Alamanachas_Darbas_1932
■
Iš kaimo vilkausi į kaimą
Nuo durų ligi durų.
Bet jūs mane išvarėt
ir gaisrą širdyje užkūrėt.
Jūs turite laukus plačiausius
skaniai pavalgot, geriat,
sukraujat dukterim kraičius,
o man atliekamus tik beriat.
Jūs — šimtamargiai,
todėl jum svetimos mūs ašaros ir vargas.
Buvau piemuo.
Buvau ir bernas pasamdytas.
Prie kelio skaldžiau akmenis
ir per upes tiesiau ilgiausius tiltus.
Jūs tvartuos žvengia eržilai,
mauroja buliai,
jūs laukia pieno kibirai
ir nupenėtos kiaulės guli.
Tai visa — mano.
Tai mano prakaitas, kančia.
Dabar nakčia,
kai mėnuo plaukia nusiminęs,
kai aš išalkęs, be nakvynės,
rasotom pievom viens brendu
ir niekur darbo nerandu —
jūs mane ujat,
iš kaimo varote į kaimą,
o jeigu perkate — už pigią kainą.
Bet neilgam jum seksis
Mane nuvilkt, nuaut:
nenoriu aš daugiau vergaut!
Kas mano, ta turiu atgaut!
■
Tavęs nėra jau fabrike,
nėra alėjose.
Tam fabrike aš vis dar dirbu
dūmuose uždusęs.
Už lango ūžia motociklai,
bėga autobusai.
Tik vakare nuilsęs,
kūjį pasidėjęs,
einu pasiklausyt, kaip švilpia
rūstusis gatvių vėjas.
Kiekvienas skersgatvis man primena
tą naktį be nakvynės,
Tavo žodžius ir laisvės dainas
man gatvių primena judėjimas.
Tave tą naktį suėmė —
tu — kalėjime.
■
Gražios tavo lūpos, mergužėle,
akys — šimtą kart gražesnės,
nes iš jų man meilė užtekėjo
už visas šviesesnė.
Tavo meilė man iš tikro miela,
bet ne meilė visa lemia:
aš už ją tvirtesnį plieną
suradau šioj žemėj.
Per kalėjimus einu išalkęs
laimę žemėje sutverti.
Nors gyvenimas rūstus ir šaltas,
bet gyventi — verta.
Verta ne dėl to, kad tavo akys,
daug gražesnės negu lūpos —
mus apstatė šautuvais ir tankais,
devyniom bėdom apsupo.
Jei mylėti verta šiam pasauly,
tai kovojant mirt — verčiausia.
Tik tada tu būsi, mano saule,
už visas mieliausia.
Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.