|
<< Atgal
SKAITAUSI SKAITYTOJU
Kartą pavasarį, pratirpus sniegui, mačiau
kranklį, tupintį ant arklio dvėsenos, laimingą ir savim patenkintą ant šitokios
apstybės kaip kokį naująjį lietuvį.
Pamačiau, tik ar pamačijau? Bet ir
netrukdžiau, tegu tupi ant tos kumelės Eltėeseros maitos, soit, tariau kaip Bernadotas.
Gana seniai, bet jau prie Lietuvos, vieną vasarą
pamačiau malonesnį vaizdą: pažįstamą pardavėją, šventą darbo valandą
skaitančią knygą.
Vakar buvau išeiginė, paaiškino, tai
gulėjau paupy, o knygą buvau pasiėmusi veidui nuo saulės pridengti.
Mielai ir šiandien taip daryčiau, bet jei darbe
miegosi, veidą knyga apsivožus, tai kas nors gali įslinkti ir išnešti kilogramą,
pavyzdžiui, degtinės ar dešros. Be to, po stogu nėra saulės. Tai aš ir skaitau.
Knyga, be abejo, buvo angliškas damų romanas, bet
man prekybininkai patinka tuo, kad bent pasiteirauja, kiek tos knygos kainuoja.
Paskaito tie mūsų žmonės, bent 15 minučių
per dieną, tad pasimaivykim, pavadinkim tą laikraštį lenkiškai Kvadransu arba
Jutrzenka, o paskui susigraudinę Rytute ir grakščiai apsiverkime.
Skaito mūsų žmonės ir Palangoje, ypač kai
padvelkia įsakmus madas diktuojančių damų vėjas nuo Švedijos, bet papučia kitoks
vėjas ir tesigirdi tik vokiškai rusiško popso muzikos garsai. Įsivaizduokite, kad
šios pastraipos pabaigoje prirašiau nelabai padorų dvieilį.
Dzūkų gatvėje po mano langu atskrenda paukštukas,
panašus į žvirblį, bet tvarkingesnis, ir čiulba. Tai labai gera paukštytė, ji man
padeda rašyti, mano mūza plunksnuotoji. Reiks paklaust Balbieriaus, kas ji tokia. Kaip
ji čiulba, taip ir aš pašvilpausiu. Alis iškart supras. Absoliučios klausos, kaip
visi žino, aš neturiu. Ji dažnai tupi ant klevo balnelių arba, kaip sakė praėjusiame
amžiuje, klevo propelerių, na, ant bręstančių sėklų. Kliovas paukštelis.
Dar ten atskrenda liepsnelė, Perkūno paukštelis,
nes prieš perkūniją būtinai. Labai draugiškas paukštelis, plytų spalvos.
O Vilniaus varnos prabunda ketvirtą valandą. Kaip
sakė Antanas Ramonas, ir tą reikia žinoti. Apie Ceciliją, patronką muzikantų,
kuri cyli cyli, rodos, jau rašiau. Cilinkt.
Nueinu į Bernardinų kapines prie Antano Ramono
kapo, kur rymo liūdinti plonutė akmeninė Juozo Šikšnelio iškalta skulptūra, tokia
graudi esybė, pasižiūriu į namą už kapinių tvoros, kur Antanas gyveno, tiesa, labai
trumpai, paskui kažką labai juodai pajuokavo, grįžtu į Dzūkų gatvę, kur nėra,
Viešpatie, nė Tavo viržių kvapo
Skaito žmonės ir bibliotekose, žinoma, ne
poeziją. Be didelės gėdos prisipažįstu, kad pats kartais pasiimu savo kurį nors
rinkinuką, esą, man reikia kažką pasitikslinti, bet supraskite, jog tai iš baugulio,
kad po kasmetinės apskaitos negaučiau iš LATGA-A baronkos. Ženklo, kad tavo
knygelių per visus metus nieks o nieks neparušino. Visose Lietuvos bibliotekose.
Perfrazuodamas Ambrozą Biersą, tarsiu: kitiems ne geriau.
Mano brolis prie sovietų tarnavo military
police šlovingame Vilniaus mieste, patys suprantate karinėje milicijoje. Didumą
laiko kaip didžių idėjų Pirmyn, ura! dailininkas apiformintojas, tačiau teko ir
normalios patrulių tarnybos. Tai jis papasakojo tokį atvejį. Važiavo jie
nuobodžiaudami (kitaip nė nebūdavo) voronoku, pamatė keistai pasvirusį
girtuoklį. Svetingai atvėrė duris:
Važiuojam.
Nenoriu, nenoriu! ėmė garsiai šaukti
girtuoklis, lyg kas tokiu atveju pultų jį gelbėti.
Nori, nori! argumentuotai įrodė jam bananu
ir nuvežė, kur reikia.
Koks čia žiaurumas? Ne į kapines gi nuvežė.
Skaitytojau! Jei nenorėsi skaityti, tai tau parašys
kelis žodžius ant akmens. Tu būsi lyg ir autorius.
RAMŪNAS KASPARAVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|