Liudvikas Jakimavičius Pastaruoju metu pastebėjau, kad manęs dažnai klausia: „Ką tu manai apie vamzdį?“ To vamzdžio dar nebuvau matęs, tad sėdau ant dviračio ir išvažiavau apžiūrėti jo iš arti ir iš kito Neries kranto. Mindamas dviračio pedalus turėjau porą išankstinių nuostatų, kad už tą meno objektą buvo paklota 100 tūkstančių litų ir kad tai VEKS-o projektas, kurių dauguma man kelia alergiją. Kad ir kaip ten būtų, norint ką nors suvokti ar patirti estetinį katarsį, visų pirma reikia pačiam apsivalyti nuo išankstinių nuostatų, girdėtų kalbų ir įsivaizdavimų. Važiuodamas Neries promenada po vamzdžiu patyriau smagų jausmą, lyg važiuočiau pro mūsų gyvenamo laiko triumfo arką. Bene prieš ketvirtį amžiaus pats buvau parašęs tokį eilėraštį:
ankstų rytą
tik lengvas ūkas
skleidžias nuo upės
tarp vilniaus medžių,
lizdeika stovi
ant vilnios pagraužto kranto,
pats save Spygliuota Viela apsitvėręs,
saugo Kloakos pasmirdusį Vamzdį,
pro kurį
su renesanso keramikos šukėm
į vilnią nugarma
žygimanto augusto veidas.
Sustojus po vamzdžiu, eilėraštis tiesiog išniro man iš atminties kaip tos pačios idėjos ataidėjimas. Kanalizacijos vamzdis į upę yra iškalbingas simbolis ir ženklas, liudijantis mūsų visuomenės dvasinę būklę. Sykiu tai ir drastiška provokacija, kuri savo tikslą pasiekė 100 procentų. Objektas suerzino didžiąją visuomenės dalį, ir tai yra gerai, nes tokios provokacijos suteikia galimybę diskutuoti ir pasiaiškinti, kokioje kultūrinėje terpėje mes gyvename.
Kai Jonas Mekas už 5 milijonus litų pardavė Vilniaus savivaldybei dalį Jurgio Mačiūno FLUX archyvo, aš išsyk suvokiau, kad tai yra visiškas nesusipratimas, kuris sukels baisų pasipiktinimą, dantų griežimą ir visuomenės audrą prieš avangardinį konceptualųjį meną ir menininkus. J. Mačiūno dėžutės yra suvokiamos ir vertinamos Soho galerijose, tik ne Lietuvoje.
Didžioji dalis šiek tiek praprususių Lietuvos piliečių, kurie įsivaizduoja save, kad yra tikrieji meno vartotojai, deja, yra tik aborigenai, kurių estetikos ir kultūros suvokimą suformavo „Vergė Izaura“ ir „Nekviesta meilė“. Jie neskaito kultūrinės spaudos, nes esą ten nieko nėra. Ir galėtum su jais sutikti. Ten išties tik retsykiais pasirodo konceptualių, analitinių ir mūsų kultūros situaciją reflektuojančių straipsnių. Paradoksaliu būdu užsiskliaudžia ratas. Spauda autoriams nemoka, autoriai nerašo, o kad nėra ką skaityti, tos spaudos niekas ir neperka, tad nėra ir pinigų, kuriuos autoriui galėtų leidinys pasiūlyti. Vamzdis.
Ir jei šiandien padarytume labai elementarų tyrimą: tarkim, išleistume dvi knygas – Nobelio premijos laureato portugalo Fernando Pessoa ir Edmundo Malūko po 100 tūkstančių egzempliorių, kiek lietuviai kurios išpirks, kiek užsisakys bibliotekoms bibliotekininkės? Neverta spėlioti. Vamzdis. Tad ir kyla klausimas, kas mums yra atsitikę, kad kultūra ir menininkas mūsų visuomenei, kaip kokiam Goebelsui, sukelia norą išsitraukti iš dėklo pistoletą. O atsitikęs yra labai liūdnas dalykas – vamzdis, į kurį žiūrėdama visuomenė kaip į veidrodį piktinasi ir šėlsta, kad veidas yra negražus. Deja yra toks, koks yra. Ištisą Nepriklausomybės dvidešimtmetį Kultūros kongresai ir ministerija rašė projektus, žarstė į kairę ir dešinę pinigus, imituodami, kad vyksta kaži koks laisvas, nevaržomas raiškos ir kultūros procesas. Per tą laiką buvo uždarinėjami kultūros namai ir bibliotekos rajonuose, naikinami etatai, o žmonės, palikti prie idiotizmą transliuojančio televizoriaus, prasigėrė. Vamzdis.
Dabar tie patys žmonės, nebemokantys reflektuoti savęs ir aplinkos, šaukia: „Mes nugriausime šitą vamzdį, jis mus nervina.“ Ir labai gerai, kad nervina. Lygiai dėl tos pačios priežasties žmonės neina į bažnyčią, nes per pamaldas reikia prisipažinti, kad esi kaltas, kad turi utilizuoti iš savęs prisikaupusį blogį. Mūsų vamzdis yra simbolis ir metafora – paradoksaliu būdu pats save neigiantis teiginys. Šlykštus akibrokštas, liudijantis apie mūsų dvasią. Girdėjau, jog tai laikinas objektas, kurį po metų, kai nebebūsime Europos kultūros sostine, jį išmontuos. Kai kam bus didelis džiaugsmas, bet geriau būtų, kad jis liktų.
Prieš keletą mėnesių visuomenei buvo pasiūlytas viešai svarstyti įdomus rebusas – kaip įkūnyti laisvės simbolį Lukiškių aikštėje. Buvo pateikti bene aštuoni skulptorių ir architektų projektai, iš kurių nei vertinimo komisija, nei visuomenė negalėjo nieko atsirinkti. Konkurso vertintojai Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą atidėjo į tolimą ateitį, kol tauta susivoks ir aiškiai ims artikuliuoti, kas jai yra laisvė – pieva ar koks nors iškalbingas monumentas? Žiūrėdamas į tuos projektus prisiminiau, kaip kranas toje aikštėje rovė nuo postamento Leniną. Vado kūnas atitrūko nuo kojų, ir aš pagalvojau, ar tos dvi nutrūkusios kojos nebūtų pats iškalbingiausias paminklas apie mūsų sąmonę? Jos mums pridurmu primintų, nuo ko mes taip ir neišsivadavome. Beje, vamzdis yra būtent iš tos pačios semantinės paradigmos, o mes tik labai mėgstame prieš kitus ir save vaidinti, kad vamzdis yra ne apie mus.