|
<< Atgal ŽENGTE MARŠ!
Mūsų laboratorija.
Kas aplinkui?
Darbo dirva.
Kas prieš mus?
Mes, kiek mūsų? Su kuo mes?
MŪSŲ LABORATORIJA.
Mes, žodžio darbininkai, žodžiui pasiaukavę
kantrūs meisteriai pavieniui ir būriais iš žodžio minkštimo dirbame naujus daiktus.
Nubalnoti mūsų Pegasai!
Mums nereikalingi jų sparnai aukštyn pakilti
išdvelkėjusios dangaus parfiumerijos uostyti.
Vyturiai ir lakštutės dėl mūsų gali būti
ramūs: jū gramofoninių balsų vietoje, kad nuo jų pasilsėtumėm, mes mieliau
klausysime kad ir karvės maurojimo!
Mes ryžtamės plačiai reikalingus daiktus dirbti.
Mūsų žodžio darbininkų prefesija lygiai
garbinga, kaip ir kitų, savo amatą mėgiančių ir jį mokančių, meisterių.
Majestotingos togos ir pranašingumą turįs pabrėžti paslaptingas išdidumas mums dabar
svetimi ir jau pamiršti žaislai.
Mūsų draugai turi molį, plytas, akmenį, geležį,
kietąjį ąžuolą ar kurią nors medžiagą, iš kurios sumani ranka padaro žmogui
reikalingus daiktus.
Mes gi turime žodį. Pirma viso ko stengiamės
pažinti jį. O paskui prantame iš jo daryti naujas brangenybes.
Pirmas mūsų rūpestis auklėti mūsų pačių
jėgas. Nes mes žinome, kad taip vadinamas įkvėpimas yra tik senas, menininkams
kenksmingas prietaras, kuris dar lig šiol kitų mokslo ir kasdienio gyvenimo prietarų
tarpe užsiliko. Todel nepasitikim pripuolamu įkvėpimu, bet stengiamės geležinės
valios pagalba išmokti laisvai valdyti žodį ir nuodugniai pažinti pamatus bei
taisykles, kurios jį tvarko.
Kaip kalvis padrikos formos geležies gabalą, mes
imame žalią žodžio medžiagą ir kietai kaustysime iš jos savo naujus dirbinius ir
stengsimės, kad nei vienas žodis iš jų neiškristų!
Ir tik savo jėgomis pasitikėdami, eisime senuosius
meno stuobrius laužti.
Darbą pradedame iš pat pamatų. Liaudies kūrinių
primitingas prastumas tai ir yra tas sveikasis grūdas, iš kurio mes ugdysime ateities
meną.
Trumpai gyvavo Lietuvoje knygose rašomas žodžio
menas. Pabrėžiam, kad skiriam žmonių žodžio meną, kuris mus moko ir mokys, ir
literatų kūrybą. Taigi ši, dažnai padrika, kūryba atšipadantės
saldžiosios tėvynės meilės, paviršutinių liaudies motyvų pamėgdžiojimų ir
paskutiniu metu žvaigždapalaikių simbolizmo bei aukštastiebio estetizmo atmieša,
jau suspėjo surūginti tam tikras žodžių grupes. Todėl mūsų žodynas griežtai nuo
tų palaikų valomas.
Šalin saldūs, tap poėtų lūpų nudilę, posmai!
Šalin gražumynai!
Šypsodamies savo plačiais padais mindome poėtinio
darželio gėlynus! Praveriam smulkiai dabintus jo vartelius ir žengiam į lauką, kur
žmonės ir mėšlą verčia ir stato aukštus bokštus.
Ar norit pakvėpint gėlių puokštę, kuri apjuosta
Nemuno juosta?!.
Į viršų
KAS APLINKUI?
Sunki darbo pradžia.
Nes aplinkui visuotinas, lygus ir visai neslaptingas
snaudulys!
Piliečiai, kaip į kepalą įkepti vabalai, tūno
sau.
Nieks nedrįsta ardyti šios nuostabios harmonijos!
Štai t a p y b a:
Patys tapytojai ir jų mokiniai jaunimas skustas
ir neskustas bulves piešia. Ir džiaugias!
T e a t r a s:
Rusų trečiaeilio provincijos teatro kruopšti
kopija. Aktoriai valdininkai, atlikę viršininkų uždėtas pareigas, stropiai seka
Laisvės Alėjos naujienas. Irgi viskas gerai!
L i t e r a t ū r a:
Bendrai: prieškariniai atsiminimai. Kaip gera buvo!
Paskutiniu metu: miesčionijos ideologų pataikūnų
iliustruota ir kitokia spauda.
M u z i k a:
Iš katerinkų melodijų visuotinos masės pasigirsta
atskiri balsai (Gruodis ir kiti), kuriuos mes visa širdžia sveikiname!
O šiaip visi patenkinti ir ramūs!
Ir mes nedrumsime ramybės užbaigtų
tapytojų, tokių pat aktorių ir muzikų.
Juk jie užbaigti gi!
O tikrai norįs gyventi jaunimas vis tiek su mumis
bus!
Į viršų
DARBO DIRVA.
Štai padrikas žemėlapis, ne popierinis
žemėlapis, bet tas, kur išdirbtose dirvose vėjai javus siūbuoja, kuriuo dunda
garvežiai, kur ūžia dirbtuvės ir kur, kas svarbiausia, plačiai pasispietę plakas 3
000 000 krūtinių!
Sujauktas žemėlapis. Žemėlapis purvinais batais
nupėduotas. Tačiau tai mūsų darbo dirva.
Čia mes randame meno alkanas minias, kurioms esam
pasiryžę dirbti.
Į viršų
KAS PRIEŠ MUS?
Vos žengėme žingsnį ir jau turime draugų ir
priešininkų.
Pirma visa ko pažinkime priešininkus.
Jų yra keletas rūšių. Štai pamėgę savo švarko
senas raukšles, pamėgę tylų, šiltą, šutu dvokiantį, nevėdintą jų gyvenimo orą,
paprasti piliečiai, kurie popietiniam snauduliui paįvairinti ima į rankas knygą. Jų
tiršta, pilka ir rambi masė yra griežtai priešinga mums. Jie nori, kad menas švelniai
ir atsargiai kasytų jų papades.
Teatras, paveikslų paroda, knyga, koncertas tai
jiems mados dalykai. Čia jie ieško sau įprastų, pažįstamo stiliaus suprantamų
kūrinių. Jų smagenys nemėgia griežtų šuolių. Kiekvieną naują reiškinį jie
nepasitikėjimu sutinka. Tiesa, jie labai stropiai gaudo madas ir naujienas, bet tik tos
naujienos turi jų tarpe pasisekimo, kurios paįvairina seną įprastą stilių.
Mums nerūpi mūsų krašte augančiai smulkiai
miesčionijai pataikauti. Ji jau turi savo klusnių tarnų ir be mūsų, kurie jų
skonio šventai laikydamiesi jau paplito ir iliustruotais laikraščiais ir knygomis.
Mes gi pulsime į šią rambiąją masę, skaldysime
jos storulį savimi pasitenkinimo mūrą, kovosime su jų aklu atsidavimu seniems
autoritetams.
Paprastieji piliečiai (taip jie ir patys save
vadina), kurie bijosi iš savo senai senai sulipdyto kiauto nosį iškišti mūsų
priešininkai.
Dar priešininkai tai seneliai.
Mes juos tik pro šalį eidami paminėsime. Jie
žili. Autoritetingi. Turi savo pažiūras, kurias jau vėlu judinti. Tos pažiūros
gerai, kad XIX, o dažnai esti XVIII amžiaus! Gyvena iš jaunose dienose sukrauto meno
kapitalo nuošimčių. Todėl ramūs ir patenkinti.
Ir kaip gi jiems nepykti, kad iš kažkur dygsta
dygūs diegai. Ir jau netaip kaip jie, bet kitaip drįsta dirbti! Dargi (akiplėšos!) jų
autoritetų nepripažįsta!
Mes jiems sakome:
- Taip. Juk jūsų vardais gatvės pavadintos. Todėl
jūs ne tik prieš dešimtį metų, bet ir šiandien naudingi. Mes gi pradėjome naują
vagą. Ariam ne žirgais pegasais, bet traktoriais. Ir stovėkit nestovėkit pakelėj
baidyklėmis traktorius vis tiek nepasibaidys!
Dar yra ir kiti nemažiau griežti priešininkai. Tai
įvairūs estetai riteringi grožio saugotojai! Aukštyn pakelti jų
žvilgsniai. Jie kalba apie amžinybę, kuri tačiau neilgesnė laikotarpio, kada biliardo
partija baigiama, kalba apie gelmes, kurios tik arbatinio šaukštuko gilumo tepasiekia.
Jie stengias iš paskutiniųjų (vargšai! kaip tai
sunku jiems!) nepastebėti naujojo meno tankų, kurie traiško sarmatlyvai menkus jų
kūrybos palaikus. Jų kovos būdai tuščiavidurės tirados ir svarūs niekam
nereikalingi mokslingumai.
Vos žingsnį žengėme, mes jau stojome prieš juos
visus į kovos pozicijas.
Į viršų
MES, KIEK MŪSŲ? SU KUO MES?
Mes. Kiek gi mūsų? Kada 1922 metais išleidome
Keturių vėjų pranašą, buvo trys ar keturi.
Dabar darbą pradedam dešimty. Bet ne! Kiekvienas
mūsų tvirčiausiai jaučia, kad su mumis eis visa jaunoji, gyvoji visuomenės dalis.
Mūsų pradėto darbo dirbtų ne šiandien, tai ryt
ateis daug tų, kurie dabar Šiauliuose, Rokišky, Panevėžy, Marijampolėje, Biržuos ir
Telšiuos ir kitose, po visą mūsų krašto žemėlapį išmėtytose tautinėse
klumpėse.
Ateina mūsų pradėto darbo dirbtų ir mūs
pavaduotų gausus jaunų skaičius.
Mes neskaitome kiek mūsų, nes pajėgos, kaip vanduo
pavasarį, kasdien auga ir gilėja.
Į viršų
-------
1922 metų vasario 16 d. istorinė
data.*
Pirmąsyk tada pasirodė naujojo meno žodis. Nors
nereikė mums sprogdint akademijų, nereikė laužt storas tradicijų plutas, bet tvanki
tų dienų atmosfera lygiai varžė mūsų pirmus žingsnius.
Tik keturi lapai. Skubiai mes juos užpildėm.
Tačiau jie sugebėjo pralodyti visas namines kritikos pavartes.
Ks tik nekiaukterėjo?
Kad keikė mus tie, kuriuos mes priešais laikome,
mus tik džiugino tai! Reiškia mūsų kelias tikras!
Kad stebėjos piliečiai mes supratom!
Bet didžiausias džiaugsmas mus virpino, kada mes
girdėjome jaunųjų karštą pritarimą!
Tik metai praėjo. Tačiau jau matom šis
Pranašas tik trumpam mūsų vystymosi momentui charakteringas.
Štai ir dabar leidžiam senai pribrendusį, taip
pribrendusį, kad sprogtinai jis lekia, laikraštį. Čia bus ne galutino ir ne klaidingo
tobulumo pavyzdžiai, bet tik praeito kelio biržės!
Čia ne paskutiniai mūsų siekimų punktai.
Pasiryžę kovoti, mes nesitenkinsime dalinais
laimėjimais, nenurimsime ir naujus plotus užkariausime, bet nuolatos priekin!
Tiek sau.
O visiems kitiems sakome:
Darbą pradedam ramiai.
Mūsų jauna dvasia abejones, kaip karšta skarda
vandens lašus, tuolau tirpina!
Tačiau netepam niekieno lūpų pažadų lašiniais.
Mes dirbsime, augsime ir ugdysime.
Kada kas užaugs, nereiks pirštu rodyt, juk vis tiek
visi matys.
Ir štai mes žygiuojam
ir kviečiam visus,
kas jaunas ir gyvas, kartu žengt!
Keturi vėjai
________
* Keturių vėjų pranašo pasirodymo data. (Atgal >>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|