Accessibility Tools


       Lietuvių literatūron įsiveržė bernas. Bernas iš laukų, bernas iš sodžių. Ir koks didelis skandalas! Kokia neapykanta! Prieš tą berną. Iš kurio prakaito mintama ir ant kurio nugaros jojama.

       O vis dėlto tas bernas nepakankamai aiškus. Jo bruožai dar nepakankamai susikristalizavę. Tiek literatūrinėj teorijoj, tiek kūrybinėj praktikoj, o pagaliau, gal net ir pačiame gyvenime.

Šaly:
     bernai,
     bernų,...
     bernam,...
     ir su bernais,... (P. Kasparaitis).


       Koks yra tas bernas? Tas bernas, kurio vardu rašomi manifestai, kuris imamas „kriterijum, estetika, siekimais, taktika“, kuriam skiriamas literatūrinis žodis ir kuris eina „užkariauti savosios žemės, teisės ir laivės“. Koks yra tas bernas? Ypač koks jis yra jau pasireiškusiuose literatūros daiktuose, kaip tipas, kaip personažas, kaip tam tikros ideologijos, tam tikro gyvenimiško masto herojus?

       Klausimas, rodos, visiškai vietoj.

       Ką vadina mūsų žmonės bernu? Jie bernu vadina – pirmiausia v samdininką, žmogų,kuris tarnauja pas ūkininką – gaspadorių. Taigi, jie bernu vadina kaimo darbininką, sodžiaus „proletarą“. Bet bernu jie dar vadina ir jauną žmogų, dvidesėtkio su viršum metų jaunuolį, tą mūsų liaudies dainų „bernelį dobilėlį“. Šį antrąjį berną vartodami žmonės jau nebežiūri nei pavadinamojo profesijos, nei socialinės jo būklės. Bet jie, rodos, žiūri vieno: jie bernu tevadina tik sodžiaus jaunuolį. Miestiečiui jie turi kitų vardų.

       Tokia berno terminologija.

       Kuris iš tų bernų taip triukšmingai įeina literatūron? Ir kuria prasme keičiamas, papildomas, susiaurinamas tas jo vardas?

       Reikia atsakyti, kad literatūron įeina abu bernai. Tiesa, pirmauja bernas „proletaras“, bet šalia jo matyti ir bernas, kurio socialinė būklė neaiški, kuris bernas tik todėl, kad jis jaunas, kad jis iš sodžiaus, kad jo sieloj –

Švilpia Lietuvos lygumų vėjas
ir vešlus vasarojus auga pundais (B.Raila),

kuris bernas todėl, kad jis bernas.

       Šiam savo sprendimui patvirtinti bei pailiustruoti mes imam mūsų naująją beletristiką ir ieškom: koks ten bernas? J. Šimkaus novelėj „Nuvirus beržam“ („Tr. Frontas“ Nr. 2) bernas – samdininkas; K. Rundzos* novelėj „Dalia“ (š. m. „Kultūra“ Nr. 4) bernas – samdininkas; A. Venclovos novelėj „Nastazė“ („Studentas“ Nr. Nr. 14 ir 15) ir S. Kapnio novelėj „Užlopyta rudinė“ (knygoj „Žmogus be veido“) bernai – samdininkai; P. Cvirkos novelėse (knygos „Saulėlydis Nykos valsčiuje“) „Prišvilptas velnias“, „Kada grįžo žiedas“, „Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti“ bernai – samdininkai; bet novelėse „Paukščiai skrenda“, „Sielininkų daina“, „Karčiamos merga“, „Ežeras“ bernai savo socialine būkle neaiškūs, tai daugiausia bernai tiesiog todėl, kad jie bernai, o novelėje „Ežeras“ jie net bernais nevadinami, bet tiesiog vyrais, nors savo psichologija tie vyrai – berniški. K. Borutos – pirmojo, pradėjusio mūsų literatūroj agitaciją už berną, – knyga „Drumstas arimų vėjas“ – ištisai berniška. Vyriausias knygos herojus – bernas. Maištingas bernas. Taip, maištingas. Tatai, rodos,tiksliausiai nusako K. Borutos berno charakterį. Jeigu kitų mūsų novelistų bernas savo socialine būkle – ne proletariškas (pal. noveles „Saulę ant pečių parnešti išėjo“, „Žalsvas vakaras“). Jis bernas todėl, kad bernas.

       Beje, K. Boruta bene pirmas bando praplėsti ir berno terminologiją. Jis berno vardu apkrikštija ir studentą („Saulę ant pečių parnešti išėjo“) ir darbininką („Raudoni dobilai“).

       Kiek tai tikslu? Atsakymas gali būti dvejopas. Tatai pareina nuo to, iš kokio matymo taško mes žiūrėsime. Savaime aišku, kad bus netikslu, jei mes norėsim visus darbininkus perkrikštyti „fabriko bernais“, arba visus studentus „universiteto, mokyklos, bernais. Proletariatas yra proletariatas, studentija yra studentija. Tiek vienas, tiek antras turi savo specifiškų bruožų, kurie labai toli nuo bent kokio berniškumo. Ir tiek vienas, tiek antras turi jau įsisenėjusius vardus, kurie daug tiksliau apibūdina juos, negu tai įstengtų padaryti tie naujieji vardai. Be to, dalyko esmė glūdi ne tiek tuose varduose, o kažkur giliau. Perkrikštijant darbininkų „dirbtuvės bernu“ – paprastai – visuomet pastebima tendencija tą darbininką „suberninti“, suteikti jam tokių bruožų – kaimo berno bruožų, – kokių jis tikrumoj visiškai neturi. Aišku, tatai nebegerai. Berno tendencija čia iškreipia gyvenimo realybę ir todėl ji kuria fikciją. O fikcija neatskleidžia konkretaus vaizdo, ji neorganizuoja skaitytojo sąmonės teigiama linkme – ir todėl turi būti šalinama drauge su ta tendencija, kuri ją (fikciją) sukuria.

       Taip atrodo berno terminologijos praplėtimas iš vienos pusės. Jis čia atrodo netikslus. Bet gali būti ir antras matymo taškas. Būtent: bernas, grynai kaimiškas bernas išeina iš sodžiaus ir patenka į dirbtuvę ar universitetą. Aišku,čia jis bus dirbtuvės bernas, universalus bernas. Nes jis dar nesusiliejo su bendra aplinka, nes jis dar tebeturi savy kažką berniško. Jis dirba šalia tikro proletariato, bet jis vis dėlto dar ne proletaras, o tik dirbtuvės bernas. Dirbtuvė, miestas dar neišstūmė iš jo sąmonės, iš jo gyvenimiškojo supratimo tam tikrų laukiniškų, berniškų elementų. Ir šitokiose apystovose tas bernas parodo visą savo charakterį, visa tai, kas jam pobūdinga. Tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Čia jis ir darbininku ar studentu būdamas gali turėti berno vardą.

       Kuria prasme K. Boruta praplėtė berno vardą? Mum atrodo, kad antrąja.

       Bet ar bernas tik dabar pirmą sykį pasirodo mūsų literatūroj? Atsakyti tenka: ne. Mes berną randame jau Duonelaičio raštuose. Jo „Metuose“ šalia ponų ir būrų stovi bernas. Mes berną sutinkam ir Žemaitės, Lazdynų Pelėdos kūryboj. Tai yra – berną darbininką, berną „proletarą“. O jeigu ieškoti berno kaip berno, tai jį galima rasti ir Vaižganto, ir Vienuolio, ir Inčiūros raštuose, ir – pagaliau – liaudies dainose.

       Kyla klausimas: kame dabartinio berno originalumas? Kyla klausimas: jei tas bernas senas mūsų literatūros gyventojas, jei jis net giminaitis liaudies dainų „berneliui dobilėliui“, tai ko taip urzgia, o taip stojasi piestu prieš jį ponai iš „Gaisų“ ir ponai iš „Vairo“?

       Ne, jie žino, ko jie urzgia ir jie ne be reikalo plėšo gerkles.

       Dabartinis bernas – naujas bernas. Bernas, kokio dar nebuvo mūsų literatūroj. Dabartinis bernas pasirodo literatūroj ne tiek kaip naujas personažas, bet – daugiausia – kaip naujų minčių, naujos programos nešėjas. Kaip miesčionio antipodas.

       Kai aš žiūriu į dabar išeinantį literatūron berną – aš nerandu jam tinkamesnio palyginimo, kaip garsųjį M. Gorkio „bosiaką“. Tą išdidų, laisvą, jokiem varžtam nenusilenkiantį „bosiaką“. Tarp dabartinio mūsų berno ir Gorkio „bosiako“ yra daug bendrumo. Gal ne tiek charakterio, ideologijos, kiek istorinio vaidmens atžvilgiu.

       Kokioj epochoj Gorkis sukūrė tą savo maištingąjį tipą? Rusų visuomeninės minties istorijoj tas laikotarpis pažymimas perėjimu iš 80-tųjų į 90-tuosius metus. O 80-tieji metai buvo oficiališko miesčionijos įsigalėjimo metai. Tai buvo smulkybės, nusivylimo, miesčioniško apsnūdimo, susigūžimo šiltuose kampučiuose metai. Bet jau 1893-4 metais Rusijoj pradeda rodytis nauji visuomeninio sąjūdžio simptomai. Gyvenimo arenon iškyla naujos visuomeninės jėgos. Ir kartu su tom jėgom pasirodo M. Gorkis, kuris įveda literatūron savo „bosiaką“.

       Jei mes lyginsim tąjį rusų istorijos tarpą su dabar mūsų gyvenamomis dienomis – mes pamatysim nepaprastą panašumą. Tiesiog nestebinantį panašumą. Mes gyvenam lietuviškų 90-tųjų metų pradžią. Ir kaip tada Gorkio „bosiakas“, taip dabar mūsiškis bernas maištingai įeina literatūron.

       Kas buvo Gorkio „bosiakas? Jis buvo ne vien naujas literatūros personažas, bet kažkas daugiau. Kaip mūsų literatūra berną, taip ir rusų literatūra „bosiaką“ žinojo jau prieš Gorkį (pal. „narodninko“ Levitovo apysakas, V. Korolenkos novelę „Prochor i studenty“). Bet tik su Gorkiu prasideda tikrasis „bosiako“ kultas.

       Visa rusų kritika sutinka su mintimi, kurią išreiškė Ivanovas Razumnikas: „Gorkiui „bosiakas“, aišku, ne idealas, o tik antimiesčioniškų gyvenimo idealų iliustracija“ („Istorija russkoj obščestvennoj mysli“ VII dalis, Devjanostyje gody, 5 leid., 99 pusl. 1918 m.). Kurdamas savo „bosiaką“, Gorkis vadovavosi mintimi protestuoti prieš slėgusią realią tikrovę. Bet tam protestui jis pasirinko aplinkinį kelią. Užuot, tiesiog vaizdavęs visus neigiamus, slegiančius aplinkos gyvenimo bruožus, jis prieš kiekvieną jų pastatė deramą antipodą: „prieš nuobodulį ir liūdesį jis pastatė „troškimą gyventi“; prieš vergišką pasyvizmą – veržimąsi į bekraštę laisvę;... prieš gyvenimišką dėsnį „būti tokiu, kaip visi“ – išdidų vienišumą, išsiskyrimą iš aplinkos, pakilų, kai kada net liguistą savęs išaukštinimą; prieš visą kasdieniškumą ir buities menkybę – maištingą užsimojimą būti nepaprastu, skirtingu, negalimu; prieš suglebimą, bevališkumą, dvasios ištižimą jis pastatė stichišką patvarumą, vieningumą, ištvermę“ (R. Grigorjev „M. Gorkij“, 1925 m. 49 psl.).

       Toks Gorkio „bosiakas“.

       Mum rodosi, kad lietuviškasis bernas daug turi bendrų bruožų su M. Gorkio „bosiaku“. Žinia, jis turi ir skirtumų, bet tie skirtumai yra vietos, aplinkos ir gyvenimo sąlygų bei iš viso to susidarančių charakterio, ideologijos ypatumų, o ne literatūrinio vaidmens skirtumai.

       Ką įneša su savimi mūsų literatūros ir gyvenimam bernas? Jis įneša maištą. Lietuviškos šiandykštės literatūros personažų tarpe dabartinis bernas – vienintelis maištininkas. Prieš mūsų miesčionio buities smulkybę, prieš jo suglebimą, sumenkėjimą, prieš jo gyvenimiškųjų formų miestišką dirbtinumą, prieš visa tai, ką mes vadinam miesčioniškumu, ką mes vadinam pasitenkinimu dabartimi, – lietuviškas bernas pastato maištą, maištą vardan naujo gyvenimo. Bernas kviečia: „jei tu gyventi norėsi, gyvenk kaip viesula drąsiai ir rūsčiai“ (K. Boruta). Bernas įneša natūralumą, sveiką laukų jėgą, paprastumą, miesčioniškų gyvenimo manierų neapykantą. Tai jis elegantiškų miesčionių tarpe „demonstruoja neprosytas kelnes“, tai jis šaukia:

Ech!
Kartais smagu ir barbarui
tarp juodo šilko cilinderių.
Žinai –
nuo tavęs energijos prakaitas varva
ir tu esi – galingas dar!

(B. Raila),


       tai jis įeina į „puikųjį“ miesčioninės literatūros ir buities saloną savo trankiom, naują gyvenimą patręšiančiu mėšlu apkibusiom klumpėm ir ligi pasiutimo išgąsdina poną Herbačiauską. Tai jis – barbaras. Tai jis – sveikas cinikas ir nepraustaburnis. Tai jis, – tartum anuo metu V. Majakovskis, – ima koliotis lietuviškų Balmontų ir Blokų kompanijoj. Tai jis į Salomejos Neries ir tuti quanti panašų limonadišką čiulbėjimą:

Nuo jo žvilgių širdis mano dega,
Nuo jo žodžių man sukas galva.
Kaip sacharose vėjai laisvūnai –
Visagalė jo smuiko daina!
Ji nupirko ir sielą ir kūną
Savo dieviškų burtų kaina. –

       atsako:

Pažįstu aš meilę nuogą,
Kaip moterį nuogą.
Meilę, kuri vienodai gera
Ir vienodai bloga.
Sukrausiu iš lapų altorių
Po beržų ir uosių pavėsiu.
Ir jeigu mylėti aš noriu –
Ašai mylėsiu!
Prieš mylint neklaus manęs
Kunigas poterių.
Temyli, mylėt jei kas panorės,
Kad visas susmegtų į moterį.

(J.Šimkus)


       Ne, bernas ne pornografas. Ne, jis nieko bendro neturi su Šemerio „Himnais mergelei“. Tai juk tas pats Šimkus parašė vieną puikiausių naujosios mūsų lyrikos eilėraščių „Mylimai“, tai juk berno adeptas K. Boruta davė tokius skaidriai nuoširdžius dalykus, kaip „Meilė iš tolo“, „Meilės vasarojus“. Ne, bernas ne pornografas. Jis tik sveikai naturalus. Jis tik atviras savo sąmonėje ir savo jausmuose. Jis tik kalba tiesiu paprastumu. Visoj naujojoj mūsų poezijoj ir prozoj, kuri paženklinta berno vardu, žodis yra grubus, kietas, atviras. Jis čia prarado dirbtinį estetų ir simbolistų pasaldintą skambesį, bet užtat atgavo savo pirmykštį paprastumą, savo tiesioginę prasmę, savo naturalumą ir tapo rėžiančiai aštrus. Bernas prikelia lietuviško žodžio tikrąją prasmę. Šalia naujos estetikos jis kuria ir naują stilių. Nes to reikalauja pati jo prigimtis. Štai jum, formalistai, konkretiškas pavyzdys, kaip kintant turinio faktūrai kinta ir stilius!

       Bet dar. bernas nepatenkintas esama dabartimi. Jis ir griovėjas ir novatorius. Tą teigimą galima būtų patvirtinti gausybe citatų iš eilėraščių ir iš prozos. Bet nėra reikalo, nes – pagaliau – to niekas nė neginčija. Ką griauna bernas – visiem žinoma ir visiem aišku. –

Tėvynės motinos krūtinėn susmeigtas aštrins vinis
Ir aš einu išlupt, ir tu beprotiškai veržies!

(A. Venclova)

       Bet ką jis stato, ką jis propaguoja?
       Jis kviečia „gyvenimą mažutį mainyti į didelį“ (P. Kasparaitis), jis propaguoja naują Lietuvą, jo svajonės –

Apie krutančią Lietuvą, kultivuotas pakalnes,
Apie lietuvį naujovišką, architektonišką,
Apie mirštantį Dievą ir mirštančius velnius.

       Jis nori, kad:

Po pagires, pabales,
Kelmynes bei kitus nederlingus plotus
Vaikščiotų technikos stebuklų begalės.

       Jis sako:

Laikas mesti botagus bei vytis
ir visus tuos stebuklus,kur rūksta,
imti ir užkinkyti,

                                                  nes tada:

Arimas pavirstų į fabriką
pilną stebuklų rūkstančių, krutančių spintų

(citatos iš J. Šimkaus)


      
ir gimtų Lietuva, anot B. Railos, savo dryžą nugarą moderniškai išarusi.

       Kas tai – propaganda už industrializaciją? Kapitalistinės industrijos programa? Technikos kultas? Iš kur visa tai pas berną, kvėpuojantį miežių laukais ir lininiu pluoštu, kvėpuojantį obuoliais, bulvėm daržuose (B. Raila)? Ir pagaliau – kas čia naujo, kas pažangaus, kas maištingo? Kur tas didelis gyvenimas? Juk to, rodos, nori kiekvienas 100 ha patriotas. Juk to nori ir žemės ūkio ministerija?

       Kad ir kaip keista, bet tai teisybė: tokia nauja Lietuva gali ateiti tik per kovą, tik drauge su maištu, kurių taip pasiutiškai bijo kiekvienas miesčionis. Tai viena. Be tokios Lietuvos negali būti kiek žmoniškesnio darbo masių gyvenimo. Tą gerai supranta bernas ir užtat jis propaguoja tokią Lietuvą. Tame jo originalumas. Tai antra. Tokią Lietuvą gali sukurti ne kas kitas, kaip tik tas bernas. Miesčionis šiame darbe – tik tormozas, tik pūvanti užtvara, kurią turi pašalinti „1001 jėga“. Tai trečia. Pagaliau – ketvirta. Toje ateinančios Lietuvos statyboje, toje propagandoje už tą statybą iškyla, auga, stiprėja ne miesčionis, bet bernas, darbo žmogus. Toj kovoj už ateinančią Lietuvą susidaro pagarba „muskulų mazgam, išteptiem prakaito alyva“, raumenų kolektyvui“! Toje kovoje sąmonėja darbo žmogus, jis pamato savo kūrybinę reikšmę, jis pamato visa tai, ką gali padaryti jo darbas, – ir jis pareikalauja savo teisių, pareikalauja pirmavimo gyvenime, pasiųsdamas velniop tą darbą trukdantį ir jo prakaitu mintantį miesčionį.

       Aišku, tatai programa, kuri truputį skiriasi nuo gerų 100 ha patrioto norų! Ir užtat visiškai suprantama, kodėl visoki „vabzdžių nervų zyzikai“, kurie nuolat vepsi apie „lietuvių grožio atrofiją“, ligi isterikos išsigąsta susitikę kovon už naują gyvenimą išėjusį berną. Ir kaip kadaise miesčionis Anton Krainij (Zinaida Gipius) isteriškai klykė, pamatęs Gorkio „bosiaką“, taip dabar p. Herbačiauskas epileptiškai draskosi, stuktelėtas sveikų gyvenimo pažangos pastangų.

       Kinta laikai, bet – kaip pasirodo – nekinta kai kurių žmonių pareigos!

       Toks bernas. Toks jis išeina gyveniman ir literatūron.

       Bet aš tas bernas tik miesčionio antipodas, ar jis ir savotiškas idealas? Mes žinom, kad Gorkio „bosiakas“ buvo tik antipodas. Tą pripažįsta ir pats jo kūrėjas (žiūr. žurn. „Za rubežom“, Nr.2, 1930 m. Gorkio straip. „O predateliach“). Ką tuo reikalų mano rašytojai, kurią mūsų berną, aš nežinau. Bet iš to, ką galima išskaityti jų kūriniuose, tenka daryti išvada, jog bernas nėra vien antitezė, bet taipjau ir savotiška tezė. Ką tik minėta naujos Lietuvos poetiškoji programa nėra vien griovimas, bet ir statymas arba bent tokio statymo propaganda. Ir tatai suprantama. Gorkio „bosiakas“ – žmogus, išmestas iš visuomenės. Jis protestuoja prieš tą visuomenę mirdamas. Lietuviškas bernas – dar tik ateina visuomenėn, jis dar tik pradeda kovą už savo teises. Jis protestuoja užgimdamas. Jei Gorkio „bosiakas“ buvo tik savotiškas (nors ir labai tikęs) ruporas tam tikrom idėjom pareikšti, tai mūsiškis bernas kalba pats iš savęs. Gorkio „bosiakas“ – joks socialinis faktorius, jokia socialinė jėga, lietuviškas bernas – stambus visuomeninis veiksnys, ištisa visuomenės klasė. Tame skirtumai, tame ir pagrindas, kurio atsirėmimus galima ne vien griauti, bet ir kurti.

       Tačiau viena problema. – Gorkis, sukūręs „bosiaką“, buvo apšauktas romantiku.Rusų kritika pamena didelius ginčus dėl Gorkio romantizmo. Bet pats Gorkis savo atsiminimuose apie L. Tolstojų pasakė: „Romantizmas – jis kyla iš baimės pažiūrėti teisybei į akis“. Gorkis niekuomet neturėjo tos baimės. Bet reikia pripažinti, kad jo „bosiakas“ – figūra vis dėlto nereali, ji gerokai ne tokia, kokia buvo tikrame gyvenime. Vadinas, ji – tam tikra prasme – romantiška.

       O mūsų bernas literatūroj ar lygiai toks, koks jis yra gyvenime? Štai klausimas, į kurį reikia atsakyti. neretai renka išgirsti sakant, jog literatūrinis bernas nerealus, jog tokio berno – tipas romantiškas. Čia yra dalis teisybės, konstatavimo, bet ne apibendrinimo prasme. Koks yra rašytojo uždavinys kuriant bet kokį tipą? – Iš visos eilės tam tikro būdo žmonių sudaryti vieną „kondensuotų“ bruožų asmenį. Literatūros tipas savo bruožais visuomet ryškesnis, negu gyvenimiškasis tipas. Ir žmonės, kurie literatūrinį tipą matuoja gyvenimiškuoju tos rūšies tipu,pirmąjį visuomet ras perdėtą, padidintą, paryškintą. Bet kūrybine prasme tas priekaištas neturės jokio pagrindo, nes literatūra – nėra fotografija. Užtat galima pasakyti,jog mūsų literatūrinis bernas – tai tik „kondensuotas“ gyvenimo bernas. Visus tuos maišto, jėgos ir veržimosi į naują gyvenimą elementus, kurie glūdi mažom dozom šimtuose mūsų krašto bernų, rašytojas sutelkia į vieną berną, ir tas sutelktinis bernas, aišku, pasirodo visiškai kitoks, negu gyvenimiškasis.

       Teisybė, tas sutelkimas šiuo atveju įvyksta kiek per plačiu mastu ir gal truputį – iš tikrųjų – nutolstant nuo realaus pagrindo, arba – tikriau – einant kiek kitokia linkme, kurią nustato tam tikri rašytojo prieš akis turimi tikslai. Be to, čia reikia atsiminti dar ir tą,ką mes jau sakėm anksčiau: nors mūsų bernas ir nėra tik miesčionio antipodas (kaip Gorkio „bosiakas“), bet jis taipjau nėra ir tiktai naujas literatūros personažas, įdomus vien savo gyvenamąja būkle, kurios detalus atvaizdavimas galėtų turėti kokios nors reikšmės. Ten, kur bernas vaizduojamas daugiau kaip naujas literatūros personažas, kur pirmiausia kreipiamos akys ne į jo istorinį vaidmenį, bet į jo konkretišką, kasdienę būklę, jis išeina labai menkas maištininkas, nors ir daug realesnis (pal., pavyzdžiui, K. Rundzos ir S. Kapnio minėtųjų novelių bernus). Gera ar bloga tokia berno „kondensacija“? Čia negali būti griežto atsakymo. Mes linkę manyti tik viena – jog toji „kondensacija“ nėra fikcija, apie kurią užsiminėm kiek anksčiau.Tegu toji berno kuriamoji medžiaga yra renkama ir iš labai plačios aplinkos ir todėl jos (medžiagos) sutelktinis rezultatas kartais beturi menko panašumo su realybe, bet toji medžiaga vis dėlto yra reali ir nedirbtinė. Šioj vietoj mes galėtume nebent pageidauti tik vieno: kad berno kūrėjai tikrai kiek labiau pagausintų tą medžiagą. Berno maištingumas dėl to nesumažės, o jis pasidarys daug realesnis. Ak, juk ir Gorkis, sukūręs „romantiškąjį“ „bosiaką“, vis dėlto pateikė konkretišką tos socialinės grupės atstovo figūrą, pateikė gausybę tos rūšies žmogaus psichologinės medžiagos, kurios reališkoji tikrybė neabejotina („ant dugno“ etc.).

       Bet kaip ten bebūtų, kokiu keliu mūsų berno kūrėjai bepasuktų, jei tik jie sieks to paties tikslo, kaip šiandien, J.Šimkaus baiminimosi žodžiai – „jog mes, sukūrę berno kultą, nesukursim tikro gyvo berno“ (iš laiško man) – tam tikra dalimi visuomet liks nenuraminti.

       Bet ar tai bus romantizmas?

       Čia viskas pareina nuo to, kaip mes suprasim romantizmą. Jo sąvoka šiandien taip plačiai ir taip įvairiai vartojama, jog net V. Majakovskį lengvai galima pakrikštyti romantiku. Bet jei mes apsiribosim tik lietuviškom ribom, tai drąsiai galima tvirtinti, jog garsiojo mūsų romantizmo ir dar garsesnio neoromantizmo čia nebus nė kvapo. Juk yra romantizmas ir romantizmas. Yra kovos, yra ateities, yra maišto romantizmas ir yra bitučių, lakštingalėlių, suglebimo, praeities, miesčioniškumo romantizmas. Mes žinom Šillerio „Plėšikų“ romantizmą. Mes žinom E. Zola „Darbo“ romantizmą. Jei romantizmu vadinamas galėjimas pilkoj dabarty matyti gimstančias šviesesnės rytdienos aušras, jei romantišku laikomas vaizdavimas žmogaus, šiandien tedirbančio gal tik paprasčiausią kasdienos darbą, bet istorinėj perspektyvoj neabejotinai atrodančio tikruoju gyvenimo pažangos kūrėju, jei visa tai vadinama romantizmu, tai tokiais romantikais buvo visi, kurie siekė ko nors naujo, kurie kovojo, nerimo ir kurie savo plunksna tarnavo progresui, o ne reakcijai.

       Jei visa tai romantizmas – verta būti romantiku!

       Ir mum atrodo, kad tokiais „romantikais“ kaip tik ir yra žmonės, šiandien idealizuoją berną. Bet jie, rodos, nė kiek ne didesni romantikai kaip tas realistas Gorkis, sukūręs „bosiaką“.

       Literatūros kritika neteikia receptų. Bet ji gali nustatyti to ar kito reiškinio diagnozę ir padaryti atitinkamus sprendimus. Taigi tos mintys, kurias mes dabar pateiksim berno klausimu – nebus receptai.

       Bernas atneša mūsų literatūron daug sveikos ir teigiamos medžiagos, bet jis tuo pačiu atneša ir kai kurių problemų, kurios būtina išspręsti.

       Mes jau pastebėjome, kad mūsiškis bernas dvilypis. Ir tas dvilypumas, jei nebus rasta iš jo deramos išeities arba deramo sintezio, pražudys berno kultą arba – mažų mažiausia – baigsis laimėjimu vieno kurio iš tų dvilypumų. Bernas gyvenime nėra kažkas vieningo. Tarp berno apskritai ir tarp berno „proletaro“, berno samdininko yra skirtumų ir net priešingumų. Gyvenime yra bernas ir bernas. Ir tarp jų gali eiti kova. Ir ji eina. Nes tie bernai atstovauja priešingus polius: reakciją ir progresą. To nereikia užmiršti vardan vieningo berno kulto, nes užmiršimu tatai nepašalinama. O kas realybėje, tas – norom nenorom – prasiskverbs ir literatūron. Tą mes matom jau ir dabar. Šit, K. Rundzos novelėje „Dalia“ šalymais berno samdinio stovi bernas ūkininkaitis. Ir jie abu mirštami vienas antro priešai. Tas pats ir P. Cvirkos novelėje „Kada grįžo žiedas“. Vieningo berno kulto čia nebėra. Yra du bernai. Bet kuris jų tikrasis, kuris jų maištininkas, tas naujo gyvenimo kūrėjas – į tą dar reikia atsakyti. Berno sąvoka dar ne perdaug aiški, dar ne galutinai susikristalizavusi. O reikia, kad ji kuo greičiau paaiškėtų. Tą padaryti – progresyvisto rašytojo uždavinys. Nes padėtis nėra tokia, iš kurios nebūtų išeities.

       Dar. Bernas, ateidamas iš kaimo, iš plačiųjų laukų, atsineša tam tikrą tendenciją, tam tikrą traukimą atgal į kaimą, į gamtą. Nežiūrint to, kad jis skelbia laukų industrializaciją, kad jis propaguoja modernišką Lietuvą, jis vis dėlto:

Tarp
mūrų dulkinų ir ūžesio
išsiilgsta vėjo – prausiančio ir skrodžiančio.
Išrauna iš gatvių širdį palūžusią
ir
parneša į sodžių.

(P. Kasparaitis)


       Tai tas bernas jaučia laimę, jei jis gali pėsčias pareiti į sodžių, sustoti ties vartais po gluosniu, prakaitą žemės suuosti, būti paprastu artojum ir, kaip nuotaką, mylėt vasarojų (K. Boruta). Tai to paties K. Borutos novelėj „Raudoni dobilai“ miesto darbininkas, anksčiau buvęs kaimo bernas, bėga vėl atgal sodžiun, bėga, kur „bus žalios peivos ir arimai, ir avižos, ir vos pražydėję raudoni dobilai“. Per čia jis nori vėl „sušilti gyvenimui“.

       Tai tendencija, kuri žinoma naturromantizmo vardu. Naturromantizmas visuomet pasirodo tokiais visuomeninio gyvenimo istorijos momentais, kada pasikeitus gamybinėm ir ekonominėm sistemom ir paaštrėjus klasių santykiam, prasideda gilus visuomeninės ideologijos krizis. Ir J. Maca teisingai pastebi,kad naturromantizmas išreiškia šiuos du svarbiausius bruožus: 1) antisocialinį bėgsmą nuo visuomenės problemų išsprendimo ir 2) daugiau ar mažiau suvisuomenintą pseudo-socialinį maištą atskiro nepatenkinto individo prie tą visuomenę (žiūr. „Literatura i proletariat na Zapade“, 55 pusl.).

       Organizavimas tokia linkme skaitytojo ir paties berno sąmonės šiuo atveju (nebebojant kitų neigiamų šios linkmės pusių) jau vien dėl to mum atrodo neigiamas, kad jis griežtai priešingas tai to paties berno skelbiamai naujos, moderniškos Lietuvos propagandai. Tą industrializuotą, tą kitonišką Lietuvą bernas įstengs sukurti tik tada,kai jis pats industrializuos savo sąmonę ir savąją kovą už naują gyvenimą sujungs su „miesto bernu“ – su proletaru. O tas „traukimas atgal į sodžių“ kaip tik ir atskiria berną nuo miesto ir nuo ten esančio jo didžiojo kovos talkininko – darbininkų klasės. Mes tuo nenorim pasakyti, kad šis naturromantizmo jausmas, pasireiškiąs mūsiškame berne, nėra tikras, o tik rašytojų jam „prilipdytas“. Ne, mūsų bernas, kaip ir kiekvienas valstietis, iš tikrųjų tam tikra dalimi naturromantikas, ir išreikšdami tą jo psichikos bruožą, rašytojai tik parodo tam tikrą berno socialinės prigimties motyvą.Tačiau mes turim neužmiršti, jog berne reiškiasi dar ir kitoki motyvai – toki motyvai, kurie kaip tik ir traukia berną miestan, kurie kaip tik ir nustelbia jo naturromantizmą. Ir tie, o ne kurie kiti motyvai yra – bent šiandien – tikrieji berno maištingumo motyvai. Jei progresyvioji literatūra nori eiti konstruktyvizmo keliu, t. y. keliu, kuris nukreiptas į tam tikrą realų ir naudingą tikslą, mum matosi, tokiu atveju jos uždavinys yra pabrėžti, pirmon vieton iškelti kaip tik tuos, o ne anuos, naturromantiškuosius, berno socialinės psichikos bruožus.

       Nes ir taip jau mūsų bernas daugiau maištininkas, o ne revoliucionierius. Jis veikia stichiškai,o ne organizuotai. Jis daugiau atskiras maištingas individas, o ne kolektyvas. Ir jis, mum rodosi, negali būti idealizuojamas en bloe, t. y. su visais savo psichikos, papročių, užsimojimų ir t. t. ypatumus, kaip tai mėgino vienoj savo novelėj („Arimų nerimas“) padaryti K. Boruta, o taipjau ir kiti mūsų progresyvistai. Bernas turi būti perdeferencijuotąs, suieškant, kas jame gero ir kas jame blogo (iš istorinės pažangos matymo taško). Tiek tas blogas, tiek tas geras gali ir turi būti parodoma literatūroj, bet tiktai tokiu būdu, kad skaitytojo sąmonė būtų organizuojama teigiama, o ne neigiama linkme.

       Šit tos svarbiausios problemos, kurias turi išspręsti progresyvistas rašytojas, sukūręs berno kultą.

       Šiuos savo škicus mes baigsim žodžiais, kuriuos pasakė vienas žymus rusų kritikas apie Gorkio pirmuosius („bosiakas“) kūrinius ir kuriuos mes, rodos, visai galim pritaikinti lietuviško berno literatūrai:

       „...Žmogui, kurio visas gyvenimas slenka vargo duobėje, pirmieji M. Gorkio kūriniai pasirodė saulės spinduliais, šviežio oro dvelktelėjimu, staiga įsiveržusiu į slopų ir tamsų rūsį, kad primintų, jog yra pasaulyje skaidrus, mėlynas dangus, kaitri saulė, kvepiančios pievos, kad primintų ir paviliotų nuvargusią, apatijos apimtą duobės gyventoją į šviesą ir neaprėpiamas platumas“.


       * Šiuo slapyvardžiu – tam tikrų aplinkybių spiriamas – pasirašė ne koks literatūrinis debiutantas, kaip tai kai kam gali atrodyti, bet jau ir daugiau dalykų rašęs vienas mūsų aktyvistų. Red.
       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis