|
<< Atgal
Algirdas Julius Greimas
BINKIS VĖLIAUNINKAS
O man, kur pažiūriu visur
pavasariai,
Kiekvienoje kišenėje pavasarių
šimtas.
Iš tikrųjų reta rasti žmogų, taip labai
įsimylėjusį pavasarį, kaip Kazys Binkis. Ši pavasarėta, audringa, vėjus pamilusi
siela, sakytum, įkūnija savyje jaunąją mūsų poeziją, visą gaivališką atgimusios
Lietuvos jaunatvę.
Nesaugojo, netaupė Binkis tos savo jaunatvės, tų
kišenėse pūpsančių pavasariškų šimtinių, o švaistėsi jomis į visas puses,
išvilkęs iš skrandos, leido savo sielą ant vėjo, į visus keturius vėjus.
Nesaugojo savo žodžių išrinktiesie'ms, nedangstė
savo minčių nuo kvailos minios, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar
didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos
mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo tikėjimo jaunyste, jaunimo
idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga.
Išgirskit Binkį, šaukiantį Jaunieji! Į
gatvę! Į laisvę alėjų!, pamatykit to pergreit sumiesčionėjusio gyvenimo taisyti
atėjusį sodžiaus atžalyną, prisiminkit tuos Kauno vaikus, iš karto prisidėjusius
prie sukilimo, kad atitaisytų amžiais daromas skriaudas, pavartykite laikraščių
komplektus ir perskaitykit pirmą pasitaikiusią binkišką antraštę: Kultūros
fronte priešas traukiasi. Išglebimo, biurokratinio sustingimo ir senatviškos
apatijos pozicijos braška, visur tapati entuziastiška, kitaip sakant, binkiška
nuotaika, tas pats geras tikėjimas jaunyste.
Žmogų, apdovanotą tokiu temperamentu, turbūt pats
Dievas siuntė į mūsų jauną, laisvės apstulbintą tėvynę. lr pačiais pirmaisiais
metais jis iškyla kaip centrinė ir centralizuojanti figūra, kaip jaunųjų kultūrinio
fronto vadas. Spontaniškai jis Keturių Vėjų dvasios tėvas,
jis paldieninkų1 maestro, vardas, kurį
jaunieji, dabar jau žilstą poetai, šventai jam išsaugos. Bet Binkis čia nesustoja. Ne
literatūrinę mokyklą sukurti jam rūpi, ne eksperimentus poezijoje daryti, jis kovoja
už tautinę kultūrą ir už kultūringą tautą. Neatsitiktinai
Binkis, o ne kuris kitas, supina literatūriškos poezijos Vainikus2,
neatsitiktinai matome jį dažnai prie vieno staliuko su Kossu-Aleksandravičium ir
Miškiniu, kuriems jis ir vėl vadas ir mokytojas. Binkis ėjo savo tiesiu keliu, kurį
jam parodė jo žmogaus lietuvio likimo supratimas.
Šių dienų poeto kelias tiesus ir aiškus,
sako pats Binkis. Ne saloninė gražbylystė jam rūpi, ne poniutės eilinio
romano išgyvenimai, ne sielos begaliniai kentėjimai dėl nenusisekusio bučkio,
bet didžioji per visus amžius švietusi poetui lietuviui idėja, aisčių tautos
išlikimo idėja. Binkis jaučia likimo kumštį, kuriuo šisai grūmoja jo tautai,
karalių tautai, kaip jis mėgdavo sakyti. Nes kaipgi kitaip vadinti tautą, kuri
davė neišmatuojamiems plotams tiek kunigaikščių, kurioj kas trečias žmogus jau
kunigaikštis. Ir šią karalių tautą, tiek amžių išvergavusią, vėlei prikelti,
išsaugoti ir paruošti naujam, dvasiniam karaliavimui štai ta didžioji Binkio
idėja. Šia prasme Binkis integralus tautininkas, o jo valančiškai vaižgantiška
pasaulėžiūra, kviečianti įjungti Binkį į šią tautinio atgimimo kovotojų
grandinę, yra vienintelis galimas išeities taškas jo visapusiškai veiklai
išaiškinti.
Tik šitoks jo pragmatiškai
tautiškas ideologijos supratimas leidžia mums ir 100 pavasarių audringame poete,
ir alijošiškų dainuškų3 meistre, ir Papilio pieninės
steigėjuje atrasti vieną ir tą patį Binkį lietuviškos kultūros kėlėją ir
kūrėją..
Atūžė ir praūžė Keturi Vėjai, o vis dėlto po
jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis:
pasislinkit į pakraščius, debesys, kad matyčiau sugrįžtančią saulę, ir
debesys paklausė. Vėjai nutilo. Liko saulė ir Binkis. O tie, kurie ėjo po Binkio, jau
matė grįžtančią saulę.
Binkis virsta Alijošiumi ir rašo kaimui dainuškas.
Kaimas skaito ir plėšosi dėl laikraščių, o mūsų profesoriai linguoja galvas ir
nuoširdžiai gailisi žūstančio talento. Ir tik po kelių metų, kai tas pats kaimas
pradės jau skaityti ir Sruogą, ir Kossu, ir Miškinį, ateis metas revanšui, ir Binkis
galės pasakyti: Visko galima išmokyti lietuvišką sodžių, net ir gerus
eilėraščius skaityti.
Dar kartą nukrypsta Binkis nuo grynojo meno. Vaikus žavi didvyriški kiškiai, o ypač jų vadas Žvairiukas,
tas, mieste apsišvietęs, sugrįžta į mišką ir suburia visus žvėris į kovą
prieš savo engėjus4. Jaunimas neatsitiktinai neatsižiūri
Atžalyno ten triumfuoja tiesa, per anksti suponėjusią, darbą niekinančią
inteligentiją pakeisti kyla žmogų ir darbą mylinti jaunoji karta. Iš
Valančiaus ir Smetonos biografijų5 žvelgia į mus
paprasti, savo paprastumu dideli žmonės, išėję iš tautos gelmių ir su ja sutapę.
Tegu tai ir didaktika, bet patraukli, grakšti, gyvenimiška, kaip baisiai mums dar
trūksta tokios didaktikos! Ir kiekviename žanre, kurį tik užkliudo Binkis, jaučiame
talentingos rankos prisilietimą, siūlosi pavyzdys, kad štai šitaip, o ne kitaip, ir
reikia tokius dalykus pradėti rodyti.
Neatsitiktinai Binkis surado Valančių, ne dykai
metais piršte piršo liaudies universitetus ir šlovino didįjį daną....
Ir kritikanai, kurie puolė Binkio nusileidimą iš
poezijos aukštybių, kurie šypsojosi dėl jo atsisakymo nuo opozicionieriškos pozos,
nesuprato jo, neįvertino jo siūlomo kultūrinio ginklo reikšmės kovoje už tautos
išlikimą, nenujautė, kad Binkis buvo žmogus, kuris kūrė, o kaip kūrėjas
teigė.
Tai vaižgantiškas, pavasariais besižarstąs, tai
valančiškas uolus tautos kultūrintojas, šis karalių tautos sūnus iškyla prieš mus
kaip gyvas tų dvidešimties metų nepriklausomo gyvenimo įsikūnijimas.
Kalba, pasakyta 1942 m. Šiaulių
teatre surengtame viešame K. Binkio mirties paminėjimeakademijoje.
Publikuota: Varpai. Šiaulių meno ir mokslo
centras, 1943. P. 302303; Literatūra ir menas. 1988. Rugs. 27. |
____________
1 Broliai paldieninkai 19201923 m. K Binkio bute
besirenkanti apie dvidešimties įvairių sričių menininkų ir rašytojų grupė..
(Atgal>>>)
2 Vainikai (1921) pomaironinio periodo poezijos
antologija. (Atgal>>>)
3 Turimi galvoje liaudiški feljetonai, pasirašyti Alijošiaus
vardu Tamošius Bekepuris (1927). (Atgal>>>)
4 Vaikams skirta poemėlė Kiškių sukilimas (1937).
(Atgal>>>)
5 Binkis K. Motiejus Valančius 18751935. K.,
1935; Binkis K. Antanas Smetona. K., 1934. (Atgal>>>)
Iš arti ir iš toli,
Vaga, 1991 m.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|