|
<< Atgal
MINDAUGAS
KVIETKAUSKAS
Kaskitės žemėn!
Sigitas Geda. DAUGIAU NEVAIDINSIU SOFOKLIO. Vilnius: Žaltvykslė,
2007. 142 p.
Kas yra aktorius be kaukės? Tikrasis žmogus,
kurį kaukė buvo paslėpusi, ar kaip tik paprastas veidas, maskuojantis giliąją
žmogaus esmę, kurią vaidinimo metu buvo išreiškusi kaukė? Kai senieji europiečiai,
užsidėję ritualines kaukes, prieš tūkstantmečius garbino Deivę Motiną ir jos
sūnų, vegetacijos Dievą (Dionisą), kaukė jiems reiškė sakraliąją tikrovę, o ne
apgaulę. Nusiimti tokią kaukę tai iš šios tikrovės išeiti, nusileisti į
netikrą žemiškąjį lygmenį. Iš šių ritualų kaukėtoji Eschilo ir Sofoklio
drama.
Kai Sigitas Geda pradeda savo naują rinkinį
žodžiais Pagalios! Mano spektaklis jau baigės, pagalvoji ne apie modernų ar
postmodernų aktoriaus (ar autoriaus) meną. Atmintis prišaukia ankstesnes eiles:
Guliu po žydinčiom slyvom,
Senovinių dramų
Veikėjas.
Prieš trisdešimt metų šitomis eilutėmis
prasidėjo S. Gedos eilėraštis Žydinti slyva Snaigyno ežere. Įspūdingas
tekstas, kurį skaitant atrodo: štai kalboje vyksta dingęs priešistorinis ritualas,
archajiškojo baltų pasaulio misterija. Kuriantysis, įgijęs kažkokių nesuvokiamų
galių, ją tikrai prikelia ir pats joje veikia. Kalba ekstatiškai perkelia ir leidžia
atsidurti netgi ne mitiniame, bet mito pradžios laike, pasaulio įsčiose, pirminiame
ovale, iš kur galima viską perkurti arba iš naujo atkurti. Jeigu buvo duota ten
sugrįžti ir išbūti, tai tikrai vedė kažkuris iš baisiųjų poezijos angelų.
Kokiu tonu ir kokia potekste dabar tariama raktinė
naujo rinkinio frazė? Daugiau nevaidinsiu Sofoklio (taip vadinasi ir knyga, ir
pirmasis jos eilėraštis)? Puiki dailininkė Deimantė Rybakovienė šįkart sukūrė
pabrėžtinai akies neviliojantį, tamsų, lyg krešulio spalvos knygos viršelį. Knyga
pradedama sunkiu kalbėjimu. Nejaugi dabar turėsime patikėti, kad visa kūryba buvo tik
paprastas vieno sezono, nieko nepakeitęs, išliekančios šviesos nepalikęs spektaklis,
kurio aktorius vaidino veikėją, o ne buvo tikrovės dalyvis, ir dabar gali atsisakyti to
vaidmens kaip apdaro? <...> sugrįžti į viešbutį iš pigios kavinukės, /
atsigulti ir užsikloti, / tokia buvo jau mane vaidinusio aktoriaus misija (p. 5). Man
pasirodė, tarsi jau pačioje rinkinio pradžioje dionisijų atnašavimo dalyvis ar
senovinės dramos veikėjas nusiimtų ritualinę kaukę ir sakytų: susipažinkit, štai
toks tas tikrasis aš, grįžkit į buitinę realybę ar postrealybę, o visa kita...
Tepailsi ir jūsų širdis! Raudoni šviesuliai, / kuriuos išlošiau, tėra mano
gyvenimo atlygis <...> // Mano laimė buvo pralošti, jūsų sužeisti
<...> (p. 6). Aišku, už šio teksto girdėsim Strazdą: Buvo paukštis
nebuvo... / Gal visai netiesa / Tie sapnai apie Būtį, / Ta Raudona Šviesa.
Smingančios eilutės, smingantis Strazdo post scriptum, ir vis dėlto:
atrodo taip, lyg aktorius po gero spektaklio išeitų į sceną atsiskaityti dėl savo
kančios su žiūrovais ir palinkėti labanaktis jums šiame banaliam, nulėpusiam ir
nebeatgimsiančiam pasauly (Radarai jau išsijungė, / bet ausys ir medžiai
lapsėjo). Katarsio ritualų nuo šiol jau nebebus. Bet juk nei misterijos, nei geri
spektakliai taip nesibaigia. Lauki gal tylos, gal sarkastiško juoko, gal griaunančio
kirčio, gal fragmento briaunos, gal maldos prieš tuštumą, gal apskritai nieko, bet tik
ne natūralizmo.
Stipriai poetiškai suspindinčių tekstų šiame S.
Gedos rinkinyje tikrai yra, ir labiausiai įspūdį iš jų šįkart man paliko
chtoniškojo pasaulio mistika, sakytum tamsioji maginė lyrika, kaip eilėraštyje
Viskas dėjosi lyg mėnesienoj (p. 44), kur laidojant mirusius mėlynos žibuoklės
pražysta tarsi nuodingi girios grybai. Puikiai užslėptas žaidimas nuslopintu
chtoniškumu eilėraštyje Polinkis į šveplumą (p. 56): staiga supranti, kad
šnypščiančia, gyvatiška kalba sakomi pabaigos žodžiai teesie, būčiau,
Viešpatie, taręs / tavo vardas ir koja basa dviprasmė malda su tamsiu geluonim.
Tamsioji mistinė etimologija eilėraštyje Naktis yra tai, kas ateina (p. 86).
Vis dėlto rinkinio poetinės sistemos požiūriu šitie mano įsiminti eilėraščiai
daugiau atskiri fragmentai, knygoje jie išsklaidomi, o ne telkiami į pagrindinį toną.
Rinkinio paantraštė įspėja: Eilės visokio ūpo.
S. Gedos kūryboje autodekonstrukcija, net itin
rizikinga, nėra naujas judesys, taip pat ir griaunančios savo pačios sukurtus
kosmosus kalbos brutalumas. Tas žinojimas galėtų bent kiek balansuoti įspūdį netgi
po ekstremaliausių šios knygos išsiardymų, keiksmų ir nonsensų, skirtų savo
paties ankstesnėms mitologinėms ir kultūrinėms kaukėms sunaikinti. Laiškelis
Kleopui Jurgelioniui ir kiti meiliaraščiai kvailybe verčia anksčiau žadintą
lietuvių poezijos erosą: Užkelk man kojas ant krūtinės, / jau tie padangių
zuikiai-puikiai, / o visa kita tai žydrynės / ir eina mums abiems čia puikiai...
(p. 69). Paties autoriaus kurta kultūrinių aliuzijų stilistika tyčia verčiama
tuščiu panaudoto inventoriaus vardijimu, autoparodija: Apyžlibiuos klipuos,
Kleopatros dulksnoj / ir dalykuos / slankos, patrankos, Egiptas (p. 36). Daug kur
Sofoklio kaukes nusiėmusį S. Gedą kaip savo sekėją dabar galėtų atpažinti ir G.
Patackas, o kai kur gal net pasijustų nukonkuruotas: Ko taip žiūri? Gulkis,
kale, / Jei ne aš, tai ir mergautai. / Atsisveikink vainikėlį, / Ko taip žiūri?
Gulkis, kale... (p. 72). Ar tai čia tas ars poetica, kuris dabar deklaruojamas
kaip natūralumas, nevaidyba? Ar taip turi skambėti poezija, kurios siekiama:
Parašyti eilėraštį, kad smogtų per smegenis. Kad smogtų ir / smigtų kaip
virtuvinis peilis beraštės naguos (p. 25). Taigi kad beraštės. Ch. Baudelaire'as,
kad ir į kokius socialinius ir metafizinius pragarus leidęsis, kad ir su kokia jų
publika tapatinęsis, savo rašto tenai nepamesdavo. Moderniam poetui galbūt
neišvengiamai reikia pereiti per žodžio pragarus, betgi esmė uždavinys jo
nepamesti, žiauriausiam rate nepaleisti Vergilijaus rankos.
Autodekonstrukcija S. Gedos kūryboje iki šiol
veikė kaip sistema tai ir yra tikros poezijos paradoksas. Taip pat ir mito
paradoksas. Archajiškos deivės ir dievai, su kuriais buvo bendraujama ir per graikų
misterijas, visada turėjo ambivalentiškas, dvigubas kūrimo ir griovimo galias.
Anot M. Gimbutienės, senųjų europiečių Deivė Paukštė būdavo vaizduojama ir kaip
sniego baltumo gulbė, ir kaip mirtį nešanti pelėda. Ir Senojo Testamento Viešpats,
pasak Talmudo, dešine ranka sėja meilę, kaire rūstybę, blogis Jo, o ne
puolusio angelo, kūrinys. Yra šimtarankių dievų, šimtaveidžių; sukurta tvarka ir
gyvybė ardoma, išardyta prikeliama, atstatoma; taip vyksta kosmoso ir žmogaus
augimas. Tą archajiško mitinio rato sistemą S. Geda vertė savo originalios
modernistinės, nuolat transformuojamos ir atsinaujinančios poetikos varikliu; ritualinis
dekonstrukcijos ir kilimo judesių mainymasis išryškėja ir garsiajame Babilono
atstatyme, ir netgi patyrinėjus atskirų vėlyvesnių eilėraščių mikrolygmenį.
Tačiau daugelyje naujo rinkinio eilėraščių šios
sistemos, atrodo, yra atsisakoma, ir todėl pagal S. Gedos kūrybos kontekstą jį jau
galima vadinti antisisteminiu. Naujas poetinis kodas nusiimti kaukę iki
natūralistinio atvirumo, iki autoparodijos anaiptol nesvetimas šiuolaikinei
lietuvių literatūrai, ypač prozai. Anot J. Sprindytės, viena pagrindinių skirčių,
kurią posovietinė lietuvių literatūra išardė, tai ribos tarp vieša ir
intymu jausmas. Kai ko, ką šioje knygoje randame, tik kaukės nusiėmimu
nepavadinsi, netikslu. Žemėn metami paskutiniai poezijos balti drabužėliai. Kad
būtų aišku, cituoju:
Varliakiaušiai ir varlia...pybiai sugulė |
|
žmonės pliažuose |
prie Palangos.
Sinchroniškai: tokie pat varliapybiai |
|
Vilniaus gatvėse! |
Myžama kantriai, ilgai, retsykiais
atsidusus.
Vakaras užklupo mane lėktuve, myžaujant |
|
kažkur palei Madridą. |
|
(Iš epo Juzės Pakalniškio, p. 38) |
Kalba geriausiuose rinkinio eilėraščiuose
tebeturi atpažįstamą S. Gedos galią, bet ji tampa absoliučiai vienkryptė, be
atstatomojo judesio. Poezijos galia virsta tik įgyta jėga. Vienaranke dievybe. Lieka tik
tiesus kalbos smeigimas žemėn, žemyn, su brutaliu chtonišku žodynu, vyriško
dominavimo tvirtinimu: Amžinos yra žmonių klaidos! Dievas ardo, žmogus /
restauruoja, lipdo kaip bitės. Neklauso, nemato, kad Dievas / jau duoda ženklus:
kaskitės žemėn! / O jie daužo, šiukšlina kosmosą! Amžinos paleistuvystės! /
Amžinos bobos, amžinas pačios dideliausios Bobos / ieškojimas, kyšuliai, iškišimai
ir perkišimai (p. 31). Vienkryptis tampa ir laikas, vis gausinant apokalipsės,
prasidedančio geležinio pavasario, o ne cikliškumo ženklus: Volungės buvo
žvalios, dar / skrido lėktuvai, alkoholis išplito / kraujagyslėm, pakol atsibudo /
Baudėjas (p. 7). Skraidymas lėktuvais tarp Europos miestų, juose parašyti tekstai
vienas šio rinkinio leitmotyvų irgi ima atrodyti lyg kokia apokaliptinė
būsena, apdujusių žmonių bėgimas į orą nuo savo žemės prieš trakštelint dangaus
ir požemių jungikliams. Paskutinis rinkinio eilėraštis užrašytas ant lėktuvo
bilieto. Negaliu atsikratyti minties, kad jame parodijuojamas garsus M. Martinaičio
eilėraštis Aukojimas ( už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
/ pasirašyk tris kartus), ar bent šio autoriaus poetika. S. Gedos eilėraščio
pradžia: Prisiekiu tuopos lapu / ir tuo tekančiu vandeniu. Tačiau toliau
apverčiamos visos atgimimo, atsinaujinimo reikšmės: prisiekinėjama gatvių
sliekais, savo dantim, kuriuos išnešiojo pelės, kastuvu ir kirmėle (p.
135). Keistą įspūdį palieka ir tekstas Gruzija. Batumis prieš lietų
(paantraštė dekonstrukcija 1976 08). Kirba įtarimas, kad suvulgarinant vaizdyną
čia parodijuojamas T. Venclovos eilėraštis Padėkos diena: Nurudusiais
dykynių vakarais / Danguj siaubingų smirdalų pripilta (p. 42).
Kas tai bilieto grąžinimas poezijai, savo
poetinei kartai ir Dievui? Bet juk iš tiesų knygos pabaigoje atsisakoma ir rašto, ir
gyvybės pradmenų: Nereikia man jokio rašto, skruzdės, moliūgo, / nereikia man
jokių priesaikų melo! (p. 135). Tai kokia kalba, jei jau ne poezijos, gyvybės
atsinaujinimo ir rašto, paliekama šitam pasitinkamam finalui? Deja:
žiūrėti į pasaulį atsitolinus
ir atsisveikinti sarkastiškai, groteskiškai,
vis menant jo žiaurybę, atstumtumą,
tolstant, tolstant, ale
žiūrėti nepaliaujant ir keiktis:
Kur mane velnias buvo atnešęs! |
Kai kurių lietuvių modernistų likimas
kaip senos kultūros dievų, patekusių į naują kultūros ir religijos sistemą. Tie,
kurie turi savo globojamas specifines sferas, nišas, dar gali jose apsisaugoti, naujoje
sistemoje surasti vietą, nors ir ne tokią aukštą. Etninio papročio niša, kad ir
labai ironiškai transformuota, nuo svetimo epochos diktato saugo Marcelijų Martinaitį;
kultūros ženklų sfera, kad ir virtusi kelionių vadovų rašymu, nuo autodestrukcijos
postmoderniajame laike saugo Tomą Venclovą. Tačiau kas atsitinka su tomis dievybėmis,
kurių mitinę funkciją misteriškojo sacrum globą naujoji sistema iš
viso panaikina? Tuomet jos gali virsti tik žemėpačiais. Tada joms nebereikia kaukių.
Būsiu atviras, aš tebegalvoju, kad štai kas tikrai
nebuvo suvaidinta:
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
šešėlių |
|
sniegas, moters krūtine |
praskriejantis ūmai, melsvybė marių,
mergelė ta baltuojanti diena
šviesiais plaukais paliečia žydrą giją
ir klauso spinduliuoto kalavijo,
ir žalio marių ajero kalbos, ir vėjo,
ir tų minčių, kur andai suplastėjo,
ugnies pynėm apsiautusios mane. |
|
(Bilhana) |
Taip pat galvoju, kad prie šio taško
solsticijos kada nors turės ir vėl atsisukti lietuvių poezijos ratas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|