Gimęs 1878 m., laikomas žymiu Amerikos poetu. Jo poezija neturi rimo, melodijos. Turi ritmą, bet sunkiai pastebimą. Jis rašo tūkstančius daiktų, vartoja žodžius, koki tik jam pasitaiko. Vartoja totalinę tarmę ir kartais gatvės vaikėzų posakius bei jų padirbtus žodžius. Kartais jo poezija virsta gryna propaganda. Jis gyvena Chicagoje ir daugiausia rašo apie ją. Apie jos aukštuosius namus, gatves, gatvės merginas, kurios nueina į kekšių namus. Dainuoja apie nuplyšusį griovių kasėją ir seną italę su glėbiu medžių ant galvos. Fabrikus, plieną, geležinkelius, eiles darbininkų trobesių, kurių užpakalyje moterys džiauna baltinius. Kartais jis nuklysta ir ant didžiojo Michigano ežero, kuris tvyro prie pat didžiausiųjų Chicagos dangoraižių. Jo poezijoj kartais suskamba ir romantiškų motyvų, nudažytų be galo originališkom spalvom.
Marco Bauko vertimai iš anglų kalbos
CIBULIŲ DIENOS
Ponia Gabrielle Giovannitti šliurena Peorijos gatve kas rytas devintą valandą su glėbiu mal-
kų ant galvos, išverstom akim ieškodama žingsnio senom savo kojom.
Jos marti, ponia Pietro Giovannitti, kurios vyrą užmušė tunelio sprogimas dėl draugo tarno
užsižiopsojimo,
Prakaituoja dešimt valandų per dieną, kai kada dvylika, kasdama cibulius Jaspero ūky, prie
Bormanvillo vieškelio.
Ji sėda į tramvajų pusiau šeštą ryto, ponia Pietro Giovannitti, o grįžta iš Jaspero su pinigais
už dienos darbą tarp devynių ir dešimties vakare.
Pereitą savaitę ji gavo aštuonis centus už pintinę, ponia Pietro Giovannitti, kasdama cibu-
lius Jasperui.
Bet šią savaitę Jasperas sumažino mokestį ligi šešių centų už pintinę, nes be galo daug bo-
bų ir mergų atsišaukė į „Daily News“ skelbimą.
Jasperas yra Episkopalų bažnyčios narys Ravenswoode ir kai kuriais sekmadieniais
Jis išdidžiai poteriauja Niceno Kredą, o jo dukterys, viena iš vieno šono, kita iš antro su-
stojusios, jam padeda.
O jei pamokslininkas kartais kartoja pereito sekmadienio pamokslą, tai Jaspero mintys lekia
į jo 700 akrų ūkį ir kaip jis galėtų padaryti jį našesnį.
Arba jis galvoja, ar nebūtų galima sustatyti toks skelbimas į „Daily News“, kuris sutrauktų
kuo daugiausia bobų ir mergų į jo ūkį ir sumažintų jo darbo išlaidas.
Ponia Pietro Giovannitti toli gražu nenusivylusi savo gyvenimu, – jos džiaugsmas – vaikas,
kuris gims po trijų mėnesių.
Čia yra šios dienos vaizdas; aš galėčiau nupiešti jum kitą Giovannittų šeimos vaizdą, kuris
bus rytoj, –
Jų šeimos nariai eina su krepšiais pas apygardos agentą pupų, kukurūzų, miltų ir molaso.
Aš girdžiu vyrus šnekant, girdi, vaizdi medžiaga romanui bei dramai. O aš sakau: nėra gy-
vo dramaturgo, kuris galėtų atvaizduoti dramoje seną ponią Gabrielę Giovannitti su
glėbiu malkų ant galvos, šliurenančią Peorijos gatve devintą valandą iš ryto.
ŠIŲ DIENŲ TAUZYTOJUI
Tu atsisveikini... draskydamasis marškinius... rėkdamas apie Jėzų.
Iš kur tu išlaužei tą paikystę?
Ką tu žinai apie Jėzų?
Jėzus mokėjo švelniai kalbėti, ir, išskyrus keletą Jeruzalės bankininkų ir aukštesniųjų, visi
mulėjo Jėzų, nes jis nieko neprigaudinėjo ir, ką sakė, buvo teisybė, jis padėdavo ser-
gantiems ir diegdavo žmonėm viltį.
Tu atsivelki, spiaudydamas į mus žodžius, grūmodamas mum kumščiais, ir vadinimus visus
prakeiktais durniais ir dar taip biauriai, kad net putos drimba iš tavo snukio –
tu vis tauziji, kad mes visi eisime tiesiai į pragarą, ir tu visa tai žinai.
Aš skaičiau Jėzaus žodžius. Aš žinau, ką jis sakė. Tu manęs nepabaidysi. Aš matau tave nu-
luptą. Aš žinau, kiek tu žinai apie Jėzų.
Jis nesiartindavo nei prie švarių žmonių, nei prie purvinų, bet jie visi jautėsi švaresni, ka-
da pamatydavo jį praeinant.Tavo bankininkų, ir verteivų, ir advokatų gauja pasamdė
mušeikas ir žmogžudžius, kurie pašalino Jėzų iš gyvenimo.
Aš sakau: ta pati sauja, kuri palaiko tave, pervėrė vinim rankas to Jėzaus iš Nazareto. Tie
patys sukčiai ir ginkluotieji, kurie dabar yra su tavim ir tau apmoka, buvo prieš jį su-
judę.
Tas Jėzus buvo geras pažiūrėti, gerai uodė, gerai klausė. Iš jo kūno, odos ir rankų palytė-
jimo sklido kažkas naujo ir gražaus, kur tik jis pasirodydavo.
Tu, purvinas tauzytojau, apdrebi dumblu kožną žmonišką žiedą, raugydamas supuvusiu kva-
pu apie peklos kančias ir žagsėdamas apie tą žmogų, kuris švariai gyveno Galilėjoje.
Kada tu paliausi vertęs dailides statyti atsargos ligonines moterim ir mergaitėm, išėjusiom
iš proto, išsiblaškiusiais dirgsniais dėl tavo plepalų apie Jėzų? – Aš dar kartą reika-
lauju tave:
Iš kur tu išlaužei tą paikystę? Ką tu žinai apie Jėzų?
Gali tu daužyti krėslus, kiek tik tau patinka. Sulaužyk visą vežimą baldų kiekvienuose „atlai-
duose“. Verskis, per galvą, iki padvėsi, atistok ant savo durno pakaušio. Jei tu ne-
gązdintum moterų ir berniokų, aš palaikyčiau tave Jonu durneliu ir žiūrėčiau, kad tau
kiek sumestų.
Aš mėgstu pažiūrėti į gabų žuliką, bet ne į tokį, kuris tegali įvaryti tik baimę ir ligą.
Aš myliu vyrą, kuris drąsus ir gali kuo savotišku pasigirti. O tu – esi tik molio motie-
jus, tik suktai imituoji tuos daiktu, kuriuos Jėzus norėjo duoti visiem dykai ir lygiai
naudotis, kaip oru ir šviesa.
Tu pasakoji žmonėm, skurstantiem lūšnose, kad Jėzus gerai atmokėsiąs jiem, suteikdamas
dvarus padangėje, kai jie numirs ir kirmėlės juos suės.
Tu pasakoji departamentų krautuvių mergaitėm, dirbančiom už 6 dol. savaitėje, kad visa, ko
jom reikia, tai Jėzaus; tu paimi plieno tresto pelę, mirusį nepradėjusį gyventi, žilą ir
susitraukusį keturiasdešimt metų amžiuje, ir tu liepi pažiūrėti į Jėzų ant kryžiaus, ir vis-
kas jam būsią gerai.
Tu sakai vargšam, kad jiem nereikia daugiau algos, ir nors žiauru blaškytis be darbo, Jėzus
padarys viską gerai, viską gerai, visa, ko jiem reikia, tai suprasti Jėzų taip, kaip tu
jį nupasakoji.
Aš sakau tau: Jėzus nepakęstų tų nesąmonių, kurias tu plepi. Jėzus elgėsi kitaip. Jeruzalės
bankininkai ir advokatai pasisamdė mušeikas ir žmogžudžius užmušti Jėzų tik todėl, kad
jis nesusidėjo su jais. Jis nesėdėjo vienam suole su dideliais vagim.
Aš nenoriu, kad mano tikėjimas būtų tik melas ir pliauškalai, kokio tauzytojo paleisti.
Aš nepriimsiu sau tikėjimo nė iš vieno, kuris niekad nedirba pats, tik jo liežuvis, ir nieko
daugiau neturi galvoje, tik moters veidą amerikoniškame sidabriniame dolery.
Aš reikalauju tave parodyti man, kur tu išliejai savo kraujo nors lašą.
Aš buvau tame Jeruzalės priemiestyje, kurį vadina Golgota, kuriame prikalė jį, ir aš žinau,
jei tik tas padavimas yra teisingas, kad tikras kraujas tekėjo iš jo rankų, vinim per-
vertų, ir kad buvo tikras kraujas, kuris purškė raudonais lašais nuo romėno kario kalavi-
jo iš perverto šono to Jėzaus iš Nazareto.
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis