Petro Cvirkos S a u l ė l y d ž i a i N y k o s v a l s č i u j e taip skamba, kaip Dalmos vežimo rauda.
Ko gi raudojo tas Dalmos vežimas, iš kapinių pro girią parvažiuojantis,kai raudonas saulėlydis grimzdo ir pro degančius debesis veržėsi neramūs vėjai.
Tai saulėlydis raudojo ant nykios Papartyno žemės, tai alpo raudoje nelaimingas balose nuskendęs skriaudžiamas šiurkštus gyvenimas. „Kas širdį tebeturi, tas ilgai girdės tą verksmą“. Dalma, kad ir kažin kaip gyvenimo atšiaurintas, tą širdį turėjo. „Verkė traškančiose giriose dviese“. Ne, ne dviese ten verkė, bet visas Nykos valsčius, visa Papartyno žemė, – visas lietuviškas kraštas tarp girių ir pelkių, „ašarose, barniuose, nelaimėse“ nugrimzdęs apverkė savo mažosios žemės didįjį vargą ir skriaudą didžiąją.
Per tą skriaudos vargą visų širdys taip atšiaurintos, o akys apmauda apniauktos, kaip Dalmos, kaip Banio, kaip kitų, kuriem pelkės gyvenimą surijo, – paskutinės viltys ant šuns uodegos nuneštos, ištyška Baltramiejaus ašarom, Domicėlės, tos nelaimingos Domicėlės, kartuvėm dėl kurpių, – beviltiškam varge taip baisiai nunyksta žmonės, kaip nunyko dižiąja kankine Dalmos žmona, kaip nusižudė didvyriškai katė savižudė.
Kaip gi tada iškentėti tiem saulėlydžiam tokią nežmonišką kankynę? Kur gi galas? – Paklauskite tų dviejų kaimiečių, atėjusių iš pelkių į valsčių skriaudą sumažinti ir dar labiau nuskriaustų, ne, geriau neklauskite, geriau pažiūrėkite, kaip Giedupio vyram pasiryžimą degtinė užpylė ir jie ilgiausių metų visų neapkenčiamam viršaičiui linkėjo. Ir kaip gi tada negrimzti vis į didesnį vargą tom pelkėm, nes ir kelių iš jų išbristi nematyti. Negi Štotautai tuos kelius vestų, negi Nykos valsčių viršaičiai, kuriuos „už dirbimą virš normos valdžia vietoj užmuštų“. – Ne, Štotautai veda svetimom rankom sau vieškelius pas našles. Nykos viršaičiai didžiojo skurdo sąskaiton „virš normos“ (už ką valdžia vietoj nemuša) laižo likierio bonkas.
Negi taip ir nugrimzti tada Nykos valsčiam pelkėse, negi nunykti beviltiškai. - Niekados! Geriau numirti, kur mirė Bartkus dėl superfosfato patrūkęs, bet pamatęs „rugius, kokių dar nematė“; geriau, kaip tas pusbernis, amžinai norėjęs žirgų joti, užsėsti rudenio naktį ant dvišakio treigio, kad ir pavadžios galas dantyse tebeliktų su perskelta galva. Tas nesvarbu. Svarbu didysis pasiryžimas, kuris ir Nykos valsčių pelkėse nugrimzdusią žemę gali pakelti. ir tas Kazys iš Nemunyno, tas Kazys kalėjime dainuojantis ne veltui numirė, nes jis pamatė paukščius, su pavasariu parskrendančius.
Tegu vienai kregždei ir nepadaryti pavasario, bet tas žemės sielvartas gimdo tokį didelį pasiryžimą, kad jokiais mūrais, jokiais sargybiniais to pavasario nesulaikyti. Ir su tuo pavasariu mes išgirsime saulėtekius dainuojant. Per visus Nykos valsčius praskambės tokia galinga pasiryžimo daina, kad atgrubusiom Dalmų, Servų, Banių rankom ta žemė pelkėse ir skriaudoj nugrimzdus išsyk bus pakelta didelei gyveno kūrybai.
Vardan tos didžiosios kūrybos, vardan tų dainuojančių saulėtekių reikia, broliai,visa platuma berniškos širdies mylėti tuos Nykos valsčius, – reikia naktį paniurusią pakurti, reikia pelkes uždegti, kad Nykom prašvistų galingas paukštis.
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis