaruoju metu buvo sukrauti žurnalai ir
laikraščiai.
Kavą virė kampe ant spintelės. Ant stalelio
išdėliojo puodukus, šaukštelius, patupdė cukrinę. Viskas buvo padaryta įprasta
tvarka, suderintais judesiais, per ilgus metus šis ritualas buvo gerai nušlifuotas,
kiekviena žinojo, kada ir ką daryti. Netrukus karštas gėrimas jau kvepėjo puodukuose,
tad buvo galima paklausyti, kas iš tikrųjų Agnei nutiko. Moterys yra plepios tik
todėl, kad negali iš širdies pasikalbėti su savo vyrais. Taip ir Agnesė Apsė, nieko
neslėpdama ir neiškreipdama, labai nuoširdžiai ir atvirai papasakojo, ką išgyveno
praėjusią naktį, kai išgirdo stiklų skimbčiojimą, išsigandusi užbarikadavo savo
kambario duris ir ėjo žadinti vyro. Agnesė giliai įkvėpė oro ir trims moterims,
kurios dėmesingai klausydamosios pasakojimo apie Šnorchą pamiršo kavą, tarė:
Jūs nepagalvokite, kad aš apkalbu savo vyrą,
pačios žinote, aš su juo niekada skirtis neketinau, nors jis ir svetimus sijonus
kilnojo.
Dvi vyresnės klausytojos, kurios abi gyvenime buvo
turėjusios ne po vieną vyrą, sutartinai atsakė, kad visiškai tiki tuo, ką Agnesė
papasakojo.
Ziga, jauniausia, kuri apie vyrus turėjo atskirą
nuomonę, vyresnėms draugėms nenorėjo atsiskleisti. Zigos tylėjimą jos palaikė
pritarimu. Agnesė drąsiai pasakė:
Galbūt senis Šnorchą tyčia atsivedė į
namus. Kad mane gąsdintų.
Dvi tylėjo, o Marga, apmąsčiusi tai, ką girdėjo,
tarė:
Agne, nusiramink, tavo senis nekaltas, kad
Šnorchas pas jus įsisuko.
Kodėl? nesuprato Agnesė. Kažkas
įleido jį. Tu juk nepasakysi, kad aš pati įleidau.
Ne, tu ne... Matai, kai aš viską nuodugniai
pergalvojau, galiu padaryti išvadą, kad tas Šnorchas, ko gero, eina per sienas. Arba
keliauja nuotėkų ir ventiliacijos vamzdžiais.
Trys išgąstingų akių poros dar ryškiau
sutviskėjo, kai Agnesė prakalbo:
Jūs žinote, aš turiu naują skalbyklę.
Žentas nupirko. Zoluška. Todėl drabužius skalbiu pati. Namuose. Džiovinti
išnešu į palėpę. Raktą paimu iš kiemsargės. Prieš porą dienų taip pat daug
drabužių išskalbiau. Šįryt nuėjau patikrinti, ar išdžiūvo. Viešpatie! Paklodės
suplėšytos, sumestos į krūvą ir kažkas ant jos gulėjęs.
O kodėl tu manai, kad ant paklodžių krūvos
gulėjo Šnorchas? paklausė Velta, kuri kartais taip pat palėpėje džiovina
skalbinius.
Todėl, kad žmogus neplėšo paklodžių, jog
ant jų pagulėtų. Be to, vienintelis palėpės raktas buvo pas mane. Todėl pro duris
niekas negalėjo įeiti. Paklodes suplėšė kažkas, kas eina per sienas ir užrakintas
duris.
O siaube! sušuko Velta. Jeigu man taip
nutiks, aš pakeisiu butą. Juk negyvensi kartu su kažkokiu Šnorchu, apie kurį
ničnieko nežinai.
Ziga, visą laiką tylėjusi, gražiomis lūpomis
šypsojusi, kažką prisiminė ir pradėjo pasakoti:
Paklausykite! Šįryt aš nuėjau į archyvą,
ieškojau senų nuorašų, kad palyginčiau su naujais. Ilgai negalėjome jų surasti,
radome netyčia ir visai ne ten, kur jie turėjo būti. Nuorašai suglamžyti,
suplėšyti. Archyvo merginos dievagojosi, kad po darbo duris rūpestingai užrakina ir
užplombuoja. Bet kažkas vis tiek buvo įėjęs vidun ir per naktį gulėjęs ant
popierių. Tiesiog taip pat, kaip Agnės palėpėje.
Ir į archyvą galėjo būti atėjęs Šnorchas,
įtikinamai tarė Marga. Apskritai pasaulyje dedasi tokie dalykai, tokie
dalykai... Jos akelės susiaurėjo, kai paslaptingai pažvelgė į bendradarbes.
Bet ką čia pasauly! Kokiam pasauly? Kalbėkim tik apie mūsų įstaigą. Kur,
pavyzdžiui, dingo gaunamų raštų segtuvas ir registracijos knyga? Buvo, ir nebėra.
Svetimi pas mus neateina. Gal jūs paėmėte? Ar aš paėmiau?
Tai, ką pasakė Marga, buvo neginčijama tiesa:
gaunamų raštų segtuvas ir registracijos knyga dingo pačiu keisčiausiu būdu kaip tik
tada, kai reikėjo atsakyti į kelis pareiškimus, į kuriuos būtina atsakyti. Vadovybei
buvo nelengva iš padėties išsisukti.
Jos ilgai kalbėjo apie įvairius keistus įvykius,
kurių negalėjo paaiškinti. Galbūt iš tiesų egzistuoja Šnorchas? Kažkas, ką
žmogui protu sunku suprasti, prieš ką neįmanoma kovoti?
Kol pokalbis prie kavos puoduko baigėsi, praėjo ir
pietų laikas. Darbuotojos sugrįžo prie rašomųjų stalų tęsti pradėtų darbų,
tačiau dirbti nesisekė, pokalbis apie Šnorchą sujaudino, sudirgino nervus, ir
moterys vis dažniau žvilgčiojo į laikrodėlius.
Agnesė Apsė neprisimena, kodėl ėmė
perkraustinėti savo rašomojo stalo stalčius. Nieko įdomaus juose nerado. Nusivylusi
sudėjo segtuvus ir aplankalus atgal į stalčius griežta tvarka, kad ir dieną, ir
naktį galėtų greitai surasti bet kurį dokumentą. Reikėjo eiti namo. Gal senis
šiandien pareis anksčiau, juk išėjo nevalgęs, derėtų laiku paruošti vakarienę. Ne
tik mintys apie senį dar ir kažkoks naujas nepaaiškinamas jausmas traukė ją namo.
Tarsi atspėjusios jos mintis, bendradarbės
susižvalgė. Velta tarė:
Agne, esi įsitempusi, tau reikėtų greičiau
eiti namo, mes čia pabūsim.
Ir Agnesė išėjo. Skubėjo nerami ir gąsčiodama.
Jai atrodė, kad ji lemtingai pavėluos, jeigu tuojau neatsidurs namuose.
Prie buto durų ji uždususi sustojo, įkvėpė
daugiau oro, paklibino rankeną. Durys buvo užrakintos, ir Agnei tarsi palengvėjo.
Tačiau kai pagalvojo, kad jos bute už užrakintų durų gyvena padaras, apie kurį nieko
nežino, Agnei vėl pasidarė baisu.
Ji iš lėto, apsižvalgydama ir įdėmiai
klausydamasi, įėjo į vidų. Niekas nekėlė įtarimo, kad ji čia būtų ne viena.
Nebent dar būtų šmėklų ir vaiduoklių?
Agnesė sutvarkė virtuvę. Paskui užkaitė sriubą
ir laukė sugrįžtančio vyro. Bet buvo dar anksti, nes senio darbas pamaininis, greitai
jis negalėjo pareiti. Ji sumažino dujų liepsną ir tyliai įsėlino į kambarį,
kuriame apsigyveno Šnorchas. Tapo nejauku: kambaryje esi ne vienas, o to kito
nematai. Tačiau baimė jau nebuvo tokia didelė kaip naktį, Agnesė jau buvo
susitaikiusi su mintim apie Šnorchą. Jeigu ji žinotų, ką jis valgo, galėtų
pamaitinti. Ne, niekis, apie tai Agnesė pasikalbės su vyru. Tegul Šnorchas gyvena, tik
tegul neskimbčioja buteliais. Agnesė prisiminė, kad į barą buvo įdėjusi šokolado
dėžutę, kainavusią šešiolika rublių. Tegul tik pabando tas gyvulys šokoladą
sugraužti! Dėžutę nupirko kuriai nors progai; gal reikės į svečius eiti, kieno nors
jubiliejų švęsti. Gerai, kai dovana namie, po ranka. Mintys apie šokolado dėžutę
Agnę sujaudino. Gal Šnorchas ir apsigyveno kaip tik todėl, kad bare buvo šokolado?
Valgo jį naktį ir skimbčioja buteliais?
Agnesė surado ilgą virvutę, vieną jos galą
tvirtai pririšo prie baro durų rankenos, antrą laikė rankoje. Atsistojo toliau, už
stalo, bet vis dar jautėsi nepakankamai saugi, todėl atidarė duris į savo miegamąjį,
atsistojo už staktos ir, sulaikiusi kvapą, virvutę patraukė. Baro durelės atsidarė.
Sulingavo buteliai, laimei, nė vienas neiškrito. Agnesė ilgai apžiūrinėjo tarpelius
tarp butelių, bet nieko įtartino nepamatė. Saldainių dėžutė buvo nepaliesta. Tokie
geri saldainiai! Ar jie Šnorchui nepatiko? Agnesė net įsižeidė, kad Šnorchas juos
išbrokavo. Ji jau norėjo saldainių dėžutę padėti į vietą, bet nusprendė
pasaugoti tokį brangų daiktą ir nusinešė į savo miegamąjį.
Tuo metu išgirdo laukujų durų trinktelėjimą,
žvilgtelėjo į laikrodį, taip, senis parėjo. Agnesė puolė prie baro, atrišo
virvutę ir nubėgusi į vonią įmetė ją į skalbinių dėžę. Senis juoktųsi
pamatęs, ką ji čia išdarinėja. Kitą pajuokti jis greitas.
Agnesė nuskubėjo į virtuvę paduoti seniui
valgyti. Kad ir kas atsitiktų, ji ruošėsi pirma pulti.
Jau įpylė į lėkštes sriubos, bet senis nežinia
kodėl vis dar kuitėsi savo kambaryje. Paskui vonios kambaryje ilgai plovėsi rankas ir
kažką pats sau burbėjo. Kad tik nebūtų įmetęs, pagalvojo Agnesė. Bet taip
negalėjo būti, nes senis nebuvo degtinės mėgėjas. Antraip nepareitų laiku namo.
Kai tik senis įėjo į virtuvę, Agnesė paklausė:
Ko šiandien toks linksmas?
Dainuoju todėl, kad negirdėčiau, kaip mano
pilvas gurgia.
Taip Agnesė ir manė senis primins
pramiegojimą.
Nereikėjo įleisti į namus baidyklės! Aš
visą naktį negalėjau akių sudėti, atrėžė ji.
Tu nemiegojai todėl, nes pradėjai stumdyti
baldus, matyt, sumanei kambarį naujaip pertvarkyti, tarė senis ir pradėjo juoktis.
Ko gero, jis šįryt buvo įėjęs į jos kambarį,
matė užbarikaduotas duris ir dabar priminė, kai ji po dukrų ištekinimo pertvarkė
butą ir jie pradėjo gulėti atskirai.
Agnesė supyko.
Bet tu man pasakyk, kam tau jis reikalingas, tas
Šnorchas!
Tegul gyvena! Tu juk norėjai katės.
Tai buvo tiesa. Dukroms išėjus pas vyrus, ji liko
namuose viena ir norėjo laikyti kokį nors gyvulėlį. Senis neleido. Nejaugi dabar jis
persigalvojo?
O ką tas Šnorchas, pavyzdžiui, ėda? jau
nuolankiau paklausė Agnesė.
Jis neėda.
Dabar Agnesei tapo aišku senis ją kvailina. Nė
viena gyva būtybė neėdusi ir nevalgiusi negyvena. Tuo momentu Agnė negalėjo sugalvoti
nieko tokio, kad užgautų senio širdį, todėl apsisuko ir išėjo iš virtuvės. Kurį
laiką su seniu nekalbės. Tegul supranta su ja nevalia taip elgtis!
