|
<< Atgal
VLADO DAUTARTO
AŠTUONIASDEŠIMTMETIS
Prozininko Vlado Dautarto (19272000)
aštuoniasdešimtasis gimtadienis paminėtas jo gimtinėje, Rašytojų klube Vilniuje,
kūrybos rinktinę Lakštingalų naktis išleido leidykla Versus aureus.
Rašytojo gimtinė nepaprasto grožio Šilelio
kaimas Nemuno ir Nevėžio santakoje netoli Raudondvario (Kauno r.). Apie jį V. Dautartas
rašė: ,,Laiko miglose vėl matau Nevėžio ir Nemuno santakoje, ant smėlėto kranto,
stovinčią senąją dviejų galų mūsų trobą, kurią paliko mirdamas mano tėvui jo
dėdė Benediktas Dautartas. Aplink trobą keroja, spaudžiasi prie nedidelių langų
alyvų krūmai, ir vasarą, ir žiemą pilni paukščių... <...> O paskui atėjo
ūmus pavasaris... Linksmai klegėjo nuo visų kalnų ir kalnelių į Nemuną ir Nevėžį
patvinę upeliai, baltais katinukais pasipuošė tėvo pasodintas raudonas gluosnis,
parskrido varnėnai, abi upės sulaužė ledus... Dabar daug kas pasikeitė Šilelyje,
bet ir šių metų kovą, kaip ir rašytojo vaikystės metais, Nemuno šlaituose mėlynais
žiburėliais suspindėjo žibutės, už kurias gražesnių ir lemtingesnių gėlių
rašytojas nematė. Pasikeitė ir kelias nuo gimtosios trobos iki Raudondvario. Dabar jis
pavadintas gatve, kuriai Kauno rajono savivaldybės tarybos nutarimu suteiktas V. Dautarto
vardas. Visai gal trijų kilometrų ilgio gatvei palei Nevėžį...
Ypač džiugina rašytojo atminimas ir pagarba jam,
puoselėjama mokykloje, kurioje jis mokėsi, dabar išaugusioje į solidžią gimnaziją.
Kovo 9 dieną čia buvo organizuota literatūrinė šventė, į kurią, teikiant Vlado
Dautarto literatūrines premijas, iš Kėdainių, Panevėžio, Kaišiadorių, Pasvalio,
Kauno miestų ir rajonų sugužėjo 59 moksleiviai! Apie šią šventę papasakojo
gimnazijos mokytoja Zita Orantienė. Literatūrinės V. Dautarto premijos įsteigimo
iniciatoriai ir rėmėjai rašytojo sūnūs Julius ir Juozas bei duktė Marija.
Popietė ,,Mano tėviškės gluosniai vyko Raudondvario kultūros centre. Čia buvo
parodyta mokytojos A. Koževnikovienės parengta literatūrinė kompozicija apie V.
Dautarto gyvenimą ir kūrybą. Vlado Dautarto jaunųjų prozininkų konkurso laureatais
tapo Eglė Puišytė (Kauno r. Garliavos J. Lukšos gimnazija, mokytoja Vanda
Blažienė), Darius Piraitis (Kauno ,,Aušros gimnazija, mokytoja Rimantė
Gegužienė), Goda Kazlauskaitė, Žydrūnė Pupinytė, Laima Januševičiūtė, Agnė
Janušauskaitė (Kauno r. Raudondvario gimnazija, mokytojos Zita Orantienė ir Albina
Šidlauskienė). Komisijai, kuriai vadovavo rašytojas Petras Venclovas, nelengva buvo
išrinkti pačius geriausius. Teko dar visą būrį konkurso dalyvių ir jų mokytojų
apdovanoti paskatinamosiomis premijomis.
V. Dautarto artimųjų, pirmiausia sūnų, dukters ir
marčios Margaritos rūpesčiu rašytojo gimtadienis kovo 14 d. buvo iškilmingai
paminėtas Vilniuje, Rašytojų klube. Minėjime dalyvavo daug rašytojų (panašiuose
renginiuose jų kartais galima ir pasigesti), jubiliato talento gerbėjai vos tilpo ne per
didžiausioje klubo salėje. Malonu buvo matyti rašytojo našlę Danutę, Muzikos ir
teatro akademijos rektorių Eduardą Gabrį, Seimo narius Vidą Mariją Čigriejienę,
Virginijų Domarką, Skirmantą Pabedinską.
Pirmiausia prisiminimais apie V. Dautarto gyvenimą,
mintimis apie jo literatūrinį palikimą pasidalijo gerai jį pažinoję ir artimai
bendravę kolegos. Literatūrologas Petras Bražėnas įžanginiame žodyje pabrėžė,
kad rašytojo literatūrinis palikimas galėtų būti ir mokslinės konferencijos objektu,
bet šį kartą renginys skirtas pirmiausia prisiminti jį kaip asmenybę: salėje daug
žmonių, kuriuos su rašytoju sieja ir kaimynystė, ir bendras darbas, ir poilsio gamtoje
valandėlės. P. Bražėno, kaip skaitytojo, pažinčiai su rašytoju beveik
pusšimtis metų. Pirmą V. Dautarto knygą Panemunės apsakymai (1958) jis skaitė
būdamas abiturientas, ir jam ta knyga kartu su Mykolo Sluckio, Jono Mikelinsko kūriniais
liudijo mūsų literatūros atsigavimą atlydžio sąlygomis. Kritikas pirmiausia
minėjo šio savito prozininko išskirtinį dėmesį gamtai, kuri buvo savarankišku
veikėju ne tik poetiškose miniatiūrose, bet ir daugelyje novelių bei romane Senojo
gluosnio pasaka (1980).
Prozininkas Romas Sadauskas taip pat pirmiausia
susidomėjęs Panemunės apsakymais, vėliau žavėjosi savitomis Vlado knygomis
apie žvejų gyvenimą, ypač kūriniais gamtos, kurią jis vadino Didžiąja Motina,
tema. Jis dėkingas savo vyresniam bičiuliui, su kuriuo kartu žvejojo, patyrė daug
nuotykių, už kūrybinės patirties pamokas, už tai, kad šis rūpinosi ir stengėsi
padėti jaunesniems rašytojams Viktorui Brazauskui, Leonardui Grudzinskui, Gediminui
Isokui. Vladas buvo reiklus kitiems ir sau, už kritiškesnį žodį apie jo kūrybą
pykdavo, bet greit pamiršdavo, dėl ko pasikarščiavęs (taip buvo atsitikę
pakritikavus knygą Klevo lapas, rasos lašas). R. Sadausko nuomone, kaip
paminklą iškiliam kūrėjui derėtų sudaryti ir išleisti prisiminimų apie jį
rinkinį. Tai minčiai pritarė ir kiti kalbėjusieji.
Prozininkas G. Isokas pasakojo, kad jo artimas
kaimynas ir bičiulis Vladas, nors ir nebaigęs Gamtos fakulteto universitete, gausybę
paslapčių pasisėmė iš knygų ir tiesioginio sąlyčio su gamta. Kaip aistringas
žvejys jis puikiai pažinojo žuvų pasaulį, niekada negrįždavo be laimikio nuo
Žeimenos, kurioje dažniausiai žvejodavo. Jis jautriai reaguodavo į medžių kirtimą
prie šios upės, visą laiką atidžiai stebėjo gyvąją gamtą, sėmėsi iš jos
įkvėpimo. Jo romane Senojo gluosnio pasaka, apysakose Teka upė pro šalį,
Auksinio lyno vaišės, miniatiūrų knygoje Klevo lapas, rasos lašas ir
kitose atspindėta įdomybių ir paslapčių kupina gamta, jai artimų suaugusių ir
vaikų gyvenimas.
Prozininkui Algirdui Pociui ilgam įsiminė vienas
epizodas iš V. Dautarto biografijos. Apie nedidelį savo vaikystės įvykį Vladas rašė
maždaug taip. Kartą jis, nubėgęs pas kaimynus, atsisėdęs ant suolo pasienyje, buvo
nekalbus, tik žvalgėsi aplink. Stebėdamasi tokiu berniukėlio elgesiu, šeimininkė jo
klausė: ,,Gal mama atsiuntė pasiskolinti druskos ar degtukų? Tik po tylos
valandėlės Dautartų Vladukas prisipažinęs: ,,Nieko mums netrūksta. Aš tik norėjau
pažiūrėti, kaip jūs gyvenate. Galima pajuokauti, sakė A. Pocius, kad V. Dautartas
jau nuo mažų dienų buvo atidus gyvenimo stebėtojas ir tyrinėtojas, juk be šio
charakterio bruožo geru rašytoju netapsi! Tai gal ne atsitiktinai V. Dautarto
pavaizduoti Nemuno žvejai, sielininkai, upeiviai labai gyvi, saviti. Net knygoje apie
rašytojus jis sugebėjo kiekviename įžvelgti tokių bruožų, kurie labiausiai
charakterizuoja asmenybę, jo dvasią. V. Dautarto dėka turime puikius poeto Albino
Žukausko, prozininkų K. Maruko, Juozo Požėros ir kitų portretus.
V. Dautarto asmenybės bruožą viešą
nesitaikstymą su ideologine priespauda sovietiniais metais akcentavo prozininkas ir
dramaturgas Kazys Saja. Remdamasis savo prisiminimais ir dokumentine medžiaga,
išspausdinta rinkinyje Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 19401990
(2005), jis kalbėjo apie iš ideologinių pozicijų kritikuotus V. Dautarto apsakymus,
kino scenarijų Belskis į visas duris, dėl kurio, ,,autoriui nesugebėjus
pašalinti rimtų idėjinio pobūdžio trūkumų, 1965 m. buvo nutraukta sutartis, apie
romaną Vaclovo Gailiaus užrašai, kurio neleido spausdinti, o rankraštį
konfiskavo (šis romanas išleistas 1995 m.). K. Saja pacitavo minėtos knygos ištrauką:
Dautartas 1972 m. rugsėjo mėnesį per pobūvį, surengtą susitikimo su sąjunginių
respublikų rašytojais, vykusio Baltarusijos TSR, proga, būdamas neblaivus
demonstratyviai atsisakė kartu su visais pakelti taurę už rusų tautą, vadino rusus
okupantais (p. 396).
V. Dautartui vaikų literatūros kūrėjui
savo kalbą skyrė literatūrologas Jonas Linkevičius. Jis pabrėžė, kad jau pirmąja
savo knyga Vladas debiutavo kaip suaugusiems ir vaikams užsimojęs kurti rašytojas. Per
keturis kūrybos dešimtmečius, nors dažniau būdavo minimas kaip suaugusiems rašantis
kūrėjas, jo ,,vaikiškoji dalis buvo įvertinta dosniau, negu ta, labiau matoma: dvi
anuomet egzistavusios prestižinės premijos buvo suteiktos būtent už knygas vaikams,
jos sulaukė daugybės pakartotinių leidimų. Rašytojas per ilgus dešimtmečius
išsaugojo vidinį poreikį kurti ir jaunajam skaitytojui, liko ištikimas vaikų ir
jaunimo prozai. Geriausiai žinomas kaip apysakų paaugliams meistras. Ir šiandien
svarbios jo socialinės buitinės apysakos, gamtinės apysakos-pasakos, nuotykių
apysakos, tarp jų apysaka Žydrieji jungos (1972), vienas reikšmingiausių
šio žanro kūrinių mūsų vaikų literatūroje, apysaka Sapnuoju karalystę
(1979) psichologinis kūrinys paaugliškos meilės tema. Atidus jaunosios kartos
auklėjimui, sukūręs ryškius, įtaigius ir patrauklius vaikų ir paauglių
charakterius, V. Dautartas yra vienas iš reikšmingiausių mūsų vaikų prozos
kūrėjų. Gaila, kad nesusiprasta jo jubiliejui organizuoti mokslinės konferencijos
vaikų kūriniams aptarti.
Jubiliejui skirtą rinktinę Lakštingalų
naktis pristatė rašytojo marti Margarita Dautartienė, leidyklos Versus Aureus
vyriausioji redaktorė. Knyga išleista 1000 egz. tiražu, viršelio nuotrauka
anūkės Sigutės Dautartaitės.
Atminimo vakarą pagyvino Panevėžio Juozo Miltinio
dramos teatro aktorių Justinos Jukonytės, Vitos Šiaučiūnaitės, Enriko Kačinsko ir
Albino Kelerio suvaidintos ištraukos iš pjesės Senojo gluosnio pasaka
(režisierius Julius Dautartas), fleitininkės Monikos Kokštaitės pagriežti kūriniai.
JONAS LINKEVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|