|
<< Atgal
P e r a s O l o f a
s S u n d m a n a s (19221992) švedų prozininkas, daugelio
literatūrinių premijų laureatas. Parašęs keletą romanų: Tardymas,
Ekspedicija, Inžinieriaus Andrė skrydis (apie tragišką 1897 m. Andrė
ekspediciją oro balionu į Šiaurės polių), Dvi dienos, dvi naktys, Sakmė
apie Somą (šio romano veiksmas paremtas senos islandų sagos motyvais, bet
vaizduojami dabartiniai laikai), išleidęs apsakymų knygų. Jo kūryba versta į
daugelį kalbų. P. O. Sundmanas buvo Švedų akademijos ir Riksdago narys. Įvairiais
gyvenimo etapais prekiavo automobiliais, laikė pensioną, ūkininkavo. Didelė patirtis
teikė daug medžiagos kūrybai. Joje dominuoja stebėtojo ir stebimojo, vijimosi arba
medžiojimo, ieškojimo ir persekiojimo motyvai. Autoriaus stilius glaustas, gausu
dialogų, tikrovės aprašymų, kurių jis nekomentuoja ir nedaro išvadų.
Romanai Dvi dienos, dvi naktys ir
Sakmė apie Somą 1984 m. išleisti lietuviškai.
VERTĖJA
PER OLOF SUNDMAN
Dramblio kaulas
A p s a k y m a s
Iš švedų k. vertė ZITA MAŽEIKAITĖ
A propos, žemsiurbė kuris iš jūsų
ką tik ją paminėjo? primena vieną įvykį, kuriame man teko dalyvauti. Iš tikro
tai nutiko ne ant žemsiurbės, o ant senoviškos žemsemės denio. Viskas įvyko labai
greitai, tas nuotykis truko mažiau nei minutę.
Ar galiu jį papasakoti? Gal jūs jau pavargot nuo
tų mano istorijų?
Tai iš tiesų truko neilgai, viskas įvyko
žaibiškai.
Taigi ten buvo ne žemsiurbė, bet senoviška
žemsemė.
Mes gilinome uosto vartus. Vienas žemsemės kaušas
iš gelmės ištraukė jūrų vėplio kaukolę. Iltys, jos buvo gal daugiau nei pusės
metro ilgio, tarsi didžiuliai balti ūsai užsikabino už kaušo krašto.
Mudu, aš ir toks vyras, vardu Pėderis, šokom prie
jų, denis buvo slidus kaip išmuilytas man pavyko sugriebti kaukolę, kol toji
neįkrito į baržą ir nepradingo molio, purvo ir vandens putroj.
Prabėgo gal tik trisdešimt sekundžių nuo tos
akimirkos, kai mes pamatėm kaukolę, ir aš pastvėriau ją už vienos ilties.
Jūra duoda, jūra ir atima. Ar ne taip parašyta
Biblijoj? Aš, rodos, neklystu.
Tik negaliu prisiminti, kur tai atsitiko. Tai buvo
taip seniai, tiek visur esu buvęs, tiek uostų išknisęs, kur ten juos visus
beprisiminsi, ir mano amžius jau nebe tas.
Aš ilgokai dirbau prie žemsemės, ji priklausė
vienai amerikiečių bendrovei, apiplaukiau beveik visą pasaulį, sustodavom čia vienur,
čia kitur. Laikui bėgant, visos tos vietos susimaišo, vis sunkiau atskirti, kas įvyko
čia, o kas ten.
Kaip sakiau, mes gilinom uosto vartus. Jie buvo
nei per siauri, nei per platūs, tik pasidarė per seklūs.
Laivai pamažu didėjo, labiau grimzdo į vandenį.
Tą uostą sudarė gili ir siaura įlanka, nelyginant
rankovė, gerokai įsmukus į žemyną, bet laivams jos gylio jau nebeužteko. Į tą
rankovę įtekėjo upė. Ne šiaip koks upokšnis, o gili, plati upė, ypač kai
patvindavo nuo lietaus, o lydavo ten gana dažnai ir smarkiai.
Kartais vienu žodžiu gali pasakyti labai skirtingus
dalykus, aš jums minėjau įlankos gylį, kuris laivams jau buvo nepakankamas, minėjau
ir upę, o ne kokį upokšnį.
Ta upė privarydavo purvo, smėlio, molio, todėl ir
reikėdavo valyti uosto vartų vagą.
Prie įlankos, prie to uosto buvo miestelis, tik aš
nors mirk neatsimenu, kaip jis vadinosi. Nuo žemsemės denio jo nesimatė.
Apylinkės buvo slėsnios, upė tekėjo per lygumą.
Medžiai ten beveik neaugo, tik visokie krūmokšniai ir aukšta iki juostos žolė,
kurioje pasklidę ganėsi arkliai. Tolumoj stūksojo kalnai, jų viršūnės buvo
apsnigtos, baltos.
Arkliai žemaūgiai, nakčiai jie susirinkdavo
prie upės, kuri per tą įlanką pasiekdavo jūrą; kartais prie vieno arba kito kranto
jų susiburdavo koks dvidešimt, kartais net septyniasdešimt, aštuoniasdešimt ar
dar daugiau. Naktys būdavo šviesios, mes dirbdavom ištisą parą.
Pradžioj mes paminėjome žemsiurbę.
Bet ten buvo sena kaušinė žemsemė. Man rodos, ji
buvo perdirbta iš laivo, tik viskas ten iš geležies tas laivas tikriausiai buvo
sumanytas visai kitokiam tikslui.
Priekyje per visą laivo plotį buvo įtaisytas
būgnas, jis stovėjo šonu ir, kaip jau supratot, turėjo varyti paternosterį.
Jūs, be abejo, žinot, kas yra paternosteris?
Tai tokia išilgai metalinio rėmo judanti grandinė
su gana tankiai pritvirtintais kaušais. Iš dugno pasėmę smėlio ar molio, jie kyla
aukštyn, išpila, paskui tušti leidžiasi į dugną ir vėl grįžta kupini smėlio ir
purvo kaušas paskui kaušą.
Paternosterį irgi būtų galima gretinti su Biblija,
su popiežium, su Roma ir su Tėve mūsų, tai begalinė judanti grandinė, kaip
koks rožančius, tušti kaušai leidžiasi žemyn, prisipildo, kyla į viršų, ten
išpila, paskui vėl tušti keliauja žemyn, pilni aukštyn ir taip toliau, varo ir
varo, kol nesustoja variklis.
Kaušai išversdavo purvą į tam skirtą lataką,
kuriuo jis nutekėdavo į baržą, prišvartuotą prie žemsemės. Aš jau sakiau, kad tai
buvo sena, išgverusi žemsemė.
Ar jums neužkliūva, kad aš čia taip smulkiai
viską pasakoju?
Dar vienas dalykas: tas būgnas buvo šiek tiek
iškilęs virš laivo korpuso, jis buvo tokio dydžio, kad grandinė su kaušais galėtų
laisvai judėti, bet ne didesnis. Beje, kildama į viršų grandinė su kaušais nieko
neužkliudydavo, o ten, kur ji leisdavosi žemyn, kaušų kraštai beveik liesdavo
metalinį denį.
Tą aplinkybę paminėjau dėl to, kad ji turi
reikšmės tam, kas vėliau atsitiko.
Jei neklystu, tai buvo šeštadienį, nes prie
žemsemės darbavomės tik mudu su Pėderiu. Jis buvo danas, iš Kopenhagos.
Aš su juo artimiau nedraugavau. Tik žinojau, kad jo
vardas Pėderis. Su juo buvo sunku kalbėtis, jis labai nenoriai atsakydavo. Pėdėris
dirbo tos žemsemės meistru, dažniausiai sėdėdavo savo būdelėj, kurią vadino
kontora. Man jis nepatiko.
Nesakau, kad jo neapkenčiau, tiesiog nemėgau, ir
tiek. Jis kažkaip šalinosi mūsų, užkalbinęs negalėdavai matyti jo akių, jis
dairydavosi į paukščius, į pakrantę, į arklius, į tolumoj dunksančius kalnus ar
apžiūrinėdavo savo nagus.
Taip, tai atsitiko šeštadienį, žemsemėj mes
buvom du vienu, kiti vaikinai išvažiavo savaitgaliui namo, o mudu Pėderis ir aš
pasilikom laive. Nutarėm baigti darbą, kai tik pripildysim baržą. Žemsemės
pajėgumas buvo nedidelis, gal kokie du šimtai kubinių metrų per valandą, tiek nėra
daug.
Jūs galbūt pastebėjot jeigu žmogus nenori
kalbėti, lyg ir stengiasi išlaikyti atstumą, tai tas atstumas, aiškus dalykas, iš
tiesų atsiranda, ar ne?
Nebeatsimenu, kaip ta vieta vadinosi. Aš tiek daug
visur trankiausi, tiek laiko prabėgo.
Kur tik aš nebuvau! Vienu metu dirbau naru. Siebeso
fabriko kostiumas, padarytas iš kiltinio audeklo ir gumos, batai švininiais padais,
varinis skafandras su apskritom akim. Tada dar buvau jaunas. Savo kailiu esu patyręs,
kaip veikia rankinis oro siurblys.
Toj lygumoj palei uosto vartus, kurių vagą mes
gilinom, medžių kaip ir nebuvo, tolumoje stūksojo kalnai, o palei upę ganėsi arkliai.
Lietaus ten tikrai užteko.
Bet pirmiau aš jums dar papasakosiu apie dramblio
kaulą.
Paėmęs į rankas, pajunti, kad jis pašėlusiai
sunkus. Ir kietas, tačiau tas jo kietumas ypatingas kai čiupinėji, atrodo
minkštas. Bet jau nagu žymės neįbrėši, krapštydamas pajusi jo trapumą.
Nugludintas dramblio kaulas atrodo lygus
sakykime, biliardo kamuolys, bet jis nėra toks lygus kaip stiklas ar plienas.
Dramblio kaulas yra dramblio dantis, tai aš tikrai
žinau. Kiti dantys būna kieti ir trapūs beveik kaip stiklas ar plienas. Bet iltis
jau kitas dalykas. Ji kieta, turėdamas jėgos gali ją truputėlį palenkti, bet
paskui ji vėl atsities ir bus, kokia buvus.
Dramblio kaulą galima raižyti ir pjaustyti.
Šachmatų figūros, dūdelės, įvairios statulėlės, visokie indai, dėžutės
uostomajam tabakui ir kitiems brangiems daikčiukams, papuošalai dailioms moterims.
Paprastų dantų neišraižysi.
Viename Prancūzijos muziejuj esu matęs iš dramblio
kaulo išdrožtą dubenį, jis buvo toks didelis sunku įsivaizduoti dramblį, kuris
būtų turėjęs tokią velniškai didelę iltį.
Drambliai iš tiesų keisti padarai.
Jie protingesni už šunis. Dramblio visas protas
straublyje, taip sako tie, kurie tai išmano. Dramblį globoja pats Viešpats Dievas. Be
keturių kojų, dramblys dar turi straublį, tarsi kokią ranką, kuri baigiasi dviem
pirštais nykščiu ir smilium.
Apie dramblio kaulą šneku todėl, kad jis
susijęs su mano istorija.
Dramblio kaulas būna trijų rūšių.
Pirmiausia, žinoma, dramblio iltys. Toliau dar dvi
kitokios jo rūšys.
Surato mieste esu sutikęs vieną šnekų ir malonų
anglą. Tai irgi seni laikai, kai dar dirbau naru. Jis tada mane fotografavo,
įsikalbėjom, aš net keletą kartų lankiausi jo namuose.
Suratas Indijoj, jeigu kas nežino. Prieš porą
šimtų metų ten buvo didžiulis miestas, gal net didžiausias visam pasauly. Taip man
sakė tas anglas. Plačiausia prieplauka upės žiotyse, patys didžiausi laivai uosto
prieigose, visokios baržos, žvejų laiveliai ir sandėlių sandėliai, krautuvių
krautuvės.
Aš ten buvau dėl visai paprastos priežasties
ir ten reikėjo pagilinti uostą, nors dabar Suratas ne toks jau didelis miestas.
Tas anglas man sakė, kad ne visas čia atvežtas
parduoti dramblio kaulas užaugęs, kaip ir turi būti, dramblių žandikauly; nuo
trisdešimt penkių iki keturiasdešimt procentų dramblio kaulo būdavo atgabenama iš
šiaurės. Tai buvo mamutų iltys, iškastos Sibiro tundroj, amžino įšalo žemėje.
Išeitų, kad anksčiau vienas iš trijų biliardo
kamuolių buvo daromas iš mamuto ilties įdomu, ar ne? Dabar tam reikalui naudojamas
ebonitas arba plastmasė, bet čia jau kita istorija.
Jūs tikriausiai klausiat, ko aš čia aušinu burną
apie tuos mamutus, iš tikrųjų ir manęs jie nedomina, žinau tik tiek, kad mamutai jau
išnyko, seniai jų nebėr, gal jau koks tūkstantis ar dar daugiau, gal net trys
tūkstančiai metų jeigu tas anglas iš Surato nemelavo.
Jis turėjo vieną tokį keistą daikčiuką
mamuto plauką.
Mamutai buvo apžėlę plaukais. Jie nebuvo pliki
kaip mūsų drambliai.
Jis tą plauką saugojo varinėj dėžutėj su
stiklu. Mes buvom pasidarę tokie geri draugai, kad jis net atidarė tą dėžutę ir
išėmęs parodė mamuto šerį.
Jis sulenkė jį per pusę, užkabino ant nykščio
ir iškėlė ranką beveik iki lubų, kad tas plaukas nesiektų grindų. Penkių metrų
ilgio! Jūs tik pamanykit!
Jis buvo šiurkštus ir storas. Storas jo galas buvo
kaip pieštukas, o plonasis žiudrus kaip arklio ašutas.
Man ir vėl derėtų paklausti, ar jums neatrodo,
kad aš per ilgai apie viską plepu? Iš tikrųjų tai trumpa istorija, nes viskas tetruko
mažiau nei minutę.
Aš jau senas žmogus, sėdžiu čia kas vakarą
visą savaitę ir pasakoju įvairiausias istorijas.
Jūs galėtumėt mane ir pertraukti.
Norėčiau ko nors išgerti kad ir stiklą alaus.
Dabar jūs jau žinot, kad mudu su danu Pėderiu
gilinom vieno uosto vartus. Bet ir kiti paminėti dalykai savotiškai susiję: ir dramblio
kaulas, ir anglas Surato mieste, ir Sibiro mamutai čia viskas kažkaip susipina į
vieną daiktą, aš, rodos, pradėjau nuo žemsiurbės ar čia kuris kitas apie ją
užsiminė? žemsiurbė taip pat yra žemsemė, tik kitokios rūšies, ji neturi
paternosterio ir naudojama tik ypatingom sąlygom.
Aš tiesiog išsižiojau pamatęs tą penkių
metrų plauką, kuris kadaise augo ant mamuto sprando! Ne tik savo akimis jį mačiau, ne
tik čiupinėjau, aš savo rankom pajutau, koks jis stangrus, o vis tiek lankstosi.
Taigi mums reikėjo pagilinti uosto prieigas, nes
jos jau buvo per seklios.
Pro tuos uosto vartus į jūrą tekėjo upė, ji ir
privarydavo purvo ir molio, krantai buvo žemi, slėsnūs, medžių nė vieno nemačiau.
Naktys buvo šviesios, nors ir dažnai lijo, besiganantys arkliai nakvynei sueidavo prie
upės.
Trečiai dramblio kaulo rūšiai priklauso jūrų
vėplio iltys.
Aš esu matęs vėplio ilčių, netikėsit kokių
dviejų su puse pėdos ilgumo.
Su drambliu, žinoma, nepalyginsi, mamutas taip pat
buvo savotiškas dramblys. O jūrų vėplys priklauso ruoniams, bet jo iltis irgi
priskiriama prie dramblio kaulo.
Kai kurie jūrų vėplio iltis vadina netikru
dramblio kaulu. Tai netiesa. Dantis yra dantis, iltis yra iltis, nesvarbu, kokiuose
žiobtuose ji būtų augus.
Ištiesk savo ranką, dabar truputį sulenk
maždaug tokio dydžio, tokio storio ir bus jūrų vėplio iltis! Ar toks daiktas
nenusipelno vadintis dramblio kaulu?
Taigi dramblio kaulo esama trijų skirtingų
rūšių.
Tai atsitiko šeštadienį jau, galima sakyti,
vakare.
Nebeprisimenu, kaip ta vieta vadinosi, bet jos vardas
sukasi ant liežuvio galo.
Paternosterio rožančius vis pila ir pila purvo arba
molio kaušus į lataką, kuris nuvestas į šalimais stovinčią baržą porą
šimtų kubinių metrų per valandą, kartais ir tris, bet ne daugiau. Kai žemsemė
dirba, aplinkui būna pritaškyta, prilaistyta dumblo, denis pasidaro slidus kaip
išmuilytas.
Baržoje telpa koks tūkstantis kubinių metrų tos
skystos pliurės. Barža turi specialų dugną, tai iš tikrųjų nelyginat kokia dėžė,
kai ją pripildai, nutempi toliau į jūrą ar į kitą tinkamą vietą, atidarai dugno
sklendę, ir barža kaipmat ištuštėja.
Ten, kur mes darbavomės, nebuvo nė vieno gyvo
jūrų vėplio. Juos seniai buvo išnaikinę tie patrakę grobuonys medžiotojai.
Jūrų vėplio taukai yra vertingi. Oda taip pat,
nors ir nežinau, kam naudojama jūrų vėplio oda. Mėsa, sako, gero skonio, yra tokių,
kurie valgė.
Čia tikriausiai kaip su to delfino grindos mėsa
pažiūrėjus negraži, tamsiai mėlyna, smirdi žuvies taukais, bet maistui ji tinka,
gali pjaustyti net atšipusiu peiliu.
Jūrų vėplys tinka ne tik mėsai ir odai,
svarbiausia jo iltys, kurios siekia net pusmetrį, ties drūtgaliu vienos rankos
pirštais neapimsi. Dėl to jie čia ir buvo išnaikinti jau prieš keliasdešimt metų.
Ne, aš nežinau, ar Pėderis buvo vedęs.
Iš kur man tai žinoti? Jis nemėgo kalbėti apie
save ir neatsakinėdavo į klausimus.
Jis, rodos, buvo vyresnis už mane. Kalbėdavo
užsikirsdamas, maišydamas danų, anglų žodžius, jį buvo sunkoka suprasti. Aš
nebeprisimenu jo veido, nors mes iki to vasaros vakaro jau kokį pusmetį kartu dirbom.
Jis buvo trumpų kojų, kelnės paraitotos aukščiau
guminių batų.
Aš nejaučiau jam neapykantos, aš jo gerai
nepažinojau, jis nė su vienu iš mūsų nedraugavo.
Toj žemsemėj buvo dar toks kaip ir tiltelis, nuo
jo iš abiejų pusių ėjo laiptai į denį.
Mudu stovim ant to tiltelio. Krapnoja lietus. Barža
netrukus jau bus pilna. Arkliai jau būriuojasi pakrantėje, prie upės.
Staiga matom, kad paternosterio rožančium atslenka
nugarkaulis ir dar kažkokie kaulai.
Pėderiui aš nieko nesakau, tas irgi tyli. Abu
prieinam prie laiptelių, jis iš dešinio, aš iš kairio šono.
Netrukus iš vandens iškyla jūrų vėplio kaukolė.
Guli viename iš kaušų, tarsi kas tyčia ją ten būtų įdėjęs.
Ta kaukolė galėjo būti medžiotojo sužeisto
vėplio, kuris tikriausiai nėrė į vandenį ir ten prigėrė. Galėjo būti ir kitaip:
vėplys, rinkdamas geldeles ir austres, įsikirto iltimis į dugną, nebegalėjo jų
ištraukti ir nusibaigė.
Kaukolė buvo balta, net iš tolo švietė,
pusmetrinės iltys kyšojo iš kaušo lyg didžiuliai ūsai.
Čia reikėjo apsisukti per kelias sekundes
jei kaukolė pateks į baržos putrą, tų ilčių jau niekad neišgriebsi.
Mudu nudardėjom laipteliais žemyn, aš į
kairę, Pėderis į dešinę.
Kas pirmiau pribėgs, tam ir atiteks.
Jis, nors ir trumpakojis, buvo vikrus kaip velnias. O
denis slidus kaip išmuilytas nuo ištižusio molio ir purvo. Jo kojos mirgėjo kaip
būgnininko lazdelės.
Latakas, einantis į baržą, buvo mano pusėj, aš
turėjau sulėtinti žingsnį, paslydau, ėmiau keturpėsčias ropoti to latako spyriais.
Pėderiui nebuvo tokių kliūčių, jis, ko gero,
pirmas atsidurs prie vėplio kaukolės.
Bet ir jis užkliuvo. Net ir griūdamas mėgino pats
save pralenkti, kojomis malė lyg būgnininko lazdelėm mačiau jį iš šono,
ropodamas tarp tų latako atramų, bet Pėdėriui taip ir nepavyko savęs pralenkti,
jis pargriuvo ant denio sulenktom rankom, išskėstais pirštais, galva kaip koks
patrankos sviedinys nukrito ant paternosterio ties ta vieta, kur kaušai leidžiasi į
dugną.
Dabar jau taip pašėlusiai skubėti nereikėjo, aš
apsisukau, užsikvempiau ant latako, vedančio į baržą, kaukolė pamažu atslinko prie
manęs, o man tereikėjo ištiesti ranką.
Iltys buvo beveik tokio ilgio kaip mano ranka
štai tokios! Šiek tiek sulenktos ir truputį bukos. Jos nebuvo tokios baltos kaip
kaukolė, bet neapskretusios nei dumbliais, nei dar kuo nors, tikriausiai gulėjo
užneštos smėliu.
Abi iltys svėrė beveik šešis kilogramus.
(O kaip Pėderis? Tas danas?)
Aš nieko negalėjau padaryti, jį pasigavo tas
judantis rožančius, vienas kaušas nupjovė jam galvą kaip kokios žirklės skardai
kirpti arba kokia štampavimo mašina.
(Ar tas paternosteris neturėjo apsauginių
turėklų?)
Turėklai buvo. Galėjai į juos įsikibti. Bet
Pėderis atsidūrė po jų apačia.
Ta mūsų žemsemė jau tada buvo pasenus. Mūsų
valstybėj tokios niekas nebūtų leidęs naudoti.
Viskas įvyko gal per trisdešimt sekundžių.
Nebepamenu, kaip ta vietovė vadinosi, prisimenu
upę, lygumą, arklius matau kaip kokiam filme, jie vakarais būriuodavos upės
pakrantėj.
Vienas kitas mostelės uodega, o šiaip stovi, net
ausimis nekarpo, tikriausiai buvo vasaros pradžia, kai vabzdžiai dar nekanda. Jie ten
stovėdavo valandų valandas, kol staiga kuris nors pasileisdavo laukais, o iš paskos
ir visi kiti, pirmiau šiapus upės, po to anapus.
(Ką jūs darėt su Pėderiu?)
Rodos, konsulatas juo pasirūpino. Tam jis ir
skirtas. Aš to Pėderio beveik nepažinojau. Net pavardės jo neprisimenu, visi vadinom
Pėderiu, jo pavardė buvo įrašyta popieriuos, kuriuos man reikėjo pasirašyti. Jo
kūną tikriausiai nuskandino jūroj, juk jis, galima sakyti, buvo jūreivis jūra
duoda ir jūra atima, rodos, net Biblijoj šitaip pasakyta.
(Akis už akį, dantis už dantį.)
Tai jūs taip sakot!
Aš tebeturiu tą kaukolę su pusmetrinėm dailiai
lenktom iltim. Nežinau kito tokio daikto, kurį liestum tarytum tikrą dramblio kaulą.
(O kaip su to dano galva?)
Mes jos neradom. Beveik ir neieškojom. Žemsemė
dirbdama slenka pirmyn, kur leidžiasi ir vėl kyla paternosterio kaušai. Būtų buvę
sunku surasti jo galvą.
Štai kaip viskas nutiko.
Tai įvyko labai greitai.
Kuris iš jūsų pradėjo kalbą apie žemsiurbę?
Versta iš:
NORRLANDSBERÄTTELSER.
Stockholm: Norstedts, 1984
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|