<< Atgal
Kas dedasi Alis Balbierius. TROBELĖ ANT DEBESIES. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. 104 p. Įdomu, kai menininkas yra daugialypis: ir
fotografas, ir poetas, ir dar eseistas tada galima lyginti įvairias jo meno
perspektyvas, galimybes, žaismes. Todėl kaip iššūkį priėmiau Alio Balbieriaus
naują eseistikos knygą Trobelė ant debesies. Knygos viršelis (dailininkė Aistė
Lapinskaitė) tiesiogiai susijęs su pavadinimu: trobelė, žolės ir debesys atsispindi
vandenyje, toks įspūdis, jog trobelė pakibusi tarp dangaus ir žemės: ji arba pakils
į orą, arba panirs į vandenį su visu dangum. Iš pavadinimo ir viršelio aiškėja dvi
galimos prasmės: trobelė ant debesies kaip pasaka, arba kaip greitai
išsisklaidanti, graži, bet trapi iliuzija. Kaip tik toks nepatvarus, nestabilus ir
laikinas yra ir A. Balbieriaus esė aš, dažnai prabylantis mes vardu,
kadangi jam rūpi net tik jo paties, bet visuomenės interesai, skauduliai ir mažyčiai
norai neabejotinai skaidrūs ir labai gražūs: išvengti tuštumos ir netikrumo
(Sterilėjantis pasaulis), užbrėžti nykstančias privatumo ribas (Privatumo
entropija), atrasti ir išsaugoti savo tapatybę (Pamestų sielų laikas) bei
pasistatyti trobelę ant debesies, nes debesys yra visuotiniai. Neprivatizuoti.
Neapmokestinti (p. 60). <....> turtuolis dreba dėl savo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Vargšas kad rytoj neturės duonos kąsnio. Beveik visi baiminasi, kad valdžia vėl ką nors bloga sugalvos padidins mokesčius, akcizus, ką nors apribos, uždraus ar apgaus. Daugybė žmonių pilni baimės, kad rytoj gali netekti kad ir menkai apmokamo darbo. Pagyvenę, solidūs vyrai baiminasi impotencijos, seksualios damos ankstyvo klimakso... (p. 11). Su autoriumi negali nesutikti visos šitos
baimės egzistuoja, bet... Esė žanras pirmiausia susijęs su asmeniškumu, tad kyla
klausimas, kokių baimių iš visos šitos gausybės fobijų turi pats pasakotojas, kaip
jas reflektuoja savo sąmonėje ir pasąmonėje, kaip iš jų vaduojasi, galiausiai ką
jos duoda kūrybiniam procesui, brandai, savianalizei, nes tik žinoti, kad visos šitos
fobijos egzistuoja, kuriančiam žmogui nepakanka. Dažnai autoriui pritrūksta
originalesnės metaforos ar vaizdinio, kai kurios temos koreliuoja su kitų literatūros
ir kultūros tyrinėtojų A. Tereškino (Kūnas: begalybės link, Privatumo
entropija), J. Baudrillard'o (Sterilėjantis pasaulis), V. Kinčinaičio
(Vaizdų griūties laikai) ir kt. mintimis. Aš tiesiog nekenčiu tų savo beraščių dienų, kai kaukolė spengia lyg speigas, vietoj smegenų aidi tuščia erdvė. Tada ir išlenda keisčiausios asociacijos, deja, 99,9 procento jų niekada neužrašoma. Ir nieko nėra šlykščiau už tas beraštes dienas, jei esi rašytojas ar bent tokį vaidini, arba bent bandai juo tapti, šlaistaisi tuščias ir beviltiškas lyg prarasto laiko išnara (p. 64). Tekstas imponuoja nuoširdumu, intriga, kuri taip
pat gali būti fikcija. Vis dėlto įdomu tai, jog autorius, kitose esė pateikęs daug
tikslių faktų ir atrodęs visažinis, ima ir suklysta teigdamas, jog nėra parašyta
knygos ar straipsnio, kaip įveikti beraštę dieną. Lotte Rienecker ir Peter Stray
Jorgensen knygoje Kaip rašyti mokslinį darbą yra skyrius Rašymo negalė,
kuriame aprašoma daugybė būdų, kaip įveikti beraštę dieną, savaitę ar mėnesį.
Tačiau A. Balbierius net neskaitęs šios knygos savo esė pateikė puikiausią
išsigelbėjimo perspektyvą beraštę dieną reikia apgauti: Šįsyk apgavau savo
beraštę dieną, parašydamas šį tolimą nuo bet kokios tobulybės iliuzijos tekstą.
Tarkim, kad tai buvo viena iš išeičių, galbūt ir ne pati blogiausia (p. 67).
Tikriausiai kur kas sunkiau būtų apgauti ir įveikti bekraštę dieną. Tos vietos, į kurias bijau įžengti, kažkur manyje. Tuose begaliniuose ir neaprėpiamuose kraštuose, pasauliuose ar net paralelinėse visatose, kurios slypi mano pasąmonės ir nesąmoningumo lygmenyse (p. 74). Įerdvinus žmogaus sielą, įmanoma įerdvinti ir
patį žmogų esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo, teigia
autorius esė Indas (p. 89). Žmonės tai daugybė amforų, kurių sielų
topografinėse vietose vyksta įmanomybės ir neįmanomybės difuzija. Žmogaus
identifikacija, anot autoriaus, ir yra susijusi su šiomis topografinėmis sielos
vietomis, kurios gal nežinomos jam pačiam, bet jos, be abejonės, yra. Pametus sielą,
žmogaus tapatybė darosi neaiški, o jo siela mutuoja, reinkarnuoja į įvairius kitus
pavidalus ir lūžta arba išteka iš suformuoto indo (Pamestų sielų laikas).
Vadinasi, jei laikas, kaip ir žmogaus
siela, gali ištekėti iš indo, o siela yra įforminta kūne, tai besiveržiantis iš
savo formos laikas ir žmogus yra panašūs. Išorinė indo forma sutampa su žmogaus
vidujybe, pvz., kaltė turi sarkofago formą, kuri visada skiria gyvuosius nuo tų,
kurie tik apsimeta, kad yra gyvi (p. 29), o mirties baimė ir tuštuma yra įkūnyta
kaukolės formoje (Kaukolės gyvena ilgiau). tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |