|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Pakely į groteską
Juozas Marcinkevičius.
...NELEISK NUMIRTI VASARĄ... Vilnius: Vaga, 2006. 189 p.
Naują Juozo Marcinkevičiaus apsakymų knygą
...neleisk numirti vasarą... sudaro dvi dalys: vienoje, kaip teigia anotacija,
autorius gilinasi į tūkstantmečio senumo, kitoje į šių dienų žmonių
moralines, etines problemas, ieškodamas ir sąsajų, ir prieštaravimų. Ir, tiesą
pasakius, šituo tiek daug pasakyta, kad recenzentui lyg ir nebėra ką veikti. Juolab,
kai apsakymų centre tokios žinomos asmenybės kaip Sapfo, Pontijus Pilotas,
Džordanas Brunas, apaštalas Paulius, kurių gyvenimas ir veikla per šimtmečius
susilaukė ne vieno įvertinimo ir komentaro. Taigi autorius, nori nenori, atsiduria jam
nepalankioje situacijoje arba pasakyti tai, ko dar niekas apie garbiuosius asmenis
nežino, arba išskleisti žinomus faktus netikėtoje šviesoje. Kitaip tariant, įskelti
literatūrinį skandalą.
Abu uždaviniai sudėtingi, nes autorius yra
priverstas arba provokuoti, arba laikytis istorinės tiesos, o skaitytojas lyginti
tai, ką apie Pontijų Pilotą parašė J. Marcinkevičius ir ką tarkim, M.
Bulgakovas. Kadangi J. Marcinkevičius, regis, gana rūsčiai laikosi savo credo
(literatūra vis dėlto yra ne žodžio, o sakinio menas <
>. O dabar
PALAIDŲ ŽODŽIŲ EROJE netgi įtikinamai sumeluoti ne visada pavyksta), istorinei
tiesai jis nelinkęs nusižengti ir faktų nefabrikuos, palaidais žodžiais
nesisvaidys, taigi antras Da Vinčio kodas Lietuvos skaitytojui negresia. Turime
daugmaž teisingą istorinę beletristiką.
Iš tikrųjų pirmos dalies personažai, kuriuos
istorijos požiūriu būtų galima traktuoti kaip pusiau mitologinius, pasirodė besą
susiję su temomis, kurios labai aktualios mūsų amžiui ir šiuolaikiniam žmogui.
Pirmame apsakyme Leukadės uola (Sapfo gyvenimo istorija) daug kalbama apie meilę,
gyvenimo geismą ir grožį, cituojamos Sapfo poezijos eilutės (beje, pastarosios kartais
atrodo tik kaip teksto iliustracijos). Tačiau įžvalgesniam skaitytojui tarp eilučių,
šlovinančių geismų grožį, gali pasigirsti ir niūroki mūsų amžiaus atgarsiai, kai
tasai geismų grožis paverčiamas prekine popkultūros ikona ar net
kriminalistinės patologijos objektu, netekdamas dieviškumo švytėjimo. Kai kurios
frazės aš verta dievo glėbio <
>. Juk aš šventoji (p. 9);
netgi prievarta gali tapti meile (p. 11) Sapfo laikais galėjo skambėti
patetiškai ir tragiškai, su gūdaus katarsio priegaide, tačiau, atsigręžus į
masinės vartotojų kultūros amžių, jas galima pavadinti ne tik ironiškais
pastebėjimais, bet ir sustabarėjusiomis klišėmis, kurių nebepasiekia ironijos
smaigalys. Masinė kultūra suniveliuoja žmonių skonį iki tokio absurdo, kad ironija ir
sarkazmas imami laikyti rimtomis tiesomis, o iš parodijų ne juokiamasi, bet verkiama.
Nereikėtų pamiršti ir suicidinės mūsų amžiaus
geismų grožio prigimties, išsiskleidžiančios įvairiausiais paradoksais: nuo
agresyvaus vartotojiško egoizmo iki sielos kurčnebylystės. Kai mylimas ne žmogus, ne
asmuo, o ikona, dievas, šlovinama ne meilė, o perversija, skandalas. Taigi
Leukadės uola (posakis eiti ant Leukadės uolos antikos laikotarpiu buvo
suprantamas kaip savižudybės sinonimas) pakankamai šiuolaikinis kūrinys, kai
kurios eilutės net pribloškia (ypač apie prievartos tapimą meile), tačiau vis dėlto,
kur yra tas hedoniškasis pagoniškumas, kaip jis turėtų atsiskleisti, kad sujaudintų
skaitytoją ne tik atskiromis frazėmis, bet ir suvokta, ir perteikta koncepcija, pagaliau
pačia kalba, jos gaivališku diktatu?.. Kaip Erotas ir Tanatas vienija tolimąją
antiką ir mūsų pasaulį?..
Labai teisingi yra ir Pontijaus Piloto žodžiai apie
sugedusį laiką ir negyvas šventyklas (Toks pasaulis turi būti sunaikintas.
Arba išgelbėtas, pakeistas, p. 28; Negyvos šventyklos turi būti
sugriautos, p. 34). Bet kur kas įtaigesni yra ne jo samprotavimai apie senojo
nuodėmingo pasaulio merdėjimą ir naujosios krikščioniškos eros užuomazgas, bet
slogios, dusinančios nakties vaizdinys, gniaužiantis mirtingą Piloto esybę kaip
niekingą žemės atomą ir atlėgstantis po prapliupusio lietaus, kuris sujungia mane
ir tą, kuris yra nukryžiuotas ant kalno (p. 47). Tai tik dar kartą paliudija, kad
literatūra yra ne tik sakinių ir žodžių, bet ir intuityvių vaizdinių, regėjimų
menas, ir jo gaivališka prigimtis neretai į sakinių tikslingumą neatsižvelgia.
Užtat ir kituose pirmos dalies, skirtos istorinei
senovei, apsakymuose kad ir apie ką jie kalbėtų, eretiko išpažinimą (Dž.
Brunas) ar talento briaunas (A. Saljeris), įdomu ir netikėta tai, kas intuityvu,
palaida. Taigi, sakytum, kas neatitinka autoriaus credo. Truputį apmaudu, kad J.
Marcinkevičius toks ištikimas jam neištikimybė šiuo atžvilgiu nepakenktų. Ir
vietoje nuspėjamų dalykų (pvz., kad ir protingos Amleto beprotybės ar nesuprasto
Saljerio genialumo) galėtų užsimegzti kas nors daugiaprasmiškesnio, ne taip lengvai
išpainiojamo ir išsprendžiamo. Sakyčiau, kad trūksta ne tik vaizdinių, kurie
kalbėtų vietoje herojaus, bet ir išradingesnės įvykio schemos. (Gal ir nelabai ką
išgalvosi, turėdamas prieš akis istorinį faktą apie šv. Pauliaus užmušimą
akmenimis, bet ar literatūra nėra pasaulis, kuriame galimi šiokie tokie
akibrokštai?..).
Antra knygos dalis, kur vaizduojami mūsų amžiaus
žmonių likimai, pasirodė mažiau įtikinama. Pavyzdžiui, apsakymas In ir Jang
(kodėl ne Direktorių mirtis ar Senutės maniakės?..) turėtų byloti apie
lyčių prieštarą, dviejų pradų antinomiją ir simbiozę, bet, teisybę sakant,
primena tiesiąja lekiantį pseudofeministinį trilerį su keistais zigzagais lyg į
humoristikos, lyg į publicistikos lankas. Nebūties dvelksme samprotauja islamą
priėmęs, kaip supratau, lietuvis(!), besiruošiąs džihadui. Situacija, turint omeny
mūsų tautinį mentalitetą ir politinę padėtį, sakyčiau, tragikomiška, netgi verta
pakilti iki šiurpinančio grotesko lygio, bet
matyt, tas pats tautinis mentalitetas
čia pakiša koją. Palaidų žodžių eroje humoras nebeveiksnus, o ironija
nebesuprantama, taigi belieka teisingai ir prakilniai šnekėti ir pinti sentencijų
vainikus, nes sentencijos, regis, universali priemonė literatūrai kurti.
Išties suintriguoja ne tik šios apsakymų knygos
pavadinimas (kodėl herojus nori numirti būtinai žiemą), bet ir paantraštė: Keli
gyvenimai ir vienatinė nebūtis. Mat labai sunku surasti objektą (ar subjektą),
kuriam būtų galima priskirti nebūtį kaip reflektuoti tinkamą ir bent jau intuityviai
patiriamą dalyką. Bet kai perskaitai visą knygą, tai pasidaro nebesvarbu, nes knygoje
viskas iš esmės pasakyta ir reflektuoti nebėra apie ką.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|