ŠVEDAI APIE HENRIKĄ IBSENĄ
IR AUGUSTĄ STRINDBERGĄ

       Dar prieš dešimt metų atrodė, kad Henrikas Ibsenas (1828–1906) gali pasitraukti iš norvegų kultūros. Oslo nacionalinis teatras retkarčiais sudurstydavo kokį naftalininį šio dramaturgo spektaklį, o šiaip tenkinosi H. Ibseno statula priešais įėjimą. Oslo miestas tesugebėjo rašytojo vardu pavadinti keliaaukštį automobilių parkingą.
       Paradoksalu, bet daugiausia H. Ibseno dramos statomas užsienyje, čia nuolat atsiranda literatūros tyrinėtojų, mėginančių savaip pagvildenti šio rašytojo kūrybą.
       Tačiau pernai H. Ibsenas ir savo tėvynėje sulaukė renesanso, čia plačiai paminėtos jo šimtosios mirties metinės. Ta proga atsirado H. Ibseno centras, muziejus ir festivalis. Miestas rašytojo vardą suteikė gatvei, kurioje ir yra tas muziejus. H. Ibseno centras išleido naują rašytojo rinktinių raštų leidimą, pasirodė nauja dramaturgo biografija, keletas mokslinių darbų. Atsirado ir naujos dramaturgijos, sukurtos H. Ibseno dvasia, trumpų televizijos filmų pagal H. Ibseną. Norvegijos finansų magnatas netgi įsteigė Pero Giunto premiją. Taigi H. Ibsenas beveik taip pat sparčiai tapo nacionaliniu simboliu, reprezentuojančiu šalį, kaip norvegiškos naftos klodai.
       Bet ar H. Ibsenas iš tikrųjų tinka būti nacionaline ikona? Ar nepavargo žiūrovai matydami, kaip Nora tranko duris, Osvaldas prašo saulės, o Heda nusišauna?
       Laikraščių straipsniai, monografijos iškelia H. Ibseną ne vien kaip rašytoją, bet ir kaip mąstytoją, moralinį filosofą, visuomenės kritiką. Pateikdami skirtingus savo tėvynainio paveikslus, norvegų literatūros tyrinėtojai nori įterpti savo nacionalinę ikoną į europinį kontekstą.
       Maždaug šitaip su pašaipėle ar lengva ironija kalba švedų literatūros tyrėjai apie garsųjį savo kaimynų klasiką. Tačiau H. Ibseno pjesės tebėra populiarios, sėkmingai vaidinamos daugelyje pasaulio šalių. Juk patys švedai stato pjeses ir, ko gero, ne vien dėl to, kad jos yra vaidybiškos ar kad parodo prieštaringą ano laikotarpio kasdienybę. H. Ibsenas tebėra aktualus, daugelį žiūrovų žavi stiprios jo dramų moterys, konfliktuojančios su problemiškais, bet pakankamai vitališkais vyrais (Nora, Heda Gabler, fru Alving). Abiejų lyčių atstovams dramaturgas palikęs platų potekstės lauką, jo moralizavimas neįkyrus.
       Švedai didžiuojasi, kad jų meilė ir pagarba didiesiems savo literatūros klasikams – tvirta ir pastovi. Augustas Strindbergas (1849–1912), beje, ne itin mėgęs vyresnio savo kolegos, dabar jau ne taip skaitomas kaip anksčiau. Šių dienų literatūros studentams nelengva įkąsti „Raudonąjį kambarį“, bet A. Strindbergo pjesių aktualumas nė kiek neišblėsęs, gal net priešingai. „Freken Julija“ ar „Erikas XIV“, rodomi Stokholmo teatruose, sutraukia pilnas sales žiūrovų. A. Strindbergo pjesės dažnai statomos visame pasaulyje. Apie šio dramaturgo populiarumą švedų rašytojas Svenas Delblancas yra pasakęs: „Strindbergas – tai praeitis, dabartis ir ateitis.“
       Kai A. Strindbergas 1901 m. sukūrė „Mirties šokį“, to meto rašytojas ir kritikas Oscaras Levertinas rašė: „Šitas mirties šokis – tai kerėpliškas, lėtas ir nuobodus trepsėjimas medinėm klumpėm, jis negali nei pavergti, nei sujaudinti.“ Kritikas apsiriko. Šiandien ši pjesė laikoma viena garsiausių. Dažniausiai vaidinama pirmoji šio dance macabre dalis, nors švedai nevengia ir antrosios to vedybinio inferno dalies.
       A. Strindbergas buvo visapusiškesnis menininkas negu H. Ibsenas. Kai negalėdavo rašyti, jis griebdavosi teptuko, neseniai Londone buvo surengta jo drobių paroda. Tapybą jis laikė savotiška terapija. Užsienyje jis vertinamas ir kaip fotografas. Be to, A. Strindbergo interesai labai platūs: tapyba, alchemija, fotografija, ornitologija, budizmas, kinų raštas, magija, okultizmas, mistika ir t. t. Tie dalykai vienaip ar kitaip atsispindi ir jo kūryboje. Jis buvo labai produktyvus rašytojas, vien jo laiškai sudaro 22 storus tomus. Dažną savo laišką jis mėgdavo užbaigti kokiu nors post scriptum, tai tikras P. S. meistras.
       Švedai linkę manyti, kad abu šie garsūs rašytojai išliks aktualūs, nes jų keliamos egzistencinės temos nepripažįsta laiko.

ZITA MAŽEIKAITĖ       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt