|
<< Atgal
|
TOMAS ŠINKARIUKAS
N o v e l ė s
|
Špesarto smuklė
Kolapsas
Vienatvės žaidimai
Sportininkas
Į viršų
Špesarto smuklė
Jau ilgą laiką Ernestas ėjo užšalusiu ir
apsnigtu ežero paviršiumi. Jo telefonas išsikrovė. Galėjo būti apie vidurnaktį.
Tvyrojo gili žiemos naktis. Ežero viduryje buvo šviesu, nes juodam danguje, be debesų,
kabojo perlamutrinis mėnuo ir sniegu padengtas ežeras blausiai švytėjo. Abiejose ilgo,
siauro ežero pusėse dunksojo tamsus miškas. Ernestas nejautė nuovargio, nors jau
kelias valandas klaidžiojo girioje, vieną kartą klausė kelio vienkiemyje, įtarių
kaimiečių, o dabar eina ežeru, kurio nežino pavadinimo. Negalėjo paskambinti
kompanijai, kuri jo laukė kažin kokioje sodyboje už nežinia kiek kilometrų nuo šios
bevardės ir, atrodo, negyvenamos vietovės. Išvažiavo iš Vilniaus paskutiniu autobusu,
jame dar kalbėjo su jau įsilinksminusiais jaunuoliais, išlipo nurodytoje vietoje,
stotelėje vidury miško, ir pasiklydo. Iki sodybos pagal draugo nurodymus turėjo eiti
apie 2 km aiškiu ir, pasak jo, tiesiu miško keliuku, praeiti dvi proskynas ir atsidurti
prie vilos. Jis praėjo jau dešimt proskynų, kelis kartus kažkur beprasmiškai pasuko
ir dabar eina bevardžio ežero paviršiumi turbūt tolyn nuo tikslo.
Jis sustojo ir įkvėpė gaivaus šalto oro. Miškas
dunksojo sustingęs kaip ir mėnuo danguje. Bežadė pasakiška tyla. Gal ir gerai, kad
klaidžioja nakties gilumoje. Viloj triukšmas ir nesąmonės. O čia gražu ir
paslaptinga. Tik šalta. Jis nusiėmė kuprinę ir atidaręs ištraukė butelį degtinės.
Nugėrė tris gurkšnius, vėl įsidėjo ir girgždančiu sniegu patraukė toliau.
Iš pradžių jam pasirodė, kad tarp medžių
kamienų sušmėžavo mėnulio diskas. Bet ne. Juk baltas mėnuo kabo tiesiai prieš jį
danguje. Ten, už ežero, giliai tarp medžių mirksėjo kita šviesa. Jis pasuko kranto
link. Nuėjęs kokį šimtą metrų ir užlipęs stačiu šlaitu, aiškiai pamatė
šviečiantį langą. Gelsva, blanki šviesa. Jis vėl išsitraukė butelį, gurkštelėjo
ir atsikvėpęs pasuko link žiburio.
Netikėtai didelis namas stovėjo laukymėje,
užlietoje mėnesienos. Ant sniego gulė ištįsęs namo šešėlis su dviem neįprastai
ilgais kaminais. Tai buvo lyg ir troba, tačiau dviejų aukštų ir statesniu negu kaime
įprasta stogu, padengtu skiedromis ar tamsiomis čerpėmis, įžiūrėti buvo sunku.
Keista, bet apie namą nebuvo jokių ūkinių pastatų, jokių tvartų ar sandėlių,
nebuvo netgi jokios tvoros, nei vaismedžių ar krūmų. Dviejuose languose degė gelsva
šviesa.
Šiais košmarų laikais vienišas keleivis prie
nuošalios sodybos visada pasijunta žmogžudžiu ir visada jo laukia nemalonios,
įtemptos akimirkos, įrodinėjant šeimininkams tokios prielaidos nepagrįstumą.
Durys buvo mėnesienos apšviestoje namo pusėje.
Ernestas pabeldė. Tyla. Virš durų ant sienos peiliu buvo išraižytas kreivas
užrašas: A m ž i n a i. Jis pabeldė garsiau. Viduje nuo artėjančių žingsnių
sugirgždėjo grindys ir durys atsidarė. Prieš jį stovėjo stambus vyras visiškai
nuskusta galva su blizgančiu auskaru ausyje. Jis atrodė gal keturiasdešimties, kiek
didesnio negu vidutinio ūgio. Vilkėjo iš virvelių nertą bliuzoną, pro kurį kaip pro
rėtį persišvietė torsas.
SKUSTASIS. O! Naktinis... Ko tau reikia?
ERNESTAS. A... Atsiprašau. Aš norėčiau pasikrauti
telefoną... Jeigu galima.
Tyla.
SKUSTASIS. Užeik.
Ernestas įeina paskui vyrą.
SKUSTASIS. Uždaryk duris. Einam čia.
Per aklai tamsią priemenę jie įeina į didelį
kambarį aprūkusiomis sienomis. Jame stovi grubus lentų stalas ir keli suolai. Dega trys
žibalinės lempos. Viena pakabinta palubėj ir dvi ant stalo. Didžiulėje baltai
pilkoje krosnyje spragsėdama dega ugnis. Šalia krosnies sukrauti kažkokie rakandai ir
juodi aprūkę puodai. Prie stalo sėdi kitas neaiškus tipas. Jis smulkesnio sudėjimo,
labai liesas, juodomis žiurkės akimis, nesiskutęs. Vilki nudrengtas treningines kelnes
ir ties pažastim perplėštus purvinus marškinėlius, ant kurių užrašas: NBA ACTION.
Jo rankos melsvos, apžėlusios juodais gyvaplaukiais. Judesiai ir žvilgsnis greiti ir
neramūs. Jis skustojo su auskaru priešingybė, skustasis, atsainus ir pasitikintis,
žvelgia paniekinamai, primerktom akim. Judesiai lėti ir savotiškai grakštūs.
Skustasis mosteli į Ernestą.
SKUSTASIS. Janai, žiūrėk. Nori pakraut
telefoną...
JANAS (šypteli). Iš kur jis?
SKUSTASIS. Chui jevo znaet.
JANAS (patapšnoja suolą). Sėsk.
ERNESTAS. Ne. Ačiū. Aš tik norėčiau...
JANAS. Sėsk sėsk. Nusirenk ir sėsk.
Ernestas delsia.
SKUSTASIS. Nusirenk.
Ernestas nusiima kuprinę. Skustasis nuvelka jam
striukę ir pakabina ant vinies. Ernestas pakelia kuprinę, nueina prie stalo ir atsisėda
ant suolo, kitoje pusėje.
ERNESTAS (apsidairo). Kur čia galima pakrauti
telefoną?
JANAS. Tu čia matei elektros laidus?
Dabar Ernestas pastebi, kad Janas žirklutėmis karpo
nagus ir tie krinta ant žemės. Tarytum ore guli maža manikiūro dildė.
ERNESTAS. Velniava...
JANAS. Tikra.
Ernestas atsisuka ir pažvelgia į už nugaros prie
krosnies stovintį Skustąjį su auskaru ausyje.
ERNESTAS. Gal yra arti... kokia kita sodyba?
Skustasis gūžteli pečiais.
JANAS. Kodėl tu čia atsiradai?
ERNESTAS. Pasiklydau.
Skustasis už nugaros nusijuokia. Janas irgi
šypteli, papučia sau į nagus ir paima dildę.
JANAS. Tu iš kur?
ERNESTAS. Iš Vilniaus.
JANAS. O ką čia veiki?
ERNESTAS. Važiavau pas draugus pabaliavot.
JANAS Pas panas?
ERNESTAS. Nu jo... į kompaniją.
JANAS. Irgi iš Vilniaus?
ERNESTAS. Jo.
JANAS. Ir pasiklydai.
ERNESTAS. Taip.
JANAS. Ir panų nebėr... ir išgert nebėr...
paklydom.
Skustasis už nugaros vėl nusijuokia. Jie
susižvalgo, Janas irgi nusijuokia.
JANAS. Tai kaip tu taip?
ERNESTAS. Ai, bliat'... ėjau ėjau...
Už nugaros garsiai nuvirsta puodas. Ernestas staiga
atsisuka, net suolas pasvyra. Janas ir Skustasis kartu juokiasi.
JANAS. Arabe, netriukšmauk! (Ernestui) Nu...
ėjai, ėjai... ir ką?
ERNESTAS. Ir nieko. Matau, kad šakės. Nuklydau
kažkur.
JANAS. Kuo tu atvažiavai? Autobusu?
ERNESTAS. Jo. Išlipau šitoj... Pa... Pakertėj ar
Pameldėj...
SKUSTASIS. Pabybėj.
Ernestas prisiversdamas nusijuokia.
JANAS (pastumia jam cigarečių pakelį).
Rūkyk.
ERNESTAS. Aš turiu. Ačiū.
JANAS. Nori valgyt?
ERNESTAS. Ne ne. Ačiū.
JANAS. Arabe, iškepk kiaušinienės.
SKUSTASIS. Pats išsikepk.
Ateina ir atsisėda ant suolo šalia Ernesto. Šis
pažvelgia į jį. Keista, kad jį vadina Arabu. Nieko arabiško jo veide nėra, nebent
kiek lenkta nosis. O sėdintysis priešais jo liesasis bendras kaip tik atrodo panašus į
pietietį juodais plaukais ir juodom akim, nors rankos ir bjauriai baltos, su mėlynom
tatuiruotėm.
JANAS. Ar tu žinojai, kur eini? Į kurią pusę?
ERNESTAS. Iš pradžių žinojau. Man paaiškino. O
paskui einu, einu, žiūriu, kad nė velnio nieko nėr, miškas miškas, proskynos, vėl
miškas... ir paskambint negaliu, mobiliakas nachui išsikrovė. Paskui priėjau
šitą ežerą.
Tyla.
JANAS. Ėjai, ėjai ir priėjai.
ERNESTAS (nesuprasdamas žiūri į Janą).
Kaip jis vadinasi?
JANAS. Kas?
ERNESTAS. Šitas ežeras.
JANAS. Nežinau.
Pažvelgia į Skustąjį. Šis lėtai papurto galvą.
JANAS. Davai, atnešk.
Skustasis kažkur nueina ir atneša dvilitrinį
stiklainį, beveik pilną skaidraus skysčio. Paskui iš sukežusios spintelės,
stovinčios prie durų, išima lėkštę ir taip pat padeda ant stalo. Lėkštėje
padžiūvusi duona ir lašiniai. Skustasis atsineša peilį ir papjausto duonos ir
lašinių. Paskui apžiūrėjęs pastato ant stalo stiklinę ir pareguliuoja vienos lempos
dagtį.
ERNESTAS. Jūs, aišku, telefono neturit?
JANAS. O kokio telefono tau reikia?
ERNESTAS. Nu... mobiliojo.
JANAS. Ne... mobiliojo neturim. Anksčiau turėjom,
bet dabar neturim.
Ernestas pažvelgia į ant vinies kabančias
surūdijusias senoviškas keistos formos žirkles su spyruokle ir labai plačiais
ašmenimis. Janas atsisuka ir taip pat nužvelgia žirkles.
JANAS. Romijimo žirklės.
SKUSTASIS (nukabina jas ir apžiūri). Ne
romijimo. Čia turbūt avims kirpti.
Paspaudo surūdijusią spyruoklę ir vėl pakabina
instrumentą ant vinies. Atsisėda prie stalo.
ERNESTAS. Man reikia eiti. Bandyt ieškot...
Skustasis ir Janas susižvalgo.
JANAS. Ko ieškot?
ERNESTAS. Sodybos. Vilos. Vis tiek surasiu. Šiaip
jau ačiū už...
JANAS. Kokios sodybos?
ERNESTAS. Na draugo.
JANAS. Tu nežinai, kur ji yra.
ERNESTAS. Vis tiek surasiu.
SKUSTASIS. Ką tu surasi?
ERNESTAS. Ji vis tiek čia kažkur.
SKUSTASIS. Čia kažkur?
ERNESTAS. Turi būti.
SKUSTASIS. O tau čia blogai?
ERNESTAS. Gerai. Bet aš žadėjau ten nuvaryti.
JANAS. Visos panos jau išpistos miega. Tau
nebėr kur skubėt.
ERNESTAS. Beje, kelinta valanda?
SKUSTASIS. Jau, beje, labai vėlu. Beje.
Janas paima stiklainį ir pripila pusę stiklinės.
Pastumia ją Ernestui.
JANAS. Davai.
ERNESTAS. Klausykit, aš gal ne. Reiks dar eiti...
JANAS. Davai, davai.
Ernestas išgeria.
JANAS. Užkąsk.
Ernestas užkanda.
JANAS. Dabar įpilk.
Ernestas pripila pusę stiklinės. Skustasis
atsikvepia, išgeria, užkanda ir vėl pripila stiklinę.
ERNESTAS. Neblogas.
JANAS. Reikia gerti vyną ir šampaną...
ERNESTAS. Kodėl?
JANAS. Ką?
SKUSTASIS (šypteli, Ernestui). Jis nepasakys.
Janas išgeria, pripila stiklinę, pastumia Ernestui.
ERNESTAS. Užkąsk.
JANAS. Gerk, gerk.
ERNESTAS. Ne, aš tikrai daugiau gal ne.
Skustasis užsirūko ir pakreipęs galvą žiūri į
Ernestą.
ERNESTAS. Aš tikrai varau. Reikia varyt.
Gal rytoj užeisiu, jeigu čia netoli.
Jis keliasi nuo stalo. Skustasis uždeda ranką jam
ant peties ir vėl pasodina.
SKUSTASIS. Tik rytoj... pasakysi man sudie, tik
rytoj...
ERNESTAS (nusijuokia). Bet man tikrai reikia.
SKUSTASIS. Išgerk, paskui kalbėsi.
Ernestas apgailestaudamas atsidūsta, išgeria,
pripila stiklinę.
SKUSTASIS. Matai. Nesunku.
Janas ištraukia iš kišenės nuotrauką ir paduoda
per stalą Ernestui. Nuotraukoje mergina šviesiais plaukais.
ERNESTAS. Čia kas... Tavo draugė?
Janas linkteli.
ERNESTAS. Graži... kur ji?
Janas tyli. Užsirūko.
ERNESTAS. Kur ji dabar?
Janas perbraukia sau per kaklą ir parodo į dangų.
Ernestas vėl nuleidžia akis į nuotrauką. Janas ištiesia ranką, paima nuotrauką ir
įsikiša atgal į kišenę. Skustasis išgeria, pripila stiklinę.
ERNESTAS (atsistoja, Skustasis žiūri į jį).
Einu, nusimyšiu.
Per tamsią priemenę jis nusigauna iki durų. Lauke
tvyro sustingusi žiemos naktis. Kaip ir anksčiau, virš miško šviečia mėnuo.
Ernestas žengia kelis žingsnius palei sieną į priešingą pusę nuo langų ir
žiūrėdamas į blyškų savo šešėlį šlapinasi ant sniego.
Staiga lyg gavęs elektros smūgį pasuka galvą,
apsitaško kelnes. Prie durų stovi moteris. Galvą ji apsimuturiavusi lyg kaklajuoste,
lyg skara, o vilki kažką panašaus į vatinuką. Ji pasisukusi žiūri į jį, tačiau
Ernestas negali įžiūrėti šešėlyje skendinčio jos veido. Moteris atidaro duris ir
dingsta už jų.
Kai Ernestas grįžta į kambarį, ant stalo jo jau
laukia stiklinė. Jis atsisėda. Moteris sėdi ant suolo prie sienos kambario kampe ir,
pasidėjusi ant kelių krepšį, jame rausiasi. Ernestas atsisuka ir pažvelgia į ją.
Moteris pakelia galvą ir nusišypso. Šypsena nemaloni. Jos veidas strazdanotas, akys
šviesios kaip ir antakiai, o plaukai juodi. Tas nenatūralus spalvų derinys ir šypsena,
atidengianti kreivus smulkius dantis, daro nemalonų įspūdį. Amžius irgi neaiškus.
Tarp 25 ir 45. Sėdintieji prie stalo nekreipia į ją dėmesio. Visi ilgai sėdi
tylėdami. Tik moteris prie sienos šiurena tebesirausdama krepšy.
ERNESTAS. Gal ji žino ežero pavadinimą?
Skustasis papurto galvą.
ERNESTAS. Bet kaip galima nežinoti? Jūs čia pirmą
kartą?
SKUSTASIS. Mes čia ne šeimininkai.
ERNESTAS. O šeimininkai kur?
SKUSTASIS. Jie...
Janas pažvelgia į jį, ir Skustasis nutyla,
truputį pasislenka į šalį ir staiga smogia alkūne Ernestui į veidą. Akyse
sužaibuoja, jis aukštielninkas nuvirsta nuo suolo. Pajunta burnoje sūrų skonį.
Moteris žiūri į jį iš viršaus. Jis išgirsta švepluojantį ar veikiau keistai
švilpčiojantį balsą.
MOTERIS. Nebijok, neužmuš. (Kažkam, sėdinčiam
prie stalo) Nemušk.
Ernestas perbraukia ranka kraujuotą nosį ir lėtai
atsikelia. Skustasis apkabina jo petį ir priverčia atsisėsti prie stalo. Moteris
paduoda drėgną skudurą. Jos rankos irgi strazdanotos. Jis kurį laiką žiūri į
skudurą, paskui nusišluosto nosį ir ranką. Skustasis pastato prieš jį stiklinę.
ERNESTAS. Negersiu.
SKUSTASIS. Gersi.
Moteris žiūri į jį ir šypsosi. Papurto galvą.
MOTERIS. Neužmuš.
Staiga ji atsisagsto languotus, turbūt vyriškus
marškinius ir parodo jam labai baltas krūtis su tamsiai rudais speneliais. Ernestas
nusisuka. Skustasis patapšnoja jam per petį.
Jis, atrodo, guli ant suolo. Kažkas lyg uždeda
šaltą ranką jam ant kaktos. Jis pramerkia vieną akį, kitą. Dabar ranka uždėta jam
ant akių ir jis žiūri pro kažkieno pirštus. Paskui ranka dingsta. Šviesa blausi, bet
ji sustiprėja. Kažkas pastato lempą šalia jo ant stalo. Jis mato judančius siluetus
ir kažkieno veidą. Sugirgžda durys. Kažkokie balsai pasako: Nieko neužkasė, tik
galvą... Ir: ...nedėjo ten kepenų.
Bet galbūt balsai skamba tik jo galvoje.
Ernestas pabunda tamsoje ir greitai atsisėda.
Kūnas sustingęs nuo šalčio. Ant jo buvo užmesti keli drobiniai maišai. Jis sėdi
tamsoje ant medinių grindų. Galva skausmingai tvinkčioja. Kai akys pripranta prie
tamsos, jis apsidairo ir pamato, kad sėdi palėpėje. Vienas jos galas visiškai tamsus.
Kitame šviesa skverbiasi pro nedidelį langelį. Jis tyliai atsistoja, įsiklauso. Paskui
atsargiai perlipdamas senus rakandus nueina prie lango. Šis be stiklo, užkaltas
polietilenine plėvele, pusė jos atplyšusi ir nulinkusi žemyn. Ernestas iškiša galvą
pro langelį. Priešais jį kita laukymės pusė, užlieta mėnulio šviesos. Mėnulio
nesimato. Ernestas tebėra su batais ir apsirengęs taip, kaip sėdėjo prie stalo
apačioje. Jis nuplėšia polietileninę plėvelę ir įsispokso į sieną. Ji sukalta iš
vieno sluoksnio sutręšusių senų lentų. Jis pabando atplėšti lentą. Lenta lūžta
per pusę. Jis iškiša kojas pro langelį ir kulnais atsiremia į siaurą atbrailą
apačioje. Megztinis susismaukia iki pažastų. Jis apsisuka pilvu į sieną, aštrios
rakštys susminga į juosmenį. Pagaliau batų galais remdamasis į atbrailą išlenda į
lauką ir susverdėjęs nušoka žemyn į pusnį. Įsiklauso. Šalia sienos iš pusnies
kyšo medinė rankena. Jis paima už rankenos ir ištraukia seną surūdijusį pjautuvą.
Apsidairo, pradeda slinkti palei sieną belange namo puse. Prieina namo kampą. Už jo pro
langus krenta blausus šviesos ruožas. Ernestas prislenka prie lango.
Nuogas kūnas guli ant žalios polietileninės
paklotės netoli krosnies. Jis begalvis. Kairės rankos nuo alkūnės irgi nėra.
Aplink jį telkšo kraujo klanas, į kurį numesta keletas skudurų. Moteris sėdi prie
stalo. Kažkodėl jis aiškiai pamato degtinės butelį, buvusį jo kuprinėje, o dabar
stovintį ant lentynos, virš jos ant sienos anksčiau nepastebėtą turbūt religinio
turinio paveikslą. Trys primityvūs angelai, sukišę nosis, žiūri vienas į kitą arba
į kažką neįžiūrimą iš didesnio atstumo. Ernestas vėl pažvelgia į moterį,
sėdinčią prie stalo, ir pajunta, kaip šaltį ir vakuumą pilve pakeičia stiprus
geismas. Kojos dar sunkios, o akyse tvinkčioja pulsas. Rankos juokingai virpa. Jis
sugniaužia pjautuvo rankeną. Kai įeina į kambarį, moteris iš pradžių net nepasuka
į jį galvos. Ji gerokai girta. Jis stovi su pjautuvu rankoje ir žvalgosi. Beveik
trečdalį grindų apsėmęs kraujas.
ERNESTAS. Tas (parodo sau į ausį taip, neva joje
būtų auskaras) ...užmušė tą?
Pasižiūri į begalvį kūną.
Moteris, tik antrą kartą paklausta, linkteli
galvą.
ERNESTAS. Kas nupjovė galvą? Jis?
Moteris papurto galvą. Po to linkteli.
ERNESTAS. Jis grįš?
Ji neatsako. Papurto galvą.
ERNESTAS. Užkasė?
Ji papurto galvą.
ERNESTAS. Mėgsti kepenis?
Moteris pradeda juoktis keistu juoku, rodydama
smulkius dantis. Ir vėl papurto galvą.
ERNESTAS. Kodėl užmušė?! Dėl tavęs?! Kodėl
užmušė? Kur jis?
Ji neatsako.
ERNESTAS. Kodėl? Dėl tavęs?!
Ji pažvelgia į jį, bet neatsako.
ERNESTAS. Ar tau patiktų valgyti mano kepenis?
Ji vėl išsišiepia parodydama dantis ir
nusišluosto ranka nosį. Ernestas pažvelgia į paveikslą virš lentynos, paskui vėl į
ją. Geismas nepaprastai sustiprėja. Jis žengia prie jos ir, laikydamas vienoj rankoj
pjautuvą, antrąja griebia už marškinių ir ištempia iš už stalo.
ERNESTAS. Apsisuk. Maukis kelnes.
Ji nusimauna dvigubas kelnes ir nusisukusi atsiremia
alkūnėmis į stalą. Jis greitai atsisega diržą ir džinsus. Pamatęs baltą kūną,
vos spėja prieiti. Stalas subraška nuo svorio, stumdomas girgžda. Pakreipęs galvą,
jis žvelgia į paveikslą. Paskui į baltą moters nugarą ir savo rankas ant jos.
Stalas subilda nuo paskutinio krestelėjimo ir vėl stoja tyla. Jam pasitraukus, moteris
nusijuokia.
Vilkdamasis striukę, tvarkingai kabėjusią ant
vinies prie durų, atsega kuprinę. Ten guli visi daiktai, nėra tik degtinės butelio,
jis tuščias stovi ant lentynos. Ernestas dar kartą nužvelgia kambarį ir išeina į
naktį.
Iš pradžių brenda per mišką, panirusį į
priešaušrio tamsą. Mėnulis pasitraukęs į dangaus pakraštį ir jo nebematyti.
Pagaliau prieina kažkokį kelią.
Eidamas juo aplenkia kelias sodybas ir, lydimas
vienišo šuns lojimo, greitai žingsniuoja tolyn.
Kai po kelių valandų išeina į tuščią plentą,
jau visiškai šviesu. Jis atsisveikina su pjautuvu, šis ne bumerangas, nusviestas
negrįžta.
Perėjęs į kitą plento pusę, jis prisidega
cigaretę ir pažvelgia į tolį. Dangus skaidrus, šviesiai mėlynas.
Už laukų, virš juodo miško, teka skaisti saulė,
užliedama baltą lygumą rausva šviesa.
ERNESTAS (traukdamas cigaretę). Gyvenimo
nuėjęs pusę kelio, atsidūriau tamsiame miške.
Į viršų
Kolapsas
Beprotybės prigimtis paslaptinga. Kartais ji
prasideda kaip tylus preliudas, o baigiasi kaip aistringas koncertas. Benui, trisdešimt
aštuonerių metų tarnautojui, taip pat prasidėjo švelniai, bet vėliau jį užgriuvo
visa demoniška jo kuklios psyches deviacijų ir variacijų banga.
Vieną gegužės popietę eidamas gatve jis panoro
paklausti praeivio, kuri dabar valanda. Ir paklausė. Nors laikrodį turėjo. Netgi du.
Vieną mobiliajame telefone, kitą ant rankos. Po kelių minučių jis panoro
paklausti dar kartą. Jeigu nepaklausiu, bus blogai, nors tai tik žaidimas. Per
pusvalandį apklausė penkiolika praeivių ir visi sąžiningai jam pasakė, kad nežino.
Žaidimas jam greitai nusibodo. Visi sakydavo tą patį. Moterys sustodavo, rausdavosi
rankinėse, prilaikydamos jas sulenkta pakelta koja traukdavo lauk telefonus, asmeniniai
daiktai krisdavo iš rankinių ant šaligatvio. Jis pasilenkdavo ir mandagiai juos
pakeldavo. Nosinaitę ar lūpdažį. Sakydavo joms: Nesivarginkit. Bet jos
stengdavosi. Teisindavosi: Nieko, nieko, tuoj ir vėl rausdavosi rankinėse
ieškodamos giliai įkišto telefono, žinoma, jei neturėdavo laikrodžio ant rankos.
Kartais jos sustodavo kaip įbestos, tarsi būtų jo užhipnotizuotos. Kai kurios netgi
pažvelgdavo į jį ir nusišypsodavo. O jis žiūrėdavo į jas ir taip pat šypsodavosi.
Štai kokią galią jis turėjo. Su vyrais sekėsi blogiau. Kai kurie, sumurmėję kažką
po nosim, tiesiog praeidavo pro šalį. Tai buvo atgrasūs padarai. Nevykėliai ir
bukagalviai. Todėl, pamatęs dar vieną vyriškos lyties praeivį, Benas priėjo ir
paklausė:
Atleiskit... kiek čia ir vėl... sudeginti
dantų baltų ar valandų?
Reakcija jį visiškai nuvylė. Žmogus greitai
nuėjo į šalį. Benas patraukė toliau ir sutikęs kitą praeivį paklausė:
Kiek valandų... kiek šiknoj granatų?
Praeivis jį smarkiai pastūmė ir pasakė:
Kurva, bliat', tuoj išjungsiu...
pažvelgė į Beną, lyg užsimojo, neva pagąsdino, nusijuokė ir nuėjo.
Tai buvo nyku, neperspektyvu ir apgailėtina. Tą
dieną jis paliko praeivius ramybėj. Tiesa, jau netoli namų pamatė priešais
ateinančią porą. Jauną vyrą su mergina. Mergina ėjo atsisagsčiusi džinsinį
švarkelį ir per marškinėlius matėsi dailios krūtų formos. Benui kilo vos
sutramdomas noras griebti jai už krūties. Tačiau neišvengiama fizinė grėsmė,
susidorojimo baimė ir tiesiog padorumas sulaikė jį.
Namuose jis graužėsi dėl savo neryžtingumo.
Neįmanoma peržengti ribų neperžengiant ribų, kartojo sau.
Vėliau viską pamiršo. Tik kartais skaičiuodavo
šaligatvio plyteles. Stengdavosi neužlipti ant sudūrimo linijų, kai kurias plyteles
peršokdavo.
Paūmėjimas prasidėjo, kai kolegė darbe pasiūlė
jam nueiti su ja į teatrą. Ji turėjo du bilietus. Niekas iš darbuotojų į teatrą
eiti nenorėjo. Neturėjo laiko. Ji pasiūlė jam. Ir jis sutiko. Laiko turėjo.
Vos užgesus šviesoms ir įsivyravus tylai, jis
pajuto, kad kažkas ne taip. Jam kažkas darėsi. Nušvitusioje scenoje jau kurį laiką
stovėjo personažas ir mįslingai žvelgė į salę. Benas panoro atsistoti ir jam ką
nors garsiai pasakyti. Pavyzdžiui: Ateik čia! arba: Mesjė, jūsų vidinis
pasaulis!.. Jie sėdėjo aštuntoje eilėje iš krašto. Jo bendradarbės akys buvo
nukreiptos į sceną. Ką ji ten mato? Kodėl ten? Jis, praradęs laiko nuovoką, panarino
galvą ir ilgai žvelgė sau po kojomis į tamsą tarp kėdžių.
Scenoje kažkas suinkštė, žagtelėjo ir pasigirdo
pliaukštelėjimas. Benas pakėlė galvą. Iš aktorių pozų ir įtampos galėjai
spręsti, kad veikėjas ką tik skėlė antausį veikėjai.
Jis pradėjo sekti įvykius scenoje, nors ir ne
viską suprato, nes vaidinimas jau seniai buvo įsibėgėjęs. Dialogai ir monologai jį
ramino, tačiau vos tik įsivyraudavo reikšminga tyla, jis vėl pajusdavo nenumaldomą
norą ką nors sušukti ar bent jau garsiai pakomentuoti, trumpai tariant, užmegzti
kontaktą su aktoriais, o per juos ir su publika.
Vienoje scenoje herojus ir jo sužadėtinė
svečiavosi pas kažkokią ponią. Jie gėrė arbatą. Sužadėtinė pasakė: Nuostabus
pyragas, mamyte.
Benas ryžosi eksperimentui. Atsargiu, bet gerai
girdimu balsu pasakė: Pyragas. Žmonės, sėdėję aplinkui, atsisuko ir pažvelgė
į jį. Bendradarbė kostelėjo ir vėl nukreipė akis į sceną. Tačiau Benas
pastebėjo, kaip ji nežymiai pasislinko į kitą kėdės pusę ir patraukė ranką,
gulėjusią ant ranktūrio jo pusėje. Scenoje jaunoji herojė pasakė: Tikrai, mamyte,
mums jau metas. Herojus atsistojo ir tarė: Jūsų pyragas fantastiškas, ponia.
Benas nustėro. Gal jis pateko į kažkokį
silpnapročių šou, kur beprasmiškai kartojamos tos pačios frazės, kad sukeltų
kolektyvinę beprotybę?
Sužadėtinė pasakė: Užrašykit man pyrago
receptą, mamyte.
Tai buvo paskutinis lašas. Benas pašoko ir suriko:
Išpisk mamytę! Išpisk mamyytęęę! Pisau
pyragą!
Herojaus veide atsirado apsišikėlio šypsenėlė,
jis greit peržvelgė akimis salę. Neaišku, ar taip reikėjo vaidinti, ar aktorius
sutriko. Tačiau spektaklis tarsi vyko toliau. Salėje stiprėjo šurmulys. Jis viską
girdėjo labai aštriai ir aiškiai, o vaizdas scenoje pasidarė nepaprastai, net
skausmingai ryškus. Jaunoji herojė pasakė: Šį vakarą taip tvanku. Ji
nusižiovavo, ir tas žiovulys buvo siaubingas. Jam pasirodė, jog herojus valgo savo
sužadėtinės ranką, nors greičiausiai tai tebuvo galantiškas bučinys.
Jis nusikvatojo ir spjovė į orą. Nykštukas
didelis, nes toli nuspjovė! sušuko į salę, netiksliai cituodamas čigonų
patarlę iš Merimė apsakymo Karmen.
Piktos, kietos rankos tempė jį iš salės. Jis
dairėsi ieškodamas akimis bendradarbės, bet ji pradingo, turbūt liko sėdėti savo
vietoje. Kažkas kažkam dalykiškai pasakė: Prisivaręs narkotikų, pažiūrėk,
kokios jo akys...
Primityvūs žmonės, galvojo jis, teatro
lankytojai...
Salės durys užsivėrė už nugaros. Trys jį
išvedę žiūrovai (vyrai) pasirodė esą uolūs ir buki (jis nekentė vyrų). Jie
norėjo kviesti policiją arba greitąją. Pasitelkus visus diplomatinius sugebėjimus ir
tokius argumentus, kaip antai: pervargimas, pakrikę nervai, nemiga etc., jam pavyko juos
atkalbėti. Jo gynybinė kalba buvo rišli, išraiškinga ir gracinga, daug aiškesnė ir
subtilesnė negu scenoje girdėti monologai. Trys juodašvarkiai oligofrenai paleido jį,
matyt, tingėdami veltis į liudytojų procedūras atvykus pareigūnams. Jie išvedė jį
į gatvę ir paliko. Grįžo žiūrėti spektaklio.
Jis pasivaikščiojo vakarėjančio miesto gatvėmis,
užsuko į barą, išgėrė brendžio, namo grįžo jau sutemus. Laiptinėje stovėjo
kaimynų mergaitė ir rankose laikė šokyklę. Benas stabtelėjo.
BENAS. Kodėl tu tokia didelė?
MERGAITĖ. Aš nedidelė. Aš maža.
BENAS. Didelė, didelė. Aš mažas, o tu didelė.
Jis nutaiso juokingą veido išraišką, mergaitė
nusijuokia.
BENAS. Kodėl tu čia stovi? Ką?
MERGAITĖ (po pauzės). Šiaip sau...
BENAS. Aš irgi mėgstu stovėti.
Jis parodo, kaip mėgsta stovėti. Mergaitė
šypteli.
BENAS. Ar tu paskolinsi man savo šokyklę?
Mergaitė papurto galvą.
BENAS. Bet man labai reikia.
MERGAITĖ. O kam tau reikia?
BENAS. Aš noriu pasikarti.
Mergaitė žiūri į jį. Paskui pažvelgia į sieną
ir pakrapšto ją pirštu.
MERGAITĖ. O kodėl?
BENAS. Man liepė mano viršininkas.
MERGAITĖ (sukiojasi ant vienos kojos). O kur
jis gyvena?
BENAS. Šito aš tau nepasakysiu.
MERGAITĖ. Kodėl?
Benas nusisuka ir lipa laiptais į viršų.
MERGAITĖ (jam pavymui, triumfuodama). Jis
gyvena rūsyje!
Benas sėdėjo tamsioje virtuvėje ir stebėjo, kaip
duona vaikšto ant stalo. Iš čiaupo tyliai kapsėjo vanduo.
Tylėk, šlapia barzda, garsiai pasakė
jis.
Atsistojo ir tamsiu koridoriumi nuėjo į kambarį.
Nedegdamas šviesos paspaudė TV valdymo pultą. Nušvito ekranas. Pranešėja kelis
kartus sužiopčiojo, jos veidas pagelto, akys pasidarė visiškai juodos ir įgijo
nedviprasmišką išraišką. Jis greit perjungė kanalą. Ten vyras didele Sirano de
Beržerako (arba kankinio Chujanosovo, akimirksniu pagalvojo Benas) nosimi ir išpuvusiais
dantim dūrė yla kažkam į viršugalvį.
Bet ne, yla buvo jau iš kito kanalo. Ten rodė
batsiuvį amatininką ir yla jis dūrė ne į galvą, o į batą.
BENAS (perjunginėdamas kanalus). Tu,
Depardjė, negudrauk! Visur tu, bliat', lendi... Tau beliko suvaidinti tik Santa
Klausą Išpistbarzdį ir mūsų Viešpatį Dievą Eurokonstitucinį Taraną!
Komentaras pralinksmino, jis nusijuokė ir perjungė
kanalą. Ten žalioj pievelėj kergėsi triušiai. Vaizdas jį nuramino.
BENAS. Varykit, mažyliai...
Jis atsisėdo į fotelį ir užsimerkė. Koridoriuje
suskambo telefonas. Jis atsiliepė.
BENDRADARBĖ. Kaip tu
Benai?
BENAS. Kur tu dingai? Aš tavęs ieškojau. Ir
neradau.
BENDRADARBĖ. Aš tik po to
kai
BENAS. Ar spektaklis patiko?
BENDRADARBĖ. Klausyk, Benai
ar tu gerai jauties?
BENAS. Puikiai.
BENDRADARBĖ. Tikrai?
BENAS. Nesirūpink. Viskas okei.
BENDRADARBĖ. Bet ar... tikrai?..
BENAS. Tikrai tikrai, viskas puiku.
BENDRADARBĖ. Bet kas tau pasidarė?
BENAS. Mane suerzino vaidinimas. Aš alergiškas
teatrui. Iki rytojaus. Labanakt. Beje...
BENDRADARBĖ. Taip?
BENAS. Tu laikeis didvyriškai.
BENDRADARBĖ. Kaip turėčiau suprasti, Benai?
BENAS. Taip ir suprask.
Jis padėjo ragelį.
BENAS. Sena supista kalė.
Miegojo blogai. Rytą antklodė buvo drėgna nuo
prakaito. Jis palindo po dušu ir sunkia galva išvažiavo į darbą. Vairuodamas
pagalvojo, kad neblogai būtų ką nors nuskinti.
Bendradarbiai į jį keistai žiūrėjo, nors ir
stengėsi nieko neparodyti. Jis iš karto suprato, kad šlykšti boba visiems
papasakojo apie vakarykštį ekscesą. Praeidamas pro ją pasakė: Ačiū. Ji
nusisuko.
Direktorius išsikvietė jį ir ilgai kalbėjo apie
įtampą, nervingumą, pareigų atsakomybę ir labai nekorektiškai apie uždarą
jo gyvenimo būdą, tarsi viską apie jį žinotų ir turėtų teisę apie tai
kalbėti. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Tiesa, dar kelias savaites jis vis pajusdavo
esąs stebimas absurdiškos, ciklopiškos direktoriaus akies, tarsi šiknos skylė
paslapčia į tave žvelgtų.
Su kolegomis jis ir anksčiau beveik nebendraudavo
(kalbėdavosi tik darbo reikalais). Todėl jokių pokyčių neįvyko. Tik senai kalei,
teatro mėgėjai, kartais mirkteldavo, reikšmingai pakilnodavo antakius ir
konfidencialiai sušnabždėdavo: Kada eisim į teatrą?.. Kada eisim į teatrą?..
Taip praslinko pusė metų ir atėjo lemtinga diena.
Benas stovėjo perone ir laukė traukinio. Jo
traukinys atvyksta į antrąjį kelią, tačiau prieš tai juo turėjo pravažiuoti
kažkoks nesustojantis ekspresas. Netrukus jis ir pasirodė tolumoje, artėjo
nemažindamas greičio. Šlykšti tamsiai raudona bjaurastis.
Mėsos ekspresas lėkė kaukdamas, pradėjo
kristi juodas sniegas, o dangus pasidarė baltas baltas kaip mirtis. Aplinkui šmirinėjo
katės ir žiūrėdamos į Beną juokėsi. Tas žmogus, paprastas žmogus ilgu
apsiaustu, stovėjo tiesiai prieš jį ir skaitė laikraštį, o juodas sniegas krito ant
popieriaus ir nyko. Benas dar norėjo paliesti jo petį ir paprašyti, kad pasitrauktų,
bet tuoj pagalvojo, kad toks prisilietimas būtų jam, Benui, lemtingas. Kauksmas
stiprėjo, ir Beną apėmė siaubas, jį ėmė krėsti drebulys. Viskas aplinkui buvo taip
ryšku, taip skausmingai ryšku, kad jis tenorėjo užsimerkti. Bet neturėjo teisės.
Laikraštis buvo finalinis. Jo kampą draskė stoties vėjas, o prakeiktas nusisukęs
kvailys, atsistojęs priekyje šalia bėgių, rodė jam savo pakaušį, pečius, siluetą,
makabriškai mesdamas iššūkį nejudria, apsnigta apsiausto nugara: Tu privalai, tu
privalai, kitaip aš tapsiu nepajudinamas. Bandyk arba prasmek. Tą akimirką, kai
lekiančio lokomotyvo nasrai atsidūrė šalia, Benas užsimerkė, griuvo į priekį ir
iš visų jėgų abiem rankom pastūmė apsnigtą apsiausto nugarą. Kurtinantis dundesys,
švilpianti oro banga ir siaubingas riksmas susiliejo į vieną neapibūdinamą garsą.
Jis nematė, nenorėjo matyti, kas aplinkui vyksta. Klūpojo ant perono grindinio,
susirietęs embriono poza, iš visų jėgų užmerkęs akis. Jis taip stipriai
užsimerkė, taip sukoncentravo visą likusią jėgą į akių vokų raumenis, kad
atrodė, jokia galybė nebeįstengs ištraukti jo iš tamsos, kurioje amžiams norėjo
pasilikti. Daug šlykščiai rėkiančių balsų. Savo keliais jis jautė bėgančių
žmonių kojų sukeliamą vibraciją. Bet dar ankstėliau pasigirdo neapsakomas,
pragariškas ratų žviegimas. Traukinį stabdė. Kažkas spyrė jam į galvą, paskui
parvertė ant šono ir smogė kumščiu į veidą. Jis neatsimerkė. Visa baisi pasaulio
galia buvo bejėgė ištraukti jį iš tamsos. Jį apsupo šurmulys, šūksniai ir balsai.
Daugiau jo nebemušė. Tik kelios rankos laikė jį prispaudusios prie žemės. Niekas
nebandė jo atmerkti.
Į viršų
Vienatvės žaidimai
Pensininkas D. buvo demaskuotas po to, kai
pas jį užsuko kaimynas pasiskolinti grąžto. Pensininkas D., praeityje aukštų
vyriausybės asmenų vairuotojas, gyvenantis vienas vieno kambario bute, pasiūlė
kaimynui (buvusiam vienintelės dukters ne vieninteliam meilužiui) išgerti degtinės.
Sėdėdamas prie stalo, kaimynas praskleidė užuolaidas, pažvelgė pro langą į
įstiklintą balkoną ir ten pamatė ilgą medinį, apsilupinėjusį lovį gėlėms,
užsilikusį dar nuo tarybinių laikų. Lovys buvo pripiltas juodžemio, iš jo kyšojo
baltos tarsi grybų išrikiuotos galvutės. Balkone ant taburečių ir ant žemės
stovėjo neskaidraus skysčio pilni stiklainiai. Kai kuriuose panardinti plaukiojo kažin
kokie juodylai. Kaimynas palaikė juos konservuotomis daržovėmis ar vaisiais. Ką ten
tokius baltus augini? paklausė jis ir ištuštino taurelę. Čia mano pizdukai
anūkai, atsakė pensininkas D. Kaimynas pagalvojo, kad pensininkas juokauja,
tik nesuprato juoko prasmės. Tada pensininkas paaiškino, kad juodžemyje auga kiauri
prezervatyvai, pripildyti įvarių medžiagų. Ir jis pradėjo jas vardyti:
jo, pensininko, senatvinė sperma,
mielės,
krakmolas,
šūdas (nepaaiškino, kieno šūdas),
samanos,
šaknys (pasakė kelių šaknų ir žolių
pavadinimus, kurių kaimynas nebuvo girdėjęs),
jaunos moters seilės,
fosforas,
vaiko kraujas,
pakaruoklio smegenų denatūratas (???),
sieros deziksopizdatas (???),
alpių vynas
(šis paskutinis, tarsi abstrakčiai apibūdintas
ingredientas, kaimynui nuskambėjo keisčiausiai).
Kaimynas paklausė, iš kur jis gavo vaiko kraujo.
Pensininkas D. paaiškino, kad gretimame kieme jis sutiko berniuką, kuris žaisdamas
susitrenkė nosį. Taip ir apsirūpinau, pasakė pensininkas.
Šis epizodas kaimynui pasirodė ypač įtartinas.
Jis atsiprašė ir pasiskubino išeiti, nors degtinės butelyje dar buvo likę. Ei!
pašaukė jį pensininkas tamsiame koridoriuje ir kaimynas lėtai atsisuko.
Grąžtas... pensininkas nuleistoje rankoje laikė elektrinį grąžtą, o jo
kreivas žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į kaimyno tarpuakį. Atėjai, o ko atėjai
pamiršai, tarė pensininkas ir padavė jam grąžtą.
Apie savo vizitą kaimynas informavo pensininko
dukterį (savo buvusią meilužę), gyvenančią kitame mieste. Ji atvyko ir netrukus buvo
suorganizuotas vizitas pas psichiatrą. Pensininkas neprieštaravo. Vizitas baigėsi ne
hospitalizacija, bet tik vaistų receptų išrašymu. Psichiatras nusivylusiai dukteriai
pasakė, kad neaptiko D. mąstyme jokių labai pavojingų patologinių nukrypimų nuo
normos. Apie savo veiklą balkone pensininkas pasakė, kad tai jų šūtka.
Paklaustas, ar turi namuose kokių nors magijos, demonologijos ar alchemijos knygų,
atsakė: Statistika man nereikalinga. Arba pensininkas kabino makaronus, arba
buvo visiškas tamsuolis. Greičiausiai pastarasis, nes į psichiatro klausimą Ką
jūs manot apie homunkulus?, pensininkas atsakė: Tokio termino mano žodyne
nėra.
Paklaustas, kokie yra jo mėgstamiausi užsiėmimai,
pradėjo kalbėti apie futbolą ir futbolo klubus. Futbolą mėgo nuo senų laikų. Dar
mėgo meistrauti. Sakė gerai nusimanąs apie automobilius.
Duktė norėjo išgirsti aiškesnę psichiatro
nuomonę, bet jis kalbėjo mįslingiau ir už patį pensininką: Tai vienatvės
žaidimai. Jie nebūtinai pavojingi.
Paslaptingų incidentų pensininko gyvenamojoje
teritorijoje nebuvo užfiksuota. Su vaikais visiškai jokių. Vaikų jis apskritai
nemėgo ir vengė. Kalbos plačiai pasklido, tačiau kas iš tiesų buvo ta tikra ar
kaimyno ir D. dukters sufantazuota (sufalsifikuota?) laboratorija balkone, niekas, be jos
(ar judviejų?) ir paties pensininko, nesužinojo.
Tik vieną kartą, vėlai naktį, kitas kaimynas
grįžo namo išgėręs ir staiga jam pasivaideno, kad pro siaurą, ilgą rūsio langą,
iš už aprūkusio stiklo į jį žiūri mažas, blyškus, susiraukšlėjęs veidelis.
Kaimynas sustojo, užsimerkė, vėl atsimerkė, giliai įkvėpė nakties oro.
Katė... sumurmėjo ir pasuko į laiptinę.
Į viršų
Sportininkas
Treniruotė tai naikinantis vėjas.
Nežinomas posakis |
Kai prieš mėnesį Frenkas nusprendė
atsisakyti trenerio, man pasirodė įtartina.
Jis trukdo. Sportininkas turi būti vienas,
man paaiškino Frenkas.
Nuo to laiko Frenkas pradėjo treniruotis nepaprastai
intensyviai. Sportuodavo ir naktimis, ko anksčiau niekada nedarydavo.
Jis atsisakė ir savo draugės.
Artimi santykiai trukdo. Ji paliko mane, aš
palikau ją. Sportininkui svarbiausia vienatvė. Poilsis nereikalingas.
Tai kaip atgauti jėgas? paklausiau aš.
Nežinau, atsakė Frenkas. Dabar man liko
tik sportas. Aš nesigailiu. Sportas nuo šiol užpildys visą mano laiką. Pašaliniais
dalykais nebesidomėsiu.
Man susidarė įspūdis, kad esu vienintelis žmogus,
su kuriuo Frenkas dar beveik atvirai pasikalba. Iš anksto neįspėjęs, aplankydavau jį
per treniruotes, bet jis nepykdavo.
Tu supranti, kalbėjo man Frenkas,
sportas yra procesas. Nereikia pervertinti rezultatų.
Bet rezultatas irgi svarbus, nesutikau aš.
Rezultatas svarbus tol, kol jį galima pavadinti
rezultatu ir niekuo daugiau, pasakė Frenkas.
Vidutinės reikšmės varžybose, įvykusiose miške
netoli miesto, Frenkas nepasiekė gerų rezultatų. Aš ten nebuvau, bet nugirdau kalbas,
kad kiti sportininkai jam trukdę. Paklausiau Frenko, ar tai tiesa.
Taip, patvirtino jis. Nenoriu tau
meluoti. Jie man visada trukdo. Varžybose privalai likti vienas. Tikrose, o ne
parodomosiose varžybose. Pastarosios manęs nedomina. Tu ne sportininkas, bet vis tiek
supranti. Tai jau neblogai.
Neseniai sutikau buvusį Frenko trenerį, kurį šiek
tiek pažinojau. Treneris neslėpė pasibjaurėjimo:
Dabar jis ritasi tik žemyn. Sūnelis Frenkas
smarkiai suklydo. Be manęs jis niekas. Jis, kvailys, iškeikė mane. Aš jį, pederastą,
nachui, prakeikiau. Ir jo nebėra. Perduok linkėjimus.
Frenkas sakė, kad jam nebetiko jūsų metodas.
Treneris šyptelėjo:
Jo nebėra. Aš nesidžiaugiu, bet jo nebėra.
Kitos pasaulinio lygio varžybos vyko smėlio
karjere. Aš, laisvas žurnalistas ir Frenko draugas, gavau kvietimą ateiti. Žiūrovų
nebuvo, tačiau, kaip man paaiškino vienas treneris, nedaugelis jų, jeigu būtų
atėję, būtų buvę įleisti. Treneriai nervinosi. Sportininkai žvalgėsi į dangų.
Pūtė erzinantis gūsingas vėjas. Jis šiaušė vandenį mažame žalsvame ežerėlyje,
telkšančiame karjero centre. Tada pamačiau, koks Frenkas nervingas. Vėjo gūsis,
žėręs į akis smėlio, jį baisiai suerzino. Atrodė, galėtų susprogdintų
karjerą. Iš visų jėgų spyrė į seną padangą, gulėjusią prie kojų. Man nepatiko
jo elgesys. Nesportiškas. Mano galva, jis, vienišius, orus ir privilegijuotas,
neturintis trenerio, visų kitų sportinių plebėjų akivaizdoje turėjo elgtis kitaip.
Varžybos nepavyko. Tada karjere pirmą kartą savo akimis pamačiau, kaip sportininkai
trukdo vieni kitiems. Galbūt Frenkas neklydo. Tikras sportas įmanomas tik vienatvėje.
Jis pradėjo nekęsti žmonių, nes jie reikalavo
rezultatų. Esu įsitikinęs, Frenko rezultatai buvo įspūdingi, ypač pastaruoju metu.
Bet jis nustojo juos demonstravęs. Niekam jų nerodė, juos nuslėpdavo. Išmesdavo į
šiukšlyną. Apmyždavo ir padegdavo.
Aš neslepiu rezultatų, sakė man Frenkas,
bet jie erzina mane, nes domina kitus. Nenoriu siekti rezultatų. Aš
sportininkas, o ne juokdarys.
Jeigu galima taip pasakyti, Frenkas per daug
surimtėjo. Iš tikrųjų jo požiūris į sportą pasidarė nebenormalus. Tačiau Frenkas
fragmentiškos draugystės su manim nenutraukė, aš ja džiaugiausi, nors ir negalėjau
draugui padėti (siekti aukštesnių rezultatų). Jis pradėjo sportuoti miegodamas, tai
gali kelti pagarbą arba pasišlykštėjimą nelygu, koks požiūris. Man, atvirai
sakau, tai kėlė dvejopus jausmus.
Į kelerias varžybas miške ir raguvose jis
atsisakė atvykti, įtikinėjo esąs pervargęs (tai buvo netiesa), tačiau vėl sutiko
dalyvauti turnyre smėlynuose. Turnyras karjere buvo daug menkesnis už varžybas raguvose
ir išvartose. Spėju, kad Frenkas vis labiau linko prie karjerų ir tolo nuo raguvų ir
miškų. Jis leido sau rinktis.
Varžybose karjere aš vėl dalyvavau kaip laisvas
žurnalistas (ir Frenko draugas). Žiūrovų nebuvo. Temo.
Labai gerai, pasakė man mažo ūgio, senas,
nušiuręs treneris, nužvelgdamas varžybų teritoriją. Čia milijoną kartų geriau
nei stadione. Žiūrovai... jis paniekinamai dirstelėjo į mane. Žiūrovai
nereikalingi.
Aš neprieštaravau.
Stadionus išrado išsigimusi antika,
pridūrė treneris.
Paskutiniame pasaulinio lygio turnyre Frenką
diskvalifikavo. Ne dėl dopingo vartojimo. Dėl elgesio, nesuderinamo su sportu,
kaip oficiali vadovybės paaiškino spaudai. Iš tikrųjų viskas vyko daug paprasčiau.
Frenkas atsisakė pradėti varžybas, kol visi kiti sportininkai ir jų treneriai
nepasišalins iš varžybų vietos. Turiu likti tik aš ir teisėjas, tokias
sąlygas iškėlė naivusis Frenkas. Žinoma, jį patį pašalino, o varžybos prasidėjo
dešimčia minučių vėliau.
Paskui savaitę Frenko nemačiau. Bet žinojau, kad
jis treniruojasi. Dieną ir naktį, per audrą ir per štilį, plieskiant saulei ir
žliaugiant lietui.
Nežinau, ar jį dar domino kokios nors varžybos.
Prisipažinsiu, aš niekingai jo vengiau. Vengiau jo sporto ir jo begalinio rimtumo
(Frenko vienintelio trūkumo).
Paskutinė Frenko idėja nustebino visus
pažįstamus. Ji iš tiesų buvo keista. Supraskite, visus turnyrus jungė vienas bendras
ir svarbus bruožas, svarbesnis už dalyvaujančių sportininkų pasirengimą, būtent
visi turnyrai buvo rengiami vėjuotuose karjeruose, dykvietėse, gūdžiuose miškuose ir
rėvose, galų gale apleistose statybvietėse ir net požeminiuose garažuose. Visas šias
vietas gaubė gaivi erdvė (požeminiai garažai išimtis), samanos, smėlis, lietus
ir debesys, greitai plaukiantys dangumi, ūkanoti laukai, laukinių paukščių klyksmas
vakaro horizonte. Turnyras ir erdvė buvo esmingi ir neatsiejami dalykai. Turnyras kaip
kontrastas tvankiam treniruočių kambariui. Ir staiga Frenkas pasiūlė surengti
pasaulinio lygio varžybas jo buto virtuvėje. Tai nuskambėjo keistai, bet
žmonės susirinko. Visi žinojo, kad Frenkas treniruojasi daugiau už kitus. Ir kad jis
sporto aristokratas. Bet jie susirinko ne iš pagarbos Frenkui, o iš smalsumo.
Treneriai, sportininkai, žiūrovai: visi iš smalsumo.
Mes, bukagalviai sporto entuziastai, stovėjome
virtuvėje, koridoriuje ir kambaryje, laukėme varžybų pradžios. Ir tada atsitiko
neįtikėtinas dalykas (aš tuo metu stovėjau ant slenksčio tarp virtuvės ir
koridoriaus) staiga supratau, kad Frenkas pradeda varžybas be apšilimo, neįspėjęs
nei sportininkų, nei jų trenerių, nei teisėjų. Pamačiau Frenką vienu metu keliose
vietose: jis tarsi stovėjo ir virtuvės kampe prie stalo, ir šalia šaldytuvo, ir
balkone, ir (nenorit netikėkit) visu savo masyviu, raumeningu kūnu horizontaliai
kybojo virš viryklės. Tai truko, kaip sakoma, tik akimirką, bet iš totalinio siaubo
(ar susižavėjimo, o gal tik susidomėjimo), kurį pamačiau žiūrovų ir nespėjusių
varžybas pradėti sportininkų akyse, supratau, kad man nepasivaideno. Tai iš tiesų
vyko. Niekas nebežinojo, ką galvoti. Už lango kranktelėjo varna. Išgirdome, kaip
vonioje bėga vanduo. Turbūt Frenkas, norėdamas po varžybų išsimaudyti, leido
vandenį į vonią, nes niekur jo nebematėme. Bet jo nebuvo ir vonioje. Mes išvydome
Frenką, stovintį prieš didelį veidrodį koridoriaus prietemoj. Jo veidas ir žvilgsnis
atrodė tokie, lyg jis ruoštųsi suryti savo įspūdingą atvaizdą, iš burnos pro
sukąstus lygius ir baltus dantis tekėjo geltonas tulžies ar perkąsto danties pūlinio
skystis.
Po penkių dienų sužinojau, kad Frenkas mirė.
Trumpas reportažas juoduosiuose geltonųjų laikraščių puslapiuose kaip visada nykiai
pavaizdavo mirties detales. Mane ypač žeidė idiotiška antraštė: Nuo degradacijos
tramplino į mirties glėbį. Bet aš žinojau, kad ji nepaprastai rimtam mano draugui
sportininkui sukeltų tik lengvą šypseną.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|