|
<< Atgal
Lietuvoje ilgiuosi Armėnijos,
o Armėnijoje Lietuvos
Rašytoją Vahagną GRIGORIANĄ
kalbina poetė Marytė KONTRIMAITĖ
Marytė Kontrimaitė. Neišvengiami klausimai:
kodėl gyvenate Lietuvoje ir kaip čia jaučiatės?
Vahagnas Grigorianas. Šiandien aš čia ne
todėl, kad Armėnijoje būtų blogai, o Lietuvoje gerai. Jo didenybė Likimas lėmė:
pamilau lietuvę, susituokėm, ir štai didžiąją metų dalį būnu čia.
Dėl širdies pasirinkimo aš nesigailiu, tačiau
jeigu mane dabar kas paklaustų, kur geriausia gyventi, atsakyčiau Armėnijoj. O jei
paklaustų kur dar, be Armėnijos, gera gyventi, nedvejodamas atsakyčiau
Lietuvoje. Pirma mylėjau Lietuvą kaip svečias ir dėl to, kad ji žmonos Tėvynė,
paskui susižavėjau krepšiniu, pamilau aukštas išlakias pušis ir žalią miško
kilimą, Čiurlionį, Vilniaus Senamiestį, įgijau draugų, aptikau įstabių lietuvių
ir armėnų istorijos paralelių. Vienas dalykas blogai: Lietuvoje ilgiuosi Armėnijos, o
Armėnijoje Lietuvos.
M. K. Apsakymas Lavonas visas
persmelktas didžiulio Tėvynės ilgesio, o Akimirkoje juntama beveik neviltis
V. G. Apie ilgesį jau kalbėjau, o dėl
nevilties
Būdami jauni, mes gyvename, sakytum, amžinybėje, savo mirtingumą
suvokiame kaip abstrakciją. Manau, visi prisimena, kokios ilgos vaikystėje būna dienos,
metai begaliniai
Turbūt šiuo atveju derėtų kalbėti ne apie neviltį, o apie
nusivylimą. Apie nenumaldomą, aiškų suvokimą, kad nepadarei to, ką galėjai ar bent
vyleisi galįs padaryti.
M. K. Akimirkoje gausu autobiografinių
faktų. Padėkite skaitytojui juos atskirti nuo šio apsakymo pagrindinio veikėjo.
V. G. Jaunystėje aš labai rūpindavausi, kad
mano veikėjai, ypač kai rašydavau pirmuoju asmeniu, nebūtų sutapatinti su manimi.
Visaip stengiausi pabrėžti, kad jie man tolimi. Dabar esu įveikęs šią problemą.
Rašydamas Lavoną pagalvojau, kad tai, ką jaučiu, bus įtikinama, jei būsiu
visiškai nuoširdus, o toks gali būti, kai kuo mažiau nutolsti nuo pirminio šaltinio.
Nenutolau nuo šio šaltinio ir Akimirkoje.
Neseniai perskaičiau Hermano Hese's Demianą.
Ir nustebau, kai atvertęs paaiškinimus aptikau, kad apysakoje esama daug
autobiografinių motyvų. Rašytojas instinktyviai pajunta, kuris jo biografijos faktas
gali tapti grožinio kūrinio pagrindu, faktas nėra vien atsitiktinis, jis gali būti
apibendrintas.
Skirtingai nuo savo veikėjo, parašiau apsakymą,
kuriame išliko mano anų dienų aš, ir gyvenu toliau naujomis viltimis,
pasiruošęs sutikti naujus gyvenimo netikėtumus.
M. K. Pernai Jūs daug nuveikėte, kad Lietuva
oficialiai pripažintų 1915-ųjų armėnų genocidą. Kiek šiai veiklai turėjo įtakos
Jūsų tėvų biografijos?
V. G. Kaip daugelis genocidą išgyvenusių
vakarinių armėnų, kuriems pasisekė išlikti ir emigruoti, mano tėvai
prarastos tėviškės ilgesį malšindavo leisdamiesi į prisiminimus. Iki šiol
neužmiršau, kaip jiedu, būdami jau pagyvenę, lyg vaikai ginčydavosi, katro kaimas
buvo geresnis. Kai svarstyklės pakrypdavo į motinos pusę, tėvas griebdavosi savo
svariausio argumento: Mūsų kaime buvo bažnyčia, o jūsų ne. Jiedu buvo
kilę iš Bitliso apskrities gretimų kaimų, per stebuklą išvengė skerdynių, pabėgo
į Rytų (vėliau tarybinę) Armėniją, užaugo našlaičių namuose. Ne, jie niekada
nebandė savo vaikų sielose pasėti praradimo gėlos ir nenumaldomo liūdesio. Iš
patirties žinojo, ką reiškia gyventi su tokia našta.
Verta papasakoti mano tėvo išsigelbėjimo
aplinkybes. Jį, dešimties metų berniuką, tėvas pasiuntė į kitą kaimą parvaryti
poros paskolintų jaučių. Kai jis jaučiais varinas vakarop parėjo į savo kaimą, ten
jau nieko neberado. Verkdamas, su rykšte rankoje, priešais save varydamas jaučius, jis
klaidžiojo dvi dienas ir naktis, kol susitiko grupę pabėgėlių armėnų. Berniuk,
nebūk paikas, palik jaučius, eime su mumis. Ir kartu su jais dieną
slapstydamiesi, žygiuodami naktimis jis galų gale pasiekė pasienio upės Arakso
dešinį krantą ir išsigelbėjo.
Dėl genocido pripažinimo tiek aš, tiek ir kiti
mano draugai, čionykščiai armėnai, vargu ar būtume galėję daug nuveikti ir pasiekti
laukto rezultato, jei mūsų nebūtų palaikiusi Lietuvos visuomenė. Mus rėmė Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Genocido aukų muziejus. Mums
padėjo ir atskiri asmenys, taip pat ir Jūs. Ir dabar, kai Lietuvos Respublikos Seimas
pasmerkė 1915 m. armėnų genocidą bei paragino Turkiją jį pripažinti, be savaime
suprantamo dėkingumo, aš dar labiau didžiuojuosi Lietuva, kuri nepasuko prisitaikėlių
keliu, tvirtai ir principingai stojo ginti aukščiausių žmogiškų vertybių.
M. K. 2002 m. Jerevane išleistas Jūsų
apysakų ir apsakymų rinkinys Paukščio siela pelnė Armėnijos rašytojų
sąjungos premiją už geriausią metų prozą. Bet Akimirkoje yra užuomina, kad
šia knyga esate nusivylęs. Naujausias Jūsų romanas Lyderio gyvenimas ir mirtis
aštri visuomeninė ir politinė satyra. Ar tai reikštų, kad naujame kūrybos etape
Jūs daugiau dėmesio skirsite visuomeniniams klausimams ir politikai, nutolsite nuo
asmens ir kūrėjo (ypač rašytojo) problematikos?
V. G. Ne, aš nesu taip labai nusivylęs šia
knyga, o apysaka Paukščio siela ir pora apsakymų netgi patenkintas.
Nepatenkintas esu tik pirmąja knygos apysaka, Akimirkos veikėjas perskaito kaip
tik šios apysakos pirmąjį sakinį taigi neprasilenkiau su tikrove. Tiesiog apsakymo
veikėjas suabsoliutina savo nepasitenkinimą. Jis suirzęs nustumia knygą į šalį, nes
ką tik jam paaiškėjo, kad rašė ne taip, kaip norėjo, ir kaip, jo nuomone, galėjo
parašyti. Jei kas nors, ypač kūrėjas, vertindamas savo veiklos rezultatus iš
pasitenkinimo užmerkia akis, ką gi, jis, švelniai sakant, laimingas žmogus.
Jei užtektų jėgų ir laiko, man dar rūpėtų
pasigilinti į beveik tris šimtus metų trunkančio Rusijos veikimo Pietų Kaukaze, ypač
Armėnijoje, padarinius. Beje, rašyčiau anaiptol ne istorinį romaną.
Dvi kitas temas vienaip ar kitaip nulėmė mano
gyvenimas Lietuvoje. Mano tautos likimas taip susiklostė, kad du iš trijų armėnų
gyvena kitose šalyse, taigi armėnų žmogaus tema neapsiriboja vien Armėnija, tai aš
patyriau ir savo kailiu, ir širdim.
Iki šiol vis nesiryžau imtis Mec Jehern
(Didžiųjų skerdynių, t. y. armėnų genocido M. K.) temos. Bet jau beveik
metus tyrinėjęs (daugybę kartų žūdamas ir prisikeldamas), pajutau tiesmuką vidinę
būtinybę šia tema rašyti. Ne praeities, o nūdienos negandos požiūriu. Nes kol
Turkija nepripažino savo nusikaltimo žmoniškumui, genocidas tęsiasi. Tai tarsi
antkapis slegia mano ir kiekvieno šio pasaulio keliais žingsniuojančio armėno širdį,
nors iš šalies atrodo, kad žingsniuojame taip kaip visi.
M. K. Bene jau dvidešimt mūsų pažinties
metų kalbamės armėniškai. Kaip Jums sekasi susikalbėti lietuviškai? Prieš
septynerius metus parašytame apsakyme užsiminėte suprantąs kas trečią lietuvišką
žodį. O dabar?
V. G. Dabar jau du iš trijų žodžių
suprantu. Didelė paskata mokytis lietuvių kalbos noras gerai lietuviškai
susikalbėti su vaikaite Goda. Mane slegia dažna būtinybė bendrauti su lietuviais rusų
kalba. Esu tvirtai pasiryžęs gerai išmokti lietuvių kalbą. Beje, šiemet UNESCO
užsakymu išverčiau į armėnų kalbą garsiąją lietuvių pasaką Eglė žalčių
karalienė.
M. K. Ką norėtumėte pasakyti savo
skaitytojui lietuviui?
V. G. Lietuvių skaitytojas mano kūrybą tik
dabar pradeda skaityti, nenorėčiau jo nuvilti. Visiems linkiu, kad knygynuose, kuriuose
mane džiugina literatūros gausa, kuo dažniau pasitaikytų gerų knygų. O jauniesiems
skaitytojams kad atmintų, jog, nepaisant visų naujovių, kuriomis vilioja paknopstom
pirmyn lekiantis gyvenimas, knygos žmogui niekas negali atstoti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|