Accessibility Tools


       I dalis

 

 

       l

       Tegu nusiloja tas ŠUO, kuris stora grandine pririštas daužosi prie Dambravos dvaro tvartų. Tegu nuūžia malūno ūžimas ir tas vandenkritis, kur žalias Dambravos prūdo vanduo naktį ir dieną puola ir puola.
       Tada mes pereisime ilgą aukštų liepų alėją. Sustosime ties vinkšna. O gal po senu klevu. Bet mes galime ir visai nesustoti.
       Tik ten, kur matininkas, vieną akį primerkęs, kažką taikina pro astrolabiją – ten mes turime sustoti. Nes tuoj, už matininko nugaros, mažutis žmogus su dideliu kaulu gerklėje ir su retais panosėj dygstančiais ūsiukais maigo lopeta žemę.
       O gairių virtinė bėga krypuodama į šalis ir sustoja ties sukastu kapčium. Toj vietoj prasideda liuteronų kapai.
       Kapai seni. Nebelaidoja niekas. Kryžius ar šiaipjau amkuo dūli nuo senatvės ir per didžiąsias šventes, seni, toki pat kaip tie kryžiai, liuteriai ateina savo protėvių aplankyti.
       Astrolabija nueina į kitą vietą. Gairės pabėga ir sulenda į žemę kita linija. O mažutis žmogiukas su pašarmojusiu panosiu baigia kasti naują kapčių. Bet kai astrolabija praeina, dvaro žemė vis mažesnė pasidaro. Ir mažutis žmogiukas pradeda abejoti, vargu jam žadamam sklypui dvare besusiras žemės.
       Diena po dienos. Pro pakrūmes, palaukes – vis linija, vis kapčiai, vis matininkas su astrolabija ir žmogiukas su kastuvu.
       Taip Dambravos dvaras tvėrė savo centrą pagal demokratinės respublikos įstatymus.
       Kas liko anoj pusėj – tą išdalys kumiečiam, savanoriam, bežemiam ir mažažemiam. Ir pagal teisybės Jurgis Teliukas, tas mažutis žmogutis, taip pat turės ant šių matuojamų laukų kur nors atsisėsti. Tik jam įstatymai visai neaiškūs, ir jis kartais pamano, kad jį už tą nežinojimą gali nuskriausti. Bet demokratiškos respublikos įstatymai lygūs visiem.
       Taip šneka kiekvienas šnekėtojas, kuris palipa vežimą arba bačką.
       Ir jau tik todėl jis neturi būti nuskriaustas.

 

 

       2

       Kai atvažiuodavo grapas į Dambravą, mažutis Jurgutis varinėdavo kiaulių šeimą po pūdymą ir grapui praeinant ilgai stovėdavo, kepurę nusimovęs. Nudulkėdavo kelias, ir kiaulės išsiskirstydavo, jis vis stovėdavo, įsižiūrėjęs į tą vietą, kur neseniai grapo būta. Retų, geltoni plaukai, tarp kiaulių. Kur jo tėvai – jis nežinojo ir visai nesistengė žinoti. Jis nieko nesistengė. Tik jei kiaulė lįsdavo iš apibrėžtų ganyklos ribų – jis pasistengdavo. Žviegdama grįždavo. Jis augo iš piemens į pusbernį, iš pusbernio į berną. Bet niekam nesisakė, kad jis pusberniu nori būti. Arba bernu.
       Kumiečiai tarė jo galvoje galvojimo nesant. Iš to piemens nebus žmogaus. Bet taip protauja žmonės, kurie žiūri į žmogų ir nemato žmogaus. Taip protauja 90 % visų protaujančių žmonių.
       Kai pasibaigė karas tas didelis, ir Jurgis Teliukas dvare suaugo su dideliais klumpiais, didelėm mėšlamėžėm šakėm, didelėm berno pareigom, jam grapas paliepė vesti. Grapas viskuo rūpinosi. Kiekvienas naujagimis būdavo apčiupinėjamas ir jaunavedė kiekviena atidžiai apžiūrima.
       Juk darė tas, kas gali daryti. Ir liepė, kas gali liepti. Todėl liepimo klausyti reikia. Taip galvojo ir galvoja lietuviai.
       Merga buvo neaiški. Prie žmonių ją Liuda vadindavo, bet kamarose buvo praminta undine. Sako, upė vieną rytą išplovusi, o kumiečiai užauginę. Nors ji buvo iš vandens, tegu iš kūdros – vyram patikdavo. Kiekvienas bernas čiulpė liežuvį ant lūpos patiesęs, kai pasirodydavo Liuda. Bet jei grapas paskyrė Teliuką, turėjo būti Teliukas.
       Ir vieną antradienį iš bažnyčios sugrįžo 4 poros, o pirma jų – Jurgis su Liuda. Pagal seną įpratimą, šoko nusamdytas kumietis pirma eidamas, visokiais dzindzalais apsikarstęs, piršlį vaidindamas.
       Bendroj kumiečių troboj buvo kambariukas, kuris priklausė nuo šio vakaro Teliukam.
       – Vakarienę reiktų išvirti – pasirąžydama prievakarį po vestuvių sušneko Liuda.
       – Reiktų...
       Ir pirmąją vakarienę pagamino Teliukas. Paprastai, bet geriau, negu kiaules ganydamas. Jie valgė. Jis kažką galvojo, kramtydamas kąsnius. Tartum mintis valgė. Tartum tik tą vakarą į jo galvą protavimas atėjo.
       Ir kai Liuda pradėjo žiovauti, Jurgis paklausė:
       – O kur aš gulsiu?
       Liuda neatsakė. Ji taip pat šiek tiek klapatijos.
       – O ar mudviem bus geriau gyventi? – vėl paklausė Jurgis.
       Sėdėjusi ramiai Liuda įkyriai ėmė žiūrėti į tuščias sienas, tartum už tų sienų ji viską matytų. Paskiau ji nuleido akis ir visa gerkle ėmė verkti.
       Išbyrėjo miegas. Jurgis žiūrėjo naiviom akim į savo žmonos verkimą. Bet kai jam pasidarė nejauku, jo lūpa kažko ėmė trūkčioti.
       – Ko verki, Liuda?
       Verkimas nenutilo. Ir Jurgis, uždusdamas ir galvą į rankas atrėmęs, pradėjo kartu su Liuda verkti.
       Kai ašarų pasidarė mažiau, jiedu abudu buvo daug panašesni vienas į antrą. Abu kažkieno nuskriausti. Ir todėl Liuda tarė:
       – Jei nori, gulk lovoj. Aš ant krėslų pasitaisysiu.
       – Ne, tu gulk lovoj! Aš pasitaisysiu...
       Ir po malonių ginčų Liuda atsigulė lovoj, o Jurgis pasiklojo ant trijų krėslų.
       O kai užgeso žiburiukas, galvojo Liuda: geras tas glušiukas. Geras vaikas...
       Jurgiui Liuda atrodė nepaprastai gera. Geresnė už visus bernus ir už prievaizdą. Pirmą kartą jo gyvenime jam siūlė lovą. Jam siūlė, kas geriau, pasilikdama sau, kas blogiau.
       Kai praėjo antras, trečias ir ketvirtas vakaras, Liuda apkabino Jurgį ir tarė:
       – Žinai, žmonės sako, kad vedę vienoj lovoj guli. Todėl ir mum prievaizda tik vieną lovą tedavė. Iš manęs moterys juokiasi, kad aš ne su tavim drauge miegu.
       Jurgiui pasidarė nuostabu ir gėda. Bet Liuda jam atrodė kažkas jo. Geriau už savą koją arba akį. O gal ir už dvi akis. Todėl jis vakarą ilgai stovėjo prie krosnies tamsoj ir džiaugėsi, kad štai kažkas bus geriau.
       Ilgai Liuda vadina, ir jis ilgai nėjo. Kai jis pajuto ją miegant, atsigulė greta jos, paglostė pirštų galais jos galvą ir išbudėjo visą naktį...
       Paskiau gyvenimas ėjo. Ėjo paprastas. Iš Liudos nebesijuokė moterys. Jurgis nebelaukė prie krosnies ilgų vakarų ir nebudėjo naktų. Egzaminai seniai buvo išlaikyti ir užmiršti. O kai bobos susieidavo ir imdavo viena kitą uostinėti, pasigirsdavo šnibždom kalba:
       – Susimylėjo...
       – Vot, tas ir yra, kad susimylėjo!
       – Ir nesiliauna. . .
       – Vot, tas ir yra, kad nesiliauna!

 

 

       3

       Kai ramūs būdavo vakarai Dambravos padvarėse, nuvargę svirdavo rugiai ir kai kur iškišdamos žydras galvas rugiagėlės koketuodavo su žiogais, per pat lauko vidurį nuūždavo ilgas ir juodas traukinys. Kai kur kibirkštis nupuldavo, kai kur dūmas. Dūmas priplaukdavo liepas ir pasikardavo šakose. O jeigu traukinys suklikdavo, suklikdavo ir visi tie rugiai, kur aplinkui sviro, ir visi tie žiogai, kur be galo griežia ir šoka.
       Paskiau tolyn. Paskiau toli. Paskiau tik juodas taškas ir amen traukiniui.
       Tik vanduo iš Dambravos prūdo ūžė pakopom virsdamas. Ūžė kaip muzika. Visumet vienodai. Iki nuobodulio.
       Tas traukinys pranešdavo daug ponų, ir Liuda, varydama veršius, sustodavo išsižergusi prieš švilpiantį traukinį. Vėjas nupučia, nusuka jos platų sijoną į vieną pusę, atverčia galvą – į kitą. Ir vis dėlto pasaulis pralekia ir nusineša su savimi pasaulį visą. Veršis pažiūri į Liudą. Liuda į veršį. Paskiau nutveria veršiukui už seilėto snukio:
       – Ak, tu kvailiuk, juk tu nieko neišmanai!
       Už ilgo ir tankaus miško stovėjo stotis, į kurią linksmais šventadienių vakarais nueidavo ir Liuda. Įlipdavo, išlipdavo ponai. O kartais ir grapas išeidavo iš to bėgančio miesto ir užkliūdavo dvare.
       Atgydavo dvaras, nes tarnai ir prievaizdas buvo toki pat, kaip signalai, kurie tik tada parodo visą savo buvimo prasmę, kai ištinka pavojus.
       Bet vieną sykį, kai toks niūrus traukinys atnešė grapą, Dambravoj pradėjo šokti tvoros ir dainuoti tos senos liepos, kurios bėgo susikibusios į paprūdę.
       Grapas sušaukė visus kumiečius drauge su prievaizdu ir papasakojo, kad kažkur Lietuvos centre demokratiška valdžia nežmoniškai pasielgė su juo. Atėmė visai iš jo Dambravos dvarą. Įvykdė kažkokią žemės reformą, kurios prasmę tik vienas grapas gerai suprato.
       Ilgai šnekėjo grapas, ir paskiau kumiečiai iš jo kalbos suprato, kad visiems bus blogai, kai grapas neteks Dambravos.
       Daug kas nusiminė, o visų labiausiai Jurgis Teliukas. Jis mislijo, kad jį išvarys visai. O jis nežino, ką reiks daryti, kai nebus dvaro. Juk už dvaro, už tų plačių laukų, nieko gero nėra. Ir sugrįžęs jis sėdėjo ilgai pas krosnį, kai užgeso žiburiukas, kaip tą naktį, kai pirmą sykį reikėjo gulti su žmona.
       – Eikš, Jurgiuk! Kas tave slegia?
       – Kažin kaip mes gyvensime, kai mus išmėtys?
       Ir ilgai truko dialogas, kol Liuda pavargo ir ėmė miegoti. Tada atsigulė ir Jurgis, bet pro langą lindo žiogų kapojimas ir apie dvyliktą nuūžė greitasis traukinys, kaip kiekvieną naktį ūžia.
       Nustojo didysis ūžimas. Pasiliko tas mažasis. Nuo virstančio vandens. Ir griaužė miegą iš galvos.
       Kitą dieną jau nebebuvo grapo, bet prievaizdas sušaukęs kumiečius ragino nepasiduoti jokiom demokratijom ir jokiom reformom.
       Liepė neklausyti nė vieno žmogaus, kuris atvažiuotų iš centro, ir vis šaukti, kad „norim grapo“.
       Niekas nevažiavo į dvarą. Tik keliai pabliurdavo į rudenį ir iš svyrinčių rugių atsirado gubos. Kai kur gubos nuėjo į klojimus, ir kai kur dūzgė kuliamos mašinos, kaip žemės ūkio parodos aikštė.
       Grapas atvažiuodavo ir dar atvažiuodavo. O kai paskutinį sykį atvažiavo, jis pasiūlė kumiečiam po 3 ha žemės visai už menką atlyginimą.
       – Jeigu jūs nepaimsite – paims tie razbaininkai iš centro. Išmes jus kaip šunis! Jūs man mokėsite per l0 m. kasmet po 50 litų ir turėsit savos žemės. Juk tėvas tokiom sąlygom jum neduotų! .
       Nepaprasta laimė nusišypsojo Teliukam. Koks geras tas grapas! Ir todėl Jurgis kelis sykius bučiavo grapui ranką, o kai jis baigė, tiek pat kartų pabučiavo ir Liuda.
       – Nieko, nieko! Gyvensit laimingai! – pažiūrėjo grapas į Teliukienę. Paskiau akimis nubraukė per visą stuomenį, per pilvą iki kojų riešų.
       – Tai ką, Liuda, jau su pilviuku? Sūnus bus? – suktai vyptelėjęs paklausė grapas. – Tavo Jurgis, matyti, ne per didelis tinginys.
       Liuda paraudo ir neišsižiojo.
       Jurgis maldingai pasuko galvą į grapą ir atrodė maldaująs, kad tokių dalykų neklaustų jo žmoną, nes nei ji, nei jis apie tai nieko nežino. Jam gaila buvo savo žmonos, kaip katei kačiukų, kuriuos bet kas prieina ir pagniaužo. Bet ir malonu, kad toks didelis grapas pasiteirauja apie tokius menkus žmonelius.
       Vėliau, kai grūdai atsiskyrė su varpom ir kai kur sustingo purvas, grapas pasiūlė pigiai savo miško. Nes, kas turi hektarų, tam reikia ir medžių.
       Visą žiemą braidžiojo po sniegą ir vertė ištekines pušis. Iš tų pušų galėjo pasidaryti sienojai ir lentos; galėjo virsti tūkstančiais plonų skiedrų ir vežimais paprastų malkų.
       O kai artėjo pavasaris, kai smuko sniegas nuo laukų ir tirpo iš girių, žiūrėjo patenkinti kumiečiai į savo turtą, ilgą, išsitiesusį paliai tvoras, paliai klojimus bei kūtes.

 

 

       4

       Buvo reikalas sėti, nes pavasaris visuomet toks.
       Kumiečiai susirankiojo, susipirko pasturlakų ir, kai grapo laukai buvo aparti, kiekvienas plėšė savo.
       Bet tuo tarpu atėjo seniūnas iš valsčiaus ir pranešė, kad dvaro laukai negali būti sėjami. Nevalia nė kumiečiam į savo sklypus barstyti jokios sėklos.
       Tokios stiprios žinios ėjo iš centro per valsčiaus viršaitį į dvarą. Prievaizdas pasiuto. Telegrama iššaukė grapą. Atvažiavo jis. Keikė ties kumiečių gryčiom grapas visą vakarą tą prakeiktą centrą ir vadino žmonių budeliu. Visiem prasidėjo darytis aišku, kad tame centre be galo didelių plėšikų ir nenuoramų sėdima. Ir dar baisiau. Kad jie labai daug gali. Grapas aiškiausiai įrodė, kad visa ta Kauno valdžia grynas kumiečių ir visų neturtingų žmonių priešas. Todėl kartu su prakaitu iš kaktų mušėsi pasiryžimas nepasiduoti. Ką pagaliau reiškia tas valsčius su savo dviem milicininkais?! Arba viršaitis su raštininku?
       – Aš sėsiu, – kumščiavo Guba į Teliuko petį.
       – Sėslu ir aš! Bile grapas leidžia!
       Ir kai grapas išvažiavo, kumiečiai atrodė toki drąsūs, kad čia visa kariuomenė nebūtų įdrįsusi jų iš laukų išvyti. Pylė laukai ant savęs avižas ir miežius. Paskiau virto ant kito šono. Pylėsi lietų ir šiltą vėją, o vėliau ėmė nerti pro velėną ir pro purią žemę pirmuosius želmenis.
       Tada, kai kumečiai išsitraukė iš visų pastogių dalgikočius ir senas dalges, kai įmokėjo grapui pirmąjį mokesčio trupinį už savą žemę, iš valsčiaus atėjo žinia, kad Lietuvoj turi kažkoki dideli rinkimai būti. Rinks visi. Rinks kažką. Tur būt žmones. Ir važiuos į Seimą.
       Klausėsi to viso kumečiai, bet, kol grapas nieko nesakys, jie nesijudins. Jie nieko nerinks ir niekur nevažiuos.
       Bet viskas susidėstė kitaip. Kai grapas vėl atvažiavo ir ėmė kalbėti, kumiečiai išvertė akis ir dabar tikrai suprato, kad niekas daugiau už jį nemylįs kumiečių ir kad tik jis vienas galįs juos visokiu geru aprūpinti. Paskiau dar sakė, kad ir jis važiuos į tą seimą ir kad visi turi eiti balsuoti. Balsuoti tik už tą numerį, kuriame įrašyta grapo pavardė.
       Nušvito kumiečių veidai, ir jie dabar ne tik patys buvo pasiruošę eiti balsuoti, bet pasiimti su savimi visus savo vaikus ir tolimas gimines.

 

 

       5

       Kai kur miestelio turgavietėje blizga pelkutė, kaip katino akis. Vežimai sudūrę užpakalius ir iškėlę ienas meldžiasi, nes bažnyčia meldžias, meldžias šventorius apie bažnyčią ir tie aukšti stori klevai, kurie kibina varpinyčią, apie ją ratu sukdamiesi.
       Kažkur po būda pakišę galvas pusberniai geria pigų limonadą ir graija iš cukierkų. Ratuose atsivertusios dega prieš saulę žemuogės ir laukia, kada pasibaigs tas nuobodus šventimas bažnyčioje. Namų pakraščiais slankioja žydai, į saujas barzdas sugniaužę, ir saulės atokaitoj blizgantys čebatai varto šonus prieš koketuojančią muslino suknelę.
       Tiesa. Dar ubagas ir ubagiukas rėkia dvigubu balsu „Linksminkis dangau! Linksmink dūšią mano!“ Jiems pritaria vienaeilė armonika, pasišūkėdama vienu galu į viršų ir surikdama skrodžiamos kiaulės septyniais balsais.
       Tai ir viskas. Būtų viskas. Jei nebūtų kažkokio keisto žmogaus, kuris eina nuo vieno stulpo prie kito, nuo vienos sienos prie kitos ir vis klijuoja raudonus, žalius ir baltus popieriaus lapus. Prirašytus ir pripaišytus.
       Aiškiai matyti:

       Kumečiai ir darbininkai pakinkyti į arklą. Tempia. Byra prakaitas ir linksta kojos.
       Vadeles laiko kunigas. Toks pilvu nesvietišku. Tikras kiaulių protėvis.
       O botagu tvoja ponas. Su cilinderiu, su pirštinėm. Su ūsais.


       – Ale, žiūrėk, Guba, – kumšteli Teliukas kaimynui, – taigi mūsų grapą su botagu numaliavojo.
       – Ale gi ir išsimislija!
       Visi stulpai apsikrikštijo. Sustojo naginės ir batai greta vieni kito. Stovi, žiūri ir juokias. Tokio dalyko dar nieks nematė.
       Tik kai nuzvanijo ir iš bažnyčios pasipylė kamašiukai, klumpiai, batai bei basos kojos, prie vieno vežimo galo pradėjo stotis piestu bobos ir vyrai.
       Prie vieno stulpo prišliaužė ilgas ir storas andarokas. Pro sudužusius akuliorius pažiūrėjo į piešinį. Patūpčiojo, nusispiovė ir, pakabinusi ražančių ant kairės rankos, dešine drėkstelėjo žalią plakatą nuo stulpo.
       – Stok, mamyt! Plėšti negalima! Galima tik klijuoti! – sulaikė kažkoks nepažįstamas žmogus.
       Vėl tūptelėjo sijonas, didelės skaros slegiamas.
       Suskilę akulioriai baimingai pasisuko į nepažįstamą, ir žalias plakatas iškrito pro pirštus.
       – Plėšyt, mamyt, negalima!
       – Ak, negalima?
       Ir durną miną iškreipusi per visą sudžiūvusį savo veidą galva kinkuodama nuėjo į zakrastijono pusę.
       Pro bažnyčios duris veržėsi šventas smilkalų dūmas, sumišęs su amoniaku, ir pro klevus bei liepas plaukė į didįjį Dievo pasaulį.
       Tarp vežimų, tarp žmonių privažiavo dar vežimų ir prisigrūdo dar žmonių. Sukinėjosi kepurės, nosys, ausys, kryžiavosi galva pro galvą. Pūtė pro birbynę kažkas. Kukavo kažkas.
       – Gerbiamieji ir gerbiamosios! Jum turiu papasakoti žinias iš Kauno, atseit, iš laikinos sostinės!
       Taigi šitoks sakinys nugriuvo nuo vienų ratų. Prakaulus vyras pralindo pro visų galvas ir ratų gale išsižergęs pylė visokią programą ir visokias naudingas žinias į krutančių nosių, smakrų ir kepurių visuomenę.
       – Jokiais grapais bei kunigais netikėkite! Ar matot, ką jie su darbo žmonim daro?
       Iškėtojo plakatą ir apjuosė sau apie krūtinę. Rėkė bernai, cukierkas grajydami ir limonadą gerdami. Žvengė arkliai, trešnes, žemuoges ir gaspadines į miestelį atvežę, ir visus stengėsi prašaukti žmogus iš Kauno.
       – Žemių iš grapų nepirkit! Valdžia jas dovanai jum atiduos!
       Šis sakinys pridaužė visą kepurių ir smakrų krutančią jūrą.
       – Tai kaip čia dabar? Pala! Ar tik nemeluoja tas tauzytojas? – Ir Teliukas ėmė baksnoti pažįstamą:
       – Pala! Ale paklausk, broli, iš kur jis išlaužė? Paklausk, tu gudriau kalbėti moki!
       Ir juodos vilnonės kelnės pasistumdę prilindo arčiau prie vežimo. Užvertė smakrą į viršų ir išsižiojo:
       – Atsiprašau! Prašau nepykti! Ale iš kur tamsta išlaužei, kad žemę dovanai duos?
       Vėl sakinys pridaužė kepurių ir skarelių visuomenę, tik kažkur netoli šventoriaus stovėjęs vargonininkas laibu balsu klykterėjo:
       – Paklausk dar, ar jis pažįsta savo tėvą?
       – Aš esu įgaliotas bežemių ir mažažemių frakcijos paskelbti tai, ką žemės reformos komisija vykdo ir mano įvykdyti. Bet mes dabar turime išsirinkti Seimą. Jeigu jūs rinksite kunigus ir dvarponius, tai jie panaikins visą žemės reformos komisiją, ir jūs vėl turėsite vilkti jungą taip, kaip iki šiol vilkote! Todėl rinkite tik darbininkų ir valstiečių atstovus!
       Maždaug buvo aišku, bet kalbėtojas dar kalbėjo ir kalbėjo. Kažkas pyko, mindžiojo kojas sau ir kitiem. Kažkas vis kartojo: – O! O! O!
       Teliukas, valgydamas trešnes, išsižiodavo, įkišdavo uogą į gerklę ir įsiklausęs užmiršdavo nuryti. Ir kai kalbėtojo paleistas juokas nulėkdavo per visus klausytojus, Teliukas suprunkšdavo iš juoko, ir uoga nulėkdavo toli per žmonių galvas.
       – Ot, moka kalbėti! Drožia tiesą po tiesos!
       Paliai špitolę susirinko neaiškus elementas. Plakatai ėmė dingti nuo stulpų ir nuo sienų, o iš užu šventoriaus pasirodydavo juoda sutana dirigentas. Bet kai daugumas klausytojų ėmė kalbėtojui dažnai ploti, sutana nebeiškentė, ir varpinyčioj susvyravo varpai ir varpeliai. Iš zakrastijono buto išsiveržė sijonuota šventoji kariuomenė su petelnėm ir trumeliais. Ir kai be galo pasidarė nuo visokių garsų tirštas oras, kalbėtojas susmego į minią ir ištirpo.
       Į Dambravos miestelį atėjo naujas gyvenimas. Atėjo naujas supratimas apie grapą ir kunigą. Ir vakare Teliukas klostė savo žmonai girdėtą kalbą. Klostė paliai mažiuką žiburiuką ant sienų, ant grindų, lovos ir stalo:
       – O ką gali žinoti? Mainosi čėsai! Visko gali būti...

 

 

       6

       Traukinys, kuris kasdieną bėgdavo po kelis kartus į šiaurę ir į pietus, dažnai atveždavo visokių kalbėtojų. Tik nevienodai jie kalbėjo. O vieną kartą kalbėjo ir pats grapas. Bet žmonės jau buvo daug girdėję ir į jo teisybę ėmė abejingai tikėti. Kartais pasilipdavo į špitolės antrąjį aukštą iš Kauno atvažiavęs kunigas ir pro langą pildavo visokią išmintį ir visokius burnojimus ant tų, kurie sakė, kad grpai ir kunigai skriaudžia žmones. Pildavo, pildavo, o iš apačios sijonų ir skarelių šventa armija plodavo taip, kad net ražančių kryžiukai bei medalijonai skambėdavo, sukdami ratą apie apgaubtas galvas.
       O į Seimą rinkti laikas vis artėjo. Augo pasėtuose laukuose javai ir, kur buvo nieko nesėta, – daug pienių, balandų ir viksvų. Jokia kariuomenė neatėjo laukų užimti, o viršaitis taip pat nesiklapatijo.
       Ilga krypuojanti vyrų virtinė svyravo žole paliai prūdą iki tos vietos, kur puolė vanduo. Paskiaų vėl atgal.
       Per pietus Liuda sėdi prie valgančio Teliuko ir žiūri pro jo akis kažkur tolyn. Sijonas daugiau nebegali išsitempti, todėl veržia didėjantį pilvą. Bet Liuda vistiek graži. Tik truputį pabalusi. Gal paakiai truputį mėlyni.
       Saulė puola iš dangaus ir ėda besiilsinčius žmones.
       – Tau, Liudyt, sunku vaikščioti. Be reikalo benešei man pietus.
       – Manai, kad aš tokia patižusi?
       Ir papietavę sukiša savo snapukus arti. Truputį palinktsa ant nupiauto pradalgio. Atrodo, tartum bučiuojas.
       Iš kito pradalgio pakėlę galvas du bernai žiūri į Teliukus:
       – Žiūrėk, kaip snukiuojasi. O velnias-tutavo kokia meilė!
       – Ar matai, kaip sijonas kilnojas? Matyt, dvyniai po pilvą šoka.
       – Fui! Su tokiu snukiu toks pilvas nesuderinamas!
       – Palauk! Išperės dvynukus, ir vėl susiderins.
       Kai iš pradalgių pradeda kilti piovėjai, daug sijonų pro pradalgius nyksta dvaro linkui. Jurgis žiūri į toli siaurėjančias pradalges, į basas Liudos kojas, į jos užpakalį, kuris kažkaip aiškesnis pasidarė platokame sijone. Po širdimi kutena kažkas, ir lūpa nubėga saldi seilė. Čiulpteri seilę ir vėl kinkuoja.
       Pūde nusekęs vanduo, ir kaskadom nebesiverčia su tokiu triukšmu putotas žalumas; kaip pirmom pavasario ir paskutinėm rudens dienom.
       Po truputį bešniokščia. Ir kai pravažiuoja traukinys, visai praryja vandens šniokštimą ir keliom minutėm nusineša į mišką.
       Prievaizdas su kumiečių moterim kaip kalakutas su vištom daržuose krykštauja. Vienos suklupę keliais, kitos susilenkę ir užpakalius į dangų atstatę ravėjo apžėlusias vagas.
       Prievaizdas eina, atidžiai žiūrėdamas darbą ir kai kur pats žolę išraudamas. Pro žoles įsistebi į sijonus ir, jei dar pasilenkia išraut žolę, kai ką daugiau pamato. Baltos blauzdos, nepaslėptos jokiuose apdaruose, kyla kažkur į viršų ir pranyksta. Visai taip pat, kaip Šv. Rašte Jokūbo kopėčios, kurios atsiremia į dangų.
       Ir tas nuogas ir laisvas dingimas suerzindavo prievaizdą. Tada praeidamas pro šalį plaštaka taukštelia pasilenkusiai moteriai per užpakalį ir paklausia, ar nesunku pasilenkus ravėti.
       Teliukienė ravėja suklupusi į kelius. Prievaizdas pažiūri į ją. Jis aiškiai norėtų įsižiurėti į jos blauzdas, nes jos už visų Dambravos moterų gražesnės. Tokios poniškos ir tiesios. Todėl atsostojęs priešais ją:
       – Argi nesusitepa keliai, kai atsiklaupi ant žemės?
       – Tas kas! Nusiplauti galiu!
       – Greičiausiai jau tau sunku pasilenkti?
       – O kas jum darbo?
       Bet ji negali nusileisti. Negali savo nuovargiu užsileisti.
       Ir kai prievaizdas nueina, ji atsargiai nepastebima atsikelia ir pasilenkusi pradeda ravėti.
       Prievaizdas užeina antru tarpvagiu iš užpakalio ir stebisi. Kaip senbernis į parnografišką atviruką. Paskiau pasikartoja jo įprastas mostas. Pliaukštelia per užpakalį ir pasako, kad labai nuvargsianti taip ravėdama.
       Vakare, kai ant prūdo išsitiesia tiltai iš rūko ir žuvys tauškia vandens paviršiumi kaip botagų papliauškos, iš kumiečių namo kaminų išeina pasivaikščioti dūmai, liepų alėja nubėga dainavimas ir iš toliau, iš už prūdo atsidaužia miestelio triukšmas: ratų kaukšėjimas akmenim ir žydžiokų riksmai.
       Dar vėliau ateina iš varpinyčios amžinas atilsis.
       Ir tada, tegu bus ramu.

 

 

       7

       Teliukas dar kartą peržiūrėjo korčiukes. Pasitarė su kaimynais ir išėjo į valsčių. Moterų lygios teisės, bet jei jaučia, kad teks ties raštininku arba viršaičiu gimdyti, teisės pasidaro nelygios, ir tenka pakeisti pareigas.
       Trepsėjo valsčiaus prieškambaris dvi dienas. Ir kai viskas pasibaigė, toj vietoj buvo labai daug prispiaudyta, primindžiota. Smirdėjo kailiais, prakaitu, naminiu tabaku, ir dulkės, nuvargę nuo triukšmo, ilsėjosi pilvus ištiesę ant grindų.
       Teliukas vaikščiojo paliai savo užsėto lauko galą ir mislino kokį vardą tam bambliukui davus. Ir kai kartkartėm galvodamas sustodavo ties savo vardu, atsistodavo prieš akis dideli „7“, kuriuos jis urnoje palaidojo.
       Veik visi kumečiai tą patį darė. Ir prievaizdas, rodos, su „7“ dvi dienas klapatijos. Juk katalikas negali už kažkokias lakūdras balsuoti, kaip klebonas per pamokslą sakė. Jis netikėjo, kad sviete yra žmonių, kurie netikėtų Dievą. Juo labiau, kad tokių yra Lietuvoj. Bet jeigu jau klebonas taip sako, gal būt ir teisybė. Ir su Liuda permetė, kad neapsimoka griešyti tyčiu protu. Be to, klebonas sakė, kad krikščionys daugiau duos žemės, kaip tie šarlatanai bedieviai. Kad bedieviai net iš visų nori atimti ne tik žemes, bet ir paskutinę porą klumpių. Ir jeigu su klebono noru neprasilenkta, – nėra ko nusiminti. Laukas kyla nuo žemės. Rąstai nulupti. Ir sūnus kaip rubuilis: 14 svarų sveria.
       Šilta pasidarė Teliukui krūtinėj, ir jis risčia pardūmė į namus.
       Kitą sekmadienį klebonas iššoko iš sakyklos, kaip manekenas ant spyruoklių. Evangeliją skaitė be galo skubėdamas ir suklupdamas, bet kai ji buvo baigta, šūktereėjo gerkle, akim ir abiem rankom:
       – Dievas Lietuvoj laimėjo! Sutriuškinti visi bedieviai! Todėl klaupkitės ir tris „Sveika Marija“ už tuos vadus ir Seimo atstovus, kurie atsisės Kaune ir gins katalikų tikėjimą! Paskiau 3 „Sveika Marija“ už popiežių, kuris meldėsi, kad katalikai laimėtų. Paskiau dar 3 „Sveika Marija“. Ir kai jau atrodė nebebūsiant tom „Marijom“ galo, ir žmonės prakaitavo suklupę leisdami per dantį „Sveika Marija“ be galo, klebonas pasakė, kad dabar jis atgiedos „Te Deum laudamus“.
       Ilgai liepsnose klykė cignorius ir po visą apylinkę vaištė varpų garsas. Nusibodo varpininkui varpus tempti, ir garsas ėmė toks nuvargęs iš varpinyčios lįsti, o „Laudamus“ vis tįso ir tįso. Nepaprastai jis ilgas kartais.
       Bet kai žmonės išėjo iš bažnyčios, visokių susirado manymų. Vieni tarė gerą, kiti blogą būsiant.
       – Kažin? Gal gi biesas kartais kunige nesėdi? Kaip tu mislini, Jurgi? – klausinėjo Guba.
       – Užuosi tu žmogus? Ale vis kunigas lieka kunigu. Bent Dievo bijo! O jei taip tie bedieviai, kurie sako ir žmones piauti galį, kaip Rosijoj darė, tai visai blogai.
       – Matai, pamatysim! Akių neišlupinės. Jeigu tik žemės neatlupa iš mūsų, tai jie ten gali viens kitam klynus piaustyti. Kas mus? Ar ne tiesa, Jurgi?
       – Žinoma, tiesa, – patvirtina Jurgis, galvodamas, kad jo mažasis Jurgiukas turės gabalą žemės ir gal būt galės į ponus pasimušti. Gal nė klumpių visą amžių neteks vilkti?
       Po pietų įsižiūrėjęs Teliukas į Liudą, kaip ji susupus į glėbį peni mažiuką, pamislino:
       „Ir argi galėjau kada tikėti, kad aš turėsiu pačią, kad ta pati bus Liuda ir kad ta Liuda turės sūnų?“
       – Ale kaip papsi rubuiliukas, – pasilenkęs prie Liudos Jurgis ėmė stebėti. – Žiūrėk, visiškai užsimerkęs. Čiulpia ir čiulpia. Ar tau neskauda, Liudyt?
       – Eik, tu durneli, – pasijuokė Liuda. – Tu ir gėdos neturi visai. Žiūri akis išspanginęs. Fui!
       O gal iš tikrųjų gėda? Negi galima žiūrėti į nuogą moters krūtį! Todėl Jurgis pasitraukia į užstalę ir, susirinkęs duonos trupinius nuo stalo, pradeda minkyti ir sukti į gumuliukus.
       – O gal ir visai ponišku žmogum mūsų Jurgiukas gali pasidaryti? Toks gražus, šviesiais plaukais. Visai kaip ponaitis.
       – Kad tu ir tauziji! Argi visai darbo nebeturi?
       Ir kai Jurgis visapusiškai suglūmytas išeina į lauką, Liuda pasisavina visas tas mintis, kurias ką tik neseniai vyras galvojo. Ji ne tik mano, bet ji ir tiki, kad jos mažasis driežliukas kada nors bus ponaitis, o paskiau gal gers iš kieliko vyną ir valgys ostiją, kai visi žmonės klūpės ir, žiūrėdami į žemę, mušis į krūtinę. O kad ir prievaizdu taptų arba tokiu puikiu, drąsiu pamokslininku, kaip tas, kuris prieš pat rinkimus iš špitolės lango pamokslą sakė!
       Juk ji galėtų net pro savo Jurgiuką praeiti jo nepastebėta, bile tik jis su garsiais žmonim turėtų reikalų.
       Ir šitoj paprastoj moterėlėj kabinosi vienas vaizdas prie kito ir tęsėsi virtinėm per galvą. O kada Jurgiukas surikdavo, jam vėl būdavo siūloma krūtis, kol jis pagaliau imdavo purslotis. Negi gaila to, kad nieko nekaštuoja.

 

 

       8

       Ir štai praėjo visas ruduo su savo virstančiais ant šono javais. Praėjo žiema su pusnim patvoriuose ir su storu ledu ant Dambravos prūdo. Tik žalias vanduo vistiek dauždavosi iš po ledo ir virsdavo kaip virtęs kaskadom žemyn. Ūždavo pašlaitė užu malūno. Ūždavo malūnas, ir suplautos putos, išplaukusios į kraštą, sustingdavo ir virsdavo kažkokiu ledo kremu. O kai be galo pasidarydavo kurią naktį šalta, vandenkrity nutįsdavo ilgi ledo liežuviai, ir, saulei pro medžius įlindus, tie liežuviai laužydavo saulę, kaip vaikai laužo stiklo šukes, kol pradėdavo varvėti. ir kai pagaliau atodrėkis nupūdydavo liežuvių viršūnes, staiga pro vieną, pro kitą tvanką išsilauždavo žalias prūdas ir virsdamas nusinešdavo šaltus ir žibančius ledo liežuvius ir visą žiemą.
       Taigi taip nulaužė pavasaris žiemą ir nunešė kažkur į tolimą upę, kuri teka į jūrą.
       Kai visu žemės paviršium nuėjo Sekminių šilima ir išgaravo paskutinis pašalas, į dvarą atvažiavo iš Kauno kažkoks ponas ir apžiūrėjo dvarą. Vėliau to pono pėdom pasirodė matininkas, kuris vaikščiojo su astrolabija, o Jurgis Teliukas su gairėm ir su kastuvu.
       Lindo kapčiukai iš žemės ir stojo į ketvirtainiškas linijas. O tų kapčiukų linijos bėgo toli apie Dambravos dvaro centru.
       Po nemaža dienų Dambravos dvaras įsigijo tikrą ir apibrėžtą centrą. Kas liko anoj pusėj kapčių, turėjo atitekti savanoriam, kumiečiam ir bežemiam.
       Sąrašai buvo dideli. Ir vis dar rašėsi. Tuose sąrašuose buvo ir Teliuko pavardė. Įsprausta tarp dviejų savanorių, kaip tarp suaugusių ąžuolų.
       Teliuko dūšioj pūtė darganotas vėjas. Jo akys klaidžiojo vis toj padangės pusėj, kur jo laukelio būta.
       Liūdniausia buvo ta diena, kai matininko astrolabija praslinko gairių lydima toli anapus jo sklypuko, ir lygaus lauko gabalas, už kurį grapui jau 50 litų buvo įmokėta, pasiliko prisikabinęs prie dvaro centro.
       Pats Jurgis sukasė kapčių neto savo žemės ir atsižegnojo nuo grapo malonės, kaip nuo nebūto gyvenimo. Ir tik todėl jam dabar atrodė, kad jis jau niekada sklypo negaus. Tas Seimas ir demokratiška respublika turėjo daug nematomų jėgų, kurios pasislėpę atstrolabijoj nupiovė jo širdies gabalą ir sukimšo į jo paties suraustus kapčiukus.
       Tik dvi vasaras guldėTeliukas javus ant šono. Ir paskiau be prieštaravimo pasitraukė. Kaip dezertyras iš mūšio.
       Kiti kumiečiai: Guba, Gabalis, Jonikas, Šukė ilgai dar vaikščiojo po savo laukelius ir keikė Seimą. Kliuvo ir klebonui, kuris sakė, kad viskas bus geriau.
       Liuda tai pat lojojo tuos ponus, kurie kažkur toli Kaune sėdi. Bet Jurgis ją nutildydavo. Pigiai gauta, pigiai ir nuėjo.
       Kai traukinys prašvilpdavo laukais, Liudai rodydavos, kad būtinai ten Seimas pravažiuoja. Ir ji nusispiaudavo į tą pusę. Tik paskiau pagalvodavo, kad nusispiauti be galo maža. Tas nieko nepadeda.
       Kad taip visai nulupus bėgius? Gal tada?
       Bet tas ją išgązdindavo. Persižegnodavo ir grįždavo atgal į savo šaltų akmeninių sienų kambarį.

 

 

       9

       Į Dambravą atvažiavo ponas. Visiem kumiečiam pranešė, kad jis yra ministerio brolis, o tas ministeris yra nupirkęs Dambravos centrą. Ministerio brolis šioj paprastoj apylinkėj dar nebuvo buvęs.
       Ir kada visos žinios apėjo apylinkę, pasirodė, kad tas ponas visuomet liks tame dvare. Tada kumiečiai atslinko pas naująjį poną ir pasiūlė savo delnus. Nes kito nieko nebeliko daryti.
       Bet ponas Eglinskas atsiminė, kad jis demokratiško ministerio brolis. Todėl jis pasiuntė kumiečius visus atgal ir prižadėjo pats pas juos ateiti.
       Į jo širdį puolė ilgos liepos, nubėgančios eilėm į paprūdį. Ir tie ajarai, kuriuose vakarais įsilindęs baubliukas pučia į vandenį, kaip į tuščią bonką. O malūno ūžimas ir krintančio vandens ermyderis arpavojosi po galvą ir po visus paėstus nervus.
       Buvusios mylėjimo tragedijos liekanos vertėsi iš krūtinės į parūkavusį paprūdžio žilvityną.
       Ir kai vakare nuo lempos puolė šviesa pro Eglinsko galvą, prie sienos prisiklijuodavo kumpos kaip pelėdos nosies plėmas. Toliau juodas, apskritas galvos ratilas, kaip katiliuko nugara.
       Šešėlis ištįsęs ir iškarpytas, kaip piela dantim.
       Linija, kuri bėgo per pilvą, nebuvo nei sulaužyta, nei išlenkta.
       Prieš būrį kumiečių atsistodavo švitrus vyras, drobiniu veidu su trim giliom linijom kaktoj. Baltoj veido drobėj buvo įspausti 2 juodi guzikai. Aukščiau priklijuoti juosvo vailoko gabaliukai. Ir nedidelės lakierkos, panarintos į dryžuotas kelnes.
       Prievaizdas seniau atidžiai apeidavo liepas, obelis ir kriaušes. Visi kirminai buvo jam žinomi, kas kurį vaisių graužia. Ir dabar jis atidžiai sekė, kuo kvepia naujas ponas.
       – Štai geriausia obelis. Reta apylinkėj, o čia sūrus vanduo rausiasi iš po kelmo. Čoa rūsys vaisiam...
       Ir taip vedė urėdas Eglinską rodydamas.
       Bet ministerio brolis muilinom akim vedžiojo parodomas naujienas ir tylėjo. O kai viskas buvo aprodyta, prabilo demokratiškas ponas:
       – O pasakyk, ar yra bent ko vertų ponių ir panelių?
       – Kaip ponui, tai visuomet!
       Ir tikrai. Prievaizdas liko prievaizdu ir toliau.
       Eglinskas apėjo girininką, policijos ir valsčiaus sekretorius, policijos viršininką, kleboną, aptiekorių, daktarą ir vieną kitą turtingesnę šeimą. Jis labai nenorėjo susijungti su šiuo miesčiuku. Bet toks buvo ministerio noras, ir elegantiškas, pageltęs vyras turėjo priprasti.
       Jam per galvą ėjo aukštom kulnytėm ir šilkinėm kojinėm brolio pati, kurią jis pusiau bepročiu virsdamas mylėjo. Pro jo krūtinę slinko du kieti krepdešinu pridengti rutuliukai, ir prieš visą veidą iškildavo Elviros raudonų lūpų dvejetas.
       Ir dabar jis, eidamas iš vienos šeimos į kitą, ieškojo Elviros. Tame markatname Dambravos miestely.
       Ateidavo ir išeidavo laiškai, bet suaugusiam vyrui mylimosios laiškai tik pyktį kelia, jei ji pati tarp tų laiškų nemano pasirodyti. Reikia kūno, kuris gali alsuoti taip dažnai, kaip panori, kuris gali drebėti ir raitytis kaip gyvatė, kai įsiutimas pagauna.
       Ir taip Eglinskas, visas permirkęs gašlumu ir nuo to pageltęs, apėjo visas dėmesio vertas šeimas ir nieko į Elvirą panašaus nerado.
       Jis buvo žadėjęs kumiečius atlankyti.
       Nuo dvaro atkirpo nemaža žemių, ir likusiam centrui darbo rankų mažiau bereikėjo. Todėl bijojo kumiečiai, kad teks įprastą dvarą palikti ir išsikraustyti.
       Eglinsko atėjimas buvo visiem kumiečiam daugiau, negu vyskupo atsilankymas.
       Ir perėjo demokratiškai. Taip sau. Visai be tikslo. Paženklino 5 kumiečius atleisti. Bet kuriuos. Ar ne vistiek? Tik vienam kambary jam krito į akį kažkas. Elviros nosis. Ir akys Elviros. O kai pasisuko užpakaliu, – kojos ir talija buvo atplaukusios iš Kauno ir sulindusios šiuo momentu į paprastą kaimietę.
       Todėl jei ir buvo vistiek kuriuos kumiečius atleisti, Teliukų visvien nebūtų atleidęs.
       Kai pasibaigė vizitas ir buvo paskelbti rezultatai, Teliukas šokino ant stalo savo Jurgiuką ir tikino jį:
       – Matai, ar aš nesakiau, kad pasiliksim!
       – Pasilikom! Pasilikom! Ukaka! Ne, šok, Jurgut! Stryktelk!

 

 

       10

       – Tas naujas šeimininkas aniuolas, ne žmogus. Mūsų Jurgutis jam labai krito į akis.
       Paskiau dar Teliukas:
       – Ale ir gražus mūsų Jurgutis! Ar ne tiesa?
       – Nu, eikš, žvirbly! Ko tave taip ponas myli?
       Liuda žiūri į savo kvailutį vyrą. Ji daugiau supranta. Ją prašo ponas ateiti į dvarą kambarių prižiūrėti. Ir tada jis apie Jurgiuką visai neprisimena. Ji atsargiai vaikšto po kambarius. Ir iš kerčių žiūri į sienose išsitiesusius veidrodžius, kuriuose sukinėjasi Liudos sijonas, kojos ir lankstosi talija.
       Eglinskas pradėjo niekur nebevaikščioti, ir žmonės į saują šnekėjo, kad ponas be Teliukienės nebegalįs gyventi.
       Tai buvo juokinga ir neteisinga. Žmonės visuomet perdaug ir per aiškiai šneka. Bet į Teliuko kambariuką buvo paleista torpeda.
       Kai praėjo mėnesis. Praėjos dar kitas, ministerio brolis pasiūlė Teliukam persikelti į dvaro namus.
       Tada Liuda pasipriešino. Neaišku kodėl. Gal tik taip sau. Gal ji būtų vyro draudimo ir pritarimo paklausiusi.
       Bet Jurgiui vistiek. Juk geram name ir kambary gyventi daug geriau, negu landynėj.
       – Ką tu durnavoji? Kodėl mes nesikelsim? Gal nebereikės beeiti nė į laukus dirbti? Prižiūrėsim kitus po truputį, po truputį ponui padėsim. Gal manai, kad neįtiksim?
       Ir Liuda žinojo, kad įtiksim.
       Kuo ji kalta, kad Jurgis nieko nesupranta. Kuo ji kalta, kad gali būti geriau, negu yra. Ir pagaliau, kuo ji kalta, kad ji kai kam patinka?
       Poniškas švarkas, gražiai prosytos kelnės ir švarumas kaimo moterį paima kaip medus musę. Poniškumas laužo galvą ir širdį. O kai tas viskas pasibaigia, pačiame gale lieka meilės pradžia, kuria sunkiau nusipurtyti, kaip gražiais rūbais ir elegantišku elgesiu.
       Ir Teliukų šeimoj tas pats atsitiko.
       Geltonas Eglinsko veidas Liudai iš karto atrodė kaip medinis Šv. Antanas, kuris išlaužytais žandikauliais uosto dūmus ant didžiojo bažnyčios altoriaus užsikvempęs.
       Jai atrodė, kad jis turi kvepėti silkių sultimi. Ir tie rūbai, tas jo toks lengvas ir džiugus vaikščiojimas jai labai patikdavo. Teliukui išėjus, ji triūsėsi po dvaro kambarius, o geltonu veidu poniška šmėkla sekiojo paskui.
       Bet paskiau tas geltonumas pasidarė gražesnis. Ir akys tokios įdomios. Pagaliau Liuda pažiūrėdavo į savo retais ūsais, pilkom akim vyrą ir į geltoną ministerio brolį – jai širdy užlūždavo pono įstabus veidas, pono gražios kojos jo vikrūs ir trūkčiojantys judesiai.
       Ir jai pasidarydavo gėda, kodėl jos Jurgis toks apšliuręs kaip nusiperėjusi višta.
       Po kambarius lakstė mažiukas Jurgiukas. Bet Eglinskas jam saldainių nebenešdavo ir kartais paprašydavo, kad mažiukas taip nerėkautų po kambarius. Tas riksmas ėdė nervus.
       Dvaras nesikeitė. Ten pat, už prūdo kriaušio visuomet ėjo laukais traukiniai į mišką ir iš miško. Dirbo kumiečiai, ir kažkur pakrūmėj savanoris statėsi iš botkočių namus. Paliai miško liniją kilo degtukų dėžutė į viršų, ir pro stogą tinteliavo ant, karties iškištas vainikas.
       Bet kumietė Liuda priprato prie pakajų ir prie Eglinsko. Jos suknelės buvo įdomesnės ir brangesnės. Jurgis jau pradėjo pastebėti kažkokią permainą ir kartais panorėdavo pasiteirauti. Bet jam atrodė, kad tas reikalas nepabėgs, ir lengvai bus galima pakalbėti rytoj ar poryt.
       Taip ryt ir poryt. Nekalbėta ir nešnekėta. O kai pagaliau Jurgis po visų žiemos mėnesių, nutvėrė poną beglamonėjant savo Liudą tarp minkštų pagalvėlių ant sofos, išplėtė savo mažas ir pilkas akis:
       – Kaip gi čia dabar, Liuda? Rodos, kad taip negalima!
       Ji paraudo, atsistojo ir išeidama iš salono tarė:
       – Koks tu kvailas! Argi aš nenoriu geriau gyventi? Argi aš kalta, kad tu visą laiką toks kvailas buvai?
       Ir tik dabar Jurgis pajuto karštą geležį po širdimi. Jam niekada nė į galvą neateidavo kam nors pavydėti Liudos. Tai buvo pirmas kartas.
       Paskiau vakare jis atsisėdo ant lovos krašto ir, kai aptilo lauke žvangėję arkliai ir Liuda, pataisiusi Eglinskui lovą, grįžo, Jurgis vėl užvedė:
       – Taigi, Liuda, kaip čia dabar bus? Aš nebenoriu. Ar tik tu prie pono neprisikabinai? Juk ir žmonės jau, rodos, juokiasi iš mūsų.
       – Ne iš mūsų, bet iš tavęs!
       – O kodėl ne iš tavęs?
       – Todėl, kad aš nejuokinga!
       Ir ji tą naktį jo kambary nebenakvojo. Išėjo į dvaro kambarius. Gal ir pas poną nuėjo.
       Tiek to. Jeigu tai bus drama, vis dėlto ji bus.

 

 

       11

       Eglinskui buvo truputį šilta dėl to, kad tas mažas žmogiukas vedžiojosi paliai langus savo mažutį sūnų ir rodė į nužydėjusius žiedus ir užsimezgusias vyšnias ir vakare slankiojo paskui Liudą kaip išalkęs šuo iš kiemo į kiemą. Jam buvo dar šilčiau, kad Liuda ne juokais prie jo prisirišo, ir jis pro jos rūbus matė Elviros krūtis, liemenį ir viską, ką gašlus vyras nori matyti.
       Jis negalvojo apie tai, kad ir šis dvaras nėra jo. Prievaizdas vedė gerai. Kumiečiai dirbo. Ir Liuda jį persėmė visais savo judesiais ir tokiu šiltu ir dažnu kvėpavimu.
       Bet Jurgiui, tam tyliam ir kvailam sutvėrimui, sopulys atėdė nuo gyslų raumenis, ir vieną dieną, nė su Liuda nesitaręs, pasakė Eglinskui:
       – Mes išeinam. Vargsim, bet gyvensim kaip žmonės!
       – Kas mes?
       – Aš ir Liuda!
       – Paklausk ją, ar ji išeina?
       Ir iš tikro Liuda nebematė eiti. Juk ir jos Teliukas niekur negalėjo išeiti. Ji tai žinojo. Bet niekas nežino, koks sprendimas užuitame žmogelyje slepiasi.
       Ir Jurgis neverkdamas susirišo savo svarbesniuosius daiktus. Įsirišo duonos puskepalį. Išėjo už durų. Už vartų.
       Ūžia malūnas, rydamas vandenį. Kaskadom krisdamas vanduo klykauja po atšlaites.
       Paėjo paprūdžiu mažas žmogiukas. Bet sugrįžo atgal. Įėjo į kambarį ir aprengęs Jurgiuką išsivedė.
       Liuda išbėgo rėkdama. Pačiupo už rankos mažiuką.
       Bet Jurgis trauktelėjo:
       – Juk žmonės sakė, kad tu iš vandens. Nė dūšios neturi. Kas be dūšios, tam negalima vaiko palikti. Kiti sako, kad tu paleistuvė pasidarei.
       Liuda paleido rankutę ir sustingo.
       – Einam, Jurgiuk! Va, ten ūžia malūnas. Už malūno vanduo putotas bėga. Toks kaip pienas. Baltas pienelis.
       – Al kaip pienelis?
       – Nuje. Nuje.
       Nusvyravo vienas už kitą mažesni du sutvėrimai.
       Už malūno ėjo kelias per geležinkelio liniją į miestelį. Iš miestelio į kitą miestelį.
       Ir dar toli laukuose, atsimušant vandenkričio ūžimui, atsisuko Jurgis į tą pusę, kur senų liepų alėja glaudėsi savitarpy ir linko į paprūdę.
       Jurgiukas, užvertęs galvą, ėmė teirautis:
       – Kul mes einam?
       Jurgis atsisuko, pažiūrėjo į priekį:
       – O ten, Jurgiuk, kur tos varnos lekia…

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis