TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

 
Piratinis
Išduotas
Niekieno namai
Ponui Sergejui Jeseninui, kuris vis dėlto nepasikorė
Spąstai sau
Tėvo kambarys
Kita žemė

Į viršų

Piratinis

Kol pilną romo butelį turi –
Tol tuščias tavo karstas!
Bet jei per greitai tu geri,
Tai vienąkart pavakary
Pasaulis stosis skersas…

Karste tau romo nepaduos,
Nebent apmyš, kas gėrė!
Nebus nei ginklo, nei mergos,
Tiktai mėsa, jau be naudos,
Kurią rykliams sušėrė.

Į viršų

Išduotas

Savo alsavimu tirpdžiau šerkšną.
Bet jis kažkam labai patiko.
Ėmė ir peršovė mane kaip šerną,
Nereikėjo nė jokio skaliko!

Sužeistas it pasakoj – piktas.
Mano pėdsakais šunys bėga.
Sidabrinė kulka – kaip skatikas,
Chuligano padėtas ant bėgio…

Visas pasaulis dabar raudonas.
Traukinys – vis artyn dangaus.
Geležinkelis – uodega šėtono.
O skatiką – kas dantimis pagaus?!

Į viršų

Niekieno namai

G. B. atminimui

Atėjau į niekieno namus laukuos,
Ten manęs nelaukė anei niekas,
Vien tik vėjas virš galvos plikos
Staugė tarsi paliktas šunėkas.

Betgi nuogas pats ir atėjau,
Slenkstį peržengiau be jokio rakto.
Lauko vėjau, broli, nežinau,
Ko daugiau galiu netekti…

Taip ir gyvenu šituos namuos.
Jie be durų. Be pradžios, be galo.
Jeigu jus karti kančia kamuos –
Prašom į svečius. Prie tuščio stalo…

Į viršų

Ponui Sergejui Jeseninui,
kuris vis dėlto nepasikorė

Laba naktis, genijau Yes!..
Miegok danguje ir šypsokis.
Šokėja pasakė tau „Yes“,
Nes toks buvo magiškas šokis.

Man pranešė, kad tu mirei –
Ant kaklo, neva, buvo kilpa…
O aš netikėjau kerais
KGB, pagamintais iš miltų.

Sergejau, tu genijus. Žvenk
Kaip žirgas, pabėgęs iš tvarto.
Ir nors nieko nauja gyvent –
Bandykim gyventi dar kartą!

Į viršų

Spąstai sau

Ruduo atėjo kaip sesuo,
Klevai pasipuošė šviesiau…
Bet angelo siųstuos sapnuos
Išvydau, kad tai spąstai sau!

Pabudęs angelui sakiau:
O vis dėlto ruduo – gražus!
Bet jis atsakė: spąstai sau,
Išmesk dažus ir miražus!

Juk pats miražą „nupaišei“,
O rudenį dažais puošei –
Bet rudenį išrengs žiema…

…Tada aš angelui tariau,
Kad spąstai sau yra geriau,
Negu tikrovės tuštuma.

Į viršų

Tėvo kambarys

Atėjau į tėvo kambarį
Sėdau į jo krėslą – sostą
Apdengtą pasakų
Žvėries kailiu
Ir susapnavau, kad esu
Karalius
Aš – kaip mano tėvas

Bet pabudau tą naktį
Ant grindų
O mano (o ir mano tėvo!)
Soste
Žiūriu sėdi sūnaitėlis
Su žvėries kailiu
Su žvėries karūna
Toks visas panašus
Į nežinomą
Karališką pasakų žvėrį

Ir trenkė žaibas į mūsų rūmus
Lig šiol juokdarys ieško karūnos

Į viršų

Kita žemė

Suakmenėję augalai –
Kaip suanglėję angelai.
Nei sparnų, nei sapnų –
Šioj žemėj nėra namų…

Daug planetų, o tu – be vietos,
Tu nei pilietis, nei poetas…
Šalta, ledas, dykuma –
Tu čia vienas, ir gana.

Nuogas, tarsi ką tik gimęs!
Būsi nuogas net ir miręs.
Toks visų žmonių likimas –
Per vėlai tu tai patyrei!

O dabar tau nėr kur skristi –
Nei pas Budą, nei pas Kristų.
Eit namo?! Bet nėr namų –
Gyvenu urve sapnų…

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt