|
<< Atgal
Lėtas pasivaikščiojimas
nenumintais takais
Man Vilniaus knygų mugė prasidėjo ankstų
ketvirtadienio rytą (2007. II. 22). Lietuvos radijo laidoje Ryto allegro klausiausi
mugės organizatorių entuziastingų balsų. Entuziazmas kiek glumino. Baugino. Labiausiai
kitų metų planai, pasireiškę noru keisti mugės programą. Rašytojas ir jo knyga,
matote, nėra įdomūs... Daugiau reginių! Dėl Dievo... Nejau mane kitais metais vers
groti, dainuoti ir šokti?
Bent jau aš skaitytoja pirmiausia einu į
mugę išgirsti ir pamatyti, kaip man svarbus autorius pateikia savo knygą; susivokti,
kaip ir ką jis mąsto apie savo ir kitų kūrybą. Jei labai trokštu renginių,
patraukiu ne mugės (ar ne knygyno) link. Einu į teatrą.
O po šių kandžių pastabų skubu pasakoti apie
tai, ką mano kolegos, aprašę savaitraščiuose Vilniaus knygų mugę, pražiopsojo.
Visur spėti neįmanoma! Tad leidau sau rinktis ramesnes sales, nenumintus takus.
Kelrodžiu pasirinkau vaikų literatūrą juk svarbiausia mugės tema.
Šiais metais, lapkričio mėnesį, švęsime
Astridos Lindgren gimimo šimtmetį. Veclaro (Vokietija) fantastikos bibliotekos
direktorė Betina Twirsn dalijosi savuoju požiūriu. Jos vadovaujama biblioteka numatė
daug renginių ne tik vaikams, bet ir suaugusiems pedagogams, tėvams. Juk vaikų
literatūra nėra atskiras pasaulis... Labai svarbu, kad ir suaugę žmonės suvoktų,
kodėl A. Lindgren balsas buvo (ir liko...) kitoks. Betina Twirsn prisipažino: ji pati
niekada nebuvo Švedijoje, mat labai dažnai vyksta į Lietuvą, tačiau Švedija, jos
supratimu, laiminga šalis. Bent jau A. Lindgren kūryba spinduliuoja tokį jausmą.
Rašytoja nesibaimino bendrauti su žiniasklaida. Būtų smagu, kad visapusiško spaudos
dėmesio sulauktų ir jos šimtmetis. Literatūros kritikas Kęstutis Urba kvietė visus
dalyvauti A. Lindgren skirtame rašinių konkurse. Būtent visus! Dalyvių amžius
neribojamas. Grakščiai ir viliojamai suformuluotas temas galite rasti Martyno Mažvydo
bibliotekos Vaikų literatūros centre.
Mugės Vaikų salėje iš tiesų šurmuliavo vaikai
piešė, žaidė, stebėjo nunuilstantį Paršiuko Ikaro teatrą, dalyvavo
loterijose, žaidė su Karlsonu. Tik gaila, kad prasilenkė su kai kuriais rašytojais...
Susitikimuose su latviu Mariu Runguliu ir švedu Ulfu Starku dominavo vyresnieji.
Kas rūpi penkiolikmečiui taip Vagos
leidykla pavadino Mario Rungulio knygos Širdelių sala (vertė D. E. Irbytė)
pristatymą. Tik kad tie penkiolikmečiai neskubėjo į mažutėliams vaikams, anaiptol ne
jaunimui, pritaikytą salę. O juk M. Rungulis rašo tokias knygas, kokių mūsų
jaunuomenei labai stinga bent jau taip teigė literatūros tyrėja Danguolė
Šakavičiūtė. Rašytojas savo šalyje labai populiarus, jį vertina ir moksleiviai, ir
rimti kritikai. Širdelių sala itin vandeninga knyga. Galėčiau sakyti,
kad ji apie maištaujančią penkiolikmetę, visai parai pabėgusią iš namų, tik kad...
Ta mergaitė nepabėga. Ji išplaukia. Mat yra salos gyventoja, vandenyje jaučiasi
kaip žuvis. Pasak rašytojo, tokia sala prie Liepojos iš tiesų yra... Ji ežere, o
ežeras kanalu sujungtas su jūra. Šiokių tokių nesusipratimų Latvijoje būta ne dėl
drąsaus teksto, bet... dėl knygos viršelio. Nuotraukai pozavo rašytojo dukra
rudaplaukė, susipynusi daugybę kaselių. Porą metų ją persekiojo priekaištai. Neva
tai ji bėga iš namų, susideda su narkomanais, pykstasi su mama... Lietuviškas
viršelis kur kas neutralesnis.
Bendrauti su Ulfu Starku tikra atgaiva. Juo
labiau skaityti jo knygas. Mugei leidykla Nieko rimto jų išleido net tris!
Tris jau turėjome... Rašytojas mėgsta lankytis Lietuvoje, tad per susitikimą su
skaitytojais prisipažino: Gailiuosi, kad esu arčiau Švedijos nei Lietuvos.
Pasirodo, jo knygos Murkšlinas ir Turkšlinas tėvynėje niekas taip jautriai kaip
pas mus nenagrinėjo... Priešingai! Daug kas stebėjosi, kad lig šiol smagią socialinę
literatūrą rašęs Ulfas Starkas ėmėsi jam nebūdingos pasakos. Gerus žodžius
būtina skirti ir knygos vertėjai Raimondai Jonkutei. Taip šauniai atrado keistųjų
personažų vardus, tarkime, laikrodininką pavadino Valandinu Skubiejumi.
Švedų rašytojo Stefano Castos mugėje nebuvo.
Tačiau atsitiko tai, ko ilgėjomės ir tikėjomės kelias dienas: pagaliau per knygos
Vasara su Mere Lu pristatymą pasirodė tikrieji, svarbiausi skaitytojai
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokai. Laimingieji jie gavo
pasiskaityti net ne knygą, o šviežutėlį rankraštį, ką tik iškeliavusį iš
vertėjo Manto Karvelio rankų. Vienuoliktokai ne tik inscenizavo romantišką, lyrišką
tekstą. Jie, Kęstučio Urbos klausinėjami, drąsiai reiškė savo nuomonę.
Vaikiškai jaunatvišką šio rašinio dalį beveik
jau baigiu. Beveik... Nes mugės organizatoriams noriu skirti kelias geranoriškas
pastabas. Pirmoji: didelė klaida yra jungti vaikų ir jaunimo literatūrą po viena
vėliava. Penkiolikmečiai save laiko suaugusiais. Čiauškėti tarp žaisliukų ir
pagalvėlių su penkiamečiais jiems pažeminimas. Antroji: ne menkesnė klaida
dailiai išleistoje mugės programoje vaikų ir jaunimo literatūros renginius atskirti,
gal tiksliau užgrūsti kažkur į nuošalę. Regėjau vaikų rašytoją, ilgai ir
kantriai ieškančią, kada ir kur vyks jos pačios knygos pristatymas! Dienraščiai,
skelbdami mugės renginius, tą vaikiškąją užkištą dalį tiesiog praleido...
Dabar keli žodžiai apie tai, ką matė ir girdėjo
daugelis. Esu viena iš tų, kurie prisipažįsta mėgstantys detektyvus. Džiaugiausi,
kad galėsiu išgirsti ir pamatyti tikrą meistrę Aleksandrą Marininą. Tačiau...
nepersiplėši... ne... Nesibroviau pas ją. Pasirinkau Aliaus Balbieriaus eseistikos
knygą Trobelė ant debesies (leidykla Gimtasis žodis), jos ramų ir
santūrų pristatymą dalyvavo vien autorius ir poetas Vladas Braziūnas. Jis
pabrėžė, kad Alis neatitrūko nuo jaunų savo idėjų, gal tik jos kitaip
transformavosi. Knygos autoriui rūpi ne jis pats, vis tos idėjos.... Pats A. Balbierius
gal net per daug savikritiškai prisipažino kadaise prirašęs daug eseistinio šlamšto
tais laikais, kai visiems labai rūpėjo ekologija. Esė, jo manymu, parašoma iš
karto, kaip eilėraštis; kitaip tekstas ne tyras. Skaitytojus (beje, ir leidėjus)
stebino ryžtingas fotografuojančio rašytojo sprendimas: nė už ką neiliustruoti
teksto savo nuotraukomis. Nors prisipažino: šį gyvenimo tarpsnį skiriu vizualikai.
Tvarko archyvus ir... kuria ansambliažus.
Dėmesys archyvams, neskubėjimas mesti ir naikinti
padėjo atsirasti knygai Sėskime ir pakalbėkime (leidykla Versus aureus).
Jos autorės Lietuvos radijo žurnalistės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė
Jankauskienė knygon sudėjo savo pokalbius su žymiais Lietuvos menininkais.
Žurnalistės džiaugėsi, kad pašnekovai rimtai neredagavo tekstų, neskubėjo keisti
kadaise ištartų žodžių. Knygos pristatyme dalyvavę aktorius Laimonas Noreika ir
rašytojas Herkus Kunčius nerado dėl ko vienam su kitu diskutuoti: skirtingų kartų
darna! Tačiau L. Noreika diskutavo su... žurnalistėmis, siūlančiomis jam mikrofoną.
Aktorius turi būti girdimas!
Lietuvos televizijoje ir radijuje matomos ir girdimos
tapo net penkiolika knygų, pro kurias kai kas gal ir praeitų. Turiu omenyje tris
plačiai paskleistus penketukus vaikų, paauglių, suaugusių. Sakykite, ką norite,
bet vaikų pasirinkimas išmintingiausias. Jie balsavo už Selemono Paltanavičiaus
Velniuką ir vieversiuką, skaidrų ir vaizdų kūrinį. O kad paaugliai rinkosi
Daivą Vaitkevičiūtę, suaugę Galiną Dauguvietytę... Atodūsių dėl to jau ir be
manęs būta daug.
Intrigavo Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto sudarytas knygų tuzinas: įvairūs žanrai, skirtingi autoriai yra apie ką
kalbėti, dėl ko diskutuoti, nustebti, džiaugtis. Vis dėlto... Margas dvyliktukas
būtų dar įdomesnis, jei jame išmintinga mokslininkų ranka būtų įrašiusi kad ir
minėtąjį S. Paltanavičių ar Kęstučio Kasparavičiaus Keistas istorijas. Ne
dėl kvotų ar procentų... Tai tekstai, apglėbiantys kelias kartas... Gal... Kada
nors...
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|