|
<< Atgal
V.Gelažis
BESIBLAŠKANČIOS BURŽUAZINĖS
INTELIGENTIJOS POETAS
Nesenai pasirodė Salio Šemerio Granata krutinėj*).
Tai nedidelis S.Šemerio eilių
rinkinėlis. Pirmoje vietoje eilės Pojučių pokylio prožektorius. Jose jis
kviečia ateiti jo klausytis visas,
kurios
nutukę ilgesiais,
kurioms
lakštingalų kova ingrisus,
kurioms
tik raumenų liepsna užeis.
Jis pasižada joms:
Aš
erzysiu kaip vaikas šunį
Visų
išklampiotus širdies kampus...
O baigia rinkinį eilėmis
Amen, kuriose tokius savo troškimus išlieja:
Kad
mergos lieknaklubės, standžiakrutės skaisčiaveidės,
prieš
gulant nepamirštų paskaityt mane;
įjaudintais
glėbiais mane pašėliškai suskleidę
su
manim degtų svaigiame žeruojančiam sapne...
Čia yra išreikštos pamatinės,
vyraujančios visame rinkiny idejos. Paskui mergas ir raumenis tirštus jis
bėga ir eilėse Šiaudadušis, ir Naktibaldoj ten jis tiesiog ties
gatvių ir gatvelių šuntakių kampu gaudo merginas ir jas gašlinga savo poezija
vaišina. Ir Himne mergelei jis prašo tik jos raumenų gaisrų, kurie
gaivinamai jį apsems...
Kitos vedamos idejos nėra visame
Šemerio rinkiny, norint daug stiprių vaizdų jis duoda, daug įvairių temų jis
paliečia. Vienas eiles jis net
Laisvėjantiems paveda. Jose jis sako:
Ir
aš jusiškis kunu ir krauju...
Ir
aš į talką jums einu...
Einu...
Šalin šešėlius aš veju...
Sukuos
jus rato stipinu...
Aš
laisvas jūsų būgnininkas, nes
bugnuodamas
be paliovos,
šaukiu
ir raginu minių minias
prie
mus iškeltos vėliavos...
Matyt, Šenerys įsivaizdina esąs
darbo minių bugnininkas ir jas šaukia į kovą. Toliau jis rašo:
Aš
jūsų balsas, skelbiantis griausmu
Vergystę
griaujančias audras,
šaukiu
laikams erdves tikras...
Šaukiu
kovoti del naujos buties,
į
apkasus vedu aš jus,
kame
vergai laisvas skraistes nuties
per šiuos
žutbutinius mušius...
Aš
jums dainuosiu nugalėjimo himnus...
Ištikrųjų tas nuvalkiotų
jausmų, kaip jis pats sakosi Šiaudadušy, mergininkas siulosi į bugnininkus
darbo minioms! Ir atsiranda žmonių, dargi iš mums artimų, kurie tikisi iš supuvusio
vėjo pamušalo, kuris jokių principų ir idejų nepripažįsta, kuriam viskas yra
reliatybė, išskyrus tik mergų raumenų poeziją, iš tokio vėjo pamušalo
tikisi susilauksią darbo minių kovos poetus! Tai yra tuščios ir kenksmingos svajonės.
Toks vėjo pamušalas gali kartais,
nusikamavęs karštais mergų glėbiais arba gerai įkaušęs, ir darbininkų klesos kova
pasigėrėt, ir vienas, kitas kovos eiles parašyt. Lygiai taip-pat gali kartais
pasigėrėt nenuolaidžia darbininkų klesos kova ir didžiausi jos priešai nutukę
darbininkų krauju buržujai, aukštieji valdininkai ir teisėjai, smerkiantieji
revoliucinius kovotojus myriop, net žvalgybos viršininkai, pailsę nuo revoliucionierių
žvėriškų kankinimų, ir jie kartais gėrisi, kaip iškelta galva sutinka
revoliuciniai darbininkai mirtį ir kaip suspaustais dantimis pakelia biauriausius
kankinimus ir nė žodžio neprasitaria. Juk budelis-poetas Mikuckis, žvalgybos
viršininkas Liudas Gira ir kiti žvalgybininkai-poetai parašė ne vienas kovos eiles.
Vienas tas nieku būdu negali padaryti jų darbo žmonių kovos reiškėjais, kad ir jie
ne kartą deklamuoja ir apie tą kovą.
Šemeriai yra ne kas kita, kaip
nesiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėjai. Jie
jaučia, kad jau ateina buržuazijos viešpatavimui galas. Jie mato, kaip pasaulis dega
ir liepsnoja (Žaižaruojantieji žibintai).
Pasaulis
lyg patrukusis ugnekalnis
Išsivertė
liepsnotom rankom.
Toli, toli jie tarytum mato
Lyg
paukščių kelius
Plevenant
skaisčiai žaižaruojančius žibintus...
Vienok jie taip suaugę su
buržuazijos pasauliu, kad jokiu budu negali pasiliuosuot iš jo vergijos pančių.
Daugiausia, prie ko jie gali prieit, tai prie litanijų giedojimo.
Žeme,
skaistėk!
Pasauli
tapk grynas!..
Žeme,
...remontuokis!..
Pasauli,
godumo nukryžiuotas,...
Prisikelk
iš numirėlių sveikas ir pagijęs!
Žeme,...
savo kryžium dabinkis!
Pasauli,
rusiuose spekuliantų varomas,
Pasauli,
pagieža pribrinkęs,
Nusiplauk
nuskriaustųjų ašaromis!...
Žeme,
granatų tašoma,
Pasigailėk
mus, tavęs prašome...
Tokios litanijos, kai-kur ir su ponu
dievu (Reliatybėj), žinoma, jokios tikros kovos prieš spekuliantų viešpatavimą
nereiškia. Tai yra grynai kunigiškas priėjimas prie merdėjančio sunkioje agonijoje
kapitalistinio pasaulio klausimo. Tokia jau yra besiblaškančio šiandieninio inteligento
siela: tai jis, matydamas begėdišką patriotinių spekuliantų gobšumą ir visur
aplinkui puvimą, ima šaukti apie kovą prieš supuvusį, kraujuose pasriuvusį pasaulį,
tai išsigandęs to šaukimo, vėl ima kartu su Tumu litanijas giedot ir džiaugtis
vasario 16 d. manifestacija.
Šmėklos
ir apuokai į pakampes!
ruščiai jis šaukia vasario 16 d. Kokias šmėklas ir apuokus jis į pakampes varo
per tą patriotinių spekuliantų šventę, kiekvienas lengvai gali suprasti. Užtat
nenuostabu, kad lietuvių buržuazijos šulas kun. Tumas, kuris, be abejonės, aukščiau
stovi už kitus buržuazijos agentus literaturoje, nepaisydamas pastarujų pludimo prieš
Šemerio granatą, ima jį savo globon. Jam, surembėjusiam buržuazijos vėjo
pamušalui, Šemerys patinka, nežiurint jo raumenų poezijos, kurios joks
padorus buržuazijos pranašas, ypatingai kunigas, negali be pludimo priimti.
Kun. Tumas jaučia, kad tai jo žmogus. Pasidarkys, pasidarkys kiek, pablevyzgos truputį,
o kuomet visiškai nusivalkios, įgis proto ir pasakys Amen. Ir nueis jau be niekur
nieko buržuazijai tarnaut.
Šemerio troškimai, kaip mes
matėme, labai maži. Be mergų da jis trokšta, kad jo vardas butų iškeltas aukščiau
Horacijų ir kitų didžiųjų poetų. Tai jam taip-pat gali puikiausia duoti
buržuaziniai rašytojai, kurie nesigaili saviesiems visokių garsių vardų, genijų ir
t.p.
Da vieną dalyką čia noriu
pažymėt Šemerio eilių formą. Jose yra nemaža skolinta iš Rusijos jaunųjų
poetų formos, kurią ypatingai vartoja vadinamieji proletariniai poetai. Pas jį taip-pat
figuruoja ir fabrikų švilpukai, mašinų ir šekšternių sukurys ir t.t. Reikia
pasakyt, kad šia forma rašyti Šemeriui net geriau sekasi, negu kai-kuriems vadinamiems
proletariniams poetams. Jo eiliavimas dažnai buna labai skambus. Jo vaizdai stiprus,
temos įvairios. Jis ir karo lauką aprašo, ir miestą, ir pasaulio prieblandą, ir
žaižaruojančius žibintus, ir Baltijos bangų baletą, ir oru lakstymą ir t.t. Vienok
visa tai anaiptol nedaro jo poezijos proletarine ir dargi artima proletarinei. Tai tik
rodo, kad pati forma ir tema da jokiu budu nenustato poezijos dvasios. Visų pirma mes
ieškome joje ir turime ieškot turinio, idejos. O Šemerio eilių turiny tik vieną
ideją galima rasti, kuri kiaurai per visą jo eilių rinkinį eina, tai tirštų
raumenų ideją. O be jos tik besiblaškančio, pasitenkinusio savim ir
įsigalvojusio apie savo didvyriškumą buržuazinio inteligento nuvalkiotų jausmų ir
minčių mišinys.
*)
Keturių vėjų leidinys No 1. Kaunas, 1924 m., 30 pusl. (Atgal)
Kibirkštis,
1925 m., Nr. 67
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|