|
<< Atgal
Požiūriai
1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą, lietuvius
šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite šalies ateities perspektyvas, o gal pavojus?
Kokia Lietuva ir lietuviai bus po šimto ar dviejų šimtų metų?
2. Kaip manote, ar menininkas turi (privalo)
būti socialus, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti savo nuomonę,
kritikuoti ir siūlyti? O gal jam užtenka savo vidinio pasaulio ir kūrybos?
3. Kaip Jūsų, prozininko, akimis atrodo
šiuolaikinis prozos pasaulis? Ar vertinamas ir ar vertingas? Kokie yra romanų,
apsakymų, apysakų skaitytojai? Ar susitinkate su jais, ar gaunate laiškų,
atsiliepimų, klausimų, komentarų?
Romualdas Lankauskas
Sigitas Parulskis
Į viršų
ROMUALDAS LANKAUSKAS
1. Viskas priklauso nuo to, su kuo Lietuvą
lyginsime, jeigu jau kalbama apie pasaulio erdvę. Palyginę savo šalį su kokia nors
Etiopija ar Albanija, ją vienaip vertinsime, o su Islandija arba Šveicarija kitaip,
tad greta pastarųjų valstybių ji atrodys gana prastai daugeliu atžvilgių. Pirmiausia
todėl, kad Lietuva, nespėjusi atgauti nepriklausomybės, vėl ją prarado įstodama į
Europos Sąjungą. Tapome pavaldūs globalinei ES Konstitucijai, o mūsų šalies vadovai
įvykdė nusikaltimą, vieni iš pirmųjų be referendumo suskubę ją pasirašyti, užtat
Briuselis, netekus savo suvereniteto, nustatinėja įvairias kvotas, Strasbūro teismas
nurodinėja, kad privalome mokėti šimtą tūkstančių litų viršijančias
kompensacijas mus persekiojusiems kagėbistams dėl kažkokių pažeistų teisių (apie
nukentėjusius nuo ilgametės jų veiklos neužsimenama) ir t. t. Galbūt netolimoj ateity
taip pat nurodys, kiek įsileisti musulmonų ar afrikiečių, nes šios publikos teisės
neturėtų būti pažeistos... M. Thatcher 2001 metais laikraštyje Daily Mail
pareiškė: Man bjauri idėja, kad Britanija gali susilieti su kitomis Europos
šalimis. Tačiau bestuburiams Lietuvos veikėjams ši idėja, pasirodo, visiškai
priimtina. Jie su bet kuo, net su pačiu velniu gali susilieti (anksčiau su Maskva), kad
tiktai turėtų sau naudos ir išliktų valdžioje...
Taigi, ištrūkę iš Tarybų Sąjungos, atsidūrėme
kitoje imperinėje sąjungoje, diskriminuojančioje mažas tautas ir vykdančioje
globalinį kontrolės planą su kosmopolitizmo, nutautinimo ir centralizuoto diktato
ideologija, taip sau laimint kuo daugiau nepasotinamas kapitalistines užmačias
atitinkančios naudos. Naująjį kolonializmą, rytietiškos ar vakarietiškos kilmės,
galima rafinuotai apiforminti... Viso to padariniai, aišku, gali būti patys liūdniausi.
Paikos šnekos, kad Lietuva neturėjo kito pasirinkimo ir nebuvo pajėgi toliau egzistuoti
be ES, tai yra tik demagogiški plepalai. Jie, be abejo, kai kam labai parankūs, gal
ypač tiems, kurie sėdi Briuselyje (tarsi Kremliaus Aukščiausiojoje Taryboje) ar
gastroliuoja tarp Briuselio ir Strasbūro gaudami iš mūsų kišenių milžiniškas
algas. Ne visos Europos valstybės priklauso ES, bet be jos neprapuolė (sakykim, mažytė
Islandija), mat moka tvarkytis ir našiai dirbti. Labai daug čia nulemia ir normaliai
veikiantys įstatymai, nesužlugdyta tautos moralė, nekorumpuota valdžia.
O eilinis lietuvis? Kokie bruožai būdingi jo
portretui? Deja, pažvelgę į jį, nesunkiai pastebėsime nuolatinį savanaudiškumą,
besaikį gobšumą, brutalų agresyvumą, neretai tiesiog patalogišką pavydą, gausias
chamizmo apraiškas ir, žinoma, pakenčiamos kultūros stoką, neminint kitų garbės
nedarančių savybių...
Dėl to nereikėtų labai stebėtis, kadangi kultūra
Lietuvoje nelaikoma valstybinės reikšmės dalyku. Tokia ji pripažįstama, pavyzdžiui,
tik Vokietijoje, kur yra valstybės garbės reikalas, kur negailima pinigų kultūrai
remti, ir jie neatsakingai neiššvaistomi, o už publikacijas spaudoje nemokami gėdingi
skatikai (mat kultūrinės spaudos redakcijos Vilniuje jų tiek ir teturi). Be to, ten ar
Prancūzijoje kultūros ministrais ar ministrėmis neskiriami kultūros nedaug teuostę ir
neišsilavinę asmenys arba šiaip anekdotinės figūros, kompromituojančios šią
garbingą instituciją.
Jau ne pirmi metai lietuviai savotiškai garsėja
pasaulyje. Užsienio spaudoje netrūksta gėdingos ir skandalingos informacijos apie jų
žygius: čia vienoje vietoje kažką pavogė ir smarkiai apiplėšė, čia kitoje
nužudė, čia paaiškėjo, kad prekiavo merginomis, savo tautietėmis, parduodavo jas į
prostitucijos vergiją arba, gyvendami kultūringoje Anglijoje, elgėsi nelyginant
laukiniai, tad nebeapsikentusiems anglams teko kviestis policiją ir mūsų ambasadorių
tiems barbarams sutramdyti. Nekoks, tikrai nekoks Lietuvos įvaizdžio pristatymas, todėl
juokinga, kai esama besipiktinančiųjų, kaip užsienio spauda (ar literatai) mus
vaizduoja, kokiais zombiais laiko. Bet senas posakis primena: neverta kaltinti
veidrodžio, jei snukis kreivas.
Pagaliau kas dedasi pačioje Lietuvoje? Jau
šešiolikmečiai plėšikai ir žagintojai, pirmaujame savižudžių skaičiumi,
kraupiomis žūtimis keliuose, plinta narkomanija ir baisus susvetimėjimas, taip pat
nužmogėjimas, o seneliai žudomi kaime dėl kelių dešimtinių. Ir niekas jų
neapsaugo, niekas neišgaudo nužmogėjusių išsigimėlių. Ar tai yra ta demokratija,
kurią taip mėgsta liaupsinti jos garbintojai? Ar tai ne nusikalstamas ir visokių
valdžių iki šiol nelikviduotas chaosas? Juk tikroji demokratija nieko bendra su juo
neturi. Beje, jau Platonas ją vertino gana skeptiškai. O į ką pavirto iškreipta
demokratija ja piktnaudžiaujant, kur nuvedė nuolaidžiavimas netinkamai panaudotoms
žmogaus teisėms gerai matoma Vakaruose. Laiku nekreipus dėmesio į milijoninius
svetimšalių antplūdžius (tai kvailiausio liberalizmo derlius), dabar tenai vyrauja
pavojinga sumaištis ir baisūs konfliktai taip yra Prancūzijoje, Olandijoje ir
kitose šalyse. Šiandien turkais apgyvendinta Vokietija jau nebepanaši į Vokietiją.
Olandijoje per begalinę ir marazmatišką beribio liberalizmo toleranciją nusigyventa
iki to, kad atsirado net pedofilų partija...
Tai Vakarų civilizacijos sutemos. Ir ne vienoje
Europos šalyje drauge su šiurpoku humanistinės kultūros nuosmukiu, vis labiau
dominuojant iš Amerikos sklindančios žemiausio lygio popkultūros invazijai. Oswaldo
Spenglerio pranašystės dvidešimto šimtmečio pradžioje ir Ortegos y Gasseto
nuogąstavimai pasitvirtino su kaupu. Šie be galo negatyvūs procesai byloja apie realią
grėsmę ir Lietuvai.
Kokia lemtis jos laukia ateity, jei greit nebus
susigriebta pasipriešinti globalizacijos ir su ja susijusių itin pragaištingų
padarinių srautui, galinčiam užlieti ir paskandinti visa, kas lietuviška, tradiciška
ir padeda išlaikyti tautos identitetą? Protingas, prieš kitas tautas nenukreiptas
nacionalizmas ne vienintelis, bet iš tiesų efektingas mažos tautos ginklas jos
išnykimo grėsmės akivaizdoje. Labai svarbus ir patriotizmo, tautinės savigarbos
ugdymas mokyklose, bet tai, deja, beveik visiškai pamiršta. Kaip ir konstruktyvi,
gražaus idealizmo nestokojanti jaunimo veikla savo šaliai juk nėra nė vienos
tautinės bent kiek aktyvesnės ir jaunimą suburiančios organizacijos. Nei juokingo
blūdo kupinas krepšinio patriotizmas, nei Marijos radijas, nei
nesiliaujantis koplytstulpių statymas aktualiausių ir svarbiausių valstybės problemų
neišspręs.
Lietuva niekam negrasina ir niekam pavojaus nekelia.
Bet šalis privalo gintis, kai pavojus jos išlikimui akivaizdus. Globalizacija ir
kosmopolitizmas žengia greta, tad ne atsitiktinai jis turi savo spaudą su ideologiniais
trubadūrais. Anksčiau, sovietmečiu, buvo plečiama rusifikacija ir kolonizacija (vienu
metu Visagine, kur ant elektrinės fasado teberegim užrašą dviem kalbom, tebuvo vos
šeši procentai lietuvių), o šiuo metu Lietuvos sostinėje pilna parduotuvių,
restoranų, viešbučių, naktinių klubų angliškais pavadinimais.
Taip atsiskleidžia nykūs mūsų menkavertiškumo
kompleksai, tautinės savigarbos, didesnio sąmoningumo ir atsparumo negatyviai įtakai
iš ganėtinai degradavusių Vakarų stoka. Taip pagrindiniu visų vertybių matu
pinigų kartai tampa biznis ir jo duodamas pelnas nepasotinamiems laisvos rinkos, t.
y. kapitalizmo rajūnams, stumiantiems planetą į kraupią ekologinę katastrofą. Itin
pragaištingas komercinės žiniasklaidos, ypač televizijos, vaidmuo: ji nuolat bruka
žmonėms ne vien prasčiausią, vulgarumo ir kvailybės persunktą savo produkciją, bet
nesiliauja nebaudžiamai propagavusi jėgos kultą, visokį nykaus gyvenimo būdo
marazmą, realybės šou produkciją, blogiausią skonį ir žiaurų smurtą, kurio kasmet
vis gausėja. Net nacionalinė televizija nebeapsieina be šlykščių holivudinių
trilerių, siaubo ir vadinamųjų veiksmo filmų, užuot pateikus žiūrovui kažką
šviesaus, kultūringo ir prasmingo, kad nebūtų teršiama tautos sąmonė.
Apskritai moralės, plačiausia šio žodžio prasme,
reikalai pasaulyje ir Lietuvoje visiškai prasti. Ir tai, aišku, pražūtinga. Blogis ima
triumfuoti. Sumaištis gyvenime didėja. Valstybė tampa atskirų partijų grobiu ir
nuosavybe, o apie padorumą, kilnumą, atsakomybę, korupcijos įveikimą, teisėtvarkos
pergalę ir socialinį teisingumą nebetenka nė svajoti. Juk šalį gudriam ir klastingam
agresoriui nebūtina vėl okupuoti pakanka ją per savo patikėtinius valdyti. Tai ir
stengiamasi daryti. Parsiduodančių ir uoliai tarnaujančių liokajų visada pakanka. Ko
tik nepadaroma dėl karjeros ir pinigų!
Ką pasirinks Lietuva, jos žmonės, nuo
vienokios ar kitokios krypties priklausys šalies likimas. Bet štai jau dabar spaudoje
jaunesnės kartos atstovai postringauja, kad monolitinės Lietuvos nebebus... Atseit tai
nieko bloga, taip, matyt, ir turėtų būti. Kam sienos? Kam nacionalinė valstybė? Juk
tai senamadiška... Kuo skubiau reikia atsisakyti ir savos valiutos.
Tiesą sakant, tai ir atsitiks, jeigu neprotestuojant
tam bus pritarta. Ir tada, po pusšimčio ar daugiau metų, tik Lietuvos, kaip tam tikros
geografinės vietovės, vardas teliks pasaulio žemėlapyje. Jau šiandien lietuvaitės,
trokšdamos materialinių gėrybių, galima sakyti, masiškai teka už užsieniečių,
juos sumedžiojusios išvyksta į užsienį ir gimdo jiems vaikus, o šie, atvažiavę į
Lietuvą, nebegali susikalbėti tėvų kalba. Tai bent anūkėliai čia skurstantiems
seneliams!..
Neišvengiamai kyla skaudus ir lemtingas klausimas:
kas ir kaip šiandien valdo Lietuvą? Buvusi vaikų darželio auklėtoja Božena
Prezidentūroje, neryškaus intelekto Seimo pirmininkas su moldaviška pavarde, LKP CK
nomenklatūros pilkasis įpėdinis aukščiausiam vyriausybiniam poste? Tos
nomenklatūros, kuri ciniškai paniekino savo, jai buvusią maloningą ir dosnią,
partiją, keitė partijos pavadinimus ir galop pasivadino socdemais, priekyje su
garsiuoju, niekad nepakaltinamu jėgeriu, pabuvusiu ir prezidento, ir premjero vaidmeny,
nors prieš tai, po Kovo vienuoliktosios, nepageidavusiu, kad okupacinė kariuomenė
paliktų Lietuvą ir trispalvę prilyginusiu skudurui? O ką iš Amerikos importuotas
prezidentas kviečia į balių Prezidentūroje Anglijos karalienės garbei? Svečių
sąrašas savotiškai įdomus ir iškalbingas. Šiaip ar taip, būta pakankamai
įspūdingo subuvimo, gal pranokstančio ir miesčionių širdis itin džiuginantį Vienos
balių.
Ir ko jau ko, o perdėm spalvingų figūrų,
nepamirštant nė paties šalies vadovo, vykstančio ne į svarbią konferenciją Davose,
bet į Meksikos pliažus kaitrioje saulutėje pasišildyti, tikrai nestokojame. Beje,
visiškai apstulbsti, kai žurnale Ekstra perskaitai (anksčiau smarkiai
nusistebėjus dėl rezervistų paskyrimo į aukštus postus), kad valstybės vadovas
solidžiu ordinu apdovanojo ir aukštą Rusijos pareigūną, žinomą kaip KGB
generolą... Čia jau iš kokio absurdo teatro?.. Iš kokios juodosios komedijos? Ir
kelintas spektaklio veiksmas? Be to, kiek jų dar bus? Kiek dar panašių nusimato?
Tačiau Lietuvoje daug kas pastatyta aukštyn kojomis, todėl žmogus pasmerktas gyventi
su visokiom nesibaigiančiom kvailystėm, nesąmonėm, valdžios ir valdininkų
bukaprotiškumu, su nevykusiais sprendimais, įstatymų neveiksmingumu ir visa tai
kantriai pakęsti, nes šioje keistoje šalyje vyrauja ne racionalus protas, ne sėkminga
intelektualinė veikla, ne kultūra ir padorumas, bet įvairūs svaičiojimai,
apsišaukėlių politikierių kultas (žinoma, ne vien jų), vadinasi, tikėtis, bent
artimiausioj ateity, kitokios gyvenimo kokybės būtų perdėm naivu.
Kaip liudija Europoje atliktos apklausos, dauguma tų
šalių gyventojų keikia eurą, nes tai turėjo blogų padarinių šalių ekonomikai, o
lietuvaičiai virkauja, kad dar nespėjo tos valiutos įsivesti, taip toliau griaudami
savo šalies valstybingumą!.. Pasirodo, negana, kad, privatizavus Telekomą,
Mažeikių naftą ir kitas didžiules pajamas duodančias įmones, prarastas
milžiniškos strateginės reikšmės nacionalinis turtas. Jei nuostoliai būtų
paskaičiuoti, siaubas apimtų. Bet kaltų dėl to nėra ir nebus... Kai metai iš metų
nesugebama protingai ir sumaniai valdyti valstybės, kai nepasigendama išminties, kai
neskiriama reikiamo dėmesio mokslui, dėstytojų atlyginimams, talentingiems žmonėms
emigruojant į užsienį, vargas šaliai ir jos gyventojams, o teisinė valstybė tampa
tiktai apgaulinga fikcija be jos vadovų atsakomybės ir deramos tvarkos.
Ką gi, gana apie tai. Mat viską suminėjus ir
jaučio odoje netilptų... Nemėginsiu čia detaliai apžvelgti nei specifinės
lietuviškos tvarkos su siaubingu jos biurokratizmu, nei gilintis į nuolatinio chaoso ir
katastrofiško moralinio kracho priežastis, nes jos daugeliui turbūt pakankamai
aiškios, kol tebeplepama apie pilietinę visuomenę... Pasakysiu štai ką: man, gimusiam
prieškario Vakaruose (juk Klaipėda jiems priklauso) ir nepamiršus puikios civilizuotos
tenykštės tvarkos, kurios tuomet netrūko visoje Lietuvoje, dabartinė mūsų tvarka
kelia nuolatinį apmaudą ir pasibaisėjimą, ir dėl to egzistencija smarkiai apkarsta.
Tačiau liūdniausia, kad šviesesnių pragiedrulių lyg ir nematyti... Kaip tada būti
optimistu? Kas sugeba, toks tegu ir būna, bet tai jau ne man.
2. Atsakydamas į antrą klausimą, norėčiau
pabrėžti šią mintį: ne, menininkas neprivalo būti socialus, jis nėra įstatymu ar
kitokiu būdu tam įpareigotas, tačiau išsikerojusiam blogiui nebūti abejingą jį
skatina jo sąžinė, pareigos jausmas ir tam tikros savo etinės atsakomybės supratimas.
Jis negali tylėti, kai nevalia tylėti. Kai aplinkui
daug socialinės neteisybės, skurdo, netvarkos, korupcijos, valdžios nepajėgumo ar
nenoro aktyviau rūpintis valstybe ir tauta, kai nuoširdžiai dirbančiam padoriam
žmogui daroma didelė skriauda, vidinis rašytojo balsas skatina prabilti ir protestuoti,
nes, kaip sakė A. Camus, jau pats tylėjimas pilnas blogos prasmės. Taip jis
išreiškia savo moralinę poziciją ir nepakantumą blogiui, nors gal nieko konkretaus
nelaimi, jei aplinkiniai nesiklauso jo balso ir linkę su viskuo susitaikyti. Tai, beje,
būdinga mūsų mieliems tautiečiams. Kam šūkauti abejingumo dykumoje, kada tavęs
niekas negirdi ir nenori girdėti? Pagaliau tai ir nusibosta. Čia jau beprasmiškas
užsiėmimas. O vienas lauke ne karys...
Žinoma, kalbėdamas atvirai, be plačiai paplitusio
veidmainiavimo, rašytojas neišvengiamai įsigyja galybę priešų, kurie neslepia jam
savo antipatijos arba net neapykantos ir stengiasi šiam ramybę drumstančiam asmeniui
vienaip ar kitaip kenkti, niekinti jo kūrybą, skleisti apie jį kvailiausius
prasimanymus, nevengiant nė begėdiško šmeižto. Negana to, iš tulžingai traktuojamo
rašytojo padaromas vos ne kažkoks monstras, šiurpiųjų pasakų pabaisa, tautos (dabar
nebe liaudies) priešas arba kažkas dar baisesnio... Kiek nedaug tereikia, kad
rašytojas, pareiškęs savo asmeninę nuomonę, pavyzdžiui, apie kai kurių mūsų
kalbininkų atsilikimą ir mąstymo sustabarėjimą, net po keliolikos metų susilauktų
niekuo rimčiau nemotyvuoto pasipiktinimo ir pasmerkimo, absurdiškai jį apkaltinus
gimtosios kalbos niekinimu. Be abejo, rašytojas tokius jo auklėtojus turi
paprasčiausiai pasiųsti velniop...
Tačiau daugiausia žalos padaro ne tie, kurie
kritiškai vertina pasaulio tvarką, visuomenės gyvenimą ir jos ydas, jų nenutylėdami
arba drįsta pareikšti neįprastą nuomonę, bet visi abejingieji. Tai reikėtų kartoti
ir kartoti. Nes tikra nelaimė yra abejingieji, jų nesuinteresuota laikysena, todėl
aplinkui pilna tiek įvairiausio blogio, greitai ir vešliai suželiančio it gajos
piktžolės.
Jaunystėje man, literatui, pradėjus eiti duobėtu
ir akmenuotu sovietinės realybės keliu, pasitaikė proga artimiau pažinti ne vieną
prakilnų prieškario kartos rašytoją: A. Vienuolį, K. Borutą, J. Grušą, taip pat
dailininkus M. Bulaką, L. Truikį, L. Katiną, A. Gudaitį ir kitus, su kuriais ne sykį
artimai ir maloniai bendrauta. Jie man buvo įdomūs ir gerbtini, o kam dabar įdomūs
mes? Kokiam jaunimėliui imponuojam? Kas laiko mus sau autoritetais, tuo labiau
gerbtinais? Minėti kūrėjai buvo prieškario nepriklausomos Lietuvos žmonės
(šiuolaikiniai, deja, į juos nepanašūs), aukštos dvasinės kultūros ir neabejingi
humanistiniam kūrybos skambėjimui, taip pat savo šalies likimui. Todėl A. Vienuolis,
turbūt be jokio noro tapęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, drįso iš tribūnos
protestuoti prieš tendencijas pratęsti Vilniaus krašto lenkinimą. Ir jo pastangos
neliko be rezultatų.
O šiuo metu ar daug visuomeniškai aktyvių
jaunosios kartos rašytojų? Vos vienas kitas. Dabartinės kartos atstovams, kaip atrodo,
nėra svarbūs ir aktualūs dalykai, susiję su šalies kasdienybe ir ateitim, nors
šalyje situacija grėsminga žlungant tradicinėms dvasinėms vertybėms ir visuomenės
moralei, įsigalint tuščiai ir menkavertei popkultūrai su jos popkultūriniu žmogumi,
kuriam nieko vertingesnio nebereikia.
Kaimas baigia prasigerti ir tolydžio degraduoja, bet
valdžia nesiima jokių veiksmingesnių priemonių tam šiurpiam procesui sustabdyti.
Tauta nusikalstamai girdoma smagiai uždarbiaujant. Tad psichiatrai jau aliarmuoja, kad
iš tautos gali likti vien apgailėtinos debiliškos klipatos... Ar joms paskui rašysime?
Tiesa, rašytojo statusas smarkiai sumenkintas, nes
po ilgai trukusių grumtynių už laisvę jo nebereikia nei Seime, nei kitur, įsigalėjus
korupcijai ir suteikus prioritetą ne dvasinėms bei kultūrinėms vertybėms, bet
bizniui, atseit verslui, dažnai nešvariam, propaguoti, kapitalistiniams santykiams
įtvirtinti, nežabotam karjerizmui skatinti. Viso to padariniai ateity bus tik dar
liūdnesni. Valstybė nestatoma ant sparčiai yrančios moralės pamatų, taip jos
piliečiams neužtikrinama jokia dvasinė, materialinė gerovė, jokia kultūrinė
pažanga, nerealizuojamas socialinis teisingumas. Neišvengiamai sunyksta žalias tautos
gyvybingumo medis, nuo kurio ima kristi pageltę nuosmukio lapai, o jį vis labiau
užgožia masinė kultūra, tenkinanti primityvaus buržua ir miesčionio, laikančio save
elitu, minimalius kasdienybės poreikius.
Gal visame pasaulyje rašytojai, apskritai
menininkai, mūsų laikais nutilę ir daug kam abejingi? Kad taip nebuvo ir nėra
patvirtina žymių rašytojų Cz. Miłoszo, F. Dürenmatto, G. Grasso, Th. Bernhardo ir
kitų kūryba ar viešas žodis. Vien pastarasis puikiame savo romane Senieji
meistrai negailestingai iškoneveikė austriškas realijas ir nuvainikavo kai kurias
kultines personas, pašiepė kvailą jų adoraciją, ko nestokojame ir mūsų šalelėje,
kur nemaža dalis talentingų kūrėjų nepastebimi, o pašlovintieji nuolat keliami į
padanges. Už savo kritiškus, bet teisingus pasisakymus šie užsienio autoriai yra
susilaukę aršių puolimų ir vis dėlto jie niekad nesiliovė reiškę įgrisusių
konvencionalumų ir įteisinto melo nepripažįstančią nuomonę. Jie elgėsi taip, kaip
vienas garsus prancūzų autorius dar prieškaryje yra prasitaręs: aš užsiimu oro
išleidimu iš balionų... Tokiems autoriams, žinoma, svetimas baudžiauninko sindromas.
Tačiau Lietuvoje analogiška rašytojo pozicija
sunkiai įmanoma: pajudinus kokias nors šventenybes, kitaip tariant, nacionalines
vertybes arba nacionalines įžymybes, išleidus iš jų orą, jam turbūt tektų
prieglobsčio ieškotis svetur, tėvynėje nebeatlaikius įnirtingų pjudymų, kadangi
teisė į savo nuomonę, į provokuojantį ir nestandartinį požiūrį čia vis dar
negalioja, o menininkas (jeigu iš jo nepadarytas koks paauksuotas stabas ar stabelis) ne
tik negerbiamas ir nevertinamas kaip šalies prestižą palaikantis ir jos kultūrą
praturtinantis asmuo, bet iš jo vienaip ar kitaip pasityčiojama. Gal fantazuoju? Gal tai
jau kūrybos sfera? Deja, ne. Ir vaizduotė čia tikrai niekuo dėta.
Apie vieną nelemtą istoriją, susijusią su
Teo (buvusiu Telekomu), parašiau į gana garbingą inteligentiško atspalvio
savaitraštį (bent jau pretenduojančio juo būti), ir ką gi, mano publikacija jo
puslapiuose taip ir nepasirodė dėl paslaptingų priežasčių... Štai jums ir žodžio
laisvė lietuviškai! O juk tai gerokai kvepia cenzūra. Bet aš ne tam 1989 metais, dar
sovietmečiui nepasibaigus, įsteigiau lietuvių PEN centrą, kad jis toleruotų ją
įmigęs giliu žiemos miegu. Mat PEN centras neturėtų būti indiferentiškas nebylys,
kada išgirstame apie skandalingus autorių persekiojimo faktus: ne per seniausiai Kaune
buvo nuteistas, nors vėliau išteisintas žurnalistas, pavadinęs kolaborantą
kolaborantu, Vilniuje VSD vadovo nurodymu buvo suimtas Laisvo laikraščio
redaktorius neva už kažkokių valstybės paslapčių atskleidimą, o tos
paslaptys, matyt, tai juodi korumpuotų valdžios šulų darbai, kuriuos taip atkakliai
bandoma nuslėpti, kad ant teisiamųjų suolų pelnytai netektų sėsti buvusiems (ar
esantiems) valstybės vadovams su raudonais arba kitokios spalvos šalikais, ir atsakyti
už nusikaltimus Lietuvai ir jos žmonėms.
Redakcijos iškilmingai skelbia, kad nebūtinai
autoriaus ir redakcijos nuomonės turi sutapti (žodžio laisvė), bet nespausdina teksto,
jeigu jis dėl kažko neparankus, sakykim, gali nepatikti kokiam nors valdžios tūzui.
Taip apsieinama ir be anuometinės Glavlito globos... Mat patiems nesunku
susitvarkyti.
Nejaugi PEN centras visada tylės? Jeigu taip,
tuomet, ko gero, rašytojas arba žurnalistas ne vienu atveju bus terorizuojamas už
teisėtą savo veiklą, kaip ir bet koks visuomeniškai aktyvus ir sąmoningas menininkas,
neišpažįstantis niekingo servilizmo ir vergiško nuolankumo. Gudriems nedorėliams,
pralindusiems į valdžią ar tapusiems biznio magnatais, baisiausias dalykas yra tiesa
apie juos, kuri turi būti skelbiama, šią svarbią misiją atlieka ne vien
žurnalistai, bet ir rašytojai, nepakenčiantys melo ir neteisybės. Įsivaizduokim, į
ką pavirstų pasaulis ir žmogaus gyvenimas, jei visi tylėtų it vandens į burną
paėmę. Savaime suprantama, niekas negali priversti rašytojo netylėti, nes tai jo
asmeninio apsisprendimo reikalas. Galbūt jis taip nusivylęs, prislėgtas, nukamuotas
absurdiškos buities, beprošvaistinio vegetavimo, kad jam jau visko gana. O totalinio
piliečių abuojumo fone jo plunksna krenta iš rankos...
3. Kasmet įvairiose šalyse išleidžiama
tūkstančiai naujų knygų, iš kurių dauguma yra profesionaliai pagamintas skaitalas.
Išgirstame plačiai pagarsintas bestselerių autorių pavardes, bet kiek jų gretose iš
tiesų ryškių ir savitų žodžio menininkų?
Manau, kad tai ne itin didelis būrys. Mat romanų
rašymas yra tapęs lyg ir tam tikra verslo rūšimi, naudojant kuo išradingiausias
įvaizdžio kūrimo, vadinamosios žvaigždės reklamavimo priemones. Juk įvaizdis
šiandien beveik viską nulemia. Tokiu būdu visiškai vidutinis prozininkas pristatomas
skaitytojui kaip nepranokstamas kūrėjas, puikus ir garsus beletristikos meistras, ir tai
dėsninga: jei knyga pirmiausia yra prekė, ją reikia pelningai parduoti. Ar ji turi
išliekamąją vertę jau nereikšmingas dalykas.
Taip knygų rinką užplūsta ne vien daugiau ar
mažiau brandūs ir originalūs kūriniai, bet ir menkavertė literatūra, toje rinkoje
dominuojanti ir turinti atitinkamą paklausą, kaip ir smarkiai išreklamuoti
bestseleriai. Suformuojamas specifinis ir prastas neišrankaus pirkėjo skonis, dėl ko
kitokios prozos jis mažai ir bepasigenda. Bet ši situacija literatūros komersantams
labai palanki, pagal ją orientuojamasi leidyboje. Todėl novelė ir trumpa apysaka
nebėra populiarūs žanrai, smulkiosios, nors ir meniškai itin vertingos, prozos leidyba
smarkiai ribojama, ji mat nepasiteisinanti... Taigi romanas šiandien prioritetinis
žanras dėl anksčiau minėtų priežasčių. Ir niekas nesuka sau galvos, kokiu mastu,
įsigalėjus žalingam požiūriui į smulkesnį kūrinį, nususinama proza, kaip
susiaurinamos jos galimybės. Gana negatyviu poveikiu kurį laiką pasižymėjo ir galop
atslūgstantis postmodernizmas, kai ką naudingo ir naujo davęs prozai, bet kai ką ir
nevykusiai sujaukęs, supaprastinęs, devalvavęs ir išklibinęs tvirtesnius
beletristikos pamatus.
Džiūgaujama dėl knygų mugių. Bet kas tai
daugiau, jei ne patrauklus turgus? O tikrojo meno vieta vis dėlto ne turguje... Į jį
geriausia važiuoti su populiariu literatūriniu kiču. Tas nelemtas kičas gal dar
agresyviau yra užvaldęs ir dailę, tad sunkiai verčiasi kiekvienas tikras menininkas,
kuris jo negamina. Ką parduosi blizgančioms naujųjų lietuvių svetainėms,
turėdamas omeny beviltišką jų skonį ir estetinį išprusimą?
Didžiųjų pasaulio rašytojų epocha galbūt
pasibaigė su dvidešimtu amžiumi, nors tai nereiškia, kad šiandien nėra iškilių ir
labai talentingų kūrėjų, nes ne visi rašo galvodami vien apie pinigus ir vienadienę
šlovę ciniškai, lėkštai ir būtinai skandalingai. Na, o mūsų proza dar neretai
atrodo ganėtinai provinciali, nestokojanti įvairaus epigonizmo, negili, primityvi, su
sentimentalaus kičo ir banalybės atspalviu, be ontologinio klodo ir slystanti
reiškinių paviršiumi. Laimei, ne visa tokia. Ji iš paauglystės rūbų jau išaugo,
bet nelabai žino, kokius dabar pasirinkti ir kaip juos dėvėti, kad nevaikščiotų
plika bamba kaip šiuolaikinės mergelės. Vėlgi labai aštriai iškyla gero stiliaus,
subtilesnio skonio, vertybinių orientyrų ir adekvačios formos pasirinkimo problema, kai
spauda, radijas ir komercinė televizija stačiai braška nuo baisaus niekalo, nuo
visokios bjaurasties, ugdančios tik debilišką zombį. Ir jam, žinoma, jokia
aukštesnio lygio proza įspūdžio nedaro... Jos nė nepasigendama. Juk knygynai pilni
užsienio autorių knygų, su kuriomis priversti konkuruoti mūsų prozininkai. Bet
konkuruok, jeigu nesulaukei paramos savo naujai knygai iš Kultūros ministerijos, nors ir
kelis sykius Vagos leidykla į ją kreiptųsi, kad ir jautresnio dėmesio
pageidaudama tavo jubiliejaus proga. Ne, pagarbos ir tavo kūrybos vertinimo ten
nesitikėk, tu nė nežinosi, kodėl kitiems gausiai atseikėta ir kodėl tau neskirta net
kukliausios finansinės paramos, be to, kas tie vadinamieji labai įslaptinti ministerijos
ekspertai (sąrašas viešai neskelbiamas), kokios jų kvalifikacijos ir koks literatūros
išmanymas, kas kontroliuoja jų savavališką, korupcija ganėtinai trenkiančią
veiklą, kas reikalauja iš jų laikytis padorumo, objektyvumo ir sąžiningumo? Ne,
tokiais dalykais nesusirūpinta.
Be to, pasižiūrėkim, ką nacionalinis radijas ir
televizija siūlo rinkti geriausiomis metų knygomis. Net juokas ima pažvelgus į šį
sąrašą. Radijas turėtų šviesti skaitytoją, supažindinti jį su vertingiausiais
pasaulinės literatūros vertimais, bet jis kažkodėl šito nedaro, vengia dažniau
skaityti mūsų rašytojų kūrybą, todėl galima tik pavydėti kompozitorių M.
Urbaičio ir Š. Nako vedamų įdomių muzikos laidų, teikiančių vertingų žinių apie
reikšmingiausią klasikinę ir modernią muziką.
Kur panašios laidos apie literatūrą ar
šiuolaikinį meną? Žinoma, be išmanančių žmonių, be kritikų žodžio čia
neapsieisime, bet kritika beveik baigia galutinai sunykti, nes nėra konkrečių paskatų
šios srities darbams dirbti, nors filologiją studijuoja nemažai jaunimo. Ar ką vilioja
perspektyva tapti amžinu skurdeiva? O daugelio (išskyrus kelis) universitetų, kurių
Lietuvoje priskaičiuojama apie dvidešimt, mokslo lygis? Tai jau tragikomiškas, satyriko
plunksnos nusipelnantis dalykas.
Tačiau negi žeminantis ir užgaulus rašytojo
triūso nuvertinimas prisideda prie įspūdingos ir svarios literatūros kūrimo? Ar jis
neskatina autorių pataikauti leidėjams ir rašyti tai, kas garantuoja komercinę
sėkmę, bet mažai ką bendra turi su meninės išraiškos aukštumomis?
Prieškariniais laikais Kauno universitete dėstė ne
vienas rašytojas: Vaižgantas, V. Krėvė, B. Sruoga ir kiti. Kiek rašytojų
pasikviečiama mūsų dienomis? Juk būsimiems literatams būtų naudinga išgirsti jų
samprotavimus apie literatūrą ir kūrybinio darbo patirtį. Naujos kūrėjų kartos
ugdymas senokai praktikuojamas Anglijoje, pavyzdžiui, Rytų Anglijos universitete, kur
dėstomas creative writing, kviečiami rašytojai ir pasiekiama gerų rezultatų.
Čia dirbo ir tebedirba tokie profesoriai eruditai kaip J. Cookas, L. Sage, G. Hyde'as, J.
McFarlane'as, M. Bradbury (žinomas knygų apie XX a. garsius rašytojus autorius), su
kuriais prieš keliolika metų ir man teko prasmingai pabendrauti. Tais creative
writing disciplinos studentais yra buvę I. McEwanas ir K. Ishiguro, visuotinį
kritikos pripažinimą sulaukusios anglų literatūros figūros. Kai kurie iš čia
minėtų profesorių skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete, todėl jų vizitai
praturtino studentų, gal ir būsimų literatų žinias.
Mūsų proza dar labai jauna. Kada graikai jau
turėjo Dafnį ir Chloją, kada japonai pirmąją nuostabią apysaką? Mes pradėjom
nuo Palangos Juzės, bet, nors vėluodami daugelį šimtmečių, vis dėlto
akivaizdžiai pasistūmėjom į priekį mėgindami pasivyti pasaulinę literatūrą. Tai,
be abejo, itin sunkus uždavinys. Gaila, vis sukamės tame pačiame apibrėžtos erdvės
rate. Ar daug kas žino mūsų prozą užsienyje? Ar pasistengta paruošti jos vertėjus
į svetimas kalbas, remti juos finansiškai, pasinaudoti mūsų ambasadomis, kurios
turėtų aktyviai propaguoti įdomiausius lietuviškus autorius, kaip tai Vilniuje,
pavyzdžiui, daro Švedijos ambasada? Nežinia, kada to sulauksime. Gal niekad. Nes
slunkių nerangumas itin pastovus... Lėšų šiam svarbiam reikalui pakaktų, bet jos
gana dažnai iššvaistomos nereikšmingiems renginiams arba šiaip kvailiems projektams.
Iš kur paskui paimsi pinigų bent truputį normalesniems kultūros žurnalų ir
savaitraščių honorarams?
Mano skaitytojai... Ar dar esama tokių, nors naujos
mano knygos nutylimos ir spaudos nerecenzuojamos, nors nė pavardė nepaminėta solidžios
apimties vadovėlyje dvyliktokams. Gal daugiau nei po penkiasdešimties metų, skirtų
kūrybai, esu atsidūręs už literatūros ribų ir ten mano vieta? Ką gali žinoti...
Kultūros ministerija nesiteikė skirti paramos naujo mano novelių rinkinio
Būgnininko niekas nesiklauso leidybai, bet knyga 2004 m. vis dėlto išėjo
unikaliu 250 egz. tiražu. Užpernai su menkute parama išleista apysakaitė jaunimui
Liūto išvadavimas, tik spaudoje apie ją iki šiol neteko užtikti nė žodžio...
Irgi įdomūs dalykėliai.
Niekada nesistengiau kam nors įtikti ar pataikauti,
nertis iš kailio reklamuodamas savo kūrybą prozą ar tapybą, nebandžiau tapti
vadinamąja žvaigžde. Skaitytojų, žinoma, turiu ir kartais labai netikėtai tuo
įsitikinu. Štai pernai Maišiagaloje, keičiant automobilio padangas į žiemines,
vidutinio amžiaus vyras paprašė autografo 1971 metais išleistai knygai. Net
žioptelėjau iš nuostabos. Mat būta dėl ko. Panašių staigmenų įvairiais atvejais
vis pasitaiko.
Skaitytojų, neniekinančių mano kūrybos, turėjau
ir turiu ne tik Lietuvoje, bet kai kur ir užsienyje. Ne per seniausiai Floridoje anglų
kalba leidžiamas Baltijos šalių autoriams skirtas žurnalas išspausdino novelę. Taigi
kūryba šen bei ten klaidžioja, patinka tai kam, ar nepatinka. Čia jau nieko
nepadarysi. Nei pavydas, nei priešiškumas taip toli nepasieks...
Rašytojas, kaip ir kiekvienas menininkas, yra
vienišas keleivis, einantis savo keliu, kuriame esama ir laimėjimų, ir praradimų, kol
neapleidžia jėgos. Kito pasirinkimo jam neduota. Net ir tuomet, kai savo tėvynėje jis
jaučiasi esąs niekam nebereikalingas, negerbiamas ar neįvertinamas.
Į viršų
SIGITAS PARULSKIS
1. Lietuva per didelis matas. Aš ne Dievas,
negaliu vienu metu aprėpti viso pasaulio, fiksuoti visų jame vykstančių procesų ir
panašiai. Galiu kalbėti tik apie lietuvį, vieną lietuvį, kuris man patinka, jeigu jis
gyvena savo gyvenimą, jeigu jis stengiasi būti savimi, kad ir kokia valdžia, kad ir
kokia santvarka būtų, kad ir kokie kataklizmai draskytų planetą. Nelygu, kokį
atskaitos tašką pasirinksime, bet kad ir kaip suktume ir tigro, ir ožkos
perspektyva iš esmės ta pati.
Beje, kaip Lietuva atrodo pasaulio erdvėje
išmintingiausia būtų klausinėti emigrantų. Ir ne dėl to, kad iš toliau geriau
matyti. Paprasčiausiai jiems tai aktualu, jie apie tai sąmoningai ar nesąmoningai
nuolat galvoja. Yra dvi išvykėlių rūšys: tie, kurie jaučia gėdą ir ilgesį palikę
tėvynę, ir tas ilgesys jiems temdo protą: jie kalba apie Lietuvą kaip apie prarastą
rojų, žarstosi sentimentais ir saldžiomis sentencijomis. Antra rūšis emigrantų taip
pat išgyvena gėdą ir ilgesį, tačiau jie nenori to pripažinti, nenori pasirodyti
silpni, todėl kaltina tėvynę įvairiais nusikaltimais jų atžvilgiu, taip mėgindami
pateisinti savo išvykimą. Yra ir trečia išvykėlių rūšis jiems nusispjaut. Ši,
ko gero, pati padoriausia.
Apie Lietuvą po dviejų šimtų metų klauskite
turgaus šarlatanų, kurie skelbiasi esą Nostradamo palikuonys. Visi tie futuristiniai
sapaliojimai vemti verčia. Ateitis, jeigu jau susitarsime, kad ji egzistuoja, viską apie
mus žino, mes apie ją nieko. Tai nesąžiningas santykis. Ir visi,
samprotaujantys apie ateitį, yra juokingi asilai.
2. Menininkas nei turi, nei privalo būti socialus
arba asocialus. Jis neprivalo būti net menininku. Jis žmogus ir gali būti partinis,
nepartinis, feministas, komunistas, fašistas, onanistas, sadistas, iškrypėlis, kas tik
nori, bet visų pirma, jeigu jau jis laiko save menininku, galėtų būti bent jau
menininkas. Visa kita jo noras ir valia. Nes menininko kūrinys yra aktyvus
dalyvavimas visuomenės gyvenime, kur kas aktyvesnis ir prasmingesnis nei šūdo malimas
apie kultūrą ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą dienraščių puslapiuose ir
TV ekranuose.
3. Nežinau, kaip atrodo tas prozos pasaulis. Ko
gero, jo ir nėra. Yra knygos, geresnės, blogesnės, iš jų susilipdo šio laiko, šios
erdvės, kurioje mes turime išbūti mums skirtą dalį, vaizdas. Kalbu apie visą, ne tik
lietuvišką prozą. O jeigu nesusilipdo, jeigu trūksta, kiekvienas gali įbrukti savo
asmeninės istorijos šukę. Kaip atrodo skaitytojai normaliai jie atrodo. Interneto
eroje atsiliepimų ir komentarų sulaukti labai paprasta, tačiau jie dažniausiai būna
susiję ne su proza, ne su kūryba, o su kokiomis nors paskalomis, gandais, rašomi
tamsių, nelaimingų, įskaudintų, nepatenkintų žmonių. Tokių piliečių dalis
visuomenėje visada buvo ir lygiuotis į ją neverta.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|