<< Atgal
|
ROMAS DAUGIRDAS |
Į viršų
Paskola
Tai lėlės gyvena už mus maitinamos sielom iš
užmiršto nepanaudoto rezervo
joms uodegos auga be skausmo iškart su skardinėm
galuos kad bėgti galėtų genamos tik aštraus garso be botago kur ir kada
kad atsakymais lyg mikrofonais užkimštos burnos į
pasaulį bylotų retais traukuliais
ir kaskart atsiskirtų šešėliai nuo kūnų lyg
grobis šunims kurį šie nulaižo dėl kelio skaistumo
šilko juostom jausmai supančiotų kojas jei
pataikyt mėgintume į svetimas pėdas kad atrodytų praėjo bevardis ir vienas
Į viršų
Žinia
Tai bus vėliau kai plaukdami ant laiko pleišto
užsėsim amžinybės lauko bandomąjį sklypą neišdidaus gyvenimo eskizais
kai paukščiai skrendantys į šiaurę pasimaus ant
beasmenių sakinių ir musėmis nusės ant metalinių tulpių
kad rūdis išnešiotų tarsi medų ant
nebegrįžtančių draugų veidų jie susilietų ir trumpo sujungimo kibirkštis
nuneštų žinią į jau tuščią kamerą
kur pozom įvairiom išmoksime sutilpt į niekad lyg
Atlantidą paskandintą meilės išskyrų
Į viršų
Neskęstantys
Jau turbūt nebėra šitos upės jos krantai
susijungė į grotas pro kurias dar matom tačiau taip tarsi būtumėm kosmose ir
iškvėpto laiko garai lyg trauka reaktyvinė dar labiau stumtų nuo mūsų žaislų
kuriuos radom kadaise tarsi kontūrus neregėtos
planetos
tarsi degintų žolę po kojom ir dulkės sušaudytų
liepas kaip
neskęstančių atvaizdus negyvojoje jūroj
Į viršų
Žiemos pradžia
Virš galvos jau nelinksta šaka nesikėsina į
nimbą ir kelias iš miego prikeltas mintis išrasojusias ant pakaušio
ir eini vis kvailyn juk daugiau nėra kur nes
pasaulio krašte susitinka ir mylis neišsipildantys norai
ir gimsta iškamšos moterų vienatinių kurios tave
išsinešė dalim ir pasitraukė kiek į šoną nelankomam muziejuj
kad liktų vietos juodraščiui gyvenimo kuris nuo
perrašymo tobulėjo vis labiau ir darės panašus į nulį
ir siurbė į save jaustukų šleifą sudūlėjusį
Į viršų
Riedantys
Kai riedame lyg buteliai per baro plokštumą
neužkabinę nieko kas sudužti leistų
kai palubėj o gal galvoj sukas ventiliatorius ir
tamsą suplaka iš prieblandos lyg antraščių spaudos
ir tarsi švilpia vieną žodį
nebesusitiksim kuris kaskart pataiko į tarpuakį ir kreipia žvilgsnį vis
atgal
ir gal per klaidą pažadina prispaustą prie
krūtinės klaidą kuri
suspurda tarsi triušis ir išnyksta žolėje
Į viršų
Tarpstotė
Jautiesi beveik amžinas nes beveik nesi
aplinkui džiūsta medžiai lyg anketos duomenys
artėja pelkės iš kairės ir dešinės lyg priešo armija bebalsė ir nebeliko to kuris
galėjo apžaist baroku pralaimėjimą lyg sausumą ant plausto
praeina metai o gal dešimt retėja oras vis labiau
jo vietą pamažu užpildo žodžiai
iš jų tau tinklą audžia voras išleisdamas į
laisvę protą beformiais krešuliais
ir juos kaip kilimą kažkas išdulkina paskutiniais
kam ir kodėl
Į viršų
Įsižeminimas
Nors pro įskilusius akinius matom dažniausiai
svarbiausias žvaigždes nors išliekam įkalinti dievo ir velnio regos laukuose tarp
tranšėjų starto ir finišo
kaip musės visatoj kurioms kažkodėl nutūpt
nevalia kurios sugeria triukšmą tarsi nektarą jį paverčia bespalviais nuodais ir
pratrūksta drėgme lyg vaivorykštės kopėčiom (kai padeda saulė)
link žemės nugulėtos pernelyg ryškių vilčių
kad taptų dėsnio išimtim
kur grįžta sielos po mirties ištiesintos Prokrusto
lovoj
ir kur vis tiek pritrūko vietos
Į viršų
Išsiskyrimas
Pasiliekantis užsikrauna liūto dalį naštos ir
blaškosi aplink centrinį paštą
žodžių galūnėm lyg šluotelėm išvalo
aikštelę siužetiniam vingiui ir apriša liežuvį petnešom raišteliais batų kurie
masažuoja ir sielą ir kartais apsaugo nuo aido
iš šonkaulio konstruoja herojų detektyvo bet tai
nepadeda kaip ir tada kai gėris lipdomas iš blogio neradus žaliavos kitos
todėl akis lyg dvi žuvis laike užkonservuoja
kad pabaiga tarsi nuotaka ištekėtų už sodo
vartelių į kitą pasaulį ir apmėtytų žiemą rudens obuoliais
Į viršų
Atminties revizija
Užmirškim kaip paukšteliai čiulba iš balkono
stiprintuvų
jiems pritaria žemaitės ir aukštaičio akto
triukšmas iš juodalksnio viršūnės
ant sniego šoka utėlės ir mes jas bergždžiai
siunčiame kita bet ta pačia kryptim
mėginam nulaižyt nuo lango šerkšno gėlę ir
tarsi ašarą ją stumiame į kalną kur vis blefuoja laimės žiburys kol krentančią
kometą sugauna kelnės pasklisdamos atsišaukimais apie kitą šviesmetį
kaip elnio ragai ant ledo lyties jūrą pasiekia
Į viršų
Plyšys
Kaip girgžda nesutepti vakaro vyriai
tarsi būčiau išlikęs
plyšy tarp šešėlių kuriuos jau suspėjo apdergt
šunys ir katės
dar nenupieštas neaprašytas nenubalsuotas
nepalydėtas naktipuodžių trenksmo dar nesurinktas savanorių į butelių rezginę
žvalgyčiaus į dangų mirkdamas šuliny šalia jau
nuskendusios moters ir ridenčiau kibirkštį šaltą per jos sėdmenis šlaunį
ir įtempčiau dugno septintąją stygą ir belsčiau
į septintąjį pragarą
kuris tik už kampo Maloniojoje gatvėj
pritvinkęs rašytojų vėlių
Į viršų
Vaizdo papildymas
Ruduo. Beveik statiškas. Vidury pievos stovi
(guli, klūpo) nėščia moteris. Bet to maža. Šalia jos daug obelų. Ant jų
daug obuolių. Ir vienas rengiasi kristi žemyn.
Ir to per mažai. Dar nepakenktų supratimas, kad
jausmas lyg kontrabandininkas lenda į neužtarnautą horizontą. Tarp supratimo ir moters
atsiranda ryšys, kuris išlaisvina slėpiningas jėgas, kurios panaudojamos kaip kuras
amžinajam varikliui.
Gal jau užtenka. Moteris pradeda gimdyti. Pribuvėja
praleistoj įžangoj užtroškusi moralė.
Į viršų
Klausimas
Cukrinis mėnuo virš Jordano upės kur skęsta
baltos avys nes viename krante tik pliusas o kitam tik minusas
jos nepasiekia dugno lyg būtų sąvaržėlėmis
pritvirtintos prie tekančio vandens
kuris iš lėto išskalauja turinį ir formą
o netektį tarsi juokingą temą dovanoja klounams
neregiams
ir kelia klausimą prieš srovę lyg metalinį
vamzdį
ar verta žaist ką nors rimtai išskyrus kvailį?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|