Vakare, kai senis žiūrėjo televizorių, Agnesė
pas jį neužėjo: sėdėjo ant plačios, gerai išlaikytos vestuvinės lovos krašto ir
mezgė anūkams pirštinaites. Virbalai mirgėjo akyse, Agnesė negalėjo atsidžiaugti
pirštinaičių gražumu. Po kurio laiko gretimame kambaryje televizorius nutilo; ji
girdėjo, kaip senis nuėjo į savo kambarį. Negerai. Jam reikėjo ateiti pas ją ir
susitaikyti. Bet senis to nepadarė. Kaip ji dabar turėjo elgtis?
Valandėlę Agnesė dar mezgė, tačiau darbu
nesidžiaugė. Reikėjo iš naujo pergalvoti, kodėl jie susiginčijo. Kodėl į senatvę
abu tarsi susvetimėjo? Kodėl tapo nekalbūs ir šalti? Kokiu turtu jie galėjo dalytis?
Kaltas, žinoma, senis ir jo Šnorchas, keista baidyklė, kurios niekas nematė.
Agnesė sėdėjo ant kelių sudėjusi sunkias rankas.
Galvojo apie savo gyvenimą, darbą, rūpesčius ir vaikus, kurie jau buvo dideli, bet
susigraudinti nesugebėjo ašaros iš akių kaip neriedėjo, taip neriedėjo. Kad ir
ką dabar ji galvotų, jos gyvenimas nebuvo toks jau blogas. Gerai, eis miegoti, rytas
gudresnis už vakarą. Iš tikrųjų, kai atsigulė į lovą, jai palengvėjo ir
pašviesėjo. Rytoj ji susitaikys su seniu, abu vėl sėdės, žiūrės televizorių,
šnekėsis apie šį bei tą, prisimins dukras, pasidžiaugs anūkais, kurie netoliese
gyvena, gal ir į svečius nueis. Nėra ko pykti ant senio, toks jau jis kartais tylus
ir nekalbus, kartais paikai linksmas ir sąmojingas.
Ir vienaip, ir kitaip apmąsčiusi savo gyvenimą,
Agnesė užsnūdo, galbūt net šiek tiek pamiegojo, kol ją pažadino triukšmas,
sklidęs iš gretimo kambario. Agnesė staiga atsisėdo lovoje. Tačiau aplinkui ir vėl
buvo tylu, tik ausyse spengė ir širdis krūtinėje daužėsi. Ji laukė, norėjo, kad
senis pirmas eitų pažiūrėti, kas ten dedasi. Bet jis nėjo. Galbūt už dvejų durų
triukšmo negirdėjo?
Agnesė uždegė šviesą ir priėjo prie durų.
Pravėrė. Kambarį kaip ir praėjusią naktį apšvietė gatvės žibintai, patalpoj
niekas nejudėjo, nelakiojo. Buvo tylu ir ramu. Tada Agnesė ir šiame kambaryje įjungė
šviesą, bet vis tiek nieko neišvydo.
Ji tyčia trankiai vaikščiojo, varstė duris ir
pusbalsiu bumbėdama reiškė nepasitenkinimą savo vyru, kuris, įleidęs į butą
baidyklę ar šmėklą, gyvenimą pavertė pragaru. Tačiau jos pastangos buvo bevaisės:
kai ji sustojo prie vyro miegamojo durų, aiškiai išgirdo senį knarkiant.
Iš pykčio ji pačiupo mėsai mušti plaktuką,
pribėgo prie baro, atidarė dureles ir taip stumdė butelius, kad šie skambėjo,
barškėjo, atrodė, kad suduš, tačiau baidyklė nepasirodė, matyt, ji kitur
pasislėpė. Agnesė užlipo ant kėdės, bet ir ant spintos baidyklės nebuvo. Spintos
durys buvo užrakintos, ten bjaurybė negalėjo įlįsti, nors jeigu tikėtum tuo, ką
pasakojo moterys darbe...
Agnesė plaktuku trinktelėjo į spintos duris ir
sušuko:
Štiš!
Įsiklausė. Neišgirdo jokio garso.
Ji papurtė užuolaidas, pažiūrėjo už karnizo
nieko nepamatė. Eik ir gaudyk po visą butą! Galbūt dabar Šnorchas sėdi virtuvėje,
galbūt kitame kambaryje. Ir, kaip tyčia, jų butas toks: du kambariai pereinami. Tu
pro vienas duris įeini, jis pro kitas išeina. Aišku, kad nepagausi. Bent senis ateitų
į pagalbą. Bet ar jį naktį žadinsi? Viešpatie apsaugok! Reikia gultis ir laukti
ryto. Nors širdis tokia nerami, tokia nerami. Ką tas baisybė per naktį iškrės?
Tačiau kiaurą naktį nebudėsi kaip prie mirusiojo.
Agnesė įsigąsdinusi atsigulė. Ir, o stebukle,
tuojau užmigo galbūt todėl, kad praėjusią naktį prastai miegojo.
Rytą senis buvo neišsimiegojęs ir piktas. Kai tik
žmona pravėrė burną, tuojau sušuko:
Palik mane ramybėje! Aš nepakęsiu, kad man ant
sprando nuo pat ryto kas nors jotų!
Jeigu senis taip šaukia, vadinasi, geriau jo
neerzinti, Agnesės žodžių jis vis tiek neišgirs.
Sunkia širdimi ji atėjo į darbą. Ten žmonės
šiušėjo ir murmėjo, lakstė, rinkosi į būrelius ir visi kalbėjo apie Šnorchą.
Daugelis gana rimtai manė, kad Šnorchas ir jų butuose esąs įsikūręs, gali justi ir
nuvokti, kaip jis slapta pluša. Agnesė Apsė nustebo. Ji tik vakar darbo draugėms
papasakojo apie Šnorchą, o šiandien apie jį kalbėjo jau visas kolektyvas. Daugelis
tvirtino, kad jie Šnorcho buvimą jutę jau seniai, tik apie tai nekalbėję. Keista,
Agnesė tik prieš valandą norėjo ūdyti vyrą, kad išvytų Šnorchą iš namų, o
dabar, kai daugelis ėmė savintis Šnorchą, Agnesė ėmė jo pavydėti. Ne, Šnorchas
priklausė jai vienai, niekas kitas neturėjo teisės jo turėti. Jeigu vakar ji nebūtų
pasakiusi, kad Šnorchas egzistuoja, šiandien niekas apie jį nė nežinotų.
Kol Agnesė taip galvojo, kažkas pradėjo pasakoti,
jog praėjusią naktį Šnorchas vėl sujaukė dokumentaciją ir dabar iškilo daug
sunkumų. Popieriai esą išsiųsti į vieną miestą, o vagonai su medžiagomis į
kitą. Ir taip nutinka vien todėl, kad Šnorchas sujaukia popierius. Iš tikrųjų
archyve vėl kažkas gulėjo. Kas kitas, jeigu ne Šnorchas? Šnorchas, kuris eina kiaurai
sienas, užrakintas duris, keliauja nuotėkų ir ventiliacijos vamzdžiais.
Agnesę Apsę iškvietė viršininkas. Agnesė
susijaudino, manė, gal bars, kad vakar pavėlavo į darbą, bet viršininkas buvo labai
malonus ir paprašė, jog ji nuoširdžiai viską apie Šnorchą papasakotų. Agnesė
sutriko. Kaip ji viršininkui, protingam ir inteligentiškam vyrui, pasakos, kad jos bute
lyg ir vaidenasi? Tačiau viršininkas primygtinai teigė, kad viskas, ką ji žinanti
apie Šnorchą, yra esminga ir labai svarbu. Agnesė pasakojimą apie Šnorchą
perpasakojo dar kartą. Viršininkas klausinėjo, tikslino, norėjo sužinoti smulkmenas.
Ir Agnesė pasakojo. Nutylėjo tik tai, kad vienu metu norėjo, jog Šnorchas būtų
mažas, švelnus ir meilus gyvūnėlis, kurio jai pavydėtų draugės. Šiuo momentu tai
atskleisti atrodė netinkama.
Ar, jūsų manymu, Šnorchas galėjo įsikurti
archyve, kur saugoma dokumentacija? paklausė viršininkas.
Agnesė pagalvojo ir tarė:
Taip. Sprendžiant iš jo veiksmų, varžtai ir
spynos jam nėra kliūtys.
Ačiū! Jūs mums labai padėjote. Jums bus
pareikšta padėka ir jus paaukštins darbe.
Viršininkas atsistojo, paspaudė ranką ir palydėjo
Agnesę Apsę iki durų. Ši nė nusistebėti nespėjo.
Po pietų darbuotojus pakvietė į susirinkimą.
Darbotvarkėje buvo įrašytas vienas punktas: Šnorchas ir kaip su juo kovoti.
Pranešėjas kalbėjo apie pasiekimus, plano vykdymą
ir veiksmų operatyvumą, apie rodiklius ir kokybę. Viskas būtų gerai, bet iškilo
nauja problema Šnorchas. ESM apie jį trūksta žinių, todėl jis esąs
neapskaičiuojamas dydis, neprognozuojamas. Kaip ryškiausią pavyzdį pranešėjas
papasakojo atsitikimą devynaukščiame name. Statybininkai visuose butuose įstatė
duris, bet pamiršo pritvirtinti balkonus, nors projekte buvo numatyti. Naujakuriai iš
bet kurio buto galėjo išeiti tiesiai... į lauką. Kokiu būdu Šnorchas gavo gerai
įrengtą butą, niekas negalėjo paaiškinti, bet faktas yra faktas. Šnorchas sujaukė
dokumentaciją ir statybininkams taip užtemdė akis, kad nė vienas jų nesuvokė, ką
daro. Net priėmimo komisija, garbės žodis, nieko blogo nepastebėjo. O juk namą
priiminėjo žmonės, kaip sakoma, su galvomis. Ir, matyt, su akimis.
Paskui pranešėjas kalbėjo, kad nesėkmės darbe,
ko gero, dar ilgai juos būtų varginusios ir padariusios labai daug blogybių, tačiau
eruditė ir ilgametė pareiginga darbuotoja Agnesė Apsė netvarkos ir nesėkmių
kaltininką išaiškino. Tai Šnorchas, kuris, įeidamas pro užrakintas duris,
sujaukdamas dokumentus, kelia chaosą ir netvarką. Prelegentas dar ilgai pasakojo apie
Šnorchą, apie tai, kad šnorchizmo išdaigos plinta ir žmonės nežino, kaip su jomis
kovoti. Tokiu būdu Šnorchas kuria objektyvius ir įvairius kitus sunkumus, trukdo
vykdyti planą. Bet dabar tam bus padarytas galas. Kiekvienas atskirai ir visi kartu turi
veikti suderintai, tikslingai ir taip toliau, kad Šnorchui gyvenimas taptų nepakeliamas
ir šnorchizmas būtų su šaknimis išrautas.
Klausydamasi pranešėjo žodžių, Agnesė Apsė
lengviau atsikvėpė. Jeigu Šnorcho užmojai tokie dideli, vadinasi, jų bute jis ilgai
neužtruks, artimiausiu metu iš jo išeis. Galbūt užeidinės tik pakeliui į kitas
svarbesnes vietas, nes arti jų namų nėra didelių įmonių ir fabrikų. O gal
Šnorchas suras kokią nors parduotuvę, buitinio aptarnavimo dirbtuvę arba namų
valdybą. Arba išsikels kur nors toliau. Agnesei palengvėjo, ji pradėjo galvoti apie
senį, kuris, matyt, buvo visiškai nekaltas, kad Šnorchas įsisuko į jų butą
netikėtai užklydo ir, kol suras geresnę vietą, jų bare įsitaisė. O su seniu reikės
susitaikyti, nėra ko jam priekaištauti, tiek daug metų darniai nugyventa. Anksčiau
reikėdavo truputį papriekaištauti, bet į tai nedera kreipti dėmesio. Senis, žinoma,
užsispyręs ir atžarus, tačiau ir ji ne kokia lėtapėdė, todėl abu labu tokiu.
