|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Vienišo kiro poezija
Tomas Arūnas Rudokas. VĖJO BROLIS. Vilnius: Neometa, 2006. 218 p.
Šiemet nežymios leidyklos išleistas Tomo Arūno
Rudoko poezijos rinkinys Vėjo brolis, neturintis nei anotacijos, nei turinio, tik
trijų skyrių žymes, yra, rodos, septinta autoriaus lyrikos knyga. Skaičiavimas gali
būti ir netikslus, nes dabartinėje vadinamojoje informacinėje visuomenėje neįmanoma
vienoje vietoje rasti visų bibliografijos duomenų. Knyga stamboka, eilėraščiai
datuojami nuo 1988 iki 2002 metų. Poetas ir prozininkas, pirmuoju eilėraščių rinkiniu
debiutavęs 1986-aisiais, savo kartai puikiai žinomas pagarsėjęs produktyvumu
(pvz., per vieną naktį parašyta knyga Naktis be taisyklių, 1997), bohemišku
gyvenimo būdu (autoriui dažnai lipinama etiketė skandalingas, o Lietuvių
literatūros enciklopedijos internetinėje versijoje yra prierašas nuteistas,
tačiau nei vienoje laikmenos versijoje nerasime giminystės ryšių paminėjimo su
neseniai mirusiu poetu ir vertėju Vytautu Rudoku).
Jaunesniajai kartai T. A. Rudoko poezija gali
pasirodyti kiek netikėta, dar tebeturinti senas širviškos poezijos tradicijas,
primenanti bitnikus ir dabar jau egzotiškus gėlių vaikų laikus. Autoriaus tekstuose
šmėsteli garsios anuometinės poetų dainininkų pavardės: Allenas Ginsbergas ar Jimis
Morrisonas. Eilėraštis Vėjo brolis, davęs pavadinimą ir visam rinkiniui,
dedikuotas Dinui Moriarčiui (Dean Moriarty) pagrindiniam Jacko Kerouaco romano
Kelyje (On the Road) personažui, gimusiam kelyje, sėdėjusiam kalėjime,
jautusiam azartą kelionei, svaigalams ir moterims. T. A. Rudoko eilėraštyje
Paskutinis bitlas išsakoma tokios būsenos kelyje ideologija bei mirties
refleksija, nors kelias poeto kūryboje veikiau reiškia tam tikrą būties formą arba
judesį savyje:
<...> tu išeini. Į kelią. Senas ir neperkalbamas.
Dvėseliena, kurioje gyvena dvasia.
Mumyse niekas negyvena, išskyrus mirtį.
Ji taip skaniai kvepia!
Taip skaniai, jog mums atrodo,
Kad tai ne mirtis, bet kelias. |
|
(p. 20) |
Mirties kvapas su bravūriškais, kiek
lengvabūdiškais akcentais vyrauja ne viename eilėraštyje, anot to paties J. Morrisono,
ateitis yra nežinoma, o pabaiga visada šalia. Ankstesni T. A. Rudoko eilėraščiai turi
jugendo stiliaus bruožų. Vienuose tekstuose mirties variacijomis tiesiog sužaidžiama:
...Ateinu vieną rytą / Į tave ir randu / Aš save nužudytą / Tarp alyvos
žiedų... (p. 97), kituose išsakoma savita mirties filosofija, pvz., eilėraštyje
Mergaitei, dingusiai be žinios (p. 117) arba viename įtaigiausių eilėraščių,
šios knygos kone centriniame tekste Valkata. Jeigu prisiminsime hipių laikus,
lyrinis subjektas užima savotišką maištaujančiojo poziciją. Tačiau tai nėra
maištas tiesiogine prasme, o veikiau siekis apkvaitusios laisvės, bohemiškas gyvenimo
būdas ir kalbėjimas (rašymas) iš esmės apie nieką. Visą T. A. Rudoko poeziją
galima pavadinti bohemiška, o moto išskirti šias eilutes: Mes sėdėjome po medžiu,
/ Gėrėme raudoną vyną / Ir kalbėjome apie nieką (p. 126). Eilėraščių forma ne
be trūkumų, temos senos kaip ir pats gyvenimas, bet kai kurie tekstai tiesiog sukrečia
nuogo rašymo specifika: <...> mirdamas / Norėčiau aptaškyti sperma mylimosios
lūpas, / Tegu po mano mirties užgimsta / Nors vienas laisvas vaikas (p. 28).
Didžioji dalis eilėraščių, ypač su
ankstesnėmis datomis, yra rimuoti, juose dominuoja meilės tema. Galbūt T. A. Rudoko
poezija yra paskutinioji gryna meilės lyrika, parašyta iš širdies, linkstanti į
sentimentalumą, netgi banalumą, klišes ir tų pačių įvaizdžių kartojimą. Kita
vertus, toji lyrika rašyta tais laikais, kai vynas, žvaigždės, lakštingala, ruduo,
sniegas, lietus, meilė ir mirtis gal dar nebuvo nuvalkioti ir turėjo herojišką
prasmę. Kai kurie tekstai yra lengvi kupletai, tinkantys įvairioms progoms
(išsiskyrimo, atleidimo ir pan.), pavyzdžiui, sveikinimų koncertui... Į rinkinį
įtraukta poema ant sienos Vaivorykštė virš pragaro yra klausimų ir
atsakymų pažinimo, šviesos ir gyvybės savyje paieška, primenanti mačerniškas
vizijas, tačiau neturinti originalesnės raiškos formos. Kartais per netikėtus
palyginimus a la banalybėms sumaniai suteikiami nauji niuansai: teka drumzlinas
alus, / Kaip Temzė, pasakytų anglas (p. 23). Su radauskišku artistiškumu
(Brūkšt! ir lieka drobėj randas, / O už drobės snobai ir kvailiai...,
p. 34), paryžietišku ir vilnietišku (miestišku) kvapu esama gražių ir stilingų
minčių pasažų, net jeigu jie parašyti tik dėl rimo:
Žudikė mėnesiena
Graži be jokio grožio. |
|
(Kiekvienas miršta vienas, p. 16) |
Tau trisdešimt, vaikine, tai ne kinas,
Jau veidas dengiasi žieve,
Kažkas ją vikingo barzda vadina,
Bet tu ją vadini žeme... |
|
(O taip, tau trisdešimt, p. 146) |
Jis vergas, beviltiškas vergas:
Jis nuogas, ir myli nuogai... |
|
(Įsimylėjėlio portretas, p. 114) |
Ir medžiuose juokias pelėdos,
O stalčiuose verkia baladės. |
|
(Žiema be nieko, p. 149) |
T. A. Rudoko lyrinis herojus save įvardija
ne širvišku beržu, bet vienišu kiru romantišku lietuvišku hipiu, turinčiu ne
tik majakovskiško, bet ir mūsų avangardistų šarmo: Aš esu karalius džinsų, /
Tiesiog lietuviškas bernas (p. 153). Šis bernas, rašantis laiškus
princesėms, turi ir trečiojo brolio poeto juokdario, kario, girtuoklio, valkatos
akivaizdų sindromą (Ruduo karalius, aš satyras, / O visos nimfos man
kū-kū!!!, p. 218). Vėjo topas, kurį iškelia ir knygos pavadinimas, yra aliuzijos
į vėjavaikiškumą vienišą gyvenimą ant asfalto, be vietos (namų) ir pastovios
mylimosios. Dėl to ir eilėraščiuose vieta dažniausiai ne konkreti, o abstrakti, su
rilkiška kritimo į visatos kūną simbolika blaškymasis vėjuje, sėdėjimas po
medžiu, cigaretė balkone ir pan.:
Tai tu, tai tu esi
paklydęs
Laike, erdvėj ir lietuje...
Vien krentanti žvaigždė palydi
Pro lietų krentantį tave... |
|
(p. 51) |
Eilėraštis Ars poetica pradedamas
poezijos ir gyvenimo santykio atskleidimu: Rašau taip pat, kaip gyvenu / Ir gyvenu
taip, kaip rašau (p. 179). Jaučiasi tokio rašymo spontaniškumas, būdingas bitnikų
kartos literatūrai, alogiški nukrypimai (pvz., marmuro almėjimas alėjoj, p.
133), netikslus rimas dėl kirčio, minčių nesuvaldymai ir pasikartojimai. Visa tai
sukelia neapšlifuoto, bet autentiško ir sąžiningo teksto įspūdį, rašymą gyvenimu
tiesiogine šių žodžių prasme esama keletas eilėraščių, datuotų 2002-aisiais
Kybartuose: Ant tualeto sienų / Gražuolės nuogos. / Tualete tu vienas / Kaip
pirmas spuogas (p. 204).
Nerimuotuose tekstuose daugiau proziško
siužetiškumo, pavadinti juos poezija leidžia netikėtas pagrindinės minties vingis ar
šuolis. Pavyzdžiui, vieni geriausių eilėraščių Poeto angelas, Kaip tapti
poetu ir kt. yra savirefleksiški, parašyti iš poeto, save traktuojančio kaip
išskirtinės prigimties žmogaus, gyvenimo. Priklausomai nuo nuotaikos, kuri T. A. Rudoko
eilėraščiuose yra gan svarbi, autorius supoetina ar tiesiog užrašinėja įvairius
apmąstymus, pavyzdžiui, feministės rastų puikaus peno savo įtūžiui eilėraštyje
Moterys visada palieka (p. 136), kuriame moterys apibrėžiamos kaip paviršutinės
būtybės, norinčios mylėti, būti mylimos ir gražios, tačiau nieko nežinančios,
nenorinčios žinoti ir visada paliekančios. Tiesa, autorius apsidraudžia neva
niekingoji vyrų giminė be tokių moterų išnyktų nuo žemės paviršiaus,
tačiau vienišystės tema, ypač T. A. Rudoko pamėgtu rudens metu, rinkinyje yra lyg
koks neatsiejamas poeto įvaizdis.
Knygoje eilėraščiai išdėstyti ne chronologine
tvarka, todėl sunku ką nors pasakyti apie meninę brandą. Autorius, rodos, teksto
formai ir nuosekliam turiniui mažai skiria dėmesio, nors esama ir nepriekaištingų
eilėraščių, retkarčiais tarsi atsitiktinai švysteli rafinuotas bilingvistinis
intarpas ar kokia intertekstinė nuotrupa (pvz., eil. Susitiksime Niujorke!). Temos
taip pat nelabai keičiasi, tik įgyjama daugiau kitoniškos gyvenimo patirties, anot
lyrinio herojaus, maitinantis ryžiais ir auginant intelektą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|