Accessibility Tools




     Kai kas iš prigimties blaiviau mąsto (nes mažiau

     geria), kai kas garsiau rėkia, kad kiti negirdėtų...

     O aš? O man? Nežinau, kaip pradėti. Vadinas, ieškau

     Pradžios. Kol nerandu, rašau (o gal tiesiog gyvenu).

     Ir visai nesiruošiu vadintis poetu. Aš esu tiktai A. Š.

                                                                                                                                                  



***

tu pabeldei į kaimyno langą

tačiau jis neatsakė

sapnavo

tu bandei skęstančiam paduoti ranką

tačiau jis sušuko jo reikalas skęsti

tu nukirtai savo kieme medį

tačiau jis neverkšleno

dainavo

tu ieškojai kišenėj rakto

tačiau jis iškrito

kažkas jį surado

dabar šis pasaulis ne tavo


Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

***

pasimelsk už mane

kai nuvyksi į pažadėtąją žemę

ir perduok viešpačiui kad aš toks pat

kaip tada kai su juo sapne matėmės prieš begales amžių

kad aš prisiekęs kvailys ir jo vergas

nes mano kaktoj dar neišdilo buities ženklas

o ir vardan brolybės į medį įsmeigtas peilis rūdija

pasakyk jam ir tai

man pagalbos nereikia

kiekvieną dieną gelbsti sapnai

kuriuose milijoninė angelų armija

trankiai vandenin žygiuoja

raudonai raudonai

traukdami žygio dainą

nuo jos pravirksta jo vergai

tokie kaip aš

sapnuojantys bet nemiegantys

jau begales amžių

pasimelsk ir perduok

viskas gerai

per amžių amžius

                 amen


Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

***

o jei išeiti iš keturių sienų pasaulio

be žodžių

ramiai pasiruošti

ir galva į plytas

išauštų keistas kruvinas rytas

nieko daugiau

nieko mažiau

tik rytas ir plytos

tavo siaubui mylimoji

be žodžių

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

***

kas man ta vienišumo laimė

kai aš girdžiu

po mano širdį vaikšto baimė

prarasti

 

kas man ta nelaisvės neapykanta

kaukianti liga beprasmybės mėnulin

juk juodas ir krentantis

ne sniegas

tik žodis popieriuj

kaip akmuo pasiliekantis

užanty

 

kas man ta meilė

slepiama po alergija

vėliavoms himnams tautoms

kas man tas butelio formos pasaulis

be išeities ir įeities

nutilęs

 

niekados

kas man tas niekados

neatrasiu savęs toj šaly

kur visos upės teka aukštyn

     gyventi yra per toli

     kad galima būtų suprast

                             save


Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

***

Įeina vakaras į mano kambarį,

Tyliai prisiglaudžia kamputyje

Ir niūniuoja lyg sau, lyg man

Ilgesingą miesto lopšinę, kuri tau

Turbūt pasirodys namų fasadų, šaligatvių mozaikų,

Užgesusių nuorūkų ir stimpančių varnų

Monotoniška, beprasmė kasdienybė,

Nes tai tavo gimtinė,

O mano nenumaldoma nostalgija

Prarastajam pasauliui –

Jis kartais sugrįžta pavidalu vakaro

Ir droviai paprašo priglausti

                 lopšinę

                             lyg sau

                             lyg man.


Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

***

pasiskandinęs savo rūpesčių šuliny

apdovanotas savybe bijoti

optimizmo pasekmių ir medalių be pusių

ar dar tiki

kad vienas lauke ne karys

o kvailys

 

nubraukęs atgalia ranka praeities voratinklį nuo veido

paakintas kitų tokių kaip tu išmokti

iš aklųjų džiaugtis vaivorykštės iliuzija betoninėse

lubose

ar dar gali atskirti

budelio kirvio šypseną nuo savo

 

nustėręs prie atvirų ateities durų stovėsi

nebedrįsdamas žengti per slenkstį

nes iš ten žvelgs ne taip laukta meilė

o laisvė suprasti

kad visas tavo pasaulis

                 telpa į žodį

                             mirtis


Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

***

bejėgiškai nukaro rankos

eilinę naktį sienų apsupty

it išgąsdintas žodis krūptelėjo medis

sykiu prajuko ir viltis ir medkirtys

     tuštybė lietumi pabarbeno į langą

     išklampojo būtis per pažliugusią žemę

     jai pavymui pavydžiai žvelgė vienatvė

     triumfavo žvaigždė anapus spygliuotos vielos

baimė ir akys klaidų dykumoj

užkeiktas gyvenimas virto druskos stulpu

raitėsi kaip jausmas sliekas padalintas kastuvu

pusiau

man ir tau

vardan teisingos

vardan derlingos

saldžios vergystės

buities valdose 


Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.


 

 

NELAIMĖS DRAUGUI


                       Skiriu Tadui

 

Ten kur neužpučia vėjai,

Pūnam mes – ateities rudens lapai,

Keikdami save, kad parsidavėm idėjai.

Ar ne, Tadai?

Kelių kryžkelėse sėdim

Ir meldžiamės vakaro baimei,

Mes – tik merdėjantys šešėliai.

Ar ne, Tadai?

O kai kada nors prisimenam.

Kokios spalvos rytoj buvo mūsų tauta,

Iš gėdos persipjaunam užšalusias venas...

Ar ne, Tadai? Tai mūsų draugystės tiesa.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.