ŠATRIJOS RAGANA

       Joninių naktis

       Iš lenkų k. vertė BRIGITA SPEIČYTĖ

 
       Stebuklinga, puiki Joninių naktis! Vėjelis nesuoš, lapelis nesušnarės, nesupliuškens žuvelė upelėje... Tylu... taip tylu, tarsi visa gamta pasirengusi iškilmingai sutikti tą užburtą naktį. Giedru, be debesėlio dangumi lėtai plaukia didelis apskritas mėnuo ir smalsiai nužvelgia save lygioje it stiklas upėje – tarsi puošeiva veidrodyje. Švelni, melstelėjusi jo šviesa visus daiktus paverčia neįprastais ir paslaptingais. Ant aukšto upės kranto matyti netvarkingai išsibarsčiusios trobelės, o tarp jų, pačiame vidury, juoduoja medžių guotas, iš kurio šauna viršun liaunas bažnyčios bokštelis su kryžiumi. Kitoje pusėje – miškelis... Medžių pašaknėmis driekiasi kitas – tankių garbiniuotų paparčių miškas. O ten baltos malūno sienos dailiai išryškėja tamsžaliame fone. Ilgos, tamsios alėjos parke, supančiame seną medinį namą, atrodo, lyg snūduriuoja – tokia jose tvyro ramybė ir tyla... Stebuklinga, puiki naktis!..
       Atsivėrė seno namo durys, ir pro jas išbėgo žmonių būrelis. Tai buvo kelios panelės ir vienas ką tik vaiko amžių išaugęs jaunuolis moksleivio palaidine. Iš pradžių ėjo tylomis, tačiau atsidūrus sodo gilumoje pratrūko kalbos ir juokai.
       – Ir nakties gražumas! – kalbėjo viena panelė, dar beveik vaikas. – Tikra Joninių naktis, pilna kerų, paslapčių ir visokių baisenybių! Žiūrėkit, kaip puikiai mėnulis atsispindi vandeny! Gražu pas mus kaime! Kur ten mieste būtų tokia naktis, tokia tyla? Ne, nė už ką mieste negyvenčiau, niekaip! Numirčiau be gryno oro ir iš ilgesio kaimui!
       Pažvelgė į laikrodėlį.
       – O, dar tik pusė dvyliktos, tai galime dar truputėlį pabėgioti, kol imsimės burtų. Eime į alėją – gyvi ar mirę!
       – Oi, aš bijau, ten taip tamsu ir baugu! – sušuko kita. – Neik ten, Viktute!
       – Cha cha cha! – nusijuokė Viktutė, – bijai alėjos?! Jadze, ar tikrai manai, kad tau kokia ragana nuo Šatrijos kelią pastos? Kodėl turėčiau neiti, jei kaip tik dabar ten gražiausia? Į parką paparčio nueičiau viena, ne tik į alėją!
       Ir pranyko jos gilumoje. Ten tvyrojo tirštos sutemos; alėja buvo tanki, liepų šakos aukštai susipynusios į skliautą, kad net lietus pro jas neprasisunkdavo. Dabar, naktį, alėja atrodė tarsi ilgas tamsus tunelis. Toli toli, pačiame jo gale, buvo matyti upės kraštelis, kuris nūnai panėšėjo į didelę sidabrinę dėmę. Viktutė porą kartų perbėgo alėją, nusirišo savo baltą prijuostėlę, apsigobė ja galvą ir tylutėliai nuskubėjo prie likusios draugijos.
       – Aš Šatrijos ragana! Kas norėtų su manim pašokti mazurką alėjoje? Pone Steponai, – tarė ji, kreipdamasi į moksleivį, – ragana norėtų su tamsta, o tamsta ar neatsisakysi pašokti su kerėtoja?!
       – Be abejo, norėčiau artimiau susipažinti su tokia istorine asmenybe, jei jau pasitaikė proga, – linksmai atkirto ponas Steponas ir padavė Viktutei ranką.
       – O kaip mes čia be tamstos pasiliksim! Pone Steponai, aš bijau! – šaukė Jadzė.
       Tačiau ponas Steponas jau negirdėjo. Mazurkos žingsniu bėgo su „ragana“ alėja iki pat jos galo. Vos jį pasiekė, nes bėgo taip greitai, net kvapo pritrūko. Akimirką atsikvėpęs, ponas Steponas tarė:
       – Tamsta tikra ragana! Skridai taip greitai, kad vos spėjau! Tai gal pabursi man? Juk raganos moka!
       – Kodėl gi ne! Pasakysiu tau viena: saugokis raganos, nes jei užvaldys tave – tau galas!
       Apsisuko ir nubėgo pas drauges. Po ilgų prašymų pavyko jas prikalbinti pasivaikščioti alėja. Apimta didelės baimės, viena ranka įsikibusi į poną Steponą, kita – Viktutės, ėjo Jadzė ir baugiai aplink dairėsi. Viktutė nenustygo vietoje, juokavo, niūniavo daineles; likusi draugija ėjo tylomis.
       – Labai įdomu, – kalbėjo Viktutė, – kas gi mums šiandien prisisapnuos? Net baisu, kad tik ne kas nors siaubinga! Jadze, ką norėtumei šiąnakt susapnuoti?
       – Norėčiau susapnuoti, – atsiliepė Jadzė, – kad Varšuvoje turiu drabužių parduotuvę, galybę darbuotojų, galybę darbo... Padedu tėvams ir visi kartu gyvename gerai ir patogiai...
       Kita panelė ją nutraukė:
       – O aš norėčiau susapnuoti, kad keliauju po Europą: aplankau Angliją, Prancūziją, Ispaniją ir Italiją, ak, Italiją!..
       – O tamsta ko norėtumei, ponia Helena? – paklausė trečios draugės Viktutė.
       – Aš... aš norėčiau susapnuoti, kad vėl esu pas brolį fabrike. Vaikštau į jourfix'us, plaukioju valtele, šoku gegužinėse, puotose... Aplink mane kaip visuomet daugybė gerbėjų... džiaugiuosi visais, bet labiausiai vienu... Čia tai gyvenimas!
       – Na, dabar tamstos eilė, pone Steponai, – toliau klausinėjo Viktutė. – Kokį sapną tamsta norėtumei šiąnakt susapnuoti?
       – Netikiu, kad jie išsipildo, – atrėmė paklaustasis, – taigi man tas pat.
       – Et, koks tamsta, iš tiesų! Tarsi mes tikime? Taip sau šnekame, dėl įdomumo... Ne, tai ne! Tai paklausykite, dabar aš pasakysiu, ką noriu susapnuoti, – sušuko Viktutė.
       – Taigi pirmiausia norėčiau išvysti save kokiame nors pensione, geriausiai Peterburge; baigiu pensioną, dar ko nors mokausi – labiausiai norėčiau bitininkystės, ir grįžtu namo. Ir čia tai prasideda gyvenimas! Namuose veisiu bites, mokau kaimynus tinkamai prižiūrėti avilius, duodu jiems visokių patarimų... Turiu daugybę darbo... Keliuosi ankstutėliai ir paskutinė einu gulti... Mokau tarnų vaikus, gydau homeopatija, boboms laiškus rašau jų vyrams, žodžiu, kiekvieną akimirką esu pasirengusi patarnauti savo mažiesiems broliams... Laisvomis valandomis groju (reikia pasakyti, kad groju puikiai), skaitau ir... ir rašau lietuviškai romanus... Lietuviškai, suprantama, moku tobulai, užsisakau laikraščius, pirmiausia „Varpą“. Et, neišpasakosiu visko! Bet maždaug taip. Svarbiausia – taip tvarkau gyvenimą, kad jis visas būtų atiduotas mano artimų labui. Ne tolimesnių artimųjų, kokių nors lenkų ar vokiečių, bet tų artimiausiųjų, tikrų brolių, kaimiečių-lietuvių...
       – Lietuvių...
       – Oho! – sušuko Jadzė. – Galbūt prieš mus stovi būsimoji garsi lietuvių poetė ar romanistė! Pagerbkime, ponai, įžymybę!
       – Juokai juokais, – pridūrė kelionių mylėtoja, – bet iš tiesų Viktutė turi rašytojos talentą. Ar pastebite, kokia laki jos vaizduotė? Apie savo ateities lūkesčius kalba taip, tarsi jie būtų seniai išsipildę. Linkiu, Viktute, kad tavo norai išsipildytų. Tik, man atrodo, būtų geriau, jei susapnuotum, kad baigei konservatoriją ir koncertuoji Europoje. Gaila būtų tavo išskirtinio talento, jei taip ir palaidotumei jį kaime!
       – Žinoma! – atsiliepė ponia Helena. – Gal tu proto netekai, jei, galėdama tapti artiste, norėtumei veikiau kaimo vaikus mokyti. Tik pagalvok: priimi pagarbą, puokštes, vainikus... kaip saulės spinduliuose maudaisi šlovėje... Pasaka, ne gyvenimas!
       Viktutė nusijuokė.
       – Galiu šaukti, kaip tas rabinas iš pasakėčios: „Nemoku nei skaityti, nei rašyti, o į karalius mane išveža!“ Pirmiausia, nematau savy tokio talento, kaip sakote, o antra – net jei jį ir turėčiau, vis tiek rinkčiausi mokyti „kaimo vaikus“, kaip sako ponia Helena. Labai mėgstu muziką, be jos negalėčiau gyventi; dirbsiu, kad gražiai gročiau, bet paaukoti jai visą gyvenimą – niekada! Galvoju, kad gyvenimas, kokį noriu gyventi, yra kur kas naudingesnis nei artistės. Artistų turime galybę, o tylius gimtosios dirvos darbininkus ant pirštų galima suskaičiuoti.
       – Tamsta tuos žodžius man tarsi iš lūpų išėmei, – pasakė ponas Steponas. – Duok Dieve daugiau tokių „raganų“!
       – Tikrai būtų buvę viena mažiau, jei ne tamsta, – tyliai atsakė Viktutė ir dėkinga pažvelgė į moksleivį. – Na, gana šnekų, jau dvylikta, imkimės burtų!
       Burtai buvo tokie – Joninių naktį, lygiai dvyliktą, surinkti dvylika rūšių žolynų, surišti juos į ryšulėlius ir padėti po pagalve; ant žolynų miegant susapnuotas sapnas išsipildys.
       Draugija pasklido po sodą, tik ponia Jadzė nepaleido pono Stepono ir be perstojo šaukė, kad bijosi. Kiti tylėjo, nes tokia buvo burtų tikrumo sąlyga. Net Viktutė nutilo; paskubomis skynė gėleles, tarsi norėdama kuo greičiau pabaigti, kad galėtų vėl prabilti. Toks ilgas tylėjimas jai spėjo įkyrėti.
       Pagaliau žolynėliai buvo surinkti ir surišti į ryšulėlius; panelės ir moksleivis vėl susispietė būrelin ir patraukė namo. Valandėlei nutrūkusi, tyla vėl apsiautė sodą. Mėnuo jau nukeliavo nemažą kelio ruožą: spindėjo dabar virš miškelio, tarsi smalsaudamas pamatyti stebuklingą paparčio žiedą, kuris kaip tik ten skleidėsi.
       Šventojo Jono dieną vėlai sukilo jaunimas sename dvare. Kiekvienas stengėsi numigti kuo ilgiau, kad susapnuotų kuo daugiausia. Rytinės arbatos susirinko visa vakarykštė draugija. Visi iš eilės pasakojo savo sapnus, tik nė vienas nebuvo savuoju patenkintas! Prisisapnavo visiškai kas kita, nei troško.
       – Ko gi tu, Viktute, tyli ir sapno nepapasakoji? – paklausė ponia Helena.
       – Nes pykstu, kad nesapnavau to, ko norėjau! – atšovė. – Įsivaizduojate, prisisapnavo man, kad tapau gailestingąja seserimi ar kažkokia vienuole!
       – Cha cha cha, – juokėsi visi. – Viktutė – vienuolė, tai pokštas! Vienuolyno koridoriais mazurką šoktumei, ką?! Ten nei groti, nei dainelių dainuoti nevalia! Nei jodinėti, nei į taikinį šaudyti! Viktute, kaipgi bus?!
       Viktutė paraudo ir nutaisiusi linksmą veidą tarė:
       – O jūs irgi geri! Tikite kažkokiais kvailais burtais! Nemaniau! – ir išbėgo kažką patylomis niūniuodama.

       Ir vėl Joninių naktis. Nors ir naktį, oras įkaitęs, prisisunkęs dulkių, kažkoks tvankus ir slogus, it akmeniu užgula krūtinę. Gatvių pakraščiais plaukia pėsčiųjų minios, viduriu važiuoja ratai, vežimai, karietos. Baisus klegesys, triukšmas... ratų tarškėjimas grindiniu maišosi su žmonių balsais ir orkestrų, grojančių restoranuose, garsais. Priešais parduotuvių vitrinas, kerimai plieskiančias elektros šviesa, stoviniuoja būreliai žmonių. Štai kelios ponios, pasidabinusios šilkais ir aksomais, apžiūrinėja apyrankes su briliantais, žiedus su rubinais... Šalia, priešais žaislų parduotuvę, stovi pulkelis mažų, nudriskusių gatvės berniukų ir goduliu žibančiomis akimis stebeilija į tą nepasiekiamą savo svajonių tikslą.

       Prislopinta naktinės lempelės šviesa nušviečia vieną Vaikelio Jėzaus ligoninės palatą. Tai didelis, švarus kambarys su dviem langais, tarp kurių pakabintas didelis juodas kryžius su nukryžiuotu Kristumi, ir stovi stalelis. Ir dvi šviežios gėlių puokštelės, ir balta nėriniuota servetėlė ant stalelio, ir dailus kilimėlis, patiestas priešais jį ant grindų, ir storos, šviesos nepraleidžiančios, kutais papuoštos užuolaidos ant langų – visa liudija, jog čia kažkas iš visų jėgų stengiasi, kad tiems, kuriems tenka toje vietoje praleisti laiko, būtų kuo gražiau ir maloniau. Pasieniais stovi lovos; visos paklotos vienodai, su vienodomis juodomis lentelėmis galvūgalyje. Guli jose žmonės – tai susirietę, įsivynioję į antklodes iki pat akių, kiti – vos iki pusės užsikloję, rankomis užsidengę galvas. Vieni miega tyliai, kiti blaškosi ir murma per miegus kažkokius nesuprantamus žodžius, dar kiti tylomis dejuoja...
       Dideliame patogiame krėsle pasirėmusi rankomis galvą sėdi gailestingoji sesuo. Nors ilgas baltas kykas dengia jos galvą, nors apsirengusi tamsia vienuolės suknia, taip kitoniška nei kadaise dėvėtos, nesunku atpažinti Viktutę. Šešeri praėję metai smarkiai jos nepakeitė. Tik sumenko, o jos akys, kadaise tokios linksmos ir šelmiškos, žvelgė su tyliu, giliu liūdesiu ir tokia ramybe, kad atrodė, vienu žvilgsniu aršiausią laukinį žvėrį sutramdyti įstengtų. Dar nepraėjo metai, kai davė įžadus ir ėmėsi sunkių pareigų ligoninėje. Per tokį trumpą laiką sugebėjo pelnyti draugių palankumą, ligoninės gydytojų pasigėrėjimą ir pagarbą, ligonių meilę. Visuomet kantri, maloni, jos veide nesimatė nė pėdsako nepasitenkinimo ar pykčio, niekuomet nesiskųsdavo pavargusi, nors kartais kelias naktis iš eilės budėdavo prie sergančiųjų ligoninėje ir mieste, skurdžiausiuose jo užkampiuose. Niekas nemokėjo taip greitai įkalbėti vaikų, kad išgertų neskanius vaistus, eitų į vonią ir darytų kitus nemėgstamus dalykus. Vienam pasakaitę paseks, kitam ką nors paskaitys, tą dainele užmigdys, su anuo pasijuoks ir pažais... Su suaugusiais irgi mokėjo apsieiti kaip niekas kitas. Taip mylėjo žmones, kad kiekvienas ligonis jai buvo tarsi brangiausias pasaulyje asmuo. Štai ir dabar nerimas kankina ją dėl pasiligojusios moters, prie kurios budės visą naktį. Vis tylutėliai prieina prie ligonės lovos ir klausosi jos kvėpavimo. Toji kvėpuoja ramiau ir lygiau, tad nusiraminusi įsitaiso krėsle ir pasineria į savas mintis.
       O mintys skrieja, skubinasi iš ligoninės mūrų, iš didelio gaudžiančio miesto toli toli, kur žalias miškelis su kitu – paparčių mišku pažemėje žvalgosi į skaidrius upelės vandenis, kur kitame krante bažnytėlė, apsupta trobelių, kur senas namas ir tamsios alėjos aplink... Toks pažįstamas, toks puikus vaizdas! Regi jį, regi taip aiškiai, tarsi iš tiesų ten būtų, tarsi nesėdėtų čia, vidury triukšmingo miesto, prie dejuojančių ligonių lovų, bet ten, šviečiant mėnuliui, bėgtų ilgomis liepų alėjomis... Juk šiandien Joninių naktis! Puikiai pamena, kaip vieną tokią naktį kartu su būreliu jaunuomenės, viešinčios pas juos per atostogas, skynė žolynus burtams... kaip vaizdavo raganą ir šoko mazurką su ponu Steponu... Linksma buvo tuomet, oi, kaip linksma! Prisimena paskui savo sapną, iš kurio visi juokėsi, ir ji taip pat... Nes argi galėjo pamanyti, kad kada nors taps vienuole? Ji tokia linksmuolė, kad atrodė, jog be šokių, muzikos, dainų neišgyventų! Nuo to laiko prabėgo šešeri metai, tik šešeri... toks, atrodytų, trumpas tarpsnis, o kiek ji tuo metu išgyveno, kiek iškentėjo, kiek minčių permąstė, kol iš to užburto rato surado išeitį – tapti gailestingąja seserimi. Kiekviena tų prabėgusių šešerių metų minutė iškyla jai atminty... Tikėdama, kad išpildys savo sumanymus, siekė pasirinkto tikslo. Ištisos dienos prabėgdavo skaitant, mokantis ir stengiantis kiek įmanoma išplėsti savo mąstymo akiratį. Su dideliu pasitenkinimu įsitikindavo, kad kasdien suvokia vis daugiau, kasdien vis aukščiau siekia jos mintis. Tik kartais pasidarydavo liūdna, kad neturi su kuo jomis pasidalyti, kad nepažįsta nieko, kas ją suprastų, paremtų pagalba ir patarimu. Tarp jos pažįstamų panelių buvo ir neblogų, tačiau nė viena jų nesiekė taip aukštai ir negalėjo jos suprasti, o jei kuri šį tą ir suprasdavo, ir kantriai išklausydavo, tai tik atsidusdavo: „Gerai yra tai, ką kalbi, bet nieko nepadarysi – kiekvienas juk galvoja daugiau apie save, ir neįmanoma, kad visi gyventų tik kitų labui! Graži svajonė, bet mes gi ne šventieji!“ Ta svajonė turi tapti tikrove, galvojo ji, gyventi kitaip negalėčiau! Ir guodėsi mintimi, kad Varšuvoje, bitininkystės kursuose tarp draugių suras tokių, kurios turės daugiau inteligencijos ir bus į ją panašesnės. Kiek iškilo sunkumų, kol išvažiavo! Ir dėl pinigų, kurie būtini pragyventi mieste, ir dėl įsitikinimo, kurį reikėjo įveikti, kad viena tarp svetimų pražus... daug, daug ašarų išliejo slapčia, kai kartais jai atrodė, kad mylima svajonė ir liks tik svajonė. Vis dėlto pasiekė savo tikslą – išvažiavo. Tarsi viena vaiski diena regisi jai tie keli mėnesiai Varšuvoje, nepaisant to, kad ne kartą teko nusivilti, nepaisant to, kad norėjo mokytis muzikos, tačiau turėjo pamokų atsisakyti, nes lėšų pakako tik kukliam pragyvenimui ir bitininkystės mokslams. Tačiau nenusiminė – nuo seno trokštamas tikslas buvo taip arti.... Be to, bitininkystė jai buvo nepaprastai įdomi; griebėsi jos su įkarščiu ir kaip viena geriausių išlaikė egzaminą. Geri laikai buvo! Galbūt laimingiausi jos gyvenime! Susirado kelias drauges, širdingai susibičiuliavo su jomis; nebuvo jos tokios, kokių norėjo, nebuvo už ją viršesnės, gal veikiau priešingai, bet vis dėlto gerokai lenkė buvusias jos pažįstamas. Ankstesnis jos linksmumas, trumpam apniauktas nerimasties, vėl grįžo. Visi ją ten pamėgo: ir draugės, ir mokytojai, ir tie, pas kuriuos gyveno. Galiausiai grįžo namo su seniai išsvajotu bitininkės diplomu rankose, su kupina džiaugsmo širdimi, vilčių ir rožinių svajonių pilnomis mintimis. Grįžo, ėmėsi šeimininkauti namuose, ruošti avilius kitiems metams... Atėjo laikas išpildyti pasiryžimą tarnauti kaimiečiams. Rūsti tikrovė it šaltas šiaurės vėjas ėmė draskyti rožinius jos svajonių žiedelius. Pirmiausia, neturėjo visiškos laisvės veikti, antra, trūko jai drąsos ir įgudimo, galiausiai pati nežino, ko jai trūko... gana to, kad negalėjo veikti visiškai taip, kaip norėjo, ir graužė ją mintis, kad savo gyvenimu niekam neatneša jokios naudos. Patarnaudavo ir šen, ir ten, kaip tik galėjo: kiekvienam, kuris tik norėjo, skubėjo pirmoji patarti, kaip veisti bites, pagelbėti vasarai nušvitus; mokė kelias mergaites, bet jos svajonės kilo taip aukštai, kad į tas smulkias paslaugas nekreipė dėmesio. Atėjo meilė... didžiulė, abipusė, tik be vilties... Kelios skaisčios dienos, tokios skaisčios kaip saulė – ir tik tam, kad po jų atėjusios atrodytų tamsesnės už naktį... Vis rečiau skambėjo jos juokas žemuose seno dvaro kambariuose, vis rečiau sode pasklisdavo jos dainelės aidas... Jei kartais susirinkusi jaunuomenė trumpino valandas šokiais, nebuvo juose pirmoji kaip kadaise; nenoriai truputį pašokdavo tik tam, kad nereiktų pasakoti, dėl ko pasikeitė jos pomėgiai.
       Pavasarį prasidėjo darbai bityne. Lengviau atsikvėpė... Bitės veisėsi gerai, avilių padvigubėjo, visi buvo pavyzdingai prižiūrimi. Šeimininkavo ir pas kelis savo kaimynus. Buvo nuolat užsiėmusi, ir būtų buvę jai gera, jei ne mintis, kad savo gyvenimu neatneša naudos tiek, kiek galvojo, kad, užuot visiškai pasiaukojusi artimo labui, tegali atlikti nereikšmingas ir negausias paslaugas. Ta mintis ją graužė dieną naktį, nė minutei nepaliko ramybėje... jautė, kad taip gyventi negali, kad turi išpildyti savo svajones, kuriomis gyveno nuo pat vaikystės ir kurios reikalauja visiško atsidavimo kitiems. Ėmė mintyse ieškoti išeities, rinktis kitus kelius, vedančius į tikslą. Atrado tik vieną, visiškai atitinkantį jos norus – tai tapti gailestingąja seserimi. Manė, kad jai vis dėlto bus sunku išsiskirti su viskuo, kas buvo taip brangu: su šeima, savo kraštu, kaimu, bitininkyste, svajonėmis apie naudingą gyvenimą kaime. Labai pamėgo bitininkystę, tačiau visuomet ją matė kaip priemonę siekti tikslo, mielesnę jai nei kitos, bet vis dėlto tai priemonė, o ne pats tikslas. Savo tikslo pasiekti neįstengė, tai ir priemonė nereikalinga. Tačiau svyravo ilgai. Viena vertus – galėjo gyventi visu tuo, ką mylėjo, patarnauti nedideliais mažmožiais, kita vertus – gyvenimas galėjo būti pilnas veiklos, pasiaukojimo, kiekviena jo minutė atnešanti tikrą naudą žmonėms. Viliojo ją tas antrasis. Asmeninės laimės negalėjo tikėtis, liko iš jos tik liūdesys ir gilus skausmas širdy; neabejojo, kad jis nenuslops iki gyvenimo pabaigos. Ankstesnio pramogų, šokių, juokų pamėgimo neliko nė ženklo. Netgi muzikai, kurią visuomet taip aukštino, prarado bet kokį potraukį, matydama, kad tas, kuriam taip dažnai grojo ir amžinai būtų norėjusi groti, niekada jos nebegirdės... Taigi nebuvo jokios kliūties... Apsisprendė... Rudenį, atidavusi savo biteles sesers globai, išvažiavo į Varšuvą ir įstojo į vienuolyną. Laikas skrieja kaip ant sparnų... nuolat dirbant dienos praeina kaip valandos... Jai atrodo, kad atvyko čia tik prieš kelias dienas. Gera jai dabar... ramu ir lengva sieloje.... O kiek ašarų ji jau nušluostė, kiek žmonių jos pastangomis pasveiko! Dabar bent jaučia, kad jos gyvenimas kam nors reikalingas, ir kad ir kaip būtų, nors ir labai nedaug, bet mažina žmonių vargus ir nelaimes. Tik kartais ilgu saviškių, ilgu miškų, laukų, kaimo gryno oro... bet ji ir ilgesiui laiko neturi... mintys visuomet užimtos, tai ir ilgesys negali jos užvaldyti. Retkarčiais tik, kai viena budi naktį prie ligonių, taip gailu pasidaro viso to, kad norėtų bent minutėlei nuskristi į savo gimtąjį kraštą, pabėgioti po sodą, pažiūrėti į upę, pakalbėti gimtąja šneka... tikriausiai ten dabar giedra, rami naktis, mėnuo stebuklingai atsispindi vandeny, iš toli, iš pievų atsklinda griežlės balsas, kvepia šviežiai nupjauta žolė...
       Ašaros sužibo Viktutės akyse... suklupo ant kelių ir, sudėjusi rankas, žvelgdama į kryžių, kuždėjo: „Laimink, Viešpatie, mano kraštą, laimink žmones ir jų darbus! Duok mano gimtinei daugiau darbininkų ir leisk, kad jų svajonės išsipildytų lengviau ir greičiau nei mano... O man suteik jėgų darbe!..“
       Dar ilgai meldėsi Viktutė, kol galiausiai garsesnė dejonė pakvietė ją prie ligonės lovos...

       1897

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt