|
<< Atgal
|
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
Irmė
A p s a k y m a s |
Vitalija sėdėjo prie lango ir nekantraudama laukė
Irmės. Auklėtojos išsakyti žodžiai sujaukė jos mintis, privertė kitaip pažvelgti
į dukros elgesį ir ją pačią. Vitalija niekad nepasidomėjo, iš kur dukra gauna
pinigų įvairiems niekniekiams, manė, jog susitaupė. Taip taip, pasikalbės, ji
išklausinės, daugiau tai tikrai nepasikartos, tikino auklėtoją. Vitalija visko galėjo
tikėtis: dvejetų, padaužiškumo, peštynių, bet to, ką ji išgirdo, niekada. Ir
kas kaltas? Argi neprižiūrėjo, neauklėjo, nemokė, per nagus neuždroždavo?
Jos dukra!..
Tą rytą Vitalija vėlai nubudo, kurį laiką
gulėjo užsimerkusi, prisimindama, ką sapnavo. Ji bėgo nešina kūdikiu, bijodama, kad
kas jo neatimtų. Staiga dirst jos glėbyje ne vaikas, o kažkoks žvėriūkštis,
baisus
Ji išsigando ir nubudo. Piktos žvėries akys dar kurį laiką žvelgė į ją,
pamažu išnyko. Petro šalia nebuvo. Vyras išvažiavo grybauti.
Vitalija neskubėdama atsikėlė, neskubėdama
nusiprausė, apsirengė, išgėrė arbatos
Iškepsiu kugelį, pamanė. Ji pasiėmė
kibiriuką, nusileido laipteliais į rūsį, bet prisiminusi, kad bulvių nebėra, grįžo
atgal, užsimetė striukę ir nutipeno į netoliese esančią parduotuvę. Grįždama
prasilenkė su nepažįstama moteriške, greta jos linksmai čiauškėdamas bėgo
berniukas, toks panašus į jos Egilį, kad ji vos neaiktelėjo. Nors sąmonė jau buvo
laiko atbukinta, ūmus liūdesys vis tiek sugrąžino ją į praeitį, kurią tarėsi
pamiršusi. Vėl ėmė sau priekaištauti. Juk jeigu nebūtų Egilio išleidusi laukan
Po tos nelaimės, atrodė, neištvers arba išprotės, arba šoks nuo tilto į upę
Kur buvo jos nuojauta? Juk intuicija niekada neapgaudavo. Valandėlę ji spoksojo į
vandeny mirkstančias bulves. Viešpatie, ištarė garsiai. Atsistojo, nubraukė nuo
skreito lupenas, užkėlė dubenį ant spintelės, išsiėmė bulvių tarkavimo mašiną,
įjungė į tinklą. Ir pasigirdo durų skambutis.
Vitalija atidarė duris. Laiptų aikštelėje
stovėjo Petras, ant rankų laikė išsidraikiusiais vystyklais apmuturiuotą kūdikį.
Ji, nepajėgdama žodžio išspausti, greitai išvystė kūdikį, pavertė ant vieno
šono, ant kito jokios mėlynės, jokio įdrėskimo. Tamsus kuokštelis plaukų ant
pakaušio, smulki nosytė
Pervysčiusi mergaitę, Vitalija klausiamai pažvelgė į
savo vyrą. Juk vaikas nei iš šio, nei iš to nenukrito iš dangaus.
Nedidukė, trumpu melsvu paltuku mergina nešėsi
vaiką, ėjo sparčiai, protekiniais, susijaudinęs kalbėjo Petras. Pribėgusi atšlaimą
stabtelėjo, apsidairė ir ėmė skubiai leistis, o aš kiek kojos neša įkandin.
Prie upės pamačiau
Keliais šuoliais prišokęs išplėšiau kūdikį jai iš rankų.
Jinai lyg pantera puolė mane. Atiduok! suriko. Čia mano vaikas! Stvėrė man už
plaukų ir ėmė traukti atgal norėdama pargriauti. Ir tada aš paklausiau, ar ji
supranta, kad žudo? Mergina atšlijo, išsigando, kelias sekundes dvejojo. Daryk ką nori
su tuo vaiku, jis man nereikalingas! išrėkė, kiek pabėgėjo paupiu ir ėmė
kepurnėtis į statų krantą.
Ji paėmė mergaitę į glėbį, ir keistas jausmas
nuvilnijo kūnu, užliejo šiluma. Važiuodama į ligoninę vis žvelgė į užmerktas
mergaitės akis, papūstas lūputes, tarsi laukdama, kad ji atsimerks ir nusišypsos.
Vėliau kasdien eidavo į naujagimių kambarį. Kūdikis buvo sveikutėlis, gerai valgė,
retai verkdavo. Kartą, laikydama mergytę glėbyje ir žiūrėdama į jos nuolankias ir
romias rusvai žalias akis, ji pastebėjo, kaip virptelėjo vaiko lūpų kampučiai,
tarytum mergytė būtų norėjusi kažką pašnibždom pasakyti, būtų jutusi jos
žvilgsnį. Vitalija ėmė jos ilgėtis. Gydytojai pasiūlė mergaitę įsidukrinti. Ši
mintis buvo jau ne sykį toptelėjusi Vitalijai į galvą. Vyras samprotavo vyriškai: gal
ir neblogai būtų, bet kad mums jau ne dvidešimt ir ne trisdešimt, o juk bliaus, rėks,
neleis miegoti
Petras vis dėlto nebuvo toks abejingas mergaitei kaip dėjosi. Netrukus
visiškai įsijautė į tėvo vaidmenį. Iš darbo prie lopšio, į darželį
Tačiau kai Irmei sukako penkeri metai, Petras
netikėtai nuo infarkto mirė. Vitalija žinojo, kad niekada nebus taip kaip anksčiau.
Nė nepajusdavo, kaip skruostu nuvingiuodavo ašara. Tačiau tokiomis slogiomis minutėmis
prisimindavo turinti dukrą, širdyje tapdavo šilčiau. Irmė po Petro laidotuvių tapo
supratingesnė, suaugesnė, nors dažnai apsikabinusi teiraudavosi, ar tikrai tėvelis
daugiau nesugrįš... Vitalija dažniausiai siūdavo arba sukdavosi po virtuvę, dukra
žaisdavo antrame aukšte, savo kambaryje, o jos lakstymas laiptais aukštyn žemyn ne tik
jos neerzino, bet netgi ramino. Ir štai vieną dieną suskardėjo dukros balsas: mama,
mama, tėvelis grįžo! Sulig tais žodžiais mergaitė nulėkė žemyn, čiupo ją už
rankos ir ėmė tempti į viršų. Ten tėvelis, ten tėvelis! Dukra tempė ją
kopdama net per du laiptelius ir vis ragino: na greičiau, greičiau. Ji tirtėjo iš
laimės ir noro kuo greičiau parodyti tėvelį. Įpuolusi į kambarį apstulbo. Žvelgė
tai į palėpės duris, tai į Vitaliją, negalėdama suprasti, kas gi įvyko. Nėėėra,
ištarė gailiu balseliu, jis čia buvo, buvo, o dabar jo nėra. O ką tėvelis darė?
paklausė Vitalija, nes mergaitė laukė paaiškinimo. Jis sakė: eikš, Irmute, eikš,
Irmute. Matai, Irmute, ėmė raminti Vitalija, mirusieji pasiilgsta savo namų ir kartais
užsuka pasižiūrėti. Jie būna nematomi, nors retsykiais pasirodo ir kaip gyvi, tada
reikia jais pasidžiaugti. Aš pasidžiaugiau, pasidžiaugiau tėveliu! sušuko Irmė.
Dienų tėkmėje Vitalija sukosi kaip voverė rate:
grįžusi iš darbo, gamino maistą, skalbė, taisė ar iki išnakčių siuvo Irmutei
naujus drabužėlius. Ir tą vakarą ji užsisvajojusi sėdėjo prie siuvamosios mašinos.
Ūmai šiūst sprandą nusmelkė tokia pagela, kad net žadą užėmė. Vitalija
kilstelėjo pečius, pasukiojo galvą ir
sustingo. Pajuto, kad už nugaros kažkas
stovi, kažkodėl įsivaizdavo, kad Petras, tuo pačiu kostiumu, kuriuo palaidojo,
išbalusiu veidu, žemėtomis šaltomis rankomis. Išgąstis sukaustė kūną. Kurį
laiką Vitalija sėdėjo pasilenkusi, rankas ant audeklo padėjusi, laukdama, kad štai
griebs ją lediniais delnais
Niekas negriebė, baimė pamažu atslūgo. Vitalija
atsistojo, apsidairė, pažvelgė į dukros kambarį, o širdis taip daužėsi, jog,
atrodė, prižadins sapnų užliūliuotą mergaitę. Nuėjusi į virtuvę, išgėrė kelis
gurkšnius šalto vandens ir vėl grįžo prie darbo. Vos pradėjo siūti vėl
šaltis, tarsi kas brauktų per plaukus ledine ranka. Atsisuko nieko nėra. Kartą
grįžusi į namus sustingo vidury kambario, lyg kas būtų sustabdęs. Sprandu nubėgo
šaltukas, jautė širdimi ir visa savo esybe, kad Petras čia, kartu su ja. Vitalija taip
norėjo staiga atsigręžti ir išskėtus rankas pulti jam į glėbį
Bet tuo metu
sujudėjo užuolaidos, ir ji pasijuto bestovinti vidury kambario vienui viena
Sykį į kambarį įsliūkino Irmė, ne įbėgo, kaip
paprastai lyg akis išdegus, o įsliūkino, ryžtingai įrėmė į ją akis ir
priekaištingu balsu išdrožė: žinai ką, tėtis nebūtų miręs!.. Vitalija nustebusi
atsisuko. Tu jį blogai gydei, ir jis numirė. Tu jį blogai gydei! pasakė, kaip
žirklėmis nukirpo Irmė, apsisuko ir išėjo iš kambario. Tos minties Vitalija
nesugebėjo išmušti jai iš galvos. Savas vaikas ir šitaip kaltina! Sužinojusi, jog
Vilniuje įžymus psichoterapeutas skaito paskaitas, ji įsiprašė, kad ir ją priimtų.
Tai gali būti ligos simptomas, kalbėjo gydytojas, ji visą gyvenimą jus kaltins. Reikia
su ja bendrauti, visur kartu vaikščioti, nauji įspūdžiai ir teigiamos emocijos gal ir
nuslopins kaltinimus. Vitalija gydytojo klausė. Abidvi su dukra klaidžiodavo po miesto
parką, o kai atvėso orai, ėmė lankyti teatrą, muziejus, retsykiais nueidavo į kiną,
užsukdavo į kavinę išgerti vaisių kokteilio, ieškodavo nusiraminimo bažnyčioje
Namuose rodė jai močiutės gėlių albumą (atvirukai buvo anų laikų, gražūs,
spalvoti, su auksiniais apvadais), skaitė vaikiškas knygeles, eilėraščius. Iškildavo
kalnai plautinų drabužių, nešvarių indų, bet visus darbus nudirbti ji stengėsi
Irmutei miegant. Nors Irmė jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad tėvelis mirė nuo
infarkto ir daugiau Vitalijos nebekaltino, bet pradėjusi lankyti mokyklą pasidarė
kaprizinga, irzli ir užsispyrusi. Mamos subarta ar už negerą poelgį peštelta
neverkdavo, tik susiriesdavo į kamuoliuką ir tūnodavo įlindusi į kampą kaip kokia
laukinukė. Kai Vitalija, eidama pro šalį, uždėdavo ranką ant galvutės, Irmė
sušnypšdavo it gyvatė. Juo labiau Vitalija stengėsi dukrai įtikti, juo ji darėsi
irzlesnė, uždaresnė.
Vienas kitas žmogus, be abejonės, žinojo, jog
Irmė ne jos dukra, bet ji piestu stojo, kad apgintų dukros garbę. Grįžusi iš
darželio, jeigu būdavo gražus oras, Irmė kartu su kaimynų mergaitėmis eidavo
važinėti dviratuku. Vieną dieną, kai Vitalija už gyvatvorės ravėjo daržą,
išgirdo: Irmke, tu esi valkatos vaikas ir čia nevažinėk! Mergaitės, išvadinusios
Irmę valkata, tėvas buvo alkoholikas, motina prekiavo degtine. Purvina, su treningu,
nieko nelaukusi ji nusimovė pirštines ir pas juos į namus. O, kaimynė!
sučiulbo alkoholio prekeivė. Kaimynė?! pilnomis įsiūčio akimis įsisriegė į
ją Vitalija. Esat valkatos, bet aš jūsų taip nevadinu, o jei dar kada išgirsiu
pravardžiuojant mano dukrą, pranešiu prokuratūrai, kokiais darbeliais užsiiminėjat!
Vitalija išeidama taip trenkė durimis, kad net langai sudrebėjo.
Kelyje pasirodė Irmė. Ji ėjo neskubėdama,
netvirtais žingsniais, nuolat pažvelgdama į langus, tarsi tikėdamasi pamatyti mamą.
Vitalija atsistojo, kurį laiką pro užuolaidą stebėjo dukrą, paskui apsisuko, nuėjo
į savo kambarį, atsisėdo fotelyje.
Irmė pati nesuprato kodėl, bet motinos ji
nemylėjo. Išdykauti nevalia, vandeniu taškytis nevalia
Tačiau kai eina daržo
ravėti, motina švyti. Šiandien nešvytės. Pasikalbėjo su auklėtoja
Lyg norėdama pasislėpti, Irmė apsidairė aplinkui,
bet kelias buvo vienas į namus. Ji gūrino nulenkusi galvą, o vaizdai vienas po kito
šmėžavo jos akyse. Berniukai pro durų plyšį žvelgia į mergaičių tualetą, žybsi
jų akys, jie stveria mergaitėms už papilvių ir kvatodami sprunka. Tos, nežinodamos
ką daryti, rauda. Iš pradžių Irmė nesuprato, ko tie berniukai graibosi, nors jau
darželyje žinojo, kuo jie skiriasi nuo mergaičių. Dar keisčiau jai atrodė, kad
panos šniurkščia ir pyksta: tegul tik pabando! O štai berniukas kužda: parodyk.
Irmė kerta jam per nagus ir bėga. Tačiau berniukas greitesnis, jis vėl pastoja kelią
ir pakužda: nebūk durna, duosiu penkiasdešimt kapeikų!
Netoli nuo mokyklos po vešliais gluosniais stovėjo
apleista kalvė. Jos stogas buvo sveikas, ir netoliese gyvenantis kaimynas joje
susikraudavo šieną. Irmė ir keli berniukai, užsigeidę žvilgtelėti į jos papilvę,
per ilgąją pertrauką užsikabarojo ant šieno. Na ir kas čia tokio, kad pakėliau
suknelę? ramino save Irmė, bet juo arčiau namų, juo labiau bijojo. Ji nenuleido
akių nuo lango.
Motina laukė. Irmė neatsakė nė į vieną motinos
klausimą. Drąsiai spoksojo į akis, lyg būtų kalta ne ji, o mama. Vitalija mergaitę
kaip reikiant prilupo, sakė, kad pasileidėlės neaugins. Irmė kentėjo dantis
sukandusi, neverkė, nešaukė, tik po kiekvieno smūgio cypteldavo it šunytis.
Iš visų mamos giminaičių, draugų ir
pažįstamų Irmė labiausiai laukdavo tėvelio bičiulio Vaclovo, kurį vadino dėde. Jis
visada atveždavo lauktuvių. Padėkok dėdei, liepdavo Vitalija, už saldainius!
Pabučiuok dėdę už dovaną! Irmė pakibdavo jam ant kaklo ir įsisiurbdavo į lūpas
taip karštai, kad Vaclovas net turėdavo atstumti. Dėdei atsisėdus ant sofos, ji
apžergdavo jo koją ir kraipydavosi į šonus pirštuku kedendama vešlius jo antakius.
Am! sušukdavo dėdė, stengdamasis nutverti dantimis pirštuką, o ji juokdavosi
atkraginus galvutę ir dar labiau trindavosi į jo koją, tarytum siųsdama elektros
impulsus. Išstypusios dešimtmetės įkaitintą dėdę išpildavo prakaitas. Kai Irmė
nėjo į mokyklą, Vaclovas užsukęs į svečius juokaudavo: na, Irmute, ar dar papukai
nedygsta? Ši, būdavo, pribėgs, išsiries prieš dėdę, kad čiupteltų už krūtinės,
o svečiai juokais netverdavo. Kitais kartais pati prašydavo dėdės pažiūrėti,
paimdavo jo rankas ir prispausdavo prie krūtinės. Na jau žymu, žymu, juokaudavo
dėdė, ir mergaitė kikendama sprukdavo iš kambario.
Irmė augo, brendo ir keitėsi. Tamsiai rusvai
žalios akys, žavinga burnelė ėmė traukti bernelių akis. Jau pradėjo ryškėti
mergautinis pasididžiavimas, o kartą, dėdei grybštelėjus, papūtusi lūpas
burbtelėjo: skauda! Kai Vaclovas vėl bandė pajuokauti, jog dygsta papukai, ji
pribėgusi sukuždėjo: tau pačiam dygsta. Į Vitalijos įspėjimą, kad negražu
blevyzgoti, Irmė atkirto: o ko jis prie manęs lenda? Ji jau žinojo, kad seksas domina
ir erzina berniukus labiau už viską.
Irmė brendo, tačiau Vitalijai nerimą kėlė tai,
jog jos charakteris keitėsi į blogąją pusę. Ji padėdavo nudirbti namų darbus,
ravėdavo daržą prie namų ir kolektyviniame sode, mokėjo ruošti valgį, kepti
pyragus, tačiau dėl mažiausios pastabos taip supykdavo, tarsi būtų velnių priėdus.
Devintoje klasėje ji itin išsiskirdavo iš kitų. Ateidavo surišta virš juosmens
palaidine, erzindama vaikinus pakeldavo ranką, kad išslystų bamba, arba atsisėdusi ant
suolo ir pasitraukusi sijonėlį mataruodavo ilgomis kojomis. Ji nebuvo gabi, bet darbšti
ir pašėlusiai užsispyrusi, todėl mokėsi neblogai. Mokykloje stodavo į kovą ir su
mergaitėmis, ir su berniukais, jei šie įžeisdavo ją ar jos draugę, ir visada
išeidavo nenugalėta. Jos išdaigos buvo šiurkščios, piktos, kerštingos, o
prisivirusi košės visaip įrodinėdavo, kad ne ji kalta.
Mokytojų nusiskundimai dėl Irmės išsišokimų
Vitalijai įkyrėjo iki gyvo kaulo, ir vieną dieną, grįžus dukrai po pamokų, ji
išdrožė: vaikeli, man jau tavo išdaigos per pakaušį baigia išlįsti; atsimink,
jeigu ir toliau taip elgsies, tai jokios aukštosios nematysi, baigsi vidurinę ir galėsi
drožti į proftechninę! Stojo tyla, lyg mirtis būtų atsliūkinusi į jų būstą.
Irmė nuo tos dienos šunybių nebekrėtė. Tačiau pradėjo vaikščioti į šokius,
kurie vykdavo ne mokykloje, o klube, čia susirinkdavo ne tik mokiniai, bet ir jaunuoliai
iš viso miesto. Vitalija stovėdavo iki pirmos valandos nakties prie lango ir laukdavo.
Irmė dažniausiai grįždavo ne viena, lydima kelių vaikinų, pakikendavo prie
vartelių, pasitampydavo ir išsiskirdavo, bet Vitalija pažino vieną iš jų
pagarsėjusį mušeiką, seniai baigusį vidurinę mokyklą. Jis mano gorila, pasakė
Irmė, kai Vitalija bandė atkalbėti nuo draugystės su juo.
Vieną dieną mokykloje ginčo metu klasiokė Irmei
drėbė: tu esi iš vaikų namų! Irmė atrėžė: o tu iš durnių namų! Tačiau
klasiokės ištartų žodžių neužmiršo. Kodėl tik jai taip pasakė? Kodėl nė vienos
kitos mergaitės taip neįžeidinėja? Neiškentusi pasiskundė motinai. Ši iš pradžių
pablyško, paskui paraudo. Irmut, pasakė, tavo motina esu aš, tik aš. Dukra patvirtino
motinos žodžius galvos linktelėjimu, tačiau širdyje jais nepatikėjo. Užtekdavo
griežtesnio Vitalijos pasakymo, kad Irmės paširdžiuose suspurdėtų neapykantos
žvėriukas. Ji pasišiaušdavo kaip katė, rikteldavo taip, kad sietynas sužvangėdavo.
Mokykloje didelis subruzdimas. Visi pasipuošę,
mirguliuoja gėlės. Šiandien abiturientai palieka savo antruosius namus. Vitalija visą
naktį prasikankino, niekaip negalėdama susitaikyti su mintimi, kad jos dukra, graži
panelė, eis į išleistuves su tuo savo draugužiu chuliganu. Jis ir anksčiau pas ją
ateidavo. Prasčiokas, niekur nesimokė, mongolo išvaizda, tėvai išsiskyrę. Būdavo,
Irmė ravi daržą, o jis tupi šalia rankų nepajudins, žolelės neišraus, kaip
koks apkiautėlis, et
Vitalija bandė perkalbėti: negi tu su juo eisi į išleistuvių
pokylį? A, tau visi negeri! atrėžė Irmė. Sukiojosi prieš veidrodį, skutosi
pažastis
Vitalija išsiruošė į išleistuves lyg į laidotuves. Muzika, gėlės, o
širdyje gėda. Ir štai savo akimis negali patikėti: ateina gorila baltu
kostiumu, juodu kaklaraiščiu, didžiausia puokšte lelijų nešinas, net Irmės per
gėles nesimato. Ją šokdina, visur lydi, o šioji kikena galvą ant peties padėjus,
retsykiais blyksteli akimis į Vitaliją, tarsi sakydama: matai, koks jis, o tu juo
abejojai.
Meilės pirmosios, kodėl jos praeina,
susigraudino Vitalija, kodėl jų neužtenka visam gyvenimui?
Irmė neramia širdimi vis iš naujo
peržiūrinėjo įstojusiųjų į Medicinos universitetą studentų pavardes ir niekaip
negalėjo patikėti, kad jos pavardės sąraše nėra. Galvoje ėmė suktis mintis: kas
dabar bus, kas dabar bus?.. Savęs ji per daug nekaltino. Brandos atestate pažymiai buvo
geri, o kodėl pritrūko balų tik vienas Dievas žino.
Ji grįžo namo nusiminusi.
Vitalija įeina į kambarį, o ši sėdi susirietusi,
akys pilnos ašarų, bet neverkia, tik rypuoja: Dieve, Dieve, ką man dabar daryti? Motina
neguodė dukters. Susiruošė ir žiguliais išvažiavo į Kauną. Laimei, rektorius
priėmė, tai kaip buvo pakeliui sugalvojusi, taip užsidegusi ir išdrožė visą tiesą
apie nelengvą našlės ir įdukros gyvenimą. Rektorius kurį laiką vartė sudėtus ant
stalo popierius, tarėsi su kažkuo telefonu, paskiau pasisukęs į ją pasakė, kad
nemokamų vietų nėra, bet jeigu dukrą tenkintų kineziterapijos specialybė ir
galėtų už mokslą užsimokėti, tai vietą jai garantuotų.
Kaip bus, taip, mąstė grįždama Vitalija,
blogiausiu atveju vasarnamį parduosiu, vis kaip nors išsisuksim. Netikėtai galvą juodu
šešėliu perbėgo mintis, nedavusi jai ramybės daugel metų. Gal reikėtų Irmei
pasakyti, kad ji ne jos dukra, kad ją
atėmė iš motinos? Tiek to gal niekas
nepasakys, gal nesužinos, o vėliau, kai jau jinai, kai jau jinai
na progai
pasitaikius.
Irmė apsigyveno pas dėdę Vaclovą. Jo motina
jau buvo mirusi, žmonos jis neturėjo, o drauges nuolat keisdavo.
Irmė buvo tokio amžiaus, kai mergina nori būti
geidžiama, inteligentiška ir impozantiška. Vaclovas vis pasižiūrėdavo, kaip ji,
palikusi prikvėpintą buto orą, išsprūsdavo į gatvę: spindinčiomis akimis,
atstatyta krūtine, palaidais, vėjo taršomais plaukais, atsikišusiu užpakaliuku,
apsitempusi siauromis kelnėmis ar mini sijonėliu, per liemenį suimtu plačiu
blizgančiu diržu, mikliai spruktuodama ant aukštų kulniukų, kurie ją šiek tiek
kilsteldavo virš žemės.
Mokslas jai sekėsi gerai, ruošdavosi paskaitoms iki
išnaktų, skaitydavo tik tokią literatūrą, kuri siejosi su mokslu, o norėdama
užsidirbti, po paskaitų braižė sąnarių judesių schemas kitiems studentams. Visa
galva pasinėrė į studentišką gyvenimą, susirado gerbėjų ir retai grįždavo namo
be palydos. Namuose, nors ir sėdėdavo prie knygų, buvo lyg įelektrinta. Suskambus
telefonui, akimoju griebdavo ragelį, o kartais po pokalbio galvotrūkčiais nerdavo pro
duris į gatvę, kur jos laukdavo automobilis.
Rytas išaušo aiškus ir skaidrus, tik kur ne kur
smulkučiai lyg pakulos debesėliai vėlėsi aplink saulę. Tamsiai žali medžių
šešėliai klostė Irmei taką. Irmė žinojo, kad mama iš kailio neriasi stengdamasi
jai padėti, lankėsi pas dekaną, o vakar įdavė laišką rektoriui, kuriame prašė
atsižvelgti į gerą Irmės pažangumą ir panaikinti mokestį už mokslą. Ji išsiėmė
laišką ir pamačiusi, kad šis blogai užklijuotas, atplėšė. O Dieve!
šūktelėjo garsiai. Kas aš esu? Kadangi Irmė Virželytė tėvų neturi, yra mūsų
augintinė, o mano vyras miręs, tai
Augintinė
Mergvaikė ir pamestinukė? Aš
jiems užkišiu kakarines! prisiminė motinos žodžius. Ar reikėjo jai meluoti,
apgaudinėti ir dėtis jos motina? Kam? Anie tėvai jos išsižadėjo, šitie
apgaudinėjo? Rupūžės! Visi jie rupūžės! Visi. VISI! Nors nebuvo iš tų, kurios
verkšlena, dažnai nurydavo skausmą, bet dabar
Ji sukniubo ant suolelio ir davė
valią ašaroms. Kas aš tokia, kas? Paplentės akmuo? Nudžiūvusi šaka? Gegužiukas?
Esi niekas, tuščia vieta, pamesta nelyginant kojinė patvory, niekam tavęs nereikia.
NIEKAM! Vitalija, dukart gimdžiusi neišnešiotus kūdikius, paskui, žuvus sūnui, iš
pasigailėjimo paėmė ją it kačiuką nuo gatvės grindinio. Nešti laišką rektoriui,
kad visi liežuviais skalambytų, pirštais rodytų? Ne! Velniop! Ji sudraskė
pareiškimą į smulkius skutelius ir, neturėdama kur išmesti, įsidėjo kelnių
kišenėn. Kai grįš namo, išmes į tualetą. Vadinasi, ir tėvas, su kuriuo praleido
daug gražių akimirkų, žaisdavo, pokštų prikrėsdavo
Geras buvo žmogus, bet
ne tėvas
ne tėvas.
Po paskaitų ji ilgai vaikščiojo po Ąžuolyną,
miesto gatvėmis, stovėjo ant tilto, ilgai žiūrėjo į pažaliavusio vario
atspindžiais sviduliuojančią upės srovę, į juodą gelmę, į srūvio nešamus
šapus. Jautėsi pažeminta, užguita, niekam nereikalinga. Motina
Įaudrinta
vaizduotė viską piešė tamsiomis spalvomis, atgamino vis naujus santykių su Vitalija
vaizdus. Lyg žaibas blykstelėjo atmintyje: ji mane mušė! Ir už tai, kad pakėlė
suknelę, parodė berniukams! Ir tavo motina tokia, turbūt norėjo pasakyti
Pilna
pagiežos ir neapykantos grįžo namo ir tik tada prisiminė, kad mama išvažiavusi į
Vilnių ir ten nakvos. Pamažu užlipo į savo kambarį ir apsirengusi, nenusiavusi nė
batų, griuvo į lovą. Kurį laiką gulėjo užsimerkusi, nieko negalvodama, paskui
pasirėmė alkūnėmis ir spoksojo pro langą. Kaip būtų gera pakilti virš debesų,
išnykti it dūmui ar išskristi su ateiviais. Sako, jei daug apie juos galvoji, tai ir
atskrenda. Štai pakimba lėkštė, plyksteli į langą šviesa lyg koks takas, juo ateina
mažas žalias žmogeliukas didelėmis akimis ir sako: skrendam, po pusvalandžio jau
būsim kitoj galaktikoj. O atgal? Jei pasakys, kad atgal kelio nėra? Ji atsisėdo ir
žvelgė ten, kur kadaise stovėdavo tėtis
Vitalija, matydama sublogusią Irmę ir norėdama
įsiteikti, paėmė išplauti jos džinsus. Radusi kišenėje popiergalių, iš pradžių
pamanė, kad tai špargalkės, kurias ji per naktis ruošdavo, bet ištiesinusi vieną,
kitą lapelį viską suprato. Tai bent kvailė, galėjau pasakyti mergaitei anksčiau,
būtų buvę geriau, nors
Įsitikinusi savo teisumu, ji pasikvietė Irmę. Be reikalo
suplėšei pareiškimą, ramiu tonu pasakė Vitalija. Iš kur mes paimsim pinigų mokslui?
Tu man ne motina! drėbė jai Irmė. Tu mane pasiėmei todėl, kad tavo gimda
išpuvusi!
Ji stovėjo vidury kambario išsižergusi, kiek leido
siauras odinis sijonas, akys žaižaravo pykčiu, žodžiai iš jos burnos krito ant
Vitalijos galvos tarsi ledo kruša. Angelai išsigandę pakilo aukštyn, o velniai
šypsojosi susispaudę kerčioje.
Nepiktnaudžiauk mano gerumu, pakėlė balsą
Vitalija. Mes tave mylėjom labiau nei tikrą dukrą. Bet jeigu nori supažindinsiu su
tavo tikrąja motina, metė iššūkį, nors apie ją Vitalija nieko nežinojo.
Šiknon tokią motiną!
Aš patarčiau jai atleisti, nes su tokia skriauda
širdyje tau bus labai sunku gyventi. Galbūt prieš likimą reikia atsiklaupti su
degančia žvake rankose ir maldos žodžiais lūpose? Nenorėjom, kad tu graužtumeis,
nes kiekvienas vaikas nori turėti tėvus.
Nepliurpk!
Vitalijai pakirto kojas, ji susmuko į fotelį prie
žemo staliuko. Ji lyg pro miglą girdėjo smulkius, energingus Irmės žingsnius, paskui
trinktelėjo laukujės durys, kambary įsiviešpatavo tyla. Praėjo kiek laiko, ir
Vitalija pajuto ant kaklo vėsą. Ji atsimerkė ir krūptelėjo kakta buvo atremta į
stalą, langas pravertas, o užuolaida susiūbavo susiūbavo ir nurimo. Petras, jis buvo
atėjęs...
Laiškas tarsi nutraukė skraistę nuo mirusio laiko,
šis vėl sukrutėjo ir ėmė tekėti toliau. Likus metams iki universiteto baigimo, Irmė
užsigeidė lankyti vairavimo kursus. Dukra porą kartų per savaitę sukiojo fordo
vairą, o šeštadieniais lankė teorijos užsiėmimus. Kursus lankė beveik vien
merginos, vyrukai buvo tik trys. Irmei, kaip vėliau prisipažino, iš pirmo žvilgsnio
krito į akį tęvas, nekalbus, rūstoko pailgo veido ir melsvų akių brunetas. Genrikas,
toks buvo jo vardas, jau mokėjo vairuoti, tik neturėjo teisių, todėl iš užsiėmimų
važiuodavo savo mašina, žinoma, kartu su Irme, į mokomąją aikštelę, kur ji dar
porą valandų kankindavo mašiną. Pamažu mezgėsi draugystė, Genrikas atvažiuodavo į
Kauną, po paskaitų eidavo pasivaikščioti po Ąžuolyną, į kino teatrą arba
diskoteką.
Genrikas stropiai ganė Irmę, nebuvo dienos, kad jo
mašina nestovėtų po Virželių namų langais. Burkuoja ir burkuoja, burkuoja ir
burkuoja, guodėsi Vitalija savo draugei, o su manim kaip liežuvį prarijęs:
vampteli kokį žodį ir tyli, nepasidomi nei paveikslais, nei baldais, nei pagaliau
gėlėmis. Šeštadieniais, sekmadieniais dukra ravi daržą ir jis tuoj prisistato,
važiuoja į sodą ir jis kartu, net darbinius drabužius atsiveža.
Metai negailestingai karpė dienas, savaites,
mėnesius, regis, nespėjo nė apsidairyti, kaip Irmė baigė universitetą, gavo
bakalauro diplomą, o po savaitės Genrikas paprašė Vitalijos leisti Irmei už jo
tekėti. Mano tėvai nesipriešino, pagalvojo Vitalija, mama palingavo galvą ir pasakė:
vaikeli, pasirenki pati jeigu tau bus gerai, ir mums bus gerai. Todėl ir ji
neprieštaravo, pakartojo savo mamos žodžius. Vėliau nuvažiavo į būsimo žento
tėviškę, susipažino su jo motina (tėvas liko amžino įšalo žemėje), pabendravo su
Genriko brolio šeima.
Du galingi ąžuolai, sulapoję prie Virželių
alytnamio, išlydėjo ilga, balta suknia pasipuošusią jaunąją ir tamsiu kostiumu
vilkintį jaunąjį. Automobiliai pajudėjo link Kauno, kur Įgulos bažnyčioje klebonas
sutuokė jaunuosius.
Medaus mėnesį jaunieji praleido Palangoje.
Kaitinosi pajūryje, taškėsi sūriu vandeniu, šokinėjo per bangas, vakarais
vaikštinėjo Vytauto alėja, klausėsi muzikos, gurkšnojo alų, šampaną, kavą,
sutemus grįždavo į vilą, puldavo į lovą ir mylėdavosi.
Irmei su Genriku išvažiavus į kolektyvinį
sodą, Vitalija perėjo kambarius, pataisė ant sofos pagalvėles, palaistė gėles.
Žvilgtelėjo į laikrodį ir užsidarė vonioje. Išėjo iš vonios nuoga, jai patiko,
kaip ir jos mamai, vaikščioti nuogai, jaustis nesuvaržytai, kol šiltas vanduo susigers
į kūną. Paskui apsirengė, susišukavo, atsivertė knygą, pasėdėjo ir supratusi, kad
neskaitys, ėmė dairytis pro langus. Diena buvo rami, saulės lepinami ąžuolai snaudė,
padangėje lėtai plaukė vienas kitas debesėlis, o ežeras atrodė pribarstytas
veidrodžio šukių. Sučirškė durų skambutis. Vitalija apsidžiaugė Vaclovo
apsilankymu. Jis tik du mėnesius stažavosi Maskvoje, bet atrodė, kad praėjo šimtas
metų. Jie apžiūrėjo sodelį, pakalbino voljere vilkinį šunį, pasidžiaugė
gražiais gėlynais, ir tada lyg tarp kitko Vaclovas pasidomėjo jaunavedžiais.
Ji staiga atsisuko, pasižiūrėjo į jo įdegusį veidą, glotniai sušukuotus plaukus.
Daug kas pasikeitė, tarė, kol tavęs nebuvo. Irmė, sužinojusi, kad aš jai ne motina,
atžari ir priešgyna pasidarė. Iškoliojo, išvadino visokiais vardais...
Vaclovas sukluso, prisiminė Irmę, kai ji gyveno jo
bute. Pasiutusi buvo. Pamatys, kad jis virtuvėje skaito laikraštį, nešina siuvimo
reikmenų dėžute ateina ir ji. Ištiesia koją, sukioja, saulė žaidžia ant blauzdos,
ant naujų aukštakulnių batukų. Radusi kojinėje mažą skylutę, Irmė timpteli ir
taip jau trumpą sijonėlį aukštyn, pamažėle traaaaaaukia ilgą siūlą
Nežymu? sučiulba ir velniuko akimis stebi jo
veidą.
Kaip nauja³! pasigroži Vaclovas.
O tąkart jis neiškentė. Buvo sekmadienis, Irmė
kažkodėl namo nevažiavo, stovėjo prie veidrodžio ir tvarkėsi, o Vaclovas sėdėjo
gretimame kambary, skaitė knygą, bet durys buvo atdaros, tad jis matė kiekvieną jos
judesį. Štai ji paima šukas, kelia rankas, chalatėlis prasiskleidžia, veidrodyje
atsispindi įdegęs kūnas, blyksteli krūtų obuoliukai. Po velnių, kas čia man darosi,
pyko ant savęs, tarytum nebūčiau matęs nuogos mergiotės. Ji jau ėjo į savo
kambarį, bet stabtelėjo prie Sąjūdžio laikų paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas
popiežius ir daug bažnyčių. Įbedė pirštuką, atsisuko į jį, dvilktelėjusi
žebenkšties akimis sučiauškėjo: kuri iš jų Vytauto bažnyčia? Stovėjo
neatitraukdama rankos nuo paveikslo ir laukė. Kas dėjosi jos širdyje, kokios mintys
sukosi galvoje? Ar troško jo prisilietimo, ar
Jis bijojo prarasti savitvardą, bet
slinko artyn, tarsi kas būtų stūmęs. Uždėjo rankas jai ant pečių, šmurkštelėjo
žemyn, ir jos mergautinės godos lyg maži kačiukai atsidūrė jo plaštakose. Čia
Vytauto bažnyčia, pasakė spausdamas merginą prie savęs. Ji pasimuistė, išslydo iš
jo glėbio ir šelmiškai šypsodama piršteliu pagrasino: pasakysiu mamai. Tik tada jis
suprato, kad įklimpo it musė į išrūgas. Nuo to laiko Irmė elgėsi taip, tarsi ne ji
pas jį gyventų, o jis nuomotųsi iš jos kambarį. Laimei, mokslo metams pasibaigus
Vitalija nusamdė jai butą arčiau universiteto.
Velnių priėdus, dėl menkiausio nieko šoka į
akis, tarsi aš būčiau didžiausias priešas, kalbėjo Vitalija. Kiekviena proga vis
pabrėžia, kad aš jai ne motina, o kai užsiminiau, jog nieko negailėjau, visą
gyvenimą jai paskyriau, tai atšovė, girdi, visi tėvai ką nors vaikams duoda, aš juk
nieko neprašiau! Įsivaizduoji? Ir taip šneka jau po vedybų. Genrikas? Ką jis sakys...
Dailide dirba. Irmę užstoja neatsižvelgdamas kalta ji ar ne.
Šnekėjusi be perstojo, Vitalija ūmai kreipėsi į
Vaclovą: gal einam į vidų, ožkos sūriu pavaišinsiu, kaip toj dainoj, medaus turiu,
Maskvoj turbūt negavai?
Jeigu atvirai, tai tikrai medaus nevalgiau, bet
ačiū, jis žvilgtelėjo į laikroduką, dar valandžiukė ir važiuosiu. Na o kur
Irmė dirba?
Ligoninėje įdarbinau.
Vitalija nusiskynė baltą dobiliuką, staiga
pažvelgė į Vaclovą ir paprašė: uždėk čia ranką. Jis žvilgtelėjo į ją
nesuprasdamas, ar ji juokauja, ar rimtai prašo.
Uždėk, uždėk, va čia, parodė ranka Vitalija.
Vaclovas praskleidė plaukus ir priglaudė delną
jos sprandas buvo šaltas kaip ledas.
O Viešpatie, tu sušalai!
Nieko, nieko, žinai
Vitalija buvo bepradedanti pasakoti, tačiau
persigalvojo ir nutilo.
Vaclovas, pajutęs kažkieno žvilgsnį, sunerimo.
Kai atsisuko, jam pasirodė, kad ąžuolo šešėlyje šmėstelėjo Petras.
Atsiprašau, tarė Vitalijai, ko gero, mašinos
raktelius pamečiau.
Jis priėjo prie ąžuolo, apėjo aplink medį,
pasilenkė, tarsi raktelius būtų radęs, ir grįžo atgal.
Vieną dieną skaičiau kambaryje, vėl prašneko
Vitalija. Įėjo Irmė ir sako: mano atlyginimas mažas, gyvename už Genriko pinigus, o
jis čia neregistruotas, neturi jokių garantijų. Man atrodo, sakau, turėtų būti
normalūs santykiai, o jeigu jų nėra, tai nėra ir registracijos. Tai ką, sako, ar
negali padovanot man antro aukšto? Juk mes ten gyvenam, be to, daug lėšų sukišom
remontui. Ir dabar investicijų reikia. Norėtumėm prieškambarį praplėsti, verandą
įrengti, kad nebūtų šalta, valgomąjį sujungčiau su virtuve, atsilaisvintų mažas
kambariukas, gal būtų vaikams ar dar kam nors. O kai pasakiau, kad antro aukšto
neužrašysiu, užsiuto baisiausiai. Girdi, tu pasikalbėk su juristais, nes paskui mes
nieko negausim! Įsivaizduoji?
Vitalija klausiamai pasižiūrėjo į Vaclovą.
Žinai, Vitalija, tu padarei didelę klaidą, tarė
Vaclovas. Nederėjo tau jų įsileisti. Genrikas turi motiną, namus, reikėjo leisti ten
pagyventi. Gal būtų kiek apsilaužę ragus, o vėliau
Vaclovas, nuleidęs galvą, žingsniavo link savo
volvo.
Gražu čia pas jus, atsiduso.
Irmė ilgai negalėjo užmigti. Nemalonūs
pastarųjų dienų įvykiai nesiliovė įkyriai jos erzinę. Ligoninėj Irmė per stipriai
pamaigė moteriškę, ši kitą dieną atlėkė akis pabalinus skųstis. Manė, kaip
brežneviniais laikais nubėgs pas viršininkę, parodys raudoną knygelę, ir visi
tūpčios kaip apie princesę
Tačiau vyriausiajai ligoninės gydytojai patiko tvirtas
Irmės charakteris. Ji įtikino pacientę, kad šios dar neištiko pasaulio pabaiga.
Genrikas, ir šiaip lėto būdo, pastaruoju laiku
visai užsidarė burbtelės kokį žodį ir tyli. Irmė žinojo, kodėl taip yra.
Vyras jau ne kartą sakė, girdi, brolis juokiasi, impotentu vadina, kad vaiko
neprasimano. Bepigu jam kalbėt, gimdyti jai reikės. Visi vyrai tokie, tik davai,
davai, o paskui žinokis.
Lašas, perpildęs stiklinę, buvo Agnė ji
nėščia ir švytinti atėjo pas ją į darbą. Laiko buvo mažai, už durų laukė
pacientų eilė, tačiau Agnė spėjo papasakoti apie savo vyrą ir būsimą vaikelį.
Labai nustebo, kad Irmė iki šio laiko dar neapsisprendė. Gal tu bergždžia? pusiau
juokais paklausė buvusi pamergė. Pamanyk, atnešė pilvą parodyti. Įsispirgino kaip
kokia
Bet pamažėle pyktį sutramdė brandesnė mintis. Gal Genrikas ir teisus, jos
mama dar sveika, prižiūrėtų kūdikį. Po ilgų svarstymų jiedu įrengė vaikų
kambarį, nupirko gražų užsienietišką vežimėlį su langais, drabužėlių.
Vienądien, kai Vitalija savo kambaryje sklaidė Lietuvos aidą, Irmė jai pasakė:
po Velykų duosim tau darbo. Motina nužvelgė Irmę nuo kojų iki galvos ir sumurmėjo:
tai jau tikrinaisi, jau
Ne, bet aš žinau, paskaičiavau, nedvejodama patvirtino
Irmė. Vitalijos veidu perbėgo nerimasties šešėlis. Maniau, džiaugsies, įsižeidė
dukra. Matai, tarė Vitalija, nėštumas tai ne daugybos lentelė: paskaičiavai, ir
baigta. Reikia palaukti, įsitikinti, pasitikrinti
Tau vis negerai, purkštelėjo Irmė
ir užlėkė į viršų.
Praėjo trys mėnesiai, o Irmė kokia buvo gysla,
tokia ir liko. Vitalijai Irmės pasigyrimas apie nėštumą atrodė tarsi kerštas jai,
kuriai, kaip Irmė anksčiau buvo sakiusi, gimda išpuvusi, o štai dabar
Genrikas vaikščiojo paniuręs kaip žemė. Vaikas jam jau buvo tapęs didžiausia
svajone. Irmė širdo ant viso pasaulio, labiausiai ant vyro, nes, jos manymu, tik jis
buvo kaltas. Abu ėmė važinėti pas daktarus. Greitai sužinojo, kad vyras sveikas.
Nevaisinga pasirodė esanti ji. Pajuto, kad bumerangas grįžta ir tuoj tuoj trenks.
Galbūt ji kvailai elgėsi su mama jauna, durna buvo. Veikiausiai tie genai ateina iš
jos tikrosios motinos ir ką tu, žmogau, padarysi. Irmė išblyško, mažai valgė, anot
Vitalijos, visai susirietė į nagą. Galiausiai Irmės nervai neišlaikė: nėra, nebus,
apsieisim ir be vaiko, ne mes vieni tokie, pasaulyje milijonai!..
Gamta alsavo rudeniu, verpetais sukosi krintantys
lapai, nors užuovėjose vėlyva saulė dar šildydavo. Prasidėjo bobų vasara, kaimuose
bulviakasis.
Pirmadienį Irmė daug dirbo: įskaudo nugara,
rankos.
Irme, pradariusi duris pakvietė kolegė iš gimdymo
skyriaus, jei gali, ateik. Pažiūrėk, kokią kepuraitę savo vyrui išrinkau. Kaip
tau patinka? Su kutu! Faina, a?
Irmė vyptelėjo, faina, pritarė jaunai mamai.
Irme, neužpyk, čia ne mano reikalas, bet gimdymo
skyriuje yra gražus berniukas ko jums jo nepasiėmus? Negi ir gyvensit vienu du?
Slaugutė Vera sako: iškart pasiimčiau, jei savų vaikų neturėčiau. Pagalvok.
Kūdikio tėvai ne kvaili. Jis dėstytojas, ji studentė, turi kavalierių, tad
bijo, kad nesužinotų
Jau pasirašė atsižadanti, žodžiu, viskas gerai, aš tavim
dėta
Parėjusi namo, Irmė pasijuto lyg laumių nujota.
Atsigulė ant sofos, susidėjo rankas ant krūtinės, atsipalaidavo
Vos spėjo akis
sudėti, žiūri atsidarė palėpės durys, įėjo tėvas, nusišypsojo, ištraukė
iš kišenės didelį rausvą obuolį ir atkišo jai. Irmė neišmanė, kaip elgtis. Tarsi
negirdimas ir nematomas sparnas kliudė ją: Irmė krūptelėjo ir atsimerkė.
Žvilgtelėjo į laikrodį. Rodyklė buvo pasislinkus į priekį dvidešimt minučių.
Negi ji iš tikrųjų miegojo? Ir tėvo vaizdinys buvo tik sapnas?.. tik sapnas?..
Sapnas ir naktį neišėjo jai iš galvos, nedavė
ramybės.
Rytą pakabino ant kabineto durų raštelį, kad
netrukus sugrįš, ir nuskubėjo į akušerinį skyrių. Širdis neramiai dunksėjo.
Tu tik pažiūrėk, koksai gražuolis! kalbėjo
akušerė, išpakuodama berniuką.
Irmė įbedė akis į tą mažą nekaltą
užmerktomis akutėmis, rausvu veideliu ir skystu plaukų kuokšteliu ant galvutės
kūdikėlį, nedrąsiai paėmė jį už rankutės. Didelio džiaugsmo nepajuto,
priešingai tyliai tyliai pravirko. Mintyse prisipažino: ji bijojo gimdyti, bijojo
skausmo, neįsivaizdavo, kad galėtų išnešioti, todėl sužinojusi apie nevaisingumą
širdyje apsidžiaugė, skaudu buvo tik dėl to, kad JI nevaisinga. O dabar
Kas ji būtų šiam kūdikėliui? Netikros motinos
išauginta netikra motina?
Irmė apsidairė. Jai pasirodė, kad palatos tarpdury
stovi Vitalija ir deginamai žiūri į ją. Į dukterį.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|