<< Atgal
|
TOMAS ARŪNAS RUDOKAS |
Piratinis
Išduotas
Niekieno namai
Ponui Sergejui Jeseninui, kuris vis dėlto nepasikorė
Spąstai sau
Tėvo kambarys
Kita žemė
Į viršų
Piratinis
Kol pilną romo butelį turi
Tol tuščias tavo karstas!
Bet jei per greitai tu geri,
Tai vienąkart pavakary
Pasaulis stosis skersas
Karste tau romo nepaduos,
Nebent apmyš, kas gėrė!
Nebus nei ginklo, nei mergos,
Tiktai mėsa, jau be naudos,
Kurią rykliams sušėrė.
Į viršų
Išduotas
Savo alsavimu tirpdžiau šerkšną.
Bet jis kažkam labai patiko.
Ėmė ir peršovė mane kaip šerną,
Nereikėjo nė jokio skaliko!
Sužeistas it pasakoj piktas.
Mano pėdsakais šunys bėga.
Sidabrinė kulka kaip skatikas,
Chuligano padėtas ant bėgio
Visas pasaulis dabar raudonas.
Traukinys vis artyn dangaus.
Geležinkelis uodega šėtono.
O skatiką kas dantimis pagaus?!
Į viršų
Niekieno namai
Atėjau į niekieno namus laukuos,
Ten manęs nelaukė anei niekas,
Vien tik vėjas virš galvos plikos
Staugė tarsi paliktas šunėkas.
Betgi nuogas pats ir atėjau,
Slenkstį peržengiau be jokio rakto.
Lauko vėjau, broli, nežinau,
Ko daugiau galiu netekti
Taip ir gyvenu šituos namuos.
Jie be durų. Be pradžios, be galo.
Jeigu jus karti kančia kamuos
Prašom į svečius. Prie tuščio stalo
Į viršų
Ponui Sergejui Jeseninui,
kuris vis dėlto nepasikorė
Laba naktis, genijau Yes!..
Miegok danguje ir šypsokis.
Šokėja pasakė tau Yes,
Nes toks buvo magiškas šokis.
Man pranešė, kad tu mirei
Ant kaklo, neva, buvo kilpa
O aš netikėjau kerais
KGB, pagamintais iš miltų.
Sergejau, tu genijus. Žvenk
Kaip žirgas, pabėgęs iš tvarto.
Ir nors nieko nauja gyvent
Bandykim gyventi dar kartą!
Į viršų
Spąstai sau
Ruduo atėjo kaip sesuo,
Klevai pasipuošė šviesiau
Bet angelo siųstuos sapnuos
Išvydau, kad tai spąstai sau!
Pabudęs angelui sakiau:
O vis dėlto ruduo gražus!
Bet jis atsakė: spąstai sau,
Išmesk dažus ir miražus!
Juk pats miražą nupaišei,
O rudenį dažais puošei
Bet rudenį išrengs žiema
Tada aš angelui tariau,
Kad spąstai sau yra geriau,
Negu tikrovės tuštuma.
Į viršų
Tėvo kambarys
Atėjau į tėvo kambarį
Sėdau į jo krėslą sostą
Apdengtą pasakų
Žvėries kailiu
Ir susapnavau, kad esu
Karalius
Aš kaip mano tėvas
Bet pabudau tą naktį
Ant grindų
O mano (o ir mano tėvo!)
Soste
Žiūriu sėdi sūnaitėlis
Su žvėries kailiu
Su žvėries karūna
Toks visas panašus
Į nežinomą
Karališką pasakų žvėrį
Ir trenkė žaibas į mūsų rūmus
Lig šiol juokdarys ieško karūnos
Į viršų
Kita žemė
Suakmenėję augalai
Kaip suanglėję angelai.
Nei sparnų, nei sapnų
Šioj žemėj nėra namų
Daug planetų, o tu be vietos,
Tu nei pilietis, nei poetas
Šalta, ledas, dykuma
Tu čia vienas, ir gana.
Nuogas, tarsi ką tik gimęs!
Būsi nuogas net ir miręs.
Toks visų žmonių likimas
Per vėlai tu tai patyrei!
O dabar tau nėr kur skristi
Nei pas Budą, nei pas Kristų.
Eit namo?! Bet nėr namų
Gyvenu urve sapnų
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|