ANDRIUS JAKUČIŪNAS

 
       Tėvynė

       R o m a n a s

       Tęsinys. Pradžia 2007 m., Nr 2

 
Įmanoma, jog dar vėliau nebesugebėsiu įvardyti nė jų. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į savo neveikiančio televizoriaus ekraną žinosiu tik tiek, kad tai yra kažkas ir tas kažkas kažkam reikalingas. Bet ne daugiau. Kam po galais daugiau žinoti, kai puikiausiai galima pasitenkinti mažu? Mažmožiai didingi. Anksčiau jau kalbėjau, kad mano gyvenimą gali pakeisti tik koks nors nereikšmingas mažmožis. Šventai tuo tikiu. Galite manyti, jog tai viena iš tų fikcijų, kurios padeda man ištverti rutiną. Žinoti, kad išsigelbėjimas čia pat, ranka pasiekiamas, tačiau nesugebėti jo atpažinti. Per mažas, per smulkus, per daug efemeriškas, kad galėčiau remtis logika. Savotiškai liūdna, net tragiška. Kita vertus, tai – nepabostanti pramoga. Tokiais atvejais visuomet atsimerkiu ir prisiverčiu įdėmiau peržvelgti kambarį. Dažniausiai pamatau jame ką nors, ko ligi tol nebuvau pastebėjęs. Pavyzdžiui, dabar po kompiuterio staleliu matau gulintį keturkampį lapelį popieriaus, ant kurio užrašytas telefono numeris. Vardo, deja, nėra. Galimas dalykas, nėra ir to numerio savininko. Gal tai išvis ne telefono numeris, o paprasčiausia skaičių kombinacija, kurią, neturėdamas ką veikti, užrašiau savo malonumui? Juk niekas kitas negalėjo užrašyti – kiek pamenu, jau gerą mėnesį šiuose namuose niekas nesilankė. Keista. Jei turėčiau bent trupinėlį jėgų, būtinai nueičiau prie telefono ir tuo numeriu paskambinčiau. Galbūt tai – kaip tik tas mažmožis, kuriam lemta mane sutaurinti. Įdomu, ką išgirsčiau aname laido gale. Balsą? Tikėtina, taip. Griežtą ir įsakmų. Arba, sakykime, mano ausį pasiektų jūros ošimas, medžių kamienų girgždėjimas, ilgesinga ūkanų tyla. Bet geriausia būtų, jei prisiskambinčiau pats sau. Manau, kad tai būtų veiksmingiausia. Ir siela, ir vidaus organai turėtų progą išsikalbėti ir išsiguosti. Neabejoju – sužinočiau labai daug naujo. Ypač iš sielos. Organai savo rūpesčius dažnai išsako ir be žodžių, tad nieko nauja iš jų neišgirsčiau. Tik paplonėtų piniginė. Juk, šiaip ar taip, pasišnekėti su pačiu savimi – būtina, o būtinieji dalykai paprastai būna brangūs. Nemanau, kad ryšio operatoriai galėjo atsispirti pagundai trigubai ar keturgubai padidinti pokalbio tarifą. Kita vertus, žinodamas, jog tai, ką išgirsiu, padės man išsilukštenti iš šio niūraus kevalo, nedvejodamas supločiau bent dešimt kartų daugiau. Pinigų vis tiek kada nors atsiras, o galimybė šnektelėti su savimi gali ir nebepasitaikyti. Hmmm... Nemanykite, kad išprotėjau. Pats puikiai suprantu, kad šneku pasibaisėtinas nesąmones. Nekreipkite dėmesio, tai nuo ilgo gulėjimo. Pabandykite tris keturias paras pradrybsoti lovoje, ir galiu lažintis – pradėsite paistyti dar baisesnes nesąmones negu aš. Visai nenustebčiau, jei ketvirtos dienos vakarą šventai įtikėtumėte, kad jūs – argonautų laivas, o jūsų sumautas chalatas – aukso vilna. A, štai dar vienas dalykas, kurio nebuvau pastebėjęs. Mano televizoriaus ekrano dulkėse pirštu išbrėžta raidė Z. Įdomu, ką ji reiškia? Kodėl ne A, G arba Ž? Z, po velnių... Suprantama, tik aš galėjau raidę išbrėžti... Vadinasi, tuo metu Z raidė man kažką reiškė? Buvo svarbi, vienintelė tinkama ekrano dulkėms papuošti. Atrodo, neprisiminsiu – trūksta smegenų ląstelių. Tuo geriau, neteks be reikalo erzintis. Kur kas geriau pasiklausyti kaimynės sieninio laikrodžio dūžių. Visuomet pavyzdingai juos suskaičiuoju, tiesa, neretai prisiversdamas. Šiaip ar taip, minutė veiklos. Mano padėtyje bet kokia veikla kelia teigiamų emocijų. Kartais net suteikia naudingos informacijos. Pavyzdžiui, dabar sužinojau, kad yra lygiai dvylikta. Lyg ir neblogai. Dvylikta valanda reiškia, kad rytas jau iškentėtas, artinasi dienos siaubai. O jų netrūksta. Kad ir kvapai (neužmirškite, artėja pietų metas). Močiutės ir auklės jau kaičia puodus ir netrukus, vėliausiai po pusvalandžio, pro langą į mano kambarį įsiverš chaotiškas ir nedarnus kvapų šuoras. Nuo tos akimirkos mane pradės pykinti. Visai nenustebsiu, jei supykins taip smarkiai, kad teks traukti iš palovės dubenį. Na bet gal pavyks iškentėti, tik prieš tai reikės išgerti gerą gurkšnį likerio. Seniai juo besimėgavau, matyt, buvau užsimiršęs. Labai gerai, slapta viliuosi, kad saikingai vartodamas gėralą ištempsiu iki pavakario, o tuomet gal jau būsiu sukaupęs pakankamai jėgų ilgai kelionei į parduotuvę. Taip, jėgų, jaučiu, užteks. Man kelia nerimą kitkas. Parduotuvėse aš klaikiai susentimentalėju, mane tai trikdo. Nepajėgiu be virpulio žiūrėti į tvarkingai lentynose sustatytas prekes, šviesoje tviskančias grindis, į duonkepes krosnis, kuriose pamažu gelsvėja bandelės. Matydamas, kaip įsimylėjėlių poros krauna į savo vežimėlius lentynų lobius, visada ilgiuosi moters artumo. Jaučiuosi nevisavertis, beveik ne žmogus. Galbūt už šias kančias kada nors man bus atlyginta, nors tuo ir netikiu. Nebent kokia nors kekšė sutiks pasismaginti su manimi už dyką, ir baigta. Visas atlygis už be saiko tramdomas ašaras. Neabejoju, kad išsižliumbus pagerėtų, bet kaip tai paaiškinti akims, įpratusioms savo silpnybes slėpti nuo prašalaičių? Manau, vertėtų papasakoti vieną atsitikimą, kurio aš, šiaip jau, gėdijuosi. Sykį klaidžiodamas po prekybos centrą sustojau prie lentynų, kur buvo išstatyti vaikiški žaislai. Tiksliau – atsidūriau ties didele rietuve šokdynių. Paėmiau vieną ir laikiau rankose. Neatsimenu, kad tuomet būčiau kažką galvojęs, tačiau puikiai žinau, jog tą akimirką man kilo instinktyvus noras sumegzti iš jos ispanišką kilpą ir čia pat pasismaugti. Parodyti nevykėlio agoniją oranžiniams drambliams, pliušiniams lepečkėliams, lėlėms, kurių besieliai žvilgsniai man visuomet kėlė nerimą. Aišku, neįvykdžiau šios beprotiškos idėjos. Numečiau šokdynę atgal į rietuvę, nusipirkau degtinės butelį ir patraukiau namo, bet nuotaika buvo visai subjurusi. Nevykėliai neturi teisės egzistuoti. Jei netoliese nėra pakankamai gilaus ežerėlio ar kūno svorį išlaikyti pajėgios virvės, jiems turėtų būti pasiūlyta antgamtinių alternatyvų. Nuskęsti saulės įkaitintame asfalte, uždusti siautulinguose pavasario kvapuose, išsibarstyti, padvelkus kvepalų prisisunkusiam vėjui. Taip būtų net geriau. Mirties romantika bent iš dalies kompensuotų tai, ko trūko gyvenime. Lengviau kūnui, mažiau graužaties sielai. Deja, taip nėra ir niekad nebus, todėl neverta apie tai galvoti, juo labiau, kad mano šnerves pamažu pradeda kutenti maisto kvapai. Viešpatie, kaip jų nekenčiu! Koks siaubingas šleikštulys suvirpina kūną, kai pabandau įsivaizduoti stemple slystantį kąsnį. Net neįsivaizduoju, kaip išvis įmanoma valgyti. Juk šlykštu. Jau gerą savaitę nieko burnoje neturėjau ir nepanašu, kad artimiausiu metu mane imtų kamuoti alkis. Galėčiau drąsiai pasiskelbti, jog badauju politiniais tikslais. Tuomet, be abejonės, rasčiau daug palaikančiųjų, manimi domėtųsi žiniasklaida. Reikėtų sakyti ugningas kalbas, gestikuliuoti ir retsykiais suduoti į stalą kumščiu. Tvirtai tikėti savo teisumu, nepasiduoti provokacijoms. Gal tai padėtų man tapti kitu žmogumi? Nemanau, bet pamąstyti verta. Šiaip ar taip, smegeninė duota tam, kad retkarčiais ja naudotumeisi. Antraip gali sudūlėti ir pašvinkti. Nekoks scenarijus. Ir badautojas būčiau tikriausiai nekoks. Galiu lažintis, kad, vos išgirdęs pirmuosius pritarimo šūksnius, neatsispirčiau pagundai prisivalgyti. Ne todėl, kad norėčiau maisto, o iš pykčio, kad manimi patikėjo. Kitaip sakant, būčiau priverstas manyti, jog mūsų visuomenė tėra naivių avigalvių ir idiotų kaimenė. Neabejoju, kad taip ir yra, tačiau nesirengiu dėl to jos smerkti. Tiesiog mane siaubingai erzina maisto kvapai. Kaimynai galėtų bent paįvairinti savo mitybos racioną, tuomet gal nebūtų taip nyku. O dabar? Blynai, kopūstienė, žuvis, cepelinai su spirgučiais, karbonadas... Visų šių patiekalų kvapai taip įsiėdę man į šnerves, kad neretai suabejoju, ar bepamenu, kaip kvepia tyras, maisto tvaiko neužterštas oras. Senokai bebuvau tikrame miške – gal pernai, gal užpernai. Neprisimenu, nesvarbu. Tegu tik greičiau iščirška keptuvėse kepsniai, reikiamą skonį įgyja viralas puoduose. Kad tik išnyktų tas kvapas, kad tik išnyktų! Mityba ne mažiau gyvuliška už viešą seksą. Skirtumas tik tas, kad valgančius žmones leidžiama rodyti televizoriaus ekrane, o sekso scenų – ne. Keista, kai gerai pagalvoji. Aš mieliau žiūrėčiau seksą. Bet tai neturi jokios reikšmės. Šiuo metu seksui, kaip ir daugybei kitų dalykų, esu abejingas. Mielai kokiai parai liaučiausi egzistavęs. Manau, kad atsibudęs po dvidešimt keturių valandų jausčiausi kiek geriau. Tada jau tikrai pavyktų išsiropšti iš lovos ir pasivaikščioti po butą. Paimti į rankas kokį nors pirmą pasitaikiusį daiktą ir jį panešioti. Nunešti jį prie lango, pavartyti prieš veidrodį, jo kraštuku paskrebenti sofos gobeleną. Tai nuteiktų mane optimistiškai, tikėtina, jog tuo metu neprisiminčiau, kad savo gyvenimą jau seniai esu pražudęs. Negalvokite, kad meluoju – net priremtas prie sienos nesugebėčiau pasakyti, kas aš esu. Turiu galvoje savo užsiėmimą. Man pačiam šis klausimas senokai nebekyla, todėl ir kitų paklaustas visuomet sutrinku. Nejaugi jie išties mano, kad aš, pražuvėlis, dar galiu kuo nors užsiimti? Jei taip, norisi verkti dėl jų naivumo. Tokius kaip jie reikia užjausti, maldauti, kad savo pačių labui pasistengtų į kitą žmogų žiūrėti bent kiek atidžiau. Gal tuomet optimizmo pritukę jų vyzdžiai sugautų bent neryškų realybės atspindį. Kiek nedaug pastangų reikia, kad suvoktum, jog aš – niekas! Savo sielos agonijoje besiblaškąs nulis, kurį net pati lemtis teikiasi pagarbiai aplenkti. Galiu kiek noriu žongliruoti viltimis apie kitokį gyvenimą, tačiau svarbiausia – žinoti, jog niekas nepasikeis. Gyvenimas visada slinks pro šalį – pilkas, niūrus, atstumiantis. Sensiu aš, sens mano tėvynė lova, vis storesnis dulkių luobas gaubs manąjį televizorių. Žinau, niekada nepajėgsiu juo atsikratyti. Per dažnai jo ekranas dar vis šį tą skleidė, kad televizorių išmetus susitaikyčiau su kambaryje atsiradusia tuštuma. Tiesa, slapčia viliuosi, jog vieną dieną – ji, žinoma, bus nei graži, nei labai bjauri – televizorius pradės veikti. Išvydęs ekrane televizijos programą, televizorių nedelsdamas išmesčiau. Tikiuosi, suprantate, jog jis man reikalingas ne tam, kad galėčiau kada panorėjęs serialų aistromis kamuoti smegenis? Ne, tikrai ne. Jums gali pasirodyti keista, tačiau aš niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio – ypač kai stoviu priešais jį, – kad jame yra dalis manęs. O kartais man net atrodo, jog viską, ką turiu savyje, man suteikė televizorius. Kitaip sakant, gyvenu dvilypį gyvenimą. Pirmąjį, kurį žmonės laiko pagrindiniu, leidžiu savo tėvynėje lovoje kedendamas prakaite įmirkusių patalų raukšles, antrąjį – kažkur giliai mikroschemose, laidų ankštybėje. Ir negaliu rinktis, kuriuo keliu man pasukti. Esu nukreipiamas ten, kur reikia. Jokios erdvės saviraiškai, jokios pasirinkimo kančios. Užtat patogu! Nereikia savęs varginti svarstymais, kas būtų, jei kas nors suteiktų man šiek tiek laisvės – vis tiek taip nebus. Be to, tikriausiai nežinočiau, ką toje laisvėje daryti. Matyt, ir toliau sėkmingai keliaučiau tais pačiais keliais, kuriais žygiuoti mane pripratino neišvengiamybė. Juk ir pirmajame – pagrindiniame – gyvenime, kurį panorėjęs galėčiau imti keisti, esu tik pasyvus stebėtojas. Galimybė keistis yra, noro – ne. Matyt, taip geriausiai ir man, ir sistemai. Ką tik, lyg pritardamas, tyliai trekštelėjo televizoriaus korpusas. Padėjau ant jo per sunkų vazoną, vieną dieną gali neatlaikyti. Kai pavyks išsiropšti iš lovos, būtinai perkelsiu vazoną į kitą vietą. Nenoriu, kad sumautas indas sulaužytų vieną mano dalį. Apskritai mano santykiai su buitine technika visada buvo intymūs. Tarp mūsų yra kažkoks dvasinis ryšys. Su ja taip pat susijęs ir mano pirmasis prisiminimas. Menu, giliai naktį keliuosi iš lovos ir einu prie radijo imtuvo. Žinau, jei įjungsiu, kaipmat pabus tėvai ir mane nubaus. Bet aš visai neketinu jo jungti! Suimu pirštais svirtelę ir lėtai ją suku. Svirtelė aptaki ir švelni, ją sukti – vienas malonumas. Iš pradžių – pirmyn, ligi pat galo, po to – atgal. Šį veiksmą kartoju daugybę kartų. Mano mintyse plazda vėliavos, plaukia ryškiai raudoni debesys, straksi morkomis nešini zuikiai. Daugiau nieko nebeprisimenu. Manau, kad lioviausi žaidęs ir nuėjau miegoti. Gal ir ne. Negaliu pasakyti. Galų gale tai neturi nieko bendra su technika, nors dabar kalbu kaip tik apie ją. Pavyzdžiui, žadintuvas, ilgus metus stovėjęs ant spintelės virtuvėje. Kai bobutė išeidavo į parduotuvę, aš greitai nuimdavau jo nugarėlę ir žiūrėdavau į ratukus, spyruokles, mįslingai judančias svirteles. Jei žinodavau, kad namuose niekas greitai nepasirodys, praleisdavau taip valandų valandas. Įtariu, kad tuomet net negalvodavau – pats tapdavau mechanizmo dalimi. Tik nemanykite, kad bent kiek stebiuosi savo tuometiniu elgesiu. Jei dabar turėčiau veikiantį laikrodį, tikėtina, jog kartais elgčiausi taip pat. Tik tak, tik tak, tik tak... Labai gražu ir harmoninga, nors įtariu, kad tiksėjimas netrukus pradėtų mane erzinti. Juk žinote, esu jautrus garsams. Gerai, kad neturiu laikrodžio. Atsiranda galimybė supainioti mėnesio ir savaitės dienas, ir tai mane paprastai gerai nuteikia. Argi svarbu, ar šiandien antradienis, ar ketvirtadienis? Ar gegužės tryliktoji, ar lapkričio dvidešimt septintoji? Jokio, brangieji. Mielai susipainiočiau ir skaičiuodamas metus, bet kol kas tai – ne mano jėgoms. Esu per daug pastabus, pernelyg triukšmingi Naujųjų metų pradžią skelbiantys fejerverkai. Et, ir vėl nukrypau į šalį. Tai sena mano yda. Kiek atsimenu, niekada nemokėjau nuosekliai užbaigti minties. Kai kam ši mano savybė patinka. Esu jiems dėkingas už supratimą. Šiaip ar taip, ne kasdien sutiksi žmogų, kuris, ėmęs šnekėti apie vakar perskaitytą knygą, staiga prabiltų, pavyzdžiui, apie skrysčių sistemos panaudojimą statybose Mesopotamijoje. Prašau atleisti, esu toks, koks esu. Geriau grįžkime prie buitinės technikos. Negaliu nepaminėti laidynės, kurią jaunystėje dažnai tekdavo taisyti. Bent kartą ar du per mėnesį jos viduje sužioruodavo liepsna ir pro korpuso plyšius į orą išsiverždavo juodų dūmų tumulas, dvokiantis plastiku ir besilydančia geležim. Tai reikšdavo, kad išmušė mano valanda. Taisyti man puikiai sekdavosi, ir gerą penkmetį tėvams nereikėjo pirkti naujo prietaiso. Tik nereikia manyti, kad šis darbas man patiko. Anaiptol. Tiesiog sudegusius laidelius keisdamas naujais aš įnirtingai troškau turėti žmoną. Ne mylimąją, ne meilužę, o žmoną! Galima įtarti, jog laidynės taisymas šį troškimą savaip tenkino, nes sukdamas paskutinį varžtelį jausdavausi taip, kaip dabar jausčiausi pasimylėjęs su žavia nepilnamete. Bet ne, nešnekėsiu apie intymybes – bijau, kad mane gali vėl imti persekioti atmintyje išblukę pavidalai. Šiandien man to visai nereikia. Aš juk noriu užmigti, bet ne kamuotis. Na, jei ir ne užmigti, tai bent tykiai pragulėti lovoje tiek laiko, kiek geidauja pailsę sąnariai. Tikiuosi, jie klausys manęs, kai ištuštėjęs butelis privers mane keltis ir eiti į parduotuvę. Juk liko jau ne tiek daug – gal trečdalis, gal kiek mažiau. Du geri gurkšniai, ir dugnas. Jei dabar neužmigsiu, po kelių valandų iš gėrimo liks tik rausva juostelė ant butelio dugno. Bijau apie tai galvoti. Juk būsiu netekęs vienintelės savo atramos. Gulėjimas – žinau – taps nepakenčiamas. Vienintelė išeitis – parduotuvė. Ji taip pat mano istorijos dalis. Jei kada nors rašyčiau memuarus, visą skyrių turėčiau paaukoti toms kankinančioms, tačiau gyvybiškai būtinoms kelionėms į parduotuvę ir atgal. Šis maršrutas taip įsiėdęs man į kraują, jog tikriausiai galėčiau papasakoti apie jį daug daugiau, negu jis vertas. Tiesa, būta ir įsimintinų nuotykių. Pusiaukelėje tarp namų ir parduotuvės (žinoma, jeigu einu ne tiesiausiu keliu) yra neveikiantis baseinėlis, ant kurio atbrailų dienas leidžia vietiniai girtuokliai. Išvydę mane, jie skubiai apsitaria, ir vienas kuris nors nelaimėlis skubriai pasileidžia manęs link. Žinau – jis prašys cigarečių. Manau, neblogai suprantu šiuos žmones, todėl dažniausiai sulėtinu žingsnį, kad vargšui prašytojui nereikėtų per daug varginti kojų. Niekada neišdrįsau sau nepripažinti, kad tą tolimąjį maršrutą, kuris išsekina ir mano jėgas, visada renkuosi tik todėl, kad galėčiau duoti. Tai kartais man padeda atgauti pusiausvyrą, pasijusti tauresniam ir kilniadvasiškesniam, nei esu iš tikrųjų. Bet šiaip tas noras duoti gana nuoširdus, pasitenkinimas, kurį įprastai jaučiu davęs – irgi. Taigi, atrodo, nesu visiškai blogas; jei šis kuklus veiksmas vieną dieną man sukels tikrą džiaugsmą, galėsiu tartis esąs visai neprastas krikščionis. Bet aš jau krypstu į šalį. Aš tiesiog norėjau prisiminti vieną graudžiai fatališką nuotykį, tiksliau, du nuotykius (be abejo, „nuotykis“ šiuo atveju yra sąlyginis žodis – tiesiog niekaip kitaip nemoku apsakyti to, ką patyriau), kurie – gal taip sakyti ir kiek per drąsu – privertė mane dar atidžiau stebėti daiktus. Tą dieną kaip tik nusprendžiau eiti pro baseinėlį. Buvo jau vėlyvas ruduo, smarkokai lijo. Vis dėlto neabejojau, kad valkatos lyg niekur nieko sėdės ant baseinėlio krašto ir batų kulnais daužydami šlapią betoną ieškos prasmės. Deja, kasdieninės draugijos tąsyk nebuvo. Ant aptrupėjusios atbrailos (per jos kraštą mano vaikystėje čiurkšlėmis plūsdavo vanduo) sėdėjo viena vienintelė žmogysta. Tai buvo pagyvenęs, gal penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų, vyriškis. Jis nejudėjo, jo visai nedomino mano kišenėje jaukiai gulįs cigarečių pakelis. Prisiartinau prie jo – niekad nepajėgiau praeiti pro žmones, kurie man kelia įtarimą, – ir supratau, jog tai, kad jis sėdi, yra nepaaiškinamas, veikiausiai antgamtinis reiškinys. Į atbrailą jis rėmėsi tik sėdmenų krašteliu, be to, buvo taip atsilošęs, kad savo galią neišvengiamai turėjo parodyti fizikos dėsniai. Dievaži jis turėjo kristi. Bet nekrito! (Žinoma, dabar man išsyk kyla aliuzijų į anksčiau minėtąją raziną, kuri taip pat mįslingai buvo pakibusi ant šaldytuvo kraštelio.) Tiesa, šio valkatos ranka buvo padėta ant betoninės atbrailos krašto, todėl iš pradžių pamaniau, kad jis už jos laikosi, tačiau netrukus įsitikinau, kad taip nėra. Ranka ant atbrailos buvo padėta šiaip sau, atsitiktinai, ji kuo sėkmingiausiai galėjo būti kitoje vietoje – niekas nuo to nebūtų pasikeitę. Tą akimirką mane persmelkė mintis, kad jis būtinai nugriūtų, jei tik pabandytų laikytis už atbrailos. Buvau klaikiai priblokštas, juolab, kad jo veido, jo rankos baltumas (matyt, vyriškis buvo gerokai sušalęs) tvieskė man į akis bemaž tokia pat šviesa, kokią nuolat viliuosi pasklisiant iš televizoriaus ekrano. Aišku, tądien mirtinai nusigėriau, bet dariau tai džiugiai, mano akyse skleidėsi mano tapetų gėlės, fėjų giesmėmis girgždėjo mano tėvynė lova. Bet užteks apie tai. Noriu pamąstyti apie kitą „nuotykį“. Jis nutiko praėjus gal dviem, gal trejiems metams. Beje, visai neseniai. Vieną vakarą be tikslo šlaisčiausi po miesto centrą. Menu, buvo liūdna ir šalta. Jau rengiausi grįžti namo, kai mano akis patraukė neišvaizdi popieriaus skiautė. Ji skelbė, kad teatro salėje netrukus įvyks jaunimo šokių ansamblio koncertas. Skiautės (nedrįstu to popiergalio vadinti skelbimu) apačioje mažesnėmis raidėmis buvo parašyta, jog tie jauni šokėjai turi psichikos ne~galę, tačiau, nepaisant to (sic!), daug kartų yra koncertavę užsienyje. Taip pat buvo pabrėžiama, jog koncertas – nemokamas. Žinoma, aš neatsispyriau pagundai truputėlį sušilti. Įmečiau į dėželę nedidelę auką ir įsitaisiau salės pakrašty, prie durų, kad užsinorėjęs galėčiau tuojau išsinešdinti. Abejingai stebėjau besisukančias poras, buvau įsitikinęs, kad, truputėlį apšilęs, išeisiu. Staiga mano dėmesį patraukė viena pora. Ji nebuvo kuo nors ypatingesnė už kitas – taip pat sukosi, taip pat sulėtindavo arba pagreitindavo tempą. Mane pakerėjo balta, trapi merginos ranka, padėta ant partnerio peties. Tarp tos žavios rankutės ir peties nebuvo jokio ryšio, petys egzistavo sau (jis man nelabai terūpėjo), ranka – sau. Net nedrįsčiau pasakyti, kad egzistavo. Ji, kaip ir kitados matyto valkatos ranka, tiesiog buvo. Mergina atrodė beviltiškai graži, mane apėmė egzaltacija. Iki pat koncerto pabaigos kenčiau klaikią erekciją. Laikas tarp „nuotykio“ su valkata ir šios vargšės merginos rankos mano sąmonėje išsitrynė lyg garso kasetės takelis. Po koncerto išėjęs į lauką jaučiausi taip, lyg visą tą valandą būčiau šlykščiausiai ištvirkavęs. Kita vertus, gerai žinojau, kodėl taip jaučiausi. Aš pats visą gyvenimą troškau tik būti. Jei kam nors kiltų įtarimas, jog aš vis dar turiu kažkokių svajonių...
       O čia dabar kas? Kieme burzgia kažkokia sunkiasvorė mašina. Dar viena šiukšliavežė? Vidurdienį? Negali būti, konteineriai dar tušti. Nejaugi ką nors statys arba taisys? Jei taip, ši diena visai pražuvusi. Palaukit... Kažkas sunkaus dunkstelėjo ant žemės. Tikriausiai kanalizacijos dangtis, ne kitaip. Vadinasi, ir vėl užsikimšo vamzdžiai. Pumpuos srutas. Gražu, kai susimąstai. Net išskyromis kažkas rūpinasi. Neleidžia joms užsigulėti ir sudžiūti. Pagirtinas pavyzdingumas. Žavėčiausi juo, jei santechnikų automobilis ne taip garsiai burgztų. Man nelabai patinka drebantys langai ir vibruojanti lovos atkaltė. Patys santechnikai tikriausiai irgi vibruoja, tviska saulėje jų oranžinės liemenės, tarp jų sklaidosi iš automobilio tūtos išspjauti dūmai. Kloakos anga po kojomis – juoda ir neromantiška, tačiau jauki. Įlindę į ją, vyrai turės progos pamąstyti, kuo šis pasaulis skiriasi nuo ano. Bet nemanau. Įtariu, jų mintys gana primityvios, neką prasmingesnės už manąsias. Ir apskritai man neatrodo, jog išvis esama prasmingų minčių. Prasmingas nebent išradus eilinį dviratį apimąs pasitenkinimas. Jį dar galima pakurstyti bokalu alaus, vakaro žinių laida ir šeimyniniu seksu. Dienos kokybė – garantuota, nakties miegas – taip pat. Gražu. Norėčiau tokios dienos. Blogiausiu atveju, norėčiau bent liautis jos norėjęs. Mano gyvenime tai būtų septynmylis žingsnis į priekį. Gal tuomet pavyktų pamažu atsikratyti ir kitų neįgyvendinamų norų. Tik ne visų iš karto, bet laipsniškai. Vieną dieną atsikratyti vieno noro, kitą – kito, trečią – trečio... Gal kada nors pagaliau išauš rytas, kai galėsiu tvirtai pasakyti, jog šie liovėsi mane persekioję. Esu tuščias ir laisvas. Joks bjaurus, klaidžiojantis noriūkštis⁹ nesugebės primesti man savo valios. Bet ne, taip nebus. Norai klastingi ir gudrūs. Jie pasalūniškai tyko aukų knygų lentynose, ribuliuoja televizorių ekranuose, skrajoja kiemuose laukinių obelų žiedlapiais. Net tai, kad kieme šiuo metu trypčioja trys ar keturi santechnikai, kelia sunkiai paaiškinamą virpulį. Jų laukia lygiakraštė kloakos anga, tamsos minkštimas, duslus išmatų kliurksėjimas vamzdžiuose. Per daug intymu, kad įstengčiau jiems nepavyduliauti. Nesakau, kad dabar norėčiau atsidurti jų vietoje. Ne, tikrai ne. Kita vertus, tai man visai nekliudo pavydėti santechnikams. Jų gyvenimas tikrai kokybiškesnis už manąjį. Tai liudija net daiktai. Pavyzdžiui, jiems patraukus svirtelę į save, automobilis pradeda siurbti srutas, pastūmus pirmyn – nustoja. Tačiau man paspaudus nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, nieko nenutinka. Neplyksteli lempelė televizoriaus skydelyje, nepraplyšta ekraną apgobęs dulkių luobas. Daugių daugiausia, kas gali nutikti – sutreškėti sunkaus vazono slegiamas korpusas. Bet čia aš jau niekuo dėtas. Net nežinau, ar aš jį ten pastačiau. Jei taip, tai nebent tais laikais, kai dar nesuvokiau, kokią baisią grėsmę gali kelti sunkūs vazonai. Regis, tuomet išvis nieko nesuvokiau, nes buvau mažas. Dabar irgi nelabai ką tesuvokiu, kadangi esu didelis. Išeina, kad laikotarpis, kai nuoširdžiai tariausi šį tą suvokiąs, nebuvo ilgas. Dveji, daugiausia – treji metai, ir baigta. Paskui pirštai pasidarė per silpni, kad išsilaikyčiau ant taip greit bėgančio laiko skersinio. Esu priverstas būti ištikimas tam, kas pastovu, kas nekeičia krypties ir vietos. Keliaklupsčiauju savo lovai ir savo vaizdiniams. Bet apie tai jau nemažai šnekėjau, nenoriu kartotis. Bijau, kad ir šiedu dalykai nepakankamai pastovūs. Man reikia kažko, kas šimtaprocentinai liudytų, jog esu hic et nunc¹⁰. Pavyzdžiui, netoli lovos, prie sienos, galėtų būti pritvirtinta masyvi plieninė rankena. Užėjus nerimui, galėčiau į ją įsikibti. Pajusti jos tvirtybę, jos vėsą, nesąmoningą tikėjimą, kad visa – tvaru ir amžina. Jei to nepakaktų, galėčiau joje nagu išbrūžinti nedidelį griovelį. Nekiltų abejonių, kad rankena – nekintama vertybė, šventasis gralis, jeigu norite. Manau, bažnyčiose jų turėtų būti labai daug. Ant sienų, grindų, kolonų, prie klausyklų – visur. Esu įsitikinęs, kad tikintieji, įsikibę į rankenas, daug stipriau jaustų Dievo buvimą, jo globą. Ir ne tik. Įsivaizduotų žemiškųjų gėrybių prikimštus šaldytuvus, nuo drabužių gausos lūžtančias spintas, regėtų tvarkingai krūvelėmis sukrautus banknotus. Mišioms pasibaigus, skuostų į artimiausią prekybos centrą ir apsipirktų gausiau, nei ketino eidami melstis. Dievaži norėčiau tai pamatyti savo akimis. Šie naujieji krikščionys turėtų būti simpatingi vyrukai. Bet tiek to! Tingiu galvoti, ką jie darytų, o ko – ne. Daug mieliau būtų turėti nuosavą rankeną ties lova. Žinočiau, kad savo rankomis priveržiau ją prie sienos. Glamonėčiau ją pirštais, barbenčiau krumpliais. Gyvenimas taptų stabilesnis ir prasmingesnis. Gal net maisto kvapai, pajutę, kad tampu jiems abejingas, liautųsi sukę apie mane ratus. Dabar kaip tik tas metas, kai jų koncentracija pati didžiausia. Stebiuosi, kodėl manęs vis dar nepykina. Matyt, turiu būti dėkingas įsivaizduojamai rankenai. Tai ji atitraukė mano mintis nuo žarnyno veiklos ypatumų tyrinėjimų, privertė mąstyti plačiau ir krikščioniškiau. Tiesa, su išlygomis. Gali pasirodyti kvaila, bet aš rimtai tariuosi girdįs rajūnų dantų grikšėjimą. Nuo jo virpa oras. Grikšt grikšt grikšt... Grikšėjimas baisesnis už paukščiukų balsų kakofoniją, už srutovežio burzgimą. Pastarieji tik erzina, o grikšėjimą jaučiu kone fiziškai. Pavyzdžiui, ką tik ranką sutraukė mėšlungis. Neabejoju, kad dėl to kaltos judančių žandikaulių sukeltos oro bangos. Jos paverčia mane bejėgiu mėsos gabalu, neįgaliu atlikti net paprastučio veiksmo. Beje, ne visada. Kartais visgi pavyksta šį tą nuveikti. Pavyzdžiui, aną dieną, maždaug tokiu pačiu metu, ryžausi aplankyti išvietę ir dievaži man pavyko. Tai buvo tikrai įspūdinga išvyka! Įsivaizduokite, koridoriuje pamačiau vaikišką kamuolį! Iš pradžių suvirpėjau, prisiminiau nuotykį trečioje darbovietėje, bet jaudulį netrukus užgniaužė nenumaldomas noras kamuolį paspirti. Tai buvo niekingai paprasta – tereikėjo pakelti vieną koją nuo žemės, atitraukti ją kiek įmanoma toliau nuo kamuolio ir tada – vožti. Bet aš negalėjau. Ne dėl to, kad mažai turėjau jėgų – paspirti kamuoliui jų tikrai būtų pakakę. Kažkas – gal tie patys įkyrieji kvapai, gal baimė paliesti sakralia man tapusią kamuolių gumą – kaustė mano kūną, glebino raumenis. Stovėjau lyg koks idiotas prieškambaryje ir nežinojau, ko imtis. Buvo aišku, jog kamuolys kažką sako, mano organizmas kažką sako, bet nesupratau ką... Labai keista... Tikėtina, šio įvykio suvis nebuvo. Iš kur pagaliau mano prieškambaryje galėjo atsirasti vaikiškas kamuolys? Kai atsikelsiu, reikės šitą dalyką patikrinti. Jei kamuolį rasiu, pasistengsiu save įtikinti, jog andainykštis nuotykis nebuvo sapnas. Nežinau, ar tai man suteiks džiaugsmo. Greičiau priešingai, nors ir nesu tuo tikras. Juk nieko ypatinga neįvyko tada, nieko ypatinga nevyksta dabar. Tik įdomu, ką, radęs kamuolį, su juo veikčiau. Beveik neabejoju, kad dabar nebandyčiau jo paspirti. Nebeįdomu, net jei anas įvykis tebuvo sapnas. Spėju, apeičiau aplink jį keletą ratų, gal net spustelėčiau pirštu. Sudrumsčiau ant jo paviršiaus nugulusias dulkes, perbėgčiau akimis raštus. Rydamas seilę, pajusčiau gerklėje kažką apvalaus ir kieto. (Beje, tai ne vien analogija – į mano stemplę buvo įsimetusi opa. Vadinasi, mano organizmas irgi turi savo kamuolį, kurio negali išspirti.) Manyčiau, jog šią valandą netinka ką nors keisti, todėl galiausiai palikčiau kamuolį gulėti kur radęs. Gal net įtikėčiau, kad jis ir yra tas mažmožis, kuriam lemta sudrebinti ir perkurti mano būtį. Bet ne, neįtikėčiau, esu per didelis skeptikas, kad pajėgčiau daryti išvadas iš atsitiktinumų. Manau, kamuolį greitai užmirščiau, bent kelioms dienoms. Tokiu atveju susikurčiau sau progą dar sykį jį atrasti. Nustebti, susijaudinti, pajusti dilgčiojimą kojų pirštų galiukuose. Galėčiau patikrinti, ar suspėjo atsikurti andai praretintas dulkių sluoksnis, ar taip pat standžiai įsitempusi guma. Tikėtina, kad ir vėl kiltų nenugalimas noras ką nors su juo nuveikti. Pavyzdžiui, paimti į rankas, nueiti prie lango ir išmesti į gatvę. Manau, kad taip pasielgti gražiausia būtų ryte, kai žvitriai į grindinį stuksi praeivių batų kulniukai. Linksmai šokčiodamas kamuolys leistųsi gatve žemyn, jo raštai mirguliuotų rytmečio saulėje. Regėdamas jį tolstant, jausčiausi esąs gyvas. Jeigu kažkas dar sugeba nuo tavęs tolti, vadinasi, dar ne viskas prarasta. Ne, tikrai ne viskas. Pavyzdžiui, ką tik liovėsi burzgęs srutovežis. Matyt, spėruoliai santechnikai jau nusiurbė tirščius. Arba susėdę pievelėje kerta sumuštinius. Juk pietų metas. O kas čia dabar? Pro langą padvelkė svilėsiais. Tai nuostabu! Jaučiuosi esąs išganytas. Degėsių kvapas netrukus užgoš atgrasų mitalo dvoką, ir aš galėsiu lengviau atsikvėpti. Mielai šia proga išgersiu gurkšnį likerio. Taip... Gerai... Atrodo, buvau gerokai ištroškęs... Dabar bent valandą jausiuosi ramesnis, nebe tokia slogi rodysis po akių vokais tvyranti tamsa. Alkoholis mano gyslose gyvens visavertiškesnį gyvenimą nei tą, kurį lig šiol nykiai leido butelyje. Nors aš slapčia tuo abejoju. Manau, aš ir pats seniai gyvenu butelyje, tik ne stikliniame – savame bute. Girdžiu garsus, regiu pavidalus, žinau, jog netoliese – už plonyčių sienų – verda gyvenimas, kuriame dalyvauti aš neįstengiu. Trūksta jėgų, stokoju ryžto ir noro. Matote, ir vėl guodžiuosi. Atleiskite man, šie žodžiai išsprūdo netyčia, daugiau tai nebepasikartos. Norėjau kalbėti apie visai ką kitą. Menu, paauglystėje rašiau seilėtą laišką panelei, kurią anuomet buvau įsimylėjęs. Paisčiau, neva aš gyvenąs butelyje ir vienintelė mano svajonė esanti pro storą stiklą įžvelgti šmėžuojant jos pavidalą. Ką dar rašiau, neatmenu, bet atrodo, kad rašiklis tąsyk darbavosi kur kas spėriau, nei aš pajėgiau nuosekliai dėstyti mintį. Spėju iš to, kad laiško pabaigoje nesusivaldžiau tiesmukai neišpažinęs jai savo geismų, ir, žinoma, padariau didžiulę klaidą. Esu tikras, kad sentimentalus ir dviprasmiškas kliedesys būtų ją bent sudominęs, vertęs slapčia mąstyti apie tai, ką aš – nevykėlis – žodžiais išguldžiau popieriuje. Dabar džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo anuometiniu naivumu, nes toji mergina anaiptol nebuvo nuostabi, nebuvo net pakenčiama. Nežinau, kodėl ją prisiminiau. Šiame pasaulyje esama vertesnių prisiminti dalykų. Pavyzdžiui, niekada neužmiršiu tos dienos, kai, pakirdęs iš sunkaus, vaiduokliško miego, kambaryje išvydau daugybę polietileninių maišelių. Juose buvo sukrautas visas mano turtas, kurio, palikdamas šeimą, nespėjau pasiimti. Tiesa, nežinau, ar nespėjau, greičiausiai vyliausi, jog ši netektis padės man kokybiškai graužtis. Bet, atrodo, išėjo dar geriau. Polietileniniuose maišeliuose palaidoti daiktai alsavo tokiu niekybės siaubu, kad mano kūnas akimirksniu susiraitė gemalo poza. Nepajėgiau judėti, jei būtų reikėję prabilti, nemanau, kad būčiau įstengęs pajudinti lūpas. Buvo tylu taip, kaip, sako, būna prieš mirtį. Menu, išsigandęs pašokau iš lovos ir atsistojau vidury kambario, tarp maišelių, kuriuose chaotiškai buvo sugrūsta viskas, kas liko iš mano ankstesnės tėvynės. O juk ilgai tikėjau, kad jai nieko negali atsitikti – atrodė tvirta, stipriai suveržta aukso žiedais ir priesaikomis. Deja, man prieš akis gulėjo tik jos trūnėsiai, varganos liekanos to, ką kitados laikiau savo svajonių išsipildymu. Verkiau. Inertiškai traukiau iš maišelių daiktus ir svaidžiau juos, kur papuola. Knygos, drabužiai, kompaktinės plokštelės, sutartys su bankais, tušinukai, akinių dėklelis... Radau net daiktų, kurie de jure man nepriklausė – pavyzdžiui, nuotraukas, iš kurių gudriai šypsojausi andainykštis aš, prie pelenų ir nuorūkų pripratinta antikvarinė uošvių lėkštė, sūnui kitados pirktas barškutis. Tada, atmenu, ilgai laužiau galvą, kas paskatino žmoną man grąžinti barškutį. Dievaži netikiu, kad ji suprato, jog aš esu infantilus ir mielai naudosiu jį pagal paskirtį. Kaip jai, tai – per daug toli siekiančios įžvalgos. Tikriausiai manė, kad šitaip privers mane kentėti ir graužtis. Atrodo, keturių vedybinio gyvenimo metų jai neužteko patikėti, kad man iš tikrųjų patinka neigiamos emocijos. Šiuo požiūriu maišelių istorija buvo visavertiškesnė, negu galėjau tikėtis. Iškraustęs juos ir išsvaidęs daiktus, vėl griuvau į lovą ir nejudėdamas gulėjau valandų valandas. Tušti maišeliai čežėdami raičiojosi ant grindų, sklandė po kambarį, blykčiodami ryškiaspalvėmis prekybos centrų reklamomis. Mane krėtė drebulys, atrodė, jog visas kambarys įelektrintas. Tuomet paėmiau į rankas barškutį ir stipriai jį papurčiau. Pasigirdo garsas – skardus, rėžiantis ausį ir orą. Bet svarbiausia čia buvo ne garsas, o barškučio rankena, kurią palietęs iš karto pasijutau abejingas mane ištikusiai negandai. Menate, neseniai kalbėjau, jog noriu rankenos, į kurią galėčiau sunkią akimirką įsitverti? Tai štai, dabar ji buvo mano rankose. Pasijutau ramus ir savimi patenkintas, lig tol mane kamavęs nerimas tarsi išsilydė ore. Tai buvo puikus jausmas! Kaip tik jo man trūksta dabar. Mielai, kaip ir aną sykį, papurtyčiau barškutį, tik, deja, nebeturiu jo. Net nežinau, kur jį padėjau. Netikiu, kad galėjau jį išmesti arba sulaužyti – jei būčiau taip sąmoningai pasielgęs, nūn galėčiau tiksliai pasakyti, kada ir kaip tai įvyko. O dabar – tuštuma. Jis kažkur netoliese, aš tai jaučiu. Neabejoju, kad paieškojęs tikrai jį surasčiau, bet nemanau, jog verta dėl jo eikvoti savo jėgas šiandien. Vakarop man jų dar prireiks. Anaiptol nesu pasirengęs pranokti savo galimybių. Šiai dienai pakaks ir tvirto tikėjimo, kad barškutis guli kažkur netoliese, juk tai – beveik tas pats, kaip laikyti jį rankose. Jei visgi sumanysiu žūtbūt į ką nors įsitverti, pravers televizoriaus pultelis. Kai gerai pajudini, jis taip pat barška. Matyt, sutrūnijo kokią nors mikroschemiūkštę laikiusios jungtys. Truputėlį niekinga? Nors man – jokio skirtumo. Svarbiausia – už ko nors laikytis, tvirtai. Tiesa, jaučiuosi savo rankomis prisidėjęs prie pultelio irimo – aną naktį neištvėriau neišlupęs vieno mygtuko. Šis veiksmas buvo visiškai betikslis, kita vertus, ir betiksliai veiksmai kartais būna pravartūs. Jei neatsispirsiu pagundai išlupti daugiau mygtukų, reikės surasti jiems laikyti tinkamą dėžutę. Apėmus liūdesiui, galėsiu juos žarstyti iš saujos į saują ir taip gintis nuo įkyrių minčių apie egzistavimo niekybę. Jausiu kaltę, kad padėjau pulteliui galutinai susinaikinti, ir nusivylimą, kad daugiau nebeturėsiu ką išlupti. Šiaip ar taip, mygtukų dienos suskaičiuotos – jei ne šiandien, tai ryt vis tiek grįšiu prie šio užsiėmimo. Iš tikrųjų nemanau, kad ištversiu iki rytojaus. Jau senokai jaučiu įkyrų dilgčiojimą pirštų galiukuose. Esu pernelyg nekantrus padaras, be to, niekada nemokėjau ir nemoku planuoti laiko. O juk būtų puiku susidaryti grafikėlį! Atseit šiandien išlupsiu šį, rytoj – aną, po savaitės – dar du... Nors ne, ir vėl negerai. Jei viskas bus aišku, neteksiu galimybės dvejoti, mygtukų laupymas taps rutina, kuriai nereikia nė trupinėlio sielos. Ne, tai ne man. Geriau padarysiu tai po ilgų svarstymo ir dvejonių valandų, galbūt net pačiu nepalankiausiu mygtukams laupyti metu, tada, kai pajusiu, jog vienumoje guodžiąs laukimo saldumas pradeda gręžtis prieš mane patį. Ar ne gražiai pasakiau? Kartais man patinka tai, kaip aš dėstau mintis. Tai štai. O dabar grįžkime prie mygtukų. Įtariu, pultelio korpuse daugėjant kiaurymių, kitus mygtukus stengčiausi tausoti. Malonumą išlupti mygtuką suteikčiau sau nebent kartą per dvi tris savaites. Kasdien vis įkyriau galvoje suktųsi mintis: kurių velnių aš visa tai pradėjau? Kaltinčiau save silpnadvasiškumu, nesusivaldymu, kietaširdyste. Korpuso kiaurymių kraštukai aštriai braižytų pirštus, kaltintų. Išties geriau būčiau palikęs viską, kaip buvo. Dabar nereikėtų jaudintis ir uždavinėti sau retorinių klausimų. Iš kur man žinoti, ar neklystu, manydamas, kad atėjo laikas išlupti vieną ar kitą mygtuką? Gal tikslingiau jį išrauti kitą rytą? Arba temstant, kai dangų užkloja pulkai varnų? Hmmm... Labai kvaila, niekada nemaniau, kad pavyks šį klausimą rimtai svarstyti. Matyt, visa tai – nuo likerio ir nemigos. Atvirai kalbant, norėčiau valdyti savo smegenis. Labai nemalonu, kai jos elgiasi taip, kaip atrodo tinkama joms, o ne man, todėl jaučiuosi mažumėlę sugniužęs. Galvoje šmėkščioja kitados matyti vaizdai, skamba žodžių nuotrupos, atminties dulkėse šėlioja seniai numarinti pavidalai. Ar pajėgčiau dabar išspręsti patį primityviausią aritmetikos uždavinį? Labai abejoju, mat niekada nemokėjau gerai skaičiuoti. Tiksliau – net nesiimčiau to, neįdomu. Daug mieliau būtų turėti pistoletą ar kokį dvivamzdį. Šis noras mane apima visuomet, kai mintys tampa pernelyg painios. Manau, šaunamasis ginklas man suteiktų pasitikėjimo savimi ir ramybės. Niekada gyvenime nesu šaudęs, bet tikiu, kad tai man patiktų. Nuo šūvio užgultų ausis, išsiskirtų šlakas adrenalino. Vieną akimirką pasijusčiau esąs šaunuolis. (Į galvą šovė keistas žodis – „žvitrūnas“. Įdomu, ar toks yra žodyne. Jei taip, tai kalbame labai keista kalba!) Atsikelčiau iš lovos ir drąsiai išsišiepčiau televizoriaus ekrano dulkėms. Jos mane suprastų, aš žinau. Dulkės labai daug ką supranta, išskyrus tai, kad žmonijai jos naudingos tik kaip metafora. Svarbiausia, nereikia manyti, jog kalbėdamas apie ginklą svajoju ką nors paversti dulkėmis – mano troškimai gerokai kuklesni, nei gali pasirodyti iš pradžių. Tiesiog turiu vieną keistą įprotį – visada, kai pasiklystu savyje, kai aplinkui imu jausti tuštumos virpėjimą, mane pagauna neįveikiamas noras šaudyti arba sprogdinti. Tuomet rodosi, jog vienas „pokšt“ gali išpainioti minčių kilpas, sutaikyti argumentus su faktais, priversti sąmonę prisivyti toli nuskuodusias laikrodžių rodykles. Kartais įsivaizduoju save prie lango su granata rankoje. Matau, kaip užsimoju ir metu ją į kiemą. „Tžššš...“ – sakau balsu. „Tžššš...“ – skamba sąmonė, braška smegenų rievės. Tai – tikras ženklas, kad gerėja. Dar nėsyk nesu šiuo metodu nusivylęs, todėl neabejoju, kad panašiai, jei ne geriau, jausčiausi iššovęs iš tikro ginklo. Nors lažintis nedrįsčiau. Yra didelė tikimybė, kad pradėčiau jaustis mirštąs. Tuomet turėčiau sau pripažinti, jog pasielgiau nedovanotinai kvailai. Nedelsdamas ropščiausi iš lovos ir, traukomas spazmų, blaškyčiausi po kambarį. Galbūt vėliau pusiau rimtai imčiau svarstyti, ar, užuot šitaip kentėjus, neverta į savo smegenis įsegti kulkos... Brrr... Nenoriu kalbėti apie mirtį, labai jau kokti tema. Vos pagalvojus apie ją, mane pradeda pykinti. Niekada anksčiau nebūčiau pamanęs, kad baimė gali susukti vidurius. Pasirodo, gali, ir dar kaip. Tikiu, blogumas praeitų, jei staiga susimąstyčiau apie ką nors fundamentalaus. Bet kas yra fundamentalu, ypač mano gyvenime? Manau, kokio nors niekniekio, apie kurio egzistavimą aš nė nenutuokiu, paieškos. Bet jis yra, aš žinau. Galbūt vakar arba užvakar nieko neįtardamas spragsėjau į jį pirštais. Arba peilio galu stumdžiau stalo paviršiumi, arba... Velnias, mintys ir vėl susipynė. Nei aš barbenau į jį pirštais, nei ką. Pasakiau nesąmonę, ir tiek. Aš juk nekaltas, kad taip netikėtai užsinorėjau kalbėti apie fundamentalius dalykus, nors ir ničnieko apie juos nenutuokiu. Teisybę sakant, man truputį gėda, norisi išgerti dar šlaką gėrimo, leisti jam toliau mane kurti. Labai abejoju, ar būčiau sugebėjęs be jo pragyventi tiek daug metų, o jei ir būtų pavykę, šiandien matytumėte visai kitą žmogų. Tikriausiai būčiau įgyvendinęs kurią nors vaikystės svajonę. Pavyzdžiui, tapęs statybininku arba troleibuso vairuotoju. Matyt, dabar, užuot klausęsis monotoniško sūpuoklių gergždėjimo (po pietų mažyliai būna ne tokie aktyvūs), pliekčiau su bendradarbiais kortomis ir gliaudyčiau saulėgrąžas. Gal tai – ne pats blogiausias variantas, pasitaiko daug daug nykesnių užsiėmimų. Norėčiau sužinoti, kuo užaugę norėtų būti kiemo vaikai. Gerai pažįstu juos, kai kuriems net sugalvojau vardus. Tiesa, pastebėjau, kad vadinti kurį nors vaiką tuo pačiu vardu pavyksta labai neilgai. Tuomet būnu priverstas sugalvoti jam naują. Pavyzdžiui, vieną mergaitę ilgokai vadinau Agata¹¹. Mano galva – tai toks vardas, kurį tėvai duoda moteriškos lyties atžaloms manydami, kad jos nieko gyvenime nepasieks. Bent man visą laiką taip rodėsi. Ta smailianosė, blyškaus veido mergiščia valandų valandas praleidžia smėlio dėžėje statydama nepaprasto dydžio pilis. Sakyčiau, labai nemergaitiškas užsiėmimas. Bjaurumas – aš neabejojau, kad suaugusi ji bus velnioniškai negraži ir užguita, – dar nėra kaip reikiant suvešėjęs jos kūne, tačiau net ir tai, kaip ji laiko rankose kastuvėlį, kaip nevėkšliškai kasa juo smėlį, liudija, jog regi būsimą pamėklę. Neabejoju, gražindama savo netikrų pilių kuorus, ji svajoja apie pasakų princą, kuris ant rankų išneš ją į kitą – geresnį – pasaulį, kuriame niekas niekada nevertino grožio. Na, ji pati to dar negeba suprasti, tai veikiau instinktas, bjaurume skęstančio kūno šauksmas. Beje, tyruose. Taigi kurį laiką vadinau ją Agata, bet kartą nutiko toks įdomus nuotykis: vargšei Agatai statant pilį prie jos prisiartino vienas kiemo berniūkštis (jį vadinau Artūru) ir piktdžiugiškai nuvertė vieną bokštą. Tai man pasirodė visiškai natūralu – bjaurumas, tegu ir sunkiai įžvelgiamas, kitiems vaikams turėjo kelti neapykantą. Ypač ta bjaurumo rūšis, kuri dar drįsta kažko norėti. Tikėjausi, jog mergaitė ims raudoti ir bėgs pas mamą, tačiau, pasirodo, labai klydau. Kai berniūkščio ranka antrąsyk lindo prie jos tvirtovės, kad ją galutinai sulygintų su žeme, mergaitė riktelėjo ir dantimis įsikirto į smėlinus jo pirštus. Berniūkštis klykdamas pabėgo, smėlyje liko kraujo žymės. Mergaitės lūpos taip pat buvo kruvinos, ji išsižiojusi žiūrėjo į tą pusę, kur nubėgo užpuolikas, ir burnoje visaip vartė liežuvį. Galbūt ji net sugebėjo mėgautis pergale, kadangi mergaitė atrodė nei sutrikus, nei išsigandus. Nutiko dar mįslingesnis dalykas – iškart po šio įvykio Agata aplink pilį ėmė statyti sieną. Nuo šios akimirkos praradau teisę vadinti ją Agata.
       Pirmas vardas, kuris tąsyk man šovė į galvą, buvo Didonė¹². Taip ją vadinu iki šiol, be to, dabar manau, kad jos laukia kur kas geresnė ateitis, negu buvau išpranašavęs. Taip perkrikštijau ne vieną vaiką. Renatai, kuri slapčia prisėlinusi iš už nugaros sykį mane apipurškė tualetiniu vandeniu, iškart suteikiau Silvijos vardą. Vėliau, pamatęs, kaip ši jaunoji primadona išlipa iš erdvaus naujintėlaičio automobilio, neatsispyriau pagundai vardą pailginti – iki šiol ją vadinu Silvija-bmw. Vieną berniuką, kurį auklė šaukdavo Marijumi, perkrikštijau net tris kartus. Kadangi jis buvo storas ir lėtapėdis, iš pradžių pavadinau jį Ganešu¹³, paskui – Palemonu¹⁴, dar vėliau – Bilu (man kažkodėl atrodo, kad visi Bilai – storuliai), kol galiausiai vėl grįžau prie Ganešo. Manau, kad jo sielai ateity bus sunkoka prasisprausti pro mėsas ir išlėkti amžinybėn. Soma sema¹⁵, nieko nepadarysi. Tik nereikėtų galvoti, kad suteikdamas arba atimdamas iš vaikų vardus, siekiu kokių nors mįslingų tikslų. Vienintelė priežastis, kodėl taip elgiuosi – karštas noras kažkuo užkimšti smegenis. Patys vardai man nieko nereiškia, nieko neliudija. Nė kiek nesipiktinčiau, jei protingieji sumanytų šaukti žmones skaičių kombinacijomis. Tai būtų naujovė, o mūsų laikų žmogui būtina žavėtis naujovėmis. Manau, jog šios asmens žymėjimo tvarkos privalumus suvokčiau akimirksniu. Nereikėtų jokio pereinamojo laikotarpio, nekiltų jokių nesusipratimų. Kai ilgą laiką bendrauji tik pats su savimi, gali ir išvis neturėti vardo. Kam jis, po galais? Vardas juk gali klaidinti, priskirti savybes, kurios, šiaip jau, tau nebūdingos. Turiu galvoje savo vardą. Niekada nemėgau išgirsti jį iš kitų žmonių lūpų, visada rodydavosi, kad tokiu rafinuotu būdu esu žeminamas. Nesakau, kad tikėjau tuo – dauguma žmonių mano atžvilgiu buvo ir yra nusiteikę pakančiai ar abejingai, todėl net norėdamas nebūčiau radęs dingsties dėl to jaudintis. Bet vis tiek širdį visuomet nusmelkdavo įtarimo skausmas. Turiu pasakyti, man labai nepatinka, kad išvertus iš vienos senovinės kalbos mano vardas reiškia „vyras“. Tai labai nemalonu, jei atsirastų galimybė, mielai jį pakeisčiau. Ačiū Dievui, pastaruoju metu žmonės mano vardą ištaria labai retai. Dažniausiai jie kreipiasi į mane tokiais mielais kreipiniais, kaip antai: „Ei“, „Klausyk“, „Žinai, gal...“, „Žiūrėk tik...“ ir kt. Kaip tik tai ir kelia didžiausią įtarimą. Atrodo, jiems baugu ištarti mano vardą. Tikriausiai, jų nuomone, neatitinku vyrui keliamų reikalavimų. Neauginu raumenų, nesidomiu automobilių sportu, nesimatuoju su bičiuliais savo įnagio ilgio. Gal ir kvailai elgiuosi. Neabejoju, šie užsiėmimai greit mane sužavėtų. Pakilnojęs svarmenis, jausčiausi pažvalėjęs ir šaunus – tikras gatvių liūtas. Diena po dienos stangrėjantys ir sunkėjantys raumenys suteiktų šiai jausenai neginčijamą pagrindą. Mano povyza šaukte šauktų, kad mėgstu greitį ir moteris. Kas dar? Matyt, nieko. Tikram vyrui turėtų ir to užtekti, antraip stebėtojams pasirodytų, neva jis tik vaizduojąs šaunuolį, o iš tikrųjų esąs visiškas nevykėlis, kuriam net neverta pasiguosti, jog, pavyzdžiui, sargis anądien pasirodęs per mažas. Na bet nesiimu spręsti, kaip viskas tokiu atveju klostytųsi. Taip nebus, aš žinau. Nebus nieko, ko net per prievartą negalėčiau pakęsti. Taigi niekada nebūsiu tikras vyras. Dar daugiau – nenoriu juo būti. Esu laimingas, kad ir anksčiau nepažinau malonumo juo būti. Tiesa, priešingu atveju dabar galėčiau lig soties mėgautis graužatimi, kad nepasiekiau ko norėjęs, tačiau net ir ji būtų per menkas atlygis už pasibaisėtiną tokios būties nykybę. Užplūdus šitokioms mintims, beveik visada garsiai pasakau „tžššš...“ Kaip menate, sprogimų mėgdžionės man padeda susigrąžinti sugebėjimą mąstyti. Naudingos jos būna ir tada, kai reikia skubiai nuvaikyti įkyrius kliedesius. Dabar kaip niekad noriu jų atsikratyti. Jie trukdo man nuoširdžiai niršti ant pamažu vėl įsismarkaujančių sūpuoklių žvygavimo, įsivaizduoti laimingas bobeles, šakutėmis gnaibančias anūkėlių išėdas, klausytis graudaus įkalintų šunėkų amsėjimo. Nereikia nė sakyti, jog man tai labai svarbu. Turiu domėtis, kas supa mano tėvynę, kautis su senais ir ieškoti jai naujų priešų. Tai iškelia mane į kitą lygmenį, taurina. Aš savo ruožtu mėgstu suteikti tiek daug prasmių smulkmenoms, kad jos, jei tik turėtų bent mažiausią galimybę parodyti savo džiaugsmą, krykštautų. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites eidamas į parduotuvę užmečiau akį į nedidelę įdubą kiemo pakrašty. Ganešas su Silvija-bmw čia kitados kasė duobę. Duobė jau seniai buvo užlyginta ir, kaip sakiau, likusi tik negili įduba. Neatsispyriau pagundai pasukti iš kelio ir iš arčiau apžiūrėti įdubą – juk vaikystėje aš ir pats labai mėgau kasti duobes. Galima sakyti, tai buvo labiausiai mane dominęs darbas. Esu iškasęs devynias galybes duobių, devynios galybės vaikučių, įkritę į jas, išsinarino rankas ir kojas, dešimtys močiučių ir auklių kasdien liejo prakaitą, kad jas užlygintų. Bet tada aš visai negalvojau apie nukentėjusiuosius. Atvirai sakant, nenorėjau kam nors kenkti. Man tiesiog patiko kasti duobes, ir tiek. Todėl ir dabar duobės mane savotiškai jaudina, nors nemanau, jog kada nors vėl ryžčiausi griebtis kastuvo. Tiesiog neturėčiau įkvėpimo ir jėgų. Užtat nesiryžau nepasidžiaugti svetimu darbu. Priėjau prie įdubos ir sustojau. Neatrodė, kad duobė būtų buvusi gili – matyt, Ganešas ir Silvija-bmw neturėjo tikslo iškasti gilią duobę. Jie pasitenkino nedideliu duburiu, kuriam užversti nereikia ypatingų pastangų. Žiauriai jais nusivyliau. Kam išvis terliotis, jei iš anksto žinai, kad išrausi tik nedidelį duburėlį? Tai gėdinga, net vaikams. Apsisukau ir norėjau eiti savo keliu, bet mano žvilgsnis staiga užkliuvo už nedidelio akmenėlio. Pakėliau jį. Beje, tai buvo visai ne akmenėlis. Netrukus suvokiau turįs saujoje apčiulptą, smiltimis apkibusį saldainį. Neslėpsiu, šis radinys mane sujaudino ir, reikia pasakyti, sujaudino daug labiau, nei būčiau galėjęs tikėtis. Menu, tąsyk šovė mintis, jog būtent tas saldainis sutrukdė vaikams iškasti gilesnę duobę. Neturėjau nė menkiausio pagrindo būti tuo įsitikinęs, tačiau puikiai supratau, kad jokio pagrindo man ir nereikia. Pauosčiau saldainį. Jis nekvepėjo. Taip pat negalėjau pasakyti, kokios jis spalvos – visas paviršius buvo pasidengęs smėlio luobu. Žodžiu, turėjau rankose labai neįdomų ir niekam nereikalingą daiktą, kurį, jei tik būčiau sugebėjęs logiškai mąstyti, tučtuojau būčiau numetęs ant žemės. Bet manęs nepajėgė apleisti mintis, kad žūtbūt turiu sugalvoti pateisinimą jo buvimui. Visa širdimi troškau tikėti, jog išvydau ženklą. Jaučiau, kad įtikėti tuo – įmanoma. Reikia tik kantrybės, ir viskas paaiškės – ženklai dažniausiai nelinkę delsti. Tikriausiai tuo metu virpėjau iš susijaudinimo. Nemanau, kad galėjo būti kitaip – pernelyg jautrus esu stebėtojas. Vandentiekio mazge tyliai ošė vamzdžiai, oras trenkė smalkėmis. Nepažįstamas vaikas paspirtuku stūmėsi į kalnelį, vienas paspirtuko ratas girgždėjo. Man staiga ėmė gausiai skirtis seilės. Šį reiškinį, kaip puikiai žinote, patiriu nepaprastai retai. Buvau apstulbęs. Dėl to galėjau kaltinti tik saldainį. Matyt, žodis „saldainis“ paskatino mano smegenis pasiųsti signalą į skrandį, o šis savo ruožtu pripildė mano burną dvokių gleivių. Piktai nusispjoviau. Niekada nemėgau procesų, kurių negaliu kada panorėjęs sustabdyti. Seilėjimosi – ypač. Ir štai dėl ko: menate, neseniai pasakojau, kad vaikystėje begal mėgau apseilėti televizoriaus ekraną ir stebėti, kaip jos per dulkes skinasi kelią žemyn. Ir nors nuo to laiko, kai mėgaudavausi šia pramoga, prabėgo gausybė metų, kartais vis dar paplūstu seilėmis vos pagalvojęs apie televizorių. Taigi stovėjau kieme. Vienu metu galvoje sukosi mintys apie saldainį ir apie televizorių. Dabar negalėčiau spręsti, kuri iš jų tąsyk buvo svarbesnė. Veikiausiai tai buvo viena mintis – ir apie saldainį, ir apie televizorių. (Mano galva, tai – didelė šventvagystė. Šiedu dalykai nesuderinami net labiau, nei cinamonas su razinomis.) Bet ne tik. Tyčia prisiminiau žmoną, kurios sėdmenys kitados palytėjo ekrano dulkes, drėgnus ir sujauktus sangulio patalus, abuojumo neišblaškiusią rytmečio kavą. Paskui mintys nuskuodė dar toliau, į ankstyvą paauglystę, į tą naktį, kai iš drovumo ir baimės nesugebėjau įsibrauti į plačiai išsižiojusią mylimosios vaginos angą; atsiminiau, kaip po to verkiau ir liūdnai drėkinau sėkla nosines, kaip niūriai ir pagiežingai iš kartoninės dėžės į mane žvelgė mano vaikystės žaislai. Tą akimirką man pasidarė viskas aišku. Aš radau puikią, neprilygstamą, net didingą progą pasikankinti! Visa ši istorija buvo reikalinga, kad galėčiau pasigraužti dėl nieko vertos nesėkmės! Radinio ženkliškumas tebuvo mano vaizduotės vaisius. Saldainį tuoj pat išmečiau ir nuėjau savo keliais. Jei teisingai atsimenu, tą vakarą kiauliškai prisigėriau. Mano lūpos buvo drėgnos ir lipnios, įkyriai svirpė smegenys. Naktį keturis kartus vėmiau. Viskas. Ir dabar, jei turėčiau užtektinai gėrimų, netikiu, kad būtų kitaip. Nors nesu tikras. Pavyzdžiui, neką mažiau trokštu, kad kas nors trumpam užeitų į mano kambarį. Aš, aišku, puikiai suprantu, jog taip neatsitiks, tačiau nesiruošiu uždrausti sau norėti. Norėti yra įdomu, ypač jei turi neblogą fantaziją. Patikinu jus – tai ramina ir padeda atsipalaiduoti. Kaip tik dėl to kontorų klerkai savo norus vadina svajonėmis. Regis, žodis „svajonė“ jų ausiai patrauklesnis. O man tikras išsigelbėjimas būtų žmogus. Deja, jis neateis. Gaila, galėtų ir ateiti. Aš jam būtinai šį tą pasakyčiau. Žinoma, iš pradžių nusišypsočiau, pasakyčiau, kad man labai malonu jį matyti atėjus, kad savo drabužius, jei tik turi noro, gali pakabinti spintoje, kad kėdė – žinoma, aš nesąs perdėm rūpestingas šeimininkas – laikosi ne itin tvirtai, todėl bet kurią akimirką gali sulūžti ir t. t. Tik tada pereičiau prie esmės. „Žinote, – porinčiau, – aš ką tik nusprendžiau nebemiegoti. Įgriso stengtis, suprantate? Nuo šios minutės – nė bluosto! Nuo šiol para man slinks be pertrūkių, lygiasienė ir glotni. Ar jau supratote, ką išties norėjau pasakyti? Juk Jūs ir reikalingas tam, kad mane suprastumėte, todėl trūks plyš įsikalkite sau į galvą: aš nebemiegosiu. Ne-be-mie-go-siu! Kartokite paskui mane....“ Na, kažkas tokio. Pripažinkite, skamba keistokai. Jūs įtariate, kad aš nusišneku, ir tikriausiai neklystate. Aš irgi taip manau. Net pats negalėčiau pasakyti, kodėl prieš valandėlę man užėjo toks stiprus noras kažkam pasakyti, jog aš nusprendžiau nebemiegoti, nors nieko panašaus negalvojau. Geriau teiraukitės mano smegenų, jei panorės, jos tikrai atsakys. Bet nemanau, kad atsakymo ieškoti būtų verta. Veikiausiai tai būtų koks nors lotyniškas ligos pavadinimas, ir tiek. Bent aš taip manau. Tvirtai tuo įtikėjau, kai periodiškai ėmiau dalytis perpus. Sakykime, viena mano dalis vartosi lovoje, prakaituoja, skrebena nagais tapetų gėlių žiedlapius, o kita tuo metu mąsliai vaikšto, pavyzdžiui, miškelyje ir spardo ant tako gulinčius kankorėžius. Tokiais atvejais nebežinau, kur iš tikrųjų tuo metu esu. Kuri realybė tikresnė, kuri – mažiau tikra. Juk suvienyti šių dviejų pasaulių – neįmanoma. Lieka tik nuolankiai laukti, kol prašvis sąmonė ir egzistencija įgis pirmykštį pavidalą. Beje, dėl šio pamišėliško dvejinimosi kaltinu ne vien savo smegenis. Nemanau, jog tai, ką pasakysiu, yra rimta, bet kartais man susidaro įspūdis, kad visi mano kliedėjimai tiesiogiai susiję su televizoriumi. Kitaip sakant, nelaikau jo visiškai neveikiančiu. Tai, kad jis nerodo gyvybės ženklų, mano nuomone, nėra priežastis nurašyti jo į sąvartyną. Ne veltui tiek daug apie jį šneku. Kartais tikiu, kad viduje jis tebesaugo kitados transliuotas televizijos programas (jos tiesiog uždžiūvusios mikroschemose), kad po ekrano dulkėmis nugulę atspindžiai to, kas dėjosi šiame kambaryje kelis dešimtmečius... Apskritai tikiu, jame yra viskas. Kartais iš jo į orą išsprūsta savotiški protuberantai¹⁶, aš tai jaučiu. Visuomet galiu pasakyti, kurioje kambario vietoje jie tuo metu yra. Kartais pradeda atrodyti, jog tie nematomi, tačiau gerai juntami dariniai – gyvi, beveik žmonės. Kyla noras kažko jų paklausti, pavyzdžiui: „Kas geresnio?“ Arba: „Tai ką, ir vėl pasirodėte?“ Bet ne, veikiausiai toks noras nekyla. Taip tik bandau save apgauti. Iš tikrųjų man pasidaro baisu, norisi kuo greičiau slėpti galvą po antklode, susiriesti gemalo poza ir tykiai tūnoti, kol bus nuspręsta, kad man – dar ne paskutinioji. Šios jėgos tokios stiprios, jog niekada nepajėgiau joms priešintis. Ne, tai ne mano jėgoms. Tai – kitas pasaulis, į kurį, noriu aš to ar nenoriu, būsiu įsiurbtas. Kraupi akimirka. Manau, žmogus taip jaučiasi mirdamas. Ačiū Dievui, neturėjau progos to išbandyti. Esu gyvas, vis dar esu gyvas! Tai nepaprasta! Turėčiau džiūgauti, sėkmingai išgyvenęs kiekvieną akimirką. Krykštavimu palydėti kiekvieną nubėgančią minutę ar sekundę. Tikėtina, jog tai – visų mirtingųjų pareiga, o tai, kad aš jos nuosekliai nevykdau, reikia laikyti nebrandaus mąstymo pasekme. Mano žmona, matyt, irgi mąsto nebrandžiai. Turiu galvoje, apie mirtį ji mąsto daug dažniau, nei teikiasi pasidžiaugti gyvenimu. Atrodo, tai suteikia jai jėgų ir pasitikėjimo. Ką gi, toks savidrausmės metodas irgi vykęs, jei žinai, kada sustoti. Ne taip seniai ji man skambino, norėjo, kad ją išklausyčiau. Ją kamavo egzistencinis nerimas. Jai nedavė ramybės klausimas, kada iš tikrųjų miršta bulvė. Aš pasakiau, jog niekada nebandžiau išsiaiškinti, kada miršta daržovės, bet tiksliai žinau, kada gauna galą naktiniai drugiai – kai nuskrenda į šviesą. Žmona patylėjo, atrodo, mano mintis jai patiko. Ateity reikės prigalvoti daugiau minčių su dvasinga atomazga, jų tikrai prireiks. „Nesišaipyk, – galiausiai pasakė. – Aš rimtai.“ Be abejonės, ji buvo tuo įsitikinusi. Bulvė privalėjo mirti oriai. Nė žodžio apie garnyrą, didžkukulius arba plokštainį. Ar aš nemanąs, kad Tai atsitinka per patį žydėjimą? Anądien jai pasirodę, jog bulvės siela anapus iškeliauja per žiedus. Pati bulvė tuo metu jau būnanti minkšta ir geltonvidurė. Bulvės palaikai, ne daugiau... Galbūt jos tiesa. Daugiau ji man nieko nesakė, padėjo ragelį. Nepagalvojo, kad nelabai gražu palikti žmogų vieną su keista mintimi apie mirštančią bulvę ir jos sielą. Juo labiau, aš nesu tas, kuriam tokie svarstymai galėtų suteikti paguodos. Buvo aišku, kad daržovės sieliūkštės pavidalai dar ilgai šmėsčios akyse. Aš neturėsiu ramybės, vėliau tikriausiai apsiverksiu. Ne dėl to, kad taps pernelyg graudu, o veikiau iš įpročio. Verkdamas visada jaučiuosi taip, tarsi stebėčiau save iš šalies, ir galiu pasakyti, kad tas vaizdas man labai patinka. Kartais, kai pradedu įtarti, jog stebėtojui atrodytų, kad verkiu nepakankamai graudžiai, stengiuosi graudulį pakurstyti liūdnomis mintimis. Vaikystėje mėgdavau sutrinti raudonų pieštukų grafitą į miltelius, ištirpinti juos seilėse ir apsipilti tuo skysčiu, pavyzdžiui, ranką. Tėvai ir mokytojai manydavo, kad aš sunkiai susižeidžiau. Jie graibstydavosi už galvų, jų baimė užtvindydavo aplinką. Netrukus ir aš pats užmiršdavau, kad mano žaizdos – tik farsas, ir imdavau garsiai, nepaliaujamai žliumbti. Neprisipažindavau tol, kol klasta neišaiškėdavo. Tiesa, ne visada reikėdavo prisipažinti – šį eksperimentą keletą sykių esu atlikęs ir savo namuose, niekam nematant. Vienąsyk išraudoninau veidą, kitąsyk – rankos riešą. Abu kartus, menu, ilgai stovėjau priešais veidrodį, ir mane buvo užvaldžiusi beprotiškai kvaila mintis – kad šitoks aš atrodau gražesnis. Vyriškesnis, patrauklesnis suoladraugiams. Tai štai, daugiau apie tai nepasakosiu. Trumpai tariant, man nemalonu. Visą savo sąmoningą gyvenimą vengiu raudonų pieštukų. Man atrodo, kad jie tepa. Jei toks visgi atsiranda namuose, stengiuosi kuo greičiau jį pamesti arba išmesti. Tiesą sakant, tai vienas ir tas pats veiksmas, skirtumas tik tas, kad pamesti, mano galva, yra kiek kultūringiau. Mielai dabar pamesčiau vieną kitą mintį. Taip būtų geriau ir man, ir joms. Aš vėl galėčiau nuoširdžiai koneveikti gergždinčias sūpuokles, niršti ant žiedlapių, skrajojančių po kiemą. Nesvarbu, kad lauke dabar beveik tylu. Matyt, vaikučiai būriu patraukė į kitą kiemą arba išbėgo pasiautėti į miškelį. Kartais jie būna linkę taip elgtis. Man – vis tiek. Jų keliamas triukšmas taip įsiėdęs į smegenis, kad girdžiu jį net tada, kai objektyviai neturėčiau girdėti nieko, išskyrus savo širdies plakimą ir pastovų, tačiau neįkyrų miesto ūžesį. Manau, jog Didonė nepaliko likimo valiai smėlio dėžės. Nors ir negaliu girdėti jos kastuvėlio keliamo garso, neabejoju, kad ji ten. Rimta ir išdidi kuria gūžtą pasakų princui. Ji laiminga. Tikiu, kada nors ji apsitvers tvora, dar aukštesne ir tvirtesne už tą, kurią dabar stato iš smėlio. Na, gal ir paliks kokį plyšelį, kad panorėjusi galėtų matyti, kas dedasi išorėje, bet nemanau. Didonė per daug užsispyrusi, kad pakęstų visokias skyles. Jos tėvo sėkla tikriausiai buvo monolitinė. Būna visaip. Geriausiai būtų, jei tas pasakų princas vis dėlto atjotų. Pati Didonė greitai suprastų, jog nėmaž nereikėjo dėl jo stengtis. Gal iš pradžių sielvartautų, bet netrukus imtų pamažu keistis. Įtikėtų, kad visi pasakų princai – blogi. Ypač tie, kurių nėra. Gražiai pasakyta, ar ne? Žinoma, aš juokavau. Jei būčiau Didonės tėtis, manau, mudu nesunkiai rastume bendrą kalbą. Tikiu, esame šiek tiek panašūs. Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad ji pati puikiausiai supranta, jog pasakų princų nebūna, o smėlį kapsto tik todėl, kad kiti vaikai nepriima jos savo draugėn. Žinoma, supranta. Kaip nesupras? Labai gerai, kad ji – dar vaikas. Suaugusiajam būtų puiki proga išsikraustyti iš proto. Kartais galvoju, kad Didonė – labiau daiktas nei žmogus. Ir taip galvoju ne tik aš. Anądien mačiau, kaip ties smėliadėže sustojęs praeivis žiūrėjo į ją tokiu žvilgsniu, lyg priešais jį būtų ne vaikas, o, pavyzdžiui, skalbyklė arba dulkių siurblys. Manau, šitaip žiūrėti į žmones turėtų būti labai įdomu. Tiesa, man niekada nepavyko. Kaip į daiktą aš sugebu žiūrėti tik į save, bet aš ir esu labiau daiktas. Iš čia, matyt, ir mano meilė televizoriui. Tai mudviejų su Didone bendras bruožas. Mes neturėtume būti tarp žmonių. Mūsų daiktiškumas per daug bado akis, erzina, kursto neigiamas emocijas. Jei būčiau Dievas, parūpinčiau Didonei atskirą planetą. Joje būtų daug daug smėlio ir gausybė įvairių dydžių kastuvėlių. Ir labai skaidrus oras – toks, kad ant jo galima būtų piešti. Labai keista. Kaip man šovė mintis apie orą, ant kurio galima piešti? Atvirai kalbant, nebesuprantu savęs. Pastaruoju metu visus mano apmąstymus vainikuoja pasibaisėtinos keistybės. Žinau, kad ilgai nesugebėsiu šios minties atsikratyti. Tai išties labai nemalonu, nors ir nesijaučiu veltui leidžiąs laiką. Iliustruoju, kas būna, kai visiškai nieko neveiki. O kas būna? Nieko, irgi nieko. Visiška tuštuma, kurioje išties galėtum pradėti kurti planetas – vien iš nuobodulio. Priveisti tose planetose piktų, mažyčių ufonautų, kurie primintų braškinės kramtomosios gumos liekanas, suteikti jiems skraidančiąsias lėkštes, visa išdeginančius žvilgsnius ir karštą norą užvaldyti visatą. Na ir... viskas. Neapkenčiu žmonių, kurie negali pakęsti tuštumos. Juos erzina tušti indai, tušti kambariai, tuščios piniginės. Nenuostabu, kad jie nelinkę nė girdėti, kad visata gali būti tuščia. Jų požiūriu, tai – nesąmonė. Daug lengviau (ypač, jei gyveni daugiabutyje) patikėti, kad tu – tik ufonautų penimas ir auginamas broileris, provizija transgalaktinėms kelionėms. Žinoma, aš nebūčiau nieko prieš. Esu tikras, kad tikimybė, jog būsi suvalgytas kur nors Andromedoje ar Ožiaragyje, įkvėptų ne vieną poetą. Ufonautai džiaugtųsi, kad kūrybiškumas ir geros emocijos paskanina mūsų mėsą ir t. t. Ir vėl kvailystės. Ne, taip daugiau nebegalima. Matyt, teks ryžtis suvartoti paskutinį likerio šlaką. Užmiršau pasakyti, pasirodo, mano padėtis – ne beviltiška. Prieš kelias minutes radau palovy artipilnę stipraus alaus skardinę. Turimą likerį supylęs į alų, bent kelias valandas galėsiu jaustis ramus. To pakaks, kad neišeičiau iš proto... Nepasakyčiau, jog skanu, bet gerti galima. Toks simpatiškas, net žavus žodis – „galima“. Kita vertus, jis neretai kelia liūdesį, ir tai nereiškia, jog kremtiesi dėl to, kad kažko negali. Anaiptol. Tame žodyje esama kažkokio krūvio, kuris geba suvirpinti sielą. Galima, it's possible¹⁷. Nežinau, kodėl pradėjau kalbėti apie šį žodį. Juk man patinka beveik visi žodžiai. Visi jie sugeba kurstyti ir virpinti, visuose tvyro saldus, norą gyventi įplieskiantis nerimas. Nemanau, kad labai svarbu, koks tai žodis, ir kokia jo reikšmė nurodyta žodynuose. Seniai nebetikiu, jog žodis „lova“ reiškia tik lovą, „stalas“ – stalą, „užuolaidos“ – užuolaidas. Tai – tik tamsūs dangalai, užkloję tai, kas esminga. Mėgstu iš lėto sėlinti prie žodžių prasmių. Jokio skubėjimo, jokių loginių kombinacijų. Taip labai padidėja tikimybė, kad prasmę pavyks prisijaukinti ir šioji nebėgs nuo tavęs šalin. Kai pradedu artėti prie kokios nors prasmės, visuomet jaučiu, kad ir ji mane tiria, svarsto, ar aš esu tas, kuriam jai lemta atsiskleisti, ar būsiu pajėgus ramiai išgyventi tiesą, jei ši man pasirodys per daug skaudi. Kartais stabtelime vienas priešais kitą. Jaučiame vienas kito šilumą, regime kontūrus, tačiau esame pasiruošę bet kurią akimirką atsitraukti. Kartais taip išbūname valandų valandas. Kartais, kad apsispręstume, užtenka kelių sekundžių. Čia nėra jokių taisyklių. Gaila, galėtų ir būti. Būtų paprasčiau gyventi. Arba... Geriau išvis tas prasmes užmiršti. Juk tai – tik mano proto karštinė. Negali būti daugiau prasmių, išskyrus tas, kurias žino visi. Be abejonės, jų nėra. Aš viską sugalvojau, kad pasakojimas atrodytų gražesnis. Nors ne visai taip. Iš tiesų man visai nerūpi, koks tas pasakojimas – gražus ar negražus. Mano mintims reikia veiklos, jos, regis, nebetelpa smegenyse. Padaryčiau bet ką, kad jos taip nedraskytų kiaušo. Labai neblogai būtų koks nors itin lengvas fizinis darbas. Pavyzdžiui, dabar mielai ką nors pasukčiau. Tas kažkas galėtų skleisti neįkyrius garsus. Nors ne, garsų geriau nereikia – iš patirties žinau, jog labai greitai jie imtų erzinti. Tikra tiesa, kažką pasukti būtų net labai neblogai. Bet nėra ką – puikiai žinau, namuose nėra nieko sukamo. Galiu tik užsukinėti ir atsukinėti tuščią butelį, tačiau šis darbas – ne mano jėgoms. Per dažnai reikėtų keisti sukimo kryptį. Ne, tai visiškai netikęs sumanymas, juolab, kad aš nesu visiškai įsitikinęs, ar tą kažką sukti aš tikrai noriu. Galbūt eilinį kartą save apgaudinėju. Matyt, taip ir yra. Nei aš noriu sukti, nei ką. Apskritai jaučiuosi per daug išsekęs, kad pajėgčiau kažko iš tikro norėti. Kažkada tai pavykdavo. Norai degindavo, jaudrindavo, spausdavo ašaras. Dabar – viskas kitaip. Tiesiog noriu kažko norėti. Atrodo, tai vienintelis manyje išlikęs noras, kurį bent sąlygiškai drįsčiau pavadinti tikru. Visa kita – gryniausia saviapgaulė, tas pats, kas slėptis nuo fizinio blogumo po antklode. Nebloga, beje, mintis. Turiu galvoje, pasislėpti po antklode. Taip... Neblogai. Kad ir koks neišradingas būtų, šis būdas slėptis turi neginčijamų privalumų. Pavyzdžiui, nereikia užsimerkti, kad būtų tamsu. O tamsą aš mėgstu, tai žinote. Tamsoje tik nedaug baisiau negu šviesoje – gali net nepajusti skirtumo. Po antklode ji tokia... sodri, šiek tiek virpanti, rodos, būtų galima ant jos piešti arba rašyti. Bet ne tik. Tas tamsos virpėjimas kuria iliuziją, jog priešais tave – televizoriaus ekranas, kuriame tuoj tuoj išvysi kokį nors vaizdą. Vaizdo, žinoma, nebus, dar nesu taip toli pažengęs, kad regėčiau haliucinacijas, tačiau vis tiek malnu įsivaizduoti kažką šalia esant. Gulėdamas po antklode vaikystėje svajojau, kad vežimėliu mane vežiotų kaimynų dukra. Nuo to visada patirdavau erekciją, todėl, netrukus suvokęs šį dėsningumą, po antklode kaskart pratūnodavau vis ilgiau. Bybukas styrodavo, aš įvairiai rangydavausi. Taip elgtis rodėsi labai miela ir smagu. Būtų sunku su tuo nesutikti. Ir dabar neprieštaraučiau, kad kokia nors neypatingai bjauri būtybė mane išprievartautų. Turiu galvoje, suteiktų malonumą tokiu būdu, kad man nereikėtų per daug judėti. Priešingu atveju po viskam jausčiausi sugniužęs. Kaip pašėlusi spurdėtų širdis, aštrūs dūriai varstytų smegenis. Ne, nereikia. Žūtbūt turiu pasistengti nesusijaudinti. Iš patirties žinau, kad gero tai neatneša. Tik tirščių dėmę paklodėje ir baisų, beveik neišgyvenamą vienatvės klaiką. Palengvėjimo neteikia nė visą kūną gobianti antklodė, negelbsti skruostą badantis pagalvės pūkas. Jautiesi lyg netrukus tave išspausti pasirengusiose įsčiose, lyg priebėgoje, kurios jau esi netekęs. Tai siaubinga. Nenoriu apie tai net gavoti. Išties jau daug geriau būtų ką nors pasukti. Galėčiau, sakykime, lėtai sukti elektros generatoriaus rankenėlę ir gaminti elektrą. Tai suteiktų man galimybę dėtis, neva esu naudingas visuomenei. Na, jei ir ne visuomenei, tai bent sau. Tikiuosi, mano jėgų užtektų, kad aprūpinčiau energija savo stalinę lempą? Taip būtų sukurta uždara grandinė, naudojanti savo pačios sukurtą energiją. Beveik perpetuum mobile¹⁸. Aš perduodu savo rankų jėgą generatoriui, generatorius gamina elektros energiją ir perduoda ją lemputei, ši šviečia, menkina mano baimes ir skatina nesiliauti sukus rankenėlės ir t. t. Nuostabu! Bet tokiu atveju elgčiausi kaip visiškas savimyla. Galbūt tai nepatiktų Dievui. Anot jo, matyt, turėčiau nuolankiai tą elektrą gaminti kokiam nors priešui. Ir – atkreipkite dėmesį! – be jokio grįžtamojo ryšio. Nemanau, kad ilgai tai pakęsčiau – nesu toks kantrus. Gal ir ištverčiau – ar mažai gyvenime pasitaikė bjaurių dalykų, į kuriuos bet kurią akimirką galėjau spjauti, tačiau nežinia kokios jėgos verčiamas galynėjausi su savimi, kad kuo ilgiau juos pakęsčiau? Bet vis tiek, manau, svajočiau apie trumpąjį jungimą. Tiksliau, trumpasis jungimas jau būtų įvykęs pačiame manyje, teliktų viltis, kad ši neganda ištiks ir vargšelį generatorių... Na, užteks apie tai galvoti. Esu priverstas išspręsti vieną dilemą. Kaip atmenate, šiuo metu guliu palindęs po antklode. Turbūt nieko nenustebinsiu sakydamas, kad man pamažu darosi vis sunkiau kvėpuoti. Per daug susikaupė karšto anglies dvideginio. Tai štai, nūn turiu nuspręsti, kaip man toliau elgtis – ar jaukiai gulėti po antklode nekreipiant dėmesio į oro stygių, ar tučtuojau nusikloti, nors tokiu atveju prarasčiau taip man reikalingą jaukumą? Nujaučiu, kad nepavyks pasirinkti kurio nors vieno varianto, todėl teks leistis į kompromisus. Aš ne visada juos pakenčiu, bet kartais paprasčiausiai nebūna kitos išeities. Manau, kad dabar – kaip tik toks atvejis. Iš pradžių, matyt, reikės iškišti iš po antklodės kojas. Turėtų pasidaryti kiek vėsiau, be to, pro plyšius po apklotu įsiskverbs šiek tiek gryno oro. Jei to neužteks, reikės iškišti ir rankas, nors tada kartu su oru į mano irštvą prasmuktų ir šviesos gijos, ir aš jokiu būdu nebegalėčiau tartis esąs patamsyje. Žinoma, vėl tektų užsimerkti. Tai bjauroka, atvirai sakant, pavargau būti užsimerkęs. Tikriausiai teks laikyti akių vokus pirštais, kad šie savaime nepakiltų. Šiai procedūrai dažniausiai naudoju dešinės rankos nykštį ir smilių. Per voką labai gera justi akių obuolius. Jie tokie slidūs, glotnūs ir šiek tiek aptakūs. Jie man primena mygtukus. Visuomet kyla noras juos paspaudyti – užtikrinu jus, tai labai miela. Jei nori, gali manyti, kad, tau paspaudus, kažkur kažkas įsijungė arba išsijungė. Viskas priklauso tik nuo to, kaip sekėsi lavinti fantaziją. Aš nevarginu savęs tokiais beprasmiais svarstymais. Man užtenka manyti, kad kažkur kažką įjungiau arba išjungiau. Taip manyti – beveik tas pats, kas, imituojant sprogimo garsą, balsu sau pasakyti „tžššš...“ Tiesiog įvyksta kažkoks mistinis aktas, ir tau staiga palengvėja. Pradedi girdėti, užuosti ir suprasti. Trumpam liaujiesi visur matęs simbolius, imi svarstyti, ar tau, pavyzdžiui, nereikėtų įsigyti naujo baldo... Aš juokauju, žinoma. Apie baldų pirkimą negalvojau jau turbūt gerus du dešimtmečius, tik vieną kartą, rodos, prieš trejus metus, kai nulūžo galines lovos kojas jungusi sija ir aš atsidūriau ant žemės. Bet kitą dieną žmona – anais laikais mano namuose ji lankydavosi gerokai dažniau – siją prikalė, ir man vėl neliko jokios prasmės mąstyti apie baldus. Prisimenu tik, kad, matydamas ją su plaktuku rankose, nuo prakaito sulipusiais plaukais, stiprią ir vyrišką, jaučiau klaikų pasibjaurėjimą. Abejojau, ar sugebėsiu dar kada nors su ja mylėtis. Liūdnai stebėjau juosvą vandenį, kuris tiško į plautuvę, kai ji plovėsi rankas. Manau, kad užsiimdama higiena, ji mąstė apie mirtį. Juk sakiau , kad ji visuomet apie ją galvoja, kai tik pasitaiko proga. Tyčia pasakiau jai, jog man labai labai gaila purvo. Ji atsigręžė į mane ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, lyg aš pirmą sykį gyvenime būčiau kažką supratęs. Galbūt taip ir buvo. Normalų šeimyninį gyvenimą aš galėjau gyventi tik su savimi ir su savo vaizdiniais. Išlydėjęs ją pro duris, prieškambaryje paspaudžiau kairės akies obuolį. Kažkas kažkur įsijungė arba išsijungė, gėlė kojas. Tie nematomi prietaisai neprietaisai be garso zvimbė, į kažkurią – svarbesniąją – pusę sukosi kambarys. Dabar galvoju, kodėl tąsyk ta pusė man atrodė svarbesnė. Tikrai atsimenu, taip pagalvojau, antraip šio epizodo visai neatsiminčiau. Jis visai nesvarbus. Jis neturi nei padorios įžangos, nei atomazgos. Neabejoju, kad ir tada turėjau šia mintimi stebėtis. Galbūt dar sykį spustelėjau akies obuolį arba pasinaudojau išbandytuoju „tžššš...“ Šiaip ar taip, nieko tikro apie tai pasakyti negaliu. Verčiau, užuot klibinus atmintį, pagaliau ryžtis kažką nuveikti su antklode, nes, atrodo, baigiu paskęsti nuosavame prakaite. Ne, nei rankos, nei kojos čia nepadės. Reikia mesti antklodę šalin, kad ir kaip nepadoriai tai atrodytų šiai guodėjai... Puiku! Dievaži nesitikėjau, jog pasijudinti bus taip malonu. Mane užplūdo alpulingas laisvės svaigulys. Manau, panašiai jaučiasi iš kokono išsiritęs vabzdys ar kiaušinį prakalęs paukštukas. Mano tėvynėje, pasirodo, irgi galima aptikti laisvės požymių, nors šiaip nemanau, kad jie turi ką nors bendra su tuo, kas vadinama demokratija. Vien jau tai, jog vienintelis jos gyventojas esu aš, padės suvokti, kodėl visi mano sprendimai turi būti vykdomi. Kas būtų, jei, sumanęs nusimesti nuo savęs antklodę, nebūčiau įstengęs to padaryti vien todėl, kad antklodės nuomonė nesutaptų su manąja? Ne, tai nesuvokiama. Man, kaip vienvaldžiui savo tėvynės monarchui, tokie niekai neturėtų rūpėti. Ir antklodė, ir paklodė, ir pagalvė elgsis taip, kaip norėsiu aš; ši tema baigta. Stebiuosi, kodėl didžiųjų tėvynių, kurios vadinamos valstybėmis, vadovai pro pirštus žiūri į šią problemą. Jau per pirmąją pamoką mokyklose vaikams derėtų paaiškinti, kodėl laisvės nėra ir – sic! – negali būti. Dėstytojai šią mintį nuosekliai turėtų piršti savo studentams, darbdaviai – pavaldiniams, nusikaltėliai – aukoms. Šie bent žinotų, kad niekas nieko nuo jų neslepia – o tai juk irgi laisvė. Vienas mano senų laikų bičiulis, paklaustas, kas, jo nuomone, yra laisvė, atsakė labai tiesmukai: mėšlo krūva. Gerai pagalvojus, jis buvo teisus. Kita vertus, būti mėšlą pilna burna ryjančia musele – ganėtinai patrauklu, net jei supranti, kad visõs tos krūvõs niekada nesuėsi. Pilnatvei pakanka ir milijardinės jos dalies, svarbiausia, kad mėšlas kokybiškai dvoktų. Sako, afrikiečiai ir azijiečiai kartais statosi iš karviašūdžių trobeles. Tikiu, kad tai – pirmas žingsnis į pasaulio suvokimą, nors labai abejoju, ar jie patys supranta, kokia iliustratyvi jų egzistencija. Visgi esu dėkingas įvairiems sutapimams, džiaugiuosi, kad pavyko gimti tik šiek tiek įtartiname krašte. Išskyrus kai kuriuos labai nemalonius aspektus, mano egzistavimo sąlygos beveik mane tenkina. Net jei ši diena ir siaubingai nyki, rytojus ar porytojus, na gal kita savaitė vis tiek pasiūlys kažką pozityvaus. Norėtųsi kokio nors labai neeilinio įvykio, gal net stebuklo, tačiau jau senokai – maždaug nuo tos akimirkos, kai mokytoja suprantamai paaiškino, kad Dievą tiki tik sukriošę subingalviai, – abejoju, ar tokių dalykų dar pasitaiko. Be to, nežinau, ar stebuklas tikrai rastų manyje atgarsį. Tikėtina, kad man nepavyktų suvokti jo didybės ir masto. Bet neginčiju, jog kartais pavyksta. Gal prieš du mėnesius, tvarkydamas kambarį, už radiatoriaus aptikau popierinį lėktuvėlį su ryškiai raudonomis svastikomis ant sparnų. Iš pradžių neabejojau, kad tas radinys – iš mano vaikystės. Kiekvienam juk pasitaikydavo ką nors išmoningai slėpti nuo nedoros motinos akies. Tačiau kam reikėjo slėpti neišvaizdų, iš prasto popieriaus išlankstytą lėktuvėlį, kuris, be to, tikriausiai nebūtų įstengęs išsilaikyti ore? Stovėjau ir vartaliojau tą šiukšlę rankose dorai nežinodamas, kaip su ja pasielgti. Lyg niekur nieko išmesti vaikystės žaislą rodėsi šventvagiška, būčiau praradęs progą dvasingai nubraukti ašarą, todėl padėjau lėktuvėlį į lentyną ir tvarkiausi toliau. Vėliau vėl ties juo stabtelėjau, negalėjau patikėti, kad viskas iš tiesų taip paprasta. Visąlaik maniau, jog aš – sudėtingesnė asmenybė. O čia – taip niekingai paprasta! Išlanksčiau, pamėčiau į orą, pripiešiau svastikų ir paslėpiau... Buvau (galimas dalykas, ir esu) gerokai primityvesnis, nei maniau. Taip galvojau tol, kol netyčia nesukūliau ant stalo krašto stovėjusios vyno stiklinės. Dūžtančio stiklo garsas paaiškino tai, kas jau šmėsčiojo galvoje. Lėktuvėlis neturėjo nieko bendra su mano vaikyste. Tai nutiko gal prieš penkerius metus. Mes su tuometine mergina virtuvėje gėrėme amaretto, kurį slapčia buvau nugvelbęs iš motinos barelio, ir lošėme kortomis. Įpusėjus butelį Ana – toks buvo draugužės vardas – „nulūžo“, ir aš likau vienas su beveik keturiais šimtais gramų alkoholio. Nekilo nė menkiausia mintis, kad galėčiau jį pasilaikyti rytui. Gerdamas iš pirmo pasitaikiusio popiergalio išlanksčiau šitą lėktuvėlį ir ėmiau juo žaisti. Jį gaudydamas netyčia išverčiau ir sukūliau pusę stiklinės amaretto. Štai kodėl taip gerai prisiminiau aną nuotykį! Tam pasitarnavo stiklinė, niekas kitas. Žinoma, reikėjo surinkti šukes. Kiek atmenu, aš labai stengiausi, ir dabar tai man atrodo labai keista – nūn jau nesugebėčiau šitaip pavyzdingai elgtis. Pamenu net, kad berankiodamas šukes įsipjoviau pirštą. Kadangi iš žaizdos gylio buvo aišku, jog kraujas greitai nesiliaus bėgęs, aš atplėšiau nuo savo lėktuvėlio sparno gabalėlį popieriaus ir užklijavau taip nesėkmingai nukentėjusią vietą. Tąsyk ilgai žiūrėjau į popiergalį, pamažu rausvėjantį nuo kraujo, ir mano galvoje lėtai formavosi kvaila, gal net pamišėliška mintis: aš turėčiau šį lėktuvėlį paslėpti kokioje nors itin keistoje vietoje, kad kada nors vėliau, kai apie šią dieną jau būsiu užmiršęs, galėčiau jį netyčia atrasti ir manyti, jog tai – mano vaikystės žaislas! Tada ši mintis man sukėlė kažką panašaus į ekstazę – aš pamišėliškai laksčiau po kambarius, kikenau, gestikuliuodamas aiškinau įsivaizduojamam pašnekovui savo sumanymo didybę. Galiausiai užkišau lėktuvėlį už radiatoriaus ir vos tramdydamas džiaugsmą grįžau virtuvėn pabaigti amaretto. Tai ir viskas, visa istorija. Man ji išties kažkuo stebuklinga, nors iš pažiūros nieko ypatinga neįvyko. Stovėdamas su atrastuoju lėktuvėliu rankoje buvau laimingas, kad tądien pavyko taip keistai pamąstyti ir pasielgti. Vadinasi, nebuvau vienalytis stuobrys. Manyje esama kažko įdomaus – apie tai aš galbūt tik nutuokiu. Trumpai tariant, jaučiuosi ypatingas. Gaila tik, kad negaliu pasakyti kuo, juk ir pats to nežinau – tik jaučiu. Manau, jog diena, kai man pavyks šį tą sužinoti, vis dėlto ateis, o jei neateis, užteks ir to, kad visą gyvenimą nuoširdžiai tikėjau ją ateisiant. Tai beveik tas pats, kas laukti akimirkos, kai prieš tave ant stalo išdygs pilnas butelis. Baisu ir pagalvoti, kiek turėčiau iškęsti, kad jį pasiekčiau! O juk vis tiek reikės tam ryžtis! Taip, tai bus žygdarbis, aš žinau. Kažkodėl esu įsitikinęs, jog einant pro namo kampą man kelią pastos didelis, juodas šuo. Arba ne, ne didelis ir ne juodas. (Atleiskite, suveikė archetipai.) Veikiau jau mažas, gauruotas šunytis riesta uodega. Tiesiog matau jį akyse, labai nustebsiu, jei nesutiksiu to šunelio iš tikrųjų. Taigi jis stovės priešais mane ir piktai los, bet tuo pačiu metu vizgins uodega, ir aš niekaip negalėsiu suprasti, ar jis pyksta, ar ne. Kai nežinai, ką galvoja šuo, visada pasidaro šiek tiek nejauku, tiesa? Aš stovėsiu ir ilgokai mąstysiu, kuo man verčiau patikėjus – lojimu ar uodega. Manau, nuspręsiu pasitikėti uodega – daug maloniau manyti, kad kelią pastojusysis padaras nori tau gero. Kita vertus, jei pirmenybę suteiksiu lojimui, turėsiu galimybę jam įspirti, o tai irgi turėtų būti labai malonu... Taigi nežinau, kaip pasielgsiu... Velnias... Rodos, aš paistau niekus. Tiesiog neturiu ką sakyti. Pavyzdžiui, galėčiau garsiai suskaičiuoti iki dešimties, tačiau ši veikla, žinoma, vaisių neduos, todėl visų geriausia būtų ją užmiršti. Pastebėjote? Man niekaip nesiseka apie ką nors kalbėti nuosekliai. Pripažįstu – ir man pačiam tai kelia nerimą. Jei taip ir toliau tęsis, netyčia gali tekti matuotis tramdomuosius marškinius, nors nemanau, kad kuoktelėjęs aš imčiau siautėti. Veikiau jau spoksočiau į vieną tašką ir įtemptai mąstyčiau. Tokia elgsena daug artimesnė mano prigimčiai. Nemažai kuoktelėjusių mano buvusių bičiulių taip pat dažniausiai į kažką spokso arba nuolat klydinėja akimis po lubas. Kartais būna labai įdomu su jais pabendrauti, bet geriausiai juos stebėti iš šalies. Jei nori, gali pastebėti įvairių dėsningumų, bėda tik, kad jie visi – labai neįdomūs. Sveiki žmonės kur kas įdomesni, jei, žinoma, iš jų per daug nesitiki. Bet juk galima ir tikėtis! Žmonės kartais elgiasi nepaprastai įdomiai. Turiu galvoje vieną jaunystės nuotykį. Tuomet ketvirtį etato dirbau jaunimo teatrėlyje pagalbiniu darbuotoju. Dariau viską, kas nebuvo susiję su vaidyba – tąsiau dekoracijas, spektaklių ir repeticijų metu perjunginėdavau šviesas, šluodavau sceną ir t. t. Kartu triūsdavo ir patys jaunieji aktoriai, todėl aš kartais jausdavausi nepatogiai – šiaip ar taip, atlygį už darbą gaudavau aš vienas. Sykį ruošėmės premjerai. Viena penkiolikmetė „aktorė“ paprašė manęs paduoti jai žalią šviesos filtrą. Aš netrukus suradau, ko ji prašė, ir ėmiau lipti kopėčiomis. Puikiai mačiau kvarcinių lempų nupliekstą jos tarpkojį, pakibusį tarp žemės ir dangaus. Mane apėmė kažkoks saldus nerimas, sukietėjo lytis. Į galvą įsisuko keistoka mintis: jei mes pasimylėtume ant kopėčių, mūsų tikriausiai niekas nepamatytų. Žinojau, kad tarp mūsų tikrai nieko nebus, bet netrukdžiau sau svarstyti, kuo viskas baigtųsi, jei tai atsitiktų. Sustojau dviem pakopomis žemiau jos – maždaug per tokį atstumą, kad, reikalui prispyrus, galėčiau tvirtinti, jog nematau to, kas slepiasi po jos sijonu. „Atnešei?“ – jos balsas skambėjo nežemiškai, aš dar labiau jos įsigeidžiau. „Jo“, – atsakiau. Mergina viena ranka laikėsi už kopėčių atramos, kita buvo įsikibusi į prožektoriaus laikiklį. „Duok. Palauk, dabar...“ – ji pasilenkė ir atkišo man lūpas. Nežemišku spindesiu nušvito jos dantukai. Aš atsargiai prikišau filtrą prie jos lūpų, ji įsikando jį ir dėkodama linktelėjo. Jaučiausi praradęs visas jėgas. Ranka, kurioje laikiau filtrą, buvo nutirpusi; nežinojau, ar užteks jėgų tualete masturbuotis. Akyse lyg nakties mėnulis švietė tos merginos užpakalis, pleveno sijonėlio klostės. Nemanau, kad prieš tai ar po to būčiau panašiai jautęsis. Dėl to, matyt, šį įvykį ir prisiminiau. Jis visiškai nieko bendra neturi su šia diena. O gal ir turi, ką aš žinau? Kartais įvykiai būna linkę įsitvirtinti smegenyse amžiams. Pavyzdžiui, niekaip negaliu pamiršti kitados vienoje užsienio geležinkelio stotyje matyto vaizdo: perone stovi rudas traukinys, greta – moteris, laikanti už pasaitėlio gauruotą, rudą šunį, ant pabėgių matyti rusvos fekalijų žymės. Puikiai supratau, jog šis vaizdas – nereikšmingas, tokių, jei tik nori, gali įžvelgti bet kur ir bet kada, tačiau tuo pat metu nepajėgiau išguiti iš galvos minties, jog tą vaizdą prisiminsiu visą savo gyvenimą. Labai panašų jausmą kitados patyriau viename pajūrio kurorte. Mudu su žmona lėtai traukėme į paplūdimį gerti alaus. Vakare buvau smagiai palėbavęs, todėl jaučiausi nekaip. Džiugino, kad aplinkui beveik nebuvo žmonių – neabejoju, priešingu atveju būčiau jautęsis visai sumautai. Ėjome pro didžiulį neveikiantį baseiną. Yrantys, nuo laiko pajuodę mūrai dvelkė liūdesiu, kurio jau niekas neišblaškys. Tuo metu man staiga pasidarė visai bloga, aš pritūpiau ir susiėmiau rankomis už galvos. Žmona sustojo šalimais, manau, ji buvo įpratusi prie tokio mano elgesio. Nuobodžiaujančiu balsu paklausė, ar man labai bloga. Paprašiau jos, kad luktelėtų minutėlę. Ji laukė. Prieš mano akis sušmėžavo jos sijono kraštelis. Staiga į galvą atėjo mintis, kad savijauta išsyk pagerėtų, jei trumpam tą kraštelį įsikąsčiau. Ir viskas, daugiau nieko įsimintino. Netrukus pakilau, ir mudu patraukėme toliau, tačiau buvo aišku, kad šios keistos idėjos, kad ir kaip norėčiau, užmiršti nebepavyks. Neabejoju, tokių nuotykių mano gyvenime būta ir daugiau. Negaliu garantuoti, ar garsesnis nei įprasta sūpuoklių cyptelėjimas, kurį ką tik išgirdau, nepanorės ilgam atgulti į mano smegenis. Galbūt visad prisiminsiu kaimyniniame name pro pravirą langą oran išsprūdusią užuolaidą, ji tokia... Ji baisiai paprasta, esu tikras, jog žmonės, kurie ją pirko, buvo tikrai neišrankūs. Nors ne, matyt, jos neatsiminsiu – ji neskleidžia impulsų, vibracijų ir tonų, kurie suteiktų jai ypatingą statusą, išskirtų iš kitų mano sąmonėje ir pasąmonėje nugulusių daiktų pavidalų. Nors šansų ji dar turi, reikia tik kantrybės, o kantrybės daiktai turi. Tai vienas iš tauriausių ir man suprantamiausių jų bruožų – nūn aš pats neką skiriuosi nuo, sakykime, tuščio marinuotų agurkų stiklainio arba perdegusios elektros lemputės, kuri padėta ant lentynėlės viršum klozeto. Nuolat ją stebiu, kai šlapinuosi arba vemiu. Apskritai mano santykis su elektros lemputėmis – ypatingas. Kad ir kaip stengčiausi abejingai žvelgti į šį buities įtaisą, man niekada nepavyksta. Ypač reikšmingas man yra faktas, kad ant jų linkusios kauptis dulkės. Žinoma, dulkės gali kauptis bet kur, lemputės čia – jokia išimtis, tačiau įspūdis išvydus apdulkėjusią lemputę – visai kitoks, negu tas, kurį patiri, jei akys netyčia užkliūva, pavyzdžiui, už dulkėtos palangės. Mano galva, dulkės lemputėms kur kas svarbesnės už elektrą, nors be šios jos negalėtų šviesti. Kita vertus, kas pasakė, kad namuose būtinai turi būti šviesu? Lempučių buveines aš puikiai jaučiu net tada, kai kambary būna tamsu, nors į akį durk. Beje, lempučių dulkės dažniausiai būna baltos. Dėl to kaltas miesčioniškas įprotis baltai dažyti lubas – anksčiau ar vėliau lemputės vis tiek apibyra kalkėmis. Kvaila, kai gerai pagalvoji, bet aš neprieštarauju. Vaikystėje puikiai mokėjau jungti įvairias elektros grandines, per fizikos laboratorinius darbus buvau nepralenkiamas. Įtariu, kad savo sugebėjimais buvau net sužavėjęs vieną mergaitę, nors niekuo negalėčiau to patvirtinti. Tiesiog man taip pasirodė. Tai nutiko, atrodo, dešimtoje klasėje. Kiekvienam iš mūsų mokytojas davė po tam tikrą skaičių lempučių, tranzistorių, laidų ir kažkokių motorėlių. Visas tas mėšlas pamokos pabaigoje turėjo veikti. Šią užduotį įvykdžiau per tris minutes – įsižiebė lempelės, ėmė zvimbti motorėlis. Klasėje stojo kraupi tyla. Abejoju, ar kuris nors iš tų knygų žiurkių kada nors gyvenime buvo sujungęs du laidus. Zvimbimas, pasigirdęs nuo stalo žmogaus, kuris nemokėjo ir nesirengė išmokti nė vienos formulės, jiems turėjo kelti nerimą. Netrukus tai sukėlė tikrą furorą. Daug bendramokslių susispietė apie mano suolą ir žiūrėjo į tą įrenginį kaip į stebuklą. Aš sėdėjau ir patenkintas į sugeriamąjį popierių valiausi dulkėtas rankas. Viena mergaitė – kaip tik apie ją norėjau papasakoti – žiūrėjo į mane taip, lyg aš būčiau visagalis. Vėliau ji ėjo nuo stalo prie stalo ir visiems kartojo „Žiūrėk, pas jį veikia! Geras!“ Apskritai ji visai pakenčiamai atrodė. Slapčia ją stebėjau, kol nenuskambėjo skambutis ir mes nebuvome išprašyti iš klasės. Atsimenu mintį, kuri skambėjo mano galvoje, kai kroviausi į portfelį daiktus: „...gal ir nėra taip blogai, kad jos tõkios mažos krūtys.“
       Atrodo, kaimynės bobutės apsupo mano kambarį – taip spėju dėl to, kad girdžiu jų balsus visai ne iš tos pusės, kur yra langas arba lauko durys. Dar blogiau – balsai sklinda iš visur. Labai panašu, kad mane ėmė trikdyti ir šmėklos. Kad ir kaip menkai suprasčiau fizikos dėsnius, visgi žinau, jog niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Taigi iš niekur neatsiranda ir balsai. Norėčiau manyti, kad tai – tik pagarsėjusios mano paties mintys, tik automobilio motoro sujudinto oro vibravimas. Bet ne, bobutės yra, jos kalba. Joms rūpi, kokio dydžio sąskaitą už elektrą aš gausiu, kai išlipsiu iš savo tėvynės. Taip, tai esmė, tai kelia siaubą ir įniršį. Neregėta, protu neaprėpiamo masto šventvagystė – kiauras paras žibinti stalinę lempą! Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas... Jeigu galėčiau ranka pasiekti lempos jungiklį, tikrai dabar jį spustelėčiau, kad bent kiek palengvinčiau moteriškaičių kančias. Bet nepasieksiu – lempa per toli, per daug vieniša ir sulaukėjusi, kad taip nuolankiai leistųsi išjungiama. Turėjau įgyti jos pasitikėjimą anksčiau, ugdyti ir lavinti, blogiausiu atveju – jėga priversti ją laikytis taisyklių, kuriomis ant svetimų stalų vadovaujasi jos rūšies prietaisai. Dabar jau šaukštai popiet. Manau, kad ir mygtukas čia niekuo negali padėti. Jo viduje kažkas tikriausiai susilydė, lemputė prirūdijo prie sriegių, įstrigo kištukas lizde. Dieve, tai siaubinga! Matyt, nieko nesugebėsiu pakeisti, o juk vieną akimirką net nuoširdžiai buvau to įsigeidęs! Manau, lempa pergyvens moteriškių šėlą, pasiduoti – ne jai. (Šis jos charakterio bruožas man labai primena vargšę Didonę.) Tai ją visiškai palaužtų. Jei man pavyktų kokiu nors būdu ją išjungti, manau, jog ji niekada nebeužsidegtų. Bobutėms irgi būtų nekas. Jų dienos ir naktys išsyk netektų prasmės, jų sijonus ir skareles imtų plaikstyti mirties vėjai, o aš, prisipažinsiu, labai nemėgstu, kai kaimynai čiūčia liūlia iškeliauja snausti amžinuoju miegu. Suprantama, jie patys man visai nesvarbūs – labai atgrasūs tik pačios giltinės vizitai. Geriau jau vargšeliai išleistų dvasią kur nors ligoninėse ar prieglaudose, kiek įmanoma toliau nuo mano kambario. Tose įstaigose dvasios nuo kūnų atsiskiria ne pompastiškai, gyvenimo pabaigą paliudija ne kunigo – jo dažniausiai nespėja atvežti laiku – kryžius, o žemyn nusmukusi kardiogramos kreivė. Baltachalačiai abejingai ištrauko iš lavonų angų vamzdelius, išjungia kažką rodžiusius prietaisus. Paskui nusiplauna rankas ir eina, tarkime, papietauti. Labai gražu ir kultūringa, norėčiau, kad ir su manimi taip elgtųsi. Visai kas kita, kai mirštama namuose. Tuomet būna daug bruzdesio, laiptinėje aidinčių šnabždesių, karštyje džiūvančių eglišakių tvaiko. Visi būna priversti mąstyti apie mirtį, bijoti jos. Aišku, tai labai nemalonu, ypač kai tavo paties gyvastis kartais gali priklausyti nuo to, ar pajėgsi laiku nušliaužti iki parduotuvės. Žodžiu, jautiesi taip, lyg prieš tavo akis nuolat degtų užrašas memento mori¹⁹. Manau, daug prasmingiau jį demonstruoti savižudžiams, jiems tikriausiai patiktų. Na bet užteks tos mirties, nenoriu apie ją nė girdėti. Mielai visą amžinybę klausyčiau bobulių kliedėjimo, kad tik kas parūpintų man nemirtingumą. „Baisus girtuoklis...“ – sako viena. Tai mane šiek tiek įkvepia. Atminkite, dar ryte buvau „vargšas girtuoklėlis“, o dabar jau – „baisus girtuoklis“! Atrodo, bobutės lipa laiptais, taigi netrukus taps tylu. Tylu... Ką aš turėjau galvoje sakydamas žodį „tylu“? Matyt, nieko. Pasakiau šiaip sau, ir tiek. Kartais nieko nereiškiantis žodis pakužda kokią nors neblogą mintį, bet šį sykį, atrodo, taip nebus. Nieko tas „tylu“ man nesako, kita vertus, taip ir geriausia. Kaip tik mintys griauna visas viltis nors trumpam užsnūsti, jos baisesnės už pačius baisiausius kiemo garsus, už savijautą, kuri verta tiek, kiek mažai prasmės matau savo apmąstymuose... Žūtbūt reikia prisiversti išgerti dar gurkšnį, ano poveikis jau visai baigia išsisklaidyti. Dieve mano, kaip nekenčiu ankstyvų, saulėtų popiečių, kai visas kiemas tviska degdamas spinduliuose, o vaikai, susėdę ant įkaitusių akmenų ties krūmais, valgo bandeles ir geria limonadą, ir rausvi, putojantys purslai tykšta ant smėlio, geriasi į jį... Žinoma, dabar aš nematau vaikų – pasakoju tai, ką įsidėmėjau prieš tris ar keturias dienas, bet ir tada mačiau tik tai, kad jie – valgo ir geria susėdę ant akmenų. Bandelės ir limonadas, o juo labiau – purslų spalva, mano išmonė, tačiau neabejoju, jog taip galėjo būti. Jaučiausi nepaprastai slogiai, kaip sakiau, negaliu pakęsti tokių popiečių. Mano širdis norėjo sustoti, pro odos poras liovėsi tekėjęs prakaitas. Visas kūnas degė, jaučiau, kad pamažu prarandu galimybę susivokti, kur aš esu. Mano lūpos kartojo iš penktos klasės biologijos vadovėlio pasiskolintus žodžius „kuokeliai“ ir „piestelės“. Kurį laiką dar pajėgiau suvokti, kad kliedžiu, tačiau buvau bejėgis sustabdyti lūpų krutėjimą. Liko stengtis įprasminti kliedą, žūtbūt sugalvoti, kodėl kartoju tuos žodžius, norėjau žinoti, ką jie reiškia, tikėjausi... Nieko aš nesitikėjau. Žinojau, kad tučtuojau reikia skambinti greitajai pagalbai, antraip – numirsiu. Šis žodis, nors jo nesakiau balsu, skambėjo kažkur tarp „kuokelių“ ir „piestelių“. Gali skambėti labai įtartinai, bet aš esu tikras, kad nuo sąmonės praradimo (pačiu geriausiu atveju!) mane išgelbėjo vamzdžiai. Jie ėmė pratisai kaukti lyg kokios sirenos – žvangėjo langai, baugščiai tirtėjo atverstų knygų puslapiai, bet aš staiga pasijutau lyg nupraustas. (Jūs nesuklydote, aš taip ir pasakiau – lyg nupraustas. Man pačiam labai keista.) Tas kauksmas dvelkė juros periodo pelkių drėgme, taškėsi Kolumbo laivų skrodžiamų jūrų purslais. Be abejonės, tai vyko tik mano smegenyse. Labai greitai atsigavau, jau po pusvalandžio gan linksmai ėjau į parduotuvę naujo butelio. Žodžiu, nieko ypatinga. Šią istoriją prisiminiau visai be reikalo – na nebent kada nors panorėsiu išsiaiškinti, ką tiksliai reiškia „kuokeliai“ ir „piestelės“, nors augalų seksas man ir nelabai rūpi. Šiaip augalus aš gerbiu, ir vien jau dėl to, kad jie nekelia triukšmo. Be to, į vaisius ir daržoves aš pajėgiu žvelgti be šleikštulio. Gal net įstengčiau dabar sušlamšti kokį nors vaisių, nors nesu tikras, ar vis dėlto nesupykintų. Pavyzdžiui, apelsiną. Bet ne, apelsinas per rūgštus. Geriau jau obuolį arba kriaušę, tačiau visų geriausiai būtų bananas. Bananus ypač gerbiu nuo to laiko, kai jų negalėdavai įsigyti parduotuvėse – nebūdavo. Be to, jie primena vieną skaudų vaikystės išgyvenimą. Tiesa, gal jis ir nebuvo toks skaudus, tiksliau, visai neskaudus mano šiandieniniu požiūriu, bet lig šiol puikiai tą dieną prisimenu. Po dvejų ar trejų metų pertraukos į mūsų parduotuvę atvežė bananų. Visi, kas tuo metu nedirbo ir galėjo paeiti, susispietė eilėje. Mano motina, mano draugai stovėjo eilėje. Dieve mano, kaip ir aš norėjau! Kiekvienas eilę atstovėjęs ir su bananų rezginėmis namo keliaujantis žmogus man buvo antžmogis. Visi jie šypsojosi, jų veiduose švietė pasididžiavimas. Deja, aš negalėjau ten būti – manęs neišleido močiutė. Priežastis buvo daugiau negu kvaila: neva aš galįs netyčia paslysti ant bananų žievelių ir susitrenkti galvą. Užsidaręs kambaryje slapčia pažliumbiau, bananai, kurių vėliau parnešė motina, atrodė visai neskanūs. Didelė tikimybė, kad tokie pat neskanūs jie būtų man ir dabar. Net nežinau, ką ir pasakyti; regis, esu užmiršęs jų skonį. Anądien mačiau, kaip Silvija-bmw bananu šėrė kažkokį vargšą ciucelį. Šis entuziazmu netryško, tačiau mielai ėdė. Neatsitiktinai vartoju žodį mielai – šunėko snukis spinduliavo pakantumu, nuosaikiu džiugesiu, meile ėdalui. Manau, kad vaikystėje, užuot kankinęsis dėl beprasmių draudimų, turėjau pasistengti pažvelgti į pasaulį kaip šis ciucius. Tikriausiai būčiau įstengęs įžvelgti toje liūdnoje istorijoje šį tą pozityvaus. Nors nežinau. Niekada nebuvau toks kvailas, kad taip tolerantiškai ir nuolankiai pakęsčiau nemalonumus. Gaila, galėčiau būti kvailesnis. Visą savo brandų gyvenimą sąmoningai ir nesąmoningai stengiuosi kvailėti, tačiau neturiu jokių įrodymų, kad man pavyksta. „Šlykštus girtuoklis“ anaiptol dar nereiškia „visiškas kvailys“, ir tai man kelia didelį nerimą. Nejaugi taip ir nepavyks? Šimtas velnių, ir vėl save apgaudinėju! Per tiek metų šis užsiėmimas turėjo įkyrėti iki gyvo kaulo. Gerai dar, kad beveik visada laiku sustoju, antraip būčiau gerokai prailginęs savo bėdų sąrašą. O čia dabar kas? Tvinksi mano šlapimo pūslė. Turėčiau manyti, kad man atėjo laikas vizituoti išvietę, bet tuo dar reikia įsitikinti. Kažin, ar pūslėje susikaupė jau tiek daug vandenuko, kad jį reikėtų žūtbūt iščiurkšti? Nesu tuo tikras, bet vis tiek malonu. Tvinksniai ritmingi ir jaukūs, papilvėje bėgioja lengvi virpulėliai. Tai labai pagyvina šią klaikią popietę. Nieku gyvu neturėčiau skubintis išvarvinti šlaplės turinio. Man labai patinka gulėti ir jausti, kaip bėgant minutėms tvinksniai pradeda vis dažnėti, pilvą užlieja alpulinga malonumo banga. Varpa sukietėjusi, bet ne taip stipriai, kad nepratekėtų siusius. Sėklidės labai jautrios, norisi jas glamonėti pirštais. Tarsi du malonumai rungtųsi... Ak, kaip puiku... Tie tvinksniai... Dievaži jaučiuosi apsalęs. Svarbiausia – rimtai nesusijaudinti erotiškai. (Jau pasakojau, kas ištinka mane, kai susijaudinu būdamas neįgalus fiziškai.) Skubiai reikia užduoti kokį nors rebusą akims arba mintims, antraip... Nežinau, ar esu tam pajėgus... Priešais mano akis – panagės juodulys, kurį naktį palikau ant tapetų gėlės. Jis savotiškai dailus, manau, šlykštėdamasis juo elgiausi ne visai teisingai. Kai žiūriu į jį, jaučiu saldumą lūpose, kūną perlieja kvaitulio banga. Maždaug tą patį jaučiu glamonėdamas sėklides... Pasaulyje viskas bjauriai susiję, priežasčių, pasekmių ir išlygų tiek daug, kad tarp jų pinasi kojos. Atvirai sakant, nežinau, ką daryti. Matyt, reikia toliau metodiškai apžiūrinėti juodulį, mąstyti apie jį. Reikia turėti galvoje, kad jame labai daug bakterijų – kokie keli milijardai ar dar daugiau. Šis faktas verčia manyti, jog juodylai – be galo niekingi dariniai. Jiems naikinti sukurta milijardai purškalų, esencijų ir tepalėlių, geras trečdalis žmonijos – ypač tie, kurie a priori nėra labai išbadėję, – išvydę jį pusryčiaudami arba pietaudami, iškart liautųsi valgę. Na bet aš manau, kad jie verti dietos, tad nesirengiu dėl jų krimstis. Ką čia dar sugalvojus? Mąstyti apie įvairius juodulius ganėtinai sunku. Jie labai greitai apsivelia visokiomis asociacijomis, todėl, vos pradėjęs apie juos mąstyti, netrukus supranti, kad mąstai apie visai ką kita. Pavyzdžiui, dabar pradėjau galvoti apie stiklo pūtėjus. Nežinau, ką bendra jie turi su mano brangiuoju juoduliu, bet ši mintis man patinka. Ar reikia sakyti, kad niekada nemačiau jokio stiklo pūtėjo? Ar mano gyvenimas nuo to pasikeitė? Nė velnio jis nepasikeitė. Būtų gal kiek pasikeitęs, jei laiku būčiau susidėjęs su kokia nors stiklo pūtėja. Tarkime, ankstų rytą tu užsimanai ją paristi, o ji: „Atstok, man jau laikas eiti stiklo pūsti!“ Tas pats vakare, po darbo: „Kad tu žinotum, kiek šiandien stiklo pripūčiau“ ir t. t. Brrrr... Kažkokie kliedesiai. Ačiū Dievui, jie man padėjo kiek užsimiršti. Manau, dabar pats laikas keltis. Bet ne, dar ne. Reikia sulaukti tos akimirkos, kai noras lengvintis taps nepakeliamas – tuomet keltis bus daug lengviau. Prieš tai turėčiau apmąstyti, ką noriu išvysti atsikėlęs – juk tokia puiki proga gali greitai nepasitaikyti. Pirmiausia, matyt, norėsiu pažvelgti į veidrodį. Aš, žinoma, puikiai suprantu, kad neišvysiu jame nieko įkvepiančio, tačiau pažvelgti į veidrodį vos atsikėlus yra viena iš senų mano tradicijų, kurių nesu linkęs laužyti. Taigi pirma pažvelgsiu į veidrodį. Galbūt žvilgtelėsiu į jį taip trumpai, kad nieko doro nespėsiu įmatyti. Taip liksiu ir nenusižengęs tradicijai, ir nepamatęs savęs. Galbūt žvilgsnis trumpam užklius už žmonos šukų, įkištų tarp sienos ir veidrodžio stiklo. Mačiau jas vakar, ir man jos pasirodė labai mielos. (Sakiau juk, kad savo žmoną aš myliu?) Neatmestina, kad tokios jos gali pasirodyti ir šiandien. Jei neklystu, joms trūksta keleto dantukų, tačiau tai nėra pats svarbiausias dalykas nei man, nei šukoms. Daug įdomiau sužinoti, ar per parą mano požiūris į jas nepasikeitė. Gal, pavyzdžiui, šiandien jomis baisėsiuosi? Visai nenustebčiau, taip man atsitinka gan dažnai. Tokiu atveju gaučiau puikią progą pasvarstyti, kodėl tas požiūris taip radikaliai pasikeitė. Gal kaltas paros metas, gal koja, kuria pirmąja atsispyriau stodamasis, gal dar kažkas... Šiaip jaučiu, kad požiūris tikrai bus pasikeitęs. Kartais aš būnu nusiteikęs jį keisti, ir atrodo, kad šiandienos atvejis – vienas iš tų. Sakykime, šukos mane suerzins. Taip, tikriausiai suerzins, nujaučiu tai. Atvirai kalbant, seniai norėjau tas šukas įdėti į voką ir be jokių paaiškinimų išsiųsti žmonai. Supratingas žmogus – juk savo buvusią žmoną aš laikau gana supratinga moterimi, – gavęs tokį laišką turėtų progos ilgokai pamąstyti. Bet aš nemanau, kad šiuo atveju išdrįsiu taip elgtis. Mano žmona labai jautri ir gavusi tokį laišką tikriausiai nuspręstų, jog norėjau pasakyti ką nors labai svarbaus, o aš visai nelinkęs, kad ji taip galvotų. Patikėkite, jai tai gali baigtis labai liūdnai. Tai štai. Su šukomis, man rodos, daugiau laiko negaišiu. Tuomet teks pereiti koridorių. Jis – tamsus ir dulkėtas, jame nėra dalykų, kurie galėtų mane dominti, todėl visada stengiuosi kuo greičiau jį pereiti. Koridoriaus gale, kur jį nušviečia pro virtuvės langą krintanti šviesa, kaba sieninis kalendorius. Esu įpratęs praeidamas spragtelėti šalia jo pirštu sieną. Šis kuklus gestas reiškia, jog didžioji distancijos dalis – įveikta. Nors toji sienos dalis vis dėlto nėra apšviesta taip puikiai, kad galėčiau remtis faktais, tačiau, man regis, tinkas toje vietoje, kurią esu įpratęs spragsėti, yra kiek patamsėjęs. Kitaip ir būti negali – per šitiek uolaus spragsėjimo metų nebūčiau įstengęs jo neištepti! Noriu manyti, kad gerai apšviesta toji dėmė atrodytų gan įspūdingai. Truputį tuo didžiuojuosi, nors ir nepervertinu savo nuopelnų. Tai sėkmingai galėjo padaryti kiekvienas pilietis, jei tik būtų turėjęs kantrybės ir uolumo. Jaučiu, mano dešinės rankos smilių pradėjo jaudinamai dilgčioti. Nekantrauju kuo greičiau įspriegti! Neabejoju, tai bus be galo malonu. Apskritai kartais man pradeda rodytis, kad juo toliau, juo labiau šis veiksmas mane džiugina. Pasitaiko, aš net neleidžiu sau spriegti, kai jaučiu, jog laikas tai atlikti dar nėra pribrendęs. Žinoma, tai nulemia vidinė kančia – stovėti ties kalendoriumi ir nespriegti į sieną! Savotiškai žiauru, tačiau aš nuoširdžiai stengiuosi manyti, jog tai – visai nebloga saviauklos forma. Kas būtų, jei sprigis man nesukeltų arba sukeltų mažesnį malonumą, nei esu įpratęs patirti? Manau, šio pobūdžio nesėkmės, ypač jei jos dažnai kartotųsi, mane greitai atgrasytų nuo šio žavaus įpročio. To labiausiai ir bijau – sunku net apsakyti, koks jis man svarbus! Su tąja sienos vieta mane kažkas sieja. Vieną sykį labai išsigandau supratęs, kad greičiausiai tai – draugiškumas. Visą tą dieną jaučiausi bjauriai. Šiaip ar taip, jausti draugiškumą sienos gabalui atrodė mažų mažiausiai nepadoru, net ištvirkėliška. Baisiausia, kad man nuoširdžiai atrodo, jog ir jis prie manęs prisirišęs, kad paspriegtas jaučia ne mažesnį, o gal net didesnį malonumą, negu aš spriegdamas. Čia ir visas padėties rimtumas. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl kartais nesiryžtu spriegti į sieną – bijau, dievaži bijau, kad tas tinko gabalas nepatirs tokio malonumo, kokio jis tikėjosi iš manęs! Deja, taip. Bet apskritai mudu labai artimi. Ne visuomet drįstu pasišalinti vos paspriegęs. Dažniausiai dar kurį laiką pastoviu vietoje, kartais, labai retai, dar spusteliu tą vietą nykščiu. Visada įtariau, kad tinkas toje vietoje šiek tiek atsipalaidavęs – kaip kitaip man būtų kilusi iliuzija, kad jis juda? Galbūt man taip tik atrodo, bet tai nėra priežastis dažniau jį spaudyti. Jei mano įtarimai pasirodytų teisingi, vieną dieną tas tinkas nukristų, ir aš netekčiau tokio kilnaus ir atsidavusio bičiulio! Baisu apie tai ir pagalvoti! Manau, šiandien pasitenkinsiu įspriegęs vieną kartą. Nors nežinau. Yra pasitaikę, kad, vos man priartėjus prie tos vietos, smilių staiga liaudavosi dilgčioję, ir aš turėdavau liūdnai praeiti savo sieninę šventyklėlę. Bet neatrodo, kad taip nutiks šiandien. Pirštą dilgčioja labai smarkiai, tai suteikia man vilties, kad spriegis bus ypač vykęs. Vėliau bus galima jį apmąstyti, laiko juk turėsiu į valias. Šiaip labai džiaugiuosi, kad mūsų santykiuose su tinko gabalu jokios reikšmės neturi mano požiūriai, taip apsunkinantys kontaktą su žmonos šukomis. Mėgstu brandžius, smarkiai nevilnijančius ryšius. Maždaug taip mes bendraujame su perdegusia elektros lempute, kuri guli ant lentynėlės išvietėje. Grėsmė šiems santykiams buvo iškilusi tik vieną vienintelį kartą – gal prieš metus ar pusantrų rengiausi lemputę išmesti į šiukšlyną, tačiau vėliau persigalvojau ir palikau ją gulėti tualete, tik perkėliau ant žemesnės lentynos, kad atlikdamas gamtinius reikalus visuomet galėčiau ją matyti. Kodėl neiššveičiau jos į šiukšlyną? Priežastis labai paprasta – tiesiog pamaniau, kad vėliau norėsiu ją stebėti. Esu labai laimingas, kad ši mintis man atėjo į galvą pačiu laiku. Dabar nuolat džiaugiuosi lempute. Mane domina įvairūs jos egzistencijos niuansai. Visų pirma – apie tai jau buvau sakęs – aš be galo mėgstu stebėti dulkes. Man nuolat atrodo, kad dulkėtos elektros lemputės nori man kažką pasakyti, ir šis jausmas toks stiprus, jog retsykiais aš pradedu vaizduotis girdįs šnabždesį. Nesakau, kad gerai jį suprantu, bet stengiuosi. Ką man daugiau daryti? Patikrinu, ar pastorėjęs dulkių sluoksnis, ar dar gerai matosi volframo siūlelis. Dažnai – kadangi lemputę visuomet tyrinėju po to, kai jau būnu spragtelėjęs į sieną, – užsimanau spragtelėti ir ją, tačiau, jei teisingai atmenu, dar nėsyk nesu šitaip pasielgęs. Mano nuomone, tai atrodytų per daug banalu, iš to nepatirčiau jokio malonumo. Kitas aspektas, kuris – prisipažinsiu – mane jaudina labiausiai, – tai perdegusiosios lemputės santykis su paluby šviečiančiąja. Man regis, tarp jų esama įtampos, net priešiškumo. Neslėpsiu, aš esu įsitikinęs, kad ją pajusti man yra pavykę net fiziškai. Dažniausiai it patrakę imdavo trūkčioti akių vokai, keletą kartų mėšlungis sutraukė koją, o vienąsyk – šį įrodymą laikau įtikimiausiu – aš staiga pasijutau taip, lyg kas manęs prašytų kiek galima ilgiau neišeiti iš tualeto. Kad ir kaip ten būtų, vaizdas, kai viena lemputė apšviečia kitą, labai jaudina. Dieve, kaip nežemiškai ir tauriai spindi pro dulkes stiklas, kaip subtiliai, lyg priešgyniaudamas, vakuume linguoja volframo siūlelis! Kartais net suabejoju, ar tai – išties priešiškumas. Gal tai – savotiška pagalba, tylus raginimas nepalūžti? Labai džiaugčiausi, jei taip ir būtų. Turėčiau teisę manyti, jog ir mano bute, mano tėvynėje esama šiokios tokios harmonijos, vilčiausi, kad šiųdviejų lempučių patirtimi galiu sėkmingai pasinaudoti spręsdamas savo problemas. Gerai prisimenu vieną įvykį. Kartą, vos užėjus išvietėn, man staiga aptemo protas, ir aš, prispaudęs nuo spriegio į sieną sukelto malonumo įkaitusį pirštą prie to lemputės galo, kuris įsukamas į lizdą, perstūmiau ją į kitą lentynėlės kraštą. Kai atsitokėjau, buvau labai sutrikęs. Jaučiausi padaręs kažką neatitaisoma, mano rankos virpėjo. Ilgai nesvarstęs, dviem pirštais atsargiai vėl suėmiau ją už sriegio ir tąja pačia vėže, kuria ją stūmiau į priekį, parvilkau į ankstesnę vietą. Iš karto pasijutau geriau, tai man suteikė net šiek tiek džiaugsmo. Atmenu, išleidau iš savo gerklės kažkokį garsą; jis man patiko. Prižadėjau sau niekada nesielgti taip lengvapėdiškai ir skubotai, nors dvasioje nuskambėjo ir liūdesio gaida – juk savo noru praradau galimybę pamatyti, kas būtų nutikę, jei būčiau palikęs lemputę ten, kur ją pernešė mano apsiblausęs protas. Bet užteks apie tai! Juk aš norėjau apmąstyti, kaip elgsiuosi šiandien. Savaime aišku, jog elgtis turiu taip, kad apsilankymas išvietėje man suteiktų kuo daugiau įspūdžių.

 
       ⁹ Lotyniško posakio „animula vagula blandula“ (bjauri, klaidžiojanti sieliūkštė) parafrazė. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Čia ir dabar (lot.). (Atgal>>>)
       ¹¹ Geroji (sen. gr.). (Atgal>>>)
       ¹² Sirijos karaliaus Tyro duktė. Pabėgusi nuo brolio Pigmalijono, nužudžiusio jos vyrą, atvyko į Afriką, kur valdovo Jambo pasiprašė tiek žemės, kiek uždengs jaučio oda. Didonė supjaustė odą juostomis ir apjuosė jomis plotą, kuriame vėliau įkūrė Kartaginą. Nenorėdama tekėti už Jambo, gyvenimą baigė savižudybe. (Atgal>>>)
       ¹³ Drambliagalvė hinduistų dievybė, visuomet lydima žiurkės. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Mitinis išeivis iš Italijos, laivais neva pasiekęs Nemuną ir ten apsistojęs. Laikytas Lietuvos įkūrėju. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Kūnas yra [sielos] kapas (gr.). (Atgal>>>)
       ¹⁶ Dideli įkaitusių ir švytinčių dujų dariniai, išsiveržę virš žvaigždės chromosferos. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Galima (angl.). (Atgal>>>)
       ¹⁸ Amžinasis variklis (lot.). (Atgal>>>)
       ¹⁹ Atmink, kad mirsi (lot.). Šį posakį be konteksto galima būtų versti „Atsimink numirti“. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt