<< Atgal
Paribių novelės Renata Šerelytė BALZAMUOTOJAS. VILNIUS: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 157 p. Naujos, dailiai išleistos, Renatos Šerelytės knygos Balzamuotojas pirmoji dalis, novelių grupė bendru pavadinimu Penktas puslapis, yra tarsi prologas, įvedantis skaitytoją į rinkinio problemikos lauką ir iškart parodantis įvairias jos briaunas. Visi R. Šerelytės knygos veikėjai yra penkto puslapio gyventojai, tik dėl skirtingų priežasčių į jį patekę. Penktas puslapis gyvenimo, galima sakyti, ir socialumo paribys, kurio briaunomis vaikšto labai įvairūs personažai: nuo nebylios biuro sekretorės iki visiškai degradavusių personų. Tai dvasinio bergždumo erdvė, kurią reprezentuoja priemiesčiai, prekybos centrai ar biuro dykra. Bevaisės žemės vaizdinys apibūdintų tiek jų gyvenimo erdvę, tiek dvasios būklę: Nepažįstu to kūno, kaip
pasaulio, atskirai egzistuojančio; nežinau, ar padės, bet vis dėlto tyliai savo kalba
jam sakau: Knygoje nuolat formuojama opozicija tarp erdvių, kurios yra tarsi kita pasaulio pusė ar jo pakraščiai, ir numanomo centro, kurio buvimą personažai tik nujaučia arba iš jo išstumiami. Centras tvarkos, harmonijos, disciplinos pasaulis, kuriam priklauso ir tikrovė. Tikrovė, kalbant apie R. Šerelytės noveles, yra sąlygiška sąvoka, ja tiktų pavadinti tam tikrą pasaulio modelį centro pasaulio, kuriame veikia sveiko proto regimi ryšiai. Kas yra tas sveikas protas, pasakykite man, ir aš pasakysiu, kas esat jūs (Tobulybės forma, p. 10). Tai, kas nepatenka į sveiko proto lauką, R. Šerelytę ypač domina, savo tekstuose ji nuolat tyrinėja ribą tarp sveiko proto ir iracionalaus, sapno, vizijos pasaulio. Įvardyta centro ir periferijos opozicija atitinka ir sąmonėspasąmonės priešpriešą. Dažnai skaitant tekstą sunku iškart suvokti, kur baigiasi ar prasideda sapnas. Artima sapno ir tikrovės vaizdavimo stilistika sapno tikroviškumas ir tikrovės sapniškumas juos ypač suartina. Pavyzdžiui, perskaičius novelę Jūrą sapnuoti geriau, tik grįžtant, jungiant detales pavyksta suvokti, kad teksto subjektas nubunda iš vieno sapno į kitą ir niekada į tikrovę, pastarąją jis tik prisimena ir nori į ją ištrūkti: Aš įveiksiu tą metą. Vėl pradėsiu normalų disciplinuotą gyvenimą (p. 74). Tas metas ypatingas laikas, kai sapno pasaulis ima egzistuoti tikrovės teisėmis, žmogaus gelmės susidrumsčia, ima kilti į paviršių ir sukomplikuoja jo skaidrią realybę (Širdis plakė su pertrūkiais, nirtulingai, tarsi prakeikdama sunkų, inertišką kūną, įkalinusį sapnų obuolį p. 75). Visa novelė yra sapnas ir joje tampa svarbu tik tai, į kurią savo pasąmonės dalį veidu pasisuks personažas: Sutrikęs stovėdavo ant dviejų
erdvių slenksčio ir bijodavo į kurią nors atsisukti ne puse veido <...>. Veikėjai nori nubusti į pasaulį, į sąmonę iš fobijų, pasijų, fantazijų erdvės, kuri juos vis labiau artina prie mirties, būdo įveikti savo metamorfozes: Nenoriu miego, sumurmėjo Raudė. Nebenoriu sapnų. Aš ne žuvis. Noriu atsibusti (Raudės atgaila, p. 149). Raudė, kaip F. Kafkos Gregoras Zamza, yra patyrusi metamorfozę. Ši metamorfozė perkelia iš sąmonės į pasąmonę, ji nutraukia ryšius su pasauliu, kuriuos veikėja mėgina atkurti atlikdama kultūrinį veiksmą atgailą, tačiau ji nepavyksta. Raudė patiria metamorfozę, nes negali užmegzti jokio ryšio su supančia aplinka; šie ryšiai ima trūkinėti jau vaikystėje (dalis R. Šerelytės personažų bando įveikti vaikystės traumas), kai prarandamas santykis su religija. Tekste matome tarsi apsukamą gyvenimo ratą: Raudė mėgina atkurti tai, kas buvo nutraukta pačioj pradžioj ir kas susiejama su moteriškųjųmotiniškųjų reikšmių steigtimi. Veikėja nebegali pakartoti šių reikšmių, steigti savosios moteriškos tapatybės, kuri įgytų būties substanciją: O aš vaikų neturiu, sielvartingai
tarė Raudė. Nes mane dar vaikystėj suluošino, suvarpė strėlėm, nieko negaliu savyje
išlaikyti, viskas išteka!.. Sapno prigimtis knygoje yra labai ambivalentiška: jis gali įsiveržti į žmogaus sąmonės pasaulį kaip destruktyvi energija, jį transformuoti, perkeisti ir nugramzdinti žmogų į pasąmonės dugną, reiškiantį ir mirtį. Tačiau sapnas, vizija taip pat gali pranešti apie slaptus tikrovės ryšius, tarsi nuplėšti nuo žmogaus aplinkos regimybės šydą, netgi pranašauti. Novelė Luotelis iš laikraščio sudaryta iš dviejų dalių: pirma sapnas, antra tikrovė. Sapno detalės pasikartoja tikrovės epizode ir ima ją aiškinti. Sapnas primena žmogui tai, ką jis yra apie save pamiršęs. Teksto pabaigoje paaiškėja, kad susapnuotas potvynis yra žmogaus perėjimas iš vieno būties moduso į kitą, tai savos tapatybės, ankstesnio savo veido ištrynimas: Dešimtą valandą turiu sėdėti
prie darbo stalo, ir geriau, kad jokios reminiscencijos neatsispindėtų veide. Tik
oficiali šypsena, kuri tinka visur, net laidotuvių rūmuose. Personažai nuolat susiduria su barjerais, kurių
negali įveikti ir kurie neleidžia atstatyti santykių su pasauliu, su kitu.
Novelės Injekcija veikėja Marija apsigaubusi vienatvės šalčio šilku, kuris yra
barjero tarp jos ir vyro įvaizdis. Vyras matematikas, žiūrintis pro akinių stiklą,
dar labiau pabrėžiantį jau esamą atstumą, yra įsikūnijusi geometrija, tvarka ir
galia valdyti. Marija mėgina šią galią įveikti kreipdamasi, tačiau bet koks jos
kreipinys pakimba tuščioje erdvėje ir veikėja vis labiau sukasi į vienatvės šilką
(visa novelės erdvė artima V. Juknaitės Stiklo šaliai). Vyrui išėjus, į namus
pagal melagingą iškvietimą (?) ateina gydytojas, pastarasis, priešingai nei vyras,
kuris atmeta bet kokį kontaktą, jį primeta. Vyksta keistas pokalbis: Marijos žodžiai
lieka neištarti, ji vis nori ką nors pasakyti, bet nutyli arba ištaria tik dalį, ir
santykį diktuoja kalbantis vyras. Gydytojo figūrą galima suvokti kaip metaforą. Jis
ateina pagydyti nuo vienatvės, o jo suleidžiama raminamųjų injekcija yra aliuzija ir
į lytinius santykius: O kai adata prisilietė prie odos, ji suriko nesavu balsu ir
ilgam neteko žado, tik pro pusiau sumerktas blakstienas matė, kaip kambary pamažu
gęsta šviesa, daiktai meta paslaptingus šešėlius, ir juto šiltą gyvybės skystį,
kylantį aukštyn, širdies link (p. 25). Tačiau šis primestas, brutalus,
injekciškas santykis tik pakeičia vienatvės šilką švarų ir skaidrų, į
dvokiantį drabužį, kurį Marija vėl turi nusiplėšti viena (<...> o Marija,
sėdėdama tamsoje, bandė nusiplėšti neregimą dvokiantį drabužį, lyg šlapias
nailonas prilipusį prie kūno, p. 27). Šitas kvartalas egzistavo atskirai
be miesto. Jo žaluma niūri ir pagoniška, jokios išganymo vilties. Toliau vaizduojami kvartalo numirėliai geismo
išdžiovintomis akiduobėmis nedaug skiriasi nuo gyvųjų: Stasiko čia nebuvo nei
gyvo, nei mirusio. Būties substancijos rujos metu nesiskyrė (p. 152). Jų gyvybės
energija yra geismas, o Magdalenos frigidiškumas galutinai naikina jos esatį šioje
erdvėje. Išsiuvinėta Magdalena, pabaigoje jau mirusi, yra kaip ir trumpai
atsimerkusi Daška. Atmintis primena jai gyvenimą, tačiau jai likusi tik kūno tvermė,
kuri nebeleidžia į gyvenimą sugrįžti. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |