Mėgindami nutiesti aktyvizmo pagrindus, mes pasakėm, jog savo visuomeninę bazę sudarom iš berno-valstiečio, iš proletaro ir iš pažangaus inteligento. Jei mes tikėjomės ir iš pažangaus inteligento. Jei mes tikėjomės priekaišto, tai tik dėl tos bazės margumo aplamai, o ne dėl kurio nors margumo aplamai, o ne dėl kurio nors jos nario atskirai. Bet šit „Socialdemokrato“ recenzentas J. D. mum prikiša, jog mes be reikalo remiamės inteligentija, nes ji – girdi – visuomet tėra tik dalis arba darbininkų, arba valstiečių, arba kurių kitų visuomenės klasių, bet niekuomet nepasireiškia kaip savaiminga socialinė grupė su savo ideologija ir savais skiepimais.
Tas priekaištas griauna vieną iš mūsų bazės dalį, ir todėl turi būti patikrintas jo teisingumas. Be to, jis daromas laikrašty, mum tam tikra dalim artimame, todėl negali būti įtartas nenuoširdumu (kuo pasižymi daugelis mum daromų priekaištų miesčioninėj spaudoj) ir todėl dvigubai vertas dėmesio. Pagaliau, pati inteligentijos sąvoka mūsų deklaracijoj iš tikrųjų verta tikslesnės definicijos.
Kas yra inteligentas? Kas yra inteligentija? Klausimai, kurie kėlė daug ginčų, bet kurie gali būti laikomi tam tikra prasme išspręstais.
Sąvoka inteligentas gali būti svarstoma iš dviejų matymo taškų: iš intelektualinio ir iš socialinio. Pirmuoju atveju visuomet ieškoma atsakymo: koks žmogaus išsilavinimo, išsimokslinimo, dvasinio ir protinio išprusimo laipsnis gali būti pavadintas inteligencija? Ar tą laipsnį nustato mokyklų atestatai ar kas kita? Atsakymai šiuo atžvilgiu yra labai įvairūs ir neretai kraštutiniai. Čia dažnai operuojama visokiausia idealistine metafizika ir ginčijamasi grynai abstraktiškoje plotmėje. Tų ginčų bendra išvada sunkiai išvedama ir, kadangi ji mum šiuo atveju nereikalinga, tai mes nė nesistengsim jos formuluoti. Pasitenkinsim tik pastebėjimu, kad tokia – intelektualine – prasme inteligentu gali būti pavadintas bet kokios visuomeninės klasės žmogus, jeigu tik jis turi tam tikrą (kokį – tą bando nustatyti visokios inteligencijos definicijos, kurios mum – kaip sakėm – nesudaro svarbos) intelektualinio išprusimo laipsnį.
Tokia prasme inteligentu gali būti ir proletaras, dirbąs fabrike, ir buržua, verčiąsis prekyba, mintąs iš rentos nesudaro kokios nors visuomeninės grupės ir nėra koks nors socialinis vienetas. Tokia prasme inteligentas dažniausiai išsiskiria tik iš tos visuomeninės grupės, kuriai jis priklauso, bendrosios masės,ir tampa tartum tos grupės ideologijos reiškėju, tos sau artimų (socialine prasme) žmonių masės norų, minčių ir siekimų atstovautoju bei formuluotoju.
Mum atrodo, kad kaip tik tokia prasme ir suprato inteligentijos sąvoką „Socd.“ recenzentas, darydamas mum savąjį priekaištą. Ir jis būtų visiškai teisingas, jeigu mes nežinotumėm kitokios inteligentijos definicijos, definicijos, kurią nustatė ne kas kitas, kaip patys mokslinio socializmo pagrindėjai – K. Marksas ir Fr. Engelsas ir kurią toliau išplėtojo J. Plechanovas, Kautskis, Heringas etc. Toji definicija remiasi socialiniu pagrindu ir ji inteligentais vadina tuos žmones, kurie sau pragyvenimą pelnosi parduodami savo protinę (intelektualinę) energiją, kaip proletaras kad parduoda fabrikantam savo fizinę energiją. Tokia prasme inteligentais vadintini, sakysim, visi mokytojai, valdininkai,raštininkai, prekybos įstaigų, bankų, biurų tarnautojai etc. Tokia prasme inteligentija sudaro visai apibrėžtą visuomeninę grupę, kuri turi tam tikrą savo pasauliojautą ir pasauliožiūrą, tam tikrus savo siekimus ir charakterį. Teisybė, inteligentija nėra klasė, o tiktai tarpklasė. Tie socialiniai pagrindai, ant kurių ji stovi, verčia ją nuolatos svyruoti tarp proletariato bei valstiečio ir smulkiosios buržuazijos. Tatai kaip tik ir nustato inteligentijos bei gyvenimiškos taktikos atspalvius. Šiuo tarpu inteligentija gali būti dvejopa: progresyviška ir reakcinė. Tatai pareina nuo to, su kuria visuomenine klase ji sujungia savo istorinį likimą. Bet tas jos dvylipumas ar svyravimas nepaneigia jos kaip visuomeninės grupės. Juk eidamas visuomeniniame gyvenime viena linkme su proletaru, inteligentas dar nenustos buvęs inteligentu, kaip jis nenustos juo buvęs ir eidamas sykiu su buržuazija. Ir vienu ir antru atveju jis yra tik talkininkas, tačiau toje talkoje nepraranda savo specifiškųjų bruožų.
Kai mes pasisakėm be kitų visuomeninių grupių savo kūryba atstovaują dar ir pažangiąją Lietuvos inteligentiją, – mes kaip tik taip, o ne kitaip supratom inteligentijos sąvoką. O taip suprasta inteligentija visai gali būti laikoma apibrėžta visuomenine grupe, o kiekviena visuomeninė grupė gali turėti savo atstovų literatūroj. Juk rašytojas, kuris savo raštuose vaizduoja tos inteligentijos būklę ir kuris į visus gyvenimo reiškinius (tiek juos suprasdamas, tiek juos interpretuodamas) žiūri tos inteligentijos akim – yra jos ideologas, jos rašytojas. Mūsų kolektyvo narių tarpe kaip tik yra ne vienas dalyvis, kuris į gyvenimą žiūri ir jį vaizduoja lietuviškosios inteligentijos (pažangiosios) akim. Įrašydami savo deklaracijon inteligentijos vardą, mes pasielgėm visiškai tvarkingai.
Ir mum atrodo daugiau negu keista, kad „Socd.“ recenzentas, darydamas mum priekaištus, nežinojo tos antrosios, socialinės, inteligentijos definicijos, kurią žinoti jį įpareigoja jo socialistinė ideologija.
Na, bet mes manom, jog tai būta tik nesusipratimo.
J. R.
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis