A g o t a  K r i s t o f , prancūziškai rašanti vengrų kilmės rašytoja, lietuvių skaitytojams jau pažįstama iš romanų trilogijos „Storas sąsiuvinis“. Čia spausdinami jaudinantys, kartais keistoki apsakymai, sukurti per ilgą laiką, nuo pat autorės išvykimo iš Vengrijos 1956 m., yra bene paslaptingiausia jos kūrybos dalis. 

       AGOTA KRISTOF

       Man tas pats

       N o v e l ė s

       Iš prancūzų k. vertė STASĖ BANIONYTĖ

Į viršų

       Kirvis

       „Įeikite, daktare. Taip, čionai. Taip, jus pakviečiau aš. Mano vyrui atsitiko nelaimė. Taip, manau, kad tai didelė nelaimė. Net labai didelė. Reikia užlipti į antrą aukštą. Jis mūsų miegamajame. Prašom čia. Atleiskite, lova nepaklota. Suprantate, aš truputį išsigandau pamačiusi šitiek kraujo. Nežinau, ar man pakaks drąsos visa tai išplauti. Turbūt verčiau persikelsiu gyventi kitur.
       Štai miegamasis, užeikite. Jis čia, šalia lovos, ant kilimo. Jam į pakaušį įsmigęs kirvis. Ar norite apžiūrėti? Taip, apžiūrėkite jį. Tikrai kvailas atsitikimas, ar ne? Per miegus jis iškrito iš lovos ir pataikė ant kirvio.
       Taip, šitas kirvis mūsų. Paprastai jis būna svetainėje, prie židinio, juo prakapojame šakalių.
       Kodėl kirvis gulėjo prie lovos? Aš nežinau. Tikriausiai jis pats atrėmė jį į naktinį staliuką. Gal bijojo įsilaužėlių. Mūsų namas stovi gana atokiai.
       Sakote, jis miręs? Aš iškart pagalvojau, kad jis miręs. Bet tariau sau, jog bus geriau, jei tai patvirtins gydytojas.
       Norite paskambinti? Ak tiesa, medicininei pagalbai, ar ne? Policijai? Kodėl policijai? Juk tai nelaimingas atsitikimas. Jis tiesiog iškrito iš lovos ir pataikė ant kirvio. Taip, tai retas atvejis. Bet yra daugybė dalykų, kurie nutinka šiaip sau, nei iš šio, nei iš to.
       O! Ar tik jūs negalvojate, jog tai aš padėjau kirvį prie lovos, kad jis ant jo nukristų? Bet juk aš negalėjau numatyti, kad jis iškris iš lovos!
       Gal net manote, jog aš jį išstūmiau, o paskui ramiai užmigau, pagaliau likusi viena mūsų plačioje lovoje, negirdėdama jo knarkimo, nejausdama kvapo!
       Iš teisybės, aš miegojau gerai. Jau daug metų nebuvau taip gerai miegojusi. Atsibudau tik aštuntą valandą ryto. Pažvelgiau pro langą. Lauke buvo vėjuota. Prieš saulę žaidė balti ir pilki kamuoliniai debesys. Buvau laiminga ir galvojau, kad iš jų niekada nežinai ko tikėtis. Debesys gal išsisklaidys, – jie lėkė taip greitai, – o gal juose susikaups vandens ir pasipils mums ant pečių lietus. Man tas pats. Aš labai mėgstu lietų. Beje, šįryt viskas man atrodė nuostabu. Jaučiausi lengva, atsikračiusi naštos, kuri taip ilgai...
       Tada pasukusi galvą išvydau šią nelaimę ir iškart paskambinau jums.
       Jūs taip pat norite paskambinti. Štai telefono aparatas. Jūs pakviesite medicininę pagalbą. Pasirūpinsite, kad išvežtų kūną, ar ne?
       Sakote, medicininė pagalba reikalinga man? Nesuprantu. Aš nesužeista. Man nieko neskauda, jaučiuosi puikiai. Kraujas ant naktinių marškinių – mano vyro, jis ištryško, kai...“

Į viršų

       Namai

       Ar tai bus šiame, ar kitame gyvenime?
       Aš grįšiu namo.
       Lauke stūgaus medžiai, bet nei jie, nei raudoni debesys, nei miesto šviesos manęs daugiau negąsdins.
       Aš grįšiu į namus, kurių niekada neturėjau arba jie buvo per daug toli, kad juos prisiminčiau, nes aš niekada, tikrai niekada negyvenau namuose.
       Rytoj pagaliau tuos namus turėsiu skurdžiame didelio miesto kvartale. Skurdžiame kvartale, nes kaipgi pasidarysi turtinga iš nieko, atėjus iš kitur, iš niekur, ir nenorėdama praturtėti?
       Dideliame mieste, nes mažuose miesteliuose tėra keletas likimo valiai paliktų namų, tik dideliuose miestuose yra ištisos gatvės, neįmanomai tamsios gatvės, kur glaudžiasi tokios būtybės kaip aš.
       Tomis gatvėmis aš eisiu į savo namus.
       Eisiu tomis gatvėmis, plakamomis vėjo, apšviestomis mėnesienos.
       Apkūnios moterys, išlindusios pakvėpuoti grynu oru, žiūrės į mane netardamos nė žodžio. Aš sveikinsiuosi su visais netverdama laime. Pusnuogiai vaikai ritinėsis man po kojų, ir aš juos kilnosiu prisimindama savuosius, kurie kažkur bus dideli, turtingi ir laimingi. Aš glostysiu tuos nežinia kieno vaikus ir dovanosiu jiems blizgančius, retus daiktus. Taip pat pakelsiu girtą vyriškį, parkritusį griovyje, paguosiu moterį, kuri bėgs rėkdama tamsoje, išklausysiu jos kančias, nuraminsiu.
       Grįžusi namo, būsiu pavargusi, atsigulsiu ant lovos, ant bet kurios lovos, o užuolaidos plaikstysis, kaip plaikstosi debesys.
       Taip bėgs laikas.
       O po mano vokais bėgs paveikslai iš blogo sapno, kuris buvo mano gyvenimas.
       Bet jie manęs daugiau nebeskaudins.
       Aš būsiu namie; viena, sena ir laiminga.

Į viršų

       Darbininko mirtis

       Skiemuo liko neužbaigtas, bereikšmis, pakibęs tarp lango ir gėlių vazos.
       Neužbaigtas liko tavo nusilpusių pirštų judesys, nupiešęs ant paklodžių pusę didžiosios N raidės.
       – Ne!
       Manei, jog užtenka būti atsimerkus, kad mirtis negalėtų tavęs pasiekti. Tu išplėtei akis, kiek leido jėgos, bet mirtis vis tiek atėjo ir suspaudė tave glėbyje.
       Dar vakar galvojai apie savo automobilį, kurio nespėjai nuplauti šeštadienį, jau tokį tolimą, nes skausmas pirmąsyk pervėrė skrandį.
       – Vėžys, – pasakė gydytojas, ir švari ligoninės lova sukėlė tau siaubą.
       Net tavo rankos pabalo bėgant dienoms, savaitėms, mėnesiams. Dingo nenuplaunama alyva, tavo nagai daugiau nebelūžinėjo, pasidarė ilgi, rausvi kaip valdininko.
       Vakarais tyliai verkdavai, nekūkčiodamas, nesipurtydamas, tik ašaros pamažu, be jokio garso tekėdavo ant pagalvės bendroje palatoje, kur žalia lempelių šviesa rausė griovelius tavo ligotiems kaimynams ant skruostų ir paakiuose.
       Ne, tu nebuvai vienas.
       Jūs buvote šešiese ar septyniese, turintys mirti artimiausiomis dienomis.
       Kaip fabrike. Ten tu taip pat nebuvai vienas, dvidešimt ar penkiasdešimt asmenų diena iš dienos darė tuos pačius judesius.
       Tavo fabrikas gamino ne tik laikrodžius, tavo fabrikas gamino ir lavonus.
       Ligoninėje, – kaip ir fabrike, – jūs neturėjote ką vienas kitam pasakyti.
       Tu galvodavai, kad kiti miega arba jau yra mirę.
       Kiti galvodavo, kad tu miegi arba jau esi miręs.
       Niekas nekalbėjo, tu taip pat.
       Tu nenorėjai kalbėti, norėjai tik ką nors prisiminti, bet nežinojai ką.
       Nebuvo ką prisiminti.
       Tavo prisiminimus, jaunystę, jėgas, gyvenimą atėmė fabrikas. Jis tau paliko tik nuovargį, mirtiną keturiasdešimties metų darbo nuovargį.

Į viršų

       Aš daugiau nebevalgau

       Jau per vėlu. Aš daugiau nebevalgau. Atsisakau duonos ir sausgyslių gabalų. Atsisakau ir motinos krūties, duodamos visiems, ką tik atėjusiems į skausmų pienines.
       Vos išmokęs gyventi, buvau maitinamas kukurūzais ir pupelėmis.
       Visiems nepažįstamiems valgiams pastačiau šventovę ir eidavau pasivogti kelių bulvių į beribius savo gimtinės laukus.
       Dabar turiu baltą staltiesę, krištolo, sidabro, bet stirniena ir lašišos buvo atvežtos per vėlai.
       Aš daugiau nebevalgau.
       Šypsodamasis pakeliu taurę reto vyno, sveikinu savo svečius, pakviestus vakarienės. Pastatau tuščią taurę, mano balti liesi pirštai glosto siuvinėtas staltiesės gėles.
       Mane apninka prisiminimai...
       Ir aš juokiuosi stebėdamas svečius, godžiai pasilenkusius prie kiškienos troškinio, – tą kiškį aš pats nušoviau mažuose jų gimtinės laukuose.
       Nors, tiesą pasakius, tai tik jų mylimas naminis katinas.

Į viršų

       Mokytojai

       Visus tuos metus, kol lankiau mokyklą, labai mylėjau savo mokytojus. Aš jais taip žavėjausi ir taip gerbiau, kad jaučiau būtinybę juos ginti nuo klasės draugų žiaurumo.
       Nereikalingas mokytojų kankinimas mane pykdė. Net tada, kai jie rašydavo blogus pažymius. Blogi pažymiai neturi jokios reikšmės, tai kam skriausti tas silpnas ir beginkles būtybes?
       Pamenu, kaip vienas mano draugas, vikriai, tyliai iš nugaros prisėlinęs prie mūsų biologijos mokytojo, imdavo iš stuburo tampyti jo nervus, o paskui išdalydavo juos mums. Iš tų nervų galėjai pasidaryti daug daiktų, pavyzdžiui, muzikos instrumentų. Juo labiau sudilęs būdavo nervas, juo subtilesnį garsą jis skleisdavo.
       Mūsų matematikos mokytojas buvo visai kitoks negu biologijos. Jis turėjo tokius nervus, kurių ničniekur negalėjai panaudoti. Užtat jo galva buvo plikut plikutėlė ir puikiai tiko kompasu braižyti taisyklingiems apskritimams. Tų apskritimų apimtis aš rūpestingai užsirašydavau užrašų knygelėje ir vėliau iš jų pasidarydavau išvadas.
       Mano bendramoksliai, netašyti stuobriai, žinoma, nesugalvodavo nieko geresnio, kaip taikytis į mano apskritimus svaidyklėmis, pasigamintomis iš anksčiau minėtų nervų, – taikytis iš pasalų, kai mokytojas, atsukęs mums nugarą, ant juodos lentos braižydavo statųjį Pitagoro teoremos trikampį.
       Dar pasakysiu keletą žodžių apie mūsų talentingąjį literatūros dėstytoją. Kalbėsiu trumpai, nes žinau, kad kitų mokykliniai prisiminimai nuobodūs tiems, kurie jų klausosi.
       Kartą tas žmogus paleido kreidą man į galvą norėdamas pažadinti iš įprasto rytinio miego. Man klaikiai nepatinka būti šitaip pažadintam, bet aš nė kiek neužpykau, – taip labai mylėjau mokytojus ir kreidą. Kadangi man trūko kalcio, tais laikais vartojau milžinišką kiekį kreidos. Nuo jos man truputį pakildavo karštis, tačiau dėl to niekada nepraleisdavau pamokų, nes, kaip jau ne sykį sakiau, mylėjau mokytojus, ypač (neregėtai talentingą) literatūros dėstytoją.
       Kaip tik dėl to užjausdamas šį nelaimingąjį, lygiai pusė pirmos, kai jo mokiniai nužudė eilėraštį, parke šalia mokyklos mergaičių palikta šokykle padariau galą jo kančioms.
       Už mano žmogišką poelgį buvo atlyginta septyneriais metais kalėjimo. Bet aš dėl to niekada nesigailėjau, – per tuos septynerius metus išmokau tiek daug įvairiausių dalykų, nuoširdžiai prisirišau prie savo sargų ir labai žavėjausi kalėjimo viršininku.
       Bet tai jau kita istorija.

Į viršų

       Rašytojas

       Mečiau viską ketindamas parašyti savo gyvenimo kūrinį.
       Aš esu didis rašytojas. Šito dar niekas nežino, nes dar nieko nesu parašęs. Bet kai parašysiu savo knygą, savo romaną...
       Todėl ir mečiau valdininko darbą ir... ką dar? Daugiau nieko. Draugų aš niekada neturėjau, juo labiau – draugių. Šiaip ar taip, mečiau viską o viską ketindamas parašyti didelį romaną.
       Tačiau dar nežinau, koks bus mano romano siužetas. Jau tiek ir tiek prirašyta apie viską ir apie nieką.
       Spėju, jaučiu, kad esu didis rašytojas, bet joks siužetas mano talentui neatrodo pakankamai geras, pakankamai didis, pakankamai įdomus.
       Deja, siužetas niekaip neateina į galvą, ir mano vienatvė tampa vis sunkesnė, vis labiau slegia, mane supa tyla, tuštuma išsikerojo visur, nors mano būstas nėra labai erdvus.
       Bet šie trys baisūs dalykai – vienatvė, tyla ir tuštuma – pralaužė stogą, išvešėjo ligi žvaigždžių, nusidriekė į begalybę, ir aš jau nebežinau, ar tai lietus, ar sniegas, ar fenas, ar musonas.
       Aš šaukiu:
       – Parašysiu viską, ką galima parašyti!
       Man atsiliepia balsas, ironiškas, bet vis tiek balsas:
       – Gerai, sūneli. Viską, bet ne daugiau, tiesa?

Į viršų

       Vaikas

       Jie sėdi čia, kavinės terasoje. Žiūri į praeinančius žmones. Žmonės eina pro šalį, kaip paprastai, kaip reikia jie eina ir eina. Žmonės mėgsta eiti savo keliu.
       Aš velkuosi ir velkuosi jiems iš paskos. Nirštu, stovinėju, spjaudausi, verkiu, paskui atsisėdu ant šaligatvio krašto ir rodau liežuvį visiems praeinantiesiems.
       – Tu blogai išauklėtas, – sako praeiviai.
       – Taip, tu mums darai gėdą, – sako tėvai.
       Jie taip pat daro man gėdą. Jie nenupirko šautuvo, gražaus šautuvo, kurio aš norėjau. Jie man pasakė:
       – Šitas žaislas negražus.
       Bet aš mačiau tėvą karo tarnyboje. Jis turėjo šautuvą, tikrą šautuvą, tinkamą žudyti. O kai aš pamačiau gražius vaikiškus šautuvus, indėniškus šautuvus, tinkamus medžioklei, žaidimams, jie man pasakė, jog tai labai bjaurus žaislas, ir nupirko sukutį!
       Aš sėdžiu čia, ant šaligatvio krašto. Paskui atsistoju, nirštu, verkiu, spjaudausi, šaukiu:
       – Jūs blogai išauklėti, jūs darot man gėdą! Meluojat, geručiais dedatės! Kai užaugsiu, aš jus nužudysiu!

Į viršų

       Mano sese Lina, mano broli Lanoė

       – Mano sese Lina, aš klaidžioju gatvėmis, aš nedrįstu tau to pasakyti, bet tu ir pati žinai, mano sese, mano meile, tavo lūpos, tavo ausų kriauklelės, mano sese Lina, man nėra kitų merginų, esi tik tu, mano sese Lina, nuo pat vaikystės matydavau tave nuogą, be krūtų, be makšties, matydavau tik tavo šlaunis, o kitkuo tu buvai panaši į mane. Mano sese Lina, prabėgo keleri metai, ir aš einu iš proto jausdamas tavo šlaunis, prisispaudusias prie manęs, matydamas tavo išsigandusį veidą, nuo tramdomos raudos virpančias lūpas. Lina, mano sese Lina. Šiandien tarp nešvarių baltinių išvydau krauju suteptas tavo kelnaites, tu tapai moterimi, aš privalau tave parduoti, mano sese, o mano sese Lina!
       – Mano broli Lanoė, vadinasi, tai vyksta šitaip? Mano broli Lanoė, šįvakar tu išėjai. Aš likau viena su seniu ir bijojau, nes tavęs čia nebuvo. Paskui senis ir senė atsigulė, o tu, broli Lanoė, negrįžai. Ilgai laukiau prie lango, kol tu parėjai su kitu vyriškiu. Judu su nepažįstamuoju įžengėte į mano kambarį, ir aš padariau viską, ką tu norėjai, kad padaryčiau. Aš moteris, broli Lanoė, žinau, kiek esu skolinga seniui ir tau, aš tai darau neprieštaraudama, broli Lanoė, sutinku atiduoti savo kūną kiekvienam. Bet laikyk mane už rankos, kol se~niai miega, glostyk man plaukus, kol kitas mane ima. Mylėk mane, Lanoė, mano broli, mano meile, arba užrišk virvę ant kaklo.

Į viršų

       Man tas pats

       Viršuje, apačioje – mėlynos dagių galvos.
       Kažkas kažką dainuoja.
       Man tas pats, tai net nėra gražu, tai liūdna ir sena sena daina.
       – O rytoj? Tu keliesi, kur eini?
       – Niekur. Nors galbūt vis dėlto kur nors eisiu.
       Bet miegoti sunku, skamba varpai, muša laikrodžiai.

       – Išskleiskite nosinę, pone. Aš norėčiau atsiklaupti.
       – Prašau.
       Tramvajuje jie buvo dviese. Vienas trukčiojo skambučio virvelę, antras kapojo skyles.
       Galinėje stotelėje išlipančiųjų nebuvo.
       Tačiau visi tramvajai sustoja tenai.
       Įlipančiųjų taip pat nebuvo.
       Man tas pats.
       Jie atsiklaupia.
       – Ar norite persimesti su manim keletu žodžių?
       – Maniau, jūs norite melstis.
       – Jau pasimeldžiau.
       – A, tuomet visai kas kita. Vadinasi, galime važiuoti atgal. Aš jums paskambinsiu rytoj.

       – Kas naujo?
       – Kaip sekasi jūsų vaikams?
       – Ačiū. Kol kas serga tik du. Didesnieji eina į parduotuves sušilti. O kas gero pas jus?
       – Nieko ypatingo. Mūsų šuo pasidarė švarus. Išsimokėtinai nusipirkome baldus. Retkarčiais pasninga.

Į viršų

       Pašto dėžutė

       Savo pašto dėžutę tikrinu du kartus per dieną. Vienuoliktą valandą ryto ir penktą vakaro. Laiškininkas paprastai ateina anksčiau, tarp devintos ir vienuoliktos ryto, jis labai nepunktualus, o popiet – apie ketvirtą valandą.
       Visada einu jos patikrinti kiek galima vėliau, kad būčiau tikras, jog laiškininkas jau lankėsi, kitaip tuščia dėžutė suteiktų man bergždžios vilties, aš sau sakyčiau: „Gal jis dar nebuvo atėjęs“, ir turėčiau nulipti antrą kartą, vėliau.
       Ar jūs kada nors buvote atidaręs tuščią pašto dėžutę?
       Žinoma. Taip nutinka visiems. Bet jums į tai nusispjaut, jums tas pats, ar ji tuščia, ar joje kas nors yra: uošvės laiškas, kvietimas į vernisažą, atostogaujančių draugų atvirukas.
       Aš neturiu uošvės ir negaliu jos turėti, nes neturiu žmonos.
       Tėvų, brolių ir seserų taip pat neturiu.
       Nors šito negaliu žinoti.
       Aš gimiau našlaičių prieglaudoje. Gimiau, savaime suprantama, ne ten, bet tenai susivokiau esąs šiame pasaulyje.
       Iš pradžių man tai atrodė natūralu, maniau, jog gyvenimas toks ir yra: būrys vaikų, didesnių ir mažesnių, geresnių ir blogesnių, ir keletas suaugusiųjų, ginančių mus nuo didžkių. Aš nežinojau, kad kitur yra vaikų, turinčių tėvus – tėvą, motiną, seserų, brolių, – kaip sakoma, šeimą.
       Vėliau aš sutikau tuos vaikus iš kito pasaulio, gyvenančius su tėvais, broliais, seserimis.
       Tada ėmiau vaizduotis savo tėvus, aš juos neišvengiamai turėjau, juk vaikai nerandami kopūstuose, ėmiau vaizduotis brolius ir seseris, arba kukliau – brolį ir seserį.
       Savo viltį nukreipiau į pašto dėžutę.
       Laukiau stebuklo, laiško, panašaus į tokį:
       „Žakai, pagaliau aš tave suradau. Aš tavo brolis Fransua“.
       Žinoma, man labiau būtų patikęs toks:
       „Žakai, pagaliau aš tave suradau. Aš tavo sesuo Ana Mari“.
       Bet nei Fransua, nei Ana Mari manęs nesurado.
       Aš taip pat jų nesuradau.
       Pasitenkinčiau ir motinos arba tėvo laišku. Manau, kad jie dar gyvi, aš pakankamai jaunas. Jeigu iš vieno ar kito ateitų, pavyzdžiui, toks laiškas.
       Iš motinos:
       „Brangusis Žakai, sužinojau, kad tau sekasi gerai. Sveikinu pasiekus tokią padėtį, kokią pasiekei. Aš, kaip ir tau gimus, gyvenu varge ir skurde. Bet džiaugiuosi žinodama, jog tu pagaliau praturtėjai. Aš negalėjau tavęs pasilikti ir auginti taip, kaip būčiau norėjusi, dėl tavo tėvo kaltės, jis mane metė, kai laukiausi, nors ir labai troškau priglausti tave prie širdies visiems laikams.
       Dabar aš jau sena, gal galėtum atsiųsti man truputį pinigų, nes aš esu tavo skurstanti motina, kurios dėl amžiaus niekas nenori priimti į darbą. Tavo motina, kuri tave myli ir dažnai apie tave galvoja“.
       Iš tėvo:
       „Brangusis sūnau, aš visada norėjau turėti sūnų ir didžiuojuosi tavimi, džiaugiuosi, kad pasiekei puikią padėtį. Nežinau, kaip tu tą padėtį susikūrei, nes man nepavyko nieko pasiekti, nors visą gyvenimą dirbau kaip katorgininkas galerose.
       Kai motina pasakė įsčiose nešiojanti tave, aš išplaukiau laivu, gyvenau uostuose ir aludėse ir buvau nelaimingas galvodamas, kad kažkur turiu žmoną ir vaiką, bet negalėjau jūsų pasiimti pas save, nes uždirbdavau mažai pinigų ir juos pragerdavau skandindamas sielvartą, graužiantį mane dėl jūsų. Dabar aš nusilpęs nuo alkoholio ir nelaimių, manęs niekas nenori samdyti į laivus. Dirbu, ką galiu, uostuose, bet tai ne kažin kas, aš jau senas. Taigi, jei gali, pagelbėk bėdoje ir atsiųsk truputį pinigų, jie man labai pravers. Amžinai tave mylintis tėvas“.
       Šitokių laiškų aš laukiau ir kaip džiaugsmingai būčiau atskubėjęs jiems į pagalbą, koks laimingas būčiau atsiliepęs į jų šauksmą!
       Bet mano pašto dėžutėje nebuvo nieko, nieko panašaus, nebuvo ničnieko ligi šio ryto.
       Šįryt gavau laišką. Jį atsiuntė vienas didžiausių miesto verslininkų. Labai žinomas asmuo. Maniau, jog tai oficialus laiškas, darbo pasiūlymas (aš – dekoratorius). Bet laiškas prasidėjo šitaip:
       „Sūnau,
       Mano gyvenime tu tebuvai jaunystės klaida.
       Bet aš prisiėmiau atsakomybę. Daviau gerą padėtį tavo motinai, būtų galėjusi auginti tave nedirbdama, bet ji tiesiog pasinaudojo mano pinigais ir įkišo tave į našlaičių prieglaudą, o pati lėbavo toliau. (Girdėjau, ji mirė gal prieš kokią dešimtį metų.)
       Aš dėl savo aukšto rango negalėjau tiesiogiai tavimi rūpintis, nes jau turėjau teisėtą šeimą.
       Vis dėlto norėčiau, kad žinotum, jog niekada tavęs neužmiršau ir aplinkiniais keliais visada tavimi rūpinausi. (Tavo studijų išlaidas, stipendiją Dailės mokykloje mokėjau aš.)
       Turiu pripažinti, kad tu savo ruožtu sukaisi puikiai, sveikinu. Tikriausiai paveldėjai tai iš manęs, nes aš taip pat pradėjau nuo nieko.
       Deja, daugiau sūnų nesulaukiau. Vien dukterys, o mano žentai negabūs.
       Dabar mano gyvenimas krypsta vakarop ir man nerūpi, kas ką pamanys. Nusprendžiau savo reikalus patikėti tau, nes aš jau pavargęs ir trokštu poilsio.
       Todėl prašau ateiti į mano biurą viršuje nurodytu adresu gegužės 2 dieną 15 valandą.
       Tavo tėvas“.
       Ir – parašas.
       Štai kokį laišką gavau iš tėvo po trisdešimties laukimo metų.
       Ir jis neabejoja, kad gegužės 2 dieną 15 valandą atlėksiu į jo biurą netverdamas džiaugsmu.
       Gegužės antroji po dešimties dienų.
       Šį vakarą sėdžiu oro uoste ir laukiu lėktuvo į Indiją.
       Kodėl į Indiją?
       Galėčiau skristi bet kur, kad tik „tėvas“ manęs nesurastų.

Į viršų

       Klaidingi numeriai

       Nežinau, kas darosi mano telefono numeriui. Tikriausiai jis panašus į daugelį kitų. Aš dėl to nesiskundžiu. Kiekvienas skambutis – pramoga mano monotoniškame gyvenime. Nuo tada, kai tapau bedarbiu, kartais truputį nuobodžiauju. Ne visada, ne per labiausiai. Dienos bėga neįtikėtinai greit. Kai kada net klausiu savęs, kaip man pavykdavo įterpti aštuonias darbo valandas į tą pačią dieną, kuri ir taip jau tokia trumpa.
       Tačiau vakarai būna ilgi ir tylūs. Todėl ir apsidžiaugiu, kai suskamba telefonas. Net jei dažniausiai, beveik visada, tai būna apsirikimas ir aš tesu klaidingas numeris.
       Žmonės tokie išsiblaškę.
       – Lantemano garažas? – klausia žmogus.
       – Ne, ačiū, – atsakau sumišęs. (Vertėtų atsikratyti įpročio kaišioti tą „ačiū“ kur reikia ir kur nereikia.) – Jūs surinkote klaidingą numerį.
       – Velniava, – nusikeikia žmogus kitame laido gale. – Mano automobilis sustojo autostradoje tarp Seriero ir Arezo.
       – Apgailestauju, – sakau jam, – aš negaliu jo sutaisyti.
       – Tai čia Lantemano garažas ar kas? – susinervina žmogelis.
       – Atleiskite, kad nesu Lantemano garažas, bet jei galėčiau kuo nors jums padėti...
       Kalbėdamas telefonu, visada stengiuosi būti malonus, net jei tai nieko gero neduoda. Niekada nežinai. Taip kartais galima užmegzti ryšius, įsigyti draugų.
       – Taip, jūs galite man padėti atveždamas bidoną benzino.
       Jo balse girdėti viltis, jis mano suradęs kvailelį, ir tai teisybė.
       – Apgailestauju, pone, bet aš neturiu benzino, tik truputį degiojo skysčio.
       – Tai ir degink jį, bukagalvi! – nutrenkia ragelį.
       Tie klaidingi numeriai visi tokie. Išgirdę, kad neturite po ranka to, ko jiems reikia, iškart nustoja jumis domėtis. O galėtų truputį paplepėti.
       Prisimenu gražiausią klaidingą numerį, koks tik man yra pasitaikęs. Ragelio nekėliau gana ilgai. Tai buvo labai pesimistiškas mano gyvenimo tarpsnis. Skambino moteris. Dešimtą valandą vakaro.
       Nutaisiau abejingą balsą, kupiną paslėptos kančios.
       – Alio!
       – Marselis?
       – Taip, – įtariai atsakiau.
       – O, Marseli, ieškau tavęs jau visą amžinybę!
       – Aš taip pat.
       Iš tikrųjų aš jos visada ieškojau.
       – Tu taip pat? Aš taip ir maniau. Ar pameni ežero pakrantę?
       – Ne, nepamenu.
       Taip atsakiau todėl, kad esu labai sąžiningas ir nemėgstu meluoti.
       – Nepameni? Gal buvai girtas?
       – Gali būti, aš dažnai prisigeriu. Bet mano vardas ne Marselis.
       – Žinoma, – atsako ji. – Mano vardas taip pat ne Floransa.
       Puiku, tai jau šis tas, žinau, kad jos vardas ne toks. Jau ketinu dėti ragelį, bet ji staiga ištaria:
       – Teisybė, jūs ne Marselis. Bet jūsų gražus balsas.
       Aš tyliu. O ji kalba toliau:
       – Labai malonus balsas, žemas, švelnus. Norėčiau jus pamatyti, su jumis susipažinti.
       Aš tebetyliu.
       – Jūs vis dar klausotės? Kodėl nieko neatsakote? Puikiai žinau, kad suklydau rinkdama numerį, jūs ne Marselis, noriu pasakyti, jūs ne tas, kuris man sakėsi esąs Marselis.
       Vėl tyla. Atkakliausiai tyliu.
       – Jūs vis dar klausotės? Kuo jūs vardu? Mano vardas Garansa.
       – Ne Floransa? – klausiu aš.
       – Ne, Garansa. O jūs?
       – Aš? Liusjenas. (Tai netiesa, bet Garansa, manau, taip pat.)
       – Liusjenas? Gražus vardas. Klausykite, o jeigu mes susitiktume?
       Aš nieko neatsakau. Prakaitas nuo kaktos srūva į akis.
       – Galėtų būti smagu, – sako Garansa. – Ar jums taip neatrodo?
       – Nežinau.
       – Tikiuosi, jūs nevedęs?
       – Ne, ne, nevedęs. (Aš vedęs, kas per kvailystė!)
       – Na kaip?
       – Gerai, – atsakau.
       – Kas – gerai?
       – Galėtume susitikti, jeigu norite.
       Ji nusijuokia:
       – Regis, jūs drovuolis. Mėgstu drovuolius. (Jai tai turėtų būti permaina po Marselio.) Klausykite, siūlau jums tokį dalyką. Rytoj po pietų, tarp ketvirtos ir penktos valandos, būsiu Teatro kavinėje. Rytoj šeštadienis, tikiuosi, jūs nedirbate.
       Ji tikisi teisingai. Šeštadienį aš nedirbu, nedirbu ir visas kitas dienas.
       – Aš būsiu apsirengusi... – toliau kalba ji. – Languotu sijonu, pilkais marškiniais ir juoda liemene. Jūs mane lengvai atpažinsite. Aš juodbruvė. Plaukai pusilgiai. Palaukite. (Aš tik tai ir darau.) Priešais save ant stalo pasidėsiu knygą raudonais viršeliais. O jūs?
       – Aš?
       – Taip. Kaip aš jus atpažinsiu? Jūs aukštas ar žemas, plonas ar storas?
       – Aš? Kaip čia pasakius. Veikiau esu vidutinio ūgio, nei storas, nei plonas.
       – Gal nešiojate ūsus ar barzdą?
       – Ne, nieko. Tvarkingai skutuosi kas rytą. (Kas trečią ar ketvirtą rytą, kaip kada.)
       – Ar būsite su džinsais?
       – Žinoma. (Tai netiesa, bet džinsai jai tikriausiai patinka.)
       – Ir turbūt su storu juodu megztiniu.
       – Taip, dažniausiai vilkiu juodą, – pritariu norėdamas jai patikti.
       – Gerai, – sako ji, – ar jūsų plaukai trumpi?
       – Taip, trumpi, bet nelabai.
       – Jūs šviesiaplaukis ar tamsiaplaukis?
       Ji mane nervina. Mano plaukai tamsios murzinai pilkos spalvos, bet negaliu jai šito prisipažinti.
       – Mano plaukai kaštoniniai, – sviedžiu.
       Jei jai tai nepatinka, nusispjaut. Gerai pagalvojus, man labiau prie širdies benzino pristigęs vaikinas.
       – Gana miglota, – sako ji, – bet aš jus atpažinsiu. Gal pasikištumėt po pažastimi laikraštį?
       – Kokį laikraštį? (Ji per daug nori. Aš niekada neskaitau laikraščių.)
       – Tarkime, Le Nouvel Observateur.
       – Gerai, galiu pasiimti Le Nouvel Observateur. (Nežinau, koks tai laikraštis, bet aš jį rasiu.)
       – Tada iki rytojaus, Liusjenai, – atsisveikina ji ir, prieš dėdama ragelį, priduria: – Man tai atrodo jaudinantis nuotykis.
       Jaudinantis! Yra žmonių, kurie tokiais žodžiais švaistosi labai lengvai. Aš niekada negalėčiau taip kalbėti. Daugybės žodžių tiesiog nepajėgiu ištarti. Pavyzdžiui: „jaudinantis“, „uždegantis“, „poetiškas“, „siela“, „kančia“, „vienatvė“ ir kt. Man neapsiverčia liežuvis. Aš jų gėdijuosi, lyg tai būtų kokios nešvankybės, keiksmažodžiai, tokie kaip „mėšlas“, „šlykštynė“, „vėmalai“, „kekšė“.
       Rytojaus dieną nusiperku džinsus ir storą juodą megztinį. Pardavėjas sako, kad jie man labai tinka, bet aš prie tokių drabužių neįpratęs. Taip pat nueinu pas kirpėją. Jis man pasiūlo dažantį šampūną. Tamsiai kaštoninį, aš neprieštarauju: jeigu nepavyks, į pasimatymą neisiu. Bet jam pavyksta. Mano plaukai dabar gražios kaštoninės spalvos, tik aš prie jos neįpratęs.
       Grįžęs namo imu apžiūrinėti save veidrodyje. Valandos bėga, o aš vis apžiūrinėju save veidrodyje. Tas kitas, nepažįstamasis, taip pat žiūri į mane. Jis man nepatinka. Jis patrauklesnis už mane, gražesnis, jaunesnis, bet tai ne aš. Aš buvau ne toks patrauklus, ne toks gražus, ne toks jaunas, bet buvau prie savęs įpratęs.
       Be dešimties minučių keturios. Reikia eiti. Tada aš greit persirengiu, apsivelku savo nutrintą tamsaus aksomo kostiumą, nenusiperku laikraščio Le Nouvel Observateur ir ketvirtą valandą penkiolika minučių nueinu į Teatro kavinę.
       Atsisėdu, apsižvalgau.
       Prie manęs prieina padavėjas, ir aš paprašau atnešti taurę raudono vyno.
       Apsižvalgau. Pamatau keturis vyrus, lošiančius kortomis, nuobodžiaujančią porą, įsmeigusią akis į tuštumą, o prie kito staliuko – vieną sėdinčią moterį plisuotu pilkų tonų sijonu, pilkais marškiniais ir juoda liemene. Ji dar pasipuošusi vėriniu iš trijų sidabrinių grandinėlių. (Apie vėrinį man neužsiminė.) Priešais ją buvo kavos puodelis ir knyga raudonais viršeliais.
       Per atstumą negaliu nustatyti jos amžiaus, bet spėju, kad ji graži, labai graži, man per daug graži.
       Matau, kad jos gražios liūdnos akys, kurių gelmėje slypi vienatvė, ir man norisi prisėsti prie jos, tačiau nesiryžtu, nes esu apsivilkęs seną nutrinto aksomo kostiumą. Tada nueinu į tualetą, žvilgteliu į veidrodį ir susigėstu dėl savo kaštoninių plaukų. Susigėstu ir dėl to potraukio, stumiančio mane prie jos, prie „jos gražių liūdnų akių, kurių gelmėje slypi vienatvė“, nes tas potraukis – tik kvaila mano vaizduotės užgaida.
       Grįžęs į salę, atsisėdu prie gretimo staliuko ir imu ją stebėti.
       Ji į mane nežiūri. Laukia jaunuolio su džinsais ir storu juodu megztiniu, su laikraščiu po pažastimi.
       Žvilgteli į kavinės laikrodį ir pasitikrina, kuri valanda.
       Aš spoksau į ją, negalėdamas atitraukti akių, ir tai, regis, ją erzina, nes ji pasišaukia padavėją ir susimoka už kavą.
       Tuo metu durys atsidaro, tiksliau – atsilapoja abi jų pusės, kaip vesterne, ir pasirodo vyriškis, jaunesnis už mane: jis nueina ir atsistoja prie Floransos-Garansos staliuko. Vyriškis su džinsais ir juodu megztiniu, aš beveik nustembu, kad jis be kolto ir pentinų. Jis turi juodus plaukus, krintančius ligi pečių, ir tokios pat spalvos dailią barzdelę. Vyrukas permeta žvilgsniu visus kavinės klientus, taip pat ir mane, ir aš aiškiai išgirstu, ką jie kalba.
       Ji sako:
       – Marseli!
       Jis klausia:
       – Kodėl tu man nepaskambinai?
       – Klausyk, aš turbūt blogai surinkau vieną skaičių.
       – Tu ko nors lauki?
       – Ne, nieko.
       Bet juk esu aš, aš sėdžiu čia, ji manęs laukė, laimė, aš vienas šitai žinau ir nėra jokio pavojaus, kad jiems tai pasakysiu.
       Juoba kad Marselis pakviečia:
       – Tai eime?
       – Gerai.
       Ji atsistoja, ir jie išeina.

Į viršų

       Kaimas

       Tai jau darėsi nebepakenčiama.
       Po jo langais, išeinančiais į aikštę, kuri kitados buvo žavinga, niekada nenutildavo automobilių ūžesys, variklių gausmas.
       Net naktį. Neįmanoma buvo miegoti prie atdarų langų.
       Ne, to tikrai daugiau negalima tverti.
       Išėjusiems iš namų vaikams grėsė pavojus pakliūti po ratais. Nė valandėlės ramybės.
       Per stebuklą jam buvo pasiūlyta nedidelė, šeimininko apleista sodyba vienkiemyje, kuri tekainavo grašius. Žinoma, reikėjo šį tą paremontuoti. Sutaisyti stogą, perdažyti. Taip pat įrengti vonios kambarį. Bet net ir turėdamas tokių išlaidų, jis puikiai susitvarkė.
       Bent jau įsikūrė savo namuose.
       Iš kaimynystėje gyvenančio ūkininko pirko pieną, kiaušinius, daržoves už pusę to, kiek šie produktai kainavo didelėse miesto parduotuvėse. Be to, šis maistas buvo švarus, natūralus.
       Vienintelis nepatogumas – dvidešimties kilometrų atstumas, kurį reikėjo nuvažiuoti keturis kartus per dieną. Bet kas tie dvidešimt kilometrų! Penkiolika minučių.
       (Išskyrus tada, kai būdavo kamščių, avarijų, gedimų, policijos kontrolė, rūkas, plikledis arba per daug sniego.)
       Mokykla taip pat buvo tolokai, bet pusvalandis ėjimo vaikams labai sveika.
       (Išskyrus tada, kai lyja, sninga, spigina šaltis ar kepina karštis.)
       Bet apskritai tai buvo rojus.
       Ir jis juokdavosi, kai atvažiavęs į miestą statydavo automobilį mažoje aikštėje, dažnai – po savo buvusio namo langais. Kvėpuodamas duslintuvų išmetamomis dujomis, jis patenkintas galvodavo apsaugojęs nuo jų savo šeimą.
       Paskui atsirado autostrados projektas.
       Tikrindamas planus, demonstruojamus rotušėje, jis pamatė, kad būsimasis šešių juostų kelias bus tiesiamas per jo sodybą arba netoli jos. Jis dėl to labai sunerimo, bet netrukus jam šovė išganinga mintis: jei autostrada eis per jo sodybą ar per jo sodą, jam bus atlyginti nuostoliai. O už tuos pinigus galės nusipirkti kitą sodybą, kitur.
       Dėl šventos ramybės jis paprašė susitikimo su atsakinguoju asmeniu.
       Šis maloniai jį priėmė. Mandagiai išklausęs paaiškino, jog jis bus apsirikęs nagrinėdamas planus, nes minėta autostrada eis mažiausiai už pusantro šimto metrų nuo jo sodybos. Taigi apie nuostolių atlyginimą negali būti nė kalbos.
       Autostrada buvo nutiesta, – puikus darbas, – ir ji tikrai ėjo už pusantro šimto metrų nuo sodybos.
       Beje, triukšmas buvo vos girdėti, tik šioks toks nuolatinis zvimbesys, prie kurio netrukus pripranti. Ir sodybos šeimininkas pasiguodė, kad, turėdamas pašonėje šitą autostradą, greičiau nuvažiuos į darbą.
       Tačiau atsargumo dėlei nustojo pirkti pieną iš kaimynų ūkio, nes ūkininko karvės dabar ganėsi prie autostrados pievutėje, kur žolė, kaip visi žino, turi daug švino.
       Po pusės metų už penkiasdešimties metrų nuo jo sodybos buvo pastatyti dujų rezervuarai.
       Po dvejų metų už aštuoniasdešimties metrų atsirado buitinių atliekų deginimo gamykla. Nuo ryto ligi vakaro zujo didžiuliai sunkvežimiai, iš gamyklos kamino be perstojo rūko dūmai.
       O mieste, mažojoje aikštėje, priešingai, važinėti ir statyti automobilius buvo uždrausta. Ten buvo įrengtas skveriukas su gėlių lysvėmis, krūmais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelė.

Į viršų

       Gatvės

       Nuo pat vaikystės jis mėgo vaikščioti gatvėmis.
       Šio mažo miestelio be ateities gatvėmis.
       Jis gyveno centre, nedideliame dviaukščiame name. Pirmame aukšte buvo jo tėvų krautuvė, universalinė parduotuvė, pilna keistų senienų ir naujesnių daiktų.
       Antrame aukšte ankšto butuko langai išėjo į pagrindinę miesto aikštę, kuri devintą valandą vakaro jau būdavo tuštutėlė.
       Po pamokų namo jis grįždavo ne iškart, pirmiausia eidavo pasivaikščioti.
       Ilgai žiūrėdavo į kai kuriuos fasadus, sėdėdavo ant suoliuko ar ant mūrinės tvoros.
       Kadangi jis buvo geras mokinys, tėvai dėl to nesijaudino. Jis visada laiku grįždavo valgyti, o vakarais savo kambaryje skambindavo senu, išsiderinusiu pianinu. To daikto jo tėvams niekada nepavyko parduoti: mažai miestelio žmonių galėjo leisti sau pirkti pianiną, o tie, kurie galėjo, pirkdavo naują.
       Jis kas vakarą skambindavo senu pianinu.
       Likusį laiką vaikščiodavo po miestą, labai mažą miestelį, bet kasdien atrasdavo jame gatvę, kurios dar nebuvo matęs ar veikiau nebuvo į ją gerai įsižiūrėjęs.
       Iš pradžių jis tenkinosi senu kvartalu prie savo namų. Jam pakakdavo senovinių pastatų, pilies, bažnyčių, vingiuotų gatvelių.
       Sulaukęs dvylikos metų, išdrįsdavo nuklysti vis toliau ir toliau.
       Sustodavo kaimiškai atrodančioje gatvėje nustebintas jos namų, susmegusių į žemę, langų, įstatytų prie pat šaligatvio.
       Jį traukė gatvių aplinka.
       Niekuo nepasižyminti gatvė galėjo prikaustyti jo dėmesį ištisiems mėnesiams. Jis ten sugrįždavo rudenį, norėdavo pamatyti ją apsnigtą, smalsaudavo, kaip namai įrengti viduje. Todėl pasinaudodavo neužtrauktomis užuolaidomis, nesandariai uždarytomis langinėmis. Jis buvo namų stebėtojas. Juose gyvenantys žmonės jo nedomino. Tik namai ir gatvės.
       Gatvės!
       Jis norėdavo išvysti jas rytą nutviekstas saulės, po pietų aptrauktas šešėlio, paskui vėl pamatyti lyjant lietui, tvyrant rūkui, šviečiant mėnesienai.
       Kartais jis liūdnai galvodavo, jog vieno gyvenimo jam neužteks pažinti visoms savo miesto gatvėms, įvairiai išvaizdai, kurią jos galėjo įgauti. Tada klaidžiodavo iki išsekimo ir jam dingodavosi, kad niekada negalės sustoti.
       Tačiau vieną dieną jam teko išvykti, palikti šį miestą ir važiuoti į sostinę studijuoti muzikos. Savo seną pianiną jis iškeitė į smuiką. Dėstytojai tvirtino, jog jis labai gabus.
       Trejus metus jis studijavo Dideliame Mieste.
       Trejus košmariškus metus.
       Jį kasnakt kamavo sapnai.
       Gatvės, namai, durys, sienos, grindiniai, aštrus skausmas, pabudimas vidury nakties apsipylus prakaitu, smuiko akordas, baimė trukdyti namo žmonėms, laukimas valandų, kai pagaliau galės griežti.
       Tą dieną, kai pristatinėjo savo kūrinį dėstytojams ir studentams, jis užsimerkė. Per smuiką bėgo jo miesto gatvės su sustojimais priešais nuostabų namą, priešais neužmirštamas tuščios gatvės grožybes.
       Vienatvės crescendo, prisiminus tas apleistas, išduotas gatves.
       Nostalgija, beribis žavėjimasis tomis mylimomis gatvėmis, didžiulis kaltės jausmas, meilė, pasiekusi aistros viršūnę. Atkakli, proziška, į to miesto žemę įaugusi meilė, juslinga, kūniška, beveik nepadori meilė liejosi į koncertų salę.
       Kitur negalinčio pailsėti kūno maištas, kitur negalinčių vaikščioti kojų maištas, nieko kito nenorinčių matyti akių pasipriešinimas. Prie to vienintelio miesto sienų prikaustyta siela, į to vienintelio miesto namų fasadus įsmigusios akys.
       Jis žinojo: niekada nepasveiks nuo šios beprotiškos, nenatūralios meilės, niekada!
       – Nutilkite! – sušuko dėstytojas.
       Jis pakėlė nuo ašarų apsiblaususias akis. Nežinojo, kas dedasi salėje. Jam tai nebuvo svarbu. Jis nuleido stryką.
       – Ko jūs juokiatės? – paklausė dėstytojas.
       – Atleiskite, maestro, – tarė vienas labai gabus studentas, – bet tai tokia melodrama.
       Kiti studentai, pagaliau išvaduoti iš šito košmaro, nesivaržydami juokėsi.
       Dėstytojas nusivedė jį į kitą salę.
       – Grokite! – paliepė.
       – Aš negaliu. Kodėl jie juokėsi?
       – Iš sumišimo. Jie nepajėgė ištverti jūsų muzikos... jūsų skausmo. Ar jūs įsimylėjęs?
       – Nesuprantu.
       – Jausmai mene dabartiniu metu nevertinami. Madingas kone moksliškas sausumas. Romantizmas ir nežinau kas dar – viskas nebemadinga, viskas kelia juoką. Tačiau jūsų amžiuje tai svarbu, tai normalu. Akivaizdu, kad jūs įsimylėjęs moterį.
       Iš nuostabos jis ilgai kvatojo.
       – Jums reikia pailsėti, – tarė dėstytojas. – Jūs didis muzikas ir nuo šiol galite dirbti vienas. Grįžkite namo. Daugiau neturiu ko jūsų išmokyti. Privalote rasti savo kelią. Bet pirmiausia pailsėkite.
       Jis grįžo namo. Pailsėti nuo ilgo nebuvimo.
       Smuiką taip pat išleido į poilsį. Kartais pagrodavo senu išklerusiu pianinu. Kad pragyventų, vertėsi muzikos pamokomis. Toks darbas jam labai patiko. Jis vaikščiojo iš vieno mokinio pas kitą, iš vienų namų į kitus, iš vienos gatvės į kitą.
       Jo tėvai buvo mirę. Pirmiausia mirė tėvas, paskui – motina. Jis gerai nežinojo kada.
       Jis vaikščiodavo gatvėmis.
       Kartais atsisėsdavo ant suoliuko su laikraščiu. Bet neskaitydavo. Jam buvo neįdomu, kas dedasi pasaulyje. Kas vyksta mieste, jo taip pat nedomino.
       Jis tiesiog sėdėdavo čia ir būdavo laimingas.
       Laimė jam apsiribojo nedaugeliu dalykų: vaikščiojimu gatvėmis, ėjimu gatvėmis, pasėdėjimu, kai būdavo pavargęs.
       Net sapnuose jis vaikščiodavo gatvėmis ir tada būdavo tikrai laimingas, nes galėjo pereiti jas visas nepavargdamas, kupinas neišsenkamų jėgų.
       Vieną vakarą jis pasijuto labai senas ir su siaubu pagalvojo, kad jokiu būdu nespės dar sykį pamatyti tokio ir tokio namo, tokios ir tokios gatvės. Ir jį apniko liūdnos mintys, jog teks sugrįžti čia po mirties ir vėl vaikščioti, vaikščioti gatvėmis.
       Jis dėl to baisiai krimtosi: manė, kad jo bijos vaikai, o gąsdinti savo miesto vaikų nė už ką nenorėjo.
       Jis mirė ir, kaip buvo numatęs, turėjo sugrįžti į savo miestą ir klaidžioti po jį ilgus metus – visą amžinybę, – lankyti gatves, kurias, kaip pats manė, nepakankamai mylėjo.
       Dėl vaikų tai jis veltui nerimavo: jų akyse jis tebuvo dar vienas senis tarp kitų senių, ir jiems visai nerūpėjo, gyvas jis ar miręs.

Į viršų

       Didysis ratas

       Yra vienas žmogus, kurio man dar niekada nebuvo kilęs noras nužudyti.
       Tai tu.
       Gali vaikščioti gatvėmis, gali gerti ir vaikščioti gatvėmis – aš tavęs nežudysiu.
       Nebijok. Miestas nepavojingas. Vienintelis miesto pavojus – tai aš.
       Aš vaikštau ir vaikštau gatvėmis – ir žudau.
       Bet tau nėra ko bijoti.
       Seku paskui tave tik todėl, kad man patinka tavo žingsnių ritmas. Tu svirduliuoji. Tai gražu. Galima pamanyti, jog tu šlubas. Ir kuprotas. Nors iš tikrųjų taip nėra. Kartkartėmis atsitiesi ir eini tiesiai. Bet man tu labiau patinki vėlyvomis nakties valandomis, kai būni nusilpęs, klupinėji, kūpriniesi.
       Aš seku tau įkandin, tu drebi. Iš šalčio ar iš baimės. Nors ir karšta.
       Niekada, beveik niekada, galbūt niekada mūsų mieste dar nebuvo taip karšta.
       Ko tu galėtum bijoti?
       Manęs?
       Aš tau ne priešas. Aš tave myliu.
       Ir niekas kitas negali tavęs nuskriausti.
       Nebijok. Aš čia. Aš tave saugau.
       Bet aš taip pat kankinuosi.
       Ašaros – dideli lietaus lašai – rieda man per veidą. Naktis gaubia mane savo skraiste. Mėnulis apšviečia. Debesys slepia. Vėjas mane drasko. Aš tau jaučiu savotišką švelnumą. Kartais man taip nutinka. Labai retai.
       Kodėl tau? Nenutuokiu.
       Noriu sekti paskui tave labai toli, visur, ilgai.
       Noriu matyti, kaip tu dar labiau kankiniesi.
       Noriu, kad tau jau viskas lįstų per gerklę.
       Noriu, kad ateitum pas mane ir maldautum tave pasiimti.
       Noriu, kad manęs trokštum. Kad manęs geistum, mane mylėtum, šauktum.
       Tada aš tave apkabinčiau, priglausčiau prie širdies, tu būtum mano sūnus, mano meilužis, mano mylimasis.
       Aš tave nusineščiau.
       Tu bijojai gimti, o dabar bijai mirti.
       Tu visko bijai.
       Nereikia bijoti.
       Tiesiog yra didysis ratas, kuris sukasi. Jis vadinamas Amžinybe.
       Tai aš suku didįjį ratą.
       Neturėtum manęs bijoti.
       Nei didžiojo rato.
       Vienintelis daiktas, kuris gali gąsdinti, kuris gali skaudinti, tai gyvenimas, o tu jį jau pažįsti.

Į viršų

       Įsilaužėlis

       Gerai užsidarykite duris. Aš ateinu be triukšmo, ant rankų užsimovęs juodas pirštines.
       Aš nesu iš žiaurios padermės. Nei iš godžios ir kvailos padermės.
       Jei pasitaikytų proga, galėtumėte pasigėrėti subtiliu venų piešiniu man ant smilkinių ir rankų.
       Bet aš įslenku į jūsų kambarį tik tada, kai būna išėjęs paskutinis svečias, kai būna užgesinti visi jūsų bjaurūs šviestuvai, kai visi jau miega.
       Gerai užsidarykite duris. Aš ateinu be triukšmo, ant rankų užsimovęs juodas pirštines.
       Ateinu tik kelioms akimirkoms, bet kiekvieną vakarą ir į kiekvienus namus be išimties.
       Aš nesu iš žiaurios padermės. Nei iš godžios ir kvailos padermės.
       Rytą atsibudę suskaičiuokite pinigus ir brangenybes – nieko netrūks.
       Nieko, tik vieną dieną nebebus jūsų gyvybės.

Į viršų

       Motina

       Jos sūnus išvažiavo iš namų labai anksti, aštuoniolikos metų. Praėjus keletui mėnesių po tėvo mirties.
       Ji ir toliau gyveno dviejų kambarių bute, puikiai sutarė su kaimynais. Tvarkė namus, adė, lygino.
       Vieną dieną į duris pasibeldė sūnus. Jis buvo ne vienas. Su jauna ir gana dailia mergina.
       Ji priėmė juos išskėstomis rankomis.
       Jau ketverius metus nebuvo mačiusi savo sūnaus.
       Po vakarienės sūnus tarė:
       – Mama, jei nori, mes abu pasiliksime čia.
       Jos širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Ji paruošė jiems didesnį, gražesnį kambarį. Bet apie dešimtą valandą jie išėjo.
       „Tikriausiai į kiną“, – pamanė ji ir laiminga užmigo mažame kambarėlyje už virtuvės.
       Ji nebebuvo viena. Sūnus vėl gyveno drauge.
       Rytais ji labai anksti išeidavo tvarkyti namų ir dirbti kitų smulkių darbų, kurių nenorėjo mesti dėl naujo savo gyvenimo posūkio.
       Vidurdienį motina paruošdavo jiems skanius pietus. Sūnus visada ką nors parnešdavo. Gėlių, saldumynų, vyno, kartais šampano.
       Jai netrukdė pas juos besilankantys nepažįstami žmonės, kuriuos kartkartėmis susitikdavo koridoriuje.
       – Užeikite, užeikite, – sakydavo ji, – jaunimas savo kambaryje.
       Retsykiais, kai sūnaus nebūdavo namie ir jos valgydavo dviese, motinos akys susitikdavo su liūdnomis, pavargusiomis pas ją gyvenančios merginos akimis. Tada ji nudelbdavo žvilgsnį ir, ridendama tarp pirštų duonos minkštimo rutuliuką, sumurmėdavo:
       – Jis geras vaikinas. Malonus vaikinas.
       Mergina sulankstydavo servetėlę – ji buvo gerai išauklėta – ir išeidavo iš virtuvės.

Į viršų

       Kvietimas

       Penktadienio vakarą vyras grįžta iš darbo linksmai nusiteikęs.
       – Rytoj tavo gimtadienis, brangioji. Surengsime šventę, pasikviesime draugų. Dovanėlę tau nupirksiu mėnesio pabaigoj, dabar truputį striuka su pinigais. Ko tu norėtum? Gražaus laikrodžio su apyranke?
       – Aš jau turiu laikrodį, brangusis. Ir esu juo labai patenkinta.
       – Tai gal suknelės? „Aukštosios mados“ stiliaus kostiumėlio?
       – Aukštosios mados „stiliaus“?! Man reikia kelnių ir sandalų, daugiau nieko.
       – Kaip pageidausi. Aš duosiu pinigų, o tu išsirinksi, kas patiks. Bet mėnesio pabaigoj. O šventę su būriu draugų galima surengti rytoj.
       – Žinai, – sako moteris, – tos šventės su krūva draugų mane vargina. Verčiau nueikime pavakarieniauti į gerą restoraną.
       – Restoranai lupa nežmoniškus pinigus, ir dar nesi tikras, ar bus skanu. Mieliau pavaišinsiu tave gera vakariene namuose. Aš pasirūpinsiu viskuo – pirkiniais, valgiaraščiu, kvietimais. O tu nueisi pas kirpėją, pasigražinsi, viskas bus paruošta laiku. Tau liks tik sėsti prie stalo. Aš net aptarnausiu, man bus malonu bent kartą tai padaryti.
       Ir ponas įninka organizuoti šventę. Jis tai dievina. Šeštadienio popietę jis laisvas. Todėl eina apsipirkti. Apie penktą valandą grįžta apsikrovęs, spindintis.
       – Bus nuostabu, – sako jis žmonai. – Būtų gerai, kad padengtum stalą, sutaupytume laiko.
       Neseniai susišukavusi, apsivilkusi juoda siaura suknele, pasiūta prieš kokias dvi dešimtis metų, ji padengia stalą ir jai pavyksta labai skoningai jį papuošti.
       Tada įeina vyras.
       – Reikėjo pastatyti šampano taures. Aš čia viską pertvarkysiu. O tu tuo metu užkurk židinyje ugnį, ten iškepsiu šonkauliukus – skanumėlis! Paskui gal galėtum nulupti bulves ir paruošti salotų padažą. Fui, salotose daug visokių gyvių, mažulyčių sraigių, man šlykštu! Būk gera, nuplauk jas. Juk tu įpratusi.
       Paskui, įsitaisęs prie židinio, jis sako:
       – Žarijų bus pakankamai. Gal galėtum atnešti man taurę džino su... Iš tiesų, ar turime citrinų džinui? Ne, aš nenupirkau, maniau, kad yra. Pačiai reikėjo pagalvoti apie aperityvus, aš negaliu vienas visko apžioti. Tikriausiai „Pas Marką“ dar atidaryta. Be to, nupirk migdolų ir riešutų. Ir alyvuogių!
       Po pusvalandžio.
       – Buvau įsitikinęs, kad atidaryta. Ar dar neužkaitei bulvių? Man reikia prižiūrėti mėsą. O! Vos neužmiršau vieno dalyko... Užkandžiui nupirkau krevečių. Suplak grietinės ir kečupo padažą, tik paskubėk. Nėra kečupo? Šituose namuose amžinai nieko nėra! Nubėk pasiskolinti iš Mašeno.
       Ponia bėga parnešti kečupo iš Mašeno, gyvenančio virš jų. Mašenas mielai paskolina butelį kečupo, bet pirma ji turi išklausyti litaniją apie vargus, kuriuos jis patyrė per šią dieną ir apskritai per visą gyvenimą.
       Apačioje sučirškia skambutis – atėjo svečiai, ponia turi grįžti.
       Draugai susėda aplink židinį.
       Vyras šūkteli:
       – Tai kur tie aperityvai, Madlena?
       Šonkauliukai pagaliau iškepė. Suskrudo šiek tiek per daug. Bet atmosfera puiki. Visi daug geria. Juokiasi. Truputį per dažnai mini Madlenos amžių, bet juk šiandien – jos gimtadienis. Draugai giria viską padariusio, viską suorganizavusio sutuoktinio nuopelnus.
       – Auksinis vyras.
       – Jums pasisekė. Po penkiolikos santuokos metų.
       – Šaunuolis! Reikia sugebėti!
       Apie trečią valandą ryto pagaliau stoja tyla.
       Draugai išsiskirstė, vyras knarkia svetainėje ant kanapos – persidirbo vargšelis.
       Madlena iškrato pelenines, surenka tuščius butelius, nešvarias taures, sudužusio stiklo šukes, nukrausto stalą.
       Prieš pradėdama plauti indus, nueina į vonios kambarį ir ilgai žiūri į save veidrodyje.

       Versta iš:
       Kristof A. C'EST ÉGAL. Paris: Éditions du Seuil

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt