TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
APIE KŪRYBĄ IR SAVE

 
       Visa galėčiau suimti
       į keturis sakinius

       Prozininkas, poetas, dailininkas Leonardas GUTAUSKAS atsako
       į literatūrologės Vitalijos PILIPAUSKAITĖS klausimus

 
       Skaitydama Jūsų prozą bei poeziją, domėdamasi dailės kūriniais, knygų iliustracijomis, atsimindama vaikystėje didžiulį įspūdį padariusias vaikų knygas, norėjau paklausti: iš kur atsiranda tokia daugiašakė kūryba?
       Ir mintis iš pirmosios Jūsų romano „Vilko dantų karoliai“ dalies: „Atminties siūlas nutrūksta, ir žiūrėdamas į židinyje užgesusias apanglėjusias malkas Tadas šnabžda: dėkui Dievui ir už tai, ką prisiminei „iki“, ir už tai, ką, duos Dievas, prisiminsi „po“, nes paties stebuklo tu neprisiminsi niekados...“ Kas yra Jums atmintis, atsiminimas?

       Prozininkui atmintis – tarsi lobynas (šiukšlynai taip pat lobių salos). Rausimasis atmintyje panašus į archeologo triūsą: kiek įmanoma daugiau atidos; kuo jautresnis gremžiklis ir nuosėdas nuvalantis šepetėlis; kuo sąžiningesnis atrasto rūšiavimas ir apskaita; ir kuo saugesnė kalba šiems radiniams išsaugoti.
       Tačiau suvokiant, koks reliatyvus arba santykinis yra laikas, leisti atminčiai susilieti su dabartimi, ir galbūt per sapnus ir nuojautas – su ateitimi. Tai, sakyčiau, rimta pažiūra, nė kiek nepanaši į žaidimą kauliukais ar būrimą iš arbatžolių ir kavos tirščių. Su atmintimi geriausia nejuokauti, nes ji savaip kerštinga – užsirūstinusi ji painioja kraštovaizdžio plokštumas ir terasas, vieną daiktą (būtiną) pakeičia kitu, pasakojimo slinktį susuka į spirales, spyruokles ir sūkurius – nuo viso to pasiektas tikslas tampa blankus ir sunkiau suvokiamas.
       Poetui atmintis dažniausiai plyksteli skruzdės šarvais ar vaikiško lenktinio peiliuko ašmenimis; retsykiais sužimba žiemos naktį pro pūgą prasimušančio žiburio šviesele tolimos pirkios ar geležinkelio sargo būdelės lange. Geluonies akimirka, sprigtas į kaktą, riksmo aidas. Žodžiu, impulsas ar signalas. O šiaip poezija ne ilgųjų pastraipų sritis, bet magnetinė žodžių, netgi skiemenų trauka.

       Kritikai yra ne kartą minėję Jūsų žodinės kūrybos tapybiškumą (ketureilis tarsi paveikslas: „Užšąla upės, šuliniai užšąla, / Ir saulė panaši į jautį žalą, / Kuris ant skliauto žalvario ragais / Iškėlęs laiko kruviną kristalą“). Taigi kaip rašytojas regi spalvas, o dailininkas – žodį?

       Pabandyti pagal šią citatą nutapyti paveikslą – kaži ar kas išeis? Tapyba – ne vaizdų, ne vaizdingumo, juo labiau – ne metaforų menas, o spalvų ir teptuko judesiai. Kaip nutapyti „šąlantį“ šulinį? Arba „kruviną laiko kristalą“? Sakau: faktas, kad baigiau dailės studijas, neturėtų būti lipdomas kaip etiketė. Ačiū Dievui, visi menai išsiverčia be jų, tačiau mėgstantiems jas klijuoti patarčiau seilėti trikampius pašto ženklus.

       Žodis. Koks jis Jums – šaltas, spindintis, briaunotas deimanto kristalas? „Liepsnojantis žodis“? Žodis kaip žaizda? Kur slypi žodžio energija, gyvybinės galios? Kokia yra žodžio paskirtis ir paslaptis?

       Žodis – visoks ir visa apimantis. O apie žodžio paslaptį žinoma taip pat mažai, kaip apie Paukščių Tako prigimtį. Manau, kad net ŽODYNAS neką galėtų apie žodžius pasakyti. Ačiū jam už tai, kad surinko žodžius raidžių tvarka, ir tu žinai, kad po A – B, po B – C, o paskutinė būtinai bus Ž.
       Apie žodžio energiją, „energetinių laukų, srovių“ madą neturėčiau ką pasakyti. Kiek sveikatos slypi žodyje „tyla“! Ir kiek bachiškų choralų ir fugų glaudžiasi prie čiulbančio medžio šakų!

       Jūsų kūryboje svarbi ritualinio kalbėjimo, maldos, litanijos linija. Ypač įdomus šis kalbėjimas mažo vaiko lūpomis – sapnuojant, klejojant (tokia litanija Šimo Tado lūpose: „pelėda palėpės dvasia skriski į dangų / nukirsta gaidžio galva gaidžio dvasia skriski į dangų / lokio pranciškaus dvasia skriski į dangų / <...> utėlių dvasia kriski į pragarą / amžino pašalo dvasia kriski į pragarą / kuprelės dvasia skriski į dangų“). Iš kur ateina, iš kur veržiasi tokia kalba?

       Malda – pati ankstyviausia (nebūtinai užrašyta) literatūros forma, turinti glaudžiausią ryšį su išpažintimi ir mirtimi. Ir jokios magijos ar ritualo mano kūryboje nėra. O išpažintis dar niekam nepakenkė.

       „Ne visada eilėraščiui tylėti, – / Prakirtęs juodą antkapį dienų, / Jis kartais žūstančio riksmu / Taip panašus į kalbantį erškėtį“, – tai dar vienas ketureilis iš Jūsų knygos „Betliejus“. Pasak literatūrologų, visa Jūsų kūryba teigia, kad didžioji religija yra menas, kad menas atlieka šventą misiją. O kaip Jūs nusakytumėte meną? Koks yra kūrybos ir tikėjimo santykis?

       Į šį Jūsų klausimą galėčiau atsakyti taip: yra tikintys rašytojai ir agnostikai. Ir vienas Dievas žino, kuri sąžinė yra skaistesnė.

       Naujausias Jūsų poezijos rinkinys „In Fine“, priskiriamas epitafijų literatūrai (greta – Algimanto Baltakio „Dedikacijos“, Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologija“). Koks, Jūsų paties akimis, yra šios knygos kontekstas? Kaip užsimezga dialogai su mirusiaisiais, ir su kuriais?

       „In Fine“ atsirado iš ilgesio. O veiksmažodis „ilgėtis“ reiškia laukti. Ko laukti? Balso? Judesio? Šviesos? Aido tarsi krintančių snaigių? Pagaliau – laiško? Galbūt parašyto bespalviu Brailio raštu? Knygelėje tikrai nėra dedikacijų. Tėra Vardas, Pavardė, gimimo ir mirties datos. Visas žmogaus gyvenimas ir paskutinis „SuDie“. Man kartais rodosi, jog šią knygą parašė (ar bent padiktavo) patys išėjusieji. Pasak Poetės, „visi brangiausieji aukštuos žvaigždynuos“.

       Nuo poezijos grįžtant prie prozos norisi paklausti, kaip atsiranda Jūsų prozos, kartais ir poezijos personažai?

       Jeigu yra kraštovaizdis – scena, kurioje vyksta veiksmas, tai būtini ir toje scenoje gyvenantieji. Antraip ji būtų kapas, ir mes girdėtume tik trūnijančių kaulų šnaresį ir byrančią smiltį. Įsivaizduokit save, įžengusią į mirusiųjų miestą. Kitaip: odiniai ar akmeniniai knygų viršeliai ir tušti balti lapai, tarsi dar neapgyvendinta žemė, ir tik Nojaus arka paūkauja beribių vandenų prieblandoje. Nepamirškim, kad tyruose gyvena skorpionai, gyvatės, vorai ir termitai, o vilkstinės pėdsakus akimirksniu užpusto smiltys. Mes juk kalbam apie apgyventą kraštą, tad, Jūsų žodžiu, „personažai“ ir neprašomi įeina į Knygą. Suprantama, ir išeina, kai jiems nusibosta tas plunksnos ar pieštuko skrebenimas, tas rašančiojo troškimas visa suimti į vieną.

       Kiek kūryboje savęs apnuoginama, o kiek – paslepiama?

       Drąsiausieji į jūros bangas puola pliki nuogi; kiek bailesni – su nepermatomo audinio kelnaitėmis; bailieji iš viso nenusimeta drabužių, sėdi nuošalėje, kuo toliau nuo bangų mūšos, laikraščiu prisidengę galvą nuo saulės ir tik galbūt nusiauna batus, kad kojų pirštais pajustų kažkur tolybėje viešpataujančią vėjų gaivą. Jie taria, įkvėpdami jodo, nutolinsiantys mirtį. Tiesa, yra ir išimčių. Tarkim, Marcelis Proustas. Visiška vienatvė ir sykiu skaudžiausias išpažintinis (drąsiausias) rašymas. Pati kalbos prigimtis yra išpažintinė. Žodžių „mėšlas“ ar „maita“, „dvėsena“ kalba neslepia, ji nepripažįsta kuklumo. Žodis „atmatos“ jai taip pat brangus kaip ir „ametistas“, ir abu priklauso tai pačiai raidei.

       Ar Leonardas Gutauskas rašo dienoraštį? Gal – atsiminimus?

       Giliąja prasme eilėraščiai yra dienoraščiai, nes kiekviena diena, būdama vienintelė ir nepakartojama, gali tapti paskutinė. Eilėraščiai kaip kalendoriaus lapeliai. O atsiminimų rašymas, manau, turėtų priklausyti tik išėjusiems, ir visiškai nesvarbu, kad galbūt tie prisiminimai niekada nebus perskaityti.

       Pokario tremties motyvas nuo pirmosios „Vilko dantų karolių“ dalies iki naujausio Jūsų romano „Sapnų teologija“; trečiąją „In Fine“ dalį sudaro ir visą rinkinį užbaigia vienintelis eilėraštis, skirtas Daliai Grinkevičiūtei. Kodėl Jums toks svarbus šis iš tiesų labai skaudus lietuvių istorijoje laikotarpis, tremtinių likimai?

       Rašyčiau jidiš ar ivrito kalba, tai Jums nekiltų mintis klausti, kuo svarbus holokaustas. Bet kaip visada mums svarbios kitų problemos, vengrų revoliucija, čekų, lenkų sukilimai, tik ne mūsų pačių kančia. Mums gaila visų, net vokiečių ir rusų, tik ne savęs. O juk tremtis ir „gulagai“ turėjo tapti ir taps amžinąja lietuvių literatūros tema, nes mes tiesiog neturime teisės pasiduoti užmaršties letargui. Iš pasaulinio meno (ypač kino ir literatūros) neišnykstanti Antrojo pasaulinio karo tematika akivaizdžiai primena, kad išliks gyva ir ilgesiu persmelkta mūsų pokario karių dvasia. Vien tomai eilėraščių, galbūt rašytų biblinės aliejinės spingsulės šviesoj, kalba apie nemirtingumą. O kiek dainų, eilių sukūrė „istrebiteliai“? Kur jų bent menka knygelė?

       Leonardo Gutausko kūrinių ir pasaulėjautos mitologija. Kokia ji?

       Du paukščiai (karveliai, varnai) medžio lajoje aptarinėja po medžiu apsistojusio jaunikaičio (dažnai kvaišelio) žygio ateitį – pavyks jam užkopti į ledo kalną ar ne? Pavyktų, jeigu jis į ledą smeigtų vanagų nagus ir nesidairytų žemyn. Jaunuolis visa girdi ir s u p r a n t a. Ir nors niekas nepaaiškina, kokia toji paukščių kalba, mes suvokiame mūsų ir jų kalbų ryšį, nes abi jos gali išreikšti slapčiausius širdies troškimus. Štai tokia proza man svarbi. Neturime, kaip airiai, mitų, bet turime stebuklines pasakas. Gyvulinių pasakų prigimtis – iš tos pačios kalbos šulinių ir šaltinių.

       Gaivalinga, energijos, turinių pilna vaikystė, išgyventa skurdžiais pokario metais, regis, iki šiol Jums yra stebuklingas kūrybos šaltinis. Ar ne iš jos gimsta ir Jūsų literatūra vaikams?

       Jau senokai esu kalbėjęs, jog nėra literatūros vaikams. Tik mažutėlių kalba gailestingesnė, taupesnė, kiek įmanoma sąžiningesnė. Poetinės metaforos skaidresnės, bemaž be nuosėdų. Nes užtenka įsigilinti į vaikų piešinius ir suprasime, koks iš tikrųjų yra pasaulis, kaip jis atrodo iš paukščio skrydžio arba iš požemių. Namas neužstoja aplink jį esančios tvoros – ši pakyla virš kaminų į dangų, nes ji turi būti matoma v i s a. Žodžiu, visa turi būti pamatyta, pastebėta ir įsiminta – anties pilve kiaušinis, kiaušinyje – adata, adatos smaigalyje – visa drakono gyvybė.

       Pirmoje „Vilko dantų karolių“ dalyje knygos pasakotojui, fiksuojančiam Atminties signalus Tadui, užduodamas klausimas, kurį dabar – praėjus daugiau nei šešiolika metų nuo knygos išleidimo – norėčiau perduoti Jums, „Vilko dantų karolių“, „Kazbek“ ir kitų romanų autoriui: „Sakyk, negi tavęs nešokiruoja mažo vaiko ir paviano šlykštynių sugretinimas viename tekste?“

       Vaikas, supylęs sušalusiam žvirbliui kapą, pastatęs šakelių kryžių; vaikas, išvagiantis žiemai surinktus voverės riešutus – ar tai ne tas pats žmogelis? Skaistumas ir nuodėmė – visuomet šalia. Raštą išmanantys aiškina, kad ši „bičiulystė“ tęsiasi nuo Edeno laikų. Kiek žinoma, žalčiai dar neišnykę. Parpulti gali ir vaikas, ir nebūtinai jam angelas paties šilką, kad mažasis nesusikruvintų klupsčių. Sykiais krentama į karvamėšlį ar lūžus tupikėlio lentai numarmama dar giliau. O argi ne vaikas išdūrė juodos katės akis? Argi ne vaikas paleido skitišką strėlę į benamį šunį? Ir kaip uždengta, kuo užrišta akis, kad nematytų narvuose gyvenančiųjų graužimosi ir laukinės aistros, kone tą pačią akimirką? Nepuolusiųjų nėra, tik ne visi randa savyje drąsos atsikelti. Tik nepamirškim, kad Kūrėjo gailestingumas yra beribis.

       Kaip Jūs vertinate lietuvių literatūrą – kokius kūrinius, autorius išskirtumėte? Kokie pasauliniai tekstai ir kūriniai (nebūtinai literatūros) Jums svarbiausi, pamatiniai?

       Man visiškai nerūpi, apie ką rašo nusiliberalėję, nusipliuralizmėję anglai, prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai ir kiti apgaulingų detektyvinių „kodų“ gamintojai. Be to, tikėjimas (sykiu ir žmogaus siela) tiek kartų išduotas ir apšmeižtas (ypač stengiasi vadinamosios pagrindinės Žemės kalbos), kad geldelės gyvenimas ant Ūlos dugno tyresnis už tomus tekstų.
       O tai, kokią naštą kaip lobį, kaip sandoros skrynią iki šios dienos per visus tyrus, grindinius, vieškelius, labirintus atnešė Juozas Aputis, man be galo svarbu. Čia visa brangu. Ir kryžmai išmatuota žemė tarp Prūsijos vakaruose ir Vilniaus rytuose, tarp pušynais ošiančių paežerių pietuose ir Balčios upelės šiaurėje. Žmonės, su kuriais galėčiau keltis į kitą laiko krantą, kad ir ten, ūkuose, skambėtų už dyką mums dovanota gailestinga kalba. Širdies žingsniai smėlynuose, kur taip pavojinga sustoti. Viliuos, kad J. Apučio proza nugludina manąją klausą, nes sykiais labiau veikia Jo nutylėjimai, tarp žodžių tvyranti tyla, nei pats žodynas. Brangi ir toji neišsemiama žmoniškųjų jausmų versmė. Ir toji žiūros taškų kaita – „Kojaitės, porykit!“ – iš pažemių. „Smėlynuose negalima sustoti“ – iš padebesių. Ir žinai, kad Vinculio vėlė nusileidžia į kapučius, nes štai jai pražydo erškėtrožių krūmas.

       Jūsų kūriniams, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, būdinga vertybių darna, etinis matmuo, tokie reti sumišusiame šiandienos pasaulyje. Kokiomis vertybėmis remiatės gyvenime? Ar jos kito laike, ar išliko tos pačios, kaip ir vaikystėje? Ir kodėl menui, literatūrai yra svarbus etinis matmuo?

       Keblokas klausimas. Tat tebus leista atsakyti Valentino Sventicko žodžiais, užrašytais ketvirtame „Sapnų teologijos“ viršelyje: „Žmones gelbsti meilė ir tikėjimas – nieko tikresnio už šią išvadą nesako gyvenimo ir literatūros klasika.“ Norėčiau tik priminti manantiems, jog tik mūsų dienų pasaulis „sumišęs“: Giotto ar Fra Angelico tapė nemirtingas freskas, o tuo metu galbūt kitoje gatvės pusėje skerdykloje baubė ir mykė galvijai ar paskutinį kvapą išleido žmonos nunuodytas vyras meilužis. Šiukšlėmis žmonija apsikrovus, matyt, nuo urvo laikų. Tad bent pamėginkime būti sargais, vos auštant nuplaunančiais pradėjusį krešėti kraują nuo Katedros aikštės laiptų. Bent tiek.

       Dar keletą klausimų norėčiau užduoti tiesiog kaip skaitytoja savo mėgstamam kūrėjui: kaip Jūs patiriate kasdienybę ir kaip šioji dera su kūryba? Ką reiškia Jums gamta? Ir kas yra grožis?

       Knygose visada gyvenimo arba per daug, arba per mažai. Taip jau yra, ir veidrodžio principas čia nepanaudojamas.
       Nesu pasaulio miestų pilietis, praradęs namus. Man mano namai – brangūs. Ir Sekminių dienomis svaiginantis alyvų žiedų kvapas; ir belapis, apsnigtas sodas su piktografiniu vaiskiu raštu, pasakojančiu medžioklio ir ilgaausio istoriją, galbūt ir apie „nuvilktus šiltus kailinaicius“; srūvanti Ūla ir vanduo po ledu, ir žuvys po ledu; ir su rūdijančiu dalgiu kaliausė ražienų lauke, taip panaši į pasakų senę, kurios pirštuose – ilgas gyvenimo šiaudas ir trumpas – mirties; prietemoje pajuodusios žemuogės, tarsi žuvusiųjų kraujo lašai – juk kraujas naktį juodas kaip anglis, bet ne suodžiais gyvas žmogus.
       Klausti, kas yra grožis, tolygu klausti, kas yra meilė. Tūkstančiai romanų stengiasi atsakyti, įspėti svarbiausią būties mįslę. Williamas Butleris Yaetsas pasakė: „Taip gimsta grožis kliedesy.“ Iš Vincento van Gogho drobių galėtume spręsti, kad grožis (kaip aistra) artimas beprotybei. Argi grožis saldus? O argi sūrioji jūros banga ne graži? Vartyk, kaip nori, tačiau atsakymo nerasi.

       Atmintyje įsirėžė Jūsų poezijos eilutės: „Tribriaunis Viešpaties kardas / Nuo kaulų man nuskuta atmintį.“ Ar eiti kūrybos (atsiminimo, išpažinties) keliu Jums iš tiesų yra taip skausminga, kaip naikinant gyvą audinį? Ir ar šis kelias kartais vis dėlto suteikia numanomą – „Eilėraščiai kaip dėlės vien krauju maitinas, / Nors kartais dėlės gydo, kai staiga sutinęs / Miruolis dūsta, springdamas krauju, / Tarsi Paryžiuje kavinėj ant grindų – Soutine'as“ – ramybę?

       „Nuo kaulų man nuskuta atmintį.“ Čia turėčiau paaiškinti: žodis „nuskuta“ kalba apie nuosėdas, rūdis, pelėsį, kuriuos „tribriaunis kardas“ sunaikina; o tai reiškia, kad yra negyvoji atmintis ir ją reikia sunaikinti, ir gyvoji atmintis, kuri tvyro neliesdama kaulų, žemės, žodžių, krūmų, medžių, debesų ir šviesulių. Ji tarsi plevena, prie jokio daikto nepriaugdama, tik jį apšviesdama ir taip ištardama slaptąjį, laiko slaptąjį vardą, ir apie bet kokį „gyvo audinio“ naikinimą negali būti kalbos, nes pati Kalba – nesunaikinama. Net mirtį aprašantys sakiniai gyvesni už laikina. Jūs esate teisi: Kalba yra ramybės dovanotoja, suteikėja, reikalaujanti nors vieno ištikimybės atodūsio. Ištikimumas kalbai yra ištikimumas būčiai, o ištikimumas gyvenimui – ištikimumas mirčiai. Ištikimas mirčiai – ištikimas prisikėlimui.

Išsidalins mane po posmą dvieilį eilutę 
Po žodį skiemenį po raidę priebalsę ar balsę
 
Kai jau manęs nebus tik springdama gegutė
 
Paleis per klonius ir miškus graudingą balsą
 

Išsidalins kaip grobį man tikrai negaila 
Juk nei posmelio pasiimt į valtį negalėsiu
 
Susimokėti Keltininkui ką gi būtų kvaila
 
Skaityt eiles sudegusių žvaigždžių pavėsy
 

Gal tik norėčiau kad pavirtę paukščių plunksnom 
Jos pažeme kai švelniai lyja paskraidytų
 
O valtį te tas Keltininkas užmaršus nuplukdo
 
Toliau toliau kad net šešėlio mano vėjai nematytų
 

       Ačiū už pokalbį.

 
       L. Gutausko pastaba.

       Dėkodamas už trumpus klausimus, norėčiau išsyk atsiprašyti už trumpus atsakymus, nes ne vieną kartą („Nemune“, „Metuose“, „Naujajam Židiny“ ir „Varpuose“) esu panašiomis temomis kalbėjęs, juk taip nesinori kartotis. Visa galėčiau suimti į keturis sakinius.
       Poezijos šaltinis – klausa (ir nėra čia jokio „tapybiškumo“).
       Poezijos šaknys – sąmonėje ir atmintyje (ir kiek įmanoma mažiau „asmeniškumų“).
       Tapybos esmė – spalva ir forma (ir jokios „literatūros“).
       Tikėjimas – ne išmintis, o širdyje glūdintis kvietimas pasikliauti sielos nemirtingumu.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt