|
<< Atgal
ALFREDAS GUŠČIUS
Demaskavimo
aistra
Jonė Balčiūnaitė. VIEŠBUTIS. Vilnius: Versus aureus, 2006.
184 p.
Prozininkė Jonė Balčiūnaitė (g. 1948 m.) yra
išleidusi penkias knygas (apysaką ir keturis romanus). Ligi šiolei žinomiausias yra
jos debiutinis romanas Situacija (Vaga, 1993), kuriame autorei pavyko sukurti
išraiškingą, neigiamą komjaunimo aktyvistės, partinės ir tarybinės veikėjos
Gerardos Stumraitės-Rybakovos paveikslą. Tuo ryškiu neigiamu meniniu charakteriu,
apibendrinančiu tarybų valdžios atėjimo ir įsigalėjimo Lietuvoje dramatizmą,
prozininkė atkreipė literatūros mokslininkės V. Daujotytės dėmesį knygoje
Parašyta moterų, apie jį, kaip apie iškalbingą socialinį stereotipą,
diskutuota skaitytojų susitikimuose su autore, kalbėta mokslinėse konferencijose.
Situacija parašyta remiantis realistinio, objektyviojo pasakojimo būdu, kuriame,
kaip žinome iš tradicijos, tuo pačiu metu (sinchroniškai) turi tinkamai derėti
personažų portretinės ir kalbinės charakteristikos, vaizduojamojo laiko, aplinkos
anturažas (sezono metas, paros laikas, veiksmo vieta, laikotarpio bruožai ir pan.).
Tokio pasakojimo rėmuose besiskleidžiantis meninės tikrovės pasaulis neturi gilesnių
potekstės duobių, painių užtekstinių (intertekstinių) ryšių. Poetizavimo,
mistifikavimo ar kitaip besireiškiančio autoriaus-pasakotojo patoso tokioje prozoje,
galima sakyti, visai nėra, arba tėra nedaug, kadangi autorius, vaizdžiai kalbant, skuba
su savo personažais kuo greičiau nueiti užsibrėžtą kelio atstumą. Tai daugiau
veiksmo, energingų proveržių, posūkių, sprendimų proza, balansuojanti tarp
psichologinės ir detektyvinės literatūros.
Papasakota istorija apie tarybinę aktyvistę norėta
demaskuoti tarybų valdžios atstovų moralinį veidą, jų ideologijos fariziejiškumą,
elgesio žiaurumą. Demaskavimo ir tendencingumo aistra romane gana stipri, todėl
menkesnio talento prozininko kūrinį ji būtų pražudžiusi, bet J. Balčiūnaitė tokio
likimo išvengė, kadangi savąją aistrą sutramdė lanksčia menine forma, sugebėjo
pagrindinę veikėją parodyti ne tik pasakotojo, bet ir jos pačios akimis. Ryškiai
psichologizuota ir sudvigubinto regėjimo (pasakotojo ir personažo) romano įžanga
neatsitiktinė, kadangi autorė ruošia savo odiozinę heroję dideliam sąžinės ir
gyvenimo perkratymui. Ir nors tolimesnė protagonistės vidinio pasaulio sklaida nepanaši
į išpažintinę autoanalizę, nes veiksmas gula į tradicinio objektyvaus pasakojimo
vagą, tačiau romane sugebėta išlaikyti aukštą psichologinę įtampą, sukurti
ironija, kai kur ir grotesku padvelkiančių įspūdingų scenų, nupiešti ryškius
stribų, kagėbistų, partijos funkcionierių, lagerio kalėjimo viršininkų paveikslus,
iš kurių išsiskiria centrinė Gerardos Stumraitės-Rybakovos figūra, kaip
nežmoniškos kainos už socializmo laimėjimus simbolis. Situacija po
daugelio metų retrospektyviai užpildė Lietuvos pokario istorijos baltąsias
dėmes, kurias savo kūriniuose paliko mūsų romanistai, vaizdavę klasių
kovą, tremtį, kolūkių kūrimąsi. Romano sėkmė gali būti aiškinama ir itin
rūsčia gyvenimo medžiaga, kurios autorei nereikėjo semtis iš knygų, nes ji pati su
tėvais daugiau nei dešimtmetį patyrė Sibiro golgotą.
J. Balčiūnaitės talento pagrindine ypatybe
vadinčiau jos polinkį vaizdavimo objektu pasirinkti tik tokį gyvenimo faktą, atvejį
ir tokį žmogaus tipą, kuris yra socialiai ar politiškai aktualus ir provokuoja pačios
autorės, linkusios į dramatiškų, ribinių situacijų nagrinėjimą, idėjines
aspiracijas, literatūrines ambicijas. Todėl pritarčiau leidyklos Versus aureus
redaktorės Margaritos Dautartienės, rengusios du pastaruosius romanus (Išijo
velnias ir Viešbutis),teiginiui, kad Jonė Balčiūnaitė šiuo metu gal
vienintelė moteris, rašanti taip aštriai apie mūsų laikų Lietuvą. Jos žvilgsnis
yra skvarbus, todėl proza kartais grėsmingai priartėja prie publicistinio tono ir
vertinimo (Lietuvos rytas, 2006, gegužės 23, Nr. 115). Tačiau skvarbus
žvilgsnis į Lietuvos dabartį, intriguojančių gyvenimiškųjų situacijų pamėgimas
bei kartais publicistinis tikrovės vertinimas nepadarė J. Balčiūnaitės vienamatės
realistinės ar detektyvinės-kriminalinės prozos rašytoja. Jau antrame romane
Salvinijaus Nanio virusas (Vaga, 2001) ji pasuko rimtos psichologinės prozos
kūrėjos keliu, tyrinėdama šiandien dažnai žiniasklaidoje aprašomą, bet
literatūroje ne itin mėgstamą vaizduoti homoseksualizmo temą.
Žvelgiant į visą J. Balčiūnaitės kūrinių
panoramą, tenka konstatuoti, kad jos meninei prigimčiai dar nepaklūsta
groteskinė-sąlyginė proza. Tą akivaizdžiai liudija romanas Išijo velnias
(Versus aureus, 2005). Platus užmojis pavaizduoti Lietuvą, atkūrusią
nepriklausomybę, parodyti nuosavybės privatizavimo, žodžio ir veiksmų laisvės,
politinės demokratijos sukeltus padarinius (daugiausia neigiamus) meniškai realizuotas
labai blankiai. Išties demaskuoti (na, tarkim, ironizuoti ar pašiepti) visą pirmųjų
nepriklausomybės metų Lietuvoje netvarką nedidelės apimties romane iš tiesų būtų
sunkus uždavinys bet kuriam prozininkui. Išsikėlusi tokią plačią temą, J.
Balčiūnaitė sutriko, nesurado nei asmeninio santykio su ja, nei optimalaus
stilistinio-kompozicinio jos sprendimo. Sutrikimą išduoda gremėzdiškas (ritmo,
sklandumo požiūriu) stilius, prasta kalba (žodžių svarumo, taiklumo požiūriu) bei
kelių siužetinių linijų padrika kompozicija.
Drįstu teigti, kad J. Balčiūnaitė sėkmingiausiai
žengia tada, kai orientuojasi į tradicinės literatūros kelią. Eidama šiuo
keliu, ji sukūrė romaną Viešbutis (Versus aureus, 2006), kurį galima
apibūdinti kaip geriausiąjį iš visų ligšiolinių. Tai klasikinės formos
romanas, parašytas tradiciniu pasakojimo būdu. Siužetinių, kompozicinių dalių bei
segmentų harmoningas sąryšis, pasakojimo tonas, tempas, stiliaus lakoniškumas
viskas čia dera, viskas grakštu ir elegantiška. O juk pasakojama apie baisius,
šiurpius dalykus, kurie atsitinka po šiuolaikinio, išoriškai gražaus ir prašmatnaus,
viešbučio stogu. Apie prekybą moterimis, prostituciją, narkotikų kontrabandą,
valdžios korupciją daug rašo žurnalistai, tačiau J. Balčiūnaitei nepakako
laikraštinės ar žurnalinės medžiagos, jos sukurti personažai byloja, kad aktuali
tema pakylėta į rimtos literatūros vertą tyrinėjimo lygį. Galbūt kai kas
Viešbutį perskaitys kaip detektyvinę istoriją, tačiau čia pavaizduota
tragedija pranoksta tik kriminalinį smalsumą keliančią schemą, kadangi po įtempto
siužeto vingiais, glotniu teksto paviršiumi veriasi gilusis turinys. J. Balčiūnaitė
ir Viešbutyje vykdo aistringos demaskuotojos funkciją (Lietuvos kariuomenės
karininkas, norėdamas kuo greičiau įsigyti gerą butą, vyksta savanoriu į Iraką, jo
žmona susivilioja mafijozo pinigais), bet tai atlieka subtiliai gilindamasi į savo
personažų psichologiją, meistriškai tapydama jų portretus ir svarbiausia
objektyviai, nešališkai laikydamasi skirtingų charakterių vidinės tiesos. Todėl
meninės tiesos atžvilgiu Viešbutyje yra lygūs visi pagrindiniai personažai: ir
tragedijos auka Karolina, ir jos kankintojai Goga, Benas, ir viešbučio direktorius
Martynas. Tokia meninė lygiava (kitaip tariant, vaizdavimo objektyvumas) padėjo J.
Balčiūnaitei praplėsti detektyvinę romano schemą ir įgalino kurti psichologiškai
autonomiškus personažus. Kiekvieno jų egzistencija atsiduria ant siaurutės briaunos,
ant detektyvinei ir kriminalinei prozai būdingos ribos vos vos netyčia
kryptelsi į vieną ar kitą pusę, ir situacija esmingai pasikeis. Tai, kas nutinka
kasdienybėje, ir tai, ką mes pavadiname dramatišku ar tragišku atsitiktinumu, iš
tikrųjų nėra banalus, statiškas priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšių
išsidėstymas: po vienkartiškumo, atsitiktinumo skraiste slypi sudėtingas painios,
slėpiningos tikrovės klodas. Jį pasiekti teįmanoma pasitelkus ir tinkamai įvaldžius
dialektinį išorinės tikrovės ir gelminės psichologijos pažinimo būdą. Staigus ir
tragiškus padarinius atnešęs posūkis Karolinos gyvenime atskleidžiamas visapusiškai
ir sklandžia siužetine-kompozicine romano sąranga, ir gilia psichologine analize.
Pagirtinas autorės sukurtos pasakojimo instancijos lankstumas, kai subtiliai kaitomi
aplinkos regėjimo ir personažų būsenų stebėjimo taškai, objektyviai suteikiama
saviraiškos teisė visiems įtemptoje dramoje dalyvaujantiems personažams ir jų
tarpusavio kryžminėms emocinėms reakcijoms. Štai tipiški lakoniško stilistinio
audinio gabalėliai:
Goga smalsiai nužiūrėjo moterį,
vengiančią jo akių, o labiausiai subjauroto veido. Stalinės lempos šviesa krito ant
fotelio, kuriame ji iš pažiūros ramiai ilsėjosi.
Aukšta kakta, kietai
suspaustos putlios lūpos, atkakliai nenorintis Gogos įžeisti
žvilgsnis. Tokia, prieš sukeldama nereikalingą triukšmą, viską
gerai apgalvos ir nepuls stačia galva ten, kur nepridera, o tykiai ir kantriai lauks, ką
palieps daryti Goga. Uždėjęs ugnies nuplikytą ranką ant
jos peties, jis pajuto moters išgąstį. Ji suvirpėjo. Ir tas gerai, pamanė ir pripylė taurelę konjako <...> Keista, stebėjosi
Goga. Mus valdo paradoksai. Gražuolės traukia šykštūnus, romios avelės sadistus, o karas kitame pasaulio pakrašty ištroškusius
pinigų taikdarius. Jei nebūtum tokia uoli tarnautoja ir
žmona, jaustumeisi laisva. Ar labai myli savo vyrą, jeigu taip dėl jo aukojiesi? (p.
4243).
Taip perteiktas pagrindinio Karolinos tragedijos
kaltininko Gogos žvilgsnis į auką. O štai ir pačios aukos psichologinė reakcija:
Išliejusi pyktį, Karolina
valandėlę neramiai muistėsi ir kandžiojo lūpas. Naivi kvailė, ko ji tikėjosi,
užeidama į Gogos kambarį? Svarstydama, kokios staigmenos jos
dar laukia, nutilo ir įsmeigė akis į kankintoją, kuris ramiai leido save
apžiūrinėti ir piktintis. Kokia dėmėta jo veido oda,
plonos šnervės, nosis su kuprele, prisiplojusios prie galvos ausys... O akys, akys!
Juodos, giliai dūbsančios, aplink kurias išvirtę raudoni
vokai. Brrr! O kažin kas jo stambioje galvoje, aplipusioje rudais nušiurusiais plaukais? Ji ėmė laukti, kol Goga teiksis paaiškinti, kas čia vyksta, tačiau jis nė nemanė to daryti (p. 56).
Personažų egzistavimas tarp rizikos ir
atsargumo, tarp kraštutinumo ir pastovumo romane turi ir dar vieną juos, kaip
literatūrinius charakterius, papildantį (praturtinantį) bruožą savistabos,
atsakomybės, sąžinės dimensiją. Kitaip tarus, autorė ne tik kuria intriguojančią
istoriją apie dviejų jaunų žmonių, panorusių staigiai praturtėti, tragišką
likimą, bet ir kelia sudėtingesnius socialinius, humanistinius klausimus. Sekdami
jaudinamą istoriją apie viešbučio administratorę Karoliną, patekusią į mafijozų
reples, ir norėdami jai žmogiškai padėti (juk tokia simpatija personažui jau rodo
didelę subtilaus stiliaus įtaigą), pradedame galvoti ir apie priežastis, verčiančias
mafijozus Gogą, Beną, Martyną tapti prievartautojais, sąvadautojais, moralinių normų
ir juridinių įstatymų laužytojais. Įžūlių, ciniškų, plėšrių verteivų sielos
kamputyje retkarčiais sucypsi sąžinės balselis, verčiantis juos ne atsisakyti savo
piktų užmačių, ne tapti švelnesniais aukoms, bet keliantis jiems patiems
nesuprantamą nerimą, dvasios sumaištį. Aukos (moters) ir prievartautojo psichologinius
santykius įdomiai traktavo R. Kašauskas romane Milijoną! Arba Stokholmo
sindromas, ne visai įtikinęs skaitytojus aukos mąstymo posūkiu, kai ji nusprendžia
pereiti į prievartautojo pusę ir tapti jo žmona. Viešbutyje personažų
elgesio ir mąstymo priežasčių analizė yra saikinga, lakoniška, nenukrypstanti į
nereikalingus kaip, tarkim, Salvinijaus Nanio sindrome dramaturginius
išplėtojimus. Tačiau tai, kad autorė geba subtiliai mus, skaitytojus, paversti blogio
nekentėjais ir vertinamąjį-vaizduojamąjį pradus supinti į sklandų stilistinį
audinį, laikytina dideliu romano privalumu.
Kiekviena knyga ieškojimas atsakymo, kas aš
esu, kodėl toks esu. Mano pagrindiniai herojai intensyviai ieško savojo kelio,
taip kalba susitikimuose su skaitytojais J. Balčiūnaitė, laikydamasi senos, daugiau
realistiniams rašytojams būdingos, etinės nuostatos, kuri pavojingai ribojasi su
didaktinei literatūrai artimu autorinio moralizavimo, tikrovės iliustravimo pavojumi.
Viešbutyje jai pavyko išsilaikyti kitoje šios pavojingos zonos pusėje. Jei ir
ateity Jonė Balčiūnaitė išvengs šito pavojaus, jos plunksna turėtų sudaiginti dar
ne vieną solidų romaną ar apysaką.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|