|
<< Atgal
RIMA MALICKAITĖ
Tapatybės paieškos
Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 67 p.
Pirmoji knyga didelis išbandymas ir jos
autoriui, ir skaitytojui, ir kritikui. Autoriui dėl to, kad jis žengteli į viešumą,
savo mintis ir jausmus atiduoda neprognozuojamai pažįstamų ir nepažįstamų reakcijai
ir vertinimams. Skaitytojas ima į rankas produktą be prekinio ženklo, kuriam
skaityti ir suprasti dar nėra nubrėžtų jokių bent punktyriškų kontūrų. Kritikui
reikia tapti tabula rasa, kad, atsiribojęs nuo visų preferencijų, tuos kontūrus
bent pamėgintų nubrėžti, surasti vieną, du... visus gerai skambančius eilėraščius
ar net sakinius.
Toks įsipareigojimas lydėjo skaitant Indrės
Valantinaitės pirmąją knygą, braunantis pro pernelyg tiesmukus masturbacijų,
supuvimo, sėklos ir menstruacijų aprašymus, nepaisant sąmoningo autorės noro viską
subanalinti ir subuitinti (ypač gaila, kad taip nutiko ir su šio rinkinio kontekste kaip
perliukas švystelinčiu eilėraščiu Kirpėja), mėginant išgriebti tą
suskambantį vieną sakinį ar eilėraštį. Tačiau galų gale pasirodė, kad šis
rinkinys tai ne atskiri eilėraščiai, o viena papasakota istorija, kuri galėjo
tapti ir romanu arba, jei būtų parašyta anksčiau, pavyzdžių šaltiniu Simone de
Beauvoir.
Pagrindinė I. Valantinaitės eilėraščių rinkinio
tema moters būsenos visais jos gyvenimo tarpsniais. Tai absoliučiai feministinė
poezija, ne veltui joje cituojamas visada feminisčių karingumą žadinęs Pitagoro
sakinys apie gerą ir blogą pradą: Esama gero prado, kuris sukūrė tvarką, šviesą
ir vyrą, ir blogo prado, kuris sukūrė chaosą, tamsą ir moterį (p. 26). Skirtumas
tik tas, kad čia jis nėra bulių erzinantis raudonas audeklas, o veikiau paskata
klausti: kodėl? kokiu būdu? ar esama išeities?
Rinkinys padalytas į tris stambesnes dalis. Nors iš
esmės jas vienija moteriškumo tematika, vis dėlto įmanoma punktyru brėžtelti jų
skirtumus. Pirmos dalies eilėraščiuose atskleidžiama esamos padėties genezė (čia
svarbiausios vaikystės temos), antrojoje per išnyrančius įvairių moterų portretus
(nuotaka, Dalila, undinė, manekenės, pardavėja) ieškoma savosios tapatybės, o
trečioje dalyje toji tapatybė surandama ir konstatuojama.
Pirmasis eilėraštis nusako viso rinkinio temų ir
požiūrių kaitą: Kantriai lauki, kol subręsiu / Iš mažos mergaitės į didesnę
mergaitę / Iš jaunos į senesnę / Iš senesnės į seną / Iš senos į mirusią
(Kai lyja, p. 7). Eilėraščių moteris pagrindinis asmuo pasirodo
atliekanti visas šiai lyčiai priskirtas funkcijas. Tačiau ji neatsiduoda, o suvokia
save kaip vykdančiąją t. y. ji visada sąmoninga (kitaip negu gaivališka B.
Pūkelevičiūtės Metūgių moteris, kurios spontaniškumas sprogdina pasaulį).
Meilė keičia moterį, paverčia ją burtininke, mitine būtybe, prakalbinančia žvėris
ir augalus (eil. Prisimenu, p. 51), tačiau tai mitinis, vadinasi, praeities laikas.
Dabarties tuštumą lemia jos santykis su kitu, kitokiu vyru, kuris moterį naudoja
kaip daiktą (geriausiai tai iliustruoja eilėraštis Pasimatymas (maža ir
karšta), p. 45), kaip paprasčiausią įrankį ji čia tėra Žiebtuvėlė,
kurią, įžiebusią ugnį, pridegusią cigaretę ir paglamonėtą, patogu vėl įsidėti
į kišenę. Ryšys su kitu čia tėra iliuzija, o mes buvimas įmanomas tik kaip
nejaukumą išryškinantis atspindys iškreiptame paviršiuje: Mūsų atspindžius
medžioja žalvarinis virdulys (Rytas, p. 18) ir Visas kubilas Neptūno
seilių, / O jame mūsų sutrikusių veidų atspindžiai (Paryžius. 2005, p.
20). Moters pasmerktumas būti nemylimai suvokiamas kaip neišvengiamas, paveldėtas iš
kartos į kartą (eil. Apie Tėvus, p. 10). Ji kaip aktorius scenoje atlieka savo
vaidmenį, tačiau vos pradėjusi įsijausti sustoja tam, kad būtų išsaugota jos
tapatybė. Atsisakiusi džiaugsmingo dalyvavimo, paskendusi apmąstymuose, ji netenka savo
egzistencijos pateisinimo ir tikslo, o stabtelėjusi neišsipildymo ir užplūstančio
tuštumo akimirką tik ironiškai siūlo: Atsiduskime: / Kokia graži būtų buvusi
pasaka (Vėliavnešė, p. 15) arba konstatuoja: Pati sau Ieva
(Obuolys, p. 27).
Panašiai eilėraščių moteris žvelgia į savo
reprodukcinę funkciją. Motiniška ateitis įsivaizduojama be viltingo džiugesio,
suvokiant, kokiu svarmeniu slegia pasaulis:
Kada nors aš
pagimdysiu.
Kada nors aš įmesiu žuvelę į ryklių |
|
akvariumą. |
Būsiu sūnui pirmoji kupe užtamsintais |
|
langais, |
išlaipinsiu jį šviesos stotelėje, bet vis daugiau žinučių laikraščiuose
apie potvynius ir savižudybes,
audras, avarijas ir kitas bausmes. |
|
( Biologinis laikrodis, p. 16) |
Taigi tai, kas duota gamtos ir privaloma
pagal jos dėsnius, yra nesava arba kelia kančią. Daug tikresnis, bet vis dėlto
netikras yra ir padarytasis, sukurtasis pasaulis, t. y. daiktai. Daug tikresnės kilimo
gėlės negu pamerktos vazoje (Saulėje tviskančios dulkės / Savo švelniomis
pėdomis leidžiasi / Ant kilimo gėlių; arba: Pro nučiupinėtą dovanotų vazų
stiklą / Pamerktų gėlių koteliai žvalgosi, p. 22), daug tikresnė fontano
skulptūra negu aš: Įsiamžinu šalia. Spragt. / Turistė. Tokia laikina
(Fontano mergelė, p. 64). Šis sukurtasis pasaulis taip pat nėra tobulas, o
trapus, dužus ir prievartinis, neautentiškas (Šiąnakt mėnulis žemai pakibęs, /
Toks didelis ir apvalus, / Lyg naujametis žaislas, / Kurio atspindys iškreipdavo veidus.
/ Juokingai. / Pamenu, kaip sudužo. / Prieš septynerius metus, p. 58), nes pasmerktas
susitikti su realiuoju, kuriame stebuklų nebūna. Vis dėlto jame surandama tapatybė bei
galimybė būti aš ne tik nesitapatinti su kitu, bet ir atsiriboti nuo tos
pačios lyties, bet kitos lemties ženklu pažymėtųjų:
Pavydžiosios ir nerašančios knygų |
|
niekaip nesupranta, |
Neužuodžia stebuklo, tik spaustuvės |
|
kvapą nuo puslapių. |
Kūrybos aktas tapatinamas su vaiko gimimu,
tik kuriant mėginama būti:
Tai nepadeda. Liūdesys patenka į mane |
|
per maistą, |
Su kiekvienu kąsniu vis giliau į vidų.
Ir taip pripučia mane kaip sviedinį,
Kad išridenu dar vieną eilėraštį.(Sėdžiu
išsidrėbus ligoninės laukiamajame..., p. 63) |
Taigi I. Valantinaitės poetės herojės
sėkmė yra tai, kad ji nesiima kalbėti už kitus (-as), o vis dėlto mėgina
įsiklausyti į savo balsą. Kitaip koks gi būtų skirtumas, ar skaityti feminisčių
sociologių bei filosofių veikalėlius, ar šią knygą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|