|
<< Atgal
VALDAS KUKULAS
Laike ir erdvėje be
laiko ir erdvės
Stasė
Lygutaitė-Bucevičienė. AMŽINAS ESI, KOL GYVENI. Vilnius: Homo liber, 2006.
96 p.
Kaip ir kada poetai patenka į pačią
neapibrėžčiausią poezijos teritoriją, tą niekieno žemę, kurios apibūdinti
ar apibrėžti negali nei jie patys, nei juo labiau kritikai, kuriems komentuoti poeto
bejėgystės situacijas neretai būna daug smagiau, negu susikaupus analizuoti akademiniu
šalčiu dvelkiantį tekstą? Niekas nėra paskelbęs ar bent prasitaręs, kad Stasė
Lygutaitė-Bucevičienė yra prasta poetė, tačiau lygiai taip pat niekas neskuba
įrašinėti jos kūrybos į kokius nors bendresnius estetinius, stilistinius, teminius ir
probleminius kontekstus. Niekas nepuola diskutuoti net apie jos pačios kūrybos raidą,
saviraidą, nors, mano galva, poetės nusigręžimas (gal ir natūralus atsitolinimas) nuo
pirmųjų trijų rinkinių yra problemiškas, taigi ir diskutuotinas. Tai, kas atrodė
pernelyg lengva, net banalu prieš gerus tris dešimtmečius, galbūt šiandien kaip
tik aktualizuotina, ir jei G. Dabrišiaus tautosakiškumas susilaukia tokio pritarimo,
galbūt ne mažesnio palankumo būtų vertas ir ankstyvasis S. Lygutaitės-Bucevičienės
vitališkumas, gaivališkumas?
Paradoksalu, bet susidaro įspūdis, kad šiandien S.
Lygutaitė-Bucevičienė tarsi savaime, nors kartais gal net programiškai siekia būti
nematoma, nepastebima, neatpažinta ir neatpažįstama. Jei būtų kitaip, trečias
rinkinio Amžinas esi, kol gyveni skyrius būtų atsidūręs pradžioje, o pirmieji
du, jei ir būtų išlikę tokie, kokie yra dabar, būtų buvę bent jau gerokai
fragmentuoti kitokios tonacijos ir intonacijos tekstais. Dabar, atrodo, dar kartą
pasitvirtina jau anksčiau susiformavusi nuostata: ši poetė yra rinktinių, bet ne
rinkinių, ne atskirų savarankiškų knygų autorė. Didelė atranka į vieną vietą
sukoncentruoja daugiau skirtingų ritminių piešinių, įvairesnių intonacijų ir
įvairesnio žodyno, tuo tarpu nedidelė knyga apnuogina pažeidžiamiausią, silpniausią
poetės kūrybos vietą: tarsi būtų užsienietė, neseniai išmokusi lietuvių kalbą,
pagrindiniame savo eilėraščių masyve ji išsiverčia su vos keliais šimtais
žodžių, ir dažniausiai tie žodžiai būna abstrakcijos laikas, erdvė ir
amžinybė. Dekoracijas pakylėtam lyriniam monologui sudaro taip pat negausūs ir
įkyriai besikartojantys akcentai pieva, žolė, medis, upė, ežeras ir dangus,
kartais vaiskus, kartais žvaigždėtas (įvairesnės medžių rūšys, t. y. medžiai su
tikrais savo vardais, atpažįstami ir vardais pavadinami paukščiai iš esmės atsiras
tik trečiame, stipriausiame knygos skyriuje). Pridūrus, kad šitas skurdus, bet
paslaptingai mirguliuojantis, rūkuojantis kraštovaizdis nusakomas subtilia, prislopinta
intonacija (lyg pasaulis būtų liečiamas vos pirštų galiukais, lyg viskas būtų
sakoma kaip didžiausia paslaptis, kurią baugu išduoti), taps aišku, kodėl S.
Lygutaitės-Bucevičienės poetika tokia sunkiai atpažįstama, taip sunkiai
identifikuojama. Pasaulis lyg pro matinį stiklą. Gamta ir kraštovaizdis lyg pro
neperregimą rūką. O visuma, etinės ir estetinės ištarmės tikros ir
įspūdingos, ir jei šiandieninis skaitytojas būtų labiau linkęs skaityti ne atskirus
eilėraščius, bet vientisas knygas, neabejoju, apie šią poetę būtų kalbama ir
daugiau, ir palankiau. Kita vertus, tai ne vien S. Lygutaitės-Bucevičienės problema:
yra poetė, bet tarsi nėra eilėraščio. Ne apie poetą, o apie vieną jauną
prozininką esu suformulavęs kalambūrą: kaip pirmąją knygą išleiskim jo apsakymų
atmosferą, nuotaiką, neleisdami pačių tekstų. Poetams šis pasakymas tiktų gal net
labiau.
Laikas S. Lygutaitės-Bucevičienės kūryboje
dvikryptis, tekantis vienu metu į priekį ir atgal. Rinkinio pradžioje perspėjama:
Laikas priklauso visiems, / Visiems, kas eina tolyn / Ar sugrįžta. // Kai paskutinėj
stotelėj / Atsigręši į nueitą kelią, / Pamatysi: / Atgal yra tas pats, / Kas į
priekį (p. 19). Ir pabaigoje patvirtinama: Viskas praeina, ir viskas dar prieš
akis: / Laiko banga, / Atsimušus į smėlio kalnelį, / Debesį // Atsimušęs į
smėlio kalnelį / Viskas sugrįžta atgal, kas buvo praėję (p. 86). Šioje citatoje
dvikryptis laikas, atrodo, dar labiau išsišakoja, tampa trikrypčiu. Bet ne tai svarbu.
Šiuo atveju svarbiau ieškoti pasaulėmatos apybraižų ar bent apribų, tad
įsidėmėtina, jog pagal dvikrypčio laiko punktyrą modeliuojamos ir skleidžiamos ir
visos kitos didžiosios sąvokos. Žmogaus gyvenimas nėra baigtinis, neaišku net, kur jo
pradžia, ištakos, tad ir atminties nuoseklios, linijinės nėra: Pritildyki /
Skubančią širdį, / Pasižiūrėk: // Jau prasideda visa, / Kas buvo, / Jau baigiasi
visa, kas bus (p. 9). Tiesa, priešingai nei laiko, erdvės sąvokos, gyvenimas sunkiau
šaltai ir objektyviai aprašomas, čia neišvengiamai įsibrauna dar ir emocinė
atmintis: Tik už nugaros / Atsistoja kažkas, / Ko nebuvo tada. // Ir žinau: /
Atsigręžti nereikia (p. 49). Bet vis tiek: Dega / Spalio žvaigždės / Vandeny. /
Amžinas / Esi, / Kol gyveni (p. 64). Žinojimas, kad tavo gyvybė yra pakankama sau,
nepaliaujamas savęs meditavimas savy taip pat yra argumentas, kodėl S.
Lygutaitė-Bucevičienė su kiekvienu savo meditatyviniu eilėraščiu tampa vis sunkiau
atpažįstama ir apskritai pažini. Vidinė kalba nereikalauja pačiam sau aiškintis
universaliųjų sąvokų turinio, nes jos ir taip aiškios (pabandykite surasti šios
pastraipos citatose žodį, o ne abstrakciją, ne filosofinę kategoriją), tačiau
poezija savita tampa tik suteikdama toms sąvokoms savitą, individualų turinį, ir čia
jau be rupių, dažnai visai nepoetiškų žodžių neišsiversi. Poetė tai jaučia, tad
kūrybos siekį deklaruoti jai sekasi, nes yra gerai įvaldžiusi paradoksalaus,
aforistinio kalbėjimo, trumpos užsklandos poetiką: Ne viską, / Kas priklauso
dievams, / Dievams atiduodu. / Ne viską / Kas ciesoriaus ciesoriui (p. 59). Bet
realizuoti tą siekį sekasi sunkiau: piešinys iš natūros (Lėtai į praeitį
plaukia / Fabijoniškių gatvė su maža kavinaite, / Atvira niršioms pirmapradėms
aistroms, / Sunkioms ateities nuojautoms) neilgtrukus apgaubiamas bendrų,
trafaretinių įvaizdžių rūko (Slenka atgal / Tamsūs rudenio debesys / Raudonuojant
šermukšniams), kol galiausiai viskas baigiama šiai poetei būdinga abstrakčia
ištarme: Yra tik mažas tarpelis atminties koryje, / Skiriantis laiko medų ir nuodą
(p. 84). Daug geriau poetei sekasi savo žmogų modeliuoti erdvėje ir laike, panardinti
tokiose baugiose abstraktybėse, kaip kosmosas ir amžinybė. Amžinybės aptarimas
įdomiai, paradoksaliai sugeria (suskliaudžia) ir laiko bei erdvės parametrus
įkūnijančius reiškinius, daiktus: Ant debesies, / Ant vandens užrašyta /
Amžinybė tokia pati, / Kaip iškalta / Ant akmenio kieto (p. 11). Įdomu, kad
kūrybinė pasąmonė čia tarsi pati sufleruoja, jog tokiam panardinimui
nebeužteks šnabždesio intonacijos, prislopinto kalbėjimo. Čia tenka pasitelkti tegu
ir vos menamus, bet jau kanonizuotus baladės, elegijos intonacinius registrus, ir
prasiplečia ne tik konkretaus eilėraščio, bet ir viso rinkinio tonacijų diapazonas:
Greitai eina žmogus, / Nors jo nesiveja niekas. / Ir jis nieko nepasivys, / Nes tarpas
/ Tarp šio ir ano pasaulio / Visą laiką vienodas (p. 94). Atsiradusi baladės
intonacija, siužeto punktyras eilėraštį kartais priartina prie parabolės: Moteris
buvo ką tik / Prisikėlusi iš numirusių <
> moteris buvo pilna / Vandenų ir
žemės galybės <
> Lengva kaip šešėlis / Stovėjo / Tarp šio ir ano pasaulio
(p. 17).
Niekaip nesuprantu, kodėl paskutinėse S.
Lygutaitės-Bucevičienės knygose vis mažiau ir mažiau griežto ritmo, tikslingos
intonacijos rimuotų eilėraščių, mano galva, geriausių, įtaigiausių visoje jos
kūryboje. Noras taikytis prie modernėjančio poezijos diskurso (bet jis veda į vis
abstraktesnį ir šaltesnį, žvarbesnį kalbėjimą)? Vis didėjantis polinkis
reflektuoti savo gilėjančią patirtį (bet jis lemia savotišką hermetiškumą,
atleidžia nuo atsakomybės žodžiams suteikti naujų prasmių)? Nusivylimas pirmųjų
savo knygų recepcija (bet dabar, pakitus konjunktūrai, anas gyvuliukų, vabaliukų ir
žolynų siautėjimas gal kaip tik darytų įspūdį)? Šiaip ar taip, ir naujame
rinkinyje stipriausias ir įvairiausias yra paskutinis skyrius. Visur buvusi abstrakti
(kaip ir viskas meditatyviniame poetės eilėraštyje), šiame skyriuje net meilė tampa
jau ne vien meile: Erezija, tik niekinga erezija / Šiandien tau meilė atrodo, / Vakar
atstojusi visą pasaulį / Ir ūmai sunaikinus jį visą (p. 66). Pasaulį sunaikinusi
meilė kuria naujas erdves, naujas, jau daug konkretesnes dekoracijas ir pasauliui
apmąstyti: Ribą, akimirką skiriančią nuo amžinybės, / Ir sunerimusią dvasią /
Nuo įsišėlusio kūno / Užmiršęs / Stovi šalia šventyklos griuvėsių / Ir
nežinai, kam melstis, / Ir ko maldauti (ten pat). Iš kažkokio gelminio ilgesio,
liūdesio imasi jau ne elegija, o Penki užkalbėjimai naktį nemiegančiam:
Pragydo strazdai ir laukai jau kitokie / Po vasaros vėju. Miegoki, miegoki / Toks
svetimas, savas. Kol sapnas toli, / Sūpuos tave vėjai laukų dideli (p. 45).
Paradoksalu: niekas nepakito nei S. Lygutaitės-Bucevičienės žodyne, nei jos
sutapimuose su kosmosu ir erdve, o intonacija žodžius perkeičia, permaino, suteikdama
jiems visai kitų prasmių ir reikšmių. Iš elegijos, užkalbėjimo intonacijos
grįžtama prie intensyvaus, skubraus E. A. Poe kalbėjimo (sakau grįžtama, nes šio
modelio eilėraštis, beveik nesikeisdamas, keliauja iš vienos poetės knygos į
kitą). Žinoma, kai kas iš tiesų pasakys, kad amerikietiškojo Varno intonacijos
pernelyg išeksploatuotos, nuzulintos net gimtojoje lietuvių poezijoje, bet
pažiūrėkime, kokius skirtingus patyrimus šis kolektyvinis baladės modelis sugeria S.
Lygutaitės-Bucevičienės kūryboje: poezija virsta liaudies patarlės ir priežodžiai (Tavo
rogėse sėdėjau / Ir giedojau tavo giesmę, p. 44); čia lengvai prijaukinamos
skirtingiausios klasikinės lietuvių literatūros klišės ir parafrazės (Virš senos
senos arklidės / Sklandė kuosa pasiklydus, / Kūdroj švystelėjęs laikas / Apšvietė
pasaulį didį, p. 69); visiškai kitaip šįkart jau tikrai sugestyviai
išskanduojamos poetės pamėgtos didžiosios sąvokos, nes dabar jos yra dar ir
prieštaringos (Vakare, kai susidrumsčia danguje erdvė ir laikas, / Ypatingą
šviesą skleidžia žvakė kambario tamsoj. <...> Amžinas yra pasaulis, pats
sakai ir pats klausaisi. / Su viltim į jį atėjęs, su viltim iš jo išeisi, p. 72).
Niekur kitur nebeužtiksi ir pašėlusių, siaučiančių fėjų šokio intonacijų,
vėlyvąją S. Bucevičienę suartinančių su ankstyvąja S. Lygutaite: Iš puikybės
ir iš džiaugsmo išsikraustėme iš proto, / Laužėme tvoras, išmindėm vasarojų ir
daržus. / Mus piktai šuva aplojo visas juodas ir gauruotas, / Arklio obuoliais
apmėtė mus vaikigalis aršus. // O galvojom, kad tai baltos kvapios kovo sniego
gniūžtės..., p. 70).
Jei nebūtų abstrakčiųjų, išsprūstančiųjų
eilėraščių, nebūtų ir šios knygos kaip visumos, kaip sistemos, kaip reiškinio, nes
veržliųjų, varniškųjų eilėraščių poetės kūryboje tik mažuma. Ir vis
dėlto negali atsikratyti įspūdžio, kad ankstyvosios knygos turėjo savitą
pasaulėvaizdį ir metaforų ornamentą, o šiandieninės pasaulėjautą,
išlavėjusią savistabą ir savirefleksiją. Taip norėtųsi, kad abu šie meniniai
patyrimai sutaptų, persidengtų, persilietų. Kita vertus, jei poetė išties į
abstrakcijų sferą veržiasi sąmoningai, programiškai, reikia gerbti jos pasirinkimą.
Ir pripažinti, kad vis dėlto jos kūrybos visuma yra vientisa ir savita, todėl verta
dėmesio.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|