Kai prasidėjo diskusijos, kaip reikia aktyviai
kovoti su Šnorchu ir juo atsikratyti, Agnesė nepastebėta išėjo.
Pakeliui apsipirko ir skubėjo namo. Tinklelyje
nešėsi mėsos kepsniui ir kelis alaus butelius. Truputį dusdama lipo laiptais aukštyn.
Širdyje buvo gera. Kad tik senis greičiau pareitų! Taip Agnesei visada nutikdavo. Kai
vos tik pripažindavo savo kaltę, tuojau ieškodavo galimybės su seniu išsikalbėti,
susitaikyti.
Persirengusi, rūpestingai nusiplovusi rankas,
Agnesė ėmė ruošti kepsnį, skuto bulves ir žvilgčiojo į laikrodį.
Orkaitėje čirškėjo kepsnys, po butą pasklido
gardūs kvapai. Senis, juos užuodęs, iškart atsileis, suminkštės kaip šampūnu
nupraustas. O kai ji iš tinklelio išims alaus butelius, Agnesė seniui atrodys
gražiausia pasauly moteris, net jeigu būtų pati bjauriausia ragana.
Žvilgtelėjusi į laikrodį, Agnesė suprato, kad
senis tuojau turėtų pareiti. Bet jis vis neparėjo. Ką tai galėtų reikšti? Kitomis
dienomis šiuo metu jis jau seniai būdavo parėjęs. Agnesė neištraukė iš orkaitės
kepsnio, jis neatšals, bet bulvės jau nebebus skanios. Kaip čia dabar? Ji taip
ruošėsi susitaikyti, nes niekada neįstengdavo ilgai ant senio pykti. Nors jis šioks ir
anoks, bet savas. Per dvidešimt šešerius bendravimo metus tapo lyg ir jos pačios
dalis. Agnesė apie savo senį galvojo švelniai, jo laukė, bet jis kaip negrįžo, taip
negrįžo. Gal kas nors atsitiko? Telefono bute nebuvo, paskambinti į darbą negalėjo.
Bėgti į telefono būdelę prie kitos gatvės kampo jai nesinorėjo: o jeigu jis tuo metu
pareis ir jos namie neras? Ne, ne, Agnesė dar palauks. Juk niekur jis nepradings. Ir
nepradingo.
Senis ilgai rakino duris. Agnesė suprato: parėjo
įkaušęs. Taip retai nutikdavo. Labai retai. Kodėl įkaušo kaip tik šį vakarą?
Agnesė nusprendė būti atsargi, nepriekaištauti, palaukti, kol senis pats pradės
kalbėti.
Jis atsliūkino ir atsistojo virtuvės tarpdury.
Agnesė suprato, kad jis yra gerokai apsvaigęs. Na tegul! Ji susivaldys, nieko nesakys.
Senis pauostė orą ir truputį švepluodamas paklausė:
Cha! Ar kokią šventę rengiesi švęsti, kad
taip kepi ir verdi?
Eik persirenk ir nusiprausk, paskui pasakysiu.
Vonioje padėjau švarius marškinius.
Senis ilgokai žvelgė į ją ir tyliai kikendamas
išėjo. Agnesei buvo skaudu, kad senis elgiasi taip pajuokiamai, bet ji nusprendė
nekreipti į tai dėmesio.
Kol senis prausėsi, Agnesė padengė stalą. Padėjo
naujas japoniškas lėkštes ir šeimos relikvijas sidabrinius peilius bei šakutes.
Pagaliau vilkdamas kojas ir kažką panosėje
pukšėdamas senis atėjo. Jis toks visada, kai pasigeria, matyt, jaučiasi drąsesnis ir
galingesnis nei kitais kartais. Išvydęs pripiltas stiklines alaus, nusijuokė:
Cha! Už ką mes gersim, a? Už Šnorchą? Gerai,
tebūnie už Šnorchą!
Agnesė gėrė alų žiūrėdama į senį. Iš jo
akių spindėjimo suprato, kad kažką pikta galvoja. Ir nesuklydo. Kai tik padėjo
stiklinę ant stalo, senis tarė:
Tai apkvailino tave, a?
Agnesė dar nesuprato, ką jis norėjo pasakyti, bet
kad leistųsi apkaltinama ne jos būdui, todėl atrėžė:
Valdykis, seni! Šiandien mane paaukštino darbe.
Kai ateis laikas iš darbo išeiti, aš tikriausiai gausiu maksimalią pensiją, o tu
tokią kaip savo ausis tematysi.
Chi, chi... Ar Šnorchas tau padėjo?
Aš jį demaskavau.
Chi, chi... Ak, tu sena kvaiše! Geriau nebūtum
liežuviu malusi!
Agnesė pajuto, kaip jos ranka tarsi tirpsta, tarsi
trūkčioja, lyg norėtų trenkti seniui per ausį, kad tas nesvaičiotų. Bet senis vėl
pradėjo:
Pas mus šiandien irgi prasidėjo Šnorcho
medžioklė. Iš aukščiau atėjo įsakymas demaskuoti ir nukenksminti Šnorchą, kuris
trukdo dirbti. Statybininkai tai jau padarė, dabar kitų eilė. Staiga aš supratau, kad
tu apie tą Šnorchą pripliauškei.
Seni!
O dabar aš tau pasakysiu: jokio Šnorcho nėra.
Nėėėra!
Kaip nėra? Agnesei liežuvis prilipo
prie gomurio. O kodėl buteliai skimbčiojo?
A, matai, kaip yra: aš esu vedęs, o žmonos
neturiu. Miegame kiekvienas savo kambary. Vakarais man būdavo nuobodu ir kartą aš
pagalvojau, kam mums tas baras reikalingas... Kai buteliai šiek tiek paskimbčiojo, aš
pasakiau: Šnorchas, vardas nei iš šio, nei iš to į galvą šovė. O tu iškart
pradėjai pliaukšti...
Kitą dieną Agnesė nuėjo į darbą anksčiau ir
laukė, kol ateis kitos darbuotojos. Kai visos susirinko, ji, lyg pirmam šuoliui į
vandenį įkvėpusi oro, išrėžė:
Mielosios, dabar jums pasakysiu tai, ką
sužinojau jokio Šnorcho nėra! Nėra, ir baigta.
Draugės nepatikliai spoksojo į ją, susižvalgė,
paskui viena jų tarė:
O kas dabar patikės tavo žodžiais? Visi žino,
kad Šnorchas yra, ir baigta. Kur jis dingo, jeigu buvo? Pati pasakojai, jog tavo bute jis
įsikūrė.
Agnesė papasakojo, kaip tas Šnorchas iš tikrųjų
atsirado, ir staiga suvokė, kad draugės ją pradeda laikyti kvaiša, kokia ji niekada
nebuvo. Tai ją įžeidė. Galiausiai Agnesė supyko ir nuėjo pas viršininką. Jis,
protingas žmogus, padės viską išsiaiškinti.
Viršininkas iš pradžių buvo malonus, bet kai
išgirdo, ką jo pavaldinė šneka, visiškai pasikeitė tapo niūrus, net piktas ir
nekalbus. Baigdamas pokalbį pasakė:
Tai, ką jūs tauškiate, yra grynos kvailystės.
Ką sumanėte? Norite sužlugdyti reikšmingą kovą su Šnorchu?
Man senis sakė...
Agnesei, matyt, nereikėjo apie senį išsitarti, nes
viršininkas tapo dar niūresnis.
Mes jūsų vis dėlto negalėsime paaukštinti,
tarė jis. Laikydamasi tokių pažiūrų vargu ar jūs galėsite įvykdyti naujus
įpareigojimus, kuriuos iškėlė laikas.
Reikia pasakyti, Agnesė Apsė per daug
nesielvartavo. Vakarais ji vėl su savo seniu sėdi prie televizoriaus, apie šį bei tą
pakalba, mezga. Paskui jie miega plačioje vestuvinėje lovoje, ir buteliai jų bare
naktimis nebeskimbčioja. Kai senis pradeda knarkti, Agnesė pirštu perbraukia jam per
kaklą, šis tarsi atsikrenkščia, pasisuka ant šono ir toliau miega. Galima pagalvoti,
kad jie net laimingi.
Versta iš:
STĀSTI. Rīga: Liesma, 1981
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|