|
<< Atgal
Vygantas Šiukščius
KETURIŲ VĖJŲ AURA. AKCIJOS
Prie keturvėjininkų prilipdavo įvairūs
asmenys. Vieni jiems patiems būdavo malonūs ir naudingi dėl savo dvasinių
savybių, kiti, sakykim, Kauno apskrities viršininkas Pranas Morkus tiesiog
naudingi.
Architektas Vladas Dubeneckis ir režisierius Borisas
Dauguvietis priklausė prie maloniųjų. V. Dubeneckis Petrapilio meno akademijos
auklėtinis, eruditas provincialiame Kaune, suprantama, smilko. Nuolatos buvo
pilnas keisčiausių idėjų ir sumanymų. <...> vieną kartą jis mums pareiškė,
kad turi surinkęs keturių dešimtų romanų temas ir pavadinimus. <...> tais
laikais jau gyveno atsiminimais, greičiausia maža beskaitė. <...> Dubeneckis tik
retkarčiais keturvėjininkų tarpe pasirodydavo. Užtat Dauguvietis ilgus metus bendravo
su visais keturiavėjininkais ir ypatingai su Binkiu. Teatralas iki gilumos dūšios,
nuolatos būdavo paskendęs vaidyboje. Jis vis svajodavo, kad kada nors pats parašys savo
originalų veikalą. <...> jo ambicija toliau nesiekdavo, kaip tik atvaizduoti savo
santykius su moterimis. <...> girdi, norįs padaryti scenos veikalą vardu Septynios moterys ir aš1.
V. Galdikas ištikimas
keturvėjininkų simpatikas daugelį metų2. Nupiešė
Keturių vėjų pranašui viršelį. Labai mėgo smarkesnius keturvėjininkų
išsireiškimus tokius kaip: blauzdos kaip burokai, mano dalgio rankavėtas /
suspaustas sąvaržos ir / kietas (J. Žlabio-Žengės), šiąnakt calūnus tau
atsagstysiu, geriau būtų kokį kaliošą, / negu tave, išvalkiota telyčia (T.
Tilvyčio) ir panašius.
Dažnas paldienykų svečias būdavo aktorius
Stasys Pilka, mėgstamas gausių draugų ir visokios rūšies pažįstamų
dėl jo nuolatinio optimistinio ir pastovaus humoro, dėl jo šilto ir draugiško
būdo. Pilka Kaune turėjo bene geriausią meno ir literatūros, o ypatingai teatro
klausimais, biblioteką, kuri ne taip sau dulkėjo lentynose
ar spintose, bet buvo perskaityta ir net kartais pastudijuota3.
Paldienykuos dalyvauti būtinai panoro ir
Kauno apskrities viršininkas P. Morkus, žavėjęsis, kaip ir daugelis to meto
viršininkų, poeto laurais. (Eilėraščius taip pat rašė Juozas Mikuckis Kauno
komendantas ir Zubrickas-Turčinskis Valstybės kontrolierius.) P. Morkus į
paldienykus pateko per Binkio nuolaidumą; vis rengėsi ir neprisirengė
išleisti savo knygutę, kurią buvo suprojektavęs pavadinti Mostai. Jis, vargšas,
pats nežinojo, kaip būdingas jam tasai pavadinimas. Mostai ir tiek... Pirmame
Keturių vėjų numery išspausdinta matyt, autoriui pradžiuginti keletas jo
eilėraščių: Jaunatvės siutyba (Ūžkit, vyrai, siuskit, bobos ir t. t.)
ir Berno kerštas.
Į paldienykus labai norėjo patekti ir Liudas
Gira, Binkio kaimynas, tik K. Binkis jo neįsileido. J. Petrėnas buvo nuolaidesnis,
sakydavo, dul dul dūdelė nepajėgs nieko pikta padaryti. L. Girą protegavo,
matyt, dėl to, kad šis rūpinosi jo paleidimu iš karo tarnybos darė
vizitus krašto apsaugos ministrui4. J. Petrėnas,
dėkingas L. Girai už šias pastangas, įteikė jam pirmą Keturių vėjų numerį
su dedikacija5. Kolegiškai, kaip
žurnalistai, bendradarbiavo jiedu su L. Gira ir vėliau, o K. Binkis, vargo metais
Vilniuje tvarkęs asmeninį L.Giros archyvą, pažinęs jį iš dienoraščių, užrašų
knygučių kaip itin netvarkingą, smulkų, be polėkio, vaizduotės ir be ypatingų
moralinių įsipareigojimų asmenį, tiesiog negalėjo L. Giros pakęsti.
