|
<< Atgal
In memoriam
JURGA IVANAUSKAITĖ
1961. XI. 142007. II. 17
Vaiskų, saulėtą 2007 m. vasario 17-osios rytą
pasitraukė Jurga Ivanauskaitė. Priartėdama, suartindama nutolusius, išdidindama
artimųjų bruožus, paryškindama pablukusias kasdienybės spalvas, nutrindama,
nuvalydama apnašas nuo Laikrodžio, Pati tarsi palaikydama už rankų susirinkusius ant
siauro liepto, po kuriuo bedugnė.
Anot pačios J. Ivanauskaitės poezijos eilučių,
ateinančio pavasario Pano rageliai smeigė į kaktą...
Kad labiau norėtume šitos kasdienybės, kad labiau
džiaugtumėmės, regėdami vienas kitą, kad toji kasdienybė būtų apdainuota, nes ją
verta apdainuoti, kad Pati padėkotų už žemiškąsias valandas, dar suskubusi,
padedant leidėjams ir artimiesiems, suderinti naujo, antrojo, poezijos rinkinio Odė
džiaugsmui žodžių sąskambius. Kuo reikliausiai patikslinusi kiekvieno
eilėraščio ištarmę, intonaciją, ritmiką, vietą poezijos rinkinyje. Pati
paprašiusi netgi knygos šrifo spalvos čiobrelių violeto (citata iš J.
Ivanauskaitės eilėraščio, Odė džiaugsmui).
Vasaros žmogus...
Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis
iš žemuogių saldumo,
iš pelynų kartumo. |
Strofa iš Jurgos eilėraščio
Vasara. Paskutiniais gyvenimo metais patirtas neįtikėtinas buvimo džiaugsmas,
netgi svaigulys. Ir tuo džiaugsmu spėta pasidalyti su artimaisiais, buvo perspėti ir
įkvėpti nieko gera nebesitikintys, nuraminti nuliūdusieji, suvaldyti
besidraskantys. Dar sykį pačiu gyvenimu ir ypač išėjimo ramybe priminta:
kiekviena trumpiausia iš įmanomų sekundės dalių šiapusiniame gyvenime aukso
vertės.
Jurga suteikė paradoksalias pamokas
pasiliekantiesiems, tiems, kurie buvo šalia, kurie tebėra kartu. Šypsena, ramus balsas,
savistaba ir ironizavimas, džiaugsmas, kad vis dėlto dar dirba sąmonė, kai kūnas jau
nebeklauso. Bandymai pajuokauti ir prajuokinti šalia esantį netgi tada, kai iki
Iškeliavimo likusios vos kelios dienos. Ir neįtikėtinai nušvitę, nuskaidrėję
ligonę lankiusiųjų veidai, gavus didžiausią dovaną įkvėpimą, pasitikėjimą,
šilumą, bendrumo džiaugsmą. Nes Jurgos meilė gyvenimui iš tiesų beribė.
Net virtusi dulkėmis
Vis vien žinočiau,
Kada pražydo bijūnai,
O kada jurginai. |
Laisvo žmogaus laikysena! J. Ivanauskaitė
visuomet daugeliui Jos kūrybą ir Ją pačią mėginusių pažinti liks kaip laisvės
apaštalė. Būtų tai Tibeto laisvės gynimas ar atstovavimas Lietuvai tarptautinėje
knygų mugėje. Įstrigo rašytojos Vandos Juknaitės įspūdis po Geteborgo knygų
mugės: Jurga ėjo ir buvo visur kaip mūsų vėliava.
Ir vėl paradoksai... Rašytoja, galbūt
geriausias savo knygas paskyrusi ne Lietuvos, o Tibeto kultūrai Lietuvos vėliava...
Todėl, kad J. Ivanauskaitės Laisvės pajauta (ir jos ilgesys) neturėjo nei sienų, nei
ribų: pasaulį ji juto ir teigė kaip Vienį. Ar bent jau siekė to jutimo.
Nieko nebuvo neįmanoma, kai įsižiebdavo Jos
vitališkas temperamentas, kūrybinga prigimtis, o sykiu geležinė disciplina.
Rašant romaną kasdien, nuo ankstyvo rytmečio po aštuonias valandas prie
kompiuterio. Užsidarant ir atsiribojant nuo pasaulio. Iki baisios įtampos užkuriant
savo vaizduotę, gal tiesiog atveriant pasąmonės atmintį. Kaip botagu varant save
į priekį: dar ir dar, ir dar.
Vos bepašlubčiojanti ir vis dėlto į visas
pasaulio vietas, kur bus kalbama apie Kūrybą, taigi apie svarbiausią.
Jei kūryba yra meilės ir harmonijos šauksmas, tai
Jurga jį ne tik išgirdo, bet ir sąžiningiausiai tam šauksmui atsiliepė. Nuo 1979 m.
gausybė prozos knygų, du poezijos rinkiniai, kino scenarijus, pjesės, paveikslų ir
fotografijų parodos. J. Ivanauskaitės kūrėjos piligrimystė dabar atrodo kaip
griežčiausia dvasios regula išauklėto žmogaus ir einančio plačiu, klaidžiu,
kartais netgi pražūtingu Pareigos vieškeliu kelionė.
Dar pėdoj prasidėjo fantominiai skausmai, nuo
kurių imu baisiai migdančius vaistus gražiu pavadinimu Lyrica. Plaučius tirs
kažkokiu supermoderniu aparatu. Turbūt vėl teks iškęsti blogas naujienas, nes
kitokių jau nebebūna. Kartais kančios būna per daug. Bet viską atperka džiaugsmas,
toks šviesus, toks tyras, ir toks didelis, kad tikrai jo šaltinis esu ne aš, bet
Dievas, prieš metus vasario 14 d. rašė iš Švedijos Jurga. Apie Džiaugsmą!
Dėkoju Tau, Jurga, kad savo kelione sutvirtinai.
DOVILĖ ZELČIŪTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|