|
<< Atgal
Požiūriai
1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą, lietuvius
šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite šalies ateities perspektyvas, o gal pavojus?
Kokia Lietuva ir lietuviai bus po šimto ar dviejų šimtų metų?
2. Kaip manote, ar menininkas turi (privalo)
būti socialus, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti savo nuomonę,
kritikuoti ir siūlyti? O gal jam užtenka savo vidinio pasaulio ir kūrybos?
3. Kaip Jūsų, prozininko, akimis atrodo
šiuolaikinis prozos pasaulis? Ar vertinamas ir ar vertingas? Kokie yra romanų,
apsakymų, apysakų skaitytojai? Ar susitinkate su jais, ar gaunate laiškų,
atsiliepimų, klausimų, komentarų?
Jaroslavas Melnikas
Algimantas Zurba
Į viršų
JAROSLAVAS MELNIKAS
1. Mano nuomone, didžiausias pavojus Lietuvai
priklauso nuo jos pačios. Tokiai nedidelei tautai tai gali reikšti ir išnykimo
grėsmę. Esmė ta, kad Lietuvoje vyrauja aplinka, kenksminga žmogui ir apskritai nacijai
išgyventi. Ją būtų galima apibūdinti nevisavertiškumo komplekso, nekrofilijos ir
kitais veiksniais. Štai jau daugelį metų bandau suprasti, kodėl Lietuva pagal
savižudybių, tenkančių vienam gyventojui, skaičių yra tarp pasaulio lyderių; kodėl
iš Lietuvos išvažiuoja tiek jaunų žmonių; kodėl tie žmonės vadina Lietuvą
(pakanka paskaityti atsiliepimus internete) dugnu, bananų respublika,
siaubu. Sąžiningai prisipažinsiu: negaliu to suprasti. Negaliu suprasti, apie ką
tie žmonės kalba. Skaitydamas lietuviškus laikraščius, klausydamas lietuviškų
radijo laidų, žiūrėdamas lietuvišką televiziją pagaunu save galvojantį apie tai,
kad nesuprantu, kas dedasi. Kodėl apie šalį ir apie pačią tautą formuojama nuomonė
kaip apie nevisavertes.
Turiu galimybę palyginti gyvenimą Lietuvoje ir
gyvenimą Rytuose bei Vakaruose, kad ir toje pačioje Ukrainoje ar Prancūzijoje, ir,
tiesą sakant, nematau jokio rimto pagrindo taip neigiamai vertinti savo šalį. Rytų
šalys į Lietuvą ES ir NATO narę žiūri su pavydu, iš apačios į viršų, o
sugrįžęs iš Vakarų valstybių, tarp jų ir Lietuvos nematau kokio nors didžiulio
atotrūkio. Labai nesiskiria ir išorinis gyvenimas (prekybos centrai, mobilieji
telefonai, banko kortelės, kompiuterizacija), nepastebiu, kad lietuviai nusileistų
vakariečiams išsilavinimu ar kultūra. Dar daugiau net jei Lietuva vienur
neprilygsta turtingesnėms ES narėms, kitur ji turi nenuginčijamų pranašumų. Tai visiškai
padori nedidelė šalis, puikiai tinkanti normaliam gyvenimui: joje nėra siaubingų
megapolių, kol kas išsaugota nuostabi gamta, beveik nėra Vakarams daug rūpesčių
keliančių imigrantų (arabų, turkų) ir kultūrų nesuderinamumo (pavyzdžiui,
krikščionybės ir islamo) problemų. Šioje šalyje taip pat nėra tikrojo smogo, kokį
matome Paryžiuje, kai miestas nuskęsta migloje, o AIDS ir terorizmo grėsmė gerokai
mažesnė nei Vakaruose. Palyginti su kai kuriomis senosios buržuazinės Europos
šalimis, Lietuva išsiskiria ir dvasinėmis gyventojų savybėmis (nuoširdumu,
atvirumu, šiluma), gilesniu tikėjimu aukščiausia jėga. Lietuviško genofondo
dažnai aukšti ir tvirto sudėjimo žmonės gali pavydėti į Vakarus labiau
nutolusių nacijų atstovai. Pagaliau geografiniu požiūriu Lietuva yra tokioje žemyno
vietoje, kad jai negresia siaubingi uraganai ir potvyniai, pastaruoju metu atnešantys
tiek nelaimių Vakarų Europos šalims, ką jau kalbėti apie JAV ir Indoneziją. Žmogus
į savo Tėvynę turi žiūrėti kaip į motiną. Juk motinos niekas nemaišo su purvais,
netgi jei ji ir niekinga. Motinos gailisi ir bando padėti jai atsistoti ant kojų.
Taigi iš tiesų nėra pagrindo Lietuvą laikyti
šalimi, iš kurios reikia kuo greičiau bėgti. Tai visiška nesąmonė, kuri man
asmeniškai panaši į psichozę. Sunkumai dėl sveikatos apsaugos, korupcijos, skurdo,
nusikalstamumo, politikų parsidavėliškumo, klestinčios biurokratijos? Kur, sakykite,
to nėra? Kokioje šalyje? Daugelis lietuvių jau išvažiavo į anglišką ir airišką
rojų. Ir labai greitai suprato, kad aptiko tokį patį pasaulį su savomis
biurokratijos, politinių skandalų, nusikalstamumo, korupcijos problemomis, tik ten
mokami didesni atlyginimai.
Imkim ir išskirkim dvi sąvokas: reali Lietuva ir
Lietuvos įvaizdis. Žmonės bėga ne nuo Lietuvos, o nuo jiems pateikiamo Lietuvos
įvaizdžio. Kas ir kodėl jį formuoja tokį kitas klausimas. Ne itin sunku įrodyti,
kad populiarusis Lietuvos kaip dugno, kaip bananų respublikos įvaizdis,
tėra įprasta fikcija. Tačiau ji susijusi su kažkokiais labai svarbiais lietuvio
kompleksais, todėl yra tokia gaji, todėl patys lietuviai šį įvaizdį palaiko ir
išpučia iki neurozių. Čia reikėtų kalbėti apie sudėtingą Lietuvos istoriją, apie
laikus, kai ji buvo imperija, ir laikus, kada pati tapo imperijos dalimi.
Toli gražu nesirengiu pradėti patarinėti. Ir vis
dėlto jei manęs paklaustų, kokią regiu išeitį, atsakyčiau: Lietuva turi
išsivaduoti iš kreivų veidrodžių sistemos. Kita vertus, tai ne tik Lietuvos ir
lietuvių, bet ir visų kitų tautų, kurioms pasisekė (ar nepasisekė) gyventi
pereinamaisiais laikotarpiais, bėda reikia liautis žiūrėti į svetimas akis ir
pradėti gyventi savarankišką gyvenimą. Sukurti sveiką (nerodant špygų į kairę
ir į dešinę) savo vertybių sistemą. Ir tik tada bus galima kalbėti apie atsikratomas
neurozes ir kompleksus.
O kol kas viskas, atrodo, vyksta priešingai.
Šiuolaikinis lietuvis patiria daugiau neigiamų, bet ne teigiamų emocijų. Jam
labiausiai rūpi, ką ir kur apie jį kas kalba. Pažvelkite į mūsų žiniasklaidą ir
pamatysite, kad svarbiausia tema ką apie Lietuvą galvoja Briuselyje ir Maskvoje,
Paryžiuje ir Niujorke, kaip į mus žiūri. Tačiau kam mums tai? Jei koks nors
laikraštis kartą per metus kažką parašys apie Lietuvą, ta nuomonė bus išpūsta iki
begalybės, išspausdinta pirmuosiuose mūsų dienraščių puslapiuose. Jei koks nors
kurios nors šalies rašytojas lietuvį pavaizduos nepatrauklų, tučtuojau tas apskritai
jokio dėmesio nevertas epizodas bus paverstas kone diplomatiniu skandalu. Spjūvis į
Lietuvos veidą tokia mėgstama daugiatiražių Lietuvos laikraščių pirmojo
puslapio antraštė. O spjauti gali ir kaimynas iš dešinės, ir kaimynas iš kairės, ir
iš Vakarų, ir iš Rytų... Tačiau svarbu ne pats faktas, bet liguista lietuvių
reakcija. Nė karto neteko matyti ko nors panašaus Vakarų spaudoje. Net negaliu
įsivaizduoti pagrindinių Prancūzijos laikraščių, tokių kaip Monde,
Figaro arba Libération su antraštėmis, kuriose puikuotųsi: Tai spjūvis
Prancūzijai į veidą. Juk tokie teiginiai ir neskoningi, ir byloja apie psichikos
problemas.
Taigi vienas svarbiausių lietuvių trūkumų, kad
jie nemoka vertinti savęs ir savo tėvynės. Tai matyti plika akimi. Kas vertina savo
šalį, tas iš jos nebėga. Tačiau kaip nebėgsi juk gyventi šalyje, pačių
laikomoje paskutine iš visų psichologiškai neįmanoma. Dėl šios priežasties ir
gyvenimas čia priimamas kaip nesėkmė, likimo smūgis, nelaimė. Kiek kartų girdėjau
prancūzus sakant, jog jiems pasisekė, kad gyvena Prancūzijoje. Esu tikras, kad taip
galvoja tų valstybių piliečiai, kurie akivaizdžiai mato gyvenimo savo šalyje
pranašumus.
Lietuva, kartoju, visiškai normali šiuolaikinio
pasaulio šalis, su savo minusais, bet ir su unikaliais pliusais (kurių nesuprantu,
kodėl niekas nepabrėžia ir kurie dėl to nacionalinei sąmonei tarsi neegzistuoja).
Tačiau tokio požiūrio į Lietuvą, kaip į normalią šalį, lietuviams ir trūksta.
Lietuva daugelio lietuvių, taip pat ir intelektualų, suvokiama kaip kažkas pereinama.
Neatsitiktinai taip susikoncentruota ties šalies istorija ir žvilgsniu į ateitį, ką,
beje, atspindi ir šio klausimo formuluotė. Be istorijos liaudis yra niekas, ji neturi
atramos taško, savimonės, bet vertinti save tik iš istorinės perspektyvos, gyventi
praeitimi, gyventi ateitimi ir neteikti ypatingos svarbos šiai dienai, juodinti dabartį
tai atimti iš savęs laimę.
Žinoma, toks požiūris susijęs ir su eschatologine
europiečių pasaulėjauta. Krikščionybė išmokė europiečius gyventi ateitimi ir
pasaulio pabaigos laukimu. Visa, kas vyksta šiandien, tarsi tampa neverta dėmesio.
Krikščionybė supriešino savo pasaulėjautą ir sotų, patenkintą Romos imperijos
gyvenimą, kur šiandiena buvo ypatingai vertinama, kur žmonės, gyvendami ta diena, buvo
laimingi. Jei dabar apsilankytume tokiose krikščioniškose šalyse kaip Prancūzija,
Italija, Ispanija, pamatytume, kad ten eschatologinę pasaulėjautą nusveria tas pats
antikinis požiūris: akimirka yra vertinga. Epikūrizmas klesti žmonės mėgsta
sėdėti terasose, gerti aperityvą arba kavą ir niekur neskubėti. Paklauskite jų, ar
jie daug galvoja apie tai, kaip atrodo savo kaimynams? Ar dažnai prisimena istorines
nuoskaudas, aitrina žaizdas?
Užmaršties kultūra kai gyvendami
akimirka, mes tarsi nugrimztame į užmarštį. Nacionalinės šaknys, atmintis ir tai
labai svarbu sudaro svarbią mūsų aš dalį. Tačiau jei žvelgdamas į
saulę, besileidžiančią jūron, aš atsimenu, kas esu, kokios lyties, tautybės,
žinau, kokias pareigas, visuomeninę padėtį užimu ir kas mane įžeidė prieš
penkerius metus, reikėtų susimąstyti.
Pagaliau negaliu nepaminėti dar vienos Lietuvos
bėdos, apie kurią užsiminiau pradžioje. Rizikuoju sulaukti daugumos nepritarimo, bet
kažkas turi apie tai garsiai pasakyti: Lietuvoje viešpatauja nekrofilija, siaubingai
kenkianti lietuvių nacijos išgyvenimui. Pastarosiomis dienomis per radiją klausiausi
rytinių laikraščių apžvalgos ir pašiurpau. Temos: vyras papjovė žmoną, vyriškis
paskendo ežere, mergaitei aptiko baisią ligą, dar vienas vaikas apdegė, yra komos
būklės... Pasakysiu sąžiningai, man pasidarė bloga. Rytas buvo sugadintas. Mūsų
žiniasklaida yra tiesiogiai atsakinga už moralinę tautos sveikatą. Vaikydamasi
tiražų ir reitingų, ji ir taip mažą tautą varo į depresiją ir kilpą. Žmogaus
psichika gali atlaikyti tik tam tikrą neigiamų naujienų kiekį. Paskui ištinka krizė.
Aš daug keliauju, bet niekur nesu matęs tiek daug straipsnių, laidų apie mirtį ir
ligas nei Rytų, nei Vakarų šalyse. Ir dar pirmuosiuose didžiausių laikraščių
puslapiuose. Mano nuomone, šį klausimą reikia spręsti vyriausybės lygmeniu,
dalyvaujant visuomenės atstovams: kviesti žiniasklaidos vadovus ir kalbėti su jais apie
tai, kur einame, ką darome su tauta. Negalima didinti tiražų, eksploatuojant tokį
galingą instinktą kaip mirties baimė.
Lietuviai išgyvens, jei suvoks savo problemas. Jei
sugebės išsaugoti nepakartojamą savo kultūrą, pasaulėjautą ir atrems šalį
puolančios, niveliuojančios globalizacijos atakas. Jei supras, kad jiems pasisekė gimti
ir gyventi tokioje šalyje kaip Lietuva, kad čia yra jų namai ir kad jų pačių
užduotis bendromis jėgomis tuos namus remontuoti ir puošti. Turi atsirasti
pilietinė visuomenė, kuri kontroliuotų ir pro langą į kiemą šiukšles mėtančius
kaimynus, ir tik sau tarnaujančius politikus.
2. Menininkas nieko neprivalo. Yra įvairių
menininkų. Talentas gali būti įvairios prigimties. Seniau menininkas privalėjo
užimti vadinamąją aktyvią pilietinę poziciją, iš jo buvo reikalaujama palaikyti
valdančiąją ideologiją. Šiandien kiti laikai. Ideologija neatlieka beveik jokio
vaidmens. Tačiau visuomenė turi daug problemų, kartais nepaprastai aktualių. Ir jei
aš valdau plunksną, moku išreikšti savo jausmą, tai jaučiu pareigą garsiai
pareikšti apie vieną ar kitą problemą. Kita vertus, jei nesinori kalbėti, tai ir
nereikia.
Pretekstų išsakyti savo nuomonę gali būti
įvairiausių. Paaiškinsiu konkrečiais pavyzdžiais. Antai man gėda dėl centrinių
šalies autobusų bei geležinkelio stočių. Nenoriu gyventi šalyje, kurią
užsieniečiai turistai keiktų paskutiniais žodžiais. Noriu gyventi šalyje, apie
kurią sakoma: Oho, čia tai ne pas mus. Toks požiūris pakelia kiekvieno tos
šalies gyventojo savigarbą. Dėl to man buvo visiškai nesuprantama, kodėl Vilniaus
geležinkelio stotis buvo remontuojama penkiolika metų, na ir iki šiol ne visi peronai
pertvarkyti pagal vakarietiškus standartus. Be to, centrinėje šalies geležinkelio
stotyje štai jau daugelį metų nėra nei restorano, nei kavinės! Čia kas Lietuva
ar Zimbabvė?
Man atrodo, savaime suprantama, kad šalies
politikai, kurių rankose sutelkta valdžia ir pinigai (biudžetas formuojamas iš
žmonių mokamų mokesčių), pirmiausia privalo nuvažiuoti ir pasižiūrėti į šalies
vartus turistų akimis. Bet valdžiai tai nerūpi erdvė tarp geležinkelio ir
autobusų stočių Vilniuje taip ir liko nesutvarkyta, šaligatviai sovietiniai,
išdaužyti, pilna neaiškių kioskų, parduotuvėlių, aludžių, primenančių
aštuntojo dešimtmečio Rusiją, aplink juos nuolat sukinėjasi alkoholikai, valkatos,
prostitutės. Ir toks yra Lietuvos, ES ir NATO narės, įvaizdis. O kaip atrodo Vilniaus
oro uostas?
Taigi rašytojas gali tapti publicistu. Nes jis turi
ypatingą požiūrį į pasaulį. Jis negali praeiti pro šalį, nes daug kas jį
užgauna asmeniškai. Tačiau tas asmeniškai kyla ne iš egoizmo. Tai toks
asmeniškumas, kuris svarbus ir daugeliui kitų, jei ne visiems.
Be to, man labai nepatinka asmenybės kontrolė,
kurią bando nepastebimai, bet greitais tempais įvesti šiuolaikinė valstybė. Tarsi
kalbama apie kiekvieno gerovę. Tačiau į kiekvieną įsivaizduojamą gerovę reikia
pažvelgti iš įvairių pusių, nes, kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas.
Turiu omenyje ne dienomis, o valandomis didėjantį elektroninių įtaisų, kurie ima
kontroliuoti mūsų gyvenimą, kaupti apie mus krūvą informacijos, skaičių. Ir
kontroliuoti ne tik kasdienėje buityje (kur pats pasirenku, ar man reikalingas įtaisas,
ar ne), bet ir už namų ribų (kur manęs jau neklausia). Man patiko Stanisławo Lemo
mintis. Kalbėdamas apie elektroninės kontrolės daviklius keliuose, jis parodė, kaip
žmogus, kurio automobilis tampa automatu, reaguojančiu į kelyje įtaisytus daviklius,
netenka laisvės ir patenka į elektronikos vergovę. Mokestis už laisvę saugumas
(tiesa, ar tai iš tiesų saugiau, dar reikia įrodyti). Tai štai, mane privertė
suklusti žinia apie tai, kad rengiamasi Vilniaus gatvėse įtaisyti daugiau vaizdo
kamerų. Tačiau jų ir taip pakanka. Atrodo, kad norima visą miestą stebėti vaizdo
kameromis. Ir nebe toli iki to, kad prieš mūsų namo laiptinę stovės vaizdo kamera
dėl mūsų pačių gerovės ir saugumo. Logika Jei nesi prasižengęs, tau nėra ko
jaudintis, mano nuomone, tinkama tik naivuoliams. Juk svarbiausia ne tai, ar aš
nusižengęs, ar ne. Svarbiausa, kad nuo šiol mane visur seka. Taigi sveiki atvykę į
George'o Orwello epochą. Taip, aš ne vagis, bet gal man norisi slapta pasikasyti kokią
nors niežtinčią vietą. Gal vyriškis nori gatvėje pabučiuoti moterį, bet juk
viską reginti akis tai mato. Aš žinau, kad esu stebimas. Sutinku būti stebimas
Dievo. Bet juk ten, prie ekranų, ne dievai, o tokie patys žmonės: ir jie mato ne tik
vagis, bet ir besikasantį mane. Jie gali nusišypsoti. Pasijuokti. Pasakyti šalia
esančiam budinčiajam: Pažiūrėk į tą akiniuotą prietranką.
Žinoma, rašytojo fantazija laki. Bet laki fantazija
kartais fiksuoja tiesą, neprieinamą ne rašytojo žvilgsniui. Problema atrodo juokinga
(specialiai ją utriruoju) tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų viskas rimčiau: tai
klausimas dėl pačios žmogaus laisvės. Nenoriu, kad mane sektų, fotografuotų,
filmuotų, rinktų duomenis apie mane, mano pokalbius telefonu, elektroninius laiškus,
trumpąsias žinutes ir pan. Mane paprastą privatų asmenį, ne politiką, popmuzikos
žvaigždę, televizijos įžymybę. Žinoma, man sakys, kad visa tai mano paties labui.
Tačiau pirma tai dar reikėtų įrodyti (ko niekas nedaro, siūlo tikėti žodžiu).
Mano galva, tikri vagys ir narkotikų prekeiviai ne tokie kvaili, kad tvarkytų savo
reikaliukus stebint vaizdo kameroms. Ir teroristai ras būdą anonimiškai
susiskambinti, kad ir įsigiję SIM kortelę ir tuoj pat ją išmetę tai kam tada
fiksuoti visų gyventojų skambučius? Antra, net jei mano gyvenimas iš tiesų taps
saugesnis, aš juk galiu nesutikti už tai mokėti tokios kainos. Nes mano laisvė man
gali būti brangesnė už mano saugumą. Bėda tik, kad šiuolaikinei biurokratinei
valstybei pavyko sukurti tipą žmogaus, kurio laisvės instinktas nuslopintas.
Žinoma, kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir apie
šiuolaikinį pasaulį apskritai. Apie tai, kur link einame. Jau pranešta, kad būsimai
olimpiadai Londone gaminami aparatai, kurie ne tik filmuos, bet ir klausysis, apie ką
gatvėse šnekama. Man tai atrodo košmaras juk įžengiame į visiškai orvelišką
pasaulį. Ir argumentas, kad jei nesu vagis ar teroristas, man nėra ko jaudintis, manęs
neveikia. Jau vien ta galimybė, kad kažkas gali paklausyti, ką sakau gatvėje savo
žmonai, dukrai arba draugui, atrodo siaubinga. Kaip tik dėl to, kad nesu teroristas,
instinktyviai noriu protestuoti. Juk mūsų, kartoju, niekas neklausia, ar mes sutinkame,
ar ne, mainais į saugumą atiduoti patį brangiausią turtą savo laisvę.
Prigimtinę žmogaus teisę į asmeninį, tai yra intymų gyvenimą, be kurio laisvė
tiesiog neįsivaizduojama. Ar tai visuomeninė, ar mano asmeninė problema? Ar kiekvieno
žmogaus, bėgusio nuo totalitarinės valstybės nelaisvės ir papuolusio į kitą,
problema? Bet kaip tuomet kovoti su teroristais? turbūt išgirsčiau klausimą.
Atsakymo nežinau. Turbūt kiekviena pusė turėtų išdėstyti savo argumentus ir
ieškoti bendro sprendimo. Bet kol kas jokio dialogo nėra. Jokiai kitai pusei
neatstovaujama, tiesiog kažkas viršuje nusprendžia, ir viskas. Tai man nepatinka.
Taigi visuomeninės rašytojo pozicijos ištakos
priklauso nuo ypatingo jo jautrumo ir to, kad jis galbūt geriau už kitus geba
įsisąmoninti ir išreikšti daugumos patiriamus, bet iki galo neįsisąmoninamus
jausmus. Tada jis praveria lūpas ir tos kalba.
3. Neslėpsiu, kad jau tam tikrą laiką neskaitau
daug prozos. Mane labiau traukia filosofija ir poezija. Tai nereiškia, kad nevertinu
amžininkų kūrybos. Prieš kiekvieno kūrinio, kuris pažadina manyje kažką gilaus,
autorių esu pasirengęs nulenkti galvą. Jis gali būti mano draugas, gali būti ir visai
nepažįstamas žmogus. Gyvename poindustriniame, postmoderniame pasaulyje, kur jau
nebeegzistuoja vertinimų vienovė. Šiuolaikinė proza labai daugialytė. Ji skirta
įvairiems skaitytojams. Štai proza, skirta pramogai ji nekapsto giliai ir turi savo
skaitytoją. Arba proza, pretenduojanti į amžinybę, norinti paaiškinti pasaulį. Bet
kadangi viską galiausiai nulemia talentas, kriterijai yra susimaišę arba jų apskritai
nėra. Įvairūs pasauliai yra atskirti vienas nuo kito ir nekontaktuoja. Šlovė, jei
kalbėtume ne apie mažo būrio, bet apie masių pripažinimą, dažniausiai
užsikariaujama ne tekstu, o skandalu. Rašytojas turi įsivelti į skandalą arba jam
turi kažkas nutikti, kad apie tai parašytų visi bulvariniai laikraščiai ir dar bent
tris dienas rodytų televizija. Tada visi puls skaityti jo knygų, o jis pats įgis
tikrą šlovę. Tačiau kokia tai šlovė? Juk tai ne rašytojo šlovė, o jos
pakaitalas. Paprasčiausias pigus populiarumas, kurio reikėtų gėdytis. Tiesa, mūsuose
nesigėdima, bet tai jau kitas klausimas (apie tai, kokiame pasaulyje gyvename). Beje,
esama ir nekvailų rašytojų, manančių, kad kitaip jie šlovės neužkariaus. Supratę
tai, duodami interviu jie ima pasakoti, su kuo miegojo, išvertinėti sielą ir taip
patraukia skaitytojus... Aš jiems ne teisėjas, kiekvienas turi savo kelią.
Kai rašau, apie skaitytoją, žinoma, negalvoju.
Rašau, nes idėja, paveikslas neduoda ramybės ir žadina fantaziją. Jei jos
neišdėstau, negaliu miegoti. Skaitytojo čia nėra. Jis gali atsirasti paskui (bet gali
ir neatsirasti, jei knyga neišeis). Man svarbiausias pats kūrybinis darbas. Mano knyga,
išleista Rašytojų sąjungos leidyklos, išgulėjo stalčiuje dešimt metų. Dėl to ji
nieko neprarado. Nesu išpaikintas gerbėjų dėmesio ir į tai žiūriu ramiai. Mane
apskritai Lietuvoje mažai kas žino, nors visą laiką rašiau. Esu pratęs prie
nežinomumo, pripratau prie pogrindžio. Niekada nežinai, kas geriau žinomumas
ar nežinomumas. Suprantu Jerome'ą Davidą Salingerį. Bet rašytojas tokia būtybė,
kuri vienaip ar kitaip yra priversta išeiti į publiką ir šioje privalomybėje gali
glūdėti vidinis konfliktas. Apie šią problemą bandžiau kalbėti apysakoje Tai
kalbu aš, kurią spausdino Metai. Susitikę su publika, užsidedame kaukę, kuri
turi slėpti mūsų pažeidžiamą esybę. Ir labai dažnai patys nekenčiame tos kaukės,
nes jaučiame, kad ta kaukė nieko bendra neturi su mumis pačiais. Dar blogiau, jei jai
nejaučiame neapykantos, bet priimame kaip savąjį aš. Tai Carlo Gustavo Jungo
persona, įsiviešpataujanti ten, kur turi gyventi nepakartojama mūsų
individualybė. Tačiau dauguma gyvena nežinomybės rojuje. Pažinau paprastų
žmonių, kurie apskritai nežinojo, kas yra kaukė. Tiesa, jie gyveno kaime. Nežinomybė
susijusi su anonimiškumu, o pastaroji su pačia laisve. Gyvenime yra daug svarbesnių
dalykų negu vadinamoji šlovė.
Kas dėl mano skaitytojo, paprastai iš tos
pusės nesigirdi nė garso. Tačiau tai nereiškia, kad mano žodis nesuranda
atsako. Tiesiog tai gali būti tyla; kartais (kai jau nebelauki) perskrodžiama dėkingumo
žodžių. Bet dažniausiai... Pamenu, jau ganėtinai seniai, atsitiktinai perskaičiau
lietuvių filosofo Aleksandro Mauragio knygą nesu matęs nei atsiliepimų, nei
straipsnių apie ją, kuri buvo labai gili, subtiliai išjausta, asmeniška, bandanti
padėti suprasti, kokia yra Dievo prigimtis. Knyga buvo parašyta sekant C. G. Jungu,
Friedrichu Nietzsche ir Nikolajumi Berdiajevu. Radau joje daug minčių, sutapusių su
manosiomis, artimų man. Už tai buvau dėkingas autoriui ir norėjau jam tai pasakyti.
Žinojau, kad autorius seniai emigravęs į Australiją lietuvis ir jis turbūt laukė
kokių nors atsiliepimų iš savo protėvių žemės. Ranka parašiau laišką, bet jis
kažkodėl išgulėjo stalčiuje apie dešimt metų. Kartą, sutapus keistoms
aplinkybėms, jį aptikau ir vis dėlto nusprendžiau išsiųsti. Internete suradau A.
Mauragio adresą. O drauge ir pranešimą, kad kaip tik tais metais jis iškeliavo pas
Dievą, pas tą, apie kurį tiek daug mąstė. Tikiuosi, kad dabar jis jau žino atsakymus
į savo klausimus ir atleis man už tą neišsiųstą laišką. Šią neišgalvotą
istoriją pasakoju, kad parodyčiau, kaip skaitytojas bendrauja su rašytoju. Ir kartais
atrodo, kad patys artimiausi man skaitytojai tarp tų, kurių balsų galiu niekados
neišgirsti. Jie kažkuo primena mane, todėl jų laiškai, net parašyti, dešimtmečius
gulės stalčių gilumoje ir niekada nebus išsiųsti...
Į viršų
ALGIMANTAS ZURBA
1. Čia kaip žiūrėsi. Susiraukęs,
nepatenkintas matysi tik pilką spalvą. Lietuva sukčių, kombinatorių, recidyvistų
kraštas. Kai kalbi apie blogį žmonės bemat suklūsta.
Neprotinga girtis pasiekimais subanalėja net
didžiausios vertybės. Prasmingiau matyti tai, kas realu.
Pasaulis dar ilgai susižavėjęs žvelgs į mažą
Lietuvą, stebėdamasis, kaip ji išjudino galingos imperijos pamatus. Pasinaudojusi
subrendusia situacija, minimalia kraujo kaina susigrąžino laisvę. Tačiau tai jau
istorija. Dabar svarbu, kaip ta laisve naudojamės.
Matydamas modernias, įvairiausių prekių pilnas
parduotuves, gatvėse nebetelpančius automobilius, veržliai augančius naujus miestų
rajonus, realia bent jau ekonomine pažanga neabejoji. Šiandien nelabai kas peiks
ir mūsų užsienio politiką. Gana apdairiai elgiamės pagal mažo krašto išlikimo
dėsnius. Prisiglaudėme po ES, NATO sparnais. Atsiveria platesni ūkinio vystymosi
horizontai, pastovumą garantuoja palankios gynybinės sutartys.
Tiesa, už tai tenka mokėti. Kartais nuryjame
stipresnių tos pačios ES narių patarimus laiku patylėti. Į karštuosius pasaulio
taškus siunčiame ginkluotus savo vyrus, ir ne visada turėdami taurių tikslų
remiame galingųjų interesus, mainais tikėdamiesi savojo saugumo garantijų. Tokia
realybė. Ir pavojai anaiptol ne menami. Rytai, kurių grandines ne taip seniai
nutraukėme, niekada nepamirš praradę gardų kąsnį. Tokia didžiųjų ir mažųjų
kaimynų santykių logika.
Dar globalios grėsmės. Černobylio sprogimo
radiacijos debesys praslinko virš mūsų galvų, ir šiandien tik ilgėja onkologinių
ligonių eilės. O kas laukia pasaulio, jei kur įsižiebtų didelis branduolinio karo
gaisras?.. Islamiškasis fundamentalizmas ne visada paiso savųjų sienų, galią kaupia
valstybės milžinės, tačiau, jų jėgai prasiveržus, ne visada atlaikys proto ir
civilizacijos apynasris.
Bet neskrajokime padangėmis. Pasaulio erdvėje
pirmiausia esi toks, kaip tvarkaisi savo kieme. Čia dera daugiau kalbėti ne apie
patrauklius savo krašto bruožus, net ne apie turtingą mūsų istoriją, kultūrą
pirma paminėkime klaidas, kurias reikėtų taisyti ne dėl geresnio įvaizdžio, bet
dėl realios pažangos.
Lietuviams ne visada padeda perdėtas emocionalumas.
Pasiekus ir nedidelę pergalę, iš džiaugsmo apsisuka galvos, o pralaimėję puolame į
depresiją. Per daugelį metų taip ir neišmokome laikytis aukso vidurio. Nesekame,
sakykim, kur kas santūresniais ir racionalesniais estais. Užsimoję ką keisti,
beatodairiškai daužome visa, kas atrodo pasenę. Negalvodami griauname vakarykštį
būstą, nors naujas dar nepastatytas, net nesuprojektuotas. Ši praktiškumo stoka
skaudžiai atsiliepia. Po dainuojančios revoliucijos vis dėlto ilgokai neatsitokėjome.
Pernelyg ilgai mus valdė vos ne visuotinio naikinimo manija. Išdraskėme mūsų
ekonomikai svarbias gamyklas, taip ir nesuvokę, kad pirmiausia jas reikia saugoti,
pertvarkyti, pritaikyti tobulesnei, konkurencingai veiklai. Atrišome rankas vagims,
grobuonims, kurie tik dar greičiau atliko juodą griovimo darbą. Iššvaistė, vėjais
paleido žmonių prakaitu sukrautą turtą.
Netruko siūbtelti bedarbystė, prasidėjo grėsminga
emigracija. Iš Tėvynės svetur ieškoti laimės leidosi darbščiausios rankos, imliausi
protai, talentai. Tik dabar prabylame, kad jau trūksta tų, svetur išsprūdusių,
rankų, mūsų lėšomis išlavintų protų. Kas juos pakeis? Emigrantai iš atsilikusių
kraštų? Prancūzai, beje, ne sykį pajuto, ką toks reiškinys duoda pačiai valkstybei,
jos tvarkai, kultūrai
O vis dar pasuokiame: protingieji, darbštieji, svetur prakutę,
grįš. Beveik negrįžta. Liūdnoji pasaka, pasirodo, esanti tik pasaka
Man, kilusiam iš kaimo, daug jėgų atidavusiam jo
realijoms kūryboje, itin skaudu šnekėti apie smūgį peiliu į sodžiaus nugarą.
Bjauriausia, kad šįkart tas smūgis savųjų. Negaliu ramiai žiūrėti į usnimis
ir kiečiais apaugančius, krūmynais apėjusius neseniai melioruotus laukus,
išdaužytais langais spoksančias fermas, susmukusius kultūros namus, tuštėjančias
mokyklas. Patrauklių sodybų, greta kurių burzgia moderni technika, vis dėlto dar ne
tiek daug. Vos pradeda augti kaimo turizmą plėtojantys centrai. Žmonės pykstasi,
galvas skaldo, neatgaudami tėvų turėtos žemės, beje, ir atgavę ne visada išmano,
ką su ja daryti. Arba jau trūksta jėgų. Ypač graudžiai atrodo visai
išmintingai pamaloninti trihektarininkai. Besiriejant, nesulaukiant realios,
tinkamos pagalbos, iš miestų atlekia vikrūs grobuonys, papirkę matininkus ir vietos
biurokratus, išgraibsto vaizdingiausias paežeres, prie jų neprileisdami teisėtų
savininkų ar jų turto paveldėtojų. Tarsi Baranausko laikais krenta gražūs miškai,
vėlgi apsukruolių tuojau pat išgabenami į užsienį
O patiklūs, per keletą
dešimtmečių atpratinti savarankiškai darbuotis, žmonės gūžiasi apšiurusiose
gyvenvietėse (pasitvarkyti, pasigražinti nėra nei noro, nei iš ko), bejėgiškai
skėsčioja rankomis, nematydami šviesesnės perspektyvos. Ir geria, geria, geria.
Naikina save, apspangę neretai pakelia ranką prieš savo vaikus
Nors taip nedaug tereikėjo, kad būtų išvengta
šiandieninės kaimo degradacijos. Ar vertėjo svaičioti apie prieš šešis
dešimtmečius buvusio kaimo modelį? Pakako suvokti, kad modernėjančiais laikais jis
atgyvenęs, kad pirmiausia reikia galvoti apie taip nesunkiai įgyvendinamą kooperaciją.
Mūsų sodžius, vakarykščius kolūkius pakeitęs kooperatiniais ūkiais, būtų
išvengęs daugelio tragedijų, išlikęs gyvybingas dabartinės konkurencijos sąlygomis,
o svarbiausia tiek metų kentęs atėjūnų patyčias, žmogus nebūtų paliktas
likimo valiai. Iš kaimo nebūtų pasitraukęs mokslas, būtume ieškoję išradingesnių
ūkininkavimo būdų. Kol kas, nematydami perspektyvos gimtinėje, svetur traukia
jaunuoliai, mergaitės neretai iškeliauja į tolimų šalių viešnamius, o nuošaliose
sodybose kiurkso iš baimės susigūžę senukai, bijodami pasirodančių niekadėjų iš
miesto ar vietinių nusigyvenėlių, pasirengusių už kelis litus atimti silpno žmogaus
gyvybę
Gal gana. Vienpusiška. Iš to pradžioje net
šaipiausi. Tačiau taip yra. Aplinkui pernelyg daug griuvėsių. Išmintingiau
tvarkantis, jų galėjo būti mažiau. Pagaliau argi tai viskas, ką reikėtų
taisyti? Gilėja socialinė nelygybė, atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų. Klesti
korupcija, išduodami gražiausi idealai. Žinoma, galima sakyti: užplūdo tokia
nuotaika. Čia dar perskaičiau Aurelijos Arlauskienės knygą apie Tomą Šerną
Vakar buvo rytoj. Kiek nuoskaudos, kiek karčių teisybės žodžių pasako šis
išmintingas, taip daug ir nesavanaudiškai Lietuvai paaukojęs vyras
Lyg tyčia
radijas, televizija kala rinkiminius partijų pažadus. Taip, yra ir blaivesnių
užuominų apie aktualias savivaldos bėdas, tačiau dažniau kyšo kalbančiųjų
susirūpinimas savimi. Šmėsčioja prastai slepiami valdžios verslo šešėliai, o
žmogus tik įrankis tai valdžiai pasiekti. Nors kartojama: demokratija, demokratija.
Iš anksto matyti tai tik žodžių priedanga
Kokia Lietuva bus po šimto, dviejų šimtų metų?
Nedrąsu spėlioti, kai ant naujo viešbučio, restorano ar sporto arenos matai kalamą
nelietuvišką iškabą, o gimtosios kalbos sergėtojų komisija tyli
Vis dėlto: viltis kvailelių motina. Tiki, kad
mūsų vaikaičiai ir provaikaičiai mokysis lietuviškose mokyklose. Studijuodami
diplominius darbus, disertacijas rašys gimtąja kalba. Šiandieniniam mūsų
bestuburiškumui kelią turėtų pastoti tos pačios ES vidinės elgsenos nuostatos
Mano romanų trilogijos Savūnė pagrindinė
herojė prieš mirtį panūsta, kad jos paminklo akmenyje įrašytų: Eidama
šypsojausi. Nepaisant, kad gyvenimas buvo itin vingiuotas ir nelengvas. Tas užrašas
gali turėti ir lengvos ironijos atspalvį. Jeigu žmogus šypsosi, juokiasi, vadinasi,
dar gyvas. Jei pyksta dar geriau. Tada ginasi.
2. Turi, privalo. Tuo tikėjau dar mokykloje.
Rašiau ne tik naivius kūrinėlius, rajono laikraštis spausdino ir aštrius kritinius
straipsnelius. Keltas balsas prieš neteisybę, kurios ir mūsų jaunystės metais pakako.
Ačiū tėvams, kad šito išmokė. Antrame kurse už tą neteisybę vos neiššvilpino
iš universiteto užtarė Česlovas Kudaba, taurus mokslininkas, tuo metu ėjęs gana
šuniškas šios aukštosios mokyklos partinio sekretoriaus pareigas. Prirašyti kalnai
publicistikos, ypač man mielame Moksleivyje. Už neteisingus bręstančio
jaunimo gundymus ne sykį gavau per galvą. Žinau, ir mūsų laikais nereikėtų tylėti.
Apmaudu, kad kartais tam pritrūksta sveikatos. Tada ir kurpi, pasitraukęs į savo
pasaulį, dar vieną kitą puslapį, pažymėtą nevienadieniškumo ženklu.
Apmaudu, kad šiandien net jaunųjų rašytojų
publicistinė aistra priblėsusi, nors menininkų žodis dar ne taip seniai buvo itin
reikšmingas, savaip rengė Atgimimui. Pritilta atkūrus nepriklausomybę. Ne vienas
sutriko: kaip čia taršysi savą tvarką? Įsigalėjo keista nuostata: kritiškai
prabilsi apie naujus reiškinius kelsi balsą prieš savo valstybę. Protui pritilus,
į priekį ėmė veržtis apnuoginimo nepaisantis kvailumas. Nors iš tikrųjų savas
paikumas, kaip ir savas namų vagis baisiausi. Tačiau yra, kaip yra. Ir kai
priekaištaujama: jūs, rašantieji, pritilę savaip padedat įsigalėti melui,
korupcijai, dviveidystei, dvigubiems standartams nelabai yra kaip prieštarauti. Taip,
nerizikuojame, nekišame galvų, nors moralinė graužatis lieka. Raminamės: po
šiukšlyną knaisiotis žema, galva sienos nepramuši. Užtai ir lendi į savo
pasaulį.
Nekalbėti apie opias problemas verčia dar viena
aplinkybė. Užkabinsi konkrečius prasižengėlius, neką pasieksi, greičiau pakliūsi
į teismą. Veidmainis ciniškai pareikalaus atlyginti moralinę žalą ir orumą. Vargu
ar neretai paperkama teisėsauga tau padės, greičiau nukentėsi pats. Taigi ir pasidaro
gaila sveikatos, verčiau ją atiduoti nenykstančioms vertybėms, nors ir suprantant, kad
tai nepilietiška.
3. Margas. Kuria klasikinio stiliaus meistrai,
siaučia vadinamieji postmodernistai. Darbų vertė įvairiausia. Gerai, kad
egzistuoja toks judėjimas, kad kūryboje nėra ramybės. Kelia nerimą kitkas: retėja
prozos kritikų gretos išėjo A. Zalatorius, paskui ir V. Kubilius, E.
Bukelienė. Atsivėrė gana nyki properša, kurią nežinia kas ir kada užpildys.
Likusios ryškesnės kritikų asmenybės per savo kasdieninius darbus neaprėpia viso
prozos lauko, ne visada įvardija jame vykstančius procesus, nepadeda skaitytojui
orientuotis vis galingiau plūstančiame grafomanijos sraute. Stebina ir kai kurios
keistos kritikų nuostatos: skaitau, recenzuoju tik tai, kas man asmeniškai patinka.
Dingsta objektyvumas, nutylimi ar net visai ignoruojami rimti autoriai. Įsigalėjus
subjektyvumui, proteguojamos įvairios grupuotės. Kartais literatūrinis vertinimas labai
primena Eurovizijos atranką, kai laimėtojus lemia ne profesionalų žodis.
Prozos sklaidoje daug ką gali leidėjų apsukrumas.
Į padanges keliami savi autoriai. Panašiai orientuojama ir vertimų politika: į
užsienį keliauja ne nacionalinį savitumą atskleidžiančios knygos, o atitinkančios
tam tikrą tarptautinį standartą, tam tikrą šabloną. Šitiems procesams galėtų
daryti įtaką Rašytojų sąjunga.
Tačiau ji tyli. Suvažiavimuose nustota kalbėti
apie svarbiausią dalyką kūrybą. Intencija naivi: kaip čia vienus iškelsi,
kitus pažeminsi. Konkurencija vis tiek egzistuoja. Suvažiavimų pranešimuose (juos
reikėtų daryti ne valdininkams, bet specialistams, profesionaliems kritikams) galima
pasiekti kur kas didesnio vertinimų objektyvumo, ypač diskutuojant, kartu ieškant
tikrojo konsensuso. Tada nekiltų ir nereikalingų kalbų dėl kūrinių premijavimo,
visuomenei būtų pateikiamas neiškreiptas kūrybinio pajėgumo vaizdas.
Beje, apie tai ne taip seniai esu rašęs
Metuose. Straipsnį pavadinau graudokai Rudens minoras. Tačiau į
publikaciją nebuvo atkreiptas dėmesys. Dar stebimės, kad į mūsų suvažiavimus
nenoriai renkasi rašytojai. Iš tiesų ko ten eiti, jei iš anksto žinai, kad nebus
kalbama apie tavo pagrindinį rūpestį kūrybą, o tik išgirsi sausas valdininkų
ataskaitas apie jų darbą, kuris dažno mūsų nei šildo, nei šaldo.
Labai nesmagu, kad, priimant į rašytojų sąjungą
naujus narius, ne visada susipažįstama su jų knygomis net ir iš anksto pateiktos,
dažniausiai neperskaitomos.
Bėgantis laikas pakoreguoja kartais ir neprastai
kai kuriuos kūrybinių galių išryškinimo būdus. Štai išleidžiamos novelių
rinktinės surenkami stipriausieji kūriniai iš ankstesnių rinkinių, pridedami
pluoštai naujų. Knygos išties įspūdingos atspindi autorių viso gyvenimo
kūrybinę brandą. Tačiau ką daryti romanistams: į vieną knygą kelių romanų
nesudėsi?..
Kas dar? Skaitytojai. Nepaprastai įvairūs.
Nuoširdžiausi pagyvenę žmonės, nuo seno įpratę knygose ieškoti ir estetiško,
ir tiesos žodžio. Tačiau brangių leidinių jie neįperka. Per susitikimus teko patirti
žmonių nuoskaudą: ateina, pakilnoja parduodamas knygas, paglosto ir padeda. O akyse
ašaros. Reikia ryžtingai keisti valstybinę knygų leidybos programą. Kultūros
ministerija turėtų ne aklai remti leidyklų paraiškas, bet išpirkti jau išleistų
knygų dalį ir įteikti bibliotekoms. Tada jos taptų prieinamos daugeliui skaitytojų,
bibliotekininkai nesiskųstų, kad neatnaujinami fondai. Autoriai pajustų bent moralinį
atpildą apie materialų atlygį, esant ribotai mūsų rinkai, net nejauku kalbėti,
jis toks niekingas; mūsų darbas labiau primena labdarą.
Anksčiau uoliausi skaitytojai būdavo mokytojai.
Dabar, kai mokykla orientuojama susitelkti prie trumpų teksto ištraukų interpretacijos,
liaunasi skaityti ne tik moksleiviai, bet ir jų pedagogai. Graudu. Jaunoji karta
nesąmoningai orientuojama sėstis prie kompiuterių, naršyti po internetą, tad knygai
nebelieka laiko. Pasekmės akivaizdžios pažiūrėkim televizijos laidą
Klausimėlis
Pastaraisiais metais teko patirti: vis nuoširdžiau
skaito medikai. Matyt, veikia ne tiktai kultūros poreikis, bet noras pažinti ir gydomų
žmonių psichologiją.
Laiškai, atsiliepimai, komentarai reti. Žmones
per daug išvargina nesibaigiančios politinės batalijos. Tuštybė sėja visuotinį
abejingumą. Atvirų klausimų išgirsti nebent susitikimuose su skaitytojais. Bet čia
jau reikia tavo paties išradingumo, mokėjimo suktis, įžiebti poleminę ugnį. Tai,
aišku, kvepia komercija, bet nieko nepadarysi toks metas, ir nebepakanka tik
parašyti knygą, reikia jai padėti skintis kelią į žmonių sąmonę.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|