Keturvėjininkams taip pat simpatizavo ir
senelis Vaižgantas. Tumas-Vaižgantas buvo su mumis. Net pagarsėjusiam
Keturių vėjų teisme jis neatsistojo kaltintojų pusėje, pasilikdamas tik šio
teismo referentu. <...> Jeigu Mickevičiaus slėnyje Tumas išeidavo su breviorium,
turėdamas kunigišką tikslą pasimelsti ir kartu pakvėpuoti grynu oru, tai mus pamatęs
Tumas breviorių pasikiša, būdavo, po pažastim, užmiršta savo poterius ir pradeda
ilgą pašnekesį. Taip vieną kartą Tumas, vos pasisveikinęs, nusispjovė: Eikit
jūs peklon. Per jus nukentėjau. O buvo taip, kad Keturi vėjai išleido vieno savo
ištikimųjų dalyvių Salio Šemerio poezijos knygutę vardu Granata krūtinėje.
Tumas paskaitė ir sau artimame laikraštyje parašė recenziją, kiek autorių
pabardamas, bet ir palankiai jį paskatindamas, nepiktžodžiaudamas. Tumas-Vaižgantas:
Užeinu pas Jakštą-Dambrauską. Žiūriu, nesisveikina, visas įširdęs, net
kalbėt su manim nenori. Aš klausiu: Broli Aleksandrai, kas pasidarė? O jis man
tiesiai: Broli Juozapai, tu iš proto išsikraustei. Aš jį klausiu: Ką gi aš
pikto padariau? O jis šaukia: Nugi pagalvok, kunigas esi, tai kaip tu palankią
recenziją galėjai parašyt apie futuristą Šemerį? Aš dar norėjau aiškintis, o
Jakštas atkerta, jeigu pats nesupranti, klaupkis prieš Dievo Motiną, melskis, ji tau
pasakys. Čia Tumas trumpai patyli, o paskui saviškai greitakalbiškai pastebi:
Klaupiaus, meldžiaus ir nieko nepasakė.
Granata krūtinėj, išleista autoriaus
lėšomis ir J. Petrėno pastangomis 1924 m. spalio mėnesį, buvo pirma fiktyvios
Keturių vėjų leidyklos knyga; sukėlusi negirdėtą iki tol Lietuvoje
ažiotažą, ji buvo puiki reklama keturvėjininkams. Oficiozas Lietuva (rugsėjo
27) Granatą krūtinėj išvadino literatūros šiukšlėmis, chaosu, beprotišku
vaizdu, paleistuve, purvu, melu, smarve, šuns lakalu, prostitučių nastolnaja
knyga, psichine patikrintina nesveikata; autorius esąs klejojantis, trūksta jam
šulo, esąs genijaus maniakas; tame rinkinyje nerasi žmoniškų cituotinų vietų,
pakenčiamų minčių. Išmintingesni į sensaciją reagavo santūriai. Jurgis
Baltrušaitis, pavyzdžiui, autoriui sakęs: Jūs rašot zdorovo i serdito.
Vaižgantas (kunigas!) knygą netgi pagyrė: Iš Salio Šemerio,
jei jis nusiims blozno peruką, galima daug ko rimta laukti6.
(Vaižgantas S. Šemerį mėgo už jo drovų būdą, sveiką gyvenseną: nerūkė, beveik
negėrė alkoholio, nesilankydavo Konrado kavinėje, nes ten nuolat būdavo
prirūkyta; tarp keturvėjininkų buvo lyg tas Vydūno komedijos Jonuks, mergų
bijąs!).
Vaižgantas straipsnyje Literatūrinio teismo
dėlei Keturis vėjus kvietė rimtai pasiaiškinti atsakyti į visus
pateiktus klausimus (keturvėjininkų išėjimas iš salės teisme7 jį užgavo). Į tas ir panašias paklausas Keturi
vėjai turėtų rimtai ir daiktiškai atsakyti; neprisimesdami jurodivymi,
nepasiųsdami rimtųjų savo oponentų į Čipurino kabaretą8 (Petrėnas Bičiūną), jei nori, kad naujas menas sparčiai
pažengtų Lietuvoje, nors Italijoje ir Rusijoje jis bankrutųoja. Keturi vėjai
atsakė daiktiškai į visus eksperto Tumo pateiktus klausimus. Pavyzdžiui:
Ar bolševikų proletkultas tinka šių dienų lietuviui ir Lietuvai? Ne,
netinka; Ar tikrai menas nėra reikalingas grožio ir tiesos? Menas turi
savąjį grožį ir savąją tiesą; Ar įkvėpimą, tą seną menininkams
kenksmingą prietarą, atstos geležinė valia išmokti valdyti žodį ir iš to susidarys
tikrasis menas, geresnis už senąjį, įkvėptinį? Vienu
įkvėpimu jau dabar niekas nebesiverčia. Ateity tuo mažiau jo reikės9.
Dešinieji Vaižgantas, A. Jakštas, V.
Blčiūnas, J. Grinius, V. Gustainis keturvėjininkus laikė proletkulto tarnais,
bolševizmo apaštalais. Pavyzdžiui, V. Gustainis, Lietuvos publicistas, įžiūrėjo Keturių vėjų pavojų ne tik menui ir
grožiui, bet pačiai mūsų konstitucijos numatytai socialinei santvarkai10. (Atrodo, nesuprato juokų. Į keturvėjininkų šūkį
Visa literatūros valdžia Keturių vėjų taryboms! adekvačiai sureagavo
jaunuolių kuopa iš provincijos: Sudarėm Keturių
vėjų Tarybą. Laukiam instrukcijų, su kuo grumtis11.)
Keturvėjininkai, kaip visi avangardistai, buvo kairieji, tačiau su proletkulto
atstovais neturėjo nieko bendro. Atsiribojo tiek nuo kairės, tiek nuo dešinės
ideologiškai angažuotų stovyklų. Kibirkštis pagerbė, referuojama antram
Keturių vėjų numery, Keturis vėjus net penketu straipsnių ir
smulkmenomis. Rašė ten M. Beržas ir kiti medžiai... Visi šie augmenijos atstovai
nieku nesiskiria nuo [Lietuvos] žmonių... Ypač praloto A. Jakšto meno principai
veik visai supuola su komunistiniais. Jakštas turi dievą Mickevičius Kapsukas turi
ne mažesnį. Jie abu baisiai tikinti žmonės. Jakštas turi savo parapijonis, Kapsukas
turi savo. Ir jie abu savo parapijonims sako: mūsų dievas yra absoliutine grožybė
ir kas ne jo šlovei tai tas ne menas. Nesvarbu forma svarbu daugiau minčių
prakilniųjų. <...> Lietuvos jakštų čiulbėjimas įstabiai harmonizuoja su
komunistinių beržų ošimu. Lietuviškos davatkos, ar jos vadintų save komunistinėmis
ar katalikiškomis, ar jos sėdėtų Kaune ar Maskvoj visur
vienodos12. Keturvėjininkų laikysena buvo neaiški ir
priešingai stovyklai kairiesiems:. Ar jie kairieji, ar buržuaziniai rašytojai,
ar jie paprasti kasdieniški miesčionys, ar miesčioniškos dvasios priešai argi jie
pagaliau žino patys. <...> Jokios aiškesnės vedamosios
minties13, rašė anuomet laiške K. Borutai
bandęs prie keturvėjininkų pritapti (dalyvavo viename jų literatūros vakare), bet
neradęs jokios bendros kalbos A. Venclova. Būsimieji trečiafrontininkai taip pat
norėjo kokiu nors būdu pasireikšti ir maištauti, bet nelabai žinbjo kaip; jie net
nesuprato radikalios Keturių vėjų kovos su dekadentizmu, simbolizmu ir
romantizmu; buvo įsteigę leidyklą kokčiu keturvėjininkams vardu Žalia
vėtra. Kas tai per Žalia vėtra? Ar ne geriau būtų Mėlynas dvelkimas?
klausė A. Venclovos K. Binkis14.)
Svarbus tarpukario kultūros bruožas
teatrališkumas. Surežisuoti vieši menininkų, inteligentų ir mokslininkų disputai
modernizmo, romantizmo, spaudos, madų bei kitomis temomis vadinamieji teismai
tarpukario Lietuvoje buvo įprasti kultūrinio gyvenimo renginiai. Keturių
vėjų teismas Universiteto rūmų didžiojoje salėje bene pirmoji tokio
pobūdžio akcija. Teismą organizavo Literatų sekcija. Keletas ano įsimintino vakaro
paliudijimų:
Prisirinko studentų pilna
salė (nežiūrint, kad įėjimas buvo apmokamas), apsėdo ne tik suolus, bet ir langus,
pristojo praėjimuose, o kurie netilpo į salę, susikimšo koridoriuje prie atvirųdurų.
Tie, kurie netilpo ir koridoriuje prie durų, susigrūdo ant laiptų.
Ant salės pakylos už vidurinio stalo susėdo
teismas pirmininkas, profesorius Mykolas Biržiška ir nariai: docentas Vladas Dubas
ir docentas Pranas Augustaitis.
Iš teismo stalo galo atsisėdo teismo
ekspertas, docentas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Iš vienos pusės prie paruošto stalo susėdo
kaltintojas Henrikas Blazas, o iš kitos pusės gynėjai Petras Juodelis ir Juozas
Baldauskas su pundu knygų bei žurnalų.
Studentams Blazui ir Baldauskui pondievas
nepagailėjo iškalbingumo dovanos <...> ir iš abiejų burnų biro žodžiai, kaip
nuo atvirkščios šiupelės žirniai.
Štai keturvėjininkų priešaky įžengia
Kazys Binkis. Savo paniurusį žvilgsnį nežymiai nukreipia į prisikimšusią ir
šurmuliuojančią salę, į jaunus veidus, lyg didžiuodamasis, kad per penkerius metus
išleisti vos trys Keturių vėjų numeriai ir kvieslys, o kiek turi... pritarėjų.
Lyg jausdamas savo didelį svorį šiame literatūriniame sąjūdyje, vis dėlto galvos
aukščiau nepakėlęs, atsisėda į nurodytą vietą.
Paskui Binkį žengia Petrėnas-Tarulis,
aukščiau galvą pakėlęs, rimtai, išdidžiai ir karingai nusiteikęs.
Už Petrėno-Tarulio girdisi kariškas
žingsnis, su pentinų džerškesiu įšvytuoja raudonos kelnės ir trumpas husariškas
frenčius, o iš jo iškilusi husarų karininko Žlabio (literatūroje žinomo Juozo
Žengės) galva. Tartum pajutęs studenčių stiprius žvilgsnius, Juozas Žlabys-Žengė
nedrąsiai akimis [apžvelgė] labai gausią auditoriją ir, kaip pridera išsilavinusiam
ir kultūringam karininkui, oriai atsisėdo greta kitų keturvėjininkų.
Teofilio Tilvyčio ne tik galva pakilus į
viršų, bet ir plaukų garbanos, o lūpose nežymi ironiška šypsena tartum sakyte sako:
Kas jūs prieš mane? Kiekvieną sąmojingais žodžiais galiu sutaršytii. Juk aš
Trijų grenadierių knygos autorius.
(Tilvytį tuo laiku besimokančios jaunuomenės
tarpe išpopuliarino jo parašyta trumpa parodijų knygutė Trys grenadieriai apie
J. A. Herbačiauską, F. Kiršą ir J. Tysliavą.)
Nei A. Šimėnas, nei kiti keturvėjininkai,
dalyvavę tą vakarą literatūros teisme, kažkodėl neatkreipė mano dėmesio.
Po eksperto Tumo-Vaižganto, kaltintojo Blazo bei
gynėjų Juodelio ir Baldausko kalbų išdidžiai pakilo Petrėnas-Tarulis, kaip
Keturių vėjų įgaliotinis, ir, užengęs ant pakylos, šone teismo atsistojęs,
beveik su ironija puolė profesorius literatus, po to įmantriais žodžiais malė visus,
kurie drįso šioje salėje ar anksčiau spaudoje pasisakyti prieš Keturis vėjus.
Petrėnas-Tarulis, parodęs ranka į salės
perpildymą jaunuomene, išdidžiai užakcentavo, kad niekas negali neigti Keturių
vėjų įtakos naujame, gaiviame lietuvių literatūros sąjūdyje. Baigdamas kalbą,
pakeltu balsu prašė teisti, apkaltinti, pasmerkti...
Taręs Mes baigiam savo kaltinamųjų žodį
šauksmu: Lai gyvuoja jūsų smerkiami vis dėlto daugiau ir daugiau mylimi Keturi
vėjai!, Petrėnas-Tarulis demonstratyviai pasisuko ir išėjo iš salės, o paskui jį
ir visi pakilę keturvėjininkai15.
Buvęs tą vakarą salėje Jonas Šimkus
dienoraštyje (1927. XII. 10) užrašė:
Vakare buvau ,,4 vėjų teisme
universiteto salėj. Gana įdomu. Kaltino studentas Blazas ir gynė Juodelis ir dar
vienas. Salė buvo pilnutėlė. Vis tik nors gana daug ir neblogai kalbėjo jauninkiai,
bet būtų buvę įdomu, kad senesnieji: Dubas, Biržiška, Sruoga, Tumas būtų
kalbėję. Paskiau Tarulis už kaltinamuosius atsakė. Atsakė išdidžiai ir
pasitikinčiai. Nuo kalčių neatsižadėjo ir toliau. Ir pasigyrė
savo atliktais darbais16.
Pats J. Petrėnas-Tarulis, kalboje laidojant J.
Tysliavą, prisiminė:
Teismas buvo savotiškas, nes jo
pareigūnai susipainiojo, gynėjas mus kaltino, o prokuroras mėgino šiaip taip teisinti17.
Ekspertas doc. J. Tumas:
...vėjavaikis Petrėnas
nebežinojo, katrieji jį labiau kaltino, katrieji teisino: prokuroras Blazas daugiur
įrodinėjo Keturių vėjų gerumus, o advokatas Baldauskas Keturius vėjus
smerkė, kam neparodo idėjingumo.
Teisėjais buvo tyčia parinkti
docentai Dubas ir Augustaitis: jie lietuvių literatūra neužsiima ir niekados nėra
pareiškę savo nusistatymo už ar prieš kurį jos dalyką18.
Keturvėjininkų literatūros vakarai vykdavo
sausakimšose salėse, užtrukdavo iki vidurnakčio ir baigdavosi ovacijomis. J. Petrėnas
kalbėdavo apie naująjį meną, K. Binkis jį papildydavo ir vesdavo vakarą. Į
auditorijos klausimus, kišenėje žodžio neieškodamas, atsakinėdavo daugiausia J.
Petrėnas. A. Miškinis prisimena: 1927 metų rudenį buvo Keturių vėjų
literatūros vakaras. Augustinas Gricius skaitė apysakos ištrauką, kaip šiandien
atsimenu, apie medkirtį Bertašių (Bertašiaus dienos). Mes, jaunikliai,
paklausėme tada vieną Keturių vėjų aktyvistų Petrėną-Tarulį: Kaip čia
dabar išeina, kur Griciaus futurizmas? Į klausimą atsakyti, matyt, buvo nelengva.
Atsakinėjo išsisukinėdamas: Na gal čia nei marinetiško, nei majakovskiško
futurizmo nė nėra. Bet yra, kaip pastebėjote, naujumas. Nėra to praskiesto peizažo,
nėra saldumynų... Va, ateina Bertašius tėpt, tėpt kirviu,
ir iš karto išeina kūryba19. Keturvėjininkai su
auditorija bendraudavo ir poeziją skaitydavo kitaip nei Lietuvoje buvo įprasta. B. Raila
apie J. Žlabio Baltąją litaniją, skaitomą A. Rimydžio: Ne deklamavo pakeltu
balsu, kaip mes gimnazijose buvome mokomi, bet ramiai, kažkaip nerūpestingai kalbėjo.
<...> Tatai klausyti man tada buvo kažkas nauja, labai neįprasta, įspūdinga. Dėl to, kad tai buvo dar Maironio klasikinės patriotinės tematikos
laikais20. Poeziją dažniausiai skaitydavo A. Rimydis ir
T. Tilvytis (kaip geriausi, artistiškiausi scenoje), kartais aktoriai (K. Dineika, S.
Pilka, A. Vanagaitis). Labai įtaigiai savo eiles deklamuodavo J. Tysliava.
Po triukšmingos, aktyvios Keturių vėjų
veiklos literatūros vakarai ir teismai Lietuvoje tapo įprastu reiškiniu: Kai
4 vėjai praskyrė kelią, na ir pasipylė literatūros vakarai. Studentai,
buhalteriai, korporantai, liaudininkai, krikščionys demokratai visi
<...> ruošia literatūros vakarus21. Tačiau
keturvėjininkų triumfo pakartoti niekam iš jų nepavyko. 1929 m. kovo 3 d. toje
pačioje Universiteto salėje, kurioje daugiau nei prieš metus buvo teisiami
Keturi vėjai, romantizmo teismą inscenizavo būsimoji trečiafrontininkų grupė:
...viskas buvo sujaukta į vieną krūvą ir XIX a. literatūriniai sąjūdžiai,
ir mūsų laikų grafomanų poezija, ir Vinco Krėvės istoriniai veikalai, ir Maironio
epigonai, vėl mėginą dainuoti, kas jau seniai išdainuota. Ginčai išėjo labai
palaidi, jų objektas buvo neapibrėžtas ir nelabai aiškus. Kiekvienas dėstė, kas jam
atėjo į galvą arba, geriau sakant, kas kokių buvo nusistatymų. Tumas-Vaižgantas,
gerai užkandęs Božegraikoj22,
jaunikliams pareiškė: Organizacija prasta, panie... Ir kaip tu tą romantizmą
pasmerksi, kad jis, panie, visur reikalingas...23
J. Petrėno kaip ir K. Binkio galvoje nuolat
gimdavo įvairios idėjos, projektai, kurių tiek vienas, tiek kitas tik mažą dalį
įgyvendindavo. Dar 1924 m. vasarį J. Petrėnas siūlė L. Girai prisidėti prie jo ir
pašto tarnautojo Balčiūno steigiamo radijo kooperatyvo: Buvo pas mane Petrėnas su
oro pašto [tarnautoju] Balčiūnu <...>. Su keista, man visai netikėta propozicija
prisidėti prie jų steigiamo radiokooperatyvo. Kad ėmė viens per kitą kalbėti apie
radio ateitį, naudingumą ir t. t. Nori sudaryt b-vę, gauti monopolį, statyti radio
stotį ir t. t. Aš galėsiąs būti naudingas savo vardu, savo plunksna ir t. t., ir t.
t. Iš tikrųjų, rado ką! Žinoma, pasakiau nei šį, nei tą: padėsiu kuo galėsiu, jei galėsiu24. Šis ambicingas
radio projektas jaunuoliui be visuomeninės padėties ir kapitalo tuomet buvo,
suprantama, utopinis. Radijo stotis brezentu dengta palapinė Ąžuolyno kalne
atsirado po trejų metų. 1926 m. gruodžio 9 d. keturvėjininkai K. Binkis, J. Petrėnas,
T. Tilvytis, J. Žlabys-Žengė kartu su draugais aktoriais, B. Dauguviečiu ir K. Dineika
dalyvavo ką tik pradėjusios veikti radijo stoties pirmojoje literatūrinėje programoje
Poezo koncerte25, kurio
buvo galima klausytis per Lietuvos radijo imtuvus. Euforija buvo beveik tokia pati kaip
1922 m. vasario 16 d., išėjus į Kauno gatves su Pranašu. Tenai pakalnėje
pasilieka Kaunas su savo biurgerio skrandžiu ir siela ir su visa biurgeriška nuotaika ir
su visais kitais biurgerio atributais. Kai atsimeni ir palygini tegu juos dievai
gelbsti. O čia ant kalno revoliucija, pergalė, laimė, žinia, mintys, meilė visai Lietuvai ir visam pasauliui26,
prisiminė aną dieną J. Žlabys-Žengė. Binkis į klausytojus kreipėsi ekspromtu:
Tegyvuoja radijo imtuvai ir paleistuvai! Po trumpos jo prakalbos J. Petrėnas
kalbėjo apie naująjį meną, drauge pasidžiaugdamas ir technikos naujove:
Alio! Gerbiami radio
klausytojai. Turiu garbės pirmas iš čia kalbėti apie meną.
Radio atėjo į mūsų gyvenimą ir
stebuklingu būdu jį keičia. Radio nepaprastai griežtai puolė mūsų senojo gyvenimo
formas. Daug ką, kas praeityje mums buvo būtinai reikalinga, radio atmes, panaikins.
Radio daro kitonišką, šimtą kartų įdomesnį gyvenimą! Radio stebuklai vos
užuomazgoje. Mūsų ateitis, mes tikim, pilna radio nelauktų įdomybių. Radio
grynai šio amžiaus padarinys. Radio nauja epocha žmonių gyvenime.
Todėl suprantama, kad Keturi vėjai
moderniųjų literatų grupė, pirmieji lietuvių menininkų tarpe kreipiamės prie radio,
kad paskelbtume savo mintis, kad parodytume jums, tolimieji, po visas mūsų krašto
vietas išsklaidyti klausytojai, savo darbų linkmę. Jums, kurie vienu kartu įvairiose
tolimose vietose girdit šiuos mano žodžius, aš noriu trumpai pranešti apie naująjį
meną.
Pirmieji naujojo meno žingsniai buvo
pakrikštyti futurizmu. Italijos menininkas Marinetti garsiuoju savo naujos estetikos
manifestu šiam judėjimui davė pradžią. Buvo paskelbtas karas klasikams genijams,
kurie savo didybe pripildė Italijos orą, kurie savo majestotingumu slėgė gyvuosius.
Vėliau gyvenantieji, Marinetti manifesto laikais, galėjo tik šildytis mirusiųjų
genijų garbės spindulių atokaitoje, juos sekti, juos pamėgdžioti ir, žinoma,
niekados jų milžiniškų aukštybių nepasiekti. <...> Taip, kaip dirbo anuomet,
dabar nebegalima kurti, suprato Marinetti. Ir visu jam charakteringu griežtumu
paskelbė obalsį: gyvenimas gyviesiems, bet ne mirusiems, nors jie būtų ir didi
žmonės. Darykime meną atatinkantį šiems laikams. Kiekviena epocha turi palikti savo
atspindį mene. Šis šauksmas taip sutapo su visų kultūringųjų žmonių nusiteikimu,
kad tuojau sulaukė karšto pritarimo. Futurizmas tapo garsus. Jį pasekė visų kraštų
jaunieji menininkai. Visose pasaulio vietose, pradedant Japonija, Amerika, Europos
kraštais ir Lietuvoje rasit šio naujojo meno pasekėjų.
Bet ar pasiliko futurizmas toks pat, koks buvo
pradžioje? Ne, jis griežtai keitėsi įvairiuose kraštuose, įvairiose sąlygose
įgaudavo įvairių atspalvių. Vokiečių naujojo meno šalininkai, vadinamieji
ekspresionistai, žymiai skirias nuo savo draugų Prancūzijoje, rusų futuristai visai
atskirą sudaro grupę: jie pasiskelbė norį tarnauti naujam krašto šeimininkui
proletariatui.
Nors įvairiuos kraštuos naujojo meno
uždaviniai įvairiai suprantami, bet lengvai galima surasti bruožus, kurie visus naujojo
meno šalininkus jungia į vieną šeimyną.
Pirmas visų troškimas išreikšti šių
dienų epochą, parodyt atatinkamom šiems laikams priemonėm charakteringus dabarčiai
bruožus. Žinoma gi, kad kiekvienas amžius turi savąją estetiką, kuri tik jam vienam
pilnai suprantama. Kas vienam amžiuj yra priimta kitam dažnai atmetama. Tai
turėdami galvoje, naujojo meno šalininkai, pasiremdami šių dienų gyvenimu, stengias
pakeisti estetiką, kuri mene lig šiol buvo skolinta iš praeito amžiaus. Štai kodėl
juos kartais bara už estetikos neigimą; bet tai neteisinga. Jie tik mene pakartoja tai,
kas yra pačiam gyvenime.
Naujasis menas daro pastangų sukurti šių
dienų stilių. Lig šiol vyravo praeitais amžiais sukurtas stilius. Visa statyba,
pavyzdžiui, kvėpavo tik praeitų, senai atgyventų amžių barokais, gotika, renesansu.
Tais laikais suprantami pagražinimai portikai, kolonos dažniausia dabarčiai
nebe atitinka. Ir štai ką gi mes matom. Žmonės, kurie neturėjo nieko bendra su
futuristais, staiga pasinaudojo jų idėjom. Ar žinot, kad Prancūzijos pokarinės
statybos žymioji dalis atliekama moderniam stiliuje? Stiliuje, kurį pasiūlė lig šiol
pašiepiami futuristai. Patogumas, paprastumas, gyvenimo sąlygom tikslus pritaikymas,
vengimas nebūtinai reikalingų pagražinimų štai principai, kurie visus paviliojo.
Ir kitaip, pasakysiu, negalėjo būti.
Poezijoje naujoji srovė ėjo tais pačiais
takais. Stengės naujus žodžius, lig šiol nepoetiškus, įvesti į poetinę apyvartą.
<...> Ypatingai svarbu, kad jie savo veikimą surišė su nauja augančia jėga, su
demokratija, su darbo žmonėmis.. Dabar pasaulį valdyt atėjo naujos pajėgos. Griuvo ir
baigia griūti carų ir karalių sostai. Darbo klasė stojo į kovą su maža žmonių
saujele, kuri turi paglemžus didelę dalį turtų. Praeity didponiai, turtuoliai,
pagaliau miesčionys, turėjo savąjį meną. <...>
Bendroje visų naujojo meno šalininkų
šeimoje matome ir lietuvius, kurie susibūrė į Keturių vėjų grupę. Mes
jaučiamės tos milžiniškos šeimos nariais ir kartu su visais norime dirbti atskirų
tautų sujungimo darbą. Juk naujųjų menininkų tarpe yra priimtas obalsis: pakanka
skaldytis į atskiras grupeles, laikas jungtis į vieną pasaulinę šeimą. Štai kokie
yra žymiausi naujojo meno bruožai. Tačiau nemanykit, kad naujajam menui galima
nustatyti ilgesniam laikui maršrutą. Jis keltėsi, keičias ir galbūt ateity kitaip
atrodys.
Pabaigoje noriu visų Keturių vėjų
dalyvių vardu pareikšti džiaugsmą, kuris lydi šiuos pirmuosius mūsų žingsnius
naujam veikime. Mes tikim, kad, užuot spausdinus savo kūrinius, ateityje galėsime
stačiai jums vienu metu visiems į jūsų tolimus namus pasiųsti savo gyvą žodį.
Galbūt mūsų netrukus pasirodysią Keturi vėjai jau netolimoje ateityje
nebereikalaus spaustuvės pagalbos.
Šių dienų kultūra suteikė kitų tarpe ir
šį stebuklą radio!
Tad valio radio, valio gyvas visų girdimas
žodis, kuris mus visus širdis širdin sujungia!27
Po šios J. Petrėno kalbos buvo skaitomi
eilėraščiai naujasis menas.
Paskutiniame, ketvirtame, numeryje
keturvėjininkai gyrėsi išmokę kultūringus žmones puikiai keiktis. Esą jų
tikslas iškelti sveiką mužikišką instinktą ir atgaivinti tikrą
lietuvišką dvasią iš dalies pasiektas. Taip, iš dalies. 19341937 m. V. Krėvė
(padedant B. Sruogai) išleido keturis lietuviškų patarlių ir priežodžių tomus.
Kultūringoji visuomenės dalis kai kuriais priežodžiais labai pasipiktino. Ypač
su žodžiu, įvardijančiu lytinį aktą. Medžiagą šiems lietuvių liaudies
išminties tomams rinko V. Krėvės paprašyti Humanitarinio fakulteto studentai;
pavyzdžiui, S. Nėris (tuo labai stebėjosi jos draugės), negalėjusi pakęsti riebių,
lėkštų anekdotų. Nuo anų, keturvėjiškų, laikų praėjo kone ištisas amžius.
Literatūrinėje kalboje šiandien, po gūdaus sovietmečio, įteisintas slengas,
vartojami rusiški, angliški ir kitų kalbų keiksmažodžiai. Kalbininkai pagaliau,
regis, suprato, kad beletristikoje vartotini visi žodžiai, kokiais tik yra šnekama. O
vis dėlto... Priežodžiai su minėtu žodžiu neįtraukti į Frazeologijos
žodyną, nėra šio žodžio ir Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. (Bijomės
savo kalbos?) Dabartiniai akademikai (keturvėjininkų žargonu tariant) gėdijasi
žodžio, kuris nebuvo tabu tokioms filologinio išprusimo ir kultūros figūroms kaip V
Krėvė ir B. Sruoga!..
Metai, 2004, Nr. 7.
1 G u d a
i t i s L . Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986. P. 192. (Atgal>>>)
2 Keturi
vėjai. Nr. 3. P. 14. (Atgal>>>)
3 P e t r
ė n a s J . Stasys Pilka rašytojų draugas. LLTI BR. F1 5968.
(Atgal>>>)
4 G i r a
L . Dienoraščiai. LLTI BR. F13 1794. L. 46. (Atgal>>>)
5 G i r a
L . Dienoraščiai. LLTI BR. F13 1796. L. 16. (Atgal>>>)
6 D o c .
J . T u m a s . Mūsų naujaautoriai // Lietuvis. 1924. Nr. 2.
P. 11. (Atgal>>>)
7 Gynybos
būdą teatrališką išėjimą iš teismo salės Keturių vėjų
redaktorius pasirinko manydamas, jog nuolankumo pozicija (išklausant akademikų
skelbiamą nuosprendį) būtų avangardo / keturvėjininkų taikstymasis su
akademikų skelbiamu verdiktu taigi pralaimėjimas. Mes nusikaltom prieš jūsų
įstatymus. Mes <...> aiškiai nusimanydami, ką darom, sulaužėm, gerbiamieji
akademikai, jūsų įstatymus. <...> Mes nenorėtume, kad teismas mus išteisintų
<...> Mes baigiam savo kaltinamųjų žodį šauksmu: Lai gyvuoja jūsų
smerkiami ir vis dėlto daugiau ir daugiau mylimi KETURI VĖJAI! (Keturių vėjų
teismas // Keturi vėjai. Nr. 4. P. 13). Atsakovu teismo išvakarėse J.
Petrėnas siūlė būti K. Binkiui, bet jis atsisakė: Juokingas dalykas, tu esi KV
redaktorius, tu ir kalbėk (Juozo Petrėno laiškas Raimundui Samulevičiui. 1978
m. balandžio 11 d. MLM 35052 ER2 1203). (Atgal>>>)
8 Čipurino
kabaretas vidutiniam visuomenės sluoksniui skirta nepuošni užeiga, kurioje
rinkdavosi įvairaus plauko snobai. J. Petrėnas V. Bičiūną pasiuntė į minėtą
kabaretą (neaušindamas ilgai burnos) vieno literatūros diskusijų vakaro Vilkolakio
klube metu. (Atgal>>>)
9 Keturių
vėjų dialogas su ekspertu doc. Tumu // Keturi vėjai. Nr. 4. P. 89.
(Atgal>>>)
10 Savos
ir svetimos sąžinės perkratinėjimas // Keturi vėjai. Nr. 2. P. 6. (Atgal>>>)
11 Keturi
vėjai. Nr. 4. P. 13. (Atgal>>>)
12 Savos
ir svetimos sąžinės perkratinėjimas // Keturi vėjai. Nr. 2. P. 6. (Atgal>>>)
13 A.
Venclovos 1927 m. sausio 2 ir 22 d. laiškai K. Borutai // Literatūra ir menas. 1974
rugpjūčio 24. (Atgal>>>)
14 V e n c
l o v a A . Jaunystės atradimas. Vilnius: Vaga, 1966. P. 67. (Atgal>>>)
15 K i a u
n ė B . Atsiminimai apie rašytojus. LLTI BR. F1 5806. L.
8183. (Atgal>>>)
16 Š i m
k u s J . Dienoraštis. LLTI BR. F 57 455. (Atgal>>>)
17 Juozo
Petrėno kalba, laidojant Tysliavą. MLM R2 P32442. (Atgal>>>)
18 D o c .
J . T u m a s . Literatūrinio teismo dėlei // Lietuvis. 1927.
Gruodžio 15. (Atgal>>>)
19 M i š
k i n i s A . Rinktiniai raštai. T3. Vilnius: Vaga, 1996. P. 308.
(Atgal>>>)
20 R a i l
a B . Nuo vakarykštės iki rytdienos. Vilnius: Žurnalistika, 1996.
P. 269. (Atgal>>>)
21 Keturi
vėjai. Nr. 4. P. 13. (Atgal>>>)
22 Ši
kavinė taip vadinta dėl to, kad jos savininkas anksčiau vargonavo bažnyčioje.
(Atgal>>>)
23 V e n c
l o v a A . Jaunystės atradimas. Vilnius: Vaga, 1966. P. 67. (Atgal>>>)
24 G i r a
L . Dienoraščiai. LLTI BR. F13 1796. L. 36. (Atgal>>>)
25 Ž
g . J . Keturi vėjai ties radijo magneto banga // Jaunoji
Lietuva. 1939/1940. Nr. 1. P. 423. (Atgal>>>)
26 Ž e n
g ė J . Kaip Keturi vėjai užėmė radijo stotį // Literatūros
naujienos. 1936. Nr. 1415. (Atgal>>>)
27 Keturi
vėjai. Nr. 2. P. 8. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|