|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
ALBINAS BERNOTAS
Kad nebūčiau užartas
Su Eduardu Mieželaičiu susipažinau 1954 metų
pavasarį, pačiame atbudusios gamtos gražume, žydint vyšnioms, bebaigiant ar jau ir
visai užbaigus laikyti abitūros egzaminus. Tokia buvo tradicija: palikdami mokyklą ir
išsiskirdami, visi klasiokai pasikeičia nuotraukomis. Kas tų nuotraukų dar neturi,
sutartos dienos ankstų rytą sėdame ant savų ar skolintų dviračių ir lekiame
keliolika kilometrų į Šakius fotografuotis. Važiavome ne dabartinio greitkelio tiesiu
lygiu asfaltu, o senuoju vieškeliu, vingiuotu ir duobėtu, todėl tekdavo dažnokai nuo
dviračių nusėsti. Griškabūdyje startavę darnia vorele, pabirome kas sau, turintys
stipresnes kojas netrukus dingo už kelio vingio miglotame ryto tolyje, kiti suprakaitavę
iš visų jėgų mynė ir anuos vijosi, dar kiti, metę dviračius, braidė žydinčių
pienių nuauksintais pagrioviais. Tarp atsiliekančių buvau ir aš, prieš mane yrėsi
Petrutė K., jau taikiausi ją aplenkti, bet man staiga pasirodė, kad tai būtų iš mano
pusės labai negražu. Kurį laiką abu vienas paskui kitą važiavom tylėdami, paskui
Petrutė man šūktelėjo: Ar tu skaitei Mieželaičio Tėviškės vėją?
Ne! šūktelėjimu į šūktelėjimą atsiliepiau aš. Na tai tau!.. lyg
nustebusi, lyg priekaištaudama kryptelėjo galvą Petrutė. Pats rašai
eilėraščius, o tokios knygos neskaitei
Man pasidarė lyg ir gėda, tylėjau ir
apgailestavau, kad ką tik prisivijęs Petrutę jos neaplenkiau: taip, kelionėje aplenkti
merginą ir galvotrūkčiais nurūkti sau ją palikus nėra pagirtina, bet būti jos
sugėdintam dar blogiau.
Šakiuose užtrukom iki povakario, matyt, laukėme,
kol padarys nuotraukas. Kaip šiandien akyse stovi fotografo namų sodas, kuriame, lengvam
pavasario vėjeliui dvelkiant, šiapus ir anapus tvoros siautė balta baigiančių
nužydėti vyšnių pūga. Lengvi ir kvapnūs žiedlapiai sūkuriavo, krito ant
šaligatvio ir mums visiems į plaukus, pasipylę lyg iš atverstos Mieželaičio knygos,
kurią Petrutė vėl skubiai užvertė ir įgrūdo į priešpiečių krepšelį tarusi:
Ne, dabar tai jokiu būdu! Kodėl? paprieštaravau. Tai duok į namus
pasiskaityti. Nežinau, nežinau
Turbūt kad ne. Na gerai, kad jau
tokia mandra, pats nueisiu ir gausiu bibliotekoje. Negausi! atrėžė
Petrutė. Šneki, lyg nežinotum, kad Mieželaičio knygos iš bibliotekų išmestos,
vieną iš jų štai čia ir turiu Tėviškės vėją.
Praeis pusė šimtmečio ir Lietuvių literatūros
enciklopedijoje bus parašyta, kad anais 1954 metais, kai mes Šakiuose
fotografavomės, E. Mieželaitis, aštuonerius metus redagavęs Jaunimo gretas,
pradėjo dirbti Rašytojų sąjungoje sekretoriumi. Tuo metu jau buvo išėję jo poezijos
rinkiniai Pakilusi žemė, Dainų išausiu margą raštą, net Broliška
poema, todėl tarp moksleivių tada sklidusiems gandams, kad Mieželaitis pakliuvo į
didelę valdžios nemalonę, kad gal net sėdi už grotų, lyg ir nebuvo jokio pagrindo.
Tačiau moksleiviai šnibždėjosi, ir gal ne vien moksleiviai, kad štai atsirado
bibliotekininkė, kuri tų šnibždesių pabūgo ir dėl visa pikta iš bibliotekos
lentynų išmetė tuoj po karo išėjusį Tėviškės vėją, bolševikinės
ideologijos gurmanų netrukus godžiai apkramtytą ir piktai urzgiant iš tikrųjų
smarkokai suniekintą.
Draudžiamas, nesvarbu iš tikrųjų ar tariamai
užgintas vaisius visada patrauklesnis, kurstantis smalsumą, todėl nors ir nežinia,
kokių vėjų nešiojami, bet vaizduotę smagiai kaitinantys gandai mane gana greit
suvedė ir supažindino su Eduardu Mieželaičiu, tiksliau sakant su jo lyrika.
Tarpukario neoromantinės poezijos atšvaitais žaižaruojantys, tai kas, kad ne
deimantų, o pigių socrealizmo gražmenų prisagstyti, jo eilėraščiai darė įspūdį,
smarkiai skyrėsi nuo kitų pokario poetų kūrybos, ypač tų, uoliųjų, labiausiai
pasinešusių į senojo pasaulio ardymą. Drįstu manyti, kad Mieželaičio poezija
turėjo didelį teigiamą, gal ne tiek tiesioginį, o daugiau padrąsinantį poveikį
bręstančiai jaunųjų poetų kartai. Žinoma, nekalbu apie tuos, kurie rado būdų ir
sumanumo nesitenkinti saulės šviesos atspindžiais mieželaitiškame mėnulyje, jie
rizikavo žiauriai nusvilti delnus, bet vis tiek gaudė ne atspindžius, tačiau tikrus
tiesioginius spindulius iš draudžiamos lektūros fondų, iš užjūrinių
literatūrinių spaudinių kontrabandos, iš kitų tuomet kiek tik įmanomų šaltinių,
kad ir iš ne taip sunkiai pasiekiamų kaimyninėje Lenkijoje leidžiamų žurnalų ir
knygų. Dabar apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad man ilgus metus, dešimtmečius
tokio sumanumo labai trūko, aplinka, kurioje buvo lemta gyventi ir dirbti, tam nedavė
jokios dingsties, tad tenkinausi mėnulio šviesa, ir nors man rizika buvo nesvetima, bet
kiekvienąkart, pasirodo, vėriau duris ne visai ten, kur reikia ir kur vėrė kiti,
sumanesnieji.
Anais laikais per jaunatvišką kvailumą sykį
įlindus ne ten, kur reikia, ir atvėrus ne tas duris, antrą kartą jų varstyti
nereikėdavo, gūdaus vidurnakčio metu, praėjus ilgais tyliais ryškiai apšviestais
koridoriais su daugybe staigių posūkių ir laiptų čia aukštyn, čia žemyn, prieš
tavo nosį jos, sunkios durys, atsiverdavo pačios, neskaudus niuksas keliu į užpakalį,
o gal ir be to niukso, tik mandagus pastūmėjimas nugara ir pečiais jaučiant galingo
vyro tam reikalui ištreniruotus raumenis, kabineto paslaptingoje prietemoje tu drebiesi
į krėslą, gal kiek panašų į tą, į kurį šiandien televizoriaus ekrane Valinskas
sodina Šeši nuliai milijonas žaidėją. Žilpinantis gerai sufokusuoto
prožektoriaus spindulių pluoštas tiesiai į akis, bet tame krėsle sėdinčiam ir batų
galais siekiančiam ir vis niekaip nepasiekiančiam grindų atrodo, kad ne į akis, bet į
smegenis, į kiekvieną smegenų vingį, kurio šešėliuotuose tarpekliuose gudriai
slepiasi, todėl net galingu prožektoriumi pasišviečiant sunku įžiūrėti pogrindinę
antitarybinę studentų organizaciją ir tuos, kurie tai organizacijai priklauso, kas jai
vadovauja, su kuo ji palaiko ryšius ir kaip tu pats į jos plačiai paspęstą
voratinklį įsipainiojai
Paryčiais už nugaros kurčiai bilstelia sunkios saugumo
rūmų durys. Panašus bilstelėjimas pasigirsta ir įeinant į Rašytojų sąjungos
rūmus. Ten ar tik ne 1957 metų pavasarį pirmąsyk iš arčiau man nelauktai pasitaikė
susidurti su Eduardu Mieželaičiu: aš kopiau laiptais į viršų, o jis tuo metu išėjo
iš savo kabineto, porą pakopų žengtelėjo žemyn link manęs, iš netikėtumo turbūt
atšlyjančio pasienin, ištiesė ranką, bet ne pasisveikinti, o lengvu mostu man petį
paliesti.
Nebijok, tarė, ir neliūdėk. Nežus
Lietuva. Nežus.
Ir nukaukšėjo laiptais į apačią. Aš stovėjau
išsižiojęs ir nei iš jo akių blizgesio, nei iš balso skambesio niekaip negalėjau
suprasti, ką reiškia tie žodžiai. Kad paaiškėtų jų prasmė, turės praslinkti
daugiau kaip trisdešimt metų, turės Gedimino pilyje suplevėsuoti trispalvė, turės į
Lietuvą atvažiuoti lenkų poetas Henrikas Šilkinis, kurio gimtojo namo langai Santakoje
žiūri pro tėvo, liaudies muziejininko Igno Šilkinio, XX amžiaus pradžioje sodintus,
dabar sunkiai apglėbiamus baltaliemenius beržus į Eduardo sodybos langus. Mudviejų
vakarais uždegtų žiburių spinduliai susikryžiuoja kaip špagos vyksta dviejų
Santakos poetų naktinis eilėraščių rašymo turnyras, maždaug taip sykį
vaizdingai juokavo, jau neprisimenu, katras iš jų, gal sutartinai abu, gal mes visi trys
iškart, žodis po žodžio dėliodami šį kalambūrą: žiburiams užsidegus,
susikryžiuoja špagos
Vasaromis suvažiavę Santakon, abi šeimos Mieželaičių
ir Šilkinių labai artimai bendravo. Stasė Mieželaitienė Henriką labai vertino
už darbštumą: esą jo žiburys antrame aukšte užgesdavęs paskutinis, o ryte, kitiems
po nakties sapnų akis vos prasitrynus, jis jau grįždavęs nuo Žeimenos su žuvimi ar
iš miško su grybais, uogom, niekada nemačiusi jo sėdinčio rankas sudėjus be darbo.
Bet ypač artima bičiulystė siejo Henriką su Eduardu. Pasak Henriko, būta valandų,
kai Mieželaitis jam atsiverdavęs gal grynaširdiškiau negu geras katalikas kunigui per
išpažintį. Apie tai, Henrikai, niekam nė žodžio, na, kai pakratysiu kojas, tada
kaip nori
Visoje Lietuvoje nėra žmogaus, kuriam galėčiau patikėti šias paslaptis,
o man vienam jas nešiotis darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tai Mieželaičio žodžiai
Šilkiniui.
Ar tu žinai, kartą vasaros popietę
šaukšteliu lėtai maišydamas kavą paklaus manęs Henrikas Argirdiškės vienkiemyje,
ar tu žinai, kad Vengrijos įvykių metais tave išgelbėjo ponas Mieželaitis?
Nežinau, sakau, nežinau ir nežinojau, kieksyk
mėginau jam apie tai užsiminti, bet visada jis nusukdavo kalbą kitur, kartais net
suirzdavo dėl mano smalsumo, nors vis tiek nujaučiau, puse ausies girdėjau varpus iš
vandenų skambinant, kad šitaip galėjo atsitikti. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip į tam
tikrą įstaigą nueina garsus, valdžios godojamas poetas ir sako: Ko jūs tampote tą
naivų geltonsnapį jaunuolį? Perspektyvus, žadantis ir t. t., ir pan., jam reikia
eilėraščius rašyti, o ne su vilko bilietu išvarytam pražūti. Palikite jį
ramybėje.
Ir paliko, man pačiam nesitikint ir dingus
paskutinei vilčiai, iš tiesų paliko, kaip dabar visi gerai žinome, kuo paprastai
baigdavosi tokie palikimai, mano lig šiol neblėstančiai džiaugsmingai nuostabai
ir laimei, paliko nepasiūlę su mumis bendradarbiauti, net puse lūpų apie tai
neužsiminę, kai paskutinįkart sėdėjau aname krėsle. Tiesa, gal po kokių septynerių
metų, kai dirbau Jaunimo gretose ir man nusišypsojo laimė su turistų grupe
nuvykti Anglijon, anksti ryte į redakciją užsuko jaunas vyrukas ir pasisakė esąs iš
saugumo. Mums bus reikalinga jūsų paslauga. O būtent kokia?
nutirpau. Maskvoje prie jūsų prieis toks Antanas, gerai įsiminkite ir nepamirškite
vardo Antanas, jis viską jums ir pasakys. Aš čia pas jus nebuvau užėjęs ir nieko
jums nekalbėjau, ar supratote, ką tuo norėjau jums pasakyti? Gerai viską supratau
ir tą pačią minutę staiga kilo mintis kelionės atsisakyti, susirgti, nors
vėliau, atitokus ir apsiraminus, vis dėlto nugalėjo ne liga, bet tais laikais ne
kasdien pasitaikanti proga išvažiuoti į užsienį. Maskvoje, iš baimės iki skausmo
įtraukęs tą vietą, kur nesutenka, laukiau Antano, bet Antanas, ačiū Dievui,
kažkodėl nepasirodė. Įvyko stebuklas, ir aš buvau išgelbėtas nuo nuodėmės,
tikriausiai labai didelės. Iki šiol tuo džiaugiuosi, tik nežinau, kam už tai dėkoti.
O dar labiau iki šiol stebiuosi nelabai susigaudydamas, kuo aš ypatingas, kad buvau
nereikalingas net saugumui, kuris, kaip girdėti, sykį sučiupęs, nė vieno nenorėdavo
taip pigiai paleisti iš savo kibianagių letenų.
Šis rašinys apie Mieželaitį, apie save
turėčiau kalbėti mažiausiai, tad ir nesiplėsiu aiškindamas skaitytojui, dėl ko ir
kaip 1956 metų vėlų rudenį įkliuvau, tai jau aprašyta mano knygoje Pro dūmus:
deimantais nusėtas. Kas šios knygos neskaitė ir nesirengia skaityti, trumpai vis
dėlto priminsiu, kad įkliuvau dėl to, kad Vėlinių vakarą nuėjau į Rasų kapines ir
prie Jono Basanavičiaus kapo klausiausi, kaip žmonių minios gieda Lietuva brangi
ir kitas panašias giesmes. Be to, parašiau kelias kandžias epigramas Pedagoginio
instituto, kuriame tada mokiausi, studentų satyriniam sienlaikraščiui
Skersvėjis. Buvo ką tik prasidėjęs vadinamojo atlydžio metas, jauną
naivuolį nuteikiantis laisvai ir drąsiai užsimoti, tad ir užsimojau, daugiausia,
žinoma, kliuvo Ariskinui, instituto direktoriaus pavaduotojui, kurio studentai, kaip
vėliau paaiškėjo ir daugelis dėstytojų, nemėgo ir bijojo kaip iš tam tikrų
instancijų nuleisto statytinio ideologiniam režimui palaikyti. Be abejo, ne be Ariskino
palaiminimo iš instituto buvo pašalintos kelios mūsų kurso studentės vien už tai,
kad per Vėlines nuėjo į Rasų kapines. O mudu su Vaidotu Spudu net Skersvėjį
išleidę likom.
Ko tas saugumietis iš tavęs nori? Ko jis čia
taip dažnai landžioja? Mieželaitis ką tik atvažiavęs į darbą stovi tarpduryje,
pro plačiai atlapoto palto skverną pranėręs Alfredas Š., smulkaus sudėjimo ir
nelabai aukšto ūgio vaikinukas, jau bilda Rašytojų sąjungos rūmų laiptais žemyn.
Naujų eilėraščių atsinešė, sakau,
nori, kad paskaityčiau, patarčiau
Na na, kad tik jis tau pačiam nepradėtų ko
nors patarinėti, Mieželaičio akyse šalti ledo kristalai, kurie nieko gera nežada
ir visada sublyksi, kai jis mane, tuometinį Rašytojų sąjungos darbuotoją, speičia į
kampą, kartais pelnytai, kartais ir visai ne, pasidavęs nuolat jį užplūstančios
blogos nuotaikos šuorui ar sukilus neretai sunkiai suvokiamo įtarumo bangai. Kiek aš
prisikentėjau nuo jo rūstybės, kai Aušra Sluckaitė parašė gerą rinkinio Karšti
lapai recenziją. Anaiptol tai nebuvo liaupsės, o geranoriškas įsijautimas į
eilėraščių dvasią, pažymint jų privalumus, bet neapeinant ir trūkumų, svarbiausia
nespraudžiant į jokias iš anksto susigalvotas schemas, neprimetant savo skonio,
prieštaraujančio vidinei eilėraščio intencijai. Štai pagaliau sulaukiau tikro savo
kūrybos vertinimo, pirmos tikros recenzijos, galvojau tada (beje, taip galvoju ir
dabar!), slapčiomis džiūgavau, o Mieželaitis gal ir nesakė ilgų pamokslų, bet vis
prisitaikęs kandžiai įgeldavo, tiesa, konkrečiai neminėdamas anos recenzijos, bet
recenzentės pavardę beveik visada ir beveik kaip kokį keiksmažodį. Jokiu būdu
nesusidėk su ta Sluckaitės vadovaujama bobų kompanija, su ta Irena, matysi, kaip
neskaniai tau tas atsirūgs! Iš tiesų nei su Irena Kostkevičiūte, nei su Aušra
Sluckaite mes nebuvom net kaip reikiant pažįstami, pasilabindavom gatvėje atsitiktinai
susitikę kaip literatūros pasaulio kolegos ir tuo baigdavosi visos mūsų
draugystės. Tik kai pasirodė anoji recenzija žurnale Pergalė, Aušrelę
sutikęs (gerai atsimenu net vietą prospekte, prie Centrinio pašto, dar senojo)
paspaudžiau jai ranką ir padėkojau. Aušrelė kažkaip susimėtė ir jos veidą
nuplieskė sodraus purpuro raudonis, esą tai taip neįprasta iš recenzuojamų autorių
pusės, taip neįprasta, esą ir tos recenzijos jai nepavyko parašyti tokios, kokios
norėjusi
O kad jinai ir Irena K. tuomet buvo bolševikinės ideologijos sargų
įtarumo akiratyje, žinojau iš nuogirdų, pagaliau tai supratau ir iš Mieželaičio
elgsenos. Mieželaitis jų nesirengė užstoti, kaip kad užstojo mane, nenuleido akių
nuo manęs, matyt, bijodamas, kad neįmerkčiau vėl kur uodegos. Gal naiviai galvoju, bet
galvoju šitaip: kai buvo užsimota mane šalinti iš instituto, jis davė žodį ir
vėliau mano atžvilgiu elgėsi taip, kad tas žodis neatsigręžtų prieš jį patį,
geriausiu atveju kad nekompromituotų, kad nepažeistų jo, užimančio gana aukštą
vietą valdžios hierarchijoje, orumo. Šiaip ar kitaip ten būtų buvę, Mieželaičio
pavardę visada mano ranka, kol ji gyva, rašys šalia Kazio Kaikario pavardės, chirurgo
Kaikario, ištraukusio mane 1952 metais iš mirties nasrų. Po ketverių metų iš ten pat
mane ištrauks Mieželaitis. Nes kaipgi kitaip pasakysi? Ištrauks iš po velėnos, kuria
žmogų giliai išvarytoje vagoje, nelyg kokioje kapo duobėje tikram numirėliui,
užverčia galingas traktoriaus plūgas. Panašių tragikomedijų anais laikais toli
ieškoti nereikėjo: antai tokį Vincą L., mūsų kaimyną Urviniuose, žmonės rado
negyvą po traktoriaus vikšrais priešais mano gimtosios stubos langus, kitas vyras
girtas vagoje užsnūdo ir buvo užartas už kokių keturių kilometrų nuo Vinco žūties
vietos. Buvo daug galimybių, kad ir mane užartų: juk grįžęs su vilko bilietu
tėviškėn, kur kitur būčiau glaudęsis, jei ne prie traktorių juk kai važiavau
į Vilnių mokytis, jau turėjau metų darbo stažą Griškabūdžio MTS-e. Taigi, kad
nebūčiau užartas, mano gyvenimo kelyje turės atsirasti Mieželaitis.
Na ir ko verti, tavo manymu, tie Š.
eilėraščiai?
Yra, sakau, ir geresnių, ir blogesnių,
kaip ir kiekvieno, mėginančio rašinėti. Visokių pasitaiko.
O slidžių nepasitaiko? su neslepiama
ironija kreivai šyptelia Mieželaitis, šaltai blyksintys ledukų kristalai jo akyse nė
nemano tirpti. Nebūtų meškeriotojas, kad ir irzdamas nenukreiptų kalbos apie žuvis ir
sliekus, nebūtų ir poetas, jeigu tai nepaverstų metafora: Žuvies manymu, slidus ir
besiraitantis sliekas geriausias pasaulyje eilėraštis, taip manydama žuvis,
žiūrėk, ir pasimauna ant kabliuko.
Nebuvo niekam paslaptis, kad Alfredas Š. dirba
saugume ir saugo Rašytojų sąjungą, vis matydavau jį užeinantį į
Mieželaičio kabinetą ir ten užsibūnantį. 1972 metais išėjo Alfredo Š. pirmasis
eilėraščių rinkinys, vėliau ir antras, jis pats tada, atrodo, jau ir nedirbo saugume,
tik nežinau, ar pats išėjo, ar buvo išprašytas. Mieželaičio įtarumas, man rodos,
buvo perdėtas: skaitinėjant ir braukinėjant jo atneštus rankraščius,
slidžių, provokuojančių posmų lyg ir neteko pastebėti, tai buvo niekuo
nepasižymintys eiliavimai, kaip ir daugelio kitų, tais laikais užversdavusių
Rašytojų sąjungą savo rašinėjimais. Bet su juo susėdus kalbėtis apie
eilėraščius vis dėlto būdavo nejauku visi šios rūšies žmonės nuolat, net su
jais nebendraujant, vien savo buvimu spinduliuoja kažką, kas verčia suklusti ir
įsitempti, lyg būtum pakliuvęs į radioaktyvią Černobylio avarijos zoną, kur tau
nieko neskauda ir niekas niekuo tau negrasina, bet pats žinai, kad tau reikia tučtuojau
iš čia sprukti. Tada trumpiausia metų naktis tampa ilgiausia, lauki ir niekaip negali
sulaukti, kada prašvis rytas. Tiesiog ant grindų vidury kambario be tvarkos suversta
didžiulė knygų krūva: Bradūnas, Nyka, Mekas, Aistis, Brazdžionis
Rauskis toje
krūvoje, imk į rankas, skaityk, nesivaržydamas skink ir skanauk uždraustą vaisių.
Nei skyniau, nei skanavau, tik nekantraudamas laukiau ryto, kada galėsiu padėkoti už
nakvynę ir išeiti. Visos tos knygos galėjo pavirsti pelenais, bet ne Alfredas Š., o
visai kitas to paties likimo žmogus jas išgelbėjo, ištraukė iš saugumo krosnies
pakuros ar iš popieriaus makulatūrai skirto konteinerio. Netrukus po tos nakties šalia
draudžiamų knygų krūvos per Poezijos pavasario pabaigtuves viename rajone pasitaikė
atsisėsti kitoje stalo pusėje tiesiog priešais aukšto rango partinį pareigūną.
Pirmasis tostas neginčytinai priklausė jam, ir tasai tostas, be abejo, turėjo būti
netrumpas, ištįstantis į tribūninę prakalbą, o prakalba į pamokslavimą,
prisodrintą pabarimų ir nykių užuominų apie kai kurių rašytojų užslėptą
antitarybiškumą. Stiklinės pareigūno akys negailestingai smigo į mane, pasidarė
nejauku, o kai jis grėsmingai krioktelėjo apie slaptą uždraustos lektūros skaitymą
ir jo blyškus veidas iš pykčio dar labiau pablyško įgaudamas žalsvą atspalvį,
žalia spalva pavojinga, ypač gelsvai žalia, tad man ėmė kurkti pilvas ir užėjo
blogumas. Tyliai atsiprašiau stalo kaimynų ir išėjau į tyrą orą. Tyras oras
nepadėjo. Atsidariau automobilio dureles ir atsiguliau ant užpakalinės sėdynės.
Pridurmu atbėgo tame pokylyje irgi buvęs anos knygų krūvos šeimininkas: Tai
išgąsdino kaip reikiant? ir, nesulaikydamas linksmo kikenimo, paklausė, ar
nereikia vaistų nuo geltonai žalios spalvos sukeltų negalavimų
Bet staiga susigriebiau ką tokie dalykai
turi bendra su prisiminimais apie Mieželaitį? Matyt, turi, nes, ėmęs galvoti apie jį,
tuoj pat sučiumpi save begalvojantį ir apie tai. Juoba kad grįžus į Vilnių ir jau
sėdint darbe, pro pravertą durų plyšį kyštelia galvą sekretorė: Draugas
Bernotai, jus kviečia užeiti pirmininkas. Einu nedelsdamas: už savo stalo vos ne
pusę didžiulio lango plačiais pečiais užstoja Mieželaitis, jam iš vienos pusės
smulkiaveidis, siaurapetis Alfredas Š., iš kitos vienas iš sekretorių, tikrai
neprisimenu gal Algirdas Pocius, gal Juozas Macevičius. Visi trys sąmokslininkiškai
žvilgčioja vienas į kitą ir šelmiškai šypsosi. Sakyk, jei būtų tavo valia, ar
Vytautą Sirijos Girą išleistum į jūrą, ar ne? klausia Mieželaitis. Sakau,
gyvename viename name, Žvėryne, matomės vos ne kasdien, jokių stipresnių gėrimų
nepripažįsta, tik vermutą, kai pas jį apsilanko Jokūbas Josadė, abu išlenkia po
taurelę, ne daugiau, saikingai, pats mačiau, ten buvau, o būdamas dar mačiau ir jo
didelę biblioteką, nuo tarybinių knygų svorio neseniai įlūžo viena lentyna
Mes visi žinome, kad Sirijos Gira ne girtuoklis, nutraukia mano panegiriką
Mieželaitis, tai, beje, labai svarbu kandidatui į jūreivius, o tuo labiau, kaip kad
šiuo atveju laivo gydytojus. Bet mums dabar rūpi ne knygos, ne vermutai, bet tavo
nuomonė. Už ką balsuoji: išleisti Sirijos Girą į jūrą ar ne? Išleisti!
sakau. Už tai balsuoju visom keturiom! Visom keturiom balsuoja tik
pagriovyje pastipus kumelė, garsiai nusižvengia Mieželaitis, šiandien jie visi
trys labai linksmos nuotaikos. Na, matot, ar nesakiau, kiek surimtėjęs
Mieželaitis nužvelgia prie stalo sėdinčius vyrus, o man linktelia: Mes tiek iš
tavęs ir tenorėjom. Gali grįžti prie savo darbų.
Ir šiandien nelabai suprantu šio iškvietimo pas
Mieželaitį prasmės: juk neturėjau nei tokio autoriteto, nei tiek svorio pagal
pareigas, kad į mano žodį sprendžiant tokius dalykus būtų kiek rimčiau
įsiklausyta. Belieka spėlioti, kad tai buvo gal kokie nors nelabai reikšmingi
nesutarimai ir kad jų neliktų, tą dieną smagiai nusiteikusi trijulė nutarė mesti
burtus, kurių baigmę bent jau Mieželaitis turėjo žinoti (Na, matot, ar
nesakiau
), jis lošė žymėta korta, nes jam buvau pasakojęs apie Sirijos Giros
kuklias vestuves, kuriose, be giminių, tedalyvavau aš kaip liudytojas, kaip koksai
pabrolys ar net piršlys. Kur tai girdėta, kad piršlys eitų prieš jaunąjį!
Po kelių mėnesių, grįžęs iš jūrų ir
vandenynų, Vytautas Sirijos Gira tuoj pat užėjo į mūsų butą su užsieninio vermuto
buteliu ir žmogaus galvos dydžio kokoso riešutu nuo Afrikos krantų. Nuo riešuto lyg
tikri įspūdingai dryko rudi vešlūs plaukų kuokštai. Vytautas, matydamas, kad aš
neišmanau, kaip elgtis su jo dovana, nieko nelaukęs pats pasisiūlė: Palauk, tuoj
perskelsiu. Būdamas laive, spėjau išmokti šito meno. Tu man šiek tiek padėjai ar
ne? kad jį pasisiekčiau iš tokių tolybių, tad aš tau padėsiu jį perskelti.
Ir Vytautas skėlė, ir moteris mokė, kaip pjaustyti baltutėlį branduolį, kaip ir į
ką pilstyti kokoso pieną, o išpilsčius, kokiais gurkšneliais gerti, kad visais
pojūčiais, tenai nė sapne nebuvojęs, patirtum anų tolimų kraštų egzotikos
atgarsius.
Atgarsiai
Į atsiminimus jie braunasi atkakliai,
bet teisėtai, nes kas gi jie yra, tie atsiminimai, jeigu ne atgarsiai, kartais netgi su
ilgesingos egzotikos priemaiša, iš anų seniai prabėgusių tolimų metų? Kad su
Mieželaičiu būtume susėdę vienu du, tokių valandėlių beveik neprisimenu,
vienas kitas kartas, vis dažniausiai tarp kitų ir per kitus, kaip aidas, kaip atgarsis.
Dar mokykliniais metais į Mieželaitį pirmąkart atsigręžiau per Petrutę K. Paskui
buvo begalė veidų ir vardų iki Sirijos Giros, iki Henriko Šilkinio
Versti Henriko poeziją mane prikalbino Mieželaitis.
Girdi, matau, kad ieškai ir randi lietuviškos tematikos kitų tautų poetų kūryboje.
Štai tuoj išeis tavo verstas Julius Zeyeris, čekas. Lenkija arčiau Lietuvos negu
Čekija! pajuokavo. Kodėl tau nepabandžius išversti Šilkinį? Lietuviški motyvai
lenkų poezijoje turi senas ir gilias tradicijas, jas reikia palaikyti, atnaujinti.
Mieželaitis dėl tos pačios priežasties mane agitavo kibti ir į Adomo Mickevičiaus
kūrybą, girdi, kam tau reikalingos tos visos valdiškos tarnybos, pasiglemžk po
pažasčia Mickevičiaus tomelį ir spausk į savo Argirdiškę, ko tau trainiotis mieste,
kuris svetimas tavo prigimčiai
Deja, į šį raginimą kažkodėl neįsiklausiau, o
Šilkinio Santakos mozaiką su Mieželaičio įvadiniu straipsniu ir J. Zeyerio
Lietuviškas godas Vaga išleido tais pačiais metais 1981.
Pan Bernotas geras vertėjas! pagirdamas
mano darbą, džiaugsmingai šūktelėjo Šilkinis.
Mieželaičio veidu nuslinko rūškanas šešėlis,
buvo aišku, kad jam nepatiko šis Šilkinio pasakymas.
Visų pirma, Henrikai, nereikėtų mums
pamiršti, kad jis poetas, reikšmingai patylėjęs, atšovė Mieželaitis.
Tebūnie jis kuo tik nori, bet visų pirma jis
ir dar sykį pakartojo žodį
poetas, prie jo pridėdamas mano savimeilę glostantį epitetą. Žinoma, gerokai
prašmatnesnį už tą, kurį Henrikas ką tik buvo pridėjęs prie žodžio
vertėjas.
Henrikas labai vertino Mieželaitį jo poeziją
ir draugystę su juo. Jiedu valandų valandas prasėdėdavo ant upės kranto meškeriodami
Žeimenos ar Lakajos vandenyse. Mieželaičio krepšys dažnai būdavo apytuštis, bet
jis, lyg nepastebėdamas Henriko gausaus laimikio, sakydavęs: Prasta diena,
nekimba. Kimba, ir dar kaip kimba! juokdavosi Henrikas. Bet plūdės jau seniai
nematyt, kažkur dingus tarp žolių ir nendrių, valas irgi į žoles neatpainiojamai
įsivėlęs, o Eduardas, išsitraukęs bloknotėlį, rašo, jam nerūpi, kad upės tėkmė
gal tuoj ir meškerykotį pasigriebus nusineš, viską aplink užmiršęs rašo ir rašo.
Sodyba Santakoje jam buvo ne tik atgaiva, poilsis, bet ir ramaus darbo vieta, atokvėpis
po kabinetinių rūpesčių, kuri ėdė nervus ir vesdavo iš pusiausvyros. Santakoje jis
būdavo visai kitoks negu Vilniuje, ypač Rašytojų sąjungos rūmuose, kurie jį kartais
neatpažįstamai pakeisdavo. Jam patikdavo, jei kas jį atitinkama proga pavadindavo
lietuvių poezijos kunigaikščiu arba tai įrašydavo naujametinio sveikinimo atviruke,
Rašytojų sąjungos rūmuose jis toks ir buvo valdingas, neretai irzlus ir įtarus,
nemėgstantis prieštaravimų valdovas. Buitimi, savo ir kitų, nelabai domėjosi,
sakydavo: tegu rašo eilėraščius ir romanus, ko jūs čia sau ir man sukate galvą dėl
visokių pašalpų ir butų. Tikra priešingybė Teofiliui Tilvyčiui, kuris viename
susirinkime ar posėdyje visu savo aukštu išnašiu ūgiu pakilo ir susirūpinusiu balsu
replikavo: kur jūsų visų akys, draugai, nematote, kaip jaunieji skursta, šįryt
žiūriu eina Algimantas Pabijūnas gatve ir iš visos dvasios pučia į abiejų
rankų delnus, matyt, vaikinas neturi už ką pirštinių nusipirkti
Mieželaitis
tokiems dalykams buvo nepastabus, jam nerūpėjo, ar per žiemos šalčius tavo rankos
apmautos pirštinėm, ar ne, jam rūpėjo, ką ir kaip tos rankos rašo. Pirmininke, sykį
sakau Mieželaičiui, Rašytojų sąjungoje užimu konsultanto etatą, o konsultantai kas
savaitę gauna vieną laisvą dieną kūrybai. Bet tu pas mus esi ne konsultantas, o
sekretorius organizaciniam darbui, turbūt nujausdamas mano užmačias, už akių
skuba užbėgti Mieželaitis. Jau aš gailiuosi, kad ne laiku pas jį užėjau, nes
aiškiai matau, kad šiandien kažkas Mieželaičiui labai smarkiai sudrumstęs nuotaiką.
Nors ir nujausdamas, kad pralaimėsiu, vis dar nenoriu pasiduoti ir sakau: sekretoriai
dirba pramėnesiui, jie ne dieną, o visą mėnesį gauna kūrybai! Taip, sekretoriai
gauna, sutinka Mieželaitis, bet, matai, pagal etatus, oficialiai, tu gi esi konsultantas,
ne sekretorius, todėl laisvo mėnesio gauti negali, o į laisvą savaitinę kūrybinę
dieną tau kelią užkerta sekretoriaus darbas. Kai grįžau iš Mieželaičio kabineto,
labai pralinksminau Juozą Macevičių jis skaniai juokėsi iš tokio gudriai susukto
ir komiško mano pareigų aiškinimo. Be reikalo tu pas jį ir ėjai, pasakė Juozas, dėl
tavo kūrybinių dienų mudu susitarsim ir be Mieželaičio malonės. Juozas pažadais
nesimėtė: išleisdavo mane ne kelioms dienoms, o savaitėms, kai dabar galvoju, gal aš
kartais net piktnaudžiaudavau Juozo dosnumu: štai siaučia vasario pūgos, aš sėdžiu
užsidaręs Palangos viešbutyje, rašau ir nė nepagalvoju, kad likęs Vilniuje Juozas
dirba man priklausančius darbus
Toksai mano atmintyje Vilniaus, tiksliau
Rašytojų sąjungos rūmų Mieželaitis, tiesa, savo kunigaikštiško statuso
nepamirštantis ir atokiau nuo šių rūmų, kartais gana toli nuo jų, svetur, sakykim,
Moldavijoje, kur kažkuriais ten metais vyko lietuvių literatūros dienos. Joms
baigiantis, mus, visus ten dalyvavusius, pasikvietė Kišiniovo televizija, ne įrašui,
bet tiesioginei laidai, tad prieš ją buvo tiksliai suskaičiuotas laikas, mums,
eiliniams, kliuvo po kelias minutes, o Lenino premijos laureatui atiteko liūto dalis
valanda ar geras pusvalandis pačioje laidos pradžioje. Taigi sėdim sau galingų
prožektorių atokaitoje, laukiam savo eilės, o laureatas šneka, žinoma, rusiškai, be
jokio vertėjo, ramiu balsu, neskubėdamas, su išraiškingom pauzėm, su pafilosofavimais
ir poetiškais nuklydimais į lankas, kartais gana tolimas lyg sėdėtų sau namie ant
minkštos sofos šeimai nerūpestingai ir jaukiai vakarojant, kai niekam nėra kur
skubėti. Sparčiai tirpsta numatyta valanda, bet visi girdim ir matom, kad laureatas dar
kaip reikiant nė neįsibėgėjo, dar toli iki jo nesudrumsčiamai ramaus šnekėjimo
pabaigos. Mieželaitis vienas atlaikys, šnibždamės ir vienas po kito jau slepiam į
kišenes lig tol rankose laikytus popierėlius, mums nereikės burnų aušinti.
Studijos užkulisiuose jaučiamas tylus, bet nervingas sujudimas, įtampa pasiekia
apogėjų, kai Mieželaitis peržengia visai laidai skirto laiko ribą ir lyg niekur nieko
šneka toliau, neskubėdamas, nė nemanydamas baigti. Netikėtai užkulisių įtampa
atslūgsta: per mūsų rankas paleidžiamas raštelis, kad visiems laidos dalyviams laikas
neribojamas, nes tolimesnė šio vakaro televizijos programa atšaukta. Lietuviams visas
vakaras! Darykit ką norit ir kiek norit! visas viltis praradę, be garso tuo
rašteliu mums šūktelėjo moldavai. Gavus tokią laisvę, negi pasitenkinsi vien iki
vėlaus vakaro užtrukusia televizijos laida! Bet čia sunku būtų išpasakoti visus
mūsų nuotykius per dešimties dienų viešnagę toje pietietiškai rudenėjančioje
nuostabaus grožio šalyje, kur upės jaunu vynu plaukia ir kyla ką tik išnokusių
kvapnių vaisių kalnai. Gausybės įspūdžių apsvaiginti, nelabai kas ir pastebėjo,
kad, lipant į Maskvos kryptimi pasiruošusį skristi lėktuvą, kai kurie keleiviai, jau
seniai įsitaisę minkštuose krėsluose, į mus skersakiuoja nelabai draugiškai. Mat
lainerio skrydis buvo sulaikytas, lėktuvas klusniai tupėjo pakilimo take ir kantriai
laukė, kol Kišiniovo oro uosto restorane bus pasakyti visi atsisveikinimo tostai. O tie
tostai užsitęsė kaip ir televizijos laida, žinoma, šįkart ne vien dėl Mieželaičio
kaltės, nes per tas dešimt dienų, suprantama, ir moldavai spėjo kai ko iš laureato
pasimokyti sakant tostus ir prakalbas.
Bet netempkime laiko. Nors ir kaip būtų gaila
palikti saulėtąją Moldaviją, grįžkime Lietuvon, geriausiai į Santaką, nes
Santakoje Mieželaitis mums mielesnis, intymesnis, o gal ir tikresnis negu Vilniaus
Mieželaitis, be valdoviškos pozos. Santakoje jis jau ne kunigaikštis, bet ir ne koks
valstietis ar miškų eigulys, čia gal jį pritiktų vadinti bajoru, juoba kad su
Šilkinių šeima ir suvažiavusiais jų giminėm puikiai kalba lenkiškai, kaip kad ir
pridera Lietuvos bajorui. Plačiai buvo šnekama, kad jis, pirkdamas sodybą Santakoje,
smarkiai permokėjo, bet kitaip ir būti negalėjo, juk ne koks skurdžius, o bajoras
atvažiavo, nors ir su valdišku, bet prašmatniu limuzinu, iš kurio iššoko
grynaveislis, įspūdingai atrodantis šuo Naras. Taigi iš tokio pirkėjo sodybos
šeimininkas kaip neužsiprašys vos ne dvigubai? Mieželaitis niekad nebuvo linkęs
derėtis, su pinigais nesiskaitė, atvykusiems svečiams pirkdavo brangias asmenines
dovanas, reikia manyti, ne už valdiškus, skirtus reprezentacijai pinigus, nes ne kartą
esu girdėjęs, kaip jis apie tai šnekėdavo telefonu su žmona Stase ir, pats būdamas
visada labai užsiėmęs, liepdavo jai parduotuvėse surasti ką nors solidaus. Nežinau,
Vladas Šimkus tik fantazavo, ar tikrai matė, kaip Mieželaitis lyg kokią spalvingą
povo uodegą (Vlado žodžiai) išskleidė saujoje šimtinių vėduoklę ir trumpai tarė:
Prašau, imkite, kiek priklauso, ir greičiau baikime gesinti tą nelemtą gaisrą!
(Tai Kišiniovo viešbutyje, kai neaiškiom aplinkybėm pradegė brangus kilimas ir dėl
to kilo šioks toks triukšmas.) Kitą sykį Mieželaitis vėl skleidė saujoje povo
uodegą, kai mudviem su Juozu Macevičium keliaujant per Labanoro girią įvyko
avarija. Taigi buvo taip. Tą penktadienį mudu su Juozu Vilniuje tvarkėm kažkokius
reikalus, paskui užėjom į kavinę atsipūsti. Aš vis žvilgčiojau į laikrodį,
bijojau pavėluoti į paskutinį traukinį, nes tą vakarą viena pasilikusi žmona manęs
laukė Argirdiškėje. Juozas prasitarė, kad esą būtų labai įdomu pamatyti tą mano
Argirdiškę. Tai sakau: važiuojam kartu! Važiuojam! nelauktai apsidžiaugė Juozas.
Bet, Juozai, sakau, traukiniu pusantros valandos, o paskui dvylika kilometrų pėsčiom,
ir dar naktį, tamsoj, ar tu ištversi? Tikri vyrai ne tokius dalykus ištveria! gal
net kiek įsižeidęs dėl mano abejonių atrėžė Juozas. Iki Žeimenos traukinių
stotelės kelionė vyko sklandžiai. Vasaros naktis tvanki, dangus apsiniaukęs, tamsoka,
bet smėlėtas miško keliukas paslaugiai šviečia ir veda. Nupėsčiavus gal porą
kilometrų, Juozas paklausė: Ar dar toli ta tavo Argirdiškė? Suklusau. Kai
netrukus Juozas vėl paklausė to paties, suklusau ne juokais. O po trečio paklausimo man
pasidarė aišku, kad šiąnakt iki mano sodybos mudu nenusikasim, jei paryčiais ir
nusikastume, tai prie tokių kelionių nepratusį Juozą būčiau iškankinęs mirtinai.
Sakau, Juozai, sukam porą kilometrų į šoną ir prašom nakvynės pas Mieželaitį.
Juozas iškart nenorėjo sutikti, kad esą nepatogu ir t. t., bet kas žingsnis vis labiau
sunkėjančios kojos pačios nešė Santakos kryptimi. Mane graužė įkyri abejonė:
jeigu Mieželaičio nerasim, jeigu jis savaitgaliui nebus atvažiavęs, ką tada darysim?
Aukštas medinis tiltelis, gražiu lanku tartum kokia vaivorykštė išsilenkęs per
Lakają, nuo jo Mieželaičio namas kaip ant delno šviečia visais langais lyg stiklinis.
Džiaugsmingai nakties tyloje nuo mudviejų pavargusių žingsnių subilda tiltelio
lentos. Abu Mieželaičiai jau lyg ir ruošiasi miegoti, todėl išvydę mus tarpduryje
tokį vėlų metą gerokai nustemba, bet netrukus jau draugiškai juokiasi iš taip
kvailai sumanyto mudviejų naktinio žygio. Poetai, nieko nepadarysi
sako
Mieželaitis, o jo žmona Stasė vikriai bėga į virtuvę, grįžusi ragina: greičiau
sėskitės, gal alkani, gal ištroškę
Kokį čia blakių myžalą
atsinešėt
staiga ji demonstratyviai susiraukia išgėrusi pirmą taurelę
Vilniaus stotyje Macevičiaus paskubom pirkto konjako. Tuoj pat ant stalo išdygsta kitas
butelis rinktinis konjakas, kokį ir pridera gerti Mieželaičių pastogėje,
nesvarbu, ar čia atsilankė valdžios žmogus, ar užklydo atsitiktinis naktibalda.
Vyrai, ryte pro miegus girdim Mieželaičio
balsą, pagal seną lietuvišką paprotį svečias pamigdomas iki priešpiečių, bet,
matot, vyrai, neišeina, yra mašina, sutinka judu pamėtėt iki Argirdiškės, vėliau
negali, tad spręskit patys arba dabar važiuoti, arba paskui pėsti. Mašinos
vairuotojas buvo gimęs ir užaugęs palakajuos, tarėsi gerai žinąs trumpiausią kelią
tiesiog per miškus. Pavažiavus gal porą kilometrų, mašina trenkėsi į samanom
apžėlusį kietą smalingą kelmą, sutrupėjo karteris, ant bruknienojų pasipylė
juodas tepalas
Vairuotojui siūlėm pinigų, nesileido į kalbas, aš pats, sakė,
kaltas ir žioplas, judu čia niekuo dėti, net atsiprašė, kad toliau vežti negali, kad
mudviem teks keliauti pėstiems.
Avarijos vis negalėjau užmiršti, sąžinė buvo
nerami, pirmai progai pasitaikius, apie tai užsiminiau Mieželaičiui. Nekvaršink nei
man, nei sau galvos, net pyktelėjo jis, niekas niekam neliko skolingas, juk tos
mašinos neprašėt, nei tu, nei Juozas jos neužsakinėjot, ar tau dar neaišku? Kaip
čia nebus aišku: Mieželaitis vėl savo saujoje buvo išskleidęs povo uodegą.
Tai būta plačių mostų žmogaus ne tik buityje
(tiesą sakant, apie buitį jis neką teišmanė ir gal nenorėjo išmanyti, išskyrus
piniginę, buitis gulė ant jo žmonos Stasės pečių, bet tų gražių, atlašių
moteriškų jos pečių, bent iš šalies žiūrint, nė kiek negniuždė, Mieželaičių
buitis žydėjo lengvai ir spalvingai kaip ir gausūs mano kraštietės suvalkietės
Staselės išpuoselėti gėlynų gėlynai Santakoje) Mieželaičio poezijos gėlynai
irgi buvo plataus kosminio užmojo, tiek turinio, tiek apimties atžvilgiu. Į turinį
nelįsiu, tai literatūrologų reikalas, o su publikacijų apimtimi kaip redakcijų
darbuotojui teko susidurti ne kartą. Sykį Alfonsui Maldoniui prasitariau, kad tokios
paklodės spaudoje, kai pasigendi reiklesnės atrankos, labai gadina Mieželaičio kaip
poeto įvaizdį. Maldonis man pritarė, susijuokdamas pridūrė: Iš tikrųjų, lyg jam
trūktų pinigų ar valgyt neturėtų ką!.. O Mieželaitis galvojo kitaip: Kodėl
tiek mažai spausdiniesi? priekaištaudavo man. Negi būtinai kišti viską, ką
parašai, teisindavausi. Būtinai, nebūtinai, bet reikia spausdinti viską,
laikas atsirinks. Mieželaitis taip ir darė, į tokią savo nuostatą neleido niekam
kėsintis. Net smulkmenoms, jeigu poezijoje išvis gali būti smulkmenų, jis buvo be galo
skrupulingas, prie jo kūrinių kaip prie nuogo laido nė nemėgink prisiliesti! Štai
Vagos leidykla, dabar neprisimenu, gal Juozas Stepšys, gal kas kitas, man
siūlo redaguoti Mieželaitį, leidyklos žmonėms su šiuo darbu esą susidoroti
sudėtinga, būtinai reikalingas poetas, nes, girdi, ten teks kai ką patvarkyti
profesionaliau, šį bei tą patrumpinti
Iškart lyg ir buvau besutinkąs, bet kai
išgirdau žodį patrumpinti, atšokau lyg elektros trenktas, sakau: ačiū, per
daug gerai pažįstu Mieželaitį, be to, esu jau sykį nudegęs, todėl ir pro kopūstų
daržą eidamas pučiu! O nudegiau dirbdamas Pergalės redakcijoje ir ne
dėl posmelio, ne dėl eilutės dėl dviejų raidžių priešdėlio. Kalbininkai
smerkia ir man pačiam ne itin prie širdies tasai iš rusų kalbos atkeliavęs ir labai
gajus priešdėlis da- (damušti, darašyti). Konkrečiai dabar neprisimenu to
žodžio, bet prie jo prilipintas anas nelemtasis priešdėlis buvo taip lengvai ir
gražiai pataisomas, kad aš neiškenčiau
Rengiausi dėl šio taisymo paskambinti
autoriui, bet gerai žinodamas, ką išgirsiu, skambinimą vis atidėliojau ir nė
nepajutau, kaip ant stalo nukrito signalinis Pergalės numeris
Kurį laiką
tyla, niekas nieko. Jau buvau beveik ir pamiršęs tą priešdėlį, kai einant Rašytojų
sąjungos koridoriumi iš kažkur staiga išdygęs Mieželaitis čiupo man už rankovės.
Klausyk, sako nelabai taikingu, bet ramiu balsu, ką ten tos jūsų mergos
išdarinėja? Stilistės, korektorės
ar kaip ten jas vadinate... Tu juk redaktoriaus
pavaduotojas, prižiūrėk, tegu nekiša nagų, kur nei bū, nei bė neišmano!
Mieželaičio akyse blykčiojo man gerai pažįstami šalti ledukai, palengvėle tvino
nelygi ruožuota nuoraudžio vilnis jo randuotu veidu. Daugiau nieko nekalbėjo, tvyrojo
nejauki tyla, bet nuo manęs žvilgsnio nenuleido, lyg laukdamas, ką aš pasakysiu. O man
pritrūko drąsos prisipažinti, to jis iš manęs turbūt ir tikėjosi. Taip nejaukiai
abu patylėję ir išsiskyrėm, atrodo, net viso gero vienas kitam netarę
Mieželaitis galėjo kalbėti (tikriausiai ir
rašyti) kaip užsuktas, bet galėjo ir iškalbingai nutilti ir tylėti. Šitaip jis
tylėjo ir pas mus Argirdiškėje: sėdi sau ant sofos, staiga pasilenkęs viena ranka
aukštai pakelia kilimo kampą ir pakėlęs laiko. Sėdi, laiko ir, nutaisęs keistai
dėmesingą veidą, tyli. Galvok, ką nori, šiek tiek nejauku. Žmona neišlaikė:
Mūsų svečias žiūri, ar šeimininkė daug dulkių po kilimu paliko. Ne,
ne, sutriko Mieželaitis, aš tik stebiuosi, kaip tie vietnamiečiai šitaip gražiai
padaro, ir kažkaip kaltai nusišypsojęs paleido kilimo kampą. Kilimas tikrai
buvo vietnamietiškas, pintas iš ryžių šiaudelių.
Tačiau giliausiai įstrigęs liko Mieželaičio
tylėjimas per Kosto Kubilinsko laidotuves 1962 metais pavasariop. Jau į šoną
pasitraukė su velioniu atsisveikinusi šeima ir giminės, jau atneštas ir karsto
antvožas, paskutinės akimirkos, o Mieželaitis vis dar stovi velioniui iš kairės:
kietai sunertos rankos, šiek tiek palenkta galva, stovi sustingęs į akmenį, vienas,
juodu kostiumu. Kaip koks šiek tiek per pečius gunktelėjęs ne šio pasaulio juodas
paukštis. Sunkiai įžvelgiamoje veido išraiškoje sielvarto šešėlis, kurį tuoj
pat keičia priekaišto kartėlis, šį atlaidus apgailestavimas. O gal niekas nieko
nekeičia, viskas veržiasi vienu metu ir smaugia gerklę paskutinįkart matant
sustingusį Kosto veidą.
Tokios ir buvo tos laidotuvės, baigiau
pasakoti, kai apie jas teiravosi atvažiavęs Henrikas Šilkinis. Tiktai kodėl
Mieželaičio rankos karste nebuvo sunertos ant krūtinės, o gulėjo šalimais, abi kas
sau? Lyg išmetus ginklą, lyg ką svarbaus praradus, lyg didžioj nevilty kodėl?
Ir Henrikas nežinojo kodėl. Tik paspėliojo:
Mieželaitis kilęs nuo Pakruojo, gal ten esanti tokia tradicija ar religijos atmaina
ar dar kas
Mieželaičio mirties metais (1997) vasara Santakoje
slinko nykiai. Ypač nykiai atrodė biblioteka, visos sienos buvo numūrytos knygomis, ir
kol Eduardas sirgo, prasibrovė žiurkės ir ėmė šeimininkauti, kai kur pravarė
tunelius išilgai lentynų kiaurai per visą sustatytų knygų eilę. Per pasaulinės
literatūros klasikų veikalus, per garsių filosofų, poetų tomus išgraužti žiurkių
urvai žiojėjo lyg kokios juodos ir kraupios kiaurymės anapusybėn
Pats nemačiau,
Henrikas pasakojo, pasikvietęs tradicinių pietų, kuriuos ar tik ne daugiau kaip porą
dešimtmečių kasmet rugpjūčio pradžioje suruošdavo Šilkinių šeima. Juose pirmu
smuiku grodavo ir garbingiausioje vietoje sėdėdavo ponas tai kas, kad dar tarybiniai
laikai, vis tiek ne draugas, visada ponas, o kadangi stalą apsėdę daugiausia lenkai,
tai ponas čia pat išvirsta į pan pan Eduardas, gal pomidoriuką, gal agurkėlį, o
gal šitą gražiai apskrudusią šlaunelę. Ne, ne, jokiu būdu, nei taurelės, nei
šlaunelės, šalia sėdi Stasė, ji geriausiai už visus žino, kas Eduardui galima, ko
ne. Daug kas diabetikui užginta, bet neužginta šnekėti. Tad jis ir šnekėdavo,
atšnekėdavo už visus. 1997 metais prie to paties pietų stalo skaudžiai ir gal
pirmąkart pajutome, ką mums per tuos kelis dešimtmečius reiškė tos jo šnekos.
Mieželaičio ir čia retkarčiais užklystančio Česlovo Kudabos niekas iš mūsų,
likusių gyvų, tą vasarą ir vėliau pakeisti nė nemėginome, mums trūko nepaprastai
plataus apsiskaitymo pradedant literatūra, apskritai menu, ekologija, religija ir
baigiant naujausiom pasaulinėm filosofijos įžvalgom, apie kurias iš Lenkijos
atvažiavęs žmogus šį tą nutuokė, o tarybiniam piliečiui tai buvo ne tik nauja,
negirdėta, bet ir girdėti griežtai uždrausta. Šiuo požiūriu susidarydavo įspūdis,
kad Mieželaitis savo šnekom Santakoje paslapčia šaiposi iš savo paties poezijos
ribotumų, ypač kai Lenino premijos laureato sukurtasis vos ne sudievintas Žmogus,
užuot kilęs į žvaigždėtą komunizmo rojų, čia pat negailestingai bloškiamas iš
kosmoso aukštybių į nuodėmingą žemę, kad ateityje tragiškai sukluptų prie
apokalipsės vartų.
Pūtė stiprus vėjas, pilki debesų gniužulai,
vienas kitą lenkdami, galvotrūkčiais lėkė iš vakarų į rytus, virš jų be tvarkos
pasidraikiusios baltučių debesėlių šydo skiautės ramiai sau plaukė priešinga
kryptimi: iš rytų į vakarus. Pirmąsyk savo gyvenime tai pastebėjęs, be galo
apstulbau ir tuoj pat puoliau ieškoti patėvio, kad šis man paaiškintų, ką toks
dalykas reiškia. Bus daug žaibų ir perkūnijų, pasakė patėvis. Matai,
vaikeli, debesys, slinkdami priešpriešiais, trinasi vienas į kitą ir gamina elektrą,
daug elektros prigamina, tada jau pratrūksta žaibai ir perkūnijos.
Mieželaičio šnekėjimai Santakoje ir jo
eilėraščių stori tomai irgi slinko priešpriešiais, lygiai taip, kaip ir tie mane
mažą baisiai stulbinantys debesys. Mieželaitis gamino elektrą. Turėjo prisigaminti
nemažai elektros, o kokie iš tos elektros pratrūko (arba turėjo pratrūkti) žaibai ir
perkūnijos, apsakinėti autoritetingu seniai mirusio patėvio balsu ne mano nosiai, tai
literatūrologų priedermė, tegu jie ir apsakinėja.
Atgimimo laikais, tiksliai neprisimenu kuriais
metais, į Santaką atvažiavau tiesiai iš mitingo Vilniuje. Na ir kaip? ramiu
balsu paklausė Mieželaitis, bet be didesnio susidomėjimo, atsainiai, lyg jam viskas ir
taip būtų žinoma. Antrą kartą savo gyvenime mačiau trispalvę. Mat
kaip
O pirmąkart kur teko matyti? Partizanų milinių rankovės būdavo
papuoštos tom spalvom, tokie skydeliai būdavo
Bet įspūdis visai kitas, kai plazda
aukštai virš Vilniaus gatvių. Graži mūsų tautinė vėliava. Kad ir
dabartinė graži, lyg tarp kitko tarstelėjo Mieželaitis ir pridūrė: Spalvos
geriau suderintos.
Mieželaitis, sykį pradėjęs, gali šnekėti iki
vėlaus vakaro, visa bėda, kad jis ilgiau neištveria nerūkęs, kyla nuo pietų stalo
pan Eduardas (kartais pan Edvard), kylame visi, pabyrame kas po Šilkinių sodybos
kiemą, kas pievelėje prie Igno Šilkinio paminklo, kas po Staselės gėlynus
Antroji
viešnagės Santakoje dalis vyksta jau Mieželaičių namuose.
Rupūžė! Vėl stovi!.. įsivedusi mus į
vidų Mieželaitienė sustingsta prie durų, paskui šoka prie sieninio švytuoklinio
laikrodžio, čiumpa už nudrykusios grandinėlės ir stipriai truktelia. Metalinis
svarelio kankorėžis kaip kulka švilptelia aukštyn ir džeržgėdamas sulenda į
laikrodžio vidurius. Krūptelia rodyklės, beviltiškai vikstelia šonan žvilganti
švytuoklė, lyg į spąstus pakliuvusios lapės auksaspalvė į galą platėjanti uodega.
Paspringęs metaliniu kankorėžiu, puošnus laikrodis stovi kaip stovėjęs.
Mieželaitis pasikreipęs ir kiek pyktelėjęs
žiūri į sugadintą laikrodį, tyli, rausta. Iš profilio jo veidas panašus į delčią
arba į jaunatį iš kurios pusės žiūrėsi. Smaili nosis su randeliu, smailus
atsikišęs smakras regėtas ir vaikui be galo įspūdingai atrodantis sužmoginto
mėnulio piešinys gal knygelę atsivertus, gal senų mano mirusio tėvo laikraščių
krūvoje ant stubos aukšto
Ką mes ten pas Šilkinį?.. atsukęs tam
nelemtam laikrodžiui nugarą ir įsitaisęs už stalo į vakarą tirštėjančioje
kerčios prieblandoje, stengiasi prisiminti Mieželaitis. Aha, Šardenas
Beje, ar
esi skaitęs? Ne? Nelengvai gausi, bet būtinai paskaityk. Matai, Tojaras de Šardenas
mums aktualus tuo, kad
Kai galop Mieželaičio liežuvis pavargdavo ir
nutildavo jo balsas lyg monotoniška, bet nepabostanti klausytis jūros bangų mūša,
minutei kitai įsivyraudavo tyla, pilna užsimiršimo ir namų jaukumos.
Albinai, užsisėdėjom, nepatogu taip ilgai,
laikas kilti namo! Šiuos mano žmonos Danutės tyliai ištartus žodžius nuklausęs
Eduardas ir sako: Ar dega tie jūsų namai, ko taip skubėti? Oi, ir čigonės tos
mūsų žmonos! Nei ji kortas jam kada kėlė, nei ką iš jo pavogė, bet nuo tada
Danutė Mieželaičiui kad tik kiek vis čigonė ir čigonė
Ištuštėjus vyno buteliui ir Mieželaičiui vėl
užsinorėjus rūkyti, dabar jau ir nekantraujančių žmonų neraginami, skirstomės kas
sau Šilkiniai čia pat, už Henriko tėvo beveik prieš šimtmetį sodintos beržų
eilės, į savo būstą, o mudu su žmona aštuonis kilometrus dviračiais miško keleliu,
vadinamuoju Napoleonkeliu, į Argirdiškę. Vieną vasarą, kai buvom su mašina, mudu
palydėdami, drauge važiavo ir abu Mieželaičiai. Į jau nušienautas palakajų lankas
Argirdiškėje ilgėjančius šešėlius guldė pavakarė. Saulė plieskė tiesiai į
akis, tad Eduardas žengia keletą žingsnių ir kelia delną virš kaktos, žengia ir
vėl kelia. Jis eina pievų pakrašty niūksančio šimtamečio ąžuolo kryptimi.
Sustoja. Akistata su ąžuolu, su šituo senoliu milžinu! pastovėjęs ir
patylėjęs pakiliai prabyla Mieželaitis. Paskui vėl po kiek trukusios tylos negarsiu
dusloku balsu ragina lyg save patį, lyg ką kitą: Regėdamas šitokį galiūną,
privalai rašyti ir rašyti, eilėraštį po eilėraščio.
Grįžtant atgal per pievas ilgėdamas mus pridurmu
vijosi sunkus ąžuolo šešėlis. Kad jis prisivijęs pasigaus, kad patį pirmąjį iš
mūsų po kokių dešimties metų pasičiups Eduardą, tada, žinoma, nė nenujautėme,
negalvojome, visai nebuvo tokios minties.
Kai Mieželaitis jau sunkiai sirgo, su juo
nebendravau, nes girdėjau, kad jis tokių bendravimų nelabai ir nori (nors jo
paskutinių metų dienoraščiai kalba ką kitą). Todėl apie jo mirtį sužinojau labai
atsitiktinai: sodybos kieme pro pravirą langą iš tolo blerbė įjungtas radijas, staiga
nusmelkė pasigirdusios nuotrupos: Mieželaitis
Antakalnio kapinėse
Viską metęs,
tuoj pat sėdau ant dviračio. Traukinių stotyje paskambinau į Rašytojų sąjungą: ar
dar nepavėlavau į laidotuves?
Ko jūs taip nerimaujate? atsiliepė
moteriškas balselis. Ar Mieželaitis jums koks giminė ar
kad taip nerimaujate?
Išgirdęs apie tą giminystę, karštą
birželio popietę ką tik išlipęs iš tvankaus vagono pasijutau lyg apipiltas lediniu
vandeniu ar poeto laidotuvėse pridera dalyvauti tik giminėms? Taip, poetas rašė ir
giminėms, bet lyg ir ne vien giminėms?
Rašytojų klubo salė, kur pašarvotas velionis,
pustuštė, paskui kapinėse neką daugiau, saujelė. Iš jaunųjų nė vieno.
Taip, teisuolio balsu galima tarti: Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą ilgainiui gausiai
nugulė raudonų apnašų sluoksnis. O kokių apnašų taip greit įsiėdęs sluoksnis
mūsų sąmonėje verčia nusigręžti nuo poeto karsto? Neretai ir nuo kūrybos? Kai
Mieželaitį anąkart pievose vijosi sunkus šimtamečio ąžuolo šešėlis, tada jis
tokių savo laidotuvių tikrai nesitikėjo
Bus arčiau teisybės, jeigu tarsime, kad jis tą
vasarą jokių laidotuvių nesitikėjo nei tokių, nei kitokių. Per akistatą su
ąžuolu senoliu jis tikėjosi eilėraščių. Juk eilėraščiai, jo paties giliu, o
mūsų gal ne tokiu giliu įsitikinimu, nemiršta niekad. Eilėraščiai tik kuriam
laikui, nors kitąsyk ir visam laikui užmirštami. Bet taip sakau daugiau galvodamas apie
save ne apie Mieželaitį.
Argirdiškė,
2006 lapkritisgruodis |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|