Ką galiu parašyti iš savo gyvenimo? Jis toks ilgas geografiškai: Išlandžiai – Suvalkai – Maskva – Kirgizų lygumos už Uralo – Kijevas – Galicija – Romania (Rumunija) – Karpatai – Dunojus – Juodoji Jūra – Baltijos Jūra... Jis, gyvenimas, toks platus pergyvenimais: noras – mažyčio – būti „vyskūpiausiu"; gimnazijos ir savo jėgomis universiteto pasiekimas; doroviškos kovos dėl tikybos formalybių; pirmos, suprask, be nuodėmės, kelios meilės; išvijimas iš universiteto su „vilko" bilietu; Didžiojo Karo frontas, sunkus sužeidimas į galvą su parezu vienos kūno pusės; įvairios ligos; Kerenskio laikų mitingavimas rusų fronto kariuomenėje; didžiumiečių perversmas man patekus iš fronto į karininkų ligoninę Maskvoje; mokytojavimas; žmona; advokatavimas; be žmonos... Buitis pilna sumanymų, kupina planų; surašyti dideliems kūriniams siužetai, o tik du jų pilnai išbaigti, išvystyti („Praporščikas Gilius" ir „Lietuvos Knygnešio Likimas"); prirašyta tūkstančiai eilėraščių, o išleista tik pora šimtų su viršum... Lietuvai besikuriant, labai daug laiko atima iš manęs lietuvių kalbos ir dailiosios raštijos mokytojo darbas gimnazijoje: tada nebuvo vadovėlių, teko pačiam kurti pamokos; o susirgus man ir persimetus advokatūron, teisininko darbas ir sielą sukrėtė ir visas dienas ir vakarus prarijo, ir...
Bet ką tas minėjimas... Iš dailiosios raštijos darbo, o ypatingai iš poezijos Lietuvoje turi gerą pelną tik mirtis: todėl man vis tenka duona pelnytis kitu, ne poezijos darbu.
Šiame leidinyje reikia vietos ne man vienam, tai užteks apie „viską" ir šito švystelėjimo.
Beje, aš gimiau dzūkiškame Išlandžių kaime, tarp Rudaminos ir Krosnos, Suvalkų krašte 1887. X. 18 (6).
Ko vertas mano dailusis žodis, tatai trupučiuką matyti ir iš spausdinamų čia eilėraščių. Tačiau tik visų geresnių mano raštų išspausdinimas galėtų parodyti mano tikrą kūrybišką aš, profiliu atsuktą į kairę, o priešakiu į žmogaus buities slėpinius. Tik visa nelaimė: aš parašyti nors mažesnių dalykų daug parašiau, bet jau išspausdinti ir jų neturiu niekaip laiko. Gal čia praktiškasis – duonos – gyvenimas yra kaltas, o gal dar ir toks yra mano charakterio pobūdis: trūksta veiksmingo garbės potroškio, viliojančio visada ir visiems kuo skubiau „pasirodyti" su savo turtais. Leidėjai poezijai leisti nesisiūlo, vadinasi, ir iš šalies niekas nespiria tuojau parodyti visuomenei, ką esu ištesėjęs.
Taip ir stovi dešimtmečiai tarp to, kas padaryta, ir tarp to, kas parodyta.
Ad. Ląstas
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.