|
<< Atgal
|
|
BERNARDUI BRAZDŽIONIUI 100 |
|
Pašauktojo palikimas
Minėdami poeto Bernardo Brazdžionio šimtmetį
Metai pakvietė poetus ir literatūrologus pasvarstyti jo palikimo reikšmę.
Pateikėme kelis klausimus:
Ar galėtumėte apibrėžti, kokia šiandien atrodo
vertingiausia B. Brazdžionio kūrybos dalis? Ką Jums asmeniškai reiškia B.
Brazdžionio kūryba? Ką ji mums kalba apie mus?
Kokios jo poezijos prasmės individualios
egzistencinės, socialinės, religinės, tautinės atrodo gyviausios dabartinei mūsų
sąmonei, kas tebekelia emocinį atsaką, nuostabą?
Kaip šiandien vertinate lūžį tarp B. Brazdžionio
Nepriklausomybės laikų ir emigracinės kūrybos?
Kokį poveikį B. Brazdžionio poezija turėjo
sovietinėje ir Atgimimo laikų Lietuvoje literatūrai, tautiniam sąmoningumui ir
kur šis poveikis dabar?
Vanda Zaborskaitė
Aidas Marčėnas
Rita Tūtlytė
Robertas Keturakis
Į viršų
VANDA ZABORSKAITĖ
Šiandien Bernardas Brazdžionis mūsų
literatūrinėje sąmonėje beveik nefunkcionuoja, daugeliui jis atrodo beviltiškai
pasenęs, svetimas dabarties žmogaus mąstymui ir jausenai savo iškilminga patriotine
retorika ir tautos pranašo poza. Manau, kad nedaugelis šiandien jį skaito ir pažįsta.
Jau tik vyriausioji karta beatsimena, ką jis reiškė jos jaunystės laikais, sakykime,
ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Bet ar dabarčiai B. Brazdžionis iš
tikrųjų yra prarastas? Vienaip į šį klausimą atsakys literatūros sociologas, kitaip
literatūros istorikas, orientuotas į poezijos estetines vertybes.
Šių dienų skaitytojui, manau, tegali būti aktuali
ikikarinė B. Brazdžionio poezija (su kelių eilėraščių išimtimi), tik ji apskritai
ir tėra reikšminga lietuvių literatūrai. Jeigu reikėtų sudaryti B. Brazdžionio
poezijos antologiją, parinkti keliasdešimt gražiausių jo eilėraščių, rinkčiausi
tik iš ikikarinių knygų: ,,Krintančios žvaigždės, ,,Ženklai ir stebuklai,
,,Kunigaikščių miestas. To meto jo kūryba yra poezijos auksinio paveldo dalis,
šalia J. Aisčio, A. Miškinio, S. Nėries ji reprezentuoja ano laiko poezijos kanoną.
Iki žemininkų kartos atėjimo į literatūrą jie kūrė poetiškumo, poetinio grožio
etaloną ir buvo atsistoję į Maironio mokyklos vietą. Aišku, buvo ir kitų ryškių
poetų, bet jie dainavo antraisiais balsais, pritardami, o ne vesdami. Tokie B.
Brazdžionio eilėraščiai kaip ,,Mes neturime namų pas juodą girią, ,,Keleiviai
(,,Su tavim, aš su tavim kada svajoju
), ,,Regėjimas (,,Aš matau tavo
šviečiantį veidą / tyliame liūdesy
), ,,Mūsų metai (,,Pro lapus
prabėgo šaltas vėjas
), ,,Ugninis stulpas (,,Kieno gyvenimas kaip burinis
laivelis
), ,,Ateities paveikslas (,,Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė
),
,,Tolimas kaimas (,,Ne pasakų tolimas kaimas / paskendo migloj pamažu
), ,,Jei
gyvenimas sapnas priklauso prie gražiausiųjų lietuvių poezijos tekstų. Tikriausiai
reikėtų priskirti ,,Neregio elegiją, ,,Per pasaulį keliauja žmogus, gal dar
kokią dešimtį. Šios poezijos muzikalumas ir melodingumas, jos dainiška intonacija,
skausmingi atsidūsėjimai ir pakartojimai, detalių poetika, paremta vaizdinija, visa
tai yra sugulę į mūsų literatūros tradicijų lobyną kaip reprezentatyvūs jos
poetinio žodžio kultūros pavyzdžiai.
B. Brazdžionis neatskiriama lietuvių poetinio
pasaulėvaizdžio dalis. Jis praturtino ir savaip nuspalvino religinį jausmą gyvenimo
trapumo pajautimu amžinybės perspektyvoje, ypatingu Dievo jautimo intymumu, Dievo
imanentinio buvimo pasaulyje išgyvenimu. Jis praplėtė egzistencinę mūsų poezijos
problematiką, kaip niekas kitas išsakė mirties realybės pajautimą, ištirpstančio,
prabėgančio laiką jausmą. Žmogaus dužlumą pasaulyje ir kartu jo universalumą ir
reikšmingumą amžinybės akivaizdoje. Jis bene pirmasis artėjant Antrajam pasauliniam
karui kūrė katastrofizmo poeziją (,,Melas).
Nemažiau svarbūs yra ir tam tikri socialinio
jautrumo momentai, kurie dabar beveik dingę iš literatūros ne tik iš poezijos, ir
tai jos spraga. B. Brazdžionio eilių socialumas susijęs su kaimo problematika, teminiu
požiūriu artimas P. Cvirkos ,,Žemės maitintojos krypčiai, bet pasaulėžiūrine ir
jausmine laikysena sutampantis su A. Miškiniu, ypač jo lyrine poema ,,Ant Lygajo ežero
kranto (išvaržyto savanorio tragedija, kuri suvokta kaip skaudžiausioji
nepriklausomos Lietuvos žaizda ir svarbiausioji valstybės kaltė prieš tuos, kurie tai
pačiai valstybei iškovojo laisvę). Į kaimo vargo temą, įvairiausiai ir
įspūdingiausiai A. Miškinio išplėtotą, įsijungė ir keli B. Brazdžionio
eilėraščiai: jau minėtas ,,Tolimas kaimas su jo elegiška, nostalgiška nuotaika
(,,Gal ežero gimto Širvėnos / pakrančių balti ajarai / šlamės per visas
mėnesienas: / ne viskas, ne viskas gerai...), o ypatingai ,,Sunki ranka, kuri
į poetinę sąmonę atėjo per J. Kuosos-Aleksandriškio interpretaciją ,,Naujojoje
Romuvoje, paskui ,,Dievuose ir smūtkeliuose:
|
Nebekalens garnys pakluonėje į
klevą aukštąjį įskridęs,
Ir kalvio nebebus gale sodžiaus kaimyno,
Augs dobilų, augs kanapeikos kultūringas laukas didelis,
O smilga, vėjo pučiama, nebepalinks į žalią kmyną.
<
>
Viskas kitaip, moderniškai jau padaryta,
Be meilės geležim ir cementu ir čili,
Sunki ranka ant lauko ir ant pievų krito,
Sunki ranka švinu ir mano skausmą apipylė... |
Tačiau greta kaimo ir platesnis socialinės
tikrovės matymas. Bendras opozicinis nusiteikimas prieš valstybės valdžią, jos
politiką. ,,Paskutinis pasmerktojo myriop žodis buvo daug kam iš anuometinio jaunimo
programinis tekstas. Kartu jis reiškė besąlyginę meilę savo nepriklausomai valstybei
opozicija valdžiai kaip meilės valstybei išraiška buvo savaime aiškus dalykas.
Kartu čia šliejosi ir atitinkamas požiūris į Bažnyčią, kur pagarba ir ištikimybė
jos idėjai jungėsi su opozicija tam, kas buvo suvokiama kaip jos esmės išdavimas.
Užtat svarbus eilėraštis ,,Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį iš dar
ankstyvesnio rinkinio ,,Jerichono rožė (1931) su jo drastiška leksika,
šiurkščiais prozaizmais, nebūdingais neoromantikams, bet artimais ankstyvajam J.
Montvilai ar K. Borutos poezijai.
Žinoma, kad darė įspūdį ,,Giesmė
kunigaikščių miestui, išreiškusi tą patriotinį pakilimą, kurį visi
išgyvenome, atgavus Vilnių, nors ji visiškai išsiteko tradicinėje patriotinėje
retorikoje ir neprilygo savo dramatine gelme V. Mykolaičio-Putino ,,Grįžtančiam
Vilniui, kupinam tragiškų nuojautų, kuris, beje, sovietmečiu nepateko nei į jo
poezijos rinktines, nei į septinto dešimtmečio ,,Raštų dešimties tomų leidimą,
nes užuominos į Sovietų Sąjungos grėsmę buvo pernelyg akivaizdžios.
Sovietmečiu B. Brazdžionio rinktinė ,,Per pasaulį
keliauja žmogus (1943) išstovėjo mano knygų lentynoje visus penkiasdešimt metų,
bet nepasakysiu, kad ji man anuo metu būtų buvusi labai svarbi. Žinoma, buvo apmaudu,
kad sovietinė cenzūra išbraukė jo vardą iš literatūrinės apyvartos arba leido vien
trumpai minėti su neigiama konotacija. Visuotinį pasipiktinimą sukėlė E.
Mieželaičio bjauri parodija ,,Per pasaulį keliauja šuva.
Savaip aktualus B. Brazdžionis buvo pirmąjį
pokario dešimtmetį. To meto kiaurai politizuota, retoriška poezija buvo absoliučiai
nepriimtina ne tik pasaulėžiūros požiūriu, bet ir estetikos. Ji atrodė stačiai ne
poezija. Jai priešinome pirmiausia V. Mačernį. Mano aplinkoje kursavo per rankas
artimų draugių Z. Pundziūtės ir P. Aukštikalnytės nuorašai. Taip pat galiojo ir
atliko neginčijamo kriterijaus vaidmenį ketvirto dešimtmečio poetai, tarp jų ir B.
Brazdžionis.Tais metais svarbūs buvo G. Jokimaičio eilėraščiai jų autorius buvo
ką tik nelegaliai sugrįžęs iš Sibiro tremties, kur drauge su tėvais atsidūrė 1941
m. birželį.
Bet vėliau visą poetinę erdvę užėmė nauji
autoriai pradedant J. Degutyte. Neilgai trukus čia prisijungė Just. Marcinkevičius
ir vėliau atėjusieji: J. Vaičiūnaitė, M. Martinaitis, J. Juškaitis, S. Geda, T.
Venclova. Visa tai buvo taip neišsakomai svarbu ir gražu, kad nebuvo kitos ir kitokios
poezijos ilgesio. Jų tekstais daugiausia grindžiau ir savo darbą su studentais.
Atgimimo metais, Nepriklausomybės pradžioje
poetinių B. Brazdžionio atradimų nebuvo. Žinoma, ,,Šaukiu aš tautą, ,,Aš čia
gyva jaudino didžiuosiuose mitinguose, bet tai buvo ne literatūrinės, o daugiau
visuomeninės, politinės emocijos. B. Brazdžionio triumfinį sugrįžimą stebėjau
tarsi iš šalies kaip įdomų visuomeninį fenomeną. Galvojau kažin ar daug iš
tų žmonių, miniomis suplūdusių pasveikinti poetą, jį pagarbinti ir jam nusilenkti,
yra skaitę jo poeziją, žino daugiau, negu vieną kitą nuolatos viešumoje skambantį
jo eilėraštį. Nepaisant to, gražus buvo tas tautos garbinimas. Nors jame jau slypėjo
tie minios psichologijos pradai, kurie žymiai vėliau ir kitame kontekste įgaus
politinės psichozės pavidalus.
Dabar jau atslūgo, nutilo aistros, gal ir pats
poetas vėl kiek primirštas. Turbūt atėjo laikas prisėsti prie jo kūrybos
tyrinėtojams, leidykloms pateikti visuomenei gerai parengtą jo eilėraščių
rinktinę, atmetus visą tą daugiažodę retoriką, kuri slepia tikrai vertingą poetinio
grožio branduolį. Apie B. Brazdžionį, manau, niekas nėra taip gerai parašęs kaip T.
Venclova, nors tai atrodė labai netikėta, žinant, kokios yra jo poetinės
preferencijos. Bet, matyt, distancija yra gera padėtis, kurioje atsiranda objektyvus ir
įdėmus žvilgsnis, gal sau pačiam netikėtai atrandąs vertybių ir simpatijos
nusipelnančių ypatumų.
Į viršų
AIDAS MARČĖNAS
Praėjusio šimtmečio aštuoniasdešimt
septintieji ar šeštieji. Pulkelis Vilniaus jaunųjų poetų bilda traukiniu į Kauną
viešinti savo kūrybos. Neseniai iš desantūros parėjęs S. Parulskis, jo kambariokas
A. Tereškinas, rodos, V. Daškevičius, dar keli. Kyla diskusija apie neoromantikus.
Nediskutuoju, nes nežinau, nei kas tie neoromantikai, nei juolab, kas tas vis
linksniuojamas Bernardas Brazdžionis. Tik girdžiu, kaip gražiai girgžda išprususių
kolegų tariami vardas ir pavardė. Taip, už lango kintant gamtovaizdžiui, suvokiu, kad
šis poetas man yra svarbus. Bus svarbus. Ir net nenutuokiu, koks svarbus buvo.
Du tūkstančiai septintųjų važiuojame sutikti
į Palangą filosofijos kritikė Jūratė, edukologijos kritikė Violeta ir visa ko
kritikas aš. Tuoj už Sitkūnų automobilyje kyla diskusija apie vaikų literatūrą,
konkrečiau poeziją vaikams. Galų gale diskutantės nutaria, jog, kad ir kaip ten
būtų, jos, drauge su R. Rastausku, visai nesigaili išaugusios su gėrį ir grožį
teigiančiais K. Kubilinsko eilėraščiais. Ką galiu atsakyti? Nieko. Vaikystėje nesu
girdėjęs nė vieno K. Kubilinsko eilėraščio. Užtat būdamas trejų atmintinai
mokėjau visą Vytės Nemunėlio Rudnosiuką. Be to, tai viena iš nedaugelio
knygų, kurias man skaitydavo tėvas. Vien šis faktas iškelia Rudnosiuką į
svarbiausių mano gyvenimo knygų rangą. O aš užaugau su Vyte Nemunėliu. Tuo iš
esmės ir skiriuosi nuo visos mūsų generacijos, sakau pašnekovėms ties
Kryžkalniu.
Ir vis dėto... Ką galėtum pasakyti apie
Bernardą Brazdžionį? Kokios pirmosios asociacijos? priėjus Žvėryno tilto
vidurį klausiu siaubingojo postmodernisto Herkaus Kunčiaus. Visų pirma
Rudnosiukas. Vaikystėje mokėjau atmintinai, atsako šis. Pasirodo, mūsų
vaikystes sieja ne vien tik Kauno operetė. Ir tada pagalvoju, jog dėl meškiuko
Rudnosiuko, kuris buvo be kelnyčių ir bėgiojo tik namie, sąmonėje turime
epochas jungiantį tiltą, o ne granatos išmuštą duobę.
Prieš porą mėnesių dainininkės Sigutės
Trimakaitės kūrybos vakaras filharmonijoje. Per pauzes tarp muzikinių kūrinių
aktorius paskaito dainininkės mėgstamų poetų (K. Navako, A. A. Jonyno, S. Parulskio)
eilėraščių. Tuos, kurie Sigutei patinka ji pati atrinko, ką skaityti. Tarp kitų
aktorius padeklamuoja ir mano senovinį eilėraštuką Miegantis dievaitis: kada
jis miega pateka žvaigždynai / mergaitė eina prarajos kraštu / aš nubundu kaip
atverstas žodynas / keistam laike kurio nesuprantu ir taip toliau. Dabar jau
nebepamenu, kokiais tiksliais žodžiais per pertrauką S Parulskis apibūdino šitą
eilėraštį. Maždaug juokingas, patetiškas, retrogradiškas.
Brazdžioniškas, ištariau. Ir čia mes abu sutikom. Tik nežinau, ar tas
pačias prasmes sudėjom į žodį brazdžioniškas. Vienaip ar kitaip, tiek man,
tiek galbūt Sigitui, brazdžioniškas neigiama prasme, pirmiausia kiek
daugiau, nei dera geram skoniui, pakylėtas, žinantis, teigiantis, pranašaujantis.
Kažkuo panašus į blokinių namų statybas, ne į brazauskinius valdovų rūmus, jei
žvelgtume iš šių dienų perspektyvos. Visa tai tiesa. Tačiau tiesa ir tai, ką
kalba T. Venclova: Nėra lietuvių poezijos be Brazdžionio pranašysčių, kurios
siekė tiesiog biblinių aukštumų ir, deja, išsipildė. Jis, jei gerai pamenu,
B. Brazdžionį yra pavadinęs katastrofistu, tuo tartum gretindamas su Cz. Miłoszu. Mano
galva, šią akistatą jaunasis B. Brazdžionis atlaiko. Turint omeny, kad Cz. Miłoszas
operuoja susiformavusios literatūrinės kalbos instrumentais, o B. Brazdžionis
blaškomas besiformuojančios kalbos gaivalo. Tai nelygi, banguota, tame pačiame tekste
prasmenganti ir vėl iškylanti, labai energinga ir kai kur dieviškai stipri, gaivališka
poezija. Iš čia ir pranašystės, ir per didelis atotrūkis nuo žemės. Pažįstu šias
būsenas.
Quod liced Jovi, non licet bovi. Kartą S.
Parulskio buvau pavadintas banalybės dievu. Vis dėlto didysis lietuvių poezijos
banalybės dievas yra B. Brazdžionis. Juodos vyšnios apkrito man veidą, / juodos
dienos man širdį apkris. Stipri banalybė. Ir dar stipresnė poezija, tą banalybę
įveikianti. Taip vyksta iki poeto mirties maždaug tūkstantis devyni šimtai
keturiasdešimt trečiaisiais metais. Po jos B. Brazdžionis dar ilgai, daug, o kartais ir
techniškai įdomiai rašys, bet tai jau kūryba be poezijos gyvybės ženklų. Kas vis
dėlto nutiko? Emigracijoje ir Aistis, ir Brazdžionis nepakėlė šoko, kuriuo jiems
virto nepriklausomybės netekimas, mano T. Venclova. Man atrodo, kad poeto B.
Brazdžiono mirtis įvyksta kiek anksčiau. Ir ji vyko palaipsniui, užplūdus
pripažinimui, premijoms etc. Tai mažos tautos didelio poeto tragedija. Poeto,
įtikėjusio, kad tauta įtikėjo poetu. Poeto, užmiršusio žodžius iš savo pirmojo
eilėraščio: Ačiū Tau, ačiū, / Kad menkas ir mažas / Ir žydžiu, kaip saulės
žiedelis. Ypač žodžius menkas ir mažas. Jų nederėtų užmiršti
visiems laureatams.
Tąjį Sigutės mėgstamą, Sigito pajuoktą
mano jaunystės eilėraštį galėjau pavadinti ne brazdžionišku, bet
radauskišku. Mat parašytas jis derinant dvi priešingas raiškas B.
Brazdžionio pakylėtą šnekėjimą ir čia pat H. Radausko ironiją. Bet pavadinau
brazdžionišku. Čia subtilus momentas, kurį derėtų labiau pajausti, nei
suprasti. Pavadindamas eilėraštį radauskišku, tarsi pats prisiimčiau visą
kaltę už nelabai nusisekusį tekstą ir Sigito akyse būčiau tik nevykęs plagiatorius.
O H. Radauskas liktų šaltas ir abejingas, kaip kokia ne vieno alpinisto gyvybę
nusinešusi viršukalnė. Tačiau eilėraštį įvardydamas kaip brazdžionišką,
atsakomybę tarytum dalijuosi su B. Brazdžioniu, jis irgi lyg prisiima dalį mano
kaltės. Štai toks paradoksas: H. Radauskas man yra artimesnis poetas, bet B.
Brazdžionis šiltesnis, žmogiškesnis, labiau žeidžiantis ir pažeidžiamas.
Kažkoks gyvesnis. Kaip jau sakiau, gebantis prisiimti kaltes, gebantis primesti
savąsias. Net H. Radauskas negali be savo priešingybės B. Brazdžionio. Nes jei niekas
nešauktų tautos, nepatogu būtų sėdėti po akacija.
Prieš keliolika metų B. Brazdžionis yra man
dedikavęs eilėraštį, kur, mano nenaudai, lygino mane su H. Radausku. Tu ne
Radauskas, pranašavo. Bet ne literatūros kritikų, o šios nevykusios
pranašystės buvau įtrauktas tiek į literatūros tradiciją, tiek į literatūros
istoriją. Jei ne geras literatūrinis skonis bei prasilenkimas su laiku, lygindamas mane
su B. Brazdžioniu, H. Radauskas galėtų pasakyti: Tu ne Brazdžionis. Kad ir kaip
ten būtų, manau, kad jiems abiem esu reikalingas. Ir kaip jų gyvybę sergintis poetas.
Ir kaip ir bet kuris šį tą jaučiantis bei šiek tiek mąstantis skaitytojas.
Reikalingas labiau ir labiau. Kaip ir jie man. Mes negalim vieni be kitų.
Gerai, pirma Rudnosiukas. O
antra? klausiu Herkaus Kunčiaus. Ir siaubingasis postmodernistas atsako: Antra
kaip iššoko iš lėktuvo ir puolė deklamuoti. Štai jums ir desantūra, štai
jums ir trys sekundės dangaus.
Paskui jį bandė prisiminimui sudraskyti
lietuviai. V. Sventicko liudijimu tiesiogine prasme. Aš irgi tai mačiau, tik iš
toli, iš labai toli per pirmąjį nusileidimą. Tad nelabai galiu ką pasakyti, nesu
pasirengęs vertinti masinės psichozės. Man iškalbingesnis niekam per daug neįdomus
(kaip, deja, ir turi būti) poetas Bernardas Brazdžionis tarp kitų niekam neįdomių
poetų per antrąjį nusileidimą. Vis dėlto paranojiškai įtikėjęs, kad ir tauta
įtikėjusi poetu.
Ir tai buvo graudu. Ir tai buvo dar viena, dabar jau
žmogaus, seno, labai seno žmogaus, tragedija. Ir tai buvo taip, kaip ir turi būti.
Į viršų
RITA TŪTLYTĖ
Bernardo Brazdžionio poezija šiandien gana
nutolusi nuo skaitytojo. Visuomenėje įsigalėjęs stereotipinis B. Brazdžionio kaip
šauklio amplua, retas atsiverčia jo rinktinės puslapius, skaito naujai, smalsiai. O ir
rinktinė Poezijos pilnatis, išleista 1989-aisiais, dabar atrodo kiek eklektiška,
sunkiasvorė. Jau seniai pribrendęs poreikis išleisti geriausių B. Brazdžionio eilių
rinktinę. Ji ne tik sugrąžintų poetą skaitančiai visuomenei, bet ir leistų pamatyti
šios poezijos esmę, branduolį, gal net atsisakyti vertinimo stereotipų. Svarbiausia jo
kūrybos dalimi laikau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio ir pirmųjų emigracijos
patyrimų eilėračius. Jie rašyti iš nežinojimo, iš klausimo, iš esmingo susilietimo
su gyvenimu.
Populiarumo laiką B. Brazdžionis išgyveno kelis
kartus: anos Nepriklausomybės dienomis bei rusų ir vokiečių okupacijos (19401944)
periodu, išleidęs rinktinę Per pasaulį keliauja žmogus. Minėtinas ir slaptasis
B. Brazdžionio skaitymas sovietmečiu, masinantis kaip saldžiausias uždraustas vaisius.
Jo poezija turėjo tuos matmenis, kuriuos sovietinė visuomenė (ir šiuolaikinė) yra
praradusi žmogaus krikščioniškąjį apsisprendimą, galutinį klausimą, gyvenimo
meilę, renesansinį džiaugsmą.
Mūsuose B. Brazdžionio poezija, nors ir pakankamai
aptarta (prof. J. Girdzijauskas, prof. K. Nastopka), iki šiol lieka paslaptinga, mažai
reflektuojama kritikoje. Klaidą daro ir mokyklų lituanistai, J. Aistį ir B.
Brazdžionį beatodairiškai priskirdami emigracijos literatūrai. Sutelkus dėmesį tik
į emigraciją, nematomas branduolys ketvirto dešimtmečio poezija Lietuvoje,
neapimama kūrybos visuma. Žinomiausiais eilėraščiais abu poetai yra pirmiausia anos,
pirmos XX a. pusės, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, jos išauginti, jai
įsipareigoję. Emigracijoje poezijos rašymas jiems turėjo jau kitą prasmę, ir
literatūriniu požiūriu nusileidžia ankstyvajai kūrybai. Vienas kitas eilėraštis,
ten parašytas, išties yra svarbus, reprezentuoja ir laikyseną, ir emigranto situaciją.
Tokie yra: J. Aisčio Vienas kraujo lašas, B. Brazdžionio Mylėsi Lietuvą iš
tolo.
Atgimimo laikais didžiulį atgarsį turėjo B.
Brazdžionio eilėraščiai, rašyti 19391944 m. laikotarpiu. Pilni atsparos idėjų ir
patoso, jie tapo poetiniu ginklu ir prieš įsisenėjusią sovietinę okupaciją. Poeto
šauklio, tautinio ir pilietinio susipratimo skatintojo, pilietinės savimonės
stiprintojo vaidmuo vėl tapo aktualus (čia ir S. Gedos Septynių vasarų
giesmės). B. Brazdžionio poetas šauklys ne savimi didžiuojas, o skatina visuomenę:
išeikit iš sutemų, pajuskit jėgą; jūs esate stiprūs, jūsų žemė gyva ir
gyvastinga. Kviečiama atsibusti, veikti sutelktai, garbingai. Tautai bandoma įkvėpti
pasitikėjimo, stiprybės, išdidaus atlaidumo. Šioji poezijos dalis buvo išties
išgirsta ir gyvenimiškai išnaudota, interpretuota; poeto eilės labai praktiškai du
kartus pasitarnavo tautos ir valstybės atsparai. Toks yra chrestomatinis patriotinis B.
Brazdžionis.
Religinė poezijos prasmė kiek mažiau
interpretuota. Manau, kad šiuo kodu B. Brazdžionis dar nėra pakankamai perskaitytas.
Tam veiksmui reikia specialaus pasirengimo. Bet atrodo, kad tokio pobūdžio studijai
laikas jau nunoko. Juolab, kad ši poezijos prasmė nepaprastai įdomi, savitai
susijungianti su donelaitiška, valančiška pamokslų, giesmynų tradicija, šventųjų
gyvenimo istorijomis, su tradicine liturgija ir modernaus žmogaus jausena. Ir su
nepaprasta pagarba žmogaus gyvenimui.
Man pačiai B. Brazdžionio eilėraščiai reiškia
daug. Visų pirma vaikystėje skaitytos kitokios poezijos patirtį. Ši poezija
daug kalba apie žmogaus gyvenimo tėkmę ir esmę. Labiausiai prie B. Brazdžionio
poezijos traukia jo poezijos pastanga suprasti gyvenimą: kaip procesą, kaip klausimą
(kas esu, kodėl esu, kas yra mano gyvenimas, kur link jis teka). Itin intriguoja esmingai
skleidžiamas gyvenimo filosofavimas. Jis nėra imitacinis ar pagrįstas kokių nors
girdėtų teorijų aidais, bet kilęs iš asmens aktualizuoto santykio su savo gyvenimu ir
Pasaulio Kūrėju. Šis B. Brazdžionio poezijos aspektas šiuolaikiniam skaitytojui
galėtų būti pats gyviausias. Kalbama ne apie save, o iš patiriančio bendrą
žmogišką likimą pozicijų. Vienu metu ir subjektyviai, ir objektyviai.
Kitas įdomus aspektas B. Brazdžionio poetika,
kurios esmę sudaro simbolizmo, futurizmo, ekspresionizmo, imažizmo atšvaitai. Toks
stilių mišinys kuria keistumo įspūdį. Šiame sandūrų lauke gerai tarpsta itin
neaiški, neužbaigta metafora. Atsiradusi lyg ir atpažįstamoje aplinkoje staiga iš jos
iššoka, veda į nepaaiškinamus tolius, žymi ne minties užbaigtumą, o tik
nukreiptumą. Metaforos neužbaigtumas, alegorizavimo, simbolinimo jėga savičiausia
B. Brazdžionio poetikos dalis. Buities vaizdo metaforinimas, simbolinimas, vertimas
alegorija būdingas Biblijos stiliui. Šiuo požiūriu poeto eilėraštis priartina patį
alegorinį mąstymo būdą. B. Brazdžionio poezijoje nėra tradicinio agrarinės
kultūros vaizdo (sodžiaus peizažų, tipažų ir kt.), tik apibendrinti buities
ženklai. Asociacijų jungtys grindžiamos krikščioniškos kultūros realijomis, todėl
jos yra nuspėjamos, nors iki galo ir nepaaiškinamos. B. Brazdžionis sugeba sukurti
visumos jausmą: žmogaus ir pasaulio, didžio ir mažo, smulkmenos ir esmės, kasdienos
ir viso gyvenimo prasmės. Todėl jo poezija kaip įveržta spyruoklė: konkretus
eilėraštis skamba kaip dalinis klausimas, bet pro jį skamba visumos balsas.
Sugrįžti turėtume ir prie klasikinės poeto
retorikos, imtis ją tyrinėti. Apskritai B. Brazdžionio poezija primygtinai laukia naujo
perskaitymo, aktualinimo.
Į viršų
ROBERTAS KETURAKIS
Kažin ar įmanoma taip patogiai Bernardo
Brazdžionio kūrybą padėti greta tarpukario neoromantikų veikalų, nes tokiam patogiam
skirstymui poeto asmenybė ir jo kūryba daug kuo kliudo. Visų pirma kliudo regimasis
(žinoma, ir nujaučiamasis) ryšys su romantizmo literatūrine mokykla, kur slaptingi,
mistiški siužetai, įtarus žvilgsnis dabartin ir sąskaitos dabarčiai, metafizika ir
ezoterika buvo siuvami į tokius margus skiautinius, kad svaigdavo galvos ir poetinė
raiška svirduliuodavo nelyg persmelkta kvaišalų.
B. Brazdžioniui visa esatimi sutilpti neoromantizmo
erdvėje kliudo daug kas, bet pirmiausia gebėjimas pasitelkti natūralizmus, drąsus
kasdienybės teigimas, ramus prisilietimas prie racionalizmo ir pozityvizmo, nepriešinant
jiems transcendencijos ir dvasingojo žmogaus viršlaikiškumo.
B. Brazdžionio gyvenimas ir kūryba man pirmiausia
atveria nuostabų reiškinį: per visą amžių (šitos aplinkybės visas amžius
neturėtų užmiršti tie, kurie bejėgiškai kartoja: kažkaip visko per daug šio poeto
pasaulyje) poetas ne tik atrado save kaip asmenybę ir kūrėją, bet ir augino (kiti
veiksmažodžiai čia netinka) save beveik šimtmetį trukusiu darbu, kad istoriniais
lūžiais, per bet kokias likimines pervartas, bet kokias išrinktojo pagundas
būtų išsaugotas tikrumas: aš esu savojo gyvenimo ugdytojas, aš esu savojo
gyvenimo gyventojas, todėl žinau savąjį pašaukimą ir juo tikiu.
Todėl bene vienintelis lietuvių literatūroje
tardamas paskutinius žodžius mums jis galėjo pasakyti: mano misija atlikta.
Kada išgirdau tuos Poeto žodžius, ištartus ant
mirties slenksčio, manęs lig šiolei nepalieka vis aštrėjantis suvokimas: B.
Brazdžionis daugumai mūsų žinomas kaip atviras tautinių idėjų reiškėjas
poezijoje, kaip aštrios retorikos ir ugningos publicistikos eilėraštyje poetas.
Nedaugelis pajunta paslapties erdvę jo kūryboje mažiau tarp pasakyto ir nutylėto,
daugiau tarp mūsų suprasto ir nesuprasto, pajausto ir nepajausto, pasiekto ir
nepasiekto.
Bandžiau nors kraštelį tos paslapties atverti,
svarstydamas, kas B. Brazdžionį vedė, ugdė, neleido paklysti, retsykiais suteikdamas
pranašišką įžvalgumą 1936 m. pasirodžiusiuose Ženkluose ir stebukluose
(Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai / Ir milijonų bankai
bankrutuos <...> / Patamsy tautos nematys tautos); prieš tragiškiausius
įvykius Poeto mums paliktoje 1943 m. rinktinėje Per pasaulį keliauja žmogus (ją
J. Grušas vadino tautinę dvasią palaikančia evangelija), ypač poemos Viešpaties
žingsniai skyrelyje Mylimieji (Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus, / Tavim
tikėjau, kai buvai laisva); 1947 m. Viurcburge išleistoje knygoje Šiaurės
pašvaistė (Jau paskutinį kartą žmogui duotas / Gyvybės ginklas Viešpaties
kovoj <...> / Nukris nuo sosto velnio kaukė / Ir Viešpaties valia per žemę
tartum rožių vėjas pūs).
Šimtmečio viršūnėje aiškėja: visur būta to B.
Brazdžionio pranašiško įžvalgumo eilėraščiuose, literatūros kritikoje,
apžvalginiuose straipsniuose, pokalbiuose su žurnalistais, net, regis, atsitiktinėse
pastabose, paliktose nuoširdžiam pašnekesy. Visur dvasios rūpestyje, pareigoje,
pašaukime, net ambicijose, kurios slenkant laikui virsta pasitikėjimu, suvokiant savojo
talento ir pašaukimo galias (eil. Karalius ir poetas: Mano žodžiai dygo
<...> nežinomi ramindami, nešventinti šventi).
Norėčiau, kad nepraeitumėte akipločiu pro šitą
Poeto tikėjimą: net jums nežinomi mano žodžiai gyvena jumyse kaip dvasios
alsavimas, kaip Tėvynės laisvė, kaip žinojimas, kur keliauja žmogus.
Nejaugi šitas žinojimas kam nors gali būti
tik bereikšmis žodžių gaudesys?
Netikiu, kad gali būti.
Tikiu tais, kurie prisipažįsta: B. Brazdžionio
kūrybiniame palikime vis dėlto visko per daug per daug pranašo intonacijų, per
daug nuosprendžių rūstumo, per daug savo vietą mūsų literatūroje žinančiojo
arogancijos, per daug tobulos raiškos (formos) ir kalbos visagalybės, per daug
archajinių imitacijų, per daug to, ką lotynai vadino orantis, per daug pastovių
idealų.
Lengviausia tikėti ribotumu.
Tokio neaprėpiamumo vardytojams derėtų pasakyti:
šio Poeto atsivėrimuose per daug gelmės, kuri nepaklusni jokioms visatos
formulėms, jokioms virtualioms vizijoms ir užuominoms, jokiems schematizuotų
elektroninių galimybių toliams.
Nuo tos gelmės prasideda visos B. Brazdžionio
poezijos prasmės. Dažnai ir šventumas.
Neturint poetinio kodo, nelengva lyginti
Nepriklausomybės laikų ir egzodo metų B. Brazdžionio kūrybą. Ir aš kol kas neturiu
tokio kodo, nors, regis, esu pakeliui, pasirinkdamas kaip artėjimą prie jo vieną
eilutę iš Vaidilos Valiūno: Nekaskim kapo savo Motinai Tėvynei.
Man padėjo du patikėtiniai.
Pirmasis J. Aistis, praėjusio amžiaus penkto
dešimtmečio pabaigoje rengęs spaudai legendinio partizano Daumanto, prasiveržusio pro
geležinę uždangą į Vakarus, atgabentą Lietuvos partizanų kūrybos knygą.
J. Aistis viename laiške prisipažino: buvau
sukrėstas suvokęs, kad žūtbūtinėms grumtynėms už Tėvynės laisvę aš nieko
nepalikau.
Skaitydamas J. Aisčio redaguotas Laisvės kovų
dainas iškart pajutau, kas jį užgavo.
Ilgesingas, dainingas, grakštus eilėraštis,
išgyvenimų ir būsenų rafinuotumas, asonansais ir aliteracijomis sukuriantis kerimą
muziką, netiko žūtbūtinių grumtynių, teroro, mirties, siautėjančio nužmogėjimo
grėsmingam sūkuriui.
Žūtbūtinių grumtynių realybė reikalavo
žūtbūtinio aiškumo ir aštrumo žodžių.
Partizanai stengėsi patys juos surasti ir ištarti.
Žinojimas ką ištarti ir nežinojimas
kaip ištarti buvo skaudus ir slegiantis.
Laisvės kovų dainos yra ir B. Brazdžionio
bibliotekoje. Tikiu, kad jos Poetui sukėlė panašias (ir lemtingas) mintis.
Ir vieno, ir kito kūryboje iškyla eilėraščiai,
kuriuose viešpatauja ne poetinė, o realybės galia, apnuoginanti faktus, vertinanti
istorinių prasmių ženklus.
V. Kubilius tai pavadino slinkimu diminuendo
kryptimi. Ir suklydo.
V. Skrupskelytė Lietuvių poezijos trečio
tomo pratarmėje apie B. Brazdžionio kūrybą įžvalgiai pažymi, kad jis realaus
pasaulio nelaiko poezijos priešingybe ir todėl atvirai reaguoja į kasdieninius
įvykius, išlaiko glaudų ryšį su aplinka, suteikia meninio pastovumo ir universalumo praeinantiems
jausmams.
Tai, kas laikinume yra paliečiama didelio talento
galios, įgauna istorinės atminties galią.
Be to, aš jaučiu, kaip šio mūsų literatūros
klasiko kūrybos visuma vis atnaujina poetinį kodą, kad esantys ir būsimieji būtų iš
naujo persmelkiami poetinės energijos ir gilėjančių prasmių.
Sovietinės okupacijos metais B. Brazdžionio poezija
man (tikiu, kad ir daugumai kitų) turėjo užkeikiamąją ir pranašingąją
galią. Atsimenate eilėraštį Bėgimas iš tėvynės? Žus visam pasaulyje
komuna, / ją kaip naktį krentančią regiu / neteisybė greit pakyla, greitai
žūna...
Atsimenate eilėraštį Paskutinis pasmerkto
myriop žodis? Mačiau, kaip brolis broliui laisvę vagia, bet tylėjau / kaip be
burnos. Aš kaltas. Bauskite mane!
Lietuvos Atgimimo ir Lietuvos Sąjūdžio dvasia
sutapo su B. Brazdžionio kūrybos dvasia. Viena kitą papildžiusios, atrodė, ims
švytėti Amžinybės šviesa.
Švytėjo tiek, kiek Atgimimui buvo būtina.
Ir užgeso?
Ne. Tik užsisklendė, kaip užsisklendžia plazmos
lauke kamuolinis žaibas, laukdamas savo ženklo.
Nemanau, kad tuo ženklu gali būti menkėjančios
dvasios išdidinamos ir sureikšminamos laikinosios vertybės.
Tikriausiai tai bus dar kartą prieita riba: išlikti
savimi savoje Tėvynėje ar neišlikti?
|
Tautų likimo Viešpatie, pasaugok,
Kad į bedugnę nenupultų mūs namai. |
|
(Tautų viešpačiui, 1947) |
Mūsų literatūrai dar menkai rūpi žmogiškojo
pasaulio pigimas, asmeninio likimo nuvertinimas, vienišumas ir nevisavertiškumas. Menkai
rūpi ir Tėvynės likimas. Kas tuomet rūpi? Elegantiška savojo diminuendo raiška?
Bernardui Brazdžioniui visados rūpėjo būties
valandų pilnatvė praeity, dabarty, ateity.
Tas rūpestis ir leido jam ištarti tikrumu
švytinčius žodžius: mano misija atlikta.
Kada mūsų literatūra turės teisę tuos žodžius
pakartoti